AS-602-965-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-965/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03438-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GP AUTO“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GPAUTO“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Širvintų rajono savivaldybės administracijai dėl leidimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. liepos 11 d. gautas pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GP AUTO“ (toliau – ir UAB „GP AUTO“, pareiškėjas) skundas, kuriuo prašoma panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas) Taršos prevencijos ir leidimų departamento Vilniaus skyriaus išduotą 2014 m. liepos 7 d. leidimą pažeminti vandens lygį Nr. (15.8)-A4-2797 (toliau – ir Leidimas).

Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio sprendimo byloje priėmimo laikinai sustabdyti 2014 m. liepos 7 d. leidimo Nr. (15.8)-A4-2797 galiojimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė.

Teismas nurodė, kad skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių keliamus reikalavimus, todėl priimtinas.

Teismas pažymėjo, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad, galiojant skundžiamam Leidimui, Širvintų rajono savivaldybės administracija turės teisę iki bylos išnagrinėjimo teisme pabaigos išleisti visą Širvintų tvenkinio vandenį. Tuo tarpu, įvykus tokiai situacijai, tolimesnis bylos nagrinėjimas teisme ir sprendimo priėmimas byloje taps beprasmiu, nes byloje ginčijant Leidimo teisėtumą, kartu ginčijama ir Širvintų rajono savivaldybės administracijos teisė išleisti visą Širvintų tvenkinyje sukauptą vandenį be pareiškėjo sutikimo. Pareiškėjo teigimu, nesustabdžius Leidimo galiojimo, galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas ir skundžiamo Leidimo panaikinimas neteks prasmės ir byloje nebus pasiektas objektyvusis teisingumas. Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas svarbus ir tuo, kad, išleidus tvenkinio vandenį, pareiškėjas dėl to patirtų didelių finansinių nuostolių, nes negalėtų eksploatuoti šalia tvenkinio esančios ir jo valdomos hidroelektrinės. Preliminariais skaičiavimais bendrovė per dieną patirtų apie 500 Lt nuostolių, kuriuos sudarytų negautos pajamos už hidroelektrinės pagamintą ir parduotą elektros energiją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje vyrauja nuostata, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Kaip matyti, pagrindinis pareiškėjo argumentas dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra tas, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas patirs didelių finansinių nuostolių. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus, teismas pažymėjo, jog šios aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas (dėl Leidimo panaikinimo) pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su dėl skundžiamo akto (Leidimo) veikimu galimai kilsiančiomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, jo veiklos apribojimu, o tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Tuo atveju, jei skundžiamas Leidimas būtų pripažintas neteisėtu, t. y. būtų patenkintas pareiškėjo reikalavimas, dėl kurio keliamas ginčas, dėl tokio sprendimo galimai atsiradusi žala galėtų būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo aspektu teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl kilsiančios žalos yra pagrįsti prielaidomis, nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog Leidimo galiojimo nesustabdymas kartu reikštų ir negalimumą ateityje įvykdyti teismo sprendimą, nebuvo pateikta.

Įvertinęs pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, teismas darė išvadą, jog pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra.

III. Pareiškėjas UAB „GP AUTO“ pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir šioje dalyje pareiškėjo prašymą tenkinti.

Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindė ne tuo, jog dėl Leidimo galiojimo patirs finansinius nuostolius (tai buvo šalutinis prašymo argumentas), o tuo, kad, nesustabdžius ginčijamo Leidimo galiojimo, tolimesnis bylos nagrinėjimas taps beprasmis. Širvintų rajono savivaldybės administracija gali išleisti visą tvenkinio vandenį. Išleidus vandenį, susidarys situacija, kai ginčijamas leidimas bus faktiškai įvykdytas neišnagrinėjus jo teisėtumo teisme. Preliminariai susipažinus su bylos medžiaga, aiškiai matosi, kad ginčijamas Leidimas išduotas grubiai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kas lemia jo akivaizdų neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė, o tik formaliai nurodė, kad nebuvo pateikta įrodymų apie negalimumą įvykdyti teismo sprendimo.

2. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad ginčijamo Leidimo pagrindu išleidus tvenkinio vandenį, visiškai sustos bendrovės ūkinė – ekonominė veikla, dėl ko bendrovė negalės gauti jokių pajamų ir negalės atsiskaityti su darbuotojais, tiekėjais ir valstybės biudžetu. Bendrovė pajamas gauna tik iš hidroelektrinės gaminamos elektros energijos pardavimo, todėl nesustabdžius ginčijamo Leidimo, bus padaryta nepataisoma žala. Be to, nesustabdžius Leidimo galiojimo ir priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjas turėtų iš naujo kreiptis į teismą su savarankišku reikalavimu dėl patirtų nuostolių atlyginimo.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodo, kad pagal Širvintų rajono savivaldybės administracijos pateiktą informaciją 2013 m. balandžio mėnesį potvynio metu dėl netinkamo hidrotechnikos komplekso eksploatavimo buvo išplautas hidroelektrinės pamatas ir užtvankos kairysis kraštas. Šiuo metu yra realus statinio avarijos pavojus, kuris gali sukelti grėsmę žmonių sveikatai, gyvybei ir aplinkai. 2014 m. gegužės 28 d. įsakymu sudaryta ekstremalių situacijų komisija atliko hidrotechnikos statinio būklės specializuotą apžiūrą ir konstatavo, kad statinio būklė yra labai bloga. Dėl to komisija įpareigojo Širvintų rajono savivaldybės administraciją kreiptis dėl leidimo pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje išdavimo be nuomininko sutikimo ir laikyti tokį lygį iki hidrotechnikos komplekso remonto pabaigos.

Remiasi Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, 16 straipsnio 1 dalimi, 3 dalies 2 punktu, 17 straipsnio 1 dalimi dėl ekstremalių situacijų prevencijos ir nurodo, kad, susidarius ekstremaliai situacijai, turi būti atliekami privalomi darbai, būtini ekstremaliai situacijai likviduoti. Pareiškėjas hidrostatinio remonto neatliko ir nustatytų trūkumų nepašalino, taip nevykdydamas nustatytų pareigų. Todėl Širvintų rajono savivaldybės administracija kreipėsi dėl vandens lygio pažeminimo ir hidrotechnikos statinio remonto bei nustatytų defektų pašalinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Širvintų rajono savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais ir nurodo, kad šioje byloje pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, privatus interesas būtų nepagrįstai iškeltas prieš viešąjį interesą. Esant tokioms aplinkybėms, kai būtina nedelsiant daryti hidrotechnikos komplekso remontą ir tuo pačiu galima išvalyti tvenkinį pagerinant tvenkinio būklę, užtikrinant gyventojams saugią ir sveiką aplinką, būtina šiuos darbus atlikti vienu metu tais pačiais metais nuleidus vandenį. Tuo tarpu, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, savivaldybės administracija negalės atlikti hidrotechnikos statinio remonto, kurio būklė yra labai bloga dėl pačios UAB „GP AUTO“ netinkamai vykdytos jo techninės priežiūros.

Akcentuoja, kad pareiškėjas privalo pateikti įrodymus, kokias neigiamas pasekmes sukeltų Leidimo galiojimas, ir tai, kad pajamos yra tik iš elektrinės veiklos, taip pat įrodymus apie finansinę būklę ir kokias konkrečiais pajamas pareiškėjas gauna iš elektrinės veiklos. Tokių įrodymų pateikta nebuvo. Be to, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad elektrinė veikia, o tokia abejonė gali kilti, nes 2013 m. įvykus avarijai, buvo apgadintas ir elektrinės pastatas ir galimai vidaus įranga.

Pažymi, kad, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, Širvintų rajono savivaldybės administracija (ir visa bendruomenė) prarastų projektui skirtas Europos Sąjungos lėšas, kurias sudaro 3 061 317,19 Lt, t. y. keliasdešimt kartų didesnę sumą nei pareiškėjas. Mano, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neproporcingas ir prieštaraujantis viešajam interesui. Be to, pareiškėjui buvo siūloma sustabdyti nuomos sutartį ir neskaičiuoti nuomos mokesčio už laikotarpį, kai būtų išleistas vanduo, tačiau pareiškėjas su tuo nesutiko.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties dalies, kuria pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas panaikinti Aplinkos apsaugos agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Vilniaus skyriaus išduotą 2014 m. liepos 7 d. leidimą pažeminti vandens lygį Nr. (15.8)-A4-2797. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki galutinio sprendimo byloje priėmimo laikinai sustabdyti 2014 m. liepos 7 d. leidimo Nr. (15.8)-A4-2797 galiojimą.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas (dėl Leidimo panaikinimo) pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su dėl skundžiamo akto (Leidimo) veikimu galimai kilsiančiomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, jo veiklos apribojimu, o tai nesudaro pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Taip pat konstatavo, kad pareiškėjo argumentai dėl kilsiančios žalos yra pagrįsti prielaidomis, nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui.

Pareiškėjo pateiktame atskirajame skunde skundžiama ta pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas, paduodamas atskirąjį skundą, siekia, kad jam būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekia, kad administraciniai sprendimai nebūtų vykdomi, kol teisme bus išnagrinėtas ginčas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas inter alia į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad sprendžiant dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (lot. – iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo. Rekomendacijoje nurodoma, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės gali būti administracinio akto visiškas arba dalinis vykdymo sustabdymas, nurodymas visiškai ar iš dalies atkurti situaciją, kuri egzistavo, kai buvo priimtas administracinis aktas arba bet kuriuo metu vėliau, arba bet kokio kito tinkamo įpareigojimo nustatymas administravimo institucijai pagal teismo turimas galias.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, būtent dėl skundžiamo administracinio akto galiojimo sustabdymo. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini ir prima facie argumentai dėl skundžiamo akto galiojimo. Pareiškėjas teigia, kad skundžiamas Leidimas yra akivaizdžiai neteisėtas, nes jį išduodant nebuvo gautas pareiškėjo sutikimas. Atsakovas su šiuo argumentu nesutinka, nes nurodo, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina atlikti darbus, būtinus ekstremaliai situacijai likviduoti ir jos padariniams šalinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, ar priimant ginčijamą sprendimą, buvo teisingai laikomasi visų procedūrų, numatytų teisės aktuose, gali būti nustatyta tik įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. nagrinėjant bylą iš esmės. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo, sprendžia, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų jį esant neteisėtą, nėra.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes, susijusias su paskirtos baudos (ekonominės sankcijos išieškojimu) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl kilsiančios žalos yra pagrįsti prielaidomis, nukreipti į ateitį ir grindžiami spėjimais, kurie negali būti pakankamu pagrindu prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymui. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pirmosios instancijos teismo argumentai yra pagrįsti. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių faktinių duomenų, pagrindžiančių teiginius dėl didelės turtinės žalos atsiradimo. Tai, kad pareiškėjui bus sukelta tam tikrų sunkumų, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad ginčijamo akto galiojimas neatitaisomai paveiks pareiškėjo interesus. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (pvz., bendrovės bankroto tikimybė, galimybė, jog reikės inicijuoti naują teisminį procesą ateityje) nukreipti į ateitį, grindžiami spėjimais ir subjektyviai dėstomomis aplinkybėmis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodoma atsiliepime, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, jog elektrinės veikla po avarijos 2013 metais apskritai vykdoma, ir kokias konkrečias pajamas pareiškėjas gauna iš elektrinės veiklos. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginių, jog ginčijamo Leidimo vykdymas jam gali sukelti didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Teisėjų kolegija pažymi, jog iš bylos aplinkybių matyti, kad Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gegužės 28 d. įsakymu buvo sudaryta ekstremalių situacijų komisija, kuri atliko hidrotechnikos statinio būklės specializuotą apžiūrą ir konstatavo, kad būklė yra labai bloga, reikalingas remontas, statinio būklė kelia pavojų gyventojų saugumui ir yra reali grėsmė kilti statinio avarijai. Dėl to Širvintų rajono savivaldybės administracija buvo įpareigota kreiptis dėl leidimo pažeminti vandens lygį Širvintų tvenkinyje išdavimo be nuomininko sutikimo. Esant tokiai situacijai, matyti, kad pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, negalės būti atliktas hidrotechnikos komplekso, kurio būklė yra labai bloga, remontas. Pažymėtina ir tai, kad Širvintų rajono savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad, pritaikius prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, Širvintų rajono savivaldybės bendruomenė prarastų projektui „Širvintų mieste esančio tvenkinio būklės gerinimas“ skirtas Europos Sąjungos lėšas, kurios sudaro 3 061 317,19 Lt. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas, labiau nei jos taikymas, užtikrintų viešąjį interesą nagrinėjamoje byloje.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei pateikė prima facie įrodymų dėl ginčijamo administracinio akto neteisėtumo, nei pagrindė, kad ginčijamų administracinių aktų vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Nors ir ne visai teisingais motyvais, pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą nutartį, todėl naikinti nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „GP AUTO“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė