2K-211-222/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-211-222/2015

Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00832-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.9.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo advokato Arūno Bertulio kasacinį skundą dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, bausmės atlikimo metu uždraudžiant bendrauti su nukentėjusiąja A. M. ir įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Šiuo nuosprendžiu iš R. G. nukentėjusiajai A. M. priteista 35 Lt (t. y. 10,15 Eur) turtinės žalos, 5000 Lt (t. y. 1448,10 Eur) neturtinės žalos ir 700 Lt (t. y. 202,73 Eur) atstovavimo išlaidų.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo R. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

R. G. nuteistas už tai, kad 2013 m. spalio 12 d., apie 8.30 val., Dukstynos kapinių aikštelėje, esančioje Ukmergės r., Vidiškių sen., Dukstynos k., priėjęs prie nukentėjusiosios A. M., sėdinčios automobilio „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinėje vairuotojo sėdynėje, suėmė ranka už veido, kita ranka suėmė už galvos, sukdamas nukentėjusiosios galvą į dešinę pusę, tyčia ne mažiau kaip vieną ir ne daugiau kaip tris kartus sudavė A. M. į kairįjį smilkinį, suėmęs jai už kairės rankos, bandė ištempti iš automobilio, po to mesdamas nukentėjusiajai į veidą sudaužė gėlių vazoną, 35 Lt (t. y. 10,15 Eur) vertės. Šiais veiksmais R. G. nukentėjusiajai A. M. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį įdrėskimu dešiniame žande, kraujosruvomis kairiame žande, dešiniame žaste bei kairiame dilbyje ir sukėlė fizinį skausmą, be to padarė 35 Lt (t. y. 10,15 Eur) turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistojo R. G. gynėjas advokatas Arūnas Bertulis prašo teismų sprendimus panaikinti ir priimti R. G. naują išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatoriaus manymu, abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, jų padarytos išvados perkvalifikuojant R. G. veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį yra nemotyvuotos, atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas nebuvo grįstas išsamiu ir nešališku visų bylai reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius teigia, kad bylos įrodymai nepatvirtina nuteistajam inkriminuotos pavojingos veikos buvimo, nes nebuvo tirtas ir nustatytas bei įrodytas priežastinis ryšys tarp R. G. veikos ir pasekmių, nepašalinti prieštaravimai tarp objektyvių bylos aplinkybių (įrodymų) ir pačių nukentėjusiųjų paaiškinimų. Taip iš esmės pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies ir 44 straipsnio 6 dalies reikalavimai ir tai sukliudė teismams priimti teisingą nuosprendį.

Kasaciniame skunde šie teiginiai argumentuojami tuo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, kuriuo perkvalifikavo nuteistojo veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį, pažeidė jo teisę į gynybą (BPK 410 straipsnio 1 dalis, 413 straipsnio 3 dalis) ir teisingą procesą (BPK 408 straipsnio 1 dalis, 409 straipsnis). Dėl šio esminio apeliacinio skundo motyvo apeliacinis teismas nepasisakė, nes nutarties teiginys, kad „kaltinamasis žinojo kuo yra kaltinamas“, nėra ir negali būti laikomas teisiniu argumentu. BPK 256 straipsnis numato, kad apie ketinimą teisme perkvalifikuoti veiką kaltinamajam turėjo būti pranešta nedelsiant, jam turėjo būti suteikta galimybė (pertrauka) pasiruošti gintis nuo naujo kaltinimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime nurodyta, kad BPK 256 straipsnio 4 dalis (2011 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad BPK 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos kaltinime nurodytą veiką perkvalifikuojant pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatyti kitokie ar nauji nusikalstamos veikos požymiai ar kitos veikos kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, palyginti su nustatytosiomis kaltinamajame akte nurodytame baudžiamajame įstatyme, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2, 6 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi, BPK 256 straipsnio 4 dalies nuostatos, perkvalifikuojant veiką iš sunkesnės į lengvesnę, negalėjo būti taikomos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, procesas turi vykti privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Pagal BPK 417 straipsnio 2 dalį, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus šio kodekso straipsnius. BPK 417 straipsnyje numatyta perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą tvarka yra imperatyvi, tačiau nagrinėjamoje byloje šio straipsnio nuostatos nebuvo įgyvendintos, pirmosios instancijos teismas nepaklausė nukentėjusiosios, ar ši sutiktų susitaikyti su kaltininku veikos perkvalifikavimo į BK 140 straipsnį atveju. Aplinkybė dėl nukentėjusiosios pozicijos nebuvo nagrinėta ir dėl jos nepasisakė apeliacinės instancijos teismas (nukentėjusioji nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nedalyvavo). Be to, šiuo atveju buvo pažeista ir nuteistojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nesudaryta (suvaržyta) galimybė gintis nuo naujo kaltinimo – pareikšti priešpriešinį skundą, susitaikyti su nukentėjusiąja. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje toks pažeidimas laikomas esminiu, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam atimama galimybė susitaikyti, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2008, Nr. 2K-283/2012, Nr. 2K-240/2013).

Be to, kasatoriaus manymu, teismai R. G. kaltę padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką grindė vien prieštaringais nukentėjusios ir liudytojų, nebuvusių įvykio vietoje, parodymais, kurie yra netiesioginiai; taip pažeistas ne tik nekaltumo prezumpcijos principas, reikalaujantis nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, o esant nepašalintoms abejonėms draudžiantis priimti apkaltinamąjį nuosprendį (BPK 44 straipsnio 6 dalis), bet ir BPK 20 straipsnio nuostatos. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo pateiktu nukentėjusios A. M. parodymų, kaip nuoseklių ir neprieštaringų, vertinimu, nurodo, kad apeliaciniame skunde pacituotų jos parodymų prieštaravimų teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė.

Be to, pasak kasatoriaus, abiejų instancijų teismai visiškai nepagrįstai atmetė nuteistąjį teisinančius tiesioginius įrodymus, t. y. liudytojų L. M. ir J. Š. parodymus (jos nematė, kad tarp R. G. ir A. M. būtų buvęs koks nors konfliktas ar grumtynės). Teismai, netyrę aplinkybių, dėl kurių šios liudytojos galėtų būti suinteresuotos bylos baigtimi, padarė prielaidą, nes be jokio objektyvaus pagrindo, remdamiesi tuo, kad jos – R. G. samdomos darbuotojos, suabejojo šių liudytojų parodymais. Be to, tokiu atveju teismai turėjo analogiškai vertinti ir pačios nukentėjusios A. M. parodymus, nes ji prekiavo gėlėmis toje pačioje vietoje kaip ir nuteistasis, dėl to galėjo turėti ketinimų pašalinti jį kaip konkurentą. Taip pat kaip suinteresuoto bylos baigtimi turėjo būti vertinami ir nukentėjusiosios A. M. sūnaus A. M. parodymai. Be to, kasatoriaus manymu, teismai sprendimus grindė tik ta dalimi įrodymų, kurie naudingi kaltinimui (pvz., nukentėjusiosios ar liudytojų parodymų fragmentais). Pasak kasatoriaus, dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, yra šališkas.

Kasaciniame skunde išdėstomos BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatos, dar kartą atkreipiamas dėmesys į bylai reikšmingų aplinkybių įrodinėjimą netiesioginiais įrodymais, kuriais asmens kaltė galėtų būti grindžiama tik tuo atveju, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Kasatorius teigia, kad to nebuvo padaryta ir nurodo, kad liudytojų K. Š., A. M., J. M., nebuvusių įvykio vietoje jo metu, parodymai, taip pat VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties kortelėje padarytas įrašas apie tariamą užpuolimą, kilo tik iš vieno šaltinio – pačios A.

M. pasakojimo, o šios parodymai nepatikimi. Dėl to, kasatoriaus įsitikinimu, nuteistojo kaltė sumušus A. M., minėtais įrodymais negalėjo būti grindžiama. Kasaciniame skunde pažymima, kad liudytojų parodymai apie kitas aplinkybes (pvz.: sudaužytą gėlių vazonėlį) ir medicinos įrašo duomenys (apie visiškai abstraktų A. M. galvos sumušimą ir nepaaiškintą pakilusį kraujospūdį) nėra susiję vieninteliu loginiu (priežastiniu) ryšiu su tariama nuteistojo veika, o priešingai, šie netiesioginiai įrodymai patvirtina jį teisinančias aplinkybes (vazonėlį galėjo išmesti ir sudaužyti pati A.

M.), nebuvo gauta įrodymų, kad ant vazonėlio liko R. G. pirštų antspaudai, o nukentėjusios kraujo spaudimas, kaip ji pati nurodė, pakilo nuo darbo kraunant iš automobilio vazonėlius. Kasaciniame skunde teigiama, kad specialisto išvadoje Nr. G 293/13 nurodytos aplinkybės prieštarauja kitoms įrodinėtinoms aplinkybėms, nes specialistui darant apžiūrą liudytojas policijos pareigūnas K. Š., iš karto po įvykio nuvykęs į ligoninę aplankyti A. M., nenustatė jokių matomų jos sužalojimų, nors vėliau jie buvo užfiksuoti. Be to, minėtoje išvadoje nurodyti A.

M. sužalojimai nesutampa su jos parodymais, kad užpuolikas viena ranka ją buvo suėmęs už kaklo, tuo tarpu jokių smurto žymių ant nukentėjusiosios kaklo neužfiksuota. Specialisto išvadoje nustatyta kraujosruva dešiniajame žaste, nors, pasak A. M., ją užpuolikas tempė tik už karės rankos ir striukės gobtuvo (t. y. dešinysis žastas nebuvo liečiamas). Pagal A. M. parodymus, užpuolikas neva jai sudavė 3-4 kartus kumščiu į kairįjį smilkinį, todėl šioje kūno vietoje turėjo likti sužalojimo žymės, tačiau specialisto išvadoje nebuvo nustatytas joks kairiojo smilkinio sužalojimas, o tik kraujosruva ir įbrėžimas ant žandų, kurie, pasak A.

M., atsirado vien nuo prisilietimo delnu. Iš to kasatorius daro išvadą, kad nukentėjusiosios A. M. parodymai dėl jos sužalojimų akivaizdžiai neatitinka specialisto išvados, o teismai, neįvertinę nurodytų įrodymų prieštaravimų, jų vidinio tarpusavio ryšio bei ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Atsiliepimu į nuteistojo R. G. gynėjo advokato Arūno Bertulio kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Vida Ramanauskienė prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokurorės nuomone, kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK pažeidimų yra nepagrįsti. Bylą nagrinėjant Ukmergės rajono apylinkės teisme, nuosprendžio priėmimo metu perkvalifikuojant veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį, nebuvo pažeista nuteistojo teisė į gynybą ir teisingą procesą. Prokurorė cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimo išaiškinimus ir teigia, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos BPK 256 straipsnio 4 dalies nuostatos, nes nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte nurodyta BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika visiškai apėmė nuosprendyje aprašytą BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y. teismo taikyto baudžiamojo įstatymo nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių dalis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra priimtas pagrįstai ir teisingai, nepažeidžiant minėtų nuteistojo teisių. Nuosprendyje teisingai nurodyta, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dispozicija atspindi materialiąją nusikaltimo sudėtį, veikos padarinius, kurie yra tokie: aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Tokių faktų šioje byloje nenustatyta. Taigi, nesant visų būtinų nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių (padarinių), nuteistojo veika pagrįstai perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta nusikalstama veika yra lengvesnė, be to sudaro dalį 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo. Prokurorės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, iš anksto nepranešdamas nuteistajam apie veikos perkvalifikavimo galimybę, šiuo atveju nepažeidė jo teisės į gynybą ir teisingą procesą, nes susidariusioje situacijoje kaltinamajam buvo sudarytos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą.

Atsiliepime pažymima, kad nors kasatorius skunde nurodo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuojančias BPK normas, tačiau šių klausimų apeliaciniame skunde nuteistasis nekėlė ir jis nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Dėl to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, minėti kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini ir kasacinės instancijos teisme.

Prokurorės manymu, kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad teismai netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, buvo šališki ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Iš bylos medžiagos aišku, kad teismai tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo įrodymus, nurodydami motyvus, kodėl rėmėsi atitinkamais įrodymais priimant nuosprendį bei nutartį. Kasatoriaus teiginys apie šališką įrodymų vertinimą nėra paremtas jokiais objektyviais duomenimis, tai tėra subjektyvi nuomonė dėl nuteistajam nepalankių sprendimų.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Dėl BPK 417 straipsnio 2 dalies taikymo pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų

Nagrinėjamoje byloje R. G. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2013 m. spalio 12 d., apie 8.30 val., viešoje vietoje, Dukstynos kapinių aikštelėje, esančioje Dukstynos k., Vidiškių sen., Ukmergės r., esant pašaliniams asmenims, priėjęs prie nukentėjusiosios A. M., sėdinčios automobilio „Opel Astra“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinėje vairuotojo sėdynėje, suėmė delnu už veido, kita ranka suėmė už galvos, sukdamas nukentėjusiosios galvą į dešinę pusę, tyčia ne mažiau kaip tris kartus sudavė nukentėjusiajai A.

M. į kairįjį smilkinį, suėmęs jai už kairės rankos bandė ištempti ją iš automobilio, po to mesdamas nukentėjusiajai į veidą sudaužė gėlių vazoną. Taip R. G. nukentėjusiajai A. M. padarė įdrėskimą dešiniame žande, kraujosruvas kairiame žande, dešiniame žaste ir kairiame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, sukėlė fizinį skausmą ir padarė 35 Lt turtinę žalą; be to, nurodytais vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pagal šį kaltinimą byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, o ją išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, kuriuo R.

G. veiką perkvalifikavo ir pripažino jį kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis kaltinime nurodytais veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios A. M. sveikatą bei sukėlė jai fizinį skausmą, be to, padarė jai turtinę žalą, tačiau teismas nenustatė BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių buvimo. Apeliacinės instancijos teismas šį pirmosios instancijos teismo nuosprendį paliko nepakeistą, nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmetė. Taigi, teisminio nagrinėjimo metu buvo pereita iš valstybinio kaltinimo į privatų, R.

G. nuteistas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios taikomos privataus kaltinimo bylų proceso nuostatos (BPK 407 straipsnis). BPK 417 straipsnis numato galimybę teismui priimti nuosprendį, kai bylą nagrinėjant teisme atsiranda pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka. Tokiu atveju teismas privalo, kaip tai numatyta BPK 417 straipsnio 2 dalyje, teisiamojo posėdžio metu iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausti nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius (t. y. ir BK 140 straipsnį).

Tai reiškia, kad galimybė perkvalifikuoti veiką ir išaiškinimas (tiek nukentėjusiajam, tiek kaltinamajam) galimybės susitaikyti tokiame procese yra privalomi. Pažymėtina, kad pagal susiformavusią teismų praktiką tuo atveju, jei pirmosios instancijos teisme tai nebuvo padaryta, šią klaidą gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-463/2009). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pirmiau nurodytų BPK nuostatų nesilaikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas.

Be to, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, teismas ne tik neįspėjo proceso dalyvių dėl galimo veikos perkvalifikavimo iš BK 284 straipsnio 1 dalies į 140 straipsnio 1 dalį, bet ir baigus įrodymų tyrimą, baigiamųjų kalbų metu nepasisakė nukentėjusioji A. M., kuri tokiu atveju pati būtų išsakiusi poziciją dėl kaltinimo R. G.. Kadangi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nukentėjusioji A. M. nedalyvavo, jos pozicijos dėl susitaikymo (perėjus iš valstybinio kaltinimo į privatų) ir šis teismas neišsiaiškino.

Taigi, susidariusioje situacijoje teismai neįgyvendino privataus kaltinimo bylų procesui taikytinų taisyklių, pagal kurias taikinamasis procesas būtinas, šalių susitaikymo galimybė išaiškinta ir nukentėjusio asmens valia taikytis su kaltinamuoju ar ne turi būti išreikšta. Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje neišaiškinimas proceso šalims galimybės susitaikyti ir tokios galimybės nesuteikimas, t. y. BPK 417 straipsnio 2 dalies pažeidimas, yra esminis proceso pažeidimas, nes tokiu atveju nei nukentėjusysis, nei kaltinamasis neteko teisės išsakyti argumentų tiek dėl naujo kaltinimo teisingumo, tiek dėl galimybės susitaikyti atkuriant galbūt pažeistus interesus nebūtinai teismui priimant nuosprendį, bet ir kitu, jiems priimtinu ir baudžiamajame procese galimu būdu.

Atkreiptinas dėmesys, kad toks BPK 417 straipsnio 2 dalies nuostatų išaiškinimas yra pateiktas ir kitose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-283/2012, 2K-240/2013).

Vadovaudamasi BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagal kurias kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų nuteistojo kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Eligijus Gladutis

Dalia Bajerčiūtė