A-407-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-407-858/2015

Teisminio proceso Nr.3-65-3-00198-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2.; 11.6.1.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal R. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R., atstovaujamų R. J., skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybei, atstovaujamai Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos, Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R. atstovas R. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu ir patikslintu skundu, kurį vėliau tikslino, (I t., b. l. 2-5, 31-34, II t., b. l. 110-115, III t., b. l. 50-53), siekdamas teismine tvarka įgyvendinti pareiškėjų teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą. Panevėžio apygardos administracinis teismas priėmė šiuos pareiškėjų reikalavimus: 1) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Savivaldybės administracija) direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą žemės sklypą (toliau – ginčo žemės sklypas) nuosavybės teisių į buvusio savininko L. J. valdytą žemę atkūrimui; 2) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), atstovaujamą NŽT Panevėžio skyriaus (toliau – ir Panevėžio skyrius), Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui pagal ginčo teritorijos schemą suformavus ir patvirtinus žemės sklypą, įstatymo nustatyta tvarka L. J. (po mirties), G. J. M. (po mirties) ir E. P. (po mirties) atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko L. J., D. valdytą žemę; 3) priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 4) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 1-98 „Dėl teritorijų prie esamų daugiabučių namų ir laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) mieste (teritorija tarp (duomenys neskelbtini) gatvių) detaliojo plano patvirtinimo, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių nustatymo“ dalį, susijusią su pareiškėjo schemoje nurodyta ginčo teritorija, ir sprendinius, kuriais šalia pareiškėjų valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) suformuotos automobilių stovėjimo (originale – parkavimo) vietos.

R. J. 2012 m. rugpjūčio 20 d. skunde nurodė, kad buvęs žemės savininkas L. J. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), tarp (duomenys neskelbtini). Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 22 d. sprendimu įpareigojo perduoti tuometinei Panevėžio apskrities viršininko administracijai informaciją apie laisvus (neužstatytus) 1,25 ha ploto žemės sklypus, esančius įvardintoje teritorijoje. Akcentavo, kad Savivaldybės administracija, pažeisdama pareiškėjų interesus, nurodyto teismo sprendimo nevykdė, o nuo 2012 metų pradėjo ginčo teritorijos detaliojo planavimo procedūras. Susipažinęs su viešam svarstymui pristatytu Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) mieste (teritorija tarp (duomenys neskelbtini)) detaliuoju planu (toliau – ir Detalusis planas), pareiškėjas jame suformuoto ginčo žemės sklypo, skirto grąžinti natūra, pasigedo. Iš Savivaldybės administracijos pareiškėjas gavo pranešimą, kad toks žemės sklypas nebus projektuojamas, kadangi teritorija, į kurią jis patenka, bus planuojama pagal 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 1-50-31 patvirtintą Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialųjį planą (toliau – ir Specialusis planas). Tvirtino, kad pagal Detaliojo plano sprendinius, (duomenys neskelbtini) gatve planuojamas eismas į projektuojamą daugiaaukštę požeminę/antžeminę/kombinuotą automobilių saugyklą Nr. (duomenys neskelbtini). Tačiau ši gatvė nebus platinama, priešingai, joje šalia pareiškėjų valdomų žemės sklypų yra projektuojamos automobilių stovėjimo vietos. Pareiškėjas teigė, kad eismas (duomenys neskelbtini) gatvėje yra intensyvus, o jos šalikelėje statomi automobiliai trukdo normaliam transporto priemonių judėjimui. Tai rodo, kad nurodyti Detaliojo plano sprendiniai nėra pagrįsti.

Pareiškėjai nesutiko su Panevėžio miesto savivaldybės teiginiu, kad ginčo žemės sklypas reikalingas daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų automobilių stovėjimui skirtai saugyklai, nes šio plano rengime dalyvavę daugiabučių gyvenamųjų namų atstovai jokių pageidavimų statyti tokią saugyklą neišreiškė. Tvirtino, kad Panevėžio miesto savivaldybė visuomenės poreikį gali patenkinti ir kitu būdu – paimdama visuomenės poreikiams pareiškėjams natūra grąžintą ginčo žemės sklypą.

2013 m. sausio 30 d. patikslintame skunde ir 2013 m. balandžio 29 d. patikslinto skundo papildyme pareiškėjai nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) buvo suformuluota aiški nuostata, jog privalo būti grąžinama visa laisva (neužstatyta) žemė buvusio savininko turėtoje vietoje, o valstybė turi teisę išpirkti tik tą žemę, kuri nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta. Pareiškėjų teigimu, iki 2008 m. galiojęs Panevėžio miesto bendrasis planas negalėjo būti pagrindu ginčo teritoriją priskirti valstybės išperkamai žemei ir atsisakyti formuoti žemės sklypą grąžinimui natūra.

Teigė, kad ir vėliau patvirtinto Bendrojo plano sprendiniai ginčo teritoriją, į kurią patenka ginčo žemės sklypas, priskiriantys visuomeninės paskirties teritorijai (teritorijoms su priklausomais želdynais), bei Specialiojo plano ir Detaliojo plano sprendiniai, pagal kurių sprendinius ginčo žemės sklypą rengiamasi užstatyti statiniais, taip pat negali būti pripažinti patvirtinančiais valstybės teisę šį žemės sklypą išpirkti. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtintu Statybos techninio reglamentu STR 2.06.01:1999 (toliau – ir STR 2.06.01:1999), nepagrįstais vertino teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, nustatančius, kad automobilių parkavimo aikštelės formuojamos teritorijoje esančių daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų automobiliams statyti.

Nurodė, kad automobilių stovėjimo aikštelės privalėjo būti įrengtos prieš statinio ar statinių grupės pripažinimą tinkamais naudoti. Teritorijoje esantys statiniai yra priduoti naudojimui ir apgyvendinti. Akcentavo, jog STR 2.06.01:1999 leidžia automobilių stovėjimo aikšteles rengti kitu būdu – šias teritorijas iš savininkų išperkant visuomenės poreikiams. Detaliuoju planu (duomenys neskelbtini) gatvėje projektuojamos automobilių stovėjimo vietos numatytos ant pareiškėjų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl Savivaldybės administracija privalėjo gauti gretimų žemės sklypų savininkų sutikimus.

Remdamasis tuo, kad šie pareiškėjų žemės sklypai yra priskirti inžinierinės infrastruktūros teritorijoms, o pagal naudojimo pobūdį – susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybai, teigė, jog automobilių stovėjimas gali būti organizuojamas ir šiuose pareiškėjų sklypuose.

Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybė, atstovaujama Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos, Panevėžio miesto savivaldybės taryba ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į pareiškėjų skundą ir patikslintus skundus su skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Atsiliepimuose nurodė, kad buvusio žemės savininko L. J. žemės sklypo dalis, į kurią pareiškėjai siekia natūra atkurti nuosavybės teises, turi išreikštą visuomenės poreikį. Tokiai pozicijai pagrįsti atsakovai rėmėsi Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir Panevėžio miesto bendruoju planu (korektūra) (toliau – ir Bendrasis planas), patvirtintu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1, ir Detaliuoju planu. Atsakovų teigimu, šių teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai patvirtina, kad ginčo žemės sklypas patenka į visuomeninės paskirties teritoriją, konkrečiai, į teritoriją, kurioje suplanuota daugiaaukštė požeminė/antžeminė/kombinuota automobilių saugykla Nr. (duomenys neskelbtini), skirta statyti greta formuojamos teritorijos esančių daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų automobiliams.

Panevėžio miesto savivaldybės taryba ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kad pareiškėjas R. J. nepateikė jokių argumentų, pagrindžiančių, kad Detaliojo plano sprendiniai pažeidžia pareiškėjų teises. Akcentavo, jog nustatyta tvarka Savivaldybės administracija 2012 m. liepos 18 d. raštu Nr. 8A-18.13.-1865 R. J. atsakė į jo 2012 m. birželio 18 d. prašymą „Dėl viešai svarstomo detaliojo plano“, nurodydama, kad Detaliojo plano uždaviniuose ir tiksluose nėra numatyta formuoti žemės sklypą, skirtą pareiškėjams grąžinti natūra. Akcentavo, kad pareiškėjas nesilaikė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 32 straipsnio ir per nustatytą terminą šio atsakymo valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai neapskundė. Taigi pareiškėjas nesilaikė nustatytos ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, todėl bylos dalis dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 1-98, kuriuo buvo patvirtintas Detalusis planas, dalies, susijusios su pareiškėjo schemoje nurodytomis ginčo teritorijomis, panaikinimo turi būti nutraukta.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus, atsiliepimais (II t., b. l. 51-53; III t., b. l. 61-63) į pareiškėjų skundą ir patikslintus skundus su skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Nurodė, kad pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. J. valdytą žemės sklypą, pateiktus 2003 m. kovo 30 d., 2003 m. balandžio 2 d. prašymus grąžinti žemę natūra perdavė Savivaldybės administracijai, prašant suformuoti grąžinamų natūra žemės sklypų ribas, parengti ir patvirtinti žemės sklypų ribas ir pateikti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 106 punkte nurodytus duomenis. Kartu su šiais prašymais buvo pateikta ir kartografinė medžiaga su įbraižytomis L. J. valdytos žemės sklypo ribomis. Pretendentų 2003 m. kovo 30 d. prašymas Savivaldybės administracijai buvo pakartotinai pateiktas ir 2006 m. rugpjūčio 22 d. Be to, Savivaldybės administracijai 2008 m. gruodžio 1 d. buvo pateiktas R. J. 2008 m. lapkričio 28 d. raštas, kuriuo prašoma grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę natūra. Panevėžio miesto savivaldybės administracija nustatyta tvarka pateikė 25 sklypų planus ir duomenis, į kuriuos pareiškėjams nuosavybės teisės yra atkurtos. Panevėžio skyrius akcentavo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnį, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, o iki 2010 m. liepos 1 d. – Panevėžio apskrities viršininko administracijos, veiksmus sąlygojo vietos savivaldybės administracijos veikla. Nacionalinei žemės tarnybai galimybės spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams grąžinant žemę natūra atsiranda tik po to, kai vietos savivaldybės administracijos direktorius atlieka jo kompetencijai priskirtus veiksmus. Tvirtino, kad Savivaldybės administracijai perdavus žemės sklypų planus ir kitus nustatytus duomenis, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, vykdys Atkūrimo įstatyme nustatytą nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant žemę natūra procedūrą.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu (III t., b. l. 205-218) pareiškėjo R. J. ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R., atstovaujamų R. J., skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad buvęs savininkas L. J. iki žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste valdė 33,56 ha žemės. Atkurti nuosavybės teises į nurodytą išlikusį turtą pretendavo L. J., S. L., kurio teisių perėmėjas šiuo metu yra pareiškėjas R. J., E. P., kurios teisių perėmėjai šiuo metu yra pareiškėjai A. P. ir E. R., bei G. J. M., kurios teisių perėmėja yra pareiškėja Z. S.. Pretendentai siekė, kad nuosavybės teisės į (duomenys neskelbtini) mieste esančią buvusio savininko L. J. valdytą žemę būtų atkurtos natūra. Į dalį buvusio savininko žemės pretendentams nuosavybės teisės atkurtos, likę neatkurta: L. J. – į 2,7010 ha, E. P. – į 2,7001 ha ir G. J. M. – į 2, 6853 ha buvusio savininko žemės. R. J. 2011 m. gruodžio 9 d. pateikė Savivaldybės administracijai prašymą ir schemą su buvusio savininko žemės sklype įbraižyta teritorija, prašydamas ją suformuoti kaip grąžinamą žemės sklypą ir pateikti jį nuosavybės teisių atkūrimui natūra. Savivaldybės administracija 2012 m. sausio 5 d. raštu Nr. 19-4.5-38 „Dėl grąžintinų natūra žemės sklypų ribų formavimo“ R. J. pranešė, kad jo nurodytoje ginčo teritorijoje rengiamu detaliuoju planu planuojama 3-ų aukštų automobilių stovėjimo aikštelė. Remdamasi Atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, Savivaldybės administracija nurodė, jog ši (duomenys neskelbtini) miesto teritorija yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl jos žemės sklypo planas nuosavybės teisių atkūrimui natūra nebus rengiamas.

Taip pat nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ patvirtino Panevėžio miesto bendrąjį planą (korektūrą), 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 1-50-31 „Dėl Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialiojo plano patvirtinimo“ – Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialųjį planą. Panevėžio miesto savivaldybės administracija parengė Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) mieste (teritorija tarp (duomenys neskelbtini) gatvių) detalųjį planą, kuris 2012 m. gruodžio 17 d. buvo kompleksiškai suderintas Panevėžio miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijoje, 2013 m. sausio 24 d. patikrintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje (toliau – ir Panevėžio TPSVPS) ir patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. I-98.

Nurodė, kad pareiškėjai siekia, jog pretendentams būtų atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. J. valdytą žemę, patenkančią į (duomenys neskelbtini) miesto teritoriją, apribotą (duomenys neskelbtini) gatvių, perduodant natūra apytiksliai 0,42 ha ploto ginčo žemės sklypą. Tarp proceso dalyvių ginčo dėl aplinkybės, jog ginčo žemės sklypas neužstatytas, nėra. Tai patvirtina ir Savivaldybės administracijos pateiktų raštų, Detaliojo plano aiškinamojo rašto duomenys, iš kurių matyti, kad įvardinto žemės sklypo šiaurėje tėra išsidėstę (duomenys neskelbtini) gatvės daugiabučiai gyvenamieji namai, kurių Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Sugretinęs Savivaldybės administracijos pateiktą ginčo sklypo ribų įbraižymo schemą, Bendrojo plano, Specialiojo plano ir Detaliojo plano sprendinius, teismas darė išvadą, kad ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, Bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje apibrėžtą kaip daugiaaukščių statinių gyvenamoji teritorija, o pagal Bendrojo plano brėžinio „Gamtinis karkasas ir bendro naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“ sprendinius – patenkančią į teritoriją, apibrėžtą kaip gyvenamosios teritorijos su priklausomais želdynais. Pagal Specialiojo plano sprendinius, ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, numatytą daugiaaukštei požeminei/antžeminei/kombinuotai automobilių saugyklai Nr. (duomenys neskelbtini), skirtai aptarnauti kvartalą Nr. (duomenys neskelbtini), o Detaliajame plane – į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), suprojektuotą aukščiau įvardintai automobilių saugyklai įrengti.

Teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, darė išvadą, kad norint nustatyti, ar Panevėžio miesto savivaldybė pagrįstai ginčo žemės sklypą priskyrė valstybės išperkamai žemei, būtina nustatyti, ar yra visuomenės (jos dalies) interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti; ar šie interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu šis ginčo žemės sklypas būtų grąžintas natūra.

Rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis ir nurodė, kad Specialiojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, jog rengiant įvardintą planą, buvo atsižvelgta į Panevėžio miesto plėtros 2004-2013 m strateginio plano sprendinius, numatančius automobilių stovėjimo vietų ir jų aikštelių tinklo daugiaaukščių pastatų rajonuose plėtrą, taip išlaisvinant svarbiausių gatvių važiuojamąją dalį nuo stovinčių automobilių. Specialiojo plano tikslas buvo nustatyti urbanistiniu ir susisiekimo požiūriais tinkamas teritorijas, kuriose galėtų būti statomos vienaukštės ir (ar) daugiaaukštės automobilių parkavimo aikštelės (saugyklos), numatyti jų įrengimą daugiaaukščių namų kvartaluose, nustatyti stovinčių automobilių skaičių gatvėse ir daugiaaukščių namų kvartaluose, taip siekiant daugiabučių namų kiemus ir gatves išlaisvinti nuo stovinčių automobilių.

Atlikus transporto priemonių ir jų skaičiaus kitimo analizę, Specialiuoju planu nustatyta, jog Panevėžio miesto automobilizacijos lygis augo ir yra prognozuojama, kad jis 2018 metais pasieks 550 automobilių 1 000 gyventojų. Be to, išanalizavus duomenis apie įrengtas stovėjimo vietas ir prie daugiabučių namų stovinčių automobilių skaičių, Specialiajame plane nustatyta, kad apie 84% automobilių stovi daugiaaukštėje gyvenamojoje teritorijoje, didžiausias stovinčių automobilių skaičius prie daugiabučių namų buvo nustatytas ryte iki 7 val., didžiausias stovėjimų poreikis ir didžiausias neleistinose vietose stovinčių automobilių skaičius yra daugiabučių namų kvartaluose, kur stovinčių automobilių skaičius 32% viršijo įrengtų stovėjimo vietų skaičių.

Parenkant automobilių stovėjimo aikšteles daugiabučių namų kvartaluose ir jų prieigose, buvo įvertintas apytikriai 32 800 stovėjimo vietų poreikis šiose teritorijose ir žemės naudojimo pobūdis: automobilių stovėjimo aikštelė numatomos daugiaaukštės, inžinierinės infrastruktūros, visuomeninės ir kitos paskirties teritorijose. Pagal Specialiojo plano aiškinamojo rašto 3.7.1 lentelėje pateiktus duomenis, daugiabučių namų kvartalų teritorijai tarp (duomenys neskelbtini) gatvių trūksta 656 automobilių stovėjimo vietų, o teritorijai tarp (duomenys neskelbtini) gatvių – 4401 vietos.

Pagal Specialiojo plano Aiškinamojo rašto 5.4.1 lentelės duomenis, 3 aukštų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė Nr. (duomenys neskelbtini) ir yra numatyta Specialiajame plane įvardinto 5-ojo kvartalo, t. y. teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojams.

Teismas, išanalizavęs Specialiojo plano tikslus, uždavinius bei konkrečius sprendinius ir juos įvertinęs, darė išvadą, kad Panevėžio miesto savivaldybė, veikdama bendruomenės interesais ir įgyvendindama Bendrojo plano sprendinius, įvardintu specialiuoju teritorijos planavimo dokumentu siekė užtikrinti Panevėžio miesto gyventojams reikšmingą susisiekimo poreikį, pašalinti transporto priemonių ir jo sistemos sutrikimų daromą žalingą poveikį aplinkai bei žmonių gyvenimo kokybei. Remdamasis išvardintomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad Bendrojo plano ir Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialiojo plano sprendiniuose yra konkrečiai ir aiškiai išreikšta, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės, konkrečiai – (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamųjų namų kvartalo gyventojų bei šiame kvartale įsikūrusių verslo, mokslo ir kitų įstaigų poreikį nustatyta tvarka ir saugiai statyti automobilius. Atsižvelgęs į tai, kad daugiaaukštė požeminė/antžeminė/kombinuota automobilių saugykla Nr. (duomenys neskelbtini) numatyta įrengti teritorijoje, tankiai užstatytoje daugiabučiais gyvenamaisiais namais, o artimiausios analogiškos saugyklos yra numatytos teritorijose tarp (duomenys neskelbtini) gatvių (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) gatvių (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) gatvių (Nr. (duomenys neskelbtini)), teismas sprendė, kad aukščiau įvardinto poreikio nebūtų galima patenkinti, jeigu ginčo žemės sklypas būtų grąžintas natūra.

Pažymėjo, jog R. J. teismui pateiktame skunde ir patikslintuose skunduose kėlė Bendrojo plano ir Specialiojo plano teisėtumo klausimus. Teismo posėdyje suteikus galimybę suformuluoti raštu prašymą dėl Bendrojo plano ir Specialiojo plano teisėtumo tyrimo, R. J. 2013 m. gruodžio 19 d. pateikė procesinį dokumentą, pavadintą „Skundas. Patikslinto skundo papildymas“. Teismas sprendė, kad šiame dokumente pareiškėjas ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R. atstovas R. J. galutinai suformulavo prašymus dėl Bendrojo plano ir Specialiojo plano teisėtumo tyrimo:

1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjo pateiktoje schemoje pažymėtai ginčo teritorijai, patenkančiai į buvusio savininko L. J. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, nustatyta visuomeninė paskirtis;

2) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 1-50-31 dalį ir šiuo sprendimu patvirtinto Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialiojo plano sprendinius, susijusius su pareiškėjo pateiktoje schemoje pažymėta ginčo teritorija, patenkančia į buvusio savininko L. J. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą. R. J. prašymui tirti Bendrojo plano dalies teisėtumą pagrįsti nurodė Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, 7 straipsnyje, 10 straipsnyje, 12 straipsnio 6 dalyje įvirtintų nuostatų turinį.

Be to, jis išdėstė ir tam tikrus argumentus, kuriais grindė Bendrojo plano prieštaravimą įstatymų nuostatoms. Pagrįsdamas Specialiojo plano prieštaravimą įstatymų nuostatoms, R. J. pakartotinai nurodė, kad istoriškai susiklosčiusio gyvenamojo kvartalo gyvenamųjų patalpų savininkų turimų ir nežymiai kintančių poreikių tenkinimui teritorijų planavimo veiksmai nebūtini, tam pakanka Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (toliau – ir Statybos įstatymas) numatytų priemonių. Bendrajame plane teritorijoje numatyta gyvenamosios veiklos sritis nesikeičia, todėl nebuvo jokio poreikio rengti Specialųjį planą.

Tvirtino, kad Specialiojo plano sprendiniais yra iš esmės keičiamos gyvenamojo kvartalo veiklos sritys – nustatoma mokamų automobilių stovėjimo aikštelių veikla. Pareiškėjo tvirtinimu, ši verslo sritis planuojama gyvenamosios srities sąskaita ir jos nenaudai. Taip yra ignoruojami realūs visuomenės tikslai ir poreikiai, o naudojantis teritorijų planavimo priemonėmis siekiama suformuoti žemės sklypą, kuriame numatomų daugiaaukščių automobilių stovėjimo aikštelių statybai miesto savivaldybės biudžete lėšų nėra numatyta.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir darė išvadą, kad šios normos numato specialius reikalavimus, kurių turi būti laikomasi sprendžiant klausimą dėl konkrečioje byloje pareikšto prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo. Pabrėžė, jog proceso dalyvis, keliantis abejones dėl norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo, privalo pateikti pakankamai motyvų šioms abejonėms pagrįsti.

Teismas, įvertinęs R. J. pateiktus argumentus, sprendė, kad pareiškėjo prašyme nėra aiškiai suformuluota, kurie konkretūs ginčijamų norminių aktų sprendiniai ir kokia apimtimi prieštarauja įstatymams; pateikti argumentai dėl keliamų abejonių savivaldybės norminių administracinių aktų teisėtumu yra abstraktaus pobūdžio; prašymas nepagrįstas svariais teisiniais argumentais – tėra apsiribojama įstatymų nuostatų atkartojimu; nenurodytos įstatymų ir atskirų jų dalių redakcijos. Teismas darė išvadą, kad R. J. prašyme pateikti motyvai ir argumentai apie Bendrojo plano ir Specialiojo plano prieštaravimą aukštesnės galios teisės aktams nėra pakankami pradėti Bendrojo plano ir Specialiojo plano ar jų dalių teisėtumo tyrimą, dėl ko pareiškėjo prašymo tirti įvardintų Panevėžio miesto savivaldybės tarybos patvirtintų administracinių aktų teisėtumą netenkino.

Akcentavo, jog dėl to, kas buvo nurodyta, teismas neturi pagrindo nesivadovauti Bendrojo plano ir Specialiojo plano sprendiniais ir jais neremti sprendime daromų išvadų.

Teismas nustatė, kad pagal Detaliojo plano sprendinius, ginčo žemės sklypas patenka į kitos paskirties žemės naudojimo teritoriją Nr. (duomenys neskelbtini), projektuojamą daugiaaukštei požeminei/antžeminei kombinuotai automobilių saugyklai. Pažymėjo, jog tarp Specialiojo plano dalyje „Pagrindinės skyriaus išvados“ įvardintų daugiaaukščio užstatymo teritorijų, kurioms nustatytas didžiausias automobilių stovėjimo vietų poreikis, kaip tik yra nurodyta teritorija tarp (duomenys neskelbtini) gatvių, į kurią patenka aukščiau nurodyta automobilių saugyklai Nr. (duomenys neskelbtini) skirta teritorija. Apibendrinęs nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Detaliojo plano sprendiniais ginčo žemės sklypo visuomenės poreikis yra aiškiai išreikštas. Dėl ko teismas konstatavo, kad Savivaldybės administracija turėjo pagrindą neatlikti Tvarkos 1061 punkte numatytų veiksmų, skirtų projektuoti pretendentams natūra grąžintiną žemės sklypą, atlikti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir tvirtinti nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą.

Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimas įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą ginčo žemės sklypą nuosavybės teisių į buvusio savininko L. J. valdytą žemę atkūrimui yra nepagrįstas. Netenkinęs įvardinto reikalavimo, remdamasis Tvarkos 106 punkto nuostatomis, teismas atmetė ir pareiškėjų reikalavimą įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui pagal ginčo teritorijos schemą suformavus ir patvirtinus žemės sklypą, įstatymo nustatyta tvarka L. J. (po mirties), G. J. M. (po mirties) ir E. P. (po mirties) atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko L. J., D. valdytą žemę.

Dėl reikalavimo atlyginti 5 000 Lt neturtinę žalą, nurodė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda ir reikalavimas dėl žalos atlyginimo tenkinamas, nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus aktus, žalos pareiškėjui padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų aktų ir atsiradusios žalos.

Pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo nustatytos Detaliojo plano rengimo procedūros prasidėjo 2009 metais ir tęsėsi iki 2013 m. pradžios, kai nurodytas teritorijų planavimo dokumentas buvo patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. I-98. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad Panevėžio miesto savivaldybė delsė vykdyti ar nesiėmė aktyvių veiksmų, skirtų planuoti teritoriją, į kurią patenka ir ginčo žemės sklypas. Tokiu būdu, nustatęs, kad Panevėžio miesto savivaldybės įgaliotos institucijos ar tarnautojai nėra atlikę neteisėtų veiksmų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į ginčo žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), apribotoje (duomenys neskelbtini) gatvių, t. y. nenustatęs vienos iš būtinų trijų sąlygų viešajai atsakomybei kilti, teismas darė išvadą, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė Panevėžio miesto savivaldybei neatsirado, todėl reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo netenkino.

Nurodė, kad pareiškėjai taip pat ginčija ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 1-98 dalį, susijusią su ginčo žemės sklypo teritorija ir teritorija šalia pareiškėjų valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), suformuota (duomenys neskelbtini) gatvėje automobilių stovėjimo vietoms. Teismas, remdamasis Detaliojo plano aiškinamojo rašto ir brėžinio sprendiniais, nustatė, jog (duomenys neskelbtini) gatvės praplatėjime automobilių stovėjimo vietos suplanuotos šalia (duomenys neskelbtini) esančių pareiškėjams priklausančių žemės sklypų, o ginčo žemės sklypo teritorija patenka į projektuojamo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam nustatytas techninės infrastruktūros, bendro naudojimo erdvių ir želdynų teritorijų naudojimo tipas bei inžinierinės infrastruktūros teritorijos/susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos, atskirųjų želdynų/rekreacinės paskirties želdynų naudojimo būdai ir pobūdžiai. Šiais Detaliojo plano sprendiniais buvo konkretizuotas Specialusis planas, numatęs daugiaaukštę požeminę/antžeminę/kombinuotą automobilių saugyklą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 60 automobilių stovėjimo vietų (duomenys neskelbtini) gatvės išplatėjime nuo (duomenys neskelbtini) gatvės J. Z. gatvės link. Nagrinėjant bylą teismas nenustatė, kad pareiškėjų ginčijami Detaliojo plano sprendiniai, taikomi pareiškėjų įvardintoms teritorijoms, prieštarautų Bendrojo ir Specialiojo planų sprendiniams ar kitiems teisės aktams. Nurodytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido teigti, kad rengiant Detalųjį planą buvo laikomasi Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies, 24 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 3 dalies nuostatų. Atsižvelgęs į tai, kas buvo nurodyta, teismas darė išvadą, jog bylos duomenys nepatvirtina R. J. teiginių, kad nei Detaliuoju planu suprojektuotas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), skirtas daugiaaukštei požeminei/antžeminei/kombinuotai automobilių saugyklai Nr. (duomenys neskelbtini), nei (duomenys neskelbtini) gatvėje numatytos automobilių stovėjimo vietos nėra reikalingos visuomenės poreikių tenkinimui.

Rėmėsi Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi ir Visuomenės informavimo ir dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatais (toliau – ir Nuostatai), patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 18 d. nutarimu Nr. 1079. Nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2012 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 8A-18.7-1295 pateikė R. J. informaciją apie parengtą Detalųjį planą, detaliojo planavimo tikslus ir organizatorių, Detaliojo plano rengėją ir kitus duomenis. Teismo vertinimu, pareiškėjui pateikta informacija atitiko Nuostatų 24.1 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas 2012 m. birželio 18 d prašymu „Dėl viešai svarstomo detaliojo plano sprendinių“ kreipėsi į Savivaldybės administraciją, nurodęs, kad nėra tikslinga (duomenys neskelbtini) gatvės praplatėjime šalia žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Detaliuoju planu projektuoti automobilių stovėjimo vietas. Savivaldybės administracija, teritorijos detaliojo planavimo organizatorė, atsakydama į įvardintus R. J. pasiūlymus, parengė 2012 m. liepos 18 d. raštą Nr. 8A-18.13-1865, kuriuo pareiškėjui pranešė, jog: 1) (duomenys neskelbtini) gatvė priskirta D kategorijai, kurioje Statybos techninis reglamentas STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“), patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d.

įsakymu Nr. 61, automobilių stovėjimo gatvėje nedraudžia, o jų statymo būdo nereglamentuoja. Kadangi planuojamoje teritorijoje trūksta automobilių stovėjimo vietų, tikslinga (duomenys neskelbtini) gatvėje numatyti automobilių stovėjimo vietas;

2) galimybės Detaliuoju planu žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje suprojektuoti natūra grąžintiną žemės sklypą nėra, kadangi ši teritorija suprojektuota Specialiuoju planu numatytai daugiaaukštei požeminei/antžeminei/ kombinuotai automobilių saugyklai Nr. (duomenys neskelbtini) įrengti, o Detaliojo plano tikslai, kuriuos Savivaldybės administracija detaliai išvardino savo atsakyme, nenumatė formuoti aukščiau nurodytą žemės sklypą. Atsižvelgęs į išvardintas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Savivaldybės administracija įvykdė Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nustatytą pareigą ir į R.

J. pateiktus pasiūlymus pateikė motyvuotą atsakymą. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu nuostatų aiškinimu, sprendė, kad planavimo organizatoriui pateikti pasiūlymai nėra privalomi, pastarasis turi teisę į juos atsižvelgti arba neatsižvelgti. Teisės normose planavimo organizatoriui tėra nustatyta pareiga atmetus gautus pasiūlymus, motyvuotai raštu pranešti apie tai pasiūlymus pateikusiam asmeniui. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas sprendė, jog pareiškėjo teisė dalyvauti Detaliojo plano viešo svarstymo procedūrose buvo užtikrinta.

Rėmėsi byloje esančiais duomenimis ir nurodė, kad į Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją patenkanti (duomenys neskelbtini) gatvė yra priskirta „D“ (pagalbinių gatvių) kategorijai. Pagal STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 2.6 punktą, nustatantį pėsčiųjų ir atskirų transporto rūšių eismo sąlygas, šios kategorijos gatvėse transporto priemonių statymas yra leistinas, o būdas – nereglamentuojamas. Atsižvelgus į tai, kad (duomenys neskelbtini) gatvė yra jau susiformavusiame ir apgyvendintame daugiaaukščių gyvenamųjų namų kvartale, sprendžiant automobilių stovėjimo klausimą, taikytinos minėto reglamento 10 lentelės „Automobilių stovėjimo vietų minimalus skaičius“ dalyje „Pastabos“ nuostatos, kad iki 20% 10 lentelėje nustatyto daugiabučių namų automobilių stovėjimo vietų normatyvo (išskyrus vietas žmonėms su negalia) įgyvendinimo ypatumus gali nustatyti savivaldybių tarybos savo sprendimais, teritorijų planavimo metu numatant atskirus sklypus automobilių saugykloms, galimybes automobilių stovėjimo vietas įrengti gatvių raudonųjų linijų ribose ir kitais būdais.

Tokiu būdu, Detaliojo plano sprendiniai, pagal kuriuose (duomenys neskelbtini) gatvėje automobilių stovėjimo vietos suplanuotos raudonųjų linijų ribose, aukščiau nurodytų STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 2.6 punkte ir 10 lentelėje „Automobilių stovėjimo vietų minimalus skaičius“ įtvirtintų nuostatų nepažeidžia. Teismas pažymėjo, jog vertinant automobilių stovėjimo situaciją (duomenys neskelbtini) gatvėje, atsižvelgiama į tai, kad R. J. pripažino, jog šiuo metu automobiliai (duomenys neskelbtini) gatvės praplatėjime statomi netvarkingai ir net pažeidžiant draudimą statyti ant vejos, konkrečiu atveju – esančios pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose.

Teismo nuomone, aukščiau nurodytais Detaliojo plano sprendiniais ir yra siekiama, kad (duomenys neskelbtini) gatvėje daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojai ir kiti asmenys turėtų tinkamas sąlygas automobilius statyti ne ant vejos ar šaligatvių, o tam skirtose ir įrengtose vietose, laikantis nustatytos tvarkos, nedarant žalingo poveikio tiek besiribojančių pareiškėjų žemės sklypų vejai ir juose augantiems želdiniams, tiek ir užtikrinant eismo saugumą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pabrėžė, kad iš Detaliojo plano sprendinių matyti, jog (duomenys neskelbtini) gatvėje objektų, lemiančių didelę eismo priemonių trauką, nėra įsikūrusių, be to, pagal Specialiojo plano sprendinius, (duomenys neskelbtini) gatvė nepriskiriama apkrautų gatvių ar avaringiausių gatvių kategorijoms.

Tai leido teismui daryti išvadą, kad eismas (duomenys neskelbtini) gatvėje nėra intensyvus. Detaliuoju planu numatyta, kad į Specialiajame plane numatytą daugiaaukštę požeminę/antžeminę/kombinuotą automobilių saugyklą Nr. (duomenys neskelbtini) bus galima įvažiuoti ir iš jos išvažiuoti ne tik iš (duomenys neskelbtini) gatvės, bet ir iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Be to, R. J. nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis ir kiti pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka siekė įgyvendinti teismo posėdyje deklaruotą siekį žemės sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), rengti automobilių stovėjimo vietas.

Tokiu būdu, R. J. teiginiai turi spėjamąjį pobūdį ir nėra pagrįsti byloje esančiais duomenimis.

Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus, darė išvadą, kad pareiškėjų ginčijami Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 1-98 patvirtinto Detaliojo plano sprendiniai jų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia.

III. Pareiškėjas ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R. atstovas R. J. apeliaciniu skundu (IV t., b. l. 2-7) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą ir patikslintus skundus tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje visiškai nepasisakė dėl Specialiojo plano sprendinių panaikinimo. Teismas tik nurodė, kad R. J. teismo posėdžio metu nepagrindė būtinumo atlikti Bendrojo ir Specialiojo plano tyrimą nors toks reikalavimas dėl Specialiojo plano dalies nuginčijimo buvo priimtas nagrinėti teisme.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartimi, išsprendęs pirminiu skundu pareikštų reikalavimų Nr. 1 ir Nr. 2 priėmimo nagrinėti teisme klausimą, konstatavo, kad R. J. turi teisę apskųsti gautą valstybinės teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos atsakymą į savo 2012 m. rugsėjo 13 d. skundą arba vietos savivaldos tarybos ar jos įgalioto vietos savivaldybės administracijos direktoriaus priimtą sprendimą tvirtinti teritorijos detalųjį planą. Panevėžio miesto savivaldybės tarybai 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 1-98 patvirtinus Detalųjį planą (toliau – ir Sprendimas dėl detaliojo plano patvirtinimo) pirminis ginčas neteko pagrindo. Mano, jog šiuo atveju, kai 2012 m. rugpjūčio 18 d. teismui pateikto skundo reikalavimai grindžiami argumentais, kurie tapatūs pareiškėjų 2012 m. rugsėjo 13 d. skundo argumentams, bei valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos 2012 m. rugsėjo 20 d. atsakymo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjų prašymą, motyvai yra analogiški atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos atsiliepimo į skundą motyvams, laikytina, jog pareiškėjo teisė tinkamai atstovauti savo teises bei teisėtus interesus Detaliojo plano viešojo svarstymo procedūrose nebuvo užtikrinta, nors skundžiamu teismo sprendimu nustatyta priešingai.

Pažymi, jog teismas turėjo vertinti ne tik 2008 m. miesto bendrojo plano korektūros sprendinius, bet prieš tai galiojusius miesto bendrojo plano sprendinius, kurie yra viešai prieinami. Būtent iš minėto miesto bendrojo plano sprendinių nebuvo įmanoma įžvelgti konkretaus visuomenės poreikio. Pastebi, jog už ginčo teritoriją valstybė su pareiškėjais nebuvo atsiskaičiusi nei vienu Atkūrimo įstatymo nustatytu būdu.

Atkreipia dėmesį, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-007-01-2003, kuris įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartimi, nustatė, kad savivaldybė per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui turėjo pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę nesuplanuotoje miesto teritorijoje ((duomenys neskelbtini) gatvių rajone, kurie yra prie daugiabučių namų tankiai užstatytame rajone). Pabrėžė, kad savivaldybės valdyba turėjo apsispręsti dėl sklypų planavimo, nustatyti sklypų naudojimosi sąlygas, pateikti planus savivaldybės tarybai arba motyvuotai atsisakyti juos teikti. Savivaldybė nustatyta tvarka ir terminu to nepadarė, todėl teismo buvo įpareigota per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pateikti Panevėžio apskrities viršininko administracijai informaciją apie laisvus (neužstatytus) žemės sklypus teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartimi konstatavo, jog žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio būvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra. Pažymi, kad išvardintos aplinkybės leidžia daryti išvadą ir konstatuoti, jog jeigu yra požymiai, kad prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas minėtame Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio punkte. Pastaroji išvada nesietina su ginčo teritorija, nes 2003 m. nei bendrojo plano korektūros, nei Specialiojo plano sprendinių patvirtinta nebuvo.

Pastebi, jog nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2004 m. gegužės l d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į iki 1995 m. birželio l d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose esančią žemę galėjo būti priimtas tik tuo atveju, jeigu pagal įstatymus nustatyta tvarka buvo patvirtintas tos teritorijos detalusis planas.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. kovo 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-64/2002. Nurodo, kad tai, jog ginčo teritorijai konkretaus ir aiškiai išreikšto visuomenės poreikio nebuvo iki 2008 m., nes nebuvo suformuotas konkretus nuosavybės objektas tokiam poreikiui išreikšti, pareiškėjai įrodinėjo procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdžio metu, kur dalyvavo ir Panevėžio miesto savivaldybės atstovė. Teismo posėdžio metu ji patvirtino aplinkybę, kurią nustatė pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu, jog detaliuoju planu suformuota automobilių parkavimo aikštelė bus naudojama aplinkinių daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų poreikių tenkinimui. Teigia, kad šalia ginčo teritorijos esančių daugiabučių namų gyventojų automobilių stovėjimo vietų padidinimas yra pačių gyventojų reikalas, o ne viešasis interesas, savivaldybei gyventojų prašymo užtikrinti jų poreikius pateikta nebuvo.

Mano, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar žemė yra laisva (neužstatyta) ir ar gali būti grąžinta natūra pretendentams, ar ji priskirta valstybės išperkamai žemei ir dėl to už šią žemę turi būti atlyginama kitais įstatymo nustatytais būdais, reikia vertinti pagal padėtį, buvusią iki 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo. Tokios praktikos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2012). Teigia, kad įstatymų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių į žemę atkūrimą mieste, po 2002 m. balandžio 2 d. ginčo teritorijoje turėjo būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar bus vėlesniame visuomenės raidos etape nustatytas konkretus visuomenės poreikis, ar ne.

Atsakovai Panevėžio miesto savivaldybės taryba ir Panevėžio miesto savivaldybės administracija atsiliepimais į R. J. apeliacinį skundą (IV t., b. l. 19-24, 27-32) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog pareiškėjai (apeliantai) apeliaciniame skunde akcentuoja, kad iš priimtų nagrinėti teisme reikalavimų pagrindiniais laikyti reikalavimai Nr. 1 bei Nr. 2 dėl atsakovų įpareigojimo suformuoti ir patvirtinti ginčo teritorijoje sklypą nuosavybės teisių atkūrimui pareiškėjams natūra ir atkurti nuosavybės teises į juos, tačiau visiškai neargumentuoja, nemotyvuoja ir teisiškai nepagrindžia kitų savo reikalavimų, t. y. reikalavimų panaikinti norminius teisės aktus: 2008 m. spalio 30 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ patvirtintą Panevėžio miesto teritorijos bendrąjį planą, 2010 m. kovo 25 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-50-31 „Dėl automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintą Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialųjį planą ir individualų teisės aktą – 2013 m. kovo 28 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1- 98 „Dėl teritorijų prie esamų daugiabučių namų ir laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) mieste (teritorija tarp (duomenys neskelbtini) gatvių“ patvirtintą detalųjį planą, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas yra visiškai nepagrįstas.

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2012 m. spalio 11d. Panevėžio apygardos administraciniam teismui raštu Nr. 50-427 pateikė dokumentų už 2003-2012 metų laikotarpį patvirtintas kopijas, patvirtinančias, kad pareiškėjams (apeliantams) natūra grąžintinų žemės sklypų formavimo klausimai buvo sprendžiami ir nuosavybės teisės į buvusio savininko žemę buvo atkuriamos. Be to, 2012 m. birželio 18 d. R. J. pateikė Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorei, Architektūros ir Urbanistikos skyriaus vedėjui, UAB „Dujų sfera“ prašymą „Dėl viešai svarstomo detaliojo plano“, kuriame nurodė, kad jis susipažino su Panevėžio miesto savivaldybėje viešai eksponuojamo parengto detaliojo projekto pagrindinio brėžinio sprendiniais teritorijoje prie daugiabučių gyvenamųjų namų ir laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) mieste tarp (duomenys neskelbtini) ir pateikė pastabas bei pasiūlymus, todėl pareiškėjų teiginiai, kad Panevėžio miesto savivaldybė nuo 1998 m. iki 2008 m. neatliko teritorijų planavimo procedūrų ir per protingą terminą neteikė informacijos yra nepagrįsti.

Akcentuoja, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nemotyvuoti, nepagrįsti, todėl nesudaro teisinio pagrindo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio skyriaus, atsiliepimu į R. J. apeliacinį skundą (IV t., b. l. 12-15) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra pagrindo. Taip pat nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įpareigojimo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą žemės sklypą nuosavybės teisių į buvusio savininko L. J. valdytą žemę atkūrimui ir įpareigojimo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą NŽT Panevėžio skyriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui pagal ginčo teritorijos schemą suformavus ir patvirtinus žemės sklypą, įstatymo nustatyta tvarka L. J. (po mirties), G. J. M. (po mirties) ir E. P. (po mirties) atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko L. J., D. valdytą žemę, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 1-98 „Dėl teritorijų prie esamų daugiabučių namų ir laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) mieste (teritorija tarp (duomenys neskelbtini) gatvių) detaliojo plano patvirtinimo, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, būdų ir pobūdžių nustatymo“ dalies, susijusios su pareiškėjo schemoje nurodyta ginčo teritorija, ir sprendinių, kuriais šalia pareiškėjų valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje suformuotos automobilių stovėjimo (originale – parkavimo) vietos, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo R. J. ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R., atstovaujamų R. J., skundą ir patikslintus skundus atmetė kaip nepagrįstus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, ginčydami priimtą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, netinkamai įvertino administracinėje byloje pateiktus proceso šalių įrodymus, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgusi į proceso šalių pateiktus paaiškinimus, iš dalies su tokia pareiškėjų pozicija sutinka.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl administracinės bylos esmės, visų pirma pažymi, jog administracinėje byloje nėra keliamas klausimas dėl pareiškėjų teisių atkurti nuosavybės teises į ginčo žemę buvimo, jų apimties, todėl šio aspekto teisėjų kolegija atskirai nevertina ir dėl jo nepasisako. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės kyla dėl atsakovo pareigos iki nacionalizacijos buvusio savininko L. J. turėtoje žemėje (duomenys neskelbtini) mieste suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui laisvą žemės sklypą buvusioje teritorijoje, grąžinant jį natūra.

Teisėjų kolegija nurodo, jog ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), ir jį detalizuojančios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – ir Atkūrimo tvarka), nuostatos.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog atsakovas atsisakė įvykdyti Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte jam numatytas pareigas, t. y. formuoti žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti L. J. turėtos žemės ribose esančiame laisvame (neužstatytame) žemės plote, iš esmės teigdamas, kad šiuo atveju nuosavybės teisių atkūrimas natūra pareiškėjams nėra galimas ir žemė yra išperkama pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, nes egzistuoja visuomenės poreikis šiai ginčo teritorijai, jis pagrįstas teritorijų planavimo dokumentais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, nurodo, jog nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl pareiškėjų pageidaujamos grąžinti natūra žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei, o tai neatsiejama nuo Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio aiškinimo bei taikymo klausimų.

Pasisakydama dėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo praktikoje yra nurodęs, kad įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimą). Kita vertus, Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą), pasirenkant ribotos restitucijos būdą, nustatant nuosavybės teisių atstatymo sąlygas bei tvarką, buvo siekiama atsižvelgti į pakitusias socialines ir teisines realijas, taip pat užtikrinti, kad atstatant vienų asmenų teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės (žr. Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d. nutarimą), kadangi per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Taigi iš nurodytos Konstitucinio Teismo praktikos galima daryti išvadą, jog atkuriant nuosavybės teises į nusavintą turtą prioritetas turi būti teikiamas buvusių savininkų teisei atkurti nuosavybės teises natūra. Kita vertus, tam tikros objektyvios priežastys (be kita ko, per tam tikrą laiką susiklostę ekonominiai santykiai) gali lemti, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra nebus įmanomas. Pažymėtina, jog nurodyta Konstitucinio Teismo praktika reikšminga aiškinant Atkūrimo įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, atsižvelgiant į įtvirtintu teisiniu reguliavimu siektus tikslus.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis būtent ir numato atvejus, kad žemė iš piliečių yra išperkama, kai ji yra negrąžinama ir toks grąžinimas neprieštarauja Konstitucinio Teismo pateiktiems išaiškinimams. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte expressis verbis yra numatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje.

Kiek tai susiję su nurodytos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimu ir taikymu, teisėjų kolegija pastebi, jog Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime yra iš esmės išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimta nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį gali būti paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui. Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo doktriną Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad galimybė grąžinti laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje turi būti siejama su realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio konkrečiai žemei buvimu ar nebuvimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-640/2007). Be to, pažymima, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos teritorijos detaliajame plane nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžintas natūra; jeigu yra požymiai, jog prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį (pvz., toks poreikis įžvelgiamas iš miesto bendrojo ar teritorijos specialiojo planų), o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nėra patvirtintas, žemės grąžinimas natūra nėra galimas, kol toks detalusis planas bus patvirtintas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardintas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-263/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 278 psl.).

Kita vertus, pažymėtina, jog detalusis planas yra tik viena iš sąlygų žemę išpirkti, vien detaliojo plano buvimas nereiškia, kad nekvestionuojamai yra patvirtinamas konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikštas visuomenės poreikis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-63/2003 (Administracinių teismų praktika Nr. 4, 350 psl.) apibūdinta detaliojo plano reikšmė nuosavybės teisių atkūrimo procese nurodant, kad šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris yra susijęs su teritorijoje vykdomos veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada susiję su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija). Sąlygų, kurioms esant išlikusį nekilnojamąjį turtą išperka valstybė, buvimas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamas atsižvelgiant į kiekvienam individualiam ginčo atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, kadangi, kaip minėta, žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-572/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytus išaiškinimus, taip pat yra apibendrinęs, jog norint žemę priskirti valstybės išperkamai, būtina nustatyti esant visumą tokių faktinių aplinkybių: 1) yra visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti; 2) ar tie visuomenės interesai ar jo dalies interesai yra konkretūs ir aiškiai išreikšti ir 3) ar tų interesų nebūtų galima patenkinti, jeigu turtas būtų grąžintas natūra (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 13 d. nutartį administracinė byla Nr. A502-927/2008). Taigi norint žemę priskirti prie valstybės išperkamos, būtina konstatuoti visų aptartų sąlygų, kylančių iš pačios Konstitucijos, egzistavimą.

Pažymėtina, kad pareiškėjai siekia, jog pretendentams būtų atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko L. J. valdytą žemę, patenkančią į (duomenys neskelbtini) miesto teritoriją, apribotą (duomenys neskelbtini) gatvių, perduodant natūra apytiksliai 0,42 ha ploto ginčo žemės sklypą. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ patvirtino Panevėžio miesto bendrąjį planą (korektūrą). 2010 m. kovo 25 d. Panevėžio miesto savivaldybės taryba sprendimu Nr. 1-50-31 „Dėl Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtino Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialųjį planą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, Bendrojo plano pagrindiniame brėžinyje apibrėžtą kaip daugiaaukščių statinių gyvenamoji teritorija, o pagal Bendrojo plano brėžinio „Gamtinis karkasas ir bendro naudojimo bei rekreacijos teritorijų plėtra“ sprendinius – patenkančią į teritoriją, apibrėžtą kaip gyvenamosios teritorijos su priklausomais želdynais (II t., b. l. 22, 95). Pagal Specialiojo plano sprendinius, ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, numatytą daugiaaukštei požeminei/antžeminei/kombinuotai automobilių saugyklai Nr. (duomenys neskelbtini), skirtai aptarnauti kvartalą Nr. (duomenys neskelbtini) (Specialiojo plano aiškinamasis raštas).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtame Specialiojo plano aiškinamajame rašte nurodyta, jog rengiant Specialųjį planą, buvo atsižvelgta į (duomenys neskelbtini) miesto plėtros 2004-2013 m strateginio plano sprendinius, numatančius automobilių stovėjimo vietų ir jų aikštelių tinklo daugiaaukščių pastatų rajonuose plėtrą, taip išlaisvinant svarbiausių gatvių važiuojamąją dalį nuo stovinčių automobilių. Specialiojo plano tikslas buvo nustatyti urbanistiniu ir susisiekimo požiūriais tinkamas teritorijas, kuriose galėtų būti statomos vienaukštės ir (ar) daugiaaukštės automobilių parkavimo aikštelės (saugyklos), numatyti jų įrengimą daugiaaukščių namų kvartaluose, nustatyti stovinčių automobilių skaičių gatvėse ir daugiaaukščių namų kvartaluose, taip siekiant daugiabučių namų kiemus ir gatves išlaisvinti nuo stovinčių automobilių.

Taip pat pažymėtina, jog didžiausias stovėjimų poreikis ir didžiausias neleistinose vietose stovinčių automobilių skaičius yra daugiabučių namų kvartaluose, kur stovinčių automobilių skaičius 32% viršijo įrengtų stovėjimo vietų skaičių, taigi, remiantis Specialiojo plano aiškinamojo rašto 3.7.1 lentelėje pateiktais duomenimis, daugiabučių namų kvartalų teritorijai tarp (duomenys neskelbtini) gatvių trūksta 656 automobilių stovėjimo vietų, o teritorijai tarp (duomenys neskelbtini) gatvių – 4401 vietos. Pastebėtina, kad pagal Specialiojo plano Aiškinamojo rašto 5.4.1 lentelės duomenis, 3 aukštų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė Nr. (duomenys neskelbtini) ir yra numatyta Specialiajame plane įvardinto 5-ojo kvartalo, t. y. teritorijoje tarp (duomenys neskelbtini) gatvių esančių daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojams (Specialiojo plano aiškinamasis raštas, b. l. 22, 29, 31, 34, 63).

Atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Panevėžio miesto savivaldybė, veikdama bendruomenės interesais ir įgyvendindama Bendrojo plano sprendinius, įvardintu specialiuoju teritorijos planavimo dokumentu siekė užtikrinti Panevėžio miesto gyventojams reikšmingą susisiekimo poreikį, pašalinti transporto priemonių ir jo sistemos sutrikimų daromą žalingą poveikį aplinkai bei žmonių gyvenimo kokybei. Iš viso, kas nurodyta, darytina išvada, jog tiek Bendrojo, tiek Specialiojo plano sprendiniuose yra aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei, t. y.

Projektuotojų, (duomenys neskelbtini) gatvių gyvenamųjų namų kvartalo gyventojų bei šiame kvartale įsikūrusių įstaigų poreikis nustatyta tvarka statyti automobilius. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į tai, jog daugiaaukštė požeminė/antžeminė/kombinuota automobilių saugykla Nr. (duomenys neskelbtini) numatyta įrengti teritorijoje, kur yra tankiai užstatyta daugiabučiais gyvenamaisiais namais, o artimiausios analogiškos saugyklos yra numatytos teritorijose tarp (duomenys neskelbtini) gatvių (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) gatvių (Nr. (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini) gatvių (Nr. (duomenys neskelbtini)), dėl ko teisėjų kolegija sprendžia, jog minėto visuomenės poreikio nebūtų galima patenkinti, jeigu ginčo žemės sklypas būtų grąžintas natūra pareiškėjams.

Kiek susiję su pareiškėjų keliamu Specialiojo ir Bendrojo planų teisėtumo tyrimo klausimu, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjų skundo (patikslinto skundo papildymo) argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Papildomai pažymi, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl Specialiojo ir Bendrojo planų teisėtumo tyrimo, teigdami, jog teismas nepasisakė dėl Specialiojo plano sprendinių panaikinimo, tik nurodė, kad R. J. teismo posėdžio metu nepagrindė būtinumo atlikti Bendrojo ir Specialiojo plano tyrimą, nors toks reikalavimas dėl Specialiojo plano dalies nuginčijimo buvo priimtas nagrinėti teisme. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Pagal to paties įstatymo 111 straipsnio 1 dalį, minėti subjektai taip pat turi teisę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011 (žr. biuletenį „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 22, 2011 m.) išaiškino, kad ABTĮ 111 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra numatyti specialūs reikalavimai, kurių turi būti laikomasi sprendžiant šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytų subjektų konkrečioje byloje pareikšto prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimą. ABTĮ 111 straipsnio 2 dalis nustato, kad prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimas yra išsprendžiamas teismo nutartimi, o kitos šio straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatos suponuoja išvadą, jog tokia teismo nutartimi gali būti priimami dviejų rūšių procesiniai sprendimai:

1) atmesti prašymą; arba 2) pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Taigi įstatymas nenumato procesinio sprendimo rūšies – priimti prašymą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo. Prieš tai nurodyti įstatymo reikalavimai dėl teismo priimamų procesinių sprendimų rūšių bei prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą priėmimo klausimo nagrinėjimo apimties suponuoja dar vieną išvadą, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo pradėjimo atveju lemiamą procesinę reikšmę turi ne atitinkamas suinteresuoto asmens prašymas, o teismo nutartis pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.

Būtent teismo nutartyje pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą turi būti aiškiai apibrėžta, kokio norminio administracinio akto ar jo dalies teisėtumas bus tiriamas; turi būti konkrečiai nurodytos įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatos, kurioms galimai prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas ar jo dalis; turi būti pateikta aiški teisinė motyvacija, kurią teismas priėmė domėn ir kuri sudaro pagrindą abejoti norminio administracinio akto ar jo dalies atitikimu tam tikroms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų nuostatoms.

Tokio pobūdžio teismo nutartis yra tas procesinis dokumentas, kuris apibrėžia iškeliamos norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalyką bei ribas ir pagal kurį ši byla turi būti nagrinėjama. Būtent teismas galutinai konstatuoja, kokios norminių aktų nuostatos taikytinos byloje ir kaip jos turi būti aiškinamos, todėl būtent teismas ir turi galutinai nuspręsti, ar jo nagrinėjamos bylos išsprendimui reikalinga pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, ir kokia apimtimi toks tyrimas būtinas.

Nagrinėjamu atveju R. J. 2013 m. gruodžio 19 d. pateikė procesinį dokumentą, pavadintą „Skundas. Patikslinto skundo papildymas“, kuriame, be kita ko, kėlė reikalavimus:

1) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ dalį, kuria pareiškėjo pateiktoje schemoje pažymėtai ginčo teritorijai, patenkančiai į buvusio savininko L. J. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, nustatyta visuomeninė paskirtis;

2) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 1-50-31 dalį ir šiuo sprendimu patvirtinto Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialiojo plano sprendinius, susijusius su pareiškėjo pateiktoje schemoje pažymėta ginčo teritorija, patenkančia į buvusio savininko L. J. nuosavybės teise valdytą žemės sklypą (III t., b. l. 50-52). Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 2 d. nutartimi nutarė pareiškėjo ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R. atstovo R.

J. 2013 m. gruodžio 19 d. patikslinto skundo prašomosios dalies 1-ajame ir 2-ajame punktuose suformuluotus reikalavimus dėl Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ dalies, kuria nustatyti visuomenės paskirties sprendiniai pareiškėjo schemoje nurodytai ginčo teritorijai, į kurią pareiškėjai siekia natūra atkurti nuosavybės teises, panaikinimo ir dėl 2010 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. 1-50-31 bei juo patvirtinto Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialiojo plano sprendinių, susijusia su pareiškėjo schemoje nurodyta ginčo teritorija, į kurią pareiškėjai siekia atkurti nuosavybės teises, panaikinimo nagrinėti teismo posėdyje ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka.

Iš šios nutarties turinio matyti, kad joje nebuvo suformuluotas įstatymo reikalaujamas procesinis sprendimas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą, jame nebuvo išdėstyti teismo motyvai, pagrindžiantys įsitikinimą dėl konkrečių teisės akto nuostatų prieštaravimo atitinkamoms įstatymų ar Vyriausybės norminių aktų normoms, o tik nutarti pareiškėjo prašymo pagrįstumą spręsti teismo posėdžio metu. Taigi ABTĮ reikalavimus atitinkantis procesinis dokumentas, kuriuo būtų pradėtas teismo kompetencijai priskirtas savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo tyrimas, nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas.

Todėl šis pareiškėjų apeliacinio skundo motyvas, jog reikalavimas dėl Specialiojo plano dalies nuginčijimo buvo priimtas nagrinėti teisme, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 1-25-1 „Dėl Panevėžio miesto bendrojo plano (korektūros) patvirtinimo“ patvirtintas Panevėžio miesto bendrasis planas ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 1-50-31 patvirtintas Automobilių stovėjimo aikštelių išdėstymo daugiabučių kiemuose specialusis planas nėra nuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, galiojantys, todėl nesivadovauti jais nėra teisinio pagrindo.

Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracija parengė Teritorijų prie esamų daugiaaukščių namų ir laisvos valstybinės žemės (duomenys neskelbtini) mieste (teritorija tarp (duomenys neskelbtini) gatvių) detalųjį planą, kuris 2012 m. gruodžio 17 d. buvo kompleksiškai suderintas Panevėžio miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijoje, 2013 m. sausio 24 d. patikrintas Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriuje (II t, b. l. 37, 47-49) ir patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. I-98 (I t., b. l. 90, 94; III t., b. l. 14). Nustatyta, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija 2012 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 8A-18.7-1295 pateikė R. J., kaip suinteresuotam asmeniui, informaciją apie parengtą Detalųjį planą, detaliojo planavimo tikslus ir organizatorių, Detaliojo plano rengėją ir kitus duomenis (I t., b. l. 49). R. J. pateikė pasiūlymus, o teritorijos detaliojo planavimo organizatorius (savivaldybės administracija), atsakydamas į įvardintus R. J. pasiūlymus, parengė 2012 m. liepos 18 d. raštą Nr. 8A-18.13-1865 (I t., b. l. 52). Iš byloje esančios medžiagos taip pat matyti, jog (duomenys neskelbtini) gatvės praplatėjime automobilių stovėjimo vietos suplanuotos šalia (duomenys neskelbtini) esančių pareiškėjams priklausančių žemės sklypų, o ginčo žemės sklypo teritorija patenka į projektuojamo žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam nustatytas techninės infrastruktūros, bendro naudojimo erdvių ir želdynų teritorijų naudojimo tipas bei inžinierinės infrastruktūros teritorijos / susisiekimo ir inžinierinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos, atskirųjų želdynų / rekreacinės paskirties želdynų naudojimo būdai ir pobūdžiai (II t., b. l. 103; III t., b. l. 157-159). Šiais Detaliojo plano sprendiniais buvo konkretizuotas Specialusis planas, numatęs daugiaaukštę požeminę / antžeminę / kombinuotą automobilių saugyklą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 60 automobilių stovėjimo vietų (duomenys neskelbtini) gatvės išplatėjime nuo (duomenys neskelbtini) gatvės J. Z. gatvės link.

Kiek tai susijęs su pareiškėjų ginčijamo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. 1-98 dalies, susijusios su ginčo žemės sklypo teritorija, ir teritorija šalia pareiškėjų valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), suformuota Ž(duomenys neskelbtini) gatvėje automobilių stovėjimo vietoms, teisėtumu, teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes ir esančius įrodymus, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjų ginčijami Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 1-98 patvirtinto Detaliojo plano sprendiniai jų teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 sprendimą byloje Helle v. Finland) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų apeliaciniame skunde dėstomi argumentai šioje dalyje iš esmės tapatūs skundo argumentams, dėl to teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, iš naujo dėl jų nepasisako.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, teigdami, jog teismas turėjo vertinti ne tik 2008 m. miesto bendrojo plano korektūros sprendinius, bet prieš tai galiojusius miesto bendrojo plano sprendinius, kurie yra viešai prieinami (iš minėto miesto bendrojo plano sprendinių nebuvo įmanoma įžvelgti konkretaus visuomenės poreikio). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl minėto argumento pažymi, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-007-01-2003, kuris įsiteisėjo apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartimi išnagrinėjus bylą, nustatė, kad savivaldybė per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui turėjo pateikti informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę nesuplanuotoje miesto teritorijoje ((duomenys neskelbtini) gatvių rajone, kurie yra prie daugiabučių namų tankiai užstatytame rajone).

Pareiškėjai tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog jau 2003 m. teismo sprendimu atsakovui buvo nustatyta pareiga užtikrinti tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą dėl ginčo žemės sklypo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos administracinės bylos sprendimo vykdymo užtikrinimas, tinkamas jo įgyvendinimas nėra šios nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pažymėtina, kad pareiškėjai į teismą dėl savivaldybės administracijos pareigos buvusiame savininko žemės sklype, patenkančiame į nustatyta tvarka priskirtą Panevėžio miestui teritoriją, suformuoti nuosavybės teisių atkūrimui skirtą žemės sklypą ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pareigos priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių pretendentams atkūrimo, perduodant šį sklypą natūra, bei dėl teritorijos planavimo dokumentų sprendinių teisėtumo kreipėsi 2012 m. rugpjūčio 20 d., kai tiek Bendruoju, tiek Specialiuoju ir Detaliuoju planu buvo nustatytas aiškus visuomenės poreikis ginčo žemės sklypui. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai sprendė, ar pareiškėjų kreipimosi į teismą metu buvo (yra) nustatytas visuomenės poreikis ginčo žemės sklypui, dėl ko ši žemė buvo priskirta valstybės išperkamai. Atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta šiuos pareiškėjo argumentus kaip nepagrįstus.

Pareikėjai apeliaciniame skunde remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2012 ir nurodo, kad įstatymų nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių į žemę atkūrimą mieste, po 2002 m. balandžio 2 d. ginčo teritorijoje turėjo būti taikomos nepriklausomai nuo to, ar bus vėlesniame visuomenės raidos etape nustatytas konkretus visuomenės poreikis, ar ne. Pasisakydama dėl šio argumento teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai remiamasi tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra analogiškos arba labai panašios, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats įstatymas (atitinkama tos pačios redakcijos jo norma). Teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Pareiškėjų nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamos bylos aplinkybėms, todėl vadovautis minėtoje byloje nustatytu išaiškinimu nėra pagrindo.

Taigi visuma aplinkybių patvirtina, kad ginčo sklypas patenka į teritoriją, kuriai Bendruoju, Specialiuoju ir Detaliuoju planu nustatytas aiškus ir konkretus visuomenės poreikis. Grąžinus šį žemės sklypą natūra pareiškėjams, šio poreikio tenkinimas pasidarytų neįmanomas, todėl minėtą žemės sklypą atsakovas pagrįstai priskyrė valstybės išperkamai žemei. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visa, kas išdėstyta, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjų reikalavimų įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktorių suformuoti bei patvirtinti ginčo teritorijos schemoje nurodytą ginčo žemės sklypą nuosavybės teisių į buvusio savininko L. J. valdytą žemę atkūrimui bei įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamą Panevėžio skyriaus, Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriui pagal ginčo teritorijos schemą suformavus ir patvirtinus žemės sklypą, įstatymo nustatyta tvarka L. J. (po mirties), G. J. M. (po mirties) ir E. P. (po mirties) atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko L. J., D. valdytą žemę.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai iš esmės nesutinka su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis taip pat ir dėl to, kad teismas neteisingai vertino veiksmus, iš kurių pareiškėjai kildino jiems atsiradusią neturtinę žalą, pabrėžia, kad prašoma priteisti žala buvo kildinama iš nepagrįstų atsakovo veiksmų ir neveikimo nuosavybės teisių atkūrimo procese, dėl nuosavybės teisų atkūrimo proceso vilkinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, visų pirma pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę ir padaryta turtinė žala, o įstatymų numatytais atvejais ir neturtinė žala, turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens.

CK 6.271 straipsnis reglamentuoja atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, ir šio straipsnio 4 dalyje taip pat įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi šiuo atveju pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjų nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija nurodo, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Asmeniui priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį (CK 6.250 str.) – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą ir pan. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Tačiau kita vertus, pabrėžtina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007).

Kiek tai yra susiję su pareiškėjų prašoma priteisti neturtine žala, teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su neturtinės žalos atlyginimu, turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad turtinės žalos padarymas nėra būtina sąlyga konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą (žinoma, nustačius visas kitas civilinės deliktinės atsakomybės sąlygas), tai, kad netinkamas valstybės institucijų elgesys atkuriant nuosavybės teises dažniau nei kitose srityse gali sukelti neigiamus išgyvenimus ir nepatogumus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1625/2005), taip pat tai, kad dėl neturtinės žalos buvimo įrodinėjimo ir jos dydžio pagrindimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2008 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14) laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai.

Pabrėžtina, jog pareiškėjai skunde, kurį vėliau tikslino, apeliaciniame skunde pažymėjo, kad neturtinės žalos atsiradimą jie sieja su Panevėžio miesto savivaldybės administracijos neveikimu, vykdant jiems nuosavybių teisių atkūrimą, dėl jo vilkinimo atlikti įstatymais priskirtas funkcijas.

Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų 106 punkto (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. vasario 6 d.) nuostatomis, žemėtvarkos skyrius sprendimą atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje gali tik kai savivaldybės administracijos direktorius patvirtina, kad buvusio savininko turėtoje žemės valdoje yra laisvos (neužstatytos žemės), patvirtina laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą bei kitus minėtame Tvarkos punkte nurodytus žemės sklypo duomenis ir dokumentaciją perduoda žemėtvarkos skyriui.

Pagal Tvarkos 106 punktą (4 d.), savivaldybė per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo pateikimo žemėtvarkos skyriui pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorijos detaliuosius planus pateikia informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai teritorijos detalusis planas nepatvirtintas arba jo nėra, – apie nesuplanuotas miesto teritorijas.

Pagal Tvarkos 106 punktą (10, 11 d.), savivaldybės valdyba parengtus žemės sklypų planus pateikia tvirtinti savivaldybės tarybai. Savivaldybės taryba šiuos žemės sklypų planus tvirtina artimiausiame savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybės valdyba, ne vėliau kaip per 20 darbo dienų savivaldybės tarybai patvirtinus žemės sklypų planus, šiuos planus kartu su kitais dokumentais (duomenimis) pateikia žemėtvarkos skyriui.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skudo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatytos Detaliojo plano rengimo procedūros prasidėjo 2009 metais ir tęsėsi iki 2013 m. pradžios, kai nurodytas teritorijų planavimo dokumentas buvo patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. I-98.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje esančią medžiagą, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pirmasis pretendentų prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko L. J. valdytą žemę buvo pateiktas dar 1991 m. gruodžio 30 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog 2003 m. vyko teisminiai ginčai dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko L. J. valdytą žemę atkūrimo. 2003 m. balandžio 28 d. Panevėžio apskrities administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. S-310 (II t., b. l. 61), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų nuostatomis, siuntė Panevėžio miesto savivaldybės administracijai kartografinę medžiagą su pažymėtomis turėtos žemės ribomis. Taip pat minėtu raštu prašė, atsižvelgiant į Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį, parengti žemės sklypų planus ir pateikti Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui duomenis, numatytus Tvarkos 106 punkte, taip pat prašė išnagrinėti galimybę suformuoti naujus žemės sklypus turėtos žemės riboje, jei daugiau jų formuoti nenumatė, motyvuotai informuoti R. J. ir Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrių. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino šių aplinkybių, spręsdamas dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo.

Kartu pažymėtina, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikla turėjo atitikti teisės aktų reikalavimus (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (3 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant, ar yra pagrindas priteisti žalą dėl atkūrimo procedūrų vilkinimo, turi būti nustatyta, ar buvo visos įstatymų numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. nustatytina, jog buvo pateikti ir parengti visi dokumentai, be kurių sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimtas, taip pat turi būti nustatyta, dėl kokių priežasčių tam tikrą laikotarpį buvo nepriimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. ar sprendimas buvo nepriimamas dėl to, kad pati institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vilkino jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą, ar dėl to, kad kita institucija neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kurių neatlikus negali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar dėl pačių pareiškėjų veiksmų. Pažymėtina, jog, kadangi pareiškėjai, prašydami priteisti neturtinės žalos atlyginimą, jos atsiradimą kildina iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo, būtina byloje įvertinti atsakovo veiksmų teisėtumą t. y. būtina nustatyti, ar pareiškėjų nurodytas viešojo administravimo subjektas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, ar šios institucijos darbuotojų veiksmai (neveikimas) tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjų teisėms, laisvėms ir interesams ir kada pareiškėjams tapo žinoma apie galimai neteisėtus veiksmus ir jų teisių pažeidimą.

Atsižvelgusi į tai, kad nurodytu aspektu kyla neaiškumų, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių neįvertino, teisėjų kolegija šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir administracinę bylą grąžina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija pastebi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nuosavybės teisių atkūrimas laikantis specialiojo teisinio reglamentavimo nuostatų yra viešasis interesas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2006, 2007 m. liepos 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2007, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-923/2011), todėl teismas nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, be kita ko, vadovaudamasis ABTĮ 81 straipsniu, įpareigojančiu teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai bei objektyviai jas ištirti, turi būti aktyvus, pasiūlyti proceso šalims pateikti savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, įvertinti visas administracinės bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino visų administracinėje byloje pareikštam reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo išspręsti reikšmingų aplinkybių, dėl jų nepasisakė, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo dalis, susijusi su neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimu, naikintina ir šioje dalyje administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

R. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo R. J. ir pareiškėjų Z. S., A. P. ir E. R., atstovaujamų R. J., reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, panaikinti ir šią administracinės bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis