A-556-501-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-501/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00643-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl pensijos dalies priteisimo, sprendimų panaikinimo ir žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. vasario 27 d. kreipėsi su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 54–56), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 1D-4055(11); 2) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. kovo 21 d. sprendimą Nr. 11PP(P)-2141; 3) priteisti 28 068,01 Lt neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalį; 4) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodė, kad jam Vidaus reikalų ministerijos sprendimu buvo paskirta 1 391,73 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. Tačiau atsakovas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsniais, nuo 2010 m. sausio 1 d. neteisėtai mokėjo tik pensijos dalį. Tokiu būdu yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, ribojama teisė gauti visą paskirtą pensiją. Pažymėjo, kad 2013 m. kovo 14 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą su prašymu grąžinti neišmokėtą pensijos dalį, tačiau Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. kovo 21 d. sprendimu šio prašymo netenkino.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu išmokėti jam priklausančią valstybinės pareigūnų pensijos nepriemoką, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu prašymą atmetė. Pareiškėjas nurodė, kad toks atsisakymas yra nepagrįstas. Pareiškėjas savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimais. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, pagal kurias buvo perskaičiuojama pareiškėjo valstybinė pensija, yra prieštaraujančios Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Sveikatos priežiūros tarnyba ir Vidaus reikalų ministerija skundžiamuose sprendimuose neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį. Pareiškėjo manymu, jo atžvilgiu Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių taikymas buvo neteisėtas ir dėl to jam susidarė 28 068,01 Lt valstybinės pensijos nepriemoka. Pažymėjo, kad iš tarnybos pareiškėjas atleistas 2005 m. spalio 19 d. dėl sunkaus sveikatos sutrikimo ir jam paskirta valstybinė pensija už tarnybą, nuolatinis aktyvus medicininis gydymas bei medicininė priežiūra.

Gydytojų komisija paskyrė jam vartoti vaistus, todėl, pareiškėjo teigimu, jis įgijo draudžiamųjų pajamų, kurių didžiąją dalį naudojo medikamentams pirkti ir medicininei reabilitacijai. Sumažinus pensiją Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindu, patyrė didelį stresą, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, buvo priverstas atsisakyti vaistų įsigijimo bei apriboti medicininę reabilitaciją, dėl ko žymiai pablogėjo pareiškėjo sveikata. Pareiškėjo manymu, šie išgyvenimai ir sveikatos pablogėjimas yra sąlygoti sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo.

Minėtais veiksmais pareiškėjui padaryta 5 000 Lt neturtinė žala, kurią prašo priteisti iš Lietuvos valstybės.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 46–48; 72–73) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui mokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., pasikeitus teisiniam reglamentavimui, mokėjo pareiškėjui tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotą valstybinę pensiją. Taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažino tik Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias buvo perskaičiuojama ir mokama sumažinta pensija pareiškėjui dėl to, jog jis tam tikru laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, o Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, kuri taip pat buvo taikyta pareiškėjui, pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodė, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl nėra sąlygų civilinei atsakomybei kilti ir nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Jei teismas tenkintų skundą, atsakovas prašė pareiškėjui priteistos pensijos dalies išmokėjimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes įstatymu patvirtintuose biudžeto asignavimuose nėra numatytos pensijų atstatymui reikalingos lėšos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 28 d. sprendimu (b. l. 80–84) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas panaikino Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 11PP(P)-2141 dalį, kuria atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo Nr. 1D-4055(11) dalį, kuria atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Teismas įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, per 2 mėnesius nuo šio sprendimo priėmimo dienos išmokėti pareiškėjui A. S. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 14 502,69 Lt (keturiolika tūkstančių penkis šimtus du litus 69 ct), susidariusią pritaikius Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija. A. S. 2013 m. kovo 14 d. kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą su prašymu išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo. Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 11PP(P)-2141 pareiškėjo prašymas netenkintas. Vidaus reikalų ministerija, išnagrinėjusi A. S. 2013 m. balandžio 8 d. prašymą išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 1D-4055(11) išaiškino, kad pensija buvo mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo.

Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. sausio 25 d. pateikta pažyma Nr. 11PP (P)-849 patvirtina, kad pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Iš šio dokumento matyti, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui buvo neišmokėta 14 502,69 Lt pensijos dalis (36 536,96 Lt – 22 034,27 Lt =14 502,69 Lt). Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo išaiškinimus, padarė išvadą, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Teismas ginčo atveju atsižvelgė į išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas, gindamas savo teises, kreipėsi nepraleidęs įstatyme nustatytų terminų, o atsakovas Vidaus reikalų ministerija pareiškėjo prašymą išnagrinėjo, nusprendė, jog sprendimas perskaičiuoti pensiją nėra galutinis, todėl neįvykdytas.

Teismas taip pat pripažino, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui mokėtina pensija buvo apskaičiuojama neteisėtai. Teismas pripažino, kad pareiškėjo skundas toje dalyje, kurioje prašoma priteisti pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuotos ir neišmokėtos pensijos dalį, yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Remiantis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 suformuota praktika pareiškėjui neišmokėta pensijos dalis – 14 502,69 Lt, priteistina iš Lietuvos valstybės. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, nusprendė, jog teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 2 mėnesius nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos.

Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjui 14 502,69 Lt dydžio pensijos nepriemoką per 2 mėnesius nuo šio teismo sprendimo priėmimo dienos. Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pripažino, kad Sveikatos priežiūros tarnyba, gavusi pareiškėjo 2013 m. kovo 14 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos, neturėjo jokio teisinio pagrindo atsisakyti išmokėti pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Analogiškai vertintinas ir Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 19 d. sprendimas. Teismas pripažino, kad Vidaus reikalų ministerijos ir Sveikatos priežiūros tarnybos sprendimai tose dalyse, kuriose atsisakoma pareiškėjui išmokėti pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytini pagrįstais ir teisėtais, todėl naikintini. Teismas, vertindamas A. S. reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumą bei teisėtumą, nurodė, kad yra reikšmingi LVAT 2012 m. liepos 23 d. nutartyje pateikti išaiškinimai (administracinė byla Nr. A552-2747/2012).

Minėtoje nutartyje teismas, spręsdamas iš esmės analogiško pobūdžio ginčą, pažymėjo, kad tarp šalių yra susiklostę ne civiliniai prievoliniai, bet atitinkami pensijų mokėjimo teisiniai santykiai. Civiliniame kodekse nėra įsakmiai nurodyta, kad pensijų mokėjimo teisiniams santykiams yra taikomos kurios nors šio kodekso normos. Ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, todėl jam spręsti turi būti pritaikytos pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti jo prašomą neturtinę žalą.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 86–88) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo dalį dėl patenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų juos atmetant. Jei šį atsakovų apeliacinį skundą LVAT nuspręstų atmesti, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Atsakovas nurodo, kad teismas, neatsižvelgdamas į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d., į tai, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo nustatytas pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu (toliau – ir Įstatymas) nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, o įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo teisinis pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas, nepagrįstai patenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti jam atitinkamo dydžio neišmokėtos valstybinės pensijos dalį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., ar 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Be to, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui už atitinkamą laikotarpį neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, neįvertino ir to, kad pareiškėjas į valstybinę pensiją mokančią instituciją kreipėsi praleidęs Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytą 3 metų terminą ginčyti pensiją už 2010 m. sausio mėn. Valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario 26 d., o į valstybinę pensiją mokančią instituciją jis kreipėsi tik 2013 m. kovo 14 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba pareiškimu (b. l. 91) prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 93–95) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nepagrįstai ir neteisėtai bando kariams ir pareigūnams taikyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytą trijų metų apskundimo terminą, kadangi įstatymas iš viso nenumato karių ir pareigūnų pensijos gavėjams jokio termino pensijai apskųsti. Atsakovo prašymas išmokėti pensijos nepriemoką nuo 2014 m. vasario 1 d. yra neteisėtas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų sandaros ypatybės negali būti argumentu teisminiame ginče, dėl to šis prašymas atmestinas kaip ir kiti atsakovo prašymai. Pareiškėjui padaryta turtinė žala privalo būti atlyginta įstatymų nustatyta tvarka, taip kaip nurodo Civilinio kodekso 6.263 straipsnis, o taip pat Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. S. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpiu.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė po 2013 m. sausio 1 d., nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje A444-2232/2013, pažymi, kad sprendžiant, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniuose teismuose, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą, svarbi ne kreipimosi į instituciją, o kreipimosi į teismą data.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo tapti žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. vasario 27 d., t. y. nepraleidęs 3 metų procesinio termino nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Todėl klausimas dėl pareiškėjo pažeistų teisių gynimo laike pirmosios instancijos teismo yra išspręstas teisingai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat kitais baigiamaisiais teisės aktais, priimtais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose (pvz.: 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išsamesnė analizė dėl priteistos valstybinės pareigūnų pensijos dalies nebetikslinga.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje be kita ko išsamiai pasisakyta atsakovo apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu.

Paminėtoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pateiktas Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos (kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai) taikymo aiškinimas, pagal kurį teismas, spręsdamas tokio pobūdžio ginčus, yra saistomas šios nuostatos imperatyvo. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje situacijoje teismas negalėjo taikyti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, neatsižvelgdamas ir į tai, kad šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo (buvo oficialiai paskelbtas) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. Tokia teismo pozicija atitinka LVAT praktiką kitose administracinėse bylose dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Teisėjų kolegija neturi objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių atkartotų ir kitose tokio pat pobūdžio administracinės bylose (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.). Todėl atsakovo apeliaciniame skunde šiuo klausimu nurodyti argumentai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegijos pripažintini nepagrįstais.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde pateikto prašymo atidėti pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d., teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, nusprendė, kad įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo prašymo argumentavimą ir iš esmės sutikdama su juo, pripažįsta būtinu ir šioje administracinėje byloje atidėti teismo sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 28 d. sprendimo vykdymą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius