A-546-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-546-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08023-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo išmokėti valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 52–54), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8347 „Dėl 2013 m. lapkričio 26 d. skundo“; 2) įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) išmokėti jam 13 184,69 Lt pensijos nepriemoką už 2010–2011 m. laikotarpį; 3) atnaujinti terminą reikalavimui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių su prašymu pateikti duomenis apie neišmokėtos socialinio draudimo senatvės pensijos dalį ir ją išmokėti. VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. (10.1-2) 3-136940 pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dalį, tačiau atsisakė ją išmokėti. Dėl to kreipėsi į VSDFV, kuri 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8347 atsisakė patenkinti skundą, nurodydama, kad yra praleistas 3 metų skundo padavimo terminas. Šie sprendimai yra nepagrįsti. Senatvės pensija buvo sumažinta 2010 m. sausio mėn. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu (valiniu aktu), tačiau apie tai nebuvo informuotas, nebuvo išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka, terminas, jo vykdymo pradžios data. Be to, sumažinta pensija buvo pervedama į banko sąskaitą, kadangi internetine bankininkyste nesinaudoja, apie sumažintos pensijos gavimą sužinojo daug vėliau iš žiniasklaidos priemonių. Iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, kuriuo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymų nuostatos, kurių pagrindu buvo perskaičiuota pensija, neturėjo galimybės ginčyti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio mėn. akto, nes jis buvo priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Paminėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo nurodyta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmą, todėl į VSDFV nesikreipė, tikėdamasis, kad įstatymų leidėjas ją vykdys. Dėl šių priežasčių praleido 3 metų skundo padavimo terminą ir prašė jį atnaujinti. Skundžiamas VSDFV sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, nemotyvuotas, todėl jis naikintinas dėl neatitikimo Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 20–23, 24–27) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjas apie pensijos sumažinimą sužinojo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją 2010 m. sausio mėn. Prašydamas išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta 2010–2011 m. laikotarpiu dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) taikymo, pareiškėjas kreipėsi į VSDFV. Nagrinėdama šį skundą, VSDFV nustatė, kad pareiškėjas praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Dėl to, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti šį skundą. Atsižvelgiant į ginčo teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamas VSDFV sprendimas priimtas pagrįstai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013). Skundo padavimo termino pradžia laikytina 2010 m. sausio mėn. Teisėtai ir pagrįstai buvo taikytas Laikinasis įstatymas, sprendimas mokėti perskaičiuotą senatvės pensiją yra pagrįstas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 58–61) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodė, kad senatvės pensijų skyrimą reglamentuoja Pensijų įstatymas, o 2010–2011 m. – ir Laikinasis įstatymas. Pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt pensijos dydį, pareiškėjas dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jam paskirta senatvės pensija buvo perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Ginčo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. senatvės pensija pareiškėjui buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjo pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu ji nėra parengta, todėl neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjo reikalaujamą pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 73–78) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas atnaujino kreipimosi į VSDFV terminą dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos; panaikino VSDFV 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8347 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjui 13 184,96 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėn., kadangi jis Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėjas nenurodė, kada sužinojo apie šį sprendimą, todėl, vadovaudamasis teismų praktikoje nusistovėjusia nuostata, teismas laikė, kad apie šį teritorinio skyriaus sprendimą jis sužinojo išmokėjus pirmąją 2010 m. sausio mėn. sumažintą senatvės pensiją. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jo praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata prieštaravo Konstitucijai. Dėl Konstitucijai pripažintos prieštaraujančia nuostatos pareiškėjui buvo neišmokėta 13 184,69 Lt dydžio paskirtos pensijos dalis.

Teismas nurodė, kad teisės į senatvės pensiją gynimo privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka šiuo atveju nustatyta Pensijų įstatyme ir Taisyklėse. Nuostatos dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.). Teismas atsižvelgė į iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1, 2, 4 dalis, Taisyklių 31 punktą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog anksčiau dėl savo teisių gynimo į VSDFV nesikreipė, nes apie pensijos sumažinimą nebuvo informuotas, jam nebuvo išaiškinta šio sprendimo apskundimo tvarka, terminas, jo vykdymo pradžios data. Sumažinta pensija buvo pervedama į banko sąskaitą, kadangi internetine bankininkyste nesinaudoja, apie sumažintos pensijos gavimą sužinojo vėliau, ne išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Be to, iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo vadovavosi prezumpcija, kad teisės aktai, kuriais remiantis perskaičiuota pensija, neprieštaravo Konstitucijai. Taip pat pagrįstai tikėjosi, kad įstatymų leidėjas atlygins patirtus praradimus, kadangi paminėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo nurodyta įstatymų leidėjo pareiga nustatyti neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmą.

Teismas pažymėjo, jog nagrinėjamas ginčas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją, kylančia iš Konstitucijos 52 straipsnio (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Be to, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami įgyvendinant nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; ir kt.). Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 22, p. 318–325; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Teismas, remdamasis nurodytais argumentais, konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis, siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjui kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad, užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Šioje byloje taikytinos tos pačios teisės normos, todėl, pagal Konstitucinį Teismą, paminėtas išaiškinimas šiuo atveju turi teisiškai saistančią galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti VSDFV iš esmės išnagrinėti prašymą dėl pensijos nepriemokos. Šiuo atveju byloje atsiliepimu ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), todėl sprendimas asmenį vis tiek įpareigoti iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007).

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs skundo turinį, padarė išvadą, kad kreipimosi į VSDFV terminas dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos atnaujintinas, VSDFV 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. (6.5) I-8347 naikintinas ir VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjui 13 184,96 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 81–86) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti praleistą terminą, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos suma yra 13 184,69 Lt, o ne 13 184,96 Lt.

2. Apie tai, kad mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., todėl, kreipdamasis į VSDFV su 2013 m. lapkričio 26 d. skundu, kuriuo, be kita ko, reikalavo įpareigoti VSDFV teritorinį skyrių išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pareiškėjas, nors ir prašė atnaujinti terminą skundui paduoti, tačiau jokių įrodymų, kad terminą praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, nepateikė. Į VSDFV teritorinį skyrių pareiškėjas kreipėsi 2013 m. spalio 18 d. prašymu, taigi net laikant, kad ginčo dėl pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas inicijavimo data yra 2013 m. spalio 18 d., pareiškėjas ginčą inicijavo praėjus 3 metų laikotarpiui nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Reikšdamas reikalavimą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šį klausimą pagal priskirtą kompetenciją sprendė VSDFV (Įstatymo 37 str.), pareiškėjas iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, kuri neįeina į teismo kompetenciją. Teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta atnaujinti praleistą kreipimosi į VSDFV terminą dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos, priimtas viršijus teismo kompetenciją ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

3. Teismo sprendime nėra pateikta jokių motyvų ir argumentų, remiantis kuriais VSDFV sprendimas negali būti laikomas teisėtu ar pagrįstu ir yra pagrindas jį panaikinti. Teismas, nuspręsdamas atnaujinti pareiškėjui skundo padavimo terminą, niekaip šio sprendimo nemotyvavo, nenurodė, dėl kokių, teismo nuomone, svarbių, objektyvių, ekstraordinarių priežasčių pareiškėjas per 3 metus negalėjo kreiptis su skundu dėl, jo nuomone, pažeistų teisių ir interesų. Teismo sprendime išdėstyti praleisto apskundimo termino atnaujinimo motyvai yra visiškai abstraktūs, tinkantys bet kuriam asmeniui, nepagrįsti realiomis objektyviomis aplinkybėmis.

4. Teismas taip pat pasisakė, jog VSDFV yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės). Šis teismo teiginys yra visiškai nepagrįstas ir neatitinka faktinių aplinkybių.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 94–96) prašo atmesti apeliacinį skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad iš dalies sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, tačiau prašo palikti galioti skundžiamą teismo sprendimą, kadangi galutinis teisinis rezultatas yra teisingas. Neišmokėta senatvės pensijos dalis (už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 8 str.) sudaro 13 184,69 Lt (teismo priteistą 13 184,96 Lt sumą prašo laikyti rašymo apsirikimu). Nesutinka su VSDFV 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8347, nes jis yra dviprasmiškas – tuo pačiu sprendimu atsisakyta nagrinėti prašymą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo, tačiau pasisakyta ir dėl prašymo esmės. Šis dviprasmiškumas vienareikšmiškai turi būti vertinamas jo naudai ir, atsižvelgiant į Konstitucijoje garantuojamą asmens turto neliečiamybę, dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisės akto taikymo atsiradę turtiniai praradimai turi būti visiškai kompensuoti. Be to, sutinka, kad teismas nepagrįstai atnaujino aktualios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą ginčyti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, kadangi pagal Įstatymo 37 straipsnį tokį sprendimą gali priimti tik VSDFV direktorius ar jo pavaduotojas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89–90) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

VSDFV Vilniaus skyrius nurodo, kad palaiko VSDFV apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, nes teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia VSDFV Vilniaus skyriaus jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Vilniaus skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl nurodytos pensijos skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. spalio 18 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą, kuriame, be kita ko, buvo išreikštas jo nesutikimas su senatvės pensijos sumažinimu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. bei jo prašymas išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 31-32);

2) VSDFV Vilniaus skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. spalio 18 d. prašymą, 2013 m. lapkričio 12 d. raštu paaiškino pareiškėjui paminėtos senatvės pensijos atsiradimo teisineš priežastis bei pateikė jos apskaičiavimą (b. l. 6-7);

3) 2013 m. lapkričio 26 d. skundu pareiškėjas apskundė paminėtą VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimą atsakovui VSDFV, kuris (pareiškėjo skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu atsisakė nagrinėti šį skundą. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam paskirtos senatvės pensijos, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl termino paduoti paminėtą skundą atnaujinimo, nurodė, kad atsisako nagrinėti šį skundą Taisyklių 31 punkto pagrindu, ir pasiūlė pareiškėjui iki 2013 m. gruodžio 18 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 26-27);

5) pareiškėjas, ignoruodamas paminėtą atsakovo pasiūlymą, 2013 m. gruodžio 23 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame prašyme jis prašė atnaujinti paminėtą 3 metų terminą, nurodęs, kad apie savo pažeistas teises sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui 2013 m. spalio 18 d. paduotas prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį skundą, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais bei pripažįsta juos neteisingais ir nepagrįstais.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad jis ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjo teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo ydingumo kolegijos taip pat pripažintina neteisinga ir nepagrįsta.

Pasisakydama dėl VSDFV 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta šio atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija, pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra tiesiogiai arba netiesiogiai išreikšta šio atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Todėl šis atsakovo sprendimas negali būti pripažintas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros baigiamuoju aktu (sprendimu).

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 23 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo L. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė