A-575-557-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-557/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01083-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 23 d. yra laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 11 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes darbo dienomis kelis kartus per savaitę turi eiti pasivaikščioti nuo 06.30 val. iki 06.40 val., nors dienotvarkėje nurodyta, kad 06.00 val. kėlimasis, nuo 06.00 val. iki 06.10 val. rytinis tualetas, kamerų tvarkymas, nuo 06.10 val. iki 07.00 val. pusryčiai. Atsižvelgęs į tai, tvirtino, kad buvo priverstas eiti pasivaikščioti nepusryčiavęs ir nespėjęs atlikti visų higienos reikalų. Be to, pabrėžė, jog I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai yra dengti šiferiu, kuris pavojingas sveikatai, sienos padengtos stambiu tinku, grindys duobėtos, kiemeliai nėra valomi, prižiūrimi, barstomi, nėra nutekėjimo latakų, žiemos metu juose slidu. Pažymėjo, kad visa tai jam sukelia neigiamas emocijas, nepatogumus, dvasinius bei fizinius išgyvenimus, sukrėtimus, pažeminimą, emocinę depresiją, skausmą. Pareiškėjas teismo posėdyje patikslino, kad pažeidžiant nustatytą dienotvarkę pasivaikščioti jis buvo vedamas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d., tokių atvejų iš viso buvo arti trisdešimties.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–8) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, kad pagal SVĮ 29 straipsnį pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė, o ne pareiga. Pasivaikščiojimas kiemeliuose vykdomas įstatymų nustatyta tvarka pagal Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymus dėl įstaigoje galiojusių ir galiojančios dienotvarkių. Taip pat paaiškino jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1163), Lietuvos teritorijoje uždrausta naudoti dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Tuo tarpu Lukiškių TI-K I korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai yra įrengti iki 1998 m. Kartu nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelių sienos ištinkuotos rupiu tinku tam, jog nebūtų įmanoma ant jų prirašyti užrašų, sienos ir grindys kasmet remontuojamos, kiemeliuose yra nutekėjimo latakai, kiemeliai nuolat valomi, barstomi, todėl atitinka Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 22 punkto reikalavimus. Akcentavo, kad valymo darbus dirba kiemsargis, o pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 134 straipsnio 1 dalį Lukiškių TI-K teritoriją padeda tvarkyti ir patys nuteistieji. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 108–111) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad iš pateiktos dienotvarkės matyti, jog pusryčių laikas nustatytas nuo 06.10 val. iki 07.00 val., taigi pareiškėjas iki išvedimo pasivaikščioti turėjo laiko papusryčiauti, o tais atvejais, kai buvo vedamas pasivaikščioti laikotarpiu nuo 06.30 val. iki 07.00 val., jis pusryčiams realiai turėdavo nuo 20 min. iki 36 min. Pažymėjo, kad tai, jog pusryčių laikas nustatytas nuo 06.10 val. iki 07.00 val., nereiškia, jog asmuo turi teisę pusryčiauti būtinai visą šį laiką. Įvertinęs tai, kad patvirtintoje dienotvarkėje pasivaikščiojimų laiko pradžia nustatyta nuo 06.30 val., teismas padarė išvadą, jog pusryčių laikas tam tikrais atvejais gali būti derinamas su pasivaikščiojimų laiku ir dėl to sutrumpėti.

Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymas Nr. 1-64, kuriuo patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkė (toliau – ir Dienotvarkė), yra galiojantis teisės aktas, jis nėra nuginčytas, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai, vesdami Lukiškių TI-K laikomus asmenis pasivaikščioti, juo vadovaujasi pagrįstai. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas pasivaikščioti laikotarpiu nuo 06.30 val. iki 07.00 val. buvo vedamas vos keletą kartų per savaitę ar rečiau.

Atsižvelgęs į tai, kad toks veikimas buvo trumpalaikis, atsitiktinis, nežymus, teismas sprendė, jog šie Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi pažeidimu, galėjusiu sukelti pareiškėjui neigiamas pasekmes, ryškų neigiamą poveikį ir didelius nepatogumus. Nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis nespėdavo atlikti visų higienos reikalų, yra nepagrįsti, nes pareiškėjas turėjo galimybę higienos ir sanitarinius reikalus atlikti po pasivaikščiojimo gryname ore. Teismas rėmėsi Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 18.4 punktu, Taisyklių 21 ir 22 punktais bei teismui pateikta bylos medžiaga ir nustatė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemelių netinkamas įrengimo ar eksploatavimo sąlygas. Nurodė, kad Taisyklės nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemų sienų, lubų ar grindų įrengimo, todėl tai, jog sienos padengtos stambiu tinku, neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.

Atsižvelgęs į Nutarimo Nr. 1163 3.1 punktą ir į tai, kad Lukiškių TI-K I korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai yra įrengti iki 1998 m., o Kalėjimų departamento 2013 m. kovo 20 d. rašte Nr. 25-898 informuojama, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai yra kasmet remontuojami, II gyvenamojo korpuso kiemelių stogų danga yra pakeista, I korpuso kiemelių stogų dangą planuojama pakeisti 2013 m., taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų dėl to, jog būtų kreipęsis dėl pasivaikščiojimo kiemelių neatitikties teisės aktų reikalavimams į Visuomenės sveikatos centro ar kitus specialistus ir būtų konstatuoti kokie nors pažeidimai pasivaikščiojimo kiemeliuose, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pasivaikščiojimo kiemeliai, kuriuose pareiškėjas buvo laikomas, neatitiko jų įrengimui ir priežiūrai keliamų reikalavimų.

Remdamasis CK 6.246–6.247 ir 6.249–6.250 straipsniais, 6.271 straipsnio 4 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei tuo, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos žalos faktą, jos pobūdį, patirtų išgyvenimų intensyvumą, poveikį jo fizinei ir psichinei savijautai, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui dėl galimai patirtų neigiamų emocijų būtų pablogėjusi sveikata ir jis dėl to būtų kreipęsis į specialistus bei jam būtų konstatuotas būtent su šioje byloje ginčijamais veiksmais susijęs sveikatos sutrikimas (sutrikimai), todėl nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

III. Pareiškėjas G. D. apeliaciniame skunde (b. l. 117–118) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir grąžinti bylą papildymui (išreikalauti iš Lukiškių TI-K vaizdo medžiagą, susijusią su maisto dalinimu nuo 06.00 val. iki 07.00 val., ir visus dokumentus, patvirtinančius pareiškėjui suteiktą psichologo pagalbą) pirmosios instancijos teismui bei priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad nuo 06.10 val. yra tik pradedamas dalinti maistas, o jo dalinimas užtrunka iki 06.30 val., todėl kartais, gavus maistą tik 06.30 val., nebelieka laiko papusryčiauti. Be to, pareiškėjas pažymi, kad rytiniam tualetui skirtas tik 10 min. laikas yra neprotingas, nes vienu tualetu naudojasi 3–4 asmenys ir fiziškai neįmanoma per 10 min. visiems atlikti visus higienos reikalus, todėl pasivaikščiojimo laikas dar labiau sutrumpėja. Taip pat akcentuoja, kad Nutarimas Nr. 1163 buvo priimtas prieš 15 m., todėl tai yra pakankamas laiko tarpas įgyvendinti minėto nutarimo nuostatas, tačiau Lukiškių TI-K dar iki šiol to nepadarė. Pareiškėjas kartu atkreipia dėmesį, jog aplinkybę, kad jis patyrė neigiamas pasekmes, ryškų neigiamą poveikį ir didelius nepatogumus, įrodo faktas, jog pareiškėjas kreipėsi dėl psichologo pagalbos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų pasivaikščiojimų laiko ir pasivaikščiojimų kiemelių įrengimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl šiuo atveju valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra jokio teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2692/2012 ir kt.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad iš pareiškėjo skundų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui bei kitos bylos medžiagos akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas iš esmės kildina iš to, kad jis pasivaikščioti buvo vedamas netinkamu laiku, t. y. buvo priverstas eiti pasivaikščioti nepusryčiavęs ir nespėjęs atlikti visų higienos reikalų, o pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netinkamai įrengti (b. l. 1, 2–3, 117–118).

Remiantis SVĮ 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore, tačiau mano, jog galimybė pasinaudoti šia teise jam buvo suteikiama netinkamu laiku ir netinkamomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, kad pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius (SVĮ 29 str. 1 d.). Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų (SVĮ 29 str. 2 d.).

Atitinkamai iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtinta Dienotvarkė, pagal kurią darbo dienomis 06.00 val. numatytas kėlimasis; nuo 06.00 val. iki 06.10 val. – rytinis tualetas, kamerų tvarkymas; nuo 06.10 val. iki 07.00 val. – pusryčiai; nuo 06.30 val. iki 12.30 val. – išvedimas į darbą, mokytis, sanitariniam švarinimui (dušas iki 15 min.), pasivaikščioti, pas pareigūnus, socialinius ir psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų darbuotojus ir pan., socialinis darbas ir užimtumas; nuo 12.30 val. iki 13.30 val.

– pietūs; nuo 13.30 val. iki 17.30 val. – išvedimas į darbą, mokytis, sanitariniam švarinimui (dušas iki 15 min.), pasivaikščioti, pas pareigūnus, socialinius ir psichologinės bei sveikatos priežiūros tarnybų darbuotojus ir pan., socialinis darbas ir užimtumas; nuo 17.30 val. iki 18.30 val. – vakarienė; nuo 18.30 val. iki 21.30 val. – laisvalaikis, asmeninių kompiuterių naudojimo laikas; nuo 21.30 val. iki 22.00 val. – pasirengimas miegui; nuo 22.00 val. iki 06.00 val. – miegas (b. l. 18–20). Taigi Lukiškių TI-K suimtiesiems laikas pasivaikščioti darbo dienomis buvo numatytas nuo 06.30 val. iki 12.30 val. ir nuo 13.30 val. iki 17.30 val., o iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu pasivaikščioti buvo vedamas skirtingu laiku (b. l. 2).

Byloje esanti pažyma dėl pareiškėjo pasivaikščiojimo (b. l. 43–44) ir Nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti žurnalo kopijos (b. l. 45–77) patvirtina, jog minėtu laikotarpiu pareiškėjo pasivaikščiojimo laikas su pagal Dienotvarkę pusryčiams numatytu laiku iš dalies sutapo tik 28 kartus, iš kurių anksčiau nei pagal Dienotvarkę numatytu pasivaikščiojimui skirtu laiku, t. y. anksčiau nei 06.30 val., pareiškėjas pasivaikščioti buvo vedamas tik 2 kartus – 2013 m. sausio 23 d. ir 2013 m. vasario 21 d. (atitinkamai 06.25 val. ir 06.24 val., t. y. 5 min. ir 6 min. anksčiau, nei numatyta pagal Dienotvarkę).

Tačiau šis Dienotvarkės pažeidimas buvo trumpalaikis ir atsitiktinis (tik du kartus), nežymus (tik 5 min. ir 6 min.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokie veiksmai negalėjo sukelti pareiškėjui tokias neigiamas pasekmes, ryškų neigiamą poveikį ir didelius nepatogumus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti neturtinės žalos atsiradimą. Atkreiptinas dėmesys, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas pasivaikščioti buvo vedamas su pagal Dienotvarkę pusryčiams numatytu laiku iš dalies sutampančiu metu, jis turėjo laiko papusryčiauti nuo 06.10 val., t. y. pareiškėjas pusryčiams realiai turėdavo nuo 20 min. iki 36 min. ir tik du kartus šiek tiek mažiau laiko (14 min. ir 15 min.), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas turėjo pakankamai laiko papusryčiauti.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors pagal Dienotvarkę pusryčiams numatytas laikas yra nuo 06.10 val. iki 07.00 val., kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, tai savaime nereiškia, kad pareiškėjas turi teisę pusryčiauti būtinai visą šį laiką. Įvertinus tai, kad Dienotvarkėje pasivaikščiojimų laiko pradžia nustatyta nuo 06.30 val., sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pusryčių laikas tam tikrais atvejais gali būti derinamas su pasivaikščiojimų laiku. Kartu akcentuotina, kad pareiškėjas pasivaikščioti su pagal Dienotvarkę pusryčiams numatytu laiku iš dalies sutampančiu metu buvo vedamas vos vieną ar du kartus per savaitę ir tik dvi savaites tris kartus, taigi šiek tiek trumpesnis nei maksimalus Dienotvarkėje numatytas pusryčių laikas jam teko nedažnai.

Taip pat kaip nepagrįstas atmestinas pareiškėjo teiginys, jog jis buvo priverstas eiti pasivaikščioti nespėjęs atlikti visų higienos reikalų, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas niekada nebuvo vedamas pasivaikščioti pagal Dienotvarkę rytiniam tualetui numatytu laiku. Be to, kaip matyti iš Dienotvarkės, darbo dienomis nuo 06.30 val. iki 12.30 val. ir nuo 13.30 val. iki 17.30 val. Lukiškių TI-K laikomiems suimtiesiems, be kita ko, skiriamas laikas sanitariniam švarinimui (dušas iki 15 min.). Taigi pareiškėjas turėjo galimybę higienos ir sanitarinius reikalus atlikti po pasivaikščiojimo gryname ore, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebūtų leista pasinaudoti šia teise.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad pasivaikščiojimų kiemeliai yra netinkamai įrengti, kadangi jie yra dengti šiferiu, kuris pavojingas sveikatai, sienos padengtos stambiu tinku, grindys duobėtos, kiemeliai nėra valomi, prižiūrimi, barstomi, nėra nutekėjimo latakų, žiemos metu juose slidu. Pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimą reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21–22 punktai, kurie numato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai.

Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.

Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Remiantis Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktu, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai; pasivaikščiojimo kiemai periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Tuo tarpu iš byloje esančių nuotraukų ir kitų duomenų matyti, jog Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliuose yra vandens nutekėjimo latakai, įrengti stogeliai pasislėpti nuo atmosferinių kritulių, kiemeliai nuolat valomi ir, esant reikalui, barstomi, o sienos ištinkuotos rupiu tinku tam, jog nebūtų įmanoma ant jų prirašyti užrašų, sienos ir grindys kasmet remontuojamos (b. l. 2–3, 9, 42, 78–105).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, panelius, plyteles ir panašius dirbinius iš asbestcemenčio statomuose ir remontuojamuose objektuose. Tačiau Lukiškių TI-K I korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai yra įrengti iki 1998 m., t. y. iki minėto Nutarimo Nr. 1163 įsigaliojimo (b. l. 9).

Be to, kaip nurodė Kalėjimų departamentas savo 2013 m. kovo 20 d. rašte Nr. 2S-898, Lukiškių TI-K II gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogų danga yra pakeista, o I gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogų dangą planuojama pakeisti 2013 m. (b. l. 3). Taigi, byloje esantys įrodymai iš esmės paneigia pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys