A-822-85-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-85/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01925-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija, Vilniaus Karoliniškių gimnazija, Vilniaus „Minties“ gimnazija, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas; Savivaldybės administracija) kreipėsi į teismą su prašymu (I t., b. l. 1–9) ir su patikslintu prašymu (III t., b. l. 14–20), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus (toliau – ir atsakovas; Valstybės kontrolė) pavaduotojo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. SP-9 (toliau – ir Sprendimas) dalį, t. y. panaikinti Sprendimo dėstomosios dalies 1 punktą ir nusprendžiamosios dalies 2 punkto dalį, įpareigojančią Savivaldybės administracijos direktorių traukti asmenis drausminėn ar tarnybinėn atsakomybėn už dėstomosios dalies 1 punkte nustatytus pažeidimus, dėstomosios dalies 4, 5, 6 punktus ir nusprendžiamosios dalies 4 punktą, įpareigojantį traukti asmenis drausminėn ar tarnybinėn atsakomybėn už dėstomosios dalies 4, 5, 6 punktuose nustatytus pažeidimus.

Paaiškino, kad Sprendime nurodoma, kad Vilniaus miesto savivaldybė ir Vilniaus miesto švietimo įstaigos, vykdydamos viešuosius pirkimus, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymą (toliau – ir VPĮ). Paaiškino, kad Valstybės kontrolė Sprendime nenustatė, kad buvo netinkamai panaudotos valstybės lėšos, o tik nurodė jos manymu esamus VPĮ pažeidimus, kurie, pareiškėjo manymu, neįrodo, kad valstybės biudžeto lėšos galėjo būti panaudotos netinkamai. Be to, pažymėjo, kad Valstybės kontrolės sprendimas dalyje, kurioje nustatyti viešųjų pirkimų pažeidimai, yra priimtas viršijant suteiktus įgaliojimus ir kompetenciją, nes vertinti kaip laikomasi VPĮ ir jį įgyvendinančių aktų teisę turi tik Viešųjų pirkimų tarnyba.

Nesutiko su Sprendimo 1 punkto nuostata, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įgyvendindama 2011 m. investicinį projektą „Socialinio būsto statyba Linksmojoje gatvėje, Vilnius“, pažeidė VPĮ. Pareiškėjas paaiškino, kad skirtos valstybės biudžeto lėšos turėjo būti panaudojamos iki kalendorinių metų pabaigos. Pažymėjo, kad valstybės biudžeto lėšos pareiškėją pasiekė tik liepos mėnesį, todėl pareiškėjas buvo priverstas nustatyti itin trumpus darbų atlikimo terminus, tam kad lėšos nebūtų gražintos į biudžetą.

Be to, net 4 rinkos dalyviai pateikė pasiūlymus dalyvauti šiame pirkime, dėl vykdomo pirkimo nebuvo gauta jokių pretenzijų. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Sprendimu, kad pažeidė VPĮ 87 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į VPĮ reikalavimus, nustatė tokius kvalifikacinius reikalavimus tiekėjams, kurie leistų įsitikinti, kad būsimas rangovas yra pajėgus ir pakankamai patyręs vykdyti statybos darbus, tame tarpe ir reikalavimą turėti apyvartinių lėšų. Pati Valstybės kontrolė ginčijamame Sprendime nenurodė, kad nustatytas kvalifikacinis reikalavimas turėti apyvartinių lėšų, buvo nepagrįstas ar neproporcingas, o tik nurodė, kad pratęsus darbų atlikimo terminą, šis reikalavimas prarado prasmę.

Pareiškėjas nesutiko, jog pažeidė ir VPĮ 32 straipsnio 2 dalį. Valstybės kontrolė Sprendime nenurodė, kokiais faktiniais duomenimis remiantis buvo padaryta tokia išvada. Vien ta aplinkybė, kad buvo pratęstas darbų atlikimo terminas neįrodo, kad nustatyti kvalifikaciniai reikalavimai prarado prasmę, tuo labiau, kad viešuosius pirkimus reglamentuojantys teisės aktai, numato galimybę pratęsti viešųjų pirkimų sutartis. Pažymėjo, kad pagal sutarties, kuri buvo skelbiama kartu su pirkimo dokumentais ir yra neatskiriama pirkimo dokumentų dalis, 2.2. punktą, jeigu atliekant darbus ne dėl rangovo kaltės atsiranda būtinybė keisti terminus, tai atliekama raštišku šalių susitarimu.

Todėl pratęsus darbų atlikimo terminus, šis faktas savaime nereiškia, kad valstybės lėšos buvo panaudotos neteisėtai ar netinkamai. Sprendime taip pat nurodyta, kad pareiškėjas pažeidė VPĮ 24 straipsnio 8 dalį, kadangi pirkimo dokumentuose nurodytas statybos darbų atlikimo terminas neatitiko skelbime nurodytų terminų. Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas kategorijas – darbų atlikimo trukmę ir sutarties galiojimo trukmę. Šiame pirkime darbai turėjo būti atlikti iki 2011 m. gruodžio 5 d., o apmokėjimas buvo numatytas per 90 dienų nuo darbų atlikimo, todėl skelbime pagrįstai buvo nurodyta galutinė sutarties trukmė iki 2012 m. kovo 5 d.

Pareiškėjas ginčijo ir Sprendimo 4 punkto nuostatą, kad Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija pažeidė VPĮ, kadangi nevykdė dalies darbų, o naujus darbus iš esamo pirkėjo įsigijo neskelbdama viešojo pirkimo. Paaiškino, kad Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos pastato Vilniuje, Taikos g. 81, rekonstravimas buvo vykdomas pagal 2010 m. gegužės 28 d. rangos sutartį Nr. 12-01. Rangos sutarties 4.4, 14.3 ir 14.4 punktai numatė, esant būtinybei, darbų keitimo galimybę ir dalies darbų atsisakymą, todėl 2010 m. rugsėjo 21 d. keičiamų darbų aktas buvo pasirašytas vadovaujantis rangos sutarties nuostatomis, o pirkimo sutarties sąlygos nebuvo keičiamos, todėl Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo, kaip numatyta VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje, nebuvo prašoma.

Savivaldybės administracija nesutiko ir su Sprendimo 5 punkto nuostata, kad Vilniaus Karoliniškių gimnazija pažeidė VPĮ, suskaidydama investicinio projekto darbus į dalis ir kiekvienai daliai parinkdama netinkamus pirkimo būdus. Paaiškino, kad Karoliniškių gimnazijos remonto darbai buvo įsigyjami 2008-2011 metais, pagal kiekvienam projektui įgyvendinti skirtas lėšas. Šiuo laikotarpiu buvo sudarytos 3 rangos sutartys. Be to pažymėjo, kad kiekviena paskesnė darbų sutartis buvo sudaroma atsižvelgiant į ankstesnės sutarties vykdymo metu nustatytus papildomai būtinus atlikti darbus.

Pareiškėjas ginčijo ir Valstybės kontrolės Sprendimo 6 punkte nuostatą, kad Vilniaus „Minties“ gimnazija pažeidė VPĮ, nes įsigydama rekonstravimo darbus pasirinko netinkamą pirkimo būdą – mažos vertės apklausą. Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus Minties gimnazija 2008 m. liepos 21 d. sudarė remonto darbų sutartį, pagal kurią buvo keičiami langai ir durys ir atliekamas pagrindinių lauko laiptų remontas, o 2011 m. liepos 11 d. – sudarė sutartį, kuria buvo atliekami lubų, sienų, grindų, vamzdynų ir pan. remonto darbai.

Abiem atvejais nurodytų, mokyklos įvykdytų, pirkimų vertės neviršija 500 000 Lt. VPĮ 2 straipsnio 15 dalyje nurodoma, kad mažos vertės pirkimas galimas tuo atveju, jei atliekami darbai neviršija 500 000 Lt be PVM. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir tai, jog pirkimo organizatorius gali pats pasirinkti tinkamiausio pirkimo vykdymo būdą, kiek tai neprieštarauja VPĮ, pareiškėjas manė, kad Valstybės kontrolės išvada, jog mokykla negalėjo įsigyti darbų, vykdydama mažos vertės pirkimą apklausos būdu, yra nepagrįsta.

Atsakovas Valstybės kontrolė atsiliepime (II t., b. l. 3–10; III t., b. l. 26–33) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 134 straipsniu, Valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 9 straipsnio 2 dalimi, 13 straipsniu, atsakovo kompetencija apima audituojamų subjektų vykdomų viešųjų pirkimų vertinimą, priešingu atveju nebūtų įgyvendinami jam pavesti uždaviniai. Be to, atkreipė dėmesį į tai, jog nemaža dalis biudžeto lėšų yra naudojama būtent viešųjų pirkimų būdu įsigyjant valstybei ir savivaldybėms reikalingas prekes, paslaugas ar darbus, todėl nurodė, kad pareiškėjo argumentai dėl atsakovo nekompetencijos viešųjų pirkimų srityje yra nepagrįsti.

Dėl sprendimo dėstomosios dalies 1 punkte nurodytų VPĮ 3 straipsnio, 87 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 2 dalies pažeidimų, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pirkimo dokumentuose nustatė tokias pirkimo sąlygas, kurios galėjo apriboti konkurenciją tiekėjų, galėjusių atlikti analogiškus darbus per ilgesnį terminą, taip pat sudarė išskirtines sąlygas rangovui vykdyti statybos rangos sutartį. Tokiu būdu laimėjęs rangovas įgijo pranašumą įvykdyti sutartyje numatytus darbus per žymiai ilgesnį laiką nepatirdamas nuostolių, nors skelbimo apie supaprastintą pirkimą II.2.2 punkte pareiškėjas nurodė, kad sutarties pratęsimas nenumatomas.

Pareiškėjas nenurodė Valstybės kontrolei, dėl kokių objektyvių priežasčių reikėjo pratęsti rangovui terminus statybos darbams atlikti. Tas faktas, jog pirkimo dokumentuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus atitiko 4 dalyviai ir dėl vykdyto pirkimo nebuvo gauta jokių pretenzijų, neįrodo pažeidimo nebuvimo. Be to pažymėjo, kad pareiškėjas, pratęsdamas 2011 m. gruodžio 5 d. papildomu susitarimu Nr. A72-1980(3.1.36-SR) 2011 m. spalio 4 d. statybos rangos sutarties trukmę 1 metams, neužtikrino, kad būtų laikomasi VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punkto nuostatų.

Dėl Sprendimo dėstomosios dalies 4 punkto paaiškino, kad nors 2010 m. gegužės 28 d. statybos rangos sutarties 14.3 ir 14.4 punktuose ir buvo numatyta galimybė keisti darbus kitais, tačiau toks statybos darbų keitimas negalėjo būti laikomas pirkimo sutarties sąlygų koregavimu joje numatytomis aplinkybėmis, nes sąlygos, kurioms esant būtų galima atsisakyti ir keisti darbus, nebuvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos pirkimo sąlygose ir sutartyje. Kadangi sutartyje nebuvo nustatyta aiškių darbų keitimo taisyklių, o vietoje atsisakytų darbų įsigyti nauji, sutartyje anksčiau nenumatyti, darbai, laikyta, kad papildomų darbų kaina buvo nustatyta ne viešojo pirkimo būdu, taigi darbai įsigyti netaikant viešųjų pirkimų procedūrų ir pažeidžiant VPĮ reikalavimus.

Dėl Sprendimo dėstomosios dalies 5 punkto paaiškino, kad audito metu nustatyta, kad bendra pirkimo objekto (investicinio projekto) vertė sudarė 1 244 000 Lt. Todėl, remiantis Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos 23, 28 punktais, Vilniaus Karoliniškių gimnazija, atlikdama viešuosius pirkimus investiciniam projektui įgyvendinti, turėjo atsižvelgti į viso projekto vertę ir viešųjų pirkimų būdą nustatyti ne pagal gaunamą finansavimą, o pagal visą numatomo pirkimo objekto vertę. Pažymėjo, kad tokios pozicijos laikosi ir Viešųjų pirkimų tarnyba.

Dėl Sprendimo dėstomosios dalies 6 punkte nurodytų pažeidimų, paaiškino, kad gimnazija 2011 m. įsigydama rekonstravimo darbus pasirinko netinkamą pirkimo būdą – apklausą. Nurodė, jog audito metu nustatyta, kad Vilniaus „Minties“ gimnazija įgaliojimu pavedė UAB „Vilniaus vystymo kompanijai“ atlikti mažos vertės viešojo pirkimo procedūras rekonstravimo darbams įsigyti ir pagal mažos vertės pirkimo apklausos būdu gautus rezultatus su rangovu sudarė 2011 m. liepos 11 d. statybos rangos sutartį Nr. 07-1 už 495 000 Lt, nors investicinio projekto (pirkimo objekto) vertė sudarė 999,3 tūkst.

Lt, t. y. viršijo VPĮ 2 straipsnio 15 dalyje ir gimnazijos supaprastintų viešųjų pirkimų taisyklėse nustatytą maksimaliai leistiną mažos vertės darbų pirkimams ribą – 500 tūkst. Lt. Pirkimo būdas turi būti pasirenkamas atsižvelgiant į visą pirkimo objekto (investicinio projekto) vertę. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skundė Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo įpareigojimą, kuris nėra skirtas pareiškėjui. Sprendimo nusprendžiamosios dalies 4 punktas nustato įpareigojimą Vilniaus Mykolo Biržiškos, Vilniaus Karoliniškių ir Vilniaus „Minties“ gimnazijos direktoriams, tačiau minėtos švietimo įstaigos pačios sprendimo neskundžia.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus Karoliniškių gimnazija atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjo prašymu sutinka (II t., b. l. 1).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus „Minties“ gimnazija atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo prašymu sutinka (II t., b. l. 75).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į VPĮ 8 straipsnio 1 dalies, 211 straipsnio 1 dalies ir Valstybės kontrolės įstatymo 9 straipsnio 1 bei 2 dalies nuostatas. Remiantis šiuo teisiniu reglamentavimu, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Valstybės kontrolė, kuriai įstatymu pavesta kontroliuoti valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų panaudojimo teisėtumą, atsižvelgiant į tai, kad didelė dalis biudžeto lėšų yra naudojamos būtent viešųjų pirkimų būdu įsigyjant prekes, darbus ir paslaugas, yra tinkamas subjektas atliekant valstybinį auditą vertinti viešųjų pirkimų procedūras ir priimdama ginčijamą sprendimą įgaliojimų neviršijo.

Dėl Sprendimo dėstomosios dalies 1 dalies, teismas atsižvelgė į VPĮ 3 straipsnį, 18 straipsnio 6 dalies 3 punktą, 24 straipsnio 8 dalį, 32 straipsnio 2 dalį ir 87 straipsnio 1 dalį. Taip pat teismas atsižvelgė į byloje esančią rašytinę medžiagą, t. y. skelbimą apie supaprastintą pirkimą (II t., b. l. 34–36), kuriame nustatyta, kad pareiškėjas paskelbė, jog sutarties pratęsimas nenumatomas. Esant nustatytam šiam faktui, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad pareiškėjas, nustatydamas trumpą terminą statybos darbams atlikti ir aukštą reikalavimą turėti pakankamai apyvartinių lėšų sutartiniams įsipareigojimams vykdyti, o vėliau statybos rangos sutarties įvykdymo terminą pratęstus daugiau nei metams, apribojo konkurenciją tiekėjų, galėjusių atlikti analogiškus darbus per ilgesnį terminą, nei buvo numatyta pirkimo dokumentuose.

Be to, rangovas įgijo nepagrįstą pranašumą turėdamas galimybę sutartyje numatytus darbus atlikti per žymiai ilgesnį laiką ir nepatirdamas dėl to nuostolių, kadangi pareiškėjas nepateikė kalendorinio darbų grafiko statybos darbams atlikti nuo 2011 m. spalio 4 d. iki 2011 m. gruodžio 5 d. (Sutarties 2.3 punktas, II t., b. l. 136–145). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų egzistavusios objektyvios aplinkybės sąlygojusios būtinybę keisti sutartyje numatytų darbų atlikimo terminą (Sutarties 2.1 ir 2.2 punktai, II t., b. l. 136–145).

Taip pat atkreipė dėmesį, kad finansavimas valstybės biudžeto lėšomis buvo sumažintas paties pareiškėjo iniciatyva (II t., b. l. 148–149), todėl pareiškėjo argumentas, kad įgyvendinti projekto laiku nebuvo galimybės dėl sumažėjusio finansavimo, laikytas nepagrįstu. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas pažeidė ginčijamame Sprendime nurodytas VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 18 straipsnio 6 dalies 3 punkto, 24 straipsnio 8 dalies, 32 straipsnio 2 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimas Sprendimo dėstomosios dalies 1 punktą panaikinti buvo atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl ginčijamo Sprendimo dėstomosios dalies 4 dalies teismas rėmėsi VPĮ 18 straipsnio 8 dalyje ir 84 straipsnio 1 dalyje išdėstytomis nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos viešųjų supaprastintų pirkimų taisyklių, patvirtintų Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos direktoriaus 2009 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. V-64 (toliau – ir M. Biržiškos gimnazijos taisyklės, II t., b. l. 44–60, 61, 62), 2 ir 15 punktus, VPĮ 2 priedėlį ir VPĮ 9 straipsnio 14 dalį. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija ir Ūkio subjektų grupė:

UAB „YIT technika“ ir UAB „Dauda“ 2010 m. gegužės 28 d. sudarė sutartį Nr. 12-01 (I t., b. l. 63–71) dėl gimnazijos pastato rekonstravimo darbų. 2010 m. rugsėjo 21 d. buvo pasirašytas keičiamų darbų aktas Nr. 1 (I t., b. l. 72–73), kuriuo buvo atsisakyta sutartyje Nr. 12-01 numatytų vidaus patalpų remonto-lubų dažymo, vidaus durų keitimo, sanitarinių mazgų rekonstrukcijos-lubų dažymo, dalies keraminių plytelių dangos, vandentiekio-nuotekų, vėdinimo-sanprietaisų darbų ir vietoje to sutarta dėl vidaus patalpų remonto – pakabinamų lubų ir papildomų santechninių prietaisų sumontavimo/kanalizacijos ir vandentiekio vamzdžių pakeitimo darbų.

Vertinant darbų, sulygtų sutartimi Nr. 12-01, keitimo kitais darbais teisėtumą pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad sutarties vykdymo laikotarpiu vienų darbų keitimo kitais darbais nelaikant sutarties keitimu ir tokiu būdu išvengiant Viešųjų pirkimų tarnybos kontrolės, sudarytų sąlygas sutarties šalims piktnaudžiauti ir pažeisti kitų konkurso dalyvių interesus, lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, įtvirtintus VPĮ 3 straipsnyje. Atkreipė dėmesį ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką aiškinant viešojo pirkimo sutarties vykdymo ypatumus.

Perkančiajai organizacijai reikalingi papildomi darbai – viešųjų pirkimų teisinių santykių objektas, todėl perkančioji organizacija privalo laikytis specialiajame įstatyme nustatyto reguliavimo, pagal kurį papildomiems atlygintiniems darbams įsigyti reikia vykdyti viešojo pirkimo procedūras, net jei jų (papildomų darbų) atlikimo prielaidos nustatytos viešojo pirkimo sutartyje. Teismas be kita ko pažymėjo, kad sudarant ir vykdant viešojo pirkimo sutartį, jo šalis – perkančiąją organizaciją ir tiekėją – saisto ne tik jų sudarytos sutarties nuostatos, bet jas riboja ir imperatyviosios specialiojo įstatymo, dėl kurių netaikymo negalima susitarti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis Nr. 3K-3-320/2011).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija sutarties vykdymo laikotarpiu įsigijo darbų, kurie nebuvo aptarti sutartyje, neturėdama Viešųjų pirkimų tarnybos leidimo, teismas darė išvadą, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija įgyvendindama 2010 m. investicinį projektą „Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos pastato Taikos g. 81 rekonstravimo“ pažeidė VPĮ 18 straipsnio 8 dalį ir 85 straipsnio 1 dalį. Dėl Sprendimo dėstomosios dalies 5 dalies, teismas vertino VPĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies, 85 straipsnio (2008 m. liepos 3 d.

įstatymo Nr. X-1673 redakcija) 2 ir 3 dalies, 86 straipsnio 13 dalies 1 punkto (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-471 redakcija) nuostatas. Karoliniškių gimnazijos taisyklių (I t., b. l. 110–122, 123, 124) 7.1 ir 7.2 punktus. Pažymėjo, jog Viešųjų pirkimų tarnyba, kuriai pavesta aiškinti viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas bei vertinti viešųjų pirkimų procedūras, 2012 m. balandžio 27 d. raštu Nr. 4S-1949 (II t., b. l. 68–69) išaiškino, kad Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos (toliau – ir Vertės skaičiavimo metodika), patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 203 m. vasario 26 d.

įsakymu Nr. 1S-26, 23 punkte nustatyta, kad darbų pirkimo vertė yra visų dėl to paties objekto sudaromų darbų pirkimo sutarčių, nesvarbu per kokį laikotarpį jos bus sudaromos, verčių suma. Teismo vertinimu, atsakovas pagrįstai, vadovaudamasis Vertės skaičiavimo metodikos 24 straipsniu objektu šiuo atveju laikė Vilniaus Karoliniškių gimnazijos pastatą, kaip statinį su inžinieriniais tinklais, dėl kurio statybos, remonto rekonstrukcijos yra parengtas ir patvirtintas projektas. Todėl teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad Vilniaus Karoliniškių gimnazija, atlikdama viešuosius pirkimus investiciniam projektui įgyvendinti, turėjo atsižvelgti į viso projekto vertę ir viešųjų pirkimų būdą nustatyti ne pagal gaunamą finansavimą, o pagal visą numatomo pirkimo objekto vertę.

Byloje nustačius, kad Vilniaus Karoliniškių gimnazija, įgyvendindama investicinį projektą „Vilniaus Karoliniškių gimnazijos pastato Vilniuje, Sausio 13-osios g., rekonstravimas“ ir atlikdama pastato rekonstravimo (remonto) darbų pirkimus nepagrįstai suskaidė investicinio projekto darbus į dalis ir kiekvienai daliai parinko netinkamus pirkimo būdus – įprastą komercinę praktiką ir mažos vertės pirkimus (apklausas) (II t., b. l. 155, 156, 157, 158–160, 161, 162–163, 164–165), darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai konstatavo VPĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalių, 86 straipsnio 13 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 2 ir 3 dalių bei Karoliniškių gimnazijos taisyklių 7.1, 7.2 ir 43 punktų pažeidimus ir naikinti ginčijamo sprendimo šioje dalyje nebuvo pagrindo.

Dėl ginčijamo Sprendimo dėstomosios dalies 6 dalies teismas atsižvelgė į VPĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies, 85 straipsnio 2 dalies nuostatas. Byloje nustatyta, kad pagal 2008–2011 m. investicijų projekto (programą) „Vilniaus „Minties“ gimnazijos Vilniuje, Erfurto g. 23, renovavimas“ bendra vertė yra 999 300 Lt (II t., b. l. 41–43, 127). 2008 m. liepos 21 d. Vilniaus „Minties“ gimnazija ir UAB „Megrame“ pasirašė remonto darbų sutartį Nr. 1 (I t., b. l. 125–131, 132–134, 135–138), pagal kurią rangovas įsipareigojo parengti įstatymuose, kituose teisės aktuose, statybos techniniuose reglamentuose nustatytos sudėties ir kokybės techninį projektą, vykdyti projekto vykdymo priežiūrą ir atlikti gimnazijos remonto darbų už 497 298,36 Lt. 2011 m. liepos 11 d.

Vilniaus „Minties“ gimnazija ir UAB „Tavastis“ pasirašė sutartį (I t., b. l. 139–146, 147–165) dėl Vilniaus „Minties“ gimnazijos pastato rekonstravimo darbų už 495 000 Lt. 2011 m. sutartis buvo pasirašyta atlikus mažos vertės viešojo pirkimo apklausos būdu procedūras. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad viešieji pirkimai būtų vykdomi pagal skirtingus projektus. Nurodė, jog darbų pirkimo vertė turėtų būti skaičiuojama sumuojant visų dėl to paties objekto sudaromų darbų pirkimo sutarčių vertes.

Esant projekto bendrai vertei 999 300 Lt, o darbus vykdant etapais pagal gaunamą finansavimą, pirkimo verte laikytina tų pirkimų numatomų verčių suma. Apskaičiuota vertė taikytina visoms pirkimo dalims VPĮ 2 straipsnio 15 dalies taikymo prasme. Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai vertino Vilniaus „Minties“ gimnazijos 2011 m. įsigyjant remonto darbus ir pasirenkant pirkimo būdą – apklausą, nors pirkimo objekto vertė 999 300 Lt, veiksmus, kaip VPĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies bei 85 straipsnio 2 dalies pažeidimą, todėl naikinti ginčijamą sprendimą šioje dalyje nebuvo pagrindo.

Dėl ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 2 dalies teismas rėmėsi Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsniu. Sprendimo rezoliucinės dalies 2 dalyje yra nustatytas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, savivaldybės administracijos direktoriui įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn. Teismui atsižvelgus į Valstybinio audito ataskaitoje dėl Vilniaus miesto savivaldybėje atlikto finansinio (teisėtumo) audito rezultatų (I t., b. l. 15–36) užfiksuotus duomenis ir remiantis anksčiau sprendime nurodytais motyvais pripažinus, kad pareiškėjas, įgyvendindamas 2011 m. investicinį projektą „Socialinio būsto statyba Linksmojoje gatvėje, Vilnius“ pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 18 straipsnio 6 dalies 3 punkto, 24 straipsnio 8 dalies, 32 straipsnio 2 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies nuostatas bei vadovaujantis Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktu, daryta išvada, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 2 dalis, kurioje suformuluotas įpareigojimas Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, savivaldybės administracijos direktoriui įstatymų nustatyta tvarka traukti pažeidimus padariusius asmenims tarnybos ar drausminėn atsakomybėn yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nebuvo pagrindo.

Dėl ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 4 dalies teismas rėmėsi Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 5 dalimi ir Darbo kodekso 240 straipsnio 3 dalimi. Atsižvelgė į Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 ir 22 straipsnius ir nurodė, jog pareiškėju gali būti asmuo, kuriam ginčijamu sprendimu yra nustatomos pareigos, pažeidžiami interesai arba apribojamos teisės. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktu reikalavimas yra nukreiptas tiesiogiai Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos, Vilniaus Karoliniškių gimnazijos ir Vilniaus „Minties“ gimnazijos direktoriams, t. y.

į pareigas priimantiems asmenims ir darbdaviams Valstybės tarnybos įstatymo ir Darbo kodekso taikymo prasme, įgaliotiems spręsti tarnybos ar drausminės atsakomybės klausimus, o pareiškėjas nepateikė duomenų, kokiu būdu šis įpareigojimas nulemtų jo teises ar pareigas, teismas laikė, kad ši ginčijamo Sprendimo dalis pareiškėjo teisių ir interesų nepažeidžia ir pareigų pareiškėjui nenustato. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą atmestas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareikštas reikalavimo teisės neturinčio asmens.

III. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo prašymą.

Nurodo, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas nenurodė konkrečios teisės normos, kurioje būtų įtvirtinta Valstybės kontrolės teisė atlikti viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumo vertinimą. Pažymi, kad Valstybės kontrolė nurodė, kad jos kompetencija ir įgaliojimai viešųjų pirkimų procedūrų vertinimo srityje kildinama iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1139 „Dėl atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas“, tačiau šiame nutarime nėra nurodoma, kad Valstybės kontrolė galėtų būti priskirta „kitoms įgaliotoms viešųjų pirkimų kontrolę atliekančioms institucijoms“. Remdamasis šio nutarimo 9.1. punktu teigia, kad bet kuri institucija, manydama, kad galimai yra pažeisti VPĮ nustatyti reikalavimai, turi teisę ir pareigą kreiptis į Viešųjų pirkimų tarnybą. Teigia, kad Sprendimas neatitinka Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punkto, nes yra abstraktus, jame perrašytas įstatymo tekstas.

Pažymi, jog nei pirmosios instancijos teismas, nei Valstybės kontrolė neanalizavo rangos sutarties vykdymo termino pratęsimo teisėtumo klausimo. Pažymi, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei Valstybės kontrolė nepateikė argumentų, patvirtinančių, kad perkančioji organizacija neturėjo teisės skelbti šio viešojo pirkimo, patvirtino teisės aktams prieštaraujančius pirkimo dokumentus ar sudarė sutartį, pažeisdama teisės aktų reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad perkančioji organizacija, skelbdama šį viešąjį pirkimą negalėjo prognozuoti, kad sutartyje nustatytu terminu darbai nebus atlikti ir sutartis turės būti pratęsiama. Pažymi, kad Valstybės kontrolė nenustatinėjo, ar pratęsiant sutarties vykdymo terminą buvo laikomasi įstatyme įtvirtintų procedūrų. Atkreipia dėmesį, kad nei Viešųjų pirkimų įstatyme, nei kituose teisės aktuose nėra reglamentuojama tai, kad auditą atliekančiai institucijai nepateikus pratęsimo motyvų ar pratęsus sutarties vykdymą kelis kartus ilgesniam terminui, sutartis gali būti pripažįstama neatitinkančia teisės aktų reikalavimų. Pabrėžia, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei Valstybės kontrolė be kita ko nesiaiškino, ar sutarties pratęsimas atitiko Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje patvirtintą sutarčių pasirašymo tvarką. Pabrėžia, jog šiuo atveju buvo atliekamas supaprastintas pirkimas, o, vadovaujantis VPĮ 85 straipsniu, VPĮ 24 straipsnio 8 dalies reikalavimai supaprastintų pirkimų atveju neprivalomi. Pažymi, kad skelbime apie pirkimą sutarties trukmė nurodoma, atsižvelgiant ir į abipusių įsipareigojimų įvykdymo terminą. Tokia tvarka įtvirtinta ir šiuo metu galiojančios „Skelbimų teikimo Viešųjų pirkimų tarnybai tvarkos ir reikalavimų skelbiamai supaprastintų viešųjų pirkimų informacijai aprašo“ redakcijos 20.2 punkte.

Mano, kad Sprendimo 1.3 punktas yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymi, jog remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, jei perkančioji organizacija sudaro viešojo pirkimo sutartį, kurioje nėra įtvirtintų kainodaros taisyklių, o tik nurodyta fiksuota kaina, jos veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip pažeidžiantys VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punktą ar Metodikos nuostatas, nes pagal teisinį reguliavimą – VPĮ – tokios pareigos jai nekyla (ji turi tik teisę jas įtvirtinti). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2012).

Dėl Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimų Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje pareiškėjas pritaria, kad Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas yra reikalingas, kuomet sutarties sąlygos yra keičiamos, bet Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas yra nereikalingas, kuomet perkančioji organizacija vykdo sutartyje aptartas nuostatas. Pažymi, kad šiuo atveju viešojo pirkimo sutartyje buvo tiksliai ir aiškiai apibrėžtos galimybės tiek atsisakyti dalies darbų, tiek vienus darbus keisti kitais. Atkreipia dėmesį į tai, kad papildomų darbų pirkimo pagal sutartį galimybę numato ir Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 1S-105 patvirtinta Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodika. Pažymi, kad papildomus darbus perkančioji organizacija būtų įsigijusi iš to paties rangovo. Mano, kad grynai formalus nukrypimas nuo VPĮ nustatytos konkrečios procedūros, kuris iš esmės neturėjo įtakos dalyvių ir kitų tiekėjų teisių apimčiai, negali lemti viešųjų pirkimų principų pažeidimo, nebent besiskundžiantis dalyvis ar tiekėjas iš tiesų įrodytų, kad šiais veiksmais buvo pažeisti jo teisėti iš VPĮ kildinami interesai ir taip nepagrįstai suvaržyta galimybė sudaryti viešojo pirkimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2010.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad padarytas VPĮ pažeidimas, nes Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazija sutarties vykdymo laikotarpiu įsigijo darbų, kurie nebuvo aptarti sutartyje. Šie teiginiai visiškai nepagrįsti. Pirma, VPĮ nenumato Viešųjų pirkimų tarnybai teisės ar funkcijos supaprastintų pirkimų atveju duoti leidimus perkančiosioms organizacijoms vykdyti papildomus pirkimus. Antra, rangos sutarties šalys ne papildomai įsigijo darbus, o netinkamus darbus keitė tinkamais, kaip tai numatyta rangos sutarties 14.3 punkte. Be to, nepagrįstas ir pirmosios instancijos teismo motyvas, kad sutarties vykdymo metu vienų darbų keitimo kitais darbais (tuo atveju, kai tokia galimybė yra numatyta sutartyje), nelaikant sutarties keitimu ir tokiu būdu išvengiant Viešųjų pirkimų tarnybos kontrolės, būtų sudaromos sąlygos sutarties šalims piktnaudžiauti ir pažeisti kitų konkurso dalyvių interesus, lygiateisiškumo ir skaidrumo principus. Pažymi, kad VPĮ nenumato (išskyrus VPĮ 56 str. 5 d.), kad perkančioji organizacija pirkimo vykdymui turi gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą.

Dėl Viešųjų pirkimų pažeidimų Vilniaus Karoliniškių gimnazijoje pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad darbų Karoliniškių gimnazijoje pirkimas buvo skaidomas į dalis. Nesutinka su teismo pozicija, kad pirkimo objektu turėtų būti laikomas viso Karoliniškių gimnazijos pastato rekonstrukcija. Pažymi, kad Karoliniškių gimnazijai lėšos buvo skiriamos dalimis. Atkreipia dėmesį, kad VPĮ bei poįstatyminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose viešuosius pirkimus, nėra aiškiai numatyta, koks laikotarpis turi būti įvertintas skaičiuojant perkamų darbų vertę vienam objektui.

Dėl Viešųjų pirkimų pažeidimų Vilniaus „Minties“ gimnazijoje pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad viešieji pirkimai „Minties“ gimnazijoje, kaip ir Karoliniškių gimnazijoje buvo atlikti pagal skirtingus projektus, projektai nebuvo tęstiniai, viešieji pirkimai buvo atlikti skirtingais finansiniais metais pagal kiekvienam projektui įgyvendinti skirtas lėšas, kiekvienam projektui atskirai buvo skirtas finansavimas, o investicinio projekto vertė nesutampa su Investicijų programoje nurodyta verte, todėl mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad buvo parinkti netinkami pirkimo būdai. Remiasi VPĮ 2 straipsnio 15 dalimi ir pažymi, kad abiejų pirkimų vertės neviršijo 500 000 Lt. Taip pat pažymi, kad teismo sprendime nėra pateikiama argumentų, kaip formalus nukrypimas nuo pirkimo vertės apskaičiavimo metodikos galėjo lemti esminių viešųjų pirkimų tikslų pažeidimą, todėl šis teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė prašo palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad viešųjų pirkimų kontrolę taip pat vykdo ir Valstybės kontrolė, kuri pagal VPĮ 211 straipsnio 1 dalį (anksčiau galiojo 100 straipsnis, 2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1673 redakcija) priskirtina įgaliotoms valstybės institucijoms. Pagal Valstybės kontrolės įstatymą Valstybės kontrolė atlieka valstybinį finansinį (teisėtumo) ir veiklos auditus valstybės institucijose ir įstaigose, savivaldybėse ir kituose įstatymu priskirtuose subjektuose (9, 13 ir 14 straipsniai). Kadangi didelė dalis biudžeto lėšų yra naudojamos būtent viešųjų pirkimų būdu įsigyjant valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms reikalingas prekes, paslaugas ar darbus, todėl viešieji pirkimai, atliekami laikantis Viešųjų pirkimų įstatyme numatyto teisinio reguliavimo yra svarbi sąlyga teisėtam valstybės biudžeto lėšų, tiek savivaldybės biudžeto lėšų panaudojimo teisėtumui, kurio vertinimas yra priskirtas Valstybės kontrolės kompetencijai. Iš Viešųjų pirkimų tarnybos 2011 m. balandžio 13 d. rašto Nr. 4S-1316 matyti, kad ir pati tarnyba pripažįsta Valstybės kontrolės kompetenciją viešųjų pirkimų kontrolės srityje (II t., b. l. 154). Be to, Viešųjų pirkimų įstatymo I-III skyrių komentare (Vilnius, 2002, komentaro rengėjai Advokatų kontora „LAWIN Lideika, Petrauskas, Valiūnas ir partneriai“, 217 lapas) taip pat nurodoma, kad pagal Viešųjų pirkimų ir Valstybės kontrolės įstatymo nuostatas Valstybės kontrolė priskirtina prie viešųjų pirkimų kontrolę atliekančių institucijų.

Mano, jog negalima sutikti su apeliaciniame skunde pateiktais teiginiais, kad Sprendimo Nr. 1.1, 1.2 ir 1.3 punktai yra nepagrįsti. VPĮ pažeidimai buvo nustatyti Valstybės kontrolės, įvertinus tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija pirkimo dokumentuose nustatytus aukštus kvalifikacinius reikalavimus tiekėjams iš esmės grindė tiekėjo gebėjimu atlikti statybos darbus per trumpą terminą, siekiant įsisavinti investiciniam projektui įgyvendinti skirtas valstybės biudžeto lėšas iki biudžetinių metų pabaigos. Skelbime apie pirkimą sutarties pratęsimas nenumatytas. Atsakovas remiasi VPĮ 32 straipsnio 2 dalimi.

Pažymi ir tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip ir kitos biudžetinės įstaigos, yra savivaldybės biudžetinė įstaiga, turinti patirtį investicinių projektų vykdymo srityje, todėl viešojo pirkimo metu turėjo žinoti, kad investiciniai projektai yra įgyvendinami etapais, išdėstant lėšų finansavimą keleriems metams. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija teisės aktais, reglamentuojančiais viešųjų finansų paskirstymą, nebuvo įpareigota veikti bet kokiomis priemonėmis, kad būtų įsisavintos 2011 metais, per du mėnesius, visos planuotos lėšos socialinio būsto statybai.

Atsakovas su apeliacinio skundo argumentais dėl Sprendimo dėstomosios dalies 4 punkte nurodytų pažeidimų nesutinka. Savivaldybės administracija nepagrįstai remiasi Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodikos 26 punktu, nes pagal Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymo Nr. 1S-105 2 punktą ši metodika įsigaliojo 2011 m. lapkričio 1 d., o Mykolo Biržiškos gimnazija statybos darbų pirkimo ir darbų keitimo procedūras atliko iki šios metodikos įsigaliojimo.

Atkreipia dėmesį į tai, kad statybos rangos sutarties 14.3 ir 14.4 punktai numatė tik galimybę dalį statybos darbų keisti kitais darbais, tačiau pagal punktų formuluotes nėra aišku, kokius konkrečius darbus būtų galima keisti ateityje, vykdant sutartį, kokia būtų darbų kaina. Jeigu būtų pritarta siūlomam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Viešųjų pirkimų įstatymo ir faktinių aplinkybių aiškinimui, tai tokia praktika sutarties šalims leistų piktnaudžiauti, keičiant viešojo pirkimo sutarties nuostatas po jos sudarymo ir taip būtų pažeisti kitų konkurso dalyvių interesai, lygiateisiškumo ir skaidrumo principai, įtvirtinti VPĮ 3 straipsnyje, nes iš tokių pirkimo dokumentų sąlygų kitiems teikėjams pasiūlymų pateikimo metu negalėjo būti žinomos nei keičiamų darbų apimtys, nei kokius darbus ateityje, vykdant viešojo pirkimo sutartį, būtų galima keisti.

Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas, spręsdamas ginčus, kylančius iš teisinių santykių, vykdant (keičiant sutarčių nuostatas) viešojo pirkimo sutartis, yra pasisakęs dėl sutarčių nuostatų keitimo galimybių ribojimo, Viešųjų pirkimų įstatyme įtvirtintų normų prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartį, civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2011, 2011 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011). Mykolo Biržiškos gimnazija norėdama keisti sutartį, atsisakydama dalies statybų darbų ir vietoj jų siekdama įsigyti naujus darbus, privalėjo 2010 m. gegužės 28 d. statybos rangos sutarties pakeitimui gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą, vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo 18 straipsnio 8 dalyje nustatytomis procedūromis, o gimnazijai reikalingi papildomi darbai – viešųjų pirkimų teisinių santykių objektas, todėl ji privalėjo laikytis Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų pirkimų procedūrų.

Dėl sprendimo Nr. SP-9 dėstomosios dalies 5 punkte nurodytų pažeidimų pažymi, kad vadovaujantis Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos, patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26 (2008 m. rugsėjo 4 d. įsakymo Nr. 1S-82 redakcija), 23 punktu, darbų pirkimo vertė yra visų dėl to paties objekto sudaromų darbų pirkimo sutarčių, nesvarbu per kokį laikotarpį jos bus sudaromos (pavyzdžiui, darbai vykdomi etapais), verčių suma. Objektu pagal šios metodikos 24 punktą yra laikomas statinys su inžineriniais tinklais, dėl kurio statybos, remonto, rekonstrukcijos ar nugriovimo yra parengtas ir patvirtintas projektas. Minėtos metodikos 28 punktas numato, kad tais atvejais, kai perkami darbai yra suskirstyti į atskiras dalis, kurių kiekvienai numatoma sudaryti atskirą pirkimo sutartį, pirkimo vertė yra tų pirkimų numatomų verčių suma, o taip apskaičiuota pirkimo vertė galioja visoms pirkimo dalims.

Nurodo, jog pirkimo būdas turi būti pasirenkamas atsižvelgiant į visą pirkimo objekto (investicinio projekto) vertę, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos argumentai dalyje dėl Sprendimo Nr. SP-9 dėstomosios dalies 6 punkte nurodytų pažeidimų taip pat yra nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo Sprendimo nusprendžiamosios dalies 4 punkto reikalavimas yra nukreiptas tiesiogiai Vilniaus Mykolo Biržiškos, Vilniaus Karoliniškių ir Vilniaus „Minties“ gimnazijos direktoriams, t. y. į pareigas priimtiems asmenims, įgaliotiems spręsti tarnybos ar drausminės atsakomybės klausimus, o Savivaldybės administracija nepateikė duomenų, kokiu būdu šis įpareigojimas įtakotų jos teisės ir pareigas, atsakovas mano, kad ginčijama Sprendimo dalis savivaldybės administracijos teisių ir interesų nepažeidžia ir pareigų jai nenustato.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo dėl reikšmingų teisės aktų pažeidimų Vilniaus miesto savivaldybėje Nr. SP-9 dėstomosios dalies 1, 4, 5, 6 dalių bei rezoliucinės dalies 2 ir 4 dalių teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti minėtąsias Sprendimo dalis, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atmetė.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į bylai svarbias aplinkybes ir netinkamai vertino pareiškėjo bei trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmus, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo prašymą tenkinti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą sprendimą dėl Valstybės kontrolės kompetencijos nagrinėjamu atveju. Šiuo klausimu aktuali VPĮ 211 straipsnio 1 dalis, pagal kurią viešųjų pirkimų kontrolę atlieka Viešųjų pirkimų tarnyba ir įgaliotos valstybės institucijos, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu įgalioti Europos Sąjungos ar atskirų valstybių finansinę paramą administruojantys viešieji juridiniai asmenys pagal savo kompetenciją. Negalima sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad Valstybės kontrolė nėra įgaliota valstybės institucija. Nors įgaliojimas Valstybės kontrolei atlikti viešųjų pirkimų kontrolę tiesiogiai nėra išreikštas, tačiau tokia išvada darytina įvertinus Valstybės kontrolės kompetenciją. Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 134 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 9 straipsniu, darytina išvada, kad Valstybės kontrolės kompetencija apima valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų panaudojimo teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, kad didelė biudžeto dalis panaudojama viešųjų pirkimų būdu, laikytina pagrįsta atsakovo pozicija, jog Valstybės kontrolė turi teisę vertinti viešųjų pirkimų procedūras. Negana to, remiantis Viešųjų pirkimų tarnybos 2011 m. balandžio 13 d. raštu Nr. 4S-1316 (II t., b. l. 154), matyti, jog Viešųjų pirkimų tarnyba pati pripažįsta Valstybės kontrolės teisę atlikti viešųjų pirkimų vertinimą. Apeliacinio skundo argumentas dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1139 „Dėl atsakomybės ir funkcijų paskirstymo tarp institucijų, įgyvendinant Lietuvos 2007-2013 metų Europos Sąjungos struktūrinės paramos panaudojimo strategiją ir veiksmų programas“ 9.1 punkto taikymo laikytinas nepagrįstu, kadangi Valstybės kontrolės atžvilgiu šis nutarimas nėra aktualus. Pažymėtina, jog ir atsakovas nurodė, kad šiame nutarime įgaliotiems asmenims yra pavesta atlikti viešųjų pirkimų kontrolę, tačiau savo paties kompetencijos iš jo nekildino. Todėl laikytina, kad su šiuo nutarimu susiję pareiškėjo argumentai neturi pagrindo. Taigi, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Valstybės kontrolė, priimdama Sprendimą, savo įgaliojimų neviršijo.

Nustatyta, kad ginčijamo Sprendimo 1.1 dalyje nurodyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įgyvendindama 2011 m. investicinį projektą „Socialinio būsto statyba Linksmojoje gatvėje, Vilnius“, pažeidė VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus viešųjų pirkimų principus, nepasiekė 3 straipsnio 2 dalyje nustatyto viešųjų pirkimų tikslo, nesilaikė 87 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 2 dalies nuostatų. Tokia išvada padaryta dėl to, kad pareiškėjas, pirkimo dokumentuose nustatęs dviejų mėnesių terminą statybos darbams atlikti bei reikalavimą tiekėjams turėti pakankamai apyvartinių lėšų, o papildomu susitarimu pratęsęs statybos darbų įvykdymo terminą vieneriems metams, pirkimo dokumentuose nustatė pirkimo sąlygas, galinčias apriboti konkurenciją, bei sudarė išskirtines sąlygas rangovui vykdyti statybos rangos sutartį.

Dėl tiriamos Sprendimo dalies teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė atsakovo sprendimą teisėtu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo nustatęs trumpą – 2 mėnesių – terminą statybos darbams atlikti, laikytina, kad tiekėjams buvo nustatytas aukštas kvalifikacinis reikalavimas, susijęs su galima darbų atlikimo trukme. Darytina išvada, kad toks reikalavimas turėjo įtakos konkrečių dalyvių dalyvavimui pirkime. Todėl vėlesnis sutarties įvykdymo pratęsimas daugiau nei metams, atsižvelgiant į tai, kad skelbime apie supaprastintą pirkimą (II t., b. l. 34–36) sutarties pratęsimas nebuvo numatytas, sukūrė situaciją, kai su darbų įvykdymo terminais susiję kvalifikaciniai reikalavimai tiekėjams prarado prasmę.

Remiantis VPĮ 32 straipsnio 2 dalimi, perkančiosios organizacijos nustatyti minimalūs kandidatų ar dalyvių kvalifikacijos reikalavimai negali dirbtinai riboti konkurencijos, jie turi būti pagrįsti ir proporcingi pirkimo objektui, tikslūs ir aiškūs. Nors draudimas riboti tiekėjų konkurenciją ir negali būti absoliutus, tačiau pažymėtina, jog šiuo atveju ribojimas buvo pakankamai ryškus ir sąlygojantis VPĮ pažeidimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog sutarties vykdymo metu pratęsus sutarties įvykdymo terminą, buvo apribota konkurencija kitų tiekėjų, galėjusių atlikti analogiškus darbus per ilgesnį, nei iš pradžių reikalautą 2 mėnesių, terminą, atžvilgiu, be to, rangovas dėl to įgijo nepagrįstą pranašumą turėdamas galimybę sutartyje numatytus darbus atlikti per žymiai ilgesnį laiką ir nepatirdamas dėl to nuostolių.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo rangos sutarties vykdymo termino pratęsimo teisėtumo klausimo, pažymima, kad sutartyje (2.2. p.) buvo nustatyta, kad jei ne dėl rangovo kaltės atsiranda būtinybė keisti terminus, tai atliekama raštišku šalių susitarimu. Tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog VPĮ pažeidimas nagrinėjamu atveju buvo nustatytas ne dėl sutarties vykdymo pratęsimo procedūros pažeidimo, o dėl paties fakto, kad pratęsus terminą jau sutarties vykdymo metu, pirkimo dokumentuose nustatytas terminas, apribojęs tiekėjų, galinčių dalyvauti pirkime, apimtį, prarado prasmę, kas galėjo apriboti tiekėjų konkurenciją.

Nors sutartyje jos terminų keitimo galimybė ir buvo numatyta, tačiau pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nėra nurodęs objektyvių, nuo rangovo nepriklausiusių priežasčių tai atlikti. Todėl pirmosios instancijos teismas situaciją, kai nustatytas 2 mėnesių sutarties vykdymo terminas vėliau buvo ženkliai pratęstas, pagrįstai laikė ribojančia kitų tiekėjų galimybę dalyvauti pirkime. Tokia situacija neužtikrina, kad pareiškėjui atliekant pirkimo procedūras buvo laikytasi VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje numatytų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų.

Todėl konstatuotina, kad atsakovas pagrįstai nustatė, kad buvo nesilaikyta VPĮ 3 straipsnio 1 ir 2 dalių, 87 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 2 dalies nuostatų.

Pareiškėjas taip pat skundė Sprendimo 1.2 dalį, kurioje nustatytas VPĮ 24 straipsnio 8 dalies pažeidimas, nes pirkimo dokumentuose pareiškėjas pateikė informaciją apie statybos darbų atlikimo terminus, kurie neatitiko skelbime nurodytų terminų. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirkimo dokumentuose nurodytas darbų atlikimo terminas buvo 2011 m. gruodžio 5 d. ir jis neatitiko skelbime apie pirkimą nurodytos sąlygos, kad sutarties trukmė yra iki 2012 m. kovo 5 d. Remiantis VPĮ 24 straipsnio 8 dalimi, pirkimo dokumentai turi būti tikslūs, aiškūs, be dviprasmybių. Atsižvelgiant į tai, kad pirkimo dokumentų sudėtinė dalis yra išankstinis skelbimas apie numatomus pirkimus ir skelbimas apie pirkimą, laikytina, jog darbų atlikimo terminų nesutapimas skelbime ir pirkimo dokumentuose reiškia dokumentų netikslumą, todėl pagrįstai buvo pripažintas VPĮ nuostatos pažeidimas. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde, remdamasis VPĮ 85 straipsniu, tvirtina, kad VPĮ 24 straipsnio 8 dalies reikalavimai nagrinėjamu atveju neprivalomi. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad VPĮ 85 straipsnio 1 dalies nuostata, kad perkančioji organizacija, atlikdama mažos vertės pirkimus ir šio straipsnio 6 dalyje nurodytus supaprastintus pirkimus, neprivalo vadovautis atitinkamomis šio įstatymo normomis, tarp kurių nurodyta ir VPĮ 24 straipsnio 8 dalis, įsigaliojo tik nuo 2014 m. sausio 1 d. (Žin., 2013, Nr. 112-5575). Tuo tarpu nagrinėjamai situacijai aktualioje redakcijoje (Žin., 2012, Nr. 82-4264) 24 straipsnio 8 dalis nebuvo nurodyta tarp normų, kurių galima netaikyti. Todėl darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė teisėtomis Sprendimo 1.2 dalies nuostatas dėl VPĮ 24 straipsnio 8 dalies pažeidimo.

Nustatyta, kad Sprendimo 1.3 dalimi buvo pripažintas VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punkto ir Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 (2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 1S-89 redakcija) 24.1 punkto pažeidimas, nes statybos rangos sutartyje nebuvo numatytas fiksuotos sutarties kainos ar įkainių perskaičiavimas dėl bendro kainų lygio kitimo ar statybos darbų grupių kainų pokyčių. Dėl šios dalies teisėjų kolegija pabrėžia, kad VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punktas numato pareigą pirkimo sutartyje nustatyti kainą arba kainodaros taisykles, nustatytas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą metodiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į šią VPĮ normą, perkančiajai organizacijai suteikta teisė viešojo pirkimo sutartyje kainą nustatyti ir atitinkamai vykdyti pirkimo procedūras dviem būdais – pirkimą vykdyti už konkrečią fiksuotą kainą ar nustatyti kainodaros taisykles, pagal kurias būtų apskaičiuojama kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-132/2012). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju 2011 m. spalio 4 d. sutartyje buvo nurodyta fiksuota sutarties objekto kaina (II t., b. l. 136), konstatuotina, kad buvo pasirinkta nenustatyti kainodaros taisyklių. Pareiškėjas nustatė vieną iš VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punkte numatytų elementų, todėl šios normos nepažeidė. Vertinant tai, kad pareiškėjas turėjo teisę sutartyje numatyti konkrečią kainą, darytina išvada, jog pareiškėjas taip pat nepažeidė Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 (2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 1S-89 redakcija), 24.1 punkto, kuriuo būtina vadovautis nustačius kainodaros taisykles. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino Sprendimo 1.3 dalies nuostatas pagrįstomis, nes nagrinėjamu atveju šioje dalyje numatytų nuostatų pažeidimų padaryta nebuvo.

Sutarties 4 punkte konstatuota, kad Mykolo Biržiškos gimnazija atsisakydama statybos darbų už 97 777,98 Lt ir juos pakeisdama į naujus darbus, pakeitė 2010 m. gegužės 28 d. sudarytos statybos rangos sutarties sąlygas, negavusi Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimo dėl sutarties pakeitimo, o naujus darbus už 97 777,98 Lt įsigijo iš esamo rangovo neatlikdama viešųjų pirkimų procedūrų, taip pažeidžiant VPĮ 18 straipsnio 8 dalį, 85 straipsnio 1 ir 2 dalis bei Mykolo Biržiškos gimnazijos viešųjų supaprastintų pirkimų taisyklių, patvirtintų gimnazijos direktoriaus 2009 m. liepos 8 d.

įsakymu Nr. V-64, 2 ir 15 punktus. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju aktuali VPĮ 18 straipsnio 8 dalies redakcija (2008 m. liepos 3 d. įstatymas Nr. X-1673) numatė, kad pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai ir tikslai ir tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas. Taigi, įstatyme numatytas konkretus ir vienintelis sutarties sąlygų keitimo būdas.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad sutartis galėjo būti keičiama tik atitinkant šioje normoje nustatytas sąlygas. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas pripažįsta, jog Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas yra reikalingas, kuomet sutarties sąlygos yra keičiamos. Tačiau tvirtina, kad Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas nėra reikalingas, jei perkančioji organizacija vykdo sutartyje aptartas nuostatas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nors Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos ir Ūkio subjektų grupės: UAB „YIT technika“ ir UAB „Dauda“ 2010 m. gegužės 28 d. sutartyje Nr. 12-01 (I t., b. l. 63–71) dėl gimnazijos pastato rekonstravimo darbų yra nuostatos, numatančios galimybę keisti numatytus darbus ar atsisakyti dalies darbų (14.3, 14.4 p.), tačiau tai nepaneigia VPĮ nustatytos tvarkos galiojimo.

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo atsisakyta dalies statybos darbų ir jie buvo pakeisti į naujus darbus, laikytina, kad toks veiksmas pripažintinas sutarties sąlygų pakeitimu. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad sutarties vykdymo laikotarpiu vienų darbų keitimo kitais darbais nelaikant sutarties keitimu ir tokiu būdu išvengiant Viešųjų pirkimų tarnybos kontrolės, sudarytų sąlygas sutarties šalims piktnaudžiauti ir pažeisti kitų konkurso dalyvių interesus, lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, įtvirtintus VPĮ 3 straipsnyje.

Todėl apeliacinio skundo argumentai, jog šiuo atveju turėtų būti taikomos tik sutarties nuostatos, numatančios galimybę atsisakyti dalies darbų bei keisti vienus darbus kitais, laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyta Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 1S-105 patvirtinta Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainos ir kainodaros taisyklių nustatymo metodika nagrinėjamoje situacijoje netaikytina, kadangi ji įsigaliojo vėliau nei buvo priimtas Keičiamųjų darbų aktas (2010 m. rugsėjo 21 d.

– I t., b. l. 25). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl Sprendimo 4 dalies pagrįstumo.

Sprendimo 5 dalimi konstatuota, kad Vilniaus Karoliniškių gimnazija 2008-2011 įgyvendindama investicinį projektą „Vilniaus Karoliniškių gimnazijos pastato Vilniuje, Sausio 13-osios g. 17, rekonstravimas“ ir atlikdama pastato rekonstravimo (remonto) darbų pirkimus pažeidė VPĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalis, 86 straipsnio 13 dalies 1 punktą, 85 straipsnio 2 ir 3 dalis bei Vilniaus Karoliniškių gimnazijos viešųjų supaprastintų pirkimų taisyklių 7.1, 7.2 ir 43 punktus, nes nepagrįstai suskaidė investicinio projekto (vertė – 1 244 000 Lt) darbus į dalis ir kiekvienai daliai parinko netinkamus pirkimo būdus. Nors pareiškėjas nesutinka, kad pirkimo objektu turėtų būti laikoma viso Karoliniškių gimnazijos pastato rekonstrukcija, kadangi darbų pirkimas buvo skaidomas į dalis, tačiau su tokia pozicija sutikti negalima. Kaip ir buvo nurodęs pirmosios instancijos teismas, Numatomo viešojo pirkimo vertės skaičiavimo metodikos (toliau – ir Vertės skaičiavimo metodika), patvirtintos Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 1S-26, 23 punkte nustatyta, kad darbų pirkimo vertė yra visų dėl to paties objekto sudaromų darbų pirkimo sutarčių, nesvarbu per kokį laikotarpį jos bus sudaromos, verčių suma. Pagal 24 punktą objektu yra statinys su inžineriniais tinklais, dėl kurio statybos, remonto, rekonstrukcijos ar nugriovimo yra parengtas ir patvirtintas projektas. Todėl negalima laikyti, jog atskirais finansiniais metais buvo vykdomi skirtingi projektai. Apeliacinio skundo teiginys, jog vykdant atskirus pirkimus, nebuvo žinoma, kokia finansavimo suma bus skirta ateityje, yra nepagrįstas. Remiantis byloje esančiais duomenimis, investicinio projekto trukmė (2008–2011 m.) ir bendra vertė (1 244 000 Lt) buvo nustatyta ir žinoma (II t., b. l. 38–40). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog investicinio projekto darbai buvo nepagrįstai suskaidyti į dalis, todėl netinkamai parinkti pirkimo būdai kiekvienai daliai. Todėl darytina išvada, kad Sprendimo 5 dalies nuostatos buvo pagrįstos.

Sprendimo 6 dalimi konstatuota, kad Vilniaus „Minties“ gimnazija 2008-2011 m. įgyvendindama investicinį projektą „Vilniaus „Minties“ gimnazijos pastato Vilniuje, Erfurto g. 23, rekonstravimas“ pažeidė VPĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalis, 85 straipsnio 2 dalį ir Vilniaus „Minties“ gimnazijos viešųjų supaprastintų pirkimų taisyklių, patvirtintų gimnazijos direktoriaus 2009 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. V-212, 7.1 ir 43 punktus, nes pasirinko netinkamą būdą – apklausą, nors investicinio projekto vertė viršijo maksimaliai leistiną mažos vertės darbų pirkiniams ribą. Šioje dalyje taip pat aktualus viešųjų pirkimų skaidymas į atskiras dalis. Atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėta, darbų pirkimo vertė yra visų dėl to paties objekto sudaromų darbų pirkimo sutarčių bendra vertė, laikytina, kad atsakovas pagrįstai vertino bendrą viso projekto vertę, nepaisant to, kad lėšos buvo skiriamos dalimis. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Sprendimo 6 dalies taip pat nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Sprendimo rezoliucinės dalies 2 ir 4 dalis. Vadovaujantis Valstybės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 punktu Valstybės kontrolierius ar jo pavaduotojai, priimdami sprendimus pagal audito ataskaitas, turi teisę įpareigoti audituotų subjektų vadovus ar aukštesniųjų institucijų vadovus įstatymų nustatyta tvarka traukti asmenis tarnybos ar drausminėn atsakomybėn. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Valstybinio audito ataskaitoje dėl Vilniaus miesto savivaldybėje atlikto finansinio (teisėtumo) audito rezultatų (I t., b. l. 15–36) duomenis buvo nustatyti VPĮ pažeidimai, o remiantis išdėstytais argumentais, šie pažeidimai Sprendime buvo konstatuoti pagrįstai, laikytina, jog Sprendimo rezoliucinės dalies 2 dalyje nurodytas įpareigojimas buvo duotas pagrįstai. Pažymėtina, kad nors atsakovas VPĮ 18 straipsnio 6 dalies 3 punkto ir Viešojo pirkimo-pardavimo sutarčių kainodaros taisyklių nustatymo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2003 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. 1S-21 (2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. 1S-89 redakcija), 24.1 punkto pažeidimą nustatė nepagrįstai, tačiau tai neturi įtakos Sprendimo rezoliucinės dalies 2 dalies pagrįstumui ir teisėtumui, nes buvo nustatyti ir kiti įstatymo pažeidimai. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo rezoliucinės dalies 4 dalyje nustatytas reikalavimas yra nukreiptas tiesiogiai Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos, Vilniaus Karoliniškių gimnazijos ir Vilniaus „Minties“ gimnazijos direktoriams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ši ginčijamo sprendimo dalis pareiškėjo teisių ir interesų nepažeidžia bei pareigų pareiškėjui nenustato. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti Sprendimo rezoliucinės dalies 4 dalį pagrįstai atmestas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas, taikytinas ginčo išsprendimui. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pripažinęs Sprendimo 1.3 dalį pagrįsta, padarė teisės klaidą. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimas iš dalies keistinas tenkinant pareiškėjo prašymą panaikinti Sprendimo 1.3 dalį. Konstatuotina, kad likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 balandžio 17 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos prašymą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriaus pavaduotojo 2012 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. SP-9 dėstomosios dalies 1.3 dalį.

Kitus pareiškėjo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė