A-1404-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1404-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02273-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV, apeliantas) 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2948 „Dėl 2014 m. kovo 1 d. skundo“; 3) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Vilniaus skyrius) 2-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 13 d. raštą Nr. (10.1) 3-19305 „Dėl duomenų pateikimo“; 4) priteisti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką – 16 164,13 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV veiksmai sumažinti jam pensiją yra nepagrįsti ir neteisėti, prieštarauja aukštesnės teisinės galios aktams, t. y. ne tik Konstitucijai, norminiams teisės aktams, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimams, be to, nebuvo nurodyta, kaip bus kompensuojamas pensijos sumažinimas. Pažymėjo, jog 2009 m. gaudavo 1 093,67 Lt dydžio pensiją, tačiau 2010 m. sausio mėn. gavo tik 476,56 Lt, tam tikrais dydžiais pensija mažinta iki 2012 m. sausio 1 d., taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), iš viso neišmokėta pensijos dalis sudaro 16 164,13 Lt.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, rėmėsi, be kita ko, Konstitucijos 23, 52 straipsniais, teisinės valstybės, protingumo, teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo principais, Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimais, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., administracinėmis bylomis Nr. A552-519/2013, Nr. A502-911/2013), Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 1 straipsniu.

Nurodė, kad jam sukakus pensinį amžių negali būti daromos jokios išlygos ir turi būti mokama viso dydžio pensija, o pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį kaip dirbančiam asmeniui vien dėl to, kad jis dirbo tam tikrą darbą, prieštaravo Konstitucijai, taigi jam priteistina pensijos nepriemoka, be to, teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir VSDFV dėl neišmokėtos pensijos dalies iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo negali būti laikomi galutinai susiklosčiusiais pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę.

Pareiškėjas taip pat rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, 6.249 straipsnio 1 dalimi. Teigė, jog, atsižvelgiant į tai, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje buvo nustatytas 3 m. terminas, taikomas šio ginčo laikotarpiui, neprarado teisinės galimybės ginti savo teises ir reikšti reikalavimus dėl nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. neišmokėtos pensijos dalies, kadangi apie pažeistą teisę (pensijos nepriemoką) sužinodavo kiekvieną mėnesį, kai jam buvo mokama pensija (trunkamasis teisinis santykis).

Jam, kaip draudžiamųjų pajamų turėjusiam asmeniui, pensija buvo mokama kiekvieno mėnesio 28 dieną, todėl terminas ieškinio senačiai turi būti skaičiuojamas nuo paskutinio pažeidimo dienos – 2011 m. pabaigos; vadinasi, nustatytas 3 m. kreipimosi terminas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos pensijos dalies, panašios pozicijos dėl nurodyto termino taikymo laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. I-3845-168/2013, Nr. I-3876-168/2013). Šiuo atveju VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendime Nr. (6.5) I-2948 netinkamai taikė teritorinio skyriaus sprendimo apskundimo reglamentavimą ir nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundą; jis VSDFV skundė VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą, nepraleisdamas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, kaip tai nurodyta pačiame teritorinio skyriaus sprendime.

Be to, termino kreiptis dėl pažeistų teisių pradžios negalima skaičiuoti nuo 2010 m. sausio mėn., kadangi pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nuarime, todėl būtent tik 2012 m. vasario 6 d. paaiškėjo, kad pensijų mažinimas prieštaravo Konstitucijai. Taigi jis nepraleido 3 m. termino skundui paduoti. Net ir sprendžiant, kad paminėtas terminas praleistas, nors su tuo nesutinka, terminas turi būti atnaujintas, nes praleistas dėl svarbių priežasčių.

Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik po daugiau kaip 2 m. nuo jų įsigaliojimo. Taigi tinkamai pasinaudojo ikiteismine skundo nagrinėjimo tvarka, tačiau VSDFV neužtikrino veiksmingos teisinės gynybos. Atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir efektyvios teisminės gynybos principus, skundas dėl pensijos nepriemokos nagrinėtinas iš esmės ir priimtinas teismo procesinis sprendimas. Pažymėjo, kad, remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimu, Konstitucija nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti ir ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jeigu nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra.

Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinama veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 18–22) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Pensijų įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai (toliau – ir Nuostatai), o 2010 m. ir 2011 m. – ir Laikinasis įstatymas. Pareiškėjo senatvės pensijos, paskirtos VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2009 m. lapkričio 16 d. sprendimu Nr. 12-17-8501, dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 093,67 Lt, vadovaujantis pareiškėjo prašymais ir Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus sprendimais nuo 2010 m. balandžio 1 d. pareiškėjui iš naujo paskirta 1 166,03 Lt dydžio pensija, nuo 2010 m. spalio 1 d.

– 1 205,73 Lt dydžio pensija, nuo 2011 m. spalio 1 d. – 1 228,59 Lt dydžio pensija. Pareiškėjo paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinajame įstatyme nustatytą 650 Lt ribinį valstybinės socialinio draudimo pensijos dydį, todėl jo pensija perskaičiuota (laikinai sumažinta) pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, o kadangi pareiškėjas nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėta ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį perskaičiuota pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant Laikinajame įstatyme nustatytą koeficientą, atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį.

Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo terminas pensijoms baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., todėl nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama visa paskirto dydžio pensija. Pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., jis taikytinas ateičiai (Konstitucijos 107 str. 1 d.), todėl šis nutarimas nėra pagrindas išmokėti asmenims dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo 2010–2011 m. negautą pensijos dalį. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV, šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui.

Nuo 2013 m. sausio 1 d. Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami VSDFV Įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Įstatymo 37 straipsnį, skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir / ar mokėjimo klausimais VSDFV nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėn. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą; skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas.

Nurodė, kad pareiškėjui pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl pareiškėjo pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV Vilniaus skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotos pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. AS438-818/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS502-849/2013), Pensijų įstatymo 45 straipsnis ir Įstatymo 37 straipsnis patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, skundžiant šiuos sprendimus VSDFV, kad terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus 2-asis pensijų skyrius teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, išmokėdamas pareiškėjui pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo.

Įvertinant tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, o teisės akto, reglamentuojančio 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimą, nėra, VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 37–40, 41–44) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti skundo padavimo terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 m. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo / turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV; šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti skundžiami teismui. Pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl pareiškėjo pensijos perskaičiavimo pagal Laikinąjį įstatymą buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas teritorinio skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotos pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.).

VSDFV, įvertinusi tai, kad pirmoji pagal Laikinąjį įstatymą sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., apie tai, jog jam mokama ne visa paskirta pensija, pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV su 2014 m. kovo 1 d. skundu išmokėti nuo 2010 m. sausio 1 d. negautą pensijos dalį, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 m. terminą, dėl šios priežasties 2014 m. kovo 28 d. sprendime Nr. (6.5) I-2948, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d.

įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundo dalį dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo ir nurodė, kad iki 2014 m. balandžio 23 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėjas, nepateikdamas VSDFV jokių įrodymų, kreipėsi į teismą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A552-519/2013, Nr. A552-432/2013), asmens teisė teisme reikalauti apginti pažeistas teises, susijusias su neišmokėtos pensijos nepriemoka, tiesiogiai sietina su įstatyme nustatytu terminu;

Pensijų įstatymo 45 straipsnis ir Įstatymo 37 straipsnis patvirtina, kad valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, skundžiant šiuos sprendimus VSDFV, kad terminas skundui VSDFV dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų), mokant pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį sumažintas pensijas, paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, kad pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galbūt pažeistas teises bei interesus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS438-818/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS502-849/2013, Nr. A444-2232/2013, Nr. A143-816/2014).

Dėl skunde pateiktų argumentų, kad pensijų sumažinimas pagal Laikinąjį įstatymą pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai tik 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir apie savo pažeistą teisę pareiškėjas sužinodavo kiekvieną mėnesį, todėl ir 3 m. terminas sprendimams pensijų klausimais skųsti negali būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., paaiškino, kad VSDFV, nustatydama teritorinio skyriaus 2010 m. sausio mėn. sprendimo (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą, vadovavosi Pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) 45 straipsniu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (administracinės bylos Nr. A756-174/2012, Nr. A602-167/2013, Nr. A552-432/2013, Nr. A552-519/2013, Nr. AS602-716/2013, Nr. AS438-818/2013, Nr. AS444-2232/2013 ir kt.), pagal kurią terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, o ne nuo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriame patvirtintas asmens teisių pažeidimas, įsigaliojimo ar paskutinio mėnesio, kada buvo sumokėta sumažinta pensija.

Taigi pareiškėjo argumentai, kad apskundimo terminas negali būti pradėtas skaičiuoti nuo 2010 m. sausio mėn. (pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo), atmestini. Reikšdamas reikalavimą dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal kompetenciją nesprendė VSDFV (nes pareiškėjas VSDFV nepateikė įrodymų, patvirtinančių termino praleidimo priežastis), pareiškėjas iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją (Įstatymo 37 str. 2 d.), o tai nepriskirta teismo kompetencijai, todėl dėl tokio reikalavimo teismas negali priimti nė vieno Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnyje įtvirtinto sprendimo.

Atsižvelgiant į tai, administracinė byla dėl šio reikalavimo nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 p.). VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 13 d. rašte Nr. (10.1) 3-19305 pareiškėjui pateikti faktiniai duomenys apie pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį ir 8 straipsnio 1 dalį 2010–2011 m. perskaičiuotos ir mokėtos pensijos dydį, taigi šis raštas yra informacinio pobūdžio, jame pateikta teisinga ir išsami informacija, todėl panaikinti šio rašto nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimu (b. l. 54–61) iš dalies patenkino pareiškėjo skundą. Teismas nutraukė administracinę bylą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 13 d. rašto Nr. (10.1) 3-19305 „Dėl duomenų pateikimo“ panaikinimo; atnaujino terminą skundui paduoti; panaikino VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2948 „Dėl 2014 m. kovo 1 d. skundo“; priteisė pareiškėjui iš atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus 13 834,75 Lt (4 006,82 Eur) neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; atmetė likusią skundo dalį kaip nepagrįstą; atidėjo šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatė, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašė teismo atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2948 „Dėl 2014 m. kovo 1 d. skundo“, panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 13 d. raštą Nr. (10.1) 3-19305 „Dėl duomenų pateikimo“ ir priteisti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką – 16 164,13 Lt.

Teismas pabrėžė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ojo pensijų skyriaus 2014 m. vasario 13 d. raštas Nr. (10.1) 3-19305 „Dėl duomenų pateikimo“ yra informacinio pobūdžio, todėl jo panaikinti nėra teisinio pagrindo, o ši administracinės bylos dalis nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Teismas, vertindamas VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2948 „Dėl 2014 m. kovo 1 d. skundo“, padarė išvadą, kad jame pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas, kuriam pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn. (dėl to ginčo nėra), praleido procesinį 3 m. terminą, numatytą Pensijų įstatymo 45 straipsnyje, skundui paduoti, bet šiame sprendime terminas skundui paduoti neatnaujintas dėl neįrodytų aplinkybių; tačiau teismas pabrėžė, jog pareiškėjas įrodė, kad jis šį terminą praleido dėl sunkių ligų: (duomenys neskelbtini). Taigi teismas, esant tokioms išskirtinėms aplinkybėms, nusprendė atnaujinti terminą skundui paduoti, todėl panaikino VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2948.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, tačiau taip pat pripažino, kad pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas buvo pagrįstas, todėl teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką patenkino tik iš dalies, t. y. iš VSDFV Vilniaus skyriaus priteisė 13 834,75 Lt (4 006,82 Eur) neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, atsižvelgęs į tai, jog teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, įvertinęs valstybės biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, nusprendė, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d. (ABTĮ 851 str., Civilinio proceso kodekso 284 str. 1 d.).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 65–68) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas, nepateikdamas VSDFV jokių įrodymų, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Taigi VSDFV nenagrinėjo aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas praleido skundo padavimo VSDFV terminą, ir šiuo klausimu jokio sprendimo nepriėmė, nes pareiškėjas nepasinaudojo savo teise pateikti paminėtas aplinkybes patvirtinančius įrodymus ir paaiškinimus, nors tinkamai ir aiškiai apie šią teisę buvo informuotas. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido procesinį 3 metų terminą, nustatytą Pensijų įstatymo 45 straipsnyje, skundui paduoti, tačiau nepagrįstai nusprendė atnaujinti pareiškėjo praleistą terminą. Reikšdamas reikalavimą dėl skundo padavimo VSDFV termino atnaujinimo tiesiogiai teismui, kai šio klausimo pagal priskirtą kompetenciją nesprendė VSDFV, pareiškėjas skundu iš esmės prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, o teismas nepagrįstai atliko šią funkciją ir terminą atnaujino, pažeisdamas Įstatymo 37 straipsnio ir ABTĮ 34 straipsnio normas. Taigi teismas nepagrįstai atnaujino terminą skundui pateikti bei išnagrinėjo ginčą iš esmės ir panaikino VSDFV 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2948, priteisė iš VSDFV Vilniaus skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį, susidariusią 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, nors, remiantis ABTĮ 103 straipsnio 1 punktu, turėjo skundą palikti nenagrinėtą.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 75–77) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, nesutinka su apelianto išvadomis dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymo susiklosčiusiems santykiams, ir mano, kad jam turėtų būti išmokėta pensijos nepriemoka. Teigia, jog, atsižvelgiant į paminėtą 3 metų senaties terminą, taikomą ginčo laikotarpiui, jis neprarado teisinės galimybės ginti savo teises ir reikšti reikalavimus dėl neišmokėtos nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. pensijos dalies, kadangi apie pažeistą teisę (pensijos nepriemoką) sužinodavo kiekvieną mėnesį, kai jam buvo mokama pensija (trunkamasis teisinis santykis). Jam, kaip draudžiamųjų pajamų turėjusiam asmeniui, pensija buvo mokama kiekvieno mėnesio 28 dieną, todėl terminas ieškinio senačiai turi būti skaičiuojamas nuo paskutinio pažeidimo dienos – 2011 m. pabaigos. Tai reiškia, kad numatytas 3 metų kreipimosi terminas neužkerta jam kelio reikalauti neišmokėtos senatvės pensijos dalies. Panašios pozicijos dėl nurodyto senaties termino taikymo laikomasi ir teismų praktikoje (pvz., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-3845-168/2013; 2013 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I-3876-168/2013). Taigi teismo sprendimas yra pagrįstas, preziumuojant, kad apelianto nurodyta 13 834,75 Lt pensijos nepriemokos dalis yra teisinga.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 73–74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtą.

Atsakovas nurodo, kad palaiko trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Vilniaus) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 093,67 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) kelis kartus buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2014 m. vasario 12 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriaus 2-ajam pensijų skyriui prašymą išduoti pažymą apie 2010-2011 m. neišmokėtos pensijos dalį (b. l. 3);

3) VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. vasario 13 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2014-02-12 prašymą) prašomi duomenys jam buvo pateikti. Pastebėtina, kad šiame rašte nebuvo išreikšta atsakovo pozicija dėl šioje byloje nagrinėjamo (administracinio) ginčo dėl pensijos esmės (b. l. 34-35);

4) 2014 m. kovo 1 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėjas paprašė išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau trečiojo suinteresuoto asmens (VSDFV) 2014 m. kovo 28 d. sprendime jam, be kita ko, buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko), 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2014 m. balandžio 23 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 8-9);

5) pareiškėjas, ignoruodamas paminėtą VSDFV pasiūlymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2014 m. balandžio 16 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame skunde, be kita ko, jis prašė atnaujinti terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo paduoti.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV paduotas 2014 m. kovo 1 d. skundas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Tačiau kartu pažymėtina, kad, atsiradus ginčui dėl šio termino praleidimo priežasčių svarbumo, termino praleidimo priežastys yra vertintinos teismo. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Taikydama išvardytas nuostatas dėl aptariamo termino praleidimo priežasčių nustatymo ir jų įvertinimo svarbumo aspektu byloje nagrinėjamai situacijai, kolegija pirmiausia pažymi, kad, pagal byloje esančius medicininius duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę nurodytame 3 metų terminui atnaujinti reikšmingu laikotarpiu, (duomenys neskelbtini). Su šiomis ligomis sietinos aptariamo termino praleidimo priežastys (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) pirmosios instancijos teismo yra pripažintos svarbiomis. Su tokiu termino praleidimo priežasčių įvertinimu kolegija sutinka.

Atsakydama į apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, pats spręsdamas pareiškėjo praleisto termino kreiptis su skundu į išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją klausimą, pažeidė šios institucijos išimtinę diskreciją spręsti tokio pobūdžio klausimus, kolegija, remdamasi paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, pažymi, kad, viena vertus, pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr. nutarties 61 punktą). Kita vertus, pažymėtina, kad šioje administracinėje byloje šalių pozicija dėl termino praleidimo priežasčių yra žinoma. Todėl pirmosios instancijos teismas, iš esmės siekdamas administracinių santykių efektyvumo ir operatyvaus sprendimo, kolegijos manymu, pagrįstai ir teisingai negrąžino pareiškėjo 2014 m. kovo 1 d. skundo VSDFV nagrinėti iš naujo, o pats pasisakė dėl pagrindų terminui atnaujinti ir šį terminą atnaujino (žr. nutarties 63 punktą).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė