A-975-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-975-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00420-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui dėl sprendimų panaikinimo bei neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 15–20), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, apeliantas) 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-39 „Dėl 2013 m. gruodžio 17 d. skundo“; 2) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius) 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1)S-83112 „Dėl E. M. neišmokėtos pensijos dalies“; 3) priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – 10 496,47 Lt; 4) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), jai buvo perskaičiuota ir sumažinta senatvės pensija. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, sumažinant jai paskirtą senatvės pensiją, patyrė nuostolius. Neišmokėta pensijos dalis sudaro 10 496,47 Lt. Siekdama atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, ji kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, kuris atsisakė patenkinti jos prašymą. Taip pat kreipėsi į VSDFV, kuri nurodė, kad ji praleido kreipimosi terminą, bei kartu nurodė, kad VSDFV Kauno skyriaus priimtą sprendimą pripažinti neteisėtu nėra pagrindo. Teigė, kad šie sprendimai nepagrįsti ir neteisėti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios buvo taikomos perskaičiuojant jos pensijos dalį, prieštarauja Konstitucijai. Tuo metu, kai jai buvo išmokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija, jokiu objektyviai įmanomu būdu negalėjo nuspėti, kad tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos bus pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir tada jai sukėlė teisines pasekmes, sužinojo apie savo pažeistas teises. Papildomai nurodė, kad ji yra solidaus amžiaus pensininkė, dėl sveikatos būklės yra nuolat prižiūrima gydytojų, neturi teisinio išsilavinimo, todėl, jei praleido terminą, prašė jį atnaujinti.

Atsakovas VSDFV atsiliepimu į skundą (b. l. 41–43, 73–76) prašė nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti skundo padavimo terminą, o likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodė, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., į VSDFV kreipėsi 2013 m. gruodžio 17 d. skundu, todėl ji praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėjos pateikti medicininiai dokumentai nesudaro pagrindo atnaujinti terminą skundui paduoti. Sprendimą dėl skundo dėl teritorinių skyrių sprendimų padavimo termino atnaujinimo turi priimti VSDFV, o pareiškėja prašė, kad teismas atliktų viešojo administravimo institucijos funkciją, tai neįeina į teismo kompetenciją.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 88–91) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV Kauno skyrius nurodė, kad pareiškėjos skundžiamame VSDFV Kauno skyriaus sprendime buvo pateikta išsami informacija bei pensijos nepriemokos apskaičiavimas, todėl šio rašto naikinti nėra teisinio pagrindo. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., nuo šios datos skaičiuojamas 3 metų senaties terminas skundui paduoti. VSDFV, atsisakydama nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą praleidus 3 metų apskundimo terminą, veikė teisingai ir tinkamai pritaikė teisės aktų nuostatas. Pažymėjo, kad skunde pareiškėja prašė priteisti visą pensijos sumą, kuri buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį (792,96 Lt) ir 8 straipsnį (9 703,51 Lt). Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos. Pareiškėjos reikalavimas priteisti pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas sumažintą pensiją – 792,96 Lt – yra atmestinas, nes jau yra patvirtinta įstatymo nustatyta kompensavimo tvarka. Pareiškėjos skundas dėl pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas liko neišnagrinėtas ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 111–115) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas panaikino VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (10.1) S-83112 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai jos negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; panaikino VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-39 dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjai jos negautą senatvės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo; įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį – 9 703,51 Lt (piniginės išraiškos dydis eurais – 2 810,33 Eur); atmetė likusią skundo dalį.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjai paskirtos valstybinės senatvės pensijos mažinimo laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, ir atsisakymo grąžinti nurodytu laikotarpiu susidariusią pensijos nepriemoką.

Teismas nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėn., kadangi ji Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Pagal atsakovo VSDFV Kauno skyriaus pateiktus duomenis, pareiškėjai šiuo laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo buvo neišmokėta 9 703,51 Lt senatvės pensijos dalis.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravimą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Įvertinęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuotas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai ginčo laikotarpiu paskirta senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo ribojama nepagrįstai.

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 27–32, 35, 42 punktais. Pažymėjo, jog teritoriniai skyriai kiekvieno pensiją gaunančio asmens atžvilgiu atskiro sprendimo nepriėmė, todėl tokio pobūdžio sprendimu teismas laikė teritorinio skyriaus valinį aktą – pagal Laikinąjį įstatymą perskaičiuotų pensijų išmokėjimą už 2010 m. sausio mėn., todėl 3 metų terminas jam apskųsti skaičiuotinas nuo asmens sužinojimo (galėjimo sužinoti) apie sumažintą pensiją dienos.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su asmens konstitucine teise į pensiją, kylančia iš Konstitucijos 52 straipsnio (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Be to, teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami įgyvendinant nuosavybės neliečiamumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 23 straipsnyje (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nuosavybės teisių apsaugą garantuoja ir tarptautiniai teisės aktai: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnis.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Pareiškėja nurodė, kad kreipimosi į VSDFV terminą praleido dėl svarbių priežasčių – tuo metu, kai jai buvo išmokėta pirmoji sumažinta senatvės pensija, jokiu objektyviai įmanomu būdu negalėjo nuspėti, jog tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos bus pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Todėl tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., ir tada jai sukėlė teisines pasekmes, ji sužinojo apie savo pažeistas teises. Be to, nurodė, jog ji yra solidaus amžiaus pensininkė, dėl sveikatos būklės yra nuolat prižiūrima gydytojų, neturi teisinio išsilavinimo.

Teismas, įvertinęs ginčijamo VSDFV, kaip institucijos, privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėjusios pareiškėjos skundą dėl 2010–2011 m. laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos, 2014 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-39 turinį, teismas pažymėjo, jog šiuo sprendimu pareiškėjai buvo ne tik nurodyta, kad jos skundą atsisakoma nagrinėti Taisyklių 31 punkto pagrindu, tačiau tuo pačiu ir pažymėta, kad VSDFV Kauno skyriaus rašte pateikta informacija apie tai, jog negauta pensijos dalis galės būti išmokėta, kai bus priimti teisės aktai, nustatantys negautos pensijos dalies kompensavimo tvarką, yra teisinga, todėl šio rašto pripažinti neteisėtu nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad VSDFV atsisakė patenkinti pareiškėjos skundą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo, t. y. nors ir neprivalėjo, tačiau išnagrinėjo jį iš esmės. Šiuo atveju susidariusią dviprasmišką situaciją, kai tuo pačiu sprendimu VSDFV informuoja pareiškėją, jog atsisako nagrinėti jos skundą, tačiau pasisako ir dėl jo esmės, atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvus, teismas vertino pareiškėjos naudai, laikydamas, kad pareiškėja pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, sudarančia galimybę ginti savo turtines teises teisme.

Teismas nurodė, kad pareiškėja prašė panaikinti ne tik VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-39, bet ir VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. (10.1) S-83112, kuriuo taip pat buvo atsisakyta patenkinti jos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (pvz., 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-992/2013 ir kt.), konstatavo, kad atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir iš esmės, nesant įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos neišmokėtų pensijų kompensavimo tvarkos, neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Konstitucijoje įtvirtintoms nuostatoms prieštaraujančia pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo, teismas padarė išvadą, kad naikintinos VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. (6.5) I-39 bei VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. (10.1) S-83112 dalys, kuriose atsisakyta pareiškėjai išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų sumažintą pensijos nepriemoką; atsakovas VSDFV Kauno skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusią neišmokėtą 9 703,51 Lt senatvės pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teismas kartu pažymėjo, jog nors pareiškėja prašė priteisti jai 10 496,47 Lt neišmokėtos senatvės pensijos dalį, tačiau Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, taigi pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjai priteistina tik ta neišmokėta senatvės pensijos dalis, kuri perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuri paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, t. y. 9 703,51 Lt.

Teismas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo paliko nenagrinėtą, kadangi pareiškėja nepateikė jokių bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniu skundu (b. l. 119–123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

VSDFV nurodo, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi praleidusi 3 metų terminą, todėl VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (6.5) I-39, kuriuo atsisakyta nagrinėti jos 2013 m. gruodžio 17 d. skundo dalį dėl 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 31 punktu, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Įvertinus tai, kad VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-39 pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo išmokėti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį atsisakė nagrinėti iš esmės, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, konstatuotina, kad pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti, todėl pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti senatvės pensijos dalį 10 496,47 Lt teisme negalėjo būti nagrinėjamas iš esmės. Taigi teismas nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (6.5) I-39 iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos 2013 m. gruodžio 17 d. skundą dėl 2010–2011 m. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo, todėl nepagrįstai įpareigojo VSDFV Kauno skyrių išmokėti pareiškėjai 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. negautos 9 703,51 Lt senatvės pensijos nepriemoką.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 130–133) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš atsakovo VSDFV jos naudai turėtas 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja nurodo, kad teismas, įvertinęs Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuotas aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog ginčo laikotarpiu paskirta senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo ribojama nepagrįstai. Teismas, remdamasis suformuota teismų praktika, pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje jos pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai. Tik priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuris oficialiai sukėlė teisines pasekmes nuo jo oficialaus paskelbimo „Valstybės žiniose“ 2012 m. rugsėjo 21 d., sužinojo apie savo pažeistas teises. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pateiktus išaiškinimus bei nagrinėjamoje byloje aplinkybėms esant iš esmės analogiškoms, kadangi VSDFV teritorinis skyrius 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu ne tik suteikė jai informaciją apie pensijos nepriemoką, bet pasisakė ir dėl ginčo esmės (nurodė, kad išmokėti pensijos nepriemoką nėra pagrindo), t. y. tuo klausimu, kurio nagrinėjimas pagal kompetenciją buvo priskirtas išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV). VSDFV, gavusi skundą dėl šio teritorinio skyriaus sprendimo, 2014 m. sausio 2 d. sprendimu atsisakė nagrinėti skundą, kita vertus, pritarė teritorinio skyriaus sprendimui, kurio dalyje pasisakyta ir dėl ginčo esmės. Taigi laikytina, jog pasinaudojo privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, sudarančia galimybes ginti savo turtines teises teisme. Vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (pvz., 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-992/2013 ir kt.), teismas teisingai konstatavo, kad atsakovai, priimdami ginčijamus sprendimus, vadovavosi tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir iš esmės, nesant įstatymų nustatyta tvarka patvirtintos neišmokėtų pensijų kompensavimo tvarkos, neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos.

Atsakovas VSDFV Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 126–129) prašo patenkinti apeliacinį skundą.

VSDFV Kauno skyrius nurodo, kad VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. (6.5) I-39 yra teisėtas, priimtas vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, ir jo panaikinti nebuvo teisinio pagrindo. Teismas, panaikindamas VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-39, motyvavo, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Pažymi, kad teismas neteisingai išaiškino faktines bylos aplinkybes, kadangi VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą praleidus 3 metų senaties terminą. VSDFV sprendime tik pažymėjo, kad VSDFV Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. (10.1) S-83112 buvo pateikta teisinga informacija apie paskirtos, pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos bei išmokėtos senatvės pensijos sumas. Pabrėžia, kad teismas, priteisdamas 9 703,51 Lt dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo sumažintos pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d., netinkamai pritaikė Įstatymo nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013 pažymėjo, kad kol nėra priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka sprendimas, t. y. VSDFV sprendimas išmokėti ar atsisakyti išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį, teismas negali pasisakyti dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies teisėtumo ir pagrįstumo. Kadangi VSDFV atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, paduotą praleidus įstatymų nustatytus terminus, ir jis liko iš esmės neišnagrinėtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, pareiškėja nelaikoma tinkamai pasinaudojusia Įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl jos reikalavimas dėl senatvės pensijos nepriemokos priteisimo negalėjo būti nagrinėjamas teismine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV Kauno skyriui), kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjai dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas pareiškėjai ir teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo (jai iki gyvos galvos buvo paskirta) 842,58 Lt dydžio senatvės pensiją. Ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis nuo 2011 m. sausio mėn. buvo padidintas iki 865,52 Lt, tačiau ne dėl su Laikinojo įstatymo taikymu sietinų priežasčių;

2) 2013 m. lapkričio 27 d. pareiškėja padavė atsakovui VSDFV Kauno skyriui prašymą išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį;

3) atsakovo VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. raštu (sprendimu), kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje, jai buvo paaiškintos priežastys, dėl kurių, šio atsakovo manymu, pareiškėjos prašymas dėl pensijos nepriemokos negali būti patenkintas (b. l. 7-8);

4) 2013 m. gruodžio 17 d. prašymu (skundu) VSDFV pareiškėja pakartotinai prašė išmokėti jai pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį; tačiau VSDFV 2014 m. sausio 2 d. sprendime (kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad ji praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti šį jos skundą, ir jai pasiūlyta iki 2014 m. sausio 17 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame VSDFV rašte (sprendime) buvo nurodyta, kad VSDFV pritaria VSDFV Kauno skyriaus paminėtame 2013 m. gruodžio 3 d. rašte nurodytam teiginiui (informacijai), kad šiuo metu jis neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 10-11).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. lapkričio 27 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja nenurodė atsakovui VSDFV individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, VSDFV paminėtame 2014 m. sausio 2 d. sprendime, be kita ko, išreiškė pritarimą VSDFV Kauno skyriaus pareiškėjai duotam paaiškinimui, kad jis neturi teisinio pagrindo išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti atsakovo VSDFV apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė