AS-525-1006-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-1006/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03524-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. L. 2014 m. liepos 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-4959(11),

2) įpareigoti VRM kompensuoti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą sumažintos pensijos dalį, iš viso 7 875,84 Lt (negalint kompensuotiną sumą išmokėti iš karto, ją išdėstyti per atskirą pareiškėjo ir atsakovo suderintą laiko tarpą).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi (b. l. 7–8) A. L. skundą atsisakė priimti. Nutarčiai įsiteisėjus skundą su priedais grąžino pareiškėjui, taip pat išaiškino pareiškėjui, kad ši nutartis neužkerta kelio pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, kartu turi būti pateikiamas motyvuotas ir objektyviais įrodymais pagrįstas prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas prisiteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, tačiau ji nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Vienas iš tokios tvarkos reikalavimų – skundo padavimas nustatytu terminu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Pareiškėjas dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2014 m. liepos 14 d. (tą dieną išsiuntė skundą paštu). Pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo nuostatas) vėliausiai tapo (turėjo tapti) žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Iš viešosios erdvės (visuomenės informavimo priemonės plačiai nušvietė aktualų šiai bylai klausimą) valstybines pensijas gaunantiems asmenims turėjo būti gerai žinoma, kad dalis tokias pensijas gaunančių asmenų pradėjo ginti savo pažeistą teisę teisme dar tuomet, kai Konstitucinis Teismas nebuvo gavęs prašymo tirti atitinkamų teisės aktų, kuriais sumažintos valstybinės pensijos, atitiktį Konstitucijai, ir tik tų asmenų aktyvių pastangų dėka administraciniai teismai kreipėsi į Konstitucinį Teismą.

Po to buvo viešai paskelbta, kad Konstitucinis Teismas nagrinės atitinkamą konstitucinės justicijos bylą. Viena veiksmingiausių asmens, kuris mano, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teisinės gynybos priemonių yra operatyvus teisminio proceso dėl pažeistų teisių atkūrimo inicijavimas. Griežtu procesinių terminų skaičiavimu yra siekiama skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatyme nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr.

LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis adm. byloje Nr. TA858-62/2011). Pažymėtina, kad ir po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriuo atitinkamos Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, paskelbimo pareiškėjas delsė kreiptis į teismą. Kaip galima suprasti iš pareiškėjo skundo turinio, pareiškėjas laukė, kol įstatymų leidėjas teisės aktais sureguliuos neišmokėtos valstybinės pensijos kompensavimo tvarką, savo teises ginti teisme nusprendė įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymui Nr. XX-886, kai suprato, kad valstybinių pensijų gavėjams delsiama nustatyti neišmokėtos valstybinės pensijos kompensavimo tvarką.

Tačiau jokia valstybės institucija nežadėjo tuoj pat atkurti sumažintų nagrinėjamos rūšies pensijų. Pareiškėjo nerūpestingas delsimas ginti savo pažeistas teises teisme, subjektyvus pažeistos teisės supratimas negali būti pagrindas kitaip skaičiuoti skundo padavimo terminus, negu juos išaiškino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 taip pat pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad į teismą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipdamasis tik 2014 m. liepos 14 d. pareiškėjas praleido 3 metų procesinį terminą. Kadangi pareiškėjas neprašo atnaujinti skundo padavimo terminą, jo skundą dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo atsisakytina priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu (administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą).

Pareiškėjo reikalavimas panaikinti VRM sprendimą yra išvestinis iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Todėl atsisakius priimti pastarąjį, atsisakytina priimti ir išvestinį reikalavimą.

Vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu teismas išaiškina pareiškėjui teisę paduoti teismui prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Tokiu atveju prašyme pareiškėjas turi nurodyti svarbias, nuo jo valios nepriklausiusias priežastis, sutrukdžiusias skundą paduoti per nustatytą terminą, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą turi būti paduodamas ir naujas skundas, nes šį skundą atsisakyta priimti (žr. LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį adm. byloje Nr. AS756-64/2014).

III. Pareiškėjas A. L. atskiruoju skundu (b. l. 10–12) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 20 d. nutartį ir jo skundą priimti nagrinėti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjo teisės neišmokant jam teisėtai priklausančios pensijos dalies yra grubiai pažeidžiamos. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad jis yra praleidęs 3 metų terminą, kadangi jis pagrįstai tikėjosi, jog Vyriausybė kompensuos neišmokėtą pensijos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. L. skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kai administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo. Be to, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimą kaip išvestinį iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką.

Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties turinio matyti, jog teismas savo išvadą motyvavo iš esmės tuo, kad pareiškėjas praleido 3 metų skundo padavimo terminą ir neprašė jo atnaujinti.

Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino ir tai, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. liepos 14 d. (spaudas ant voko, b. l. 6), todėl praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., LVAT bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apygardos administracinio teismo neprašė atnaujinti skundo padavimo termino, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dėl to, jog jis praleido terminą skundui paduoti ir neprašė jo atnaujinti, laikytina pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjo atskirasis skundas dėl šios skundo dalies netenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis neužkerta kelio pareiškėjui dar kartą kreiptis į pirmosios instancijos teismą su analogiško pobūdžio skundu, kartu prašant atnaujinti skundo padavimo terminą bei nurodant priežastis, sudarančias pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (ABTĮ 34 str. 1, 2 d., 37 str. 3 d.).

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktame skunde taip pat reiškė reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-4959(11). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 25 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją su prašymu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kompensavimo. Vidaus reikalų ministerija į šį prašymą atsakė 2014 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 1D-4959(11). Minėtame sprendime atsakovas nurodė, jog pareiškėjo prašymo sumokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią pensijos nepriemoką neturi galimybės. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu. Skundas dėl šio administracinio sprendimo panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, tenkina pareiškėjo atskirąjį skundą iš dalies ir perduoda pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-4959(11) priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. L. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 1D-4959(11), panaikinti ir šio skundo reikalavimo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas