A-492-1581-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-1581/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03325-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.; 28

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Krašto projektai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Krašto projektai“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotajam asmeniui akcinei bendrovei „Lesto“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Krašto projektai“ (toliau – ir pareiškėjas, AB “Krašto projektai“) su skundu (b. l. 1-17) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 971 307,08 Lt žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – AIE Įstatymas) (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gegužės 12 d. priėmė Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymą, kuriuo buvo nustatyta atsinaujinančių išteklių energetikos skatinimo priemonė – fiksuotas elektros energijos iš atsinaujinančių išteklių tarifas (toliau – Fiksuotas tarifas). Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, yra peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus (toliau – Leidimas plėtrai) išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos. Įmonė, norinti gauti Leidimą plėtrai, kiekvienu atveju turi pateikti atskirą prašymą, jei nori statyti naujus elektros energijos gamybos pajėgumo objektus naujoje vietoje ar jei nori išplėsti esamą elektros energijos gamybos pajėgumą, viršijantį apimtį, nustatytą anksčiau išduotame leidime.

Paaiškino, kad Leidimus plėtrai gavo laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. kada galiojo 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW. Šis tarifas buvo patvirtintas 2012 m. vasario 6 d. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEK Komisija) nutarimu Nr. 03-23.

2012 m. sausio 17 d. skubos tvarka buvo priimtas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas (toliau – AIEĮ Pakeitimo ir papildymo įstatymas), kuriuo nuspręsta, kad mažiems saulės elektrinių statytojams taikytini elektros energijos supirkimo tarifai būtų panaikinti. Šiems gamintojams buvo sutrumpintas elektrinės statybos terminas, be to pareikalauta garantijų. Fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai peržiūrimi ir taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galioja Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios Leidimo gaminti išdavimo dieną. Ankstesniu reguliavimu elektros energijos supirkimo tarifo nustatymo momentas buvo siejamas su Leidimo plėtrai išdavimo momentu. Tik žinodamas garantuojamą supirkimo kainą pareiškėjas galėjo įvertinti savo būsimas investicijas. Nuo Leidimo plėtrai gavimo momento pareiškėjas atliko didžiąją dalį investicijų. Pakeitus fiksuoto tarifo nustatymo tvarką, buvo pabloginta pareiškėjo teisinė padėtis, dėl to šiuo metu ir artimiausius dvylika metų jis turės pardavinėti pagamintą elektros energiją mažesniais tarifais, nei kad buvo nustatyta AIE Įstatyme. Pareiškėjui, gavusiam Leidimus gaminti 2013 m. birželio 18 d., įsigaliojo 2013 m. birželio 20 d. VKEK Komisijos patvirtintas 0,69 Lt/kWh (be PVM) tarifas, ir dėl to pareiškėjas patyrė 971 307,08 Lt nuostolių.

Nurodė, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymu buvo įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo nusižengiant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. lapkričio 29 d. nutarime suformuotai doktrinai, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Toliau – ir Konstitucija) 7 straipsnio 2 dalies nuostatai. Atsakovas atliko neteisėtus ir antikonstitucinius veiksmus. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas pažeidžia visus teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principų elementus, nes buvo panaikintos jau įgytos teisės. Pareiškėjo teisės buvo atimtos pažeidžiant teisėtų lūkesčių principą, todėl naujasis teisės aktas, apribojęs asmens teises, pripažintinas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėtų lūkesčių principas yra pagrįstas dviem kriterijais: suinteresuotų asmenų žiniomis ir elgesio nustatymo kriterijais. Pareiškėjas negalėjo ir neturėjo numatyti, kad įstatymų leidėjas pablogins jam suteiktas teises ir pažeis pareiškėjo teisėtus interesus bei numatyti, kad investicinė grąža bus ne tokia, kokia buvo nustatyta AIE Įstatymu. Tik po AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo pareiškėjas sužinojo, kad jo įgyvendinamų projektų finansinis naudingumas ir finansinė grąža bus ženkliai mažesnė, kadangi visi pareiškėjo paskaičiavimai po šio įstatymo priėmimo tapo neteisingi.

AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas buvo priimtas skubotai, viešai nepaskelbus projekto, nesuderinus su suinteresuotomis institucijomis ir asmenimis, nebuvo atliktas teisinio reguliavimo poveikio vertinimas. Įstatymų leidėjo skundžiamais veiksmais buvo pažeistas proporcingumo, teisėtumo principai, kuriais vadovaujantis draudžiama riboti asmenų teises ir laisvės, išskyrus, kada tai yra daroma įstatymu ir ne daugiau, negu yra būtina teisėtam ir pagrįstam tikslui pasiekti. Leidimų plėtrai išdavimo metu (laikotarpiu nuo 2012-01-01, iki 2012-12-31), galiojo 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas elektros jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra iki 30 kW.

Priėmus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą, buvo pakeistas teisinis reguliavimas ir dėl to tarifas buvo pakeistas į 0,69 Lt/kWh (be PVM). Pagal 1,44 Lt/kWh (be PVM) tarifą būtų uždirbta 466 227,40 Lt, o parduodant pagal 0,69 Lt/kWh tarifą – 223 400,63 Lt, tarp jų susidaręs skirtumas lygus 242 826,77 Lt. Kadangi pareiškėjui priklauso 4 saulės jėgainės, pareiškėjo patiriama žala lygi 971 307,08 Lt. Atsakovo veiksmus ir šią žalą sieja priežastinis ryšys, atsakovas numatė, galėjo ir turėjo numatyti, kad bus patiriami šie nuostoliai, o tai yra pakankamas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Konstitucinį teismą bei ištirti, ar 2012 m. sausio 17 d. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnio dalis, kurioje numatyta, kad „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės ir kitiems konstituciniams principams tiek, kiek 2012 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. XII-169 6 straipsnyje įtvirtintas fiksuotų tarifų dydžių nustatymo principas reguliuoja teisinius santykius, įvykusius iki AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo dienos.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (b. l. 52-60) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte nurodyta, kad iki 2012 m. gruodžio mėnesio yra išduota daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės nei 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW, kas ateityje lemtų ženklų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų, o tai apie 50 kartų viršytų suminę įrengtąją galią. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas. Jei visi saulės elektrinių projektai būtų įgyvendinti, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, taip būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas, yra viena svarbiausių visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų, dėl to valstybė gali ir turi keisti ūkinės veiklos reguliavimą, be to, valstybė turi ginti vartotojo interesus. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šiuo atveju valstybė, atsižvelgiant į kitas konstitucines nuostatas, ypač ekonominio naudingumo, vartotojo interesų apsaugos principo, lygiateisiškumo, asmens ir visuomenės derinimo principo, turėjo imtis visų priemonių siekiant šio tikslo.

Paaiškino, kad teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad teisės galiojimą atgal draudžiančiam principui egzistuoja išimčių baudžiamojoje, administracinėje teisėje ir kitose teisės šakose (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d. nutarimas). Susidariusi situacija galėjo sąlygoti papildomą kasmetinį viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšų poreikį, kuris viršytų 400 mln. Lt ir būtų surenkamas iš kitų elektros vartotojų. Pareiškėjas dar prieš gaunant Leidimą plėtrai, būdamas apdairus rinkos dalyvis galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Papildomų lėšų poreikis pagrindžia AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo priėmimą, kuris nustato pusiausvyrą tarp energijos gamintojų ir vartotojų.

Taip pat paaiškino, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas prieš priėmimą buvo viešai prieinamas per Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinės sistemos projektų registravimo posistemę ir visi suinteresuoti asmenys galėjo teikti pastabas ir pasiūlymus. Pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo prašomos atlyginti turtinės žalos, kuri susidarytų per dvylika metų, dydį ir faktą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad elektra yra gaminama ir parduodama. Pareiškėjo teiginys, kad faktiškai planuojamas pagaminti elektros energijos kiekis per metus yra lygus 28 497 kWh yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Žalos padarymo faktas ir reali žalos atsiradimo tikimybė neįrodyta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Lesto“ atsiliepimu į skundą (b. l. 49-50) prašė skundo reikalavimus spręsti teismo nuožiūra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 136-145) pareiškėjo AB “Krašto projektai“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas Fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena. 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas Fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena. Pareiškėjui leidimai gaminti elektros energiją buvo išduoti 2013 m. birželio 18 d. ir 2013 m. birželio 20 d., todėl jo atžvilgiu taikomas 2013 m. vasario 28 d. VKEK Komisijos nutarimu Nr. 03-58 nustatytas 0,69 Lt (be PVM) tarifas. Gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas iki šių tarifų įsigaliojimo dienos, taikomas 2012 m. vasario 6 d. VKEK Komisijos nutarimu Nr. 03-23 nustatytas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas. Žalos dydį pareiškėjas prilygina skirtumui tarp pajamų, kurias ateinančius 12 metų gautų, jeigu būtų taikomas 1,44 Lt/kWh (be PVM) supirkimo tarifas, ir pajamų, kurias ketina gauti taikant 0,69 Lt (be PVM) tarifą.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja 2011 m. gegužės 2 d. AIE Įstatymas, kurio tikslas užtikrinti palankesnes sąlygas subjektams pradėti ir plėtoti ūkinę veiklą, remti privačias investicijas į atsinaujinančių energijos išteklių eksploatavimą, skatinti smulkaus verslo vystymąsi atsinaujinančių energijos išteklių energetikos srityje, namų ūkių siekius statyti elektrines ir naudoti energiją, pagamintą iš atsinaujinančių energijos išteklių. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo praktika, bei nurodė, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus. AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Svarbus teisėtų lūkesčių apsaugos ryšys su vartotojų teisių apsaugos ir efektyvaus valstybės lėšų panaudojimo siekiu. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei), tačiau būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų. Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir, kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų padarinių. Tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą.

Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo pastatytų saulės elektrinių tolesnis eksploatavimas iš esmės yra praradęs ekonominę prasmę (pvz., akivaizdžiai nuostolingas) ir negali net minimaliai užtikrinti intereso, kurio jis siekė įgydamas leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos. Normų (norminių teisės aktų) galiojimo laike bendru principu laikytinas normos perspektyvaus galiojimo principas, kuris reiškia, kad administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) nuo įsigaliojimo momento galioja tik į „priekį“ ir iki jo įsigaliojimo kilusiems teisiniams santykiams netaikoma. AIE Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013-01-17 įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus leidimą gaminti elektros energiją, kurį pareiškėjas gavo jau įsigaliojus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl, teismas nematė pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projektas buvo pateiktas viešam svarstymui, jis buvo derintas su kitų ministerijų atstovais – jam pritarė Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog priimant AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą buvo pažeisti teisės aktai ir šie pažeidimai tiesiogiai nulėmė pareiškėjo sumažėjusias pajamas. Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) atlyginami tik atsižvelgiant į jų buvimo realumą. Pareiškėjo skundžiamuose veiksmuose teismas nenustatė būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą

III. Pareiškėjas AB “Krašto projektai“ apeliaciniu skundu (b. l. 147-157) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, viršijo savo kompetenciją. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio teismo kompetencijai, tuo tarpu pirmos instancijos teismas pasisakė, kad ginčijamos AIE įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Teismas tik formaliai įvykdė teisingumą visiškai neišnagrinėjęs apelianto pareikštų individualių reikalavimų. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis perrašyta iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A143-2834/2013 nutarties. Priėmus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir pasirašius sutartį su AB „Lesto“, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimo gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėjas patyrė žalą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kurią sudaro negautos pajamos sumažinus fiksuotą tarifą. Tokiu būdu atsakovas pažeidė pareiškėjo teises. Atsakovas pažeidė ir 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančią bei vėliau panaikinančią Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), kuri užtikrina verslo bendruomenei ilgalaikį stabilumą. Kadangi teismas nurodė, kad teisės aktų atitikties Konstitucijai galios nukreipimas tik į ateitį nėra absoliutus, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiama į teisinių santykių pasibaigimą, o mažesnis elektros supirkimo tarifas bus taikomas 12 metų į ateitį, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas, todėl ir neteisėtų veiksmų atsiradimo momentas turėtų būti laikomas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo data.

Nurodo, kad pagal sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnį, nacionaliniam teismui nustačius, kad konkrečioje byloje jam yra būtina aiškinti Europos Sąjungos teisę, galutinės instancijos teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. 2009 m. balandžio 23 d. 2009/28/EB Direktyva buvo priimta norint sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančių energijos išteklių vystymuisi bei siekiant sumažinti Bendrijoje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, sumažinti priklausomybę nuo energijos importo. Pagrindinė paskirtis – investuotojams suteikti tikrumo ir skatinti, kad būtų nuolat plėtojamos technologijos, kurias naudojant energija gaminama iš visų rūšių išteklių, siekiant aplinkos ir klimato kaitos tikslų, nacionalinių paramos schemų tinkamo veikimo užtikrinimas, investuotojų pasitikėjimo išsaugojimas, atsinaujinančių energijos išteklių plano įgyvendinimas. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas pažeidžia Teisingumo Teismo pripažįstamą bei Konstitucijoje įtvirtintą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip galutinė instancija, turi pareigą kreipti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjo saulės šviesos energijos elektrinės valdytojo reikalavimo atlyginti žalą, kurios atsiradimas siejamas su įstatymo leidėjo veiksmais pakeičiant elektros energijos pardavimo sąlygas, pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškėjui 2012 m. liepos 30 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-1184, 2012 m. rugsėjo 13 d. leidimą Nr. LP-1651, 2012 m. spalio 25 išdavė leidimus Nr. LP-2999, Nr. LP-2998. Lietuvos Respublikos energetikos ministerija 2013 m. birželio 25 d. išdavė pareiškėjui leidimus gaminti elektros energiją elektros jėgainėse, naudojančiose saulės energiją Nr. LG-1883, Nr. LG-1887, Nr. LG-1890, bei 2013 m. birželio 20 d. išdavė leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-1926. Leidimuose nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėjas savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, pareiškėjo elektrinėse pagaminta elektros energija bus perkama ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų. Pareiškėjo manymu, toks įstatymo pakeitimas pažeidžia principą lex retro non agit, jo teisėtus lūkesčius, nes Leidimo gamybai išdavimo metu galiojo mažesnis tarifas, įstatymas pakeistas nesilaikant teisėkūros procedūrų, elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimas lėmė pareiškėjo patirtus nuostoliu (negautas pajamas).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padarė išvadą, kad nėra nustatyti valstybės neteisėti veiksmai, nebuvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisės negaliojimo atgal ir proporcingumo principai. Apeliaciniu skundu nesutikdamas su teismo sprendimu, pareiškėjas, be skunde minėtų argumentų, pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas peržengė savo kompetencijos ribas ir sprendė įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimus, sprendimo motyvai buvo iš esmės perkelti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacine tvarka 2013 m. gruodžio 23 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013 m.

Dėl principo lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių pažeidimo

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį Fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas.

Įstatymo 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. vasario 1 d., buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis);

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams.

Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktu nustatyta, kad vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Remiantis šio Įstatymo straipsnio 7 dalimi numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Šiai administracinei bylai yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje iš esmės, kaip ir turimoje byloje, siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, taip pat išnagrinėtose analogiškose administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14, Nr. A-492-1475/2014 suformuota teismo praktika.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pirmosios instancijos teismas, savo sprendimo motyvuose nurodydamas argumentus, kuriais remiantis buvo sprendžiamas ginčas administracinėje byloje, savo aplinkybėmis iš esmės panašioje nagrinėjamai bylai, vadovavosi minėta Teismų įstatymo nuostata, todėl apelianto argumentai dėl netinkamo sprendimo motyvavimo nepagrįsti ir atmestini.

LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad „<...>Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą“. „<...> kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą). Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“.

Taigi LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas teisę, pripažino teisėta ir proporcinga priemone atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu. Vadinasi, nesant pagrindo (nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie tai, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos) nukrypti nuo pirmiau Vyriausiojo administracinio teismo suformuluotų nuostatų.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą

Apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, reiškiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo (Valstybės Žinios, 2013, Nr. 12-560) 6 straipsnio nuostata „peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos“ ta apimtimi, kuria ji taikoma ir tiems gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduotas iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, neprieštarauja Konstitucijos 7 straipsnio 1 ir 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-1545/2014) pasisakė dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui, sieto su įstatymų leidėjo nepaisymu asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principo, kuris kaip vienas iš teisinės valstybės principo elementų yra tiesiogiai užtikrinamas Konstitucijos. Prašymas dėl kreipimosi grįstas ir tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, skubotai priimdamas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą (taikant tarifą galiojantį leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną), nenustatydamas kompensavimo mechanizmo, ne tik galbūt pažeidė Konstitucijoje 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Lietuvos Respublikos Seime priimami laikantis įstatymo nustatytos procedūros, bet ir pakeistą reguliavimą iš esmės pritaikė retrospektyviai, pažeidė pareiškėjos nuosavybės teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje nurodė, jog LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo netenkintas.

Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14, Nr. A492-1475/14 kreipimasis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą iš principo savo turiniu bei siekiamybe, nepaisant kiek kitokio teisinio pagrindimo, yra tapatus – patikrinti įstatymų leidėjo veiksmų atitikimą pagrindiniam šalies įstatymui, atlikus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus, suponavusius mažesnių tarifų taikymą ūkio subjektams gaminant energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Apeliantas iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, į kuriuos nebūtų atsakyta minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartyse, ir, esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti kitaip, todėl prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėjantis bylą, yra kompetentingas spręsti dėl to, ar yra pagrįstų abejonių dėl įstatymo ar kito teisės akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai, tai numatyta ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstyti argumentai, kodėl nėra tenkinamas prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą, apeliaciniame skunde nepagrįstai yra įvardijama kaip administraciniam teismui įstatymu priskirtos kompetencijos peržengimas, nes teismas nesprendė įstatymo atitikties Konstitucijai klausimo, tik išdėstė motyvus, kuriais paneigiamos galimos abejonės dėl tokio kreipimosi pagrįstumo.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką būtent tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., žr. 2006 m. birželio 15 d. sprendimo Acereda Herrera, C–466/04, 47 p., taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012).

Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema, joje nustatomi privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija ir kokią dalį transporto sektoriuje turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija. Joje nustatomos su atsinaujinančių išteklių energija susijusios taisyklės, reglamentuojančios statistinius perdavimus tarp valstybių narių, bendrus valstybių narių ir trečiųjų šalių projektus, kilmės garantijas, administracines procedūras, informavimą ir mokymą, taip pat prieigą prie elektros energijos tinklo. Joje nustatomi tvarumo kriterijai biodegalams ir skystiems bioproduktams (1 straipsnis, dalykas ir taikymo sritis). Ši direktyva skirta valstybėms narėms. Valstybės narės turi pareigą užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 5 d. (29 str., 27 str.). Būtent remdamasis šiais Europos Sąjungos teisės aktais pareiškėjas grindžia savo nuomonę dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Tačiau pareiškėjas prašyme dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvų nuostatoms, nepateikia jokių motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą netinkamai buvo įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Nors pareiškėjas teigia, kad įstatymo pakeitimas ir tarifų sumažinimas neatitinka direktyvos tikslų pasiekti tam tikrą atsinaujinančių išteklių energijos planinį lygį šalyse narėse, kad dėl pakeistų paramos schemų nebus pasiekti direktyvos tikslai, taip pat neatitinka tikrumo, stabilumo lūkesčių, kurie būtini verslo bendruomenei, nelieka valstybės paramos būtino lygmens ar ji praranda prasmę, tačiau šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.

Dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys).

Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Pareiškėjas savo reikalavimus iš esmės grindžia ne Vyriausybės ar Energetikos ministerijos, kaip viešojo administravimo subjektų, neteisėtais veiksmais ar neveikimu, bet jo manymu neteisėtu įstatymo nuostatų pakeitimu jam nepalankiu būdu.

Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjo gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo AB „Krašto projektai“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė