A-858-2286-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2286/2013

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00010-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.1., 11.4. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. M. pareiškimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, D. M.–S. dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. M. (toliau – ir pareiškėja) su pareiškimu (b. l. 2-3) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama atnaujinti terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko, jos prosenelio, K. M. nuosavybės teise valdytą išlikusį nekilnojamąjį turtą – 12,005 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., Biržų apskrities Vabalninko valsčiuje (pagal dabartinį administracinį suskirstymą esantį Bartašiškių k., Kupiškio r. sav.) bei pateikti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja paaiškino, jog jos tėvai išsiskyrė 1991 m. lapkričio 27 d., tėvas A. M. mirė 2010 m. rugsėjo 19 d. Pareiškėjos tėvas nieko nežinojo apie jo senelio iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, todėl ir nebuvo įgyvendinęs savo teisių nuosavybės teisių atkūrimo procese. Apie pareiškėjos prosenelio iki nacionalizacijos valdytą žemę pareiškėja atsitiktinai sužinojo 2012 metais iš savo senelio V. M. buvusios sutuoktinės M. B.. Pareiškėja nedelsdama kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Kupiškio skyrių, kuris informavo, kad nuosavybės teisės į K. M. nuosavybės teise valdytą žemę iki šiol niekam nėra atkurtos. Pareiškėjos teigimu, nurodytos aplinkybės turėtų būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, todėl terminai jai turi būti atnaujinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos I. M. pareiškimą nurodė, jog nesutinka su pareiškėjos prašymu atnaujinti praleistus terminus (b. l. 35-37).

Pažymėjo, jog pareiškėja būdama buvusio savininko K. M. provaikaitė neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, nes ji nepatenka į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą. Pažymėjo, jog, net ir tenkinus pareiškėjos reikalavimą ir atnaujinus praleistus terminus prašymui ir dokumentams pateikti, nuosavybės teisės į buvusio savininko K. M. valdytą žemę pareiškėjai nebūtų atkurtos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. M.–Singh atsiliepime į pareiškėjos I. M. pareiškimą (b. l. 28) nurodė, jog sutinka su pareiškėjos pareiškimu bei prašė tenkinti pareiškėjos reikalavimus.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 45-47) pareiškėjos I. M. pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis administracinės bylos medžiaga, nustatė, kad buvęs savininkas K. M., miręs 1972 m. kovo 17 d., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime Biržų apskrities Vabalninkų valsčiuje (dabar Kupiškio r., (duomenys neskelbtini) k.) nuosavybės teise valdė 12,005 ha žemės. K. M. buvo pareiškėjos prosenelis iš tėvo A. M. pusės. Nurodė, jog pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko, savo prosenelio K. M., nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą. Pareiškėja nurodo, kad nustatytais terminais paduoti prašymą bei pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus negalėjo, kadangi iki 2012 metų nieko nežinojo apie jos prosenelio iki nacionalizacijos valdytą turtą.

Pasisakydamas dėl administracinės bylos esmės, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams pateikti buvo prailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymų nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, numatęs, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą Atkūrimo įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Tai reiškia, jog asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (tokiais laikomi asmenys, atitinkantys Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio reikalavimus), prašymus galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o padavę prašymus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. paduoti dokumentus. Būtent šiems asmenims, minėtos galimybės nerealizavusiems nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą gali būti atnaujinamas.

Pažymėjo, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Panašus asmenų, turinčių teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas buvo apibrėžiamas ir ankstesnėse Atkūrimo įstatymo redakcijose. Įvertinęs nurodytas teisės aktų nuostatas, teismas sprendė, jog provaikaičiai į savo prosenelių žemę negalėjo pretenduoti. Pretenduoti galima nebent tik tada, kai provaikaičiams prosenelių turtas buvo paliktas testamentu.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja nepatenka į asmenų, numatytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje ir turinčių teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratą. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja neturi subjektinių teisių paduoti prašymą bei pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog neturėdama tokių teisių pareiškėja negali būti laikoma praleidusia Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus paduoti prašymą bei pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Atitinkamai, teismas pažymėjo, jog jis neturi pagrindo svarstyti praleisto termino atnaujinimo klausimo iš esmės (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A20-130/2008, 2006 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-938/2006).

Remdamasis tuo, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja I. M. apeliaciniu skundu (b. l. 49-50) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos pareiškimą tenkinti.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškime pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymima, jog pareiškėja nežinojimą apie proseneliui priklausiusią žemę įrodinėjo paaiškinimais, liudytojos M. B. parodymais, tačiau teismas nevertino nurodytos liudytojos parodymų, kitų pareiškėjos pateiktų įrodymų, teismas nepagrįstai nenagrinėjo administracinės bylos iš esmės.

Pareiškėjos teigimu, teismas, imdamas vertinti jos teisę į prosenelio žemę, prisiėmė spręsti klausimus, kurie nėra priskirti jo kompetencijai. Pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, 18 straipsnio 1 dalį piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nagrinėja ir sprendimus dėl jų priima Nacionalinė žemės tarnyba, todėl jai yra suteikta teisė vertinti, ar pilietis turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ar jos neturi. Asmuo, nesutikdamas su Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu, jį gali skųsti teismui Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tik šioje byloje teismas gali pasisakyti dėl piliečio teisės į nuosavybės teisių atkūrimą buvimo ar nebuvimo.

Pareiškėjos nuomone, šioje administracinėje byloje teismas privalėjo išspręsti praleistų terminų atnaujinimo klausimą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 4 punktas nenustato, kad teismas spręsdamas dėl terminų atnaujinimo turėtų papildomai vertinti, ar pareiškėjas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Priešingai, tokiais atvejais reikia vertinti tik termino praleidimo priežasčių svarbą. Taigi teismas, iš esmės spręsdamas, ar pareiškėja turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, peržengė bylos nagrinėjimo ribas.

Pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismo nurodomos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 3 d. bei 2008 m sausio 25 d. nutartys yra priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl remtis jomis šioje byloje nebuvo pagrindo. Nurodytose bylose teismai atsisakė atnaujinti praleistus terminus asmenims, kurie nėra Lietuvos Respublikos piliečiai, tuo tarpu šioje byloje dėl pareiškėjos pilietybės abejonių neiškilo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą (b. l. 54-59) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi argumentai, pateikti atsiliepime į pareiškėjos pareiškimą pirmosios instancijos teismui. Papildomai trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu ir nurodo, jog į K. M. žemę 12,005 ha, buvusią Biržų apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiuje (pagal dabartinį administracinį suskirstymą – Kupiškio r. sav.), įsigytą iš Salamiesčio dvaro, 1928 metų parceliacijos plane pažymėtą Nr. 76, prašymų atkurti nuosavybės teisę nėra paduota.

Nurodo, jog Atkūrimo įstatyme nurodyti praleisti terminai yra atnaujinami ypatingais atvejais, kai nustatomos objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sutrukdžiusios jiems realizuoti savo teises iki nustatyto termino. Pažymi, jog prašomų terminų atnaujinimas net ir teismui įvertinus pareiškėjos nurodytas priežastis svarbiomis, nesukurs teisinių padarinių, todėl nėra teisinio pagrindo atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei atnaujinti terminą dokumentams paduoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja I. M. kreipėsi į teismą prašydama atnaujinti praleistą terminą paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo į prosenelio K. M. nuosavybės teise valdytą 12,005 ha ploto žemės sklypą, buvusį Bartiškių k., Biržų apskrities Vabalninko valsčiuje, taip pat nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatos. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą “Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, kurie turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y. asmuo turi būti: turto savininku; asmeniu, kuriam miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmens sutuoktiniui bei vaikams; turto savininku, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis, – į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniu, vaiku (įvaikiu) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; asmeniu, kuriam turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmeniu, kuriam nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pagal byloje taikytiną teisinį reguliavimą provaikaičiai į savo prosenelių žemę teisės atkurti nuosavybės teises neturi, išskyrus tą atvejį, kai provaikaičiams prosenelių turtas buvo paliktas testamentu. Kadangi pareiškėja nepatenka į asmenų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje, ratą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ji neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į jos prašyme nurodytą prosenelio žemę, todėl negali būti laikoma praleidusi terminą pateikti prašymą bei pateikti dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vertino, ar ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į jos prašyme nurodytą žemę, pažymi, kad teismas privalėjo tik įvertinti termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, praleidimo priežastis.

Teisėjų kolegija tokiems pareiškėjos argumentams nepritaria.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, nagrinėjimas nėra savitikslis, juo siekiama sudaryti prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintą piliečių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Jei prašymą pateikęs asmuo apskritai neturi teisės atkurti nuosavybės teises, tokio prašymo nagrinėjimas ir tenkinimas apskritai nėra prasmingas, nes net ir šį prašymą patenkinus nebūtų sudaromos prielaidos pasikeisti asmens teisių apimčiai, asmuo neįgytų teisės atkurti nuosavybės teises, negalėtų jos realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad suformuotoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2006 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-938/2006; 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-130/2008; 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-904/2013) laikomasi nuostatos, jog teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, visuma leidžia daryti išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti, o nustačius, kad pareiškėjas vertinamu atveju neturi teisės atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi konkrečiomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, nes iš esmės skiriasi jų faktinės aplinkybės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytose bylose, ir šioje byloje vertinamu aspektu faktinės aplinkybės sutampa, t. y. teismai nustatė faktinę aplinkybę, kad prašymą atnaujinti terminus pateikę pareiškėjai apskritai neturi subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises.

Pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad ji nepatenka nei į vieną iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintų asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises, kategoriją.

Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad pareiškėjai nesant byloje aptariamo teisinio santykio subjektu, negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, numatytus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjos I. M. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas