AS-465-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-465-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00208-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. N. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. N. 2015 m. sausio 6 d. teismui išsiuntė skundą, kuriame prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8923(11); 2) priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 680,64 Lt, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti. Nurodė, kad terminas skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas teigia, kad buvo įsitikinęs, kad įstatymai, kuriais remiantis jam buvo perskaičiuojama pensija, neprieštarauja Konstitucijai, kad pensijos mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkmečiui, jos bus atstatytos, o praradimai – kompensuoti. Tik Konstituciniam Teismui priėmus ir paskelbus nutarimą suprato, kad pensijos buvo sumažintos nepagrįstai ir pažeidžiant konstitucinius principus. Mano, kad termino paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašo jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių. Taip pat prašė atsižvelgti į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių valstybinės pensijos gavėjams teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl dėl šių priežasčių buvo žymiai apsunkinta asmenų teisė į teisminę gynybą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 13 d. nutartimi netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo V. N. skundą.

Teismas konstatavo, kad iš pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, jog pirmąją sumažintąją pensiją pareiškėjas gavo už 2010 m. sausio mėnesį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau, kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. sausio 6 d.

Nors pareiškėjas savo prašymą atnaujinti terminą motyvavo tuo, jog apie savo pažeistas teises jam tapo žinoma tik po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, tokie pareiškėjo argumentai teismo įvertinti kritiškai. Pareiškėjo tikėjimasis, kad, vadovaujantis ankstesne praktika, visiems valstybines pensijas gaunantiems pensininkams bus išmokėtas susidaręs skirtumas, nėra susijęs su termino skundui paduoti praleidimu. Teismo vertinimu, pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus, dar 2010 m. iš žiniasklaidos priemonių pateikiamos informacijos turėjo žinoti apie inicijuojamus teisminius ginčus dėl pensijų nepriemokų priteisimo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo, tačiau pareiškėjas nei po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, nei po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių paskelbimo nesiėmė aktyvių veiksmų savo pažeistoms teisėms ginti. Pareiškėjas į Vidaus reikalų ministeriją dėl valstybinės pensijos nepriemokos kreipėsi tik 2014 m. lapkričio 11 d., o į teismą – 2015 m. sausio 6 d., t. y. gerokai praleidęs 3 metų kreipimosi terminą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, ar kreiptis į teismą, tiesiogiai priklausė nuo pareiškėjo valios ir nebuvo realizuotos vien tik dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Pareiškėjas jokių kitų motyvų dėl termino atnaujinimo nepateikė. Pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintinas.

Teismui neatnaujinus praleisto termino pareiškėjo reikalavimui dėl pensijos nepriemokos priteisimo iš atsakovo, pareiškėjo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1D-8923(11) negalint spręsti dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo pensijos nepriemoką, laikytas išvestiniu iš minėto pareiškėjo reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str. 2 d. 1 ir 8 p.).

III. Pareiškėjas Vaidotas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartimi nesutinka. Atskirajame skunde (b. l. 19–22) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti, patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti. Atskirajame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Priėmus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą (toliau – ir Laikinasis įstatymas), valstybėje esant itin sunkiai teisinei situacijai, buvo sukurtas teisinis lūkestis, kad įstatymu sukurtas teisinis reguliavimas bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Lietuvos valstybė 2001 – 2003 metais jau buvo neteisėtai sumažinusi valstybines pensijas ir vėliau valstybinės pensijos nepriemoka visiems asmenims, net ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota. Taigi pareiškėjas tikėjosi, jog ir nagrinėjamu atveju neišmokėta valstybinės pensijos dalis bus kompensuota be teismų sprendimų, todėl delsė kreiptis į teismą.

2. Įstatyme nėra sureguliuoti klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar sprendimo apskundimo terminai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol.

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų, todėl šiems santykiams turėjo būti taikomos aptartos ieškinio senaties nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą konstatavus, kad praleistas skundo padavimo terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas kelia ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, kuri jam laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (imtinai) nebuvo išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsniuose nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu įstatymo pakeitimu šios nuostatos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti iš skundo turinio, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio, atsakovui ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpiu susidariusios nepriemokos jis kreipėsi 2015 m. sausio 6 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. sausio 6 d. dar nebuvo pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014).

Konstatavus, kad pareiškėjas praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, yra teismo prerogatyva (žr., pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014; 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014; 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.).

Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo aiškiai nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Atskirajame skunde nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas procesinio termino praleidimas, teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamoje byloje negali būti pripažintos išskirtinėmis, dėl kurių terminas galėtų būti atnaujintas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatyta. Termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjo pasirinktas elgesys, jo nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose Nr. AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. sausio 6 d., teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio mėnesio (imtinai), atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutartis ta apimtimi, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. N. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 13 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė