eA-12-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-12-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00377-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Ž. ir atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Ž. skundą atsakovui Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. V., A. I. M. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. Ž. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą „Dėl advokatės nekeitimo“ Nr. (1.8.)-SR-1244 (toliau – ir 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas) ir įpareigoti atsakovą nedelsiant priimti naują sprendimą dėl gynėjo pakeitimo (I t., b. l. 5–9); panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-28-13 (toliau – ir 2013 m. balandžio 8 d. sprendimas), kuriuo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas (I t., b. l. 27–28). Administracinės bylos pagal pareiškėjos skundus Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi sujungtos į vieną bylą (I t., b. l. 21–22).

Pareiškėja nurodė, kad, jos nuomone, neteisėtais ir nepagrįstais Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendžiu bei Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi ji buvo pripažinta kalta ir nuteista laisvės atėmimo bausme. Tarnyba jai suteikė antrinę teisinę pagalbą kasaciniam skundui parengti šioje baudžiamojoje byloje ir pagalbai teikti paskyrė advokatę A. I. M.. Tačiau ši advokatė, žinodama, kad pareiškėja yra suimta, nė vieną kartą neatvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę, su ja nebendravo, piktybiškai vengė parengti kasacinį skundą, nes buvo suinteresuota jos nuteisimu, tyčia praleido terminą kasaciniam skundui paduoti, kuo padarė jai didelę žalą. Dėl žalos atlygimo pareiškėja kreipėsi į bendros kompetencijos teismą. Pareiškėja ne kartą kreipėsi į Tarnybą dėl advokatės pakeitimo, tačiau vietoj to Tarnyba iš viso nutraukė teisinės pagalbos teikimą, paliko ją vieną kasacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties ji prašė pakeisti advokatę A. I. M. kitu advokatu ir baudžiamojoje byloje, kurioje Tarnyba 2012 m. spalio 4 d. sprendimu skyrė šią advokatę jai atstovauti privataus kaltinimo tvarka pradėtoje nagrinėti baudžiamojoje byloje Nr. PKS-29-659/2013 (Nr. PKS-1078-659/2012) su L. O. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalį. Advokatė ir šioje byloje jokios pagalbos jai nesuteikė, padariusi pareiškėjai žalą, nesurašydama kasacinio skundo kitoje baudžiamojoje byloje, advokatė ir toliau daro žalą šioje dar neišnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, esant aiškiam interesų konfliktui. Baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėja atidėjo bylos nagrinėjimą, pareiškėjai pareiškus nušalinimą advokatei, nurodė Tarnybai paskirti kitą advokatą, tačiau Tarnyba pakeisti A. I. M. kitu advokatu atsisakė. Mano, kad toks atstovavimas per prievartą, esant aiškiam interesų konfliktui, neįmanomas.

Atsakovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė atsiliepimą į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 95–101) ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Tarnybos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (1.31)‑TPA‑2006‑12 pareiškėjai suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje (pirmosios instancijos bylos Nr. I‑208‑201/2012, apeliacinės instancijos bylos Nr. 1A-638-557/2012), rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant pareiškėjai kasacinės instancijos teisme, teikti antrinę teisinę pagalbą paskirta advokatė A. I. M.. Tarnyba gavo pareiškėjos 2013 m. vasario 1 d. ir 2013 m. vasario 26 d. skundus, kuriuose nurodyta, jog advokatė A. I. M. neparuošė kasacinio skundo, su ja nesusisiekė, pareiškėja reikalavo užtikrinti kasacinio skundo paruošimą. Tarnyba kreipėsi į advokatę, prašydama pateikti rašytinius paaiškinimus. Išnagrinėjusi pateiktus skundus bei advokatės pateiktus paaiškinimus, Tarnyba 2013 m. vasario 27 d. raštu informavo pareiškėją apie tai, kad advokatė, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, pagrindų kasaciniam skundui neįžvelgė, priminė pareiškėjos pareigą bendradarbiauti su advokate, pateikti jai raštu faktiniais duomenimis pagrįstus argumentus, kurie sudarytų kasacinio skundo pagrindą, nurodė, kad reikalavimas advokatei ginti pareiškėjos teises neleistinais būdais (reiškiant nepagrįstus kaltinimus bylą nagrinėjusiems teisėjams) gali būti pripažintas kaip nebendradarbiavimas ir piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba bei procesinėmis teisėmis. Tarnyba 2013 m. kovo 8 d. gavo advokatės A. I. M. pakartotinį siūlymą nutraukti teisinės pagalbos teikimą su išdėstytais argumentais, kodėl nėra pagrindų kasaciniam skundui surašyti minėtoje byloje, advokatė informavo Tarnybą, kad pareiškėja advokatei pateikė tik prašymą apmokėti jos turėtas kopijavimo išlaidas. Tarnyba 2013 m. balandžio 8 d. sprendimu nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 4 punktu, 4 straipsnio 1 punktu, 23 straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktais bei 23 straipsnio 3 dalimi, nes pareiškėja nebendradarbiavo su jai paskirtu advokatu, neteikė jam reikalingos išsamios ir teisingos informacijos, dėl ko atstovavimas byloje tapo neperspektyvus.

Dėl skundžiamo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo atsakovas pažymėjo, kad Tarnyba 2013 m. kovo 19 d. gavo pareiškėjos prašymą pakeisti advokatę A. I. M. pareiškėjos atžvilgiu privataus kaltinimo tvarka iškeltoje baudžiamojoje byloje dėl interesų konflikto. Interesų konfliktu vadinami advokatės veiksmai, neparuošiant pareiškėjai kasacinio skundo kitoje baudžiamojoje byloje ir tuo pagrindu pareiškėjos pateiktu ieškiniu teismui dėl žalos atlyginimo. Tarnyba atsisakė tenkinti tokį pareiškėjos prašymą, nes nenustatė interesų konflikto tarp pareiškėjos ir antrinę teisinę pagalbą jai teikiančios advokatės, remdamasi Lietuvos advokatų etikos kodekso 3.1 punkte įtvirtintu interesų konflikto apibrėžimu. Tarnybos nuomone, jai nėra nustatyta pareiga pareiškėjos prašymu skirti pageidaujamą advokatą ar jį pakeisti kitu, jeigu tam nėra Įstatymo 18 straipsnio 7 dalyje numatyto pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. I. M. atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 69–70) nurodė, kad su pareiškėjos skundo dalimi dėl 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo panaikinimo sutinka, su skundo dalimi dėl 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo nesutinka.

Nurodė, kad teikti antrinę teisinę pagalbą privataus kaltinimo byloje ji buvo paskirta 2012 m. spalio 4 d., kai pareiškėja buvo dar laisvėje, nesuimta ir nedirbanti, taigi turėjo pakankamai laiko (keturis mėnesius) atvykti į kontorą ir su advokate bendradarbiauti, derinti pozicijas ir pan., tačiau pareiškėja to nepadarė, o 2013 m. sausio 8 d. raštu advokatę apkaltino bylos nagrinėjimo vilkinimu. Teismas šioje baudžiamojoje byloje skyrė taikinamuosius posėdžius (2012 m. spalio 25 d., 2012 m. lapkričio 18 d.), tačiau jie neįvykdavo tik dėl to, kad pati pareiškėja į juos neatvykdavo ir būtent dėl šios priežasties jai buvo skirtas suėmimas. Pareiškėja, 2013 m. kovo 15 d. pristatyta į teismo posėdį iš kardomojo kalinimo įstaigos, pareiškė, jog atsisako advokatės A. I. M. paslaugų, nes ji yra padariusi pareiškėjai žalą. Baudžiamąją bylą nagrinėjanti teisėja nurodė Tarnybai pakeisti ją kitu advokatu, tačiau Tarnyba atsisakė tai padaryti. Pareiškėja dar 2012 m. sausio 26 d. raštu kreipėsi į Tarnybą, išvardino 11 advokatų, kurių reikalavo neskirti teikti jai teisinę pagalbą, kaip nuolat pareiškėjai ir jos vaikui darančių žalą. Tarp jų įrašyta ir A. I. M. pavardė, nors ši su pareiškėja iki to laiko iš viso nebuvo bendravusi ir jokios žalos jai padaryti negalėjo, kaip jokios žalos pareiškėjai nėra padariusi ir šiuo metu.

Dėl skundžiamo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo pažymėjo, kad ji Tarnybos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu buvo paskirta surašyti kasacinį skundą baudžiamojoje byloje pagal nuteistosios T. Ž. prašymą. Ji išsamiai susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, nuosprendžiu, apeliacinio teismo nutartimi, ir pagrindų, būtinų kasaciniam skundui surašyti, nenustatė. Pareiškėja savo laiškuose pateikė tik tokius argumentus, kad „byla akivaizdžiai suklastota, fabrikuojama..., viskas, kas surašyta A. S. sprendime, yra bjaurus melas ir tikra klastotė“. Tokių argumentų pakartoti kasaciniame skunde advokatė negalėjo, ji kreipėsi į Tarnybą su prašymu nutraukti teisinės pagalbos teikimą ir šį prašymą Tarnyba patenkino.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu (II t., b. l. 71–77) Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą „Dėl advokatės nekeitimo“ Nr. (1.8.)-SR-1244 panaikino ir įpareigojo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pagal 2012 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (1.31)‑TPA-1555-12 antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai teikiančią advokatę A. I. M. pakeisti kitu advokatu; pareiškėjos skundą dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPD-28-13 panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas dėl Tarnybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo nustatė, kad šio sprendimo priėmimo dienai galiojusios 2008 m. balandžio 15 d. redakcijos Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis numatė, jog antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus (1 dalies 9 punktas), jeigu asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą (1 dalies 10 punktas). Pagal Tarnybos 2013 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-2006-12, pareiškėjai buvo teikiama antrinė teisinė pagalba kasaciniam skundui parengti baudžiamojoje byloje. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 368 straipsnio 1 dalis numato, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis apskundžiami kasaciniu skundu, o 369 straipsnio 1 dalis nustato, jog įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu: 1) netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas; 2) padaryta esminių šio Kodekso pažeidimų.

Teismas pažymėjo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendis, kuriuo pareiškėja buvo nuteista pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant per 10 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nukentėjusiajai priteistas žalos atlyginimas, taip pat iš T. Ž. priteistos bylos nagrinėjimo išlaidos, buvo apskųstas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui.

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. spalio 10 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendį pakeitė tik pašalindamas iš nuosprendžio nustatomosios dalies nuorodą, kad nuteistoji T. Ž. padarė nukentėjusiajai K. N. odos nubrozdinimus kairiojo skruosto srityje, likusią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą, t. y. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 13 d. nuosprendis įsiteisėjo. Kaip matyti iš minėtos Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties, pareiškėjos apeliacinis skundas apeliacinės instancijos teismui buvo grindžiamas net 89 punktais dėl proceso pažeidimų, netinkamo įrodymų vertinimo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartyje išsamiai ir motyvuotai paneigtas kiekvienas pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytas argumentas. Antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai teikianti advokatė, susipažinusi su bylos medžiaga, nenustatė pagrindų kasaciniam skundui parengti, konstatavo, kad kasacinį skundą prašoma parengti tais pačiais argumentais, į kuriuos buvo išsamiai atsakyta minėtoje Klaipėdos apygardos teismo nutartyje. Tą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta nagrinėjant T.

Ž. kasacinį skundą ir jį atmetant, kurioje konstatuota, kad kasaciniame skunde pareiškėja pakartoja argumentus, kurie buvo nurodyti ir apeliaciniame skunde; apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus apeliantės argumentus atsakyta, teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, rungimosi, nešališkumo principų laikymosi, teisės į gynybą užtikrinimo, padarytos žalos atlyginimo ir kitais klausimais yra motyvuotos, išsamios, padarytos tinkamai aiškinant bei taikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas, nenukrypstant nuo susiformavusios teismų praktikos.

Teismas nustatė, kad Tarnybos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą buvo nurodytas ne tik antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas, bet ir jo darbo vietos adresas, kontaktiniai duomenys (laidinio telefono, mobilaus telefono numeriai, elektroninio pašto adresas), tačiau pareiškėja, būdama laisvėje beveik mėnesį iki jos suėmimo (iki 2013 m. sausio 24 d.), su teisinę pagalbą jai teikti paskirta advokate nesusisiekė, kasacinio skundo argumentų ir pozicijos neaptarė. Kaip patvirtina advokatė A. I. M. savo 2013 m. vasario 19 d. paaiškinime, pareiškėja iki šio laiko advokatei atsiuntė tik vieną laišką, kuriame buvo pakartoti apeliacinio skundo argumentai, jokių kitų argumentų ir tai pagrindžiančių duomenų pareiškėja neteikė, laiškais, siųstais iš kardomojo kalinimo įstaigų, ji tik reikalavo atsiųsti jai surašytą kasacinį skundą. Net ir Tarnybai atlikus patikrinimą pagal pareiškėjos skundus bei 2013 m. vasario 27 d. raštu pareiškėjai nurodžius ir išsamiai išaiškinus kasacinio skundo pagrindus, bei konstatavus, kad pareiškėjos nurodyti argumentai negali tokiais pagrindais būti laikomi, taip pat nurodžius jai bendradarbiauti su advokate ir pateikti naujus argumentus, pareiškėja advokatei tik išsiuntė laišką su prašymu apmokėti kopijavimo išlaidas. Šios aplinkybės patvirtina Tarnybos padarytą išvadą, kad T. Ž. su antrinę teisinę pagalbą teikiančia advokate bei Tarnyba nebendradarbiavo, dėl ko atstovavimas byloje tapo neperspektyvus. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies, 23 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai suteikta ne tik teisė, bet ir pareiga atsisakyti teikti ar nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą nustačius, kad asmeniui antrinė teisinė pagalba neturi būti teikiama (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A403-1826/2006). Prieš tai išvardintos aplinkybės sudarė pagrindą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą, remiantis Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 ir 10 punktais. Teismas, remdamasis išvardintais argumentais, Tarnybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu, jį naikinti nenustatė pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas dėl Tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo pareiškėjai paskirti kitą advokatą nurodė, kad Įstatymo 18 straipsnio 7 dalis (2008 m. balandžio 15 d. redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo dieną) numatė, jog antrinę teisinę pagalbą visose bylos ikiteisminėse (neteisminėse) ir teisminėse stadijose paprastai teikia vienas (tas pats) advokatas; antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti antrinės teisinės pagalbos.

Tarnyba ginčijamą sprendimą grindė iš esmės tik interesų konflikto nebuvimu, interesų konfliktą aiškindama kaip advokato negalėjimą konsultuoti, atstovauti, ginti ar veikti dviejų ar daugiau klientų vardu tuo pačiu klausimu ar toje pačioje byloje, jei tų klientų interesai yra priešingi (Lietuvos advokatų etikos kodekso 3.1 straipsnis). Tačiau Įstatymo 18 straipsnio 7 dalis nustato, kad pagrindas pakeisti advokatą gali būti ne tik interesų konfliktas, bet ir kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti antrinės teisinės pagalbos.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje esančio Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. taikinamojo teismo posėdžio protokolo matyti, kad šio teismo posėdžio metu pareiškėja pareiškė nušalinimą advokatei A. I. M., o bylą nagrinėjanti teisėja protokoline nutartimi nutarė nušalinti advokatę nuo bylos nagrinėjimo ir dėl šios priežasties, pareiškėjai pageidaujant turėti advokatą, skundo nagrinėjimą atidėjo kitam teismo posėdžiui. Pagal BPK 61 straipsnio 2 dalį dėl advokato nušalinimo teisme nusprendžia nagrinėjantis bylą teismas.

Baudžiamąją bylą nagrinėjančios teisėjos nutartis nušalinti advokatę A. I. M. nuo bylos nagrinėjimo buvo savarankiškas ir pakankamas pagrindas advokato pakeitimui pagal Įstatymo 18 straipsnio 7 dalį, t. y. aplinkybė, dėl kurios antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti antrinės teisinės pagalbos. Be to, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Tarnyba per siaurai aiškino ir interesų konflikto tarp pareiškėjos ir jai teisinę pagalbą teikiančio advokato sąvoką. Advokatų etikos kodekso 3 straipsnyje įvardintas interesų konfliktas turėtų būti aiškinamas kartu su šio kodekso 4 straipsnio normomis, apibrėžiančiomis advokato nepriklausomumo principus.

Pagal Advokatų etikos kodekso 3.2 straipsnį, jei atstovaujant klientams kyla interesų konfliktas ar pavojus, kad bus pažeistas konfidencialumas ar advokato nepriklausomumas, advokatas turi nustoti veikti tų klientų vardu. Advokatų etikos kodekso 4.1 straipsnis nustato, kad atlikdamas profesines pareigas advokatas turi būti visiškai nepriklausomas nuo bet kokios įtakos, ypač tos, kuri gali kilti dėl asmeninių interesų ar išorinio poveikio. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės matyti, kad pareiškėjos 2013 m. kovo 19 d. prašymo Tarnybai pateikimo ir skundžiamo sprendimo priėmimo dieną pareiškėja Klaipėdos miesto apylinkės teismui jau buvo pateikusi ieškinį atsakovei advokatei A.

I. M. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Nurodytų teisės normų pagrindu pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija padarė išvadą, kad civilinės bylos tarp pareiškėjos ir advokatės iškėlimas teisme rodo advokato nepriklausomumo pažeidimą, ši aplinkybė vertintina kaip atsiradęs interesų konfliktas, ir tai buvo pagrindas advokato pakeitimui pagal Įstatymo 18 straipsnio 7 dalį. Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatavo, kad Tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas yra naikintinas, o atsakovas įpareigotinas antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai teikiančią advokatę A.

I. M. pakeisti kitu advokatu.

III. Atsakovas, nesutikdamas su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 80–82, 100), kuriuo prašo sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundo dalis buvo tenkinta, Tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas „Dėl advokatės nekeitimo“ Nr. (1.8.)-SR-1244 panaikintas, taip pat Tarnyba įpareigota antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai teikiančią advokatę A. I. M. pakeisti kitu advokatu, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo priėmimo metu Tarnybai nebuvo žinoma, jog 2013 m. kovo 15 d. taikinamojo teismo posėdžio metu pareiškėja pareiškė nušalinimą advokatei A. I. M., o bylą nagrinėjanti teisėja protokoline nutartimi nutarė nušalinti advokatę nuo bylos nagrinėjimo ir dėl šios priežasties, pareiškėjai pageidaujant turėti advokatą, skundo nagrinėjimą atidėjo kitam teismo posėdžiui – apie šias aplinkybes Tarnybos neinformavo nei pareiškėja, nei advokatė, nei teismas, o posėdžio protokolas tuo metu į informacinę sistemą LITEKO dar nebuvo įkeltas (tai buvo padaryta tik 2013 m. balandžio 12 d.). Be to, Tarnyba, priimdama sprendimą dėl advokato nepakeitimo, įvertino ir tai, jog pareiškėja teismui buvo pateikusi ieškinį dėl advokatės tariamai padarytos žalos atlyginimo, tačiau ieškinys priimtas nebuvo. Vien ieškinio pateikimas teismui negali tapti pagrindu keisti antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtą advokatą, nes tokiu atveju būtų sudaroma terpė piktnaudžiauti advokato pakeitimo institutu.

Teigia, kad Tarnyba negali įvykdyti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo panaikintas Tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimas „Dėl advokatės nekeitimo“ Nr. (1.8.)-SR-1244 ir Tarnyba įpareigota pagal 2012 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (1.31)‑TPA‑1555‑12 antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai teikiančią advokatę A. I. M. pakeisti kitu advokatu, dėl objektyvių aplinkybių – antrinė teisinė pagalba pareiškėjai pagal Tarnybos 2012 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPA-1555-12 nuo 2013 m. spalio 9 d. nebeteikiama, nes pareiškėja iki minėto sprendimo galiojimo pabaigos į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pagal šį sprendimą pratęsimo nesikreipė ir naujos metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos Tarnybai nepateikė, t. y. pareiškėja, nors ir buvo išsamiai apie savo pareigas informuota, nevykdė Įstatymo 4 straipsnio 4 punkte numatytos pareigos, todėl Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu (redakcija iki 2014 m. sausio 1 d.) prarado teisę gauti antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kad antrinė teisinė pagalba pareiškėjai pagal šį sprendimą nuo 2013 m. spalio 9 d. neteikiama, Tarnyba negali pakeisti antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtos advokatės A. I. M. kitu advokatu.

Pažymi, kad rūpintis antrinės teisinės pagalbos teikimu yra pareiškėjos pareiga. Tarnyba pati savo iniciatyva negali nuspręsti, ar pareiškėjai antrinė teisinė pagalba bus reikalinga suėjus sprendimo galiojimo terminui. Juolab, kad bylų, kuriose yra teikiama (tęsiama) antrinė teisinė pagalba, skaičius turi įtakos pareiškėjos teisei gauti antrinę teisinę pagalbą kitose bylose.

Taigi pirmosios instancijos teismas neteisingai pritaikė advokato pakeitimą ir kitas antrinės teisinės pagalbos teikimą ir organizavimą reglamentuojančias teisės normas, pasibaigus antrinės teisinės pagalbos teikimui, Tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. rašto Nr. (1.8.)-SR-1244 panaikinimas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių sukelti negali, todėl pareiškėjos skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėja, nesutikdama su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 88–90), kuriuo prašo sprendimo dalį, kuria buvo netenkintas jos skundo reikalavimas panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą Nr. (1.31.)-TPD-28-13, panaikinti ir įpareigoti Tarnybą priimti naują sprendimą – skirti jai gynėją (advokatą) kaip nuteistajai kasacinės instancijos teisme dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 13 d. nuosprendžio panaikinimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-208-201/2012. Kitą teismo sprendimo dalį pareiškėja prašo palikti nepakeistą. Taip pat pareiškėja prašo išskirti neteisėtai sujungtas administracines bylas ir išnagrinėti jas atskirai.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai išnagrinėjo jos du atskirus skundus kartu. Šie skundai buvo pateikti skirtingu laiku, grindžiami skirtingais motyvais, dėl skirtingų atsakovo priimtų sprendimų. Tokiais veiksmais buvo apsunkinta ir užvilkinta tolimesnė bylų eiga, jos pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynyba. Pažymi, kad nė vienoje iš šių bylų jai nebuvo paskirtas atstovas (advokatas), nors tokį prašymą teikė Tarnybai iš įkalinimo vietų, o tai reiškia, jog teismo procesas vyko pažeidžiant visus principus ir įstatymus. Teigia, kad teismo procesai vyko jai esant įkalintai (9 mėnesius) be įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ir kaltės, todėl ji negalėjo dalyvauti teisminiuose procesuose, nebuvo tinkamai ir laiku informuojama apie bylos eigą, nebuvo etapuojama į teismo posėdžius, nebuvo sudarytos sąlygos susipažinti su bylos medžiaga, teikti įrodymus. Jos teisių ir laisvių suvaržymas neleido jai tinkamai ir laiku pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, realizuoti teisę į gynybą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 98–100) prašo jį atmesti, o atsakovo apeliacinį skundą tenkinti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi teisėtai ir pagrįstai sujungė administracines bylas Nr. I-762-583/2013 ir Nr. I-767-583/20133, motyvuodamas tuo, jog ginčai abiejose bylose vyko tarp tų pačių šalių, abu skundai buvo grindžiami argumentais, kurie nurodyti abiejuose skunduose. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčo išsprendimas sujungus bylas bus operatyvesnis ir visapusiškesnis, todėl tikslinga abi bylas sujungti į vieną ir nagrinėti kartu. Pareiškėja per siaurai aiškina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bylų sujungimo sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad abiejų pareiškėjos skundų motyvai susipynę ir kartojasi, jeigu bylos nebūtų buvusios sujungtos, teismui būtų prireikę tas pačias aplinkybes vertinti atskirose bylose. Siekiant išvengti tokios situacijos, teismui, tikėtina, būtų prireikę vieną iš dviejų bylų stabdyti tol, kol bus išnagrinėta kita byla. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas sujungti abi bylas buvo visiškai teisėtas, užtikrino proceso ekonomiškumą ir koncentruotumą. Be to, pareiškėja nepagrįstai prašo apeliacinės instancijos teismo „atskirti dvi skirtingas nurodytas administracines bylas“ ir jas nagrinėti atskirai. Toks prašymas negali būti tenkintas vien dėl to, kad tik pirmosios, o ne apeliacinės instancijos teismas, turi išskirtinę kompetenciją sujungti ar išskirti bylas ABTĮ 69 straipsnyje nustatyta tvarka.

Teigia, kad pareiškėjos teisė į valstybės garantuojamą pagalbą nėra absoliuti, ji teikiama tik Įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Pareiškėjos argumentas, kad pagal Tarnybai pateiktus prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą ji iš Tarnybos tokios pagalbos nesulaukė, yra nepagrįstas, nes Tarnyba teisėtai ir pagrįstai prašymo nagrinėjimą perdavė kitai tarnybai remdamasi Įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi (nes antrinės teisinės pagalbos buvo prašoma byloje, kurios ginčo dalykas – Tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos). Be to, situacija, kai pareiškėja pageidauja antrinės teisinės pagalbos suteikimo nagrinėjamoje byloje, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laikytina ydinga ir netoleruotina bei pripažintina piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas privalomo šalių dalyvavimo byloje nebuvo nustatęs, visiems proceso dalyviams apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešęs tinkamai, todėl teisėtai ir pagrįstai, nė vienai iš šalių į teismo posėdį neatvykus, bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 straipsnio 3 dalis). Be to, iš apeliacinio skundo matyti, jog ne visą laiką iki bylos išnagrinėjimo teisme pareiškėja praleido įkalinimo įstaigoje. Paleista į laisvę pareiškėja turėjo visas galimybes pasirūpinti savo neva pažeistų teisėtų interesų apsauga. Be to, pareiškėja nepateikia jokių rašytinių įrodymų savo teiginiams apie buvimą įkalinimo įstaigoje ir neva dėl to suvaržytas jos procesines teises pagrįsti.

Nurodo, kad pareiškėja savo skunde nepateikia nė vieno argumento, kodėl pirmosios instancijos teismas neva neteisingai išnagrinėjo ginčijamą skundo reikalavimą. Apeliaciniame skunde net neminima, kurios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra neva nepagrįstos ir kodėl. Teismo padarytų išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjos ar jos atstovo vertinimas, nesutikimas su priimtu sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo „Dėl advokatės nekeitimo“ Nr. (1.8.)-SR-1244 ir Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPD-28-13.

Dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo

Byloje nustatyta, kad šiuo sprendimu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2013 m. kovo 19 d. prašymą pakeisti advokatę A.I. M. kiti advokatu.

Byloje taip pat nustatyta, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjai buvo suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje (pagal L. O. privataus kaltinimo skundą), advokate paskiriant A.I. M..

Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą Klaipėdos miesto apylinkės teisme, teismo posėdžio metu, įvykusio 2013 m. kovo 15 d., pareiškėja ją gynusiai advokatei A.I. M. pareiškė nušalinimą, kuris teismo protokoline nutartimi buvo patenkintinas, nuo šios bylos nagrinėjimo nušalinant minėtą advokatę.

Pareiškėja atsakovui 2013 m. kovo 19 d. pateikė prašymą pakeisti advokatę A.I. M. kiti advokatu, tai motyvuodama tuo, kad ji advokatei yra pareiškusi nušalinimą bei tuo, kad tarp jos ir advokatės yra kilęs interesų konfliktas.

Antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo klausimus reglamentuoja Įstatymo 18 straipsnio 7 dalis (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija), kurioje nustatyta, kad <...> „Antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas pareiškėjo arba paties advokato motyvuotu rašytiniu prašymu, jeigu nustatomas interesų konfliktas arba kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje. Sprendimą dėl antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pakeitimo priima tarnyba.“

Iš šios teisės normos matyti, kad antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas gali būti pakeistas kai kyla interesų konfliktas arba kai atsiranda kitos aplinkybės, dėl kurių antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas negali teikti teisinės pagalbos konkrečioje byloje.

Pagal BPK 61 straipsnio nuostatas, nušalintas nuo konkrečios bylos nagrinėjimo advokatas, nebegali toliau toje byloje teikti teisinės pagalbos ginamajam, o ginamojo teisė turėti advokatą gali būti užtikrinama tik pakeitus šį advokatą kitu advokatu.

Iš to kas pasakyta matyti, kad byloje nagrinėjamu atveju, nušalinus advokatę A.I. M. nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, kurioje ji gynė pareiškėją, susiklostė tokia situacija, kai ši advokatė nebegalėjo toliau ginti pareiškėjos šioje baudžiamojoje byloje.

Ši aplinkybė savo ruožtu lemia, kad minėta advokatė nebegalėjo toliau pareiškėjai teikti ir antrinės teisinės pagalbos bei turėjo būti pakeista.

Dėl šių priežasčių priešingi šiuo klausimu Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Šios išvados nepaneigia ir ta apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis priimdamas ginčijamą sprendimą nežinojo apie advokatės A.I. M. nušalinimą nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Šiuo atveju pažymėtina, kad advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, ir atsakovo tarpusavio santykius reguliuoja sutartiniai santykiai, kurie suteikia teisę atsakovui gauti informaciją iš advokato apie teikiamos antrinės teisinės pagalbos pasikeitusias sąlygas, aplinkybes ir pan. (Įstatymo 9 str.). Todėl atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, turėjo galimybę gauti iš advokatės A.I. M. minėtą informaciją.

Tačiau kolegija sutinka su tais apeliacinio skundo argumentais, kuriais teigiama, kad atsakovas negalės įvykdyti tos teismo sprendimo dalies, kuria jis įpareigotas pagal 2012 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (1.31)‑TPA-1555-12 antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai teikiančią advokatę A. I. M. pakeisti kitu advokatu. Kaip, kad nurodo atsakovas advokatės A. I. M. pakeitimas kitu advokatu priklauso nuo eilės aplinkybių, tame tarpe ir nuo pareiškėjos tolesnių veiksmų – ar ji pageidaus antrinės teisinės pagalbos minėtoje baudžiamojoje byloje, ar ji įvykdys kitas sąlygas, būtinas šiai pagalbai gauti (pvz., pateiks naują deklaraciją), nes 2012 m. spalio 4 d. sprendimo Nr. (1.31)‑TPA-1555-12, kuriuo ir buvo suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje, galiojimas yra pasibaigęs.

Šiuo atveju pažymėtina, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas priklauso ir nuo pačios baudžiamosios bylos likimo, nes jei ši byla yra baigta, tai nėra ir pagrindo toliau vykdyti 2012 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. (1.31)‑TPA-1555-12, kuriuo ir buvo suteikta antrinė teisinė pagalba baudžiamojoje byloje bei skirti pareiškėjai kitą advokatą. Visos šios aplinkybės gali būti išsiaiškintos bei nustatytos tik iš naujo nagrinėjant pareiškėjos 2013 m. kovo 19 d. prašymą pakeisti advokatę A.I. M. kiti advokatu.

Dėl šių priežasčių teismo sprendimas šioje dalyje yra keičiamas, įpareigojant atsakovą iš naujo priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. kovo 19 d. prašymą pakeisti advokatę A.I. M. kiti advokatu.

Dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPD-28-13

Šiuo sprendimu atsakovas nutraukė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Tarnybos 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr.(1.31)-TPA-2006-12, remdamasi Įstatymo 3 str.4 p., 4 str.1 p., 23 str.1 d.9 ir 10 p., 23 str.3 d..

Šį sprendimą grindė tuo, kad pareiškėja turėdama pareigą bendradarbiauti su jai teisinę pagalbą teikiančia advokate to nedarė bei konfliktavo, be to, tolesnis atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo sąlygas bei tvarką reglamentuoja Įstatymo 23 straipsnis (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija).

Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad „Antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą“.

Įstatymo 4 straipsnio 1-3 punktai (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) asmenį gaunantį valstybės garantuojamą teisinę pagalbą imperatyviai įpareigoja „bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją; nedelsiant pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms ar teismui apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos asmens teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą“.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl galimai netinkamai ir ne kokybiškai jai teikiamos antrinės teisinės pagalbos, kurią jai teikė advokatė A.I. M.. Atsakovui atlikus tyrimą dėl šių pareiškėjos skundų buvo nustatyta, kad pareiškėja nebendradarbiauja nei su advokate, nei su Tarnyba, neteikia reikiamos informacijos ir pan.. Dėl tokių veiksmų pareiškėja 2013 m. vasario 27 d. buvo įspėta apie tai, kad jai gali būti nutrauktas tolesnis antrinės teisinės pagalbos teikimas.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja ir po to nebendravo su advokate, neteikė pastarajai informacijos reikiamos teisinei pagalbai teikti.

Visos šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas sprendimas atitiko Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punkto (2008 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. X-1492 redakcija) sąlygas, todėl teismo išvada dėl šio sprendimo teisėtumo yra pagrįsta ir teisinga.

Nepagrįsti ir tie pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad buvo neteisingai sujungtos bylos į vieną pagal jos skundus dėl šioje byloje nagrinėjamų atsakovo sprendimų.

Iš bylos matyti, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 7 d. priėmė nutartį, kuria nutarė dvi bylas, pradėtas dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo „Dėl advokatės nekeitimo“ Nr. (1.8.)-SR-1244 bei dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo Nr. (1.31.)-TPD-28-13, sujungti į vieną. Šį nutarimą teismas grindė tuo, kad ginčas abiejose bylose vyksta tarp tų pačių šalių, abiejose bylose skundai yra grindžiami iš dalies tais pačiais argumentais, t. y., advokatės A.I. M. veiksmais, dėl to bylas sujungus jos bus išnagrinėtos greičiau ir pan..

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnį teismui, nagrinėjančiam bylą, yra suteikta teisė sujungti bylas, kai nustatoma, kad skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo).

Kaip minėta, duotuoju atveju teismui buvo pateikti du skundai tarp tų pačių šalių bei dėl to paties dalyko - Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo nuostatų taikymo. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismo nutarimas sujungti bylas atitiko Administracinių bylų teisenos įstatymo 69 straipsnio reikalavimus. Byloje duomenų, kad dėl šio bylų sujungimo būtų esminiai pažeistos pareiškėjos teisės į teisminę gynybą nenustatyta. Tokių aplinkybių iš esmės nenurodo ir pati pareiškėja.

Dėl paminėto tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“ Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad žodinis bylos procesas apeliacinėje instancijoje yra išimtis iš bendros taisyklės (rašytinio proceso). Tam, kad ši išimtis būtų taikoma, turi egzistuoti atitinkamos aplinkybės, liudijančios apie poreikį byloje išsiaiškinti bei ištirti papildomas bylai reikšmingas aplinkybes, arba siekiant užtikrinti šalių procesines teises.

Pareiškėja apeliaciniame skunde suformulavo prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, tačiau išskirtinių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą bylą nagrinėti išimtine – žodinio proceso tvarka, nenurodė. Dėl šios priežasties šis pareiškėjos prašymas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos T. Ž. apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą pakeisti:

duotą įpareigojimą Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai pakeisti T. Ž. teikusią antrinę teisinę pagalbą advokatę A. I. M. kitu advokatu – pakeisti įpareigojimu Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai iš naujo priimti sprendimą pagal pareiškėjos 2013 m. kovo 19 d. prašymą dėl advokatės A.I. M. pakeitimo.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys