A-822-509-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-509/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00963-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinės bylos pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. 1. 1–5) prašydamas panaikinti 2013 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) sprendimą Nr. 1D-2953(11) (toliau – ir Sprendimas); priteisti iš atsakovų VRM ir Lietuvos valstybės 4673,77 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jam 2001 m. lapkričio 6 d. VRM sekretoriaus sprendimu Nr. 17442 buvo paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija (toliau – ir pensija) už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija jam buvo sumažinta vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsniais. Toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę, teisė laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu. Savo poziciją pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2012 m. vasario 6 d. ir kt. nutarimais. Pareiškėjas nekvestionuoja Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo jo atžvilgiu, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu šis straipsnis buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai. Nesutinka tik su Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymu jo atžvilgiu, kurio prieštaravimą Konstitucijai pripažino ir Konstitucinis Teismas. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Laikinąjį įstatymą, o VRM taikius šio įstatymo nuostatas, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t.y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Nurodė, kad VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. neteisėtai neišmokėjo jam 39 793,68 Lt. Paaiškino, kad dėl sumažintos savo pensijos raštu kreipėsi į VRM, kurios 2013 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-2953(11) ir skundžia teismui, nesutikdamas su pateiktu atsakymu.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. 1. 21–22) į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad VRM apskaičiuodama valstybinės pensijos dydžius, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl ministerijos veiksmai yra teisėti ir pagrįsti. Atkreipė dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – prieštaraujančia Konstitucijai. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiavo jam pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 5 straipsniu. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nustojus galioti minėto įstatymo 5 straipsnio nuostatai, pareiškėjui pensija yra perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Mano, kad ministerijos 2013 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. 1D-2953(11) į pareiškėjo prašymą ir atitinkami jos veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją buvo teisėti, nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir /ar jo teisėtų interesų, todėl tenkinti pareiškėjo skundo nėra teisinio pagrindo. Patenkinus pareiškėjo skundą, prašo teismo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (b. 1. 33–39) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 1D-2953(11) dalį, kurioje atsisakyta A. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų; priteisė A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 4673,77 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VRM 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 2/17-2679 pareiškėjui A. S. už tarnybą nuo 2004 m. lapkričio 30 d. iki neterminuotai buvo paskirta 988,85 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija. Pareiškėjo pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamų pajamų laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., jo pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta, pritaikius ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., netekus galios Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatoms, pareiškėjui pensija buvo mažinama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. 2013 m. kovo 7 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas paaiškinti, kokiu teisiniu pagrindu jam mokama sumažinta pensija ir išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. VRM 2013 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 1D-2953(11) konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo šiuo metu pareiškėjui mokėti paskirto dydžio pensiją ir išmokėti pensijos nepriemoką. Be to, atkreipė dėmesį, kad Laikinasis įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo.

Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi ir Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjui A. S. laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31d. buvo nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas ir, teismo paskaičiavimu, susidarė 4673,77 Lt pensijos nepriemoka (skirtumas tarp išmokėtos pensijos, pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, ir išmokėtos pensijos, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį). Pareiškėjo pensijos sumažinimas, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, laikytinas atliktu teisėtai ir pagrįstai.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės. Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. kovo 18 d. pažyma Nr. 11PP (P)-2007 ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos įpareigota išmokėti pareiškėjui 4673,77 Lt pensijos nepriemoką, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kadangi susidariusi pensijos nepriemokos suma yra nedidelė, atsakovo prašymas atidėti pensijos perskaičiavimo kompensavimą iki 2014 m. vasario 1 d. netenkintas.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti tik tą VRM 2013 m. kovo 19 d. sprendimo Nr. 1D-2953(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kadangi pareiškėjo pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl ginčijama sprendimo dalis, kuria pensija buvo sumažinta remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, yra teisėta, ir ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta.

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. 1. 43–44) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11d. sprendimo dalį, kuria patenkinti pareiškėjo reikalavimai. Jei šis atsakovų apeliacinis skundas būtų atmestas, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu (Žin., 2012, Nr. 153-7823) patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialines ir procesines teisės normas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. 1. 48–49) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Remiasi savo skunde nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. S. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, pareiškėjui taikomo nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo pagrindu: taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (šio straipsnio nuostatos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai) ir – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (šio straipsnio nuostatos paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai).

Pareiškėjas prašė panaikinti VRM 2013 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 1D-2953 (11) bei priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 4 673,77 Lt. Remiantis Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.) 24 punktu, pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmoji sumažinta pensija (už 2010 m. sausio mėnesį) pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį.

Atsakovai apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį, ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo. Taip pat prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai, ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas į atsakovą ir teismą kreipėsi po 2013 m. sausio 1 d., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nutarė, jog nagrinėjamoje byloje reikšminga ir aktualu atsakyti į klausimą, ar pareiškėjas, siekdamas savo galbūt pažeistas teises ir interesus ginti teismine tvarka administraciniame teisme, tinkamai realizavo teisę kreiptis į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta, kol Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išnagrinės administracinę bylą Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo sprendžiami klausimai, susiję su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą. Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje.

Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį. 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje pažymėta, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos.

Išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi nuomonės, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tikrinamoje byloje pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjas į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kreipėsi 2013 m. kovo 28 d. (b. l. 1), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.

Atsižvelgus į paminėtus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo terminų skaičiavimo tvarką, be to, neįvykdė jam tenkančių pareigų, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą.

Šioje byloje, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nėra įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, galinčios pagrįsti pareiškėjo delsimą kreiptis į teismą, ir tokia padėtis susiklostė dėl pirmosios instancijos teismo padarytos teisės klaidos.

Paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje šiuo aspektu pažymėta, kad remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalimi, teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Šiame kontekste taip pat akcentuota ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į paminėtus argumentus teismų praktikos kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas pareiškėjui turi išaiškinti jos teisę teikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti, nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus. Tik įgyvendinus šią teismui tenkančią pareigą bus nustatytos visos bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios liko neįvertintos pirmosios instancijos teismui priimant nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė