A-261-146-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-146/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02333-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatams Kęstučiui Švirinui ir Jonui Sakalauskui, atsakovo atstovui Dariui Binkiui išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltical“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltical“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltical“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, UAB „Baltical“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-15) prašydamas: panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. S-141(7-127/2012), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1A-185 „Dėl UAB „Baltical“ skundo“ ir Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320008M (toliau – ir Patikrinimo ataskaita).

Teigė, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Paaiškino, kad mokesčių administratoriaus patikrinimas prieštarauja Muitinės atliekamų patikrinimų atlikimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 (toliau – ir Patikrinimo taisyklės), nuostatoms bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) įtvirtintiems objektyvumo ir pagrįstumo reikalavimams. Atsakovas nepagrįstai vadovavosi tik Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) ataskaita ir netinkamai vertino joje pateiktas aplinkybes bei jų objektyvumą, neatsižvelgė, kad OLAF ataskaita prieštarauja objektyvumo, įrodymų leistinumo bei pakankamumo principams. OLAF ataskaitos iš esmės yra tik rekomendacinio pobūdžio. Komisija skundžiamame sprendime nevertino pareiškėjo argumentų dėl OLAF ataskaitos neatitikties objektyvumo, įrodymų ištyrimo išsamumo ir visapusiškumo reikalavimams, joje nėra nustatyta, kad prekių kilmės sertifikatas yra negaliojantis ar perdirbtas. Be to, OLAF ataskaita neatitinka objektyvumo ir tyrimo išsamumo reikalavimų eksportuotojo „Deltapower Co LTD“ atžvilgiu. Ginčijama ataskaita parengta nesudarius galimybės pareiškėjui ir/ar importuotojui pateikti pastabas ir paaiškinimus dėl silicio importo ir kilmės, pažeidžiant objektyvumo ir tyrimo visapusiškumo reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, priešingai, nei nurodyta OLAF ataskaitose, esant smulkinimo ir gryninimo operacijoms, net ir nepasikeitus tarifinei subpozicijai, kilmės pasikeitimas yra pateisinamas. Pareiškėjo nurodomas „Deltapower Co LTD“ vykdytas silicio žaliavos perdirbimas yra pagrindas nustatyti, kad kilmės šalis yra Taivanas bei išduoti kilmės sertifikatą. Pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, nežinojo ir neturėjo žinoti, kad informacija apie deklaruotų prekių kilmę yra neteisinga ir neišsami. Nurodė, kad Patikrinimo ataskaita ir Muitinės departamento 2012 m. gegužės 25 d. sprendimas pažeidžia 1992 m. spalio 12 d. Europos Sąjungos Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 8 straipsnį, o nesant jo kaltės, apskaičiuota mokestinė prievolė neatitinka objektyvumo, protingumo principų. Komisija netinkamai aiškino antidempingo priemonių išplėtimo sąlygas, OLAF kompetencijos ribas bei 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (toliau – ir Reglamentas 1073/1999) nuostatas, nes OLAF neturi teisės tirti antidempingo muito vengimo ir išplėtimo taikymo atvejų.

Teigė, kad Kauno teritorinė muitinė nepagrįstai atliko pareiškėjo pakartotinį veiklos patikrinimą, nes Muitinės departamentas, išduodamas 2011 m. gruodžio 21 d. leidimą Nr. (19.2)3B-8810, turėjo tik pirminio pobūdžio informaciją ir negalėjo priimti motyvuoto sprendimo dėl leidimo atlikti pakartotinį patikrinimą.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 66-70) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad OLAF atliko ne mokestinį patikrinimą, o vadovaudamasis Reglamentu Nr. 1073/1999, atliko administracinį tyrimą. Skundo nagrinėjimo metu OLAF papildė 2011 m. liepos 27 d. misijos ataskaitą Nr. THOR(25011) 18655, pateikdamas 2012 m. kovo 12 d. atskaitą Nr. 7381. OLAF atliktas tyrimas ir parengta tyrimo ataskaita atitinka Reglamento Nr. 1073/1999, Mokesčių administravimo įstatymo bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) reikalavimus. Pareiškėjo skunde išdėstyti prieštaravimai dėl OLAF ataskaitoje nustatytų aplinkybių ir pateiktų išvadų yra deklaratyvūs, grindžiami prielaidomis ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Remiantis surinktais ir ištirtais įrodymais, patvirtinta, kad UAB „Baltical“ iš Naujosios Zelandijos įmonės „Altmax Limited“ importuotas silicis yra Kinijos Liaudies Respublikos kilmės. Pažymėjo, kad iš OLAF ataskaitos matyti, jog prekių siuntėjas „Deltapower Co LTD“ iš Kinijos gautą silicį reeksportavo, neatlikdamas jokio perdirbimo arba atlikdamas nežymų perdirbimo procesą (išgryninimą, skaldymą). Atsižvelgus į Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį bei jo aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendime Nr. C-373, nėra pagrindo abejoti OLAF tyrimo išvada, kad pareiškėjo importuotas silicis neįgijo Taivano kilmės.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo priimto galutinio ir jam palankaus sprendimo. Muitinė, remdamasi Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu, turėjo teisę atlikti ir pagrįstai atliko pareiškėjo patikrinimą ir perskaičiavo mokesčius. Pareiškėjo argumentai dėl antidempingo muito skaičiavimo yra nepagrįsti, nes Europos Tarybos reglamento Nr. 398/2001 1 straipsnio nuostata yra aiški ir vienareikšmė, o pareiškėjo argumentai grindžiami netinkamu jos ir Reglamento 1225/2009 nuostatų interpretavimu.

Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl procedūrinių reikalavimų pažeidimo ir paaiškino, kad leidimą atlikti pakartotinį patikrinimą Muitinės departamentas išdavė, gavęs OLAF misijos ataskaitą, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Sutiko su Komisijos sprendime nurodytomis aplinkybėmis bei teisiniu reglamentavimu, kuriais remiantis konstatuota, kad leidimas atlikti pakartotinį patikrinimą išduotas pagrįstai. Atsakovo nuomone, skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir jų naikinti pagrindo nėra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 61-62) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 15 d. sprendimu (II t., b. l. 77-89) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad UAB „Baltical“ 2010 m. kovo 4 d. deklaracijoje Nr. 10LTKR2000IM006882 (Komisijos byla, l. 16) Kauno teritorinėje muitinėje išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimo vienu metu muitinės procedūrai deklaravo iš įmonės „Altmax Limited“ (NZ – Naujoji Zelandija) importuotą silicį (TARIC kodas 2804690090), prekių kilmės šalis ir šalis siuntėja nurodyta – TW (Taivanas), statistinė vertė – 414 750,00 Lt. Muitinio įforminimo metu deklaruotai prekių kilmei pagrįsti buvo pateiktas Taivano siuntėjo „Deltapower Co LTD“ vardu išduotas 2010 m. sausio 22 d. bendrasis kilmės sertifikatas Nr. EJ10DA00845 (Komisijos byla, l. 27), kuriame prekių importuotoju nurodyta Naujosios Zelandijos įmonė „Altmax Limited“. Šiame pažymėjime patvirtinta, kad jame nurodytų prekių, t. y. „silicio metalas, 441, dydis: 10~100 MM (MIN 90%); dvidešimt maišų iš viso; konteinerio Nr. GATU 0415958/20; kiekis 20,02 TNE“ kilmės šalis yra Taivanas.

Kauno teritorinė muitinė 2012 m. vasario 2 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320008M, įvykdžiusi patikrinimo užduotį: pakartotinai patikrinti UAB „Baltical“ ūkinę komercinę veiklą, jos apskaitą, susijusią su 2010 m. kovo 4 d. įformintoje muitinės deklaracijoje Nr. 10LTKR2000IM006882 deklaruotų prekių išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimo vienu metu muitinės procedūros vykdymu, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 20 straipsnio 1 dalimi, 24 ir 25 straipsniais, 2004 m. kovo 2 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 398/2004, nustatančio galutinį antidempingo muitą Kinijos Liaudies Respublikos kilmės silicio importui, nuostatomis, Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, 139 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 2 straipsnio 32 dalimi, 18 ir 19 straipsniais, 123 straipsnio 1 dalimi, Muitinės departamento direktoriaus 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 1B-835 patvirtintų Duomenų taisymo muitinėje įformintuose dokumentuose taisyklių 2.1.1, 3.2.1, 4 ir 28 punktais, ESTT 2010 m. vasario 11 d. sprendimu byloje Nr. C-373/08, nusprendė: keisti UAB „Baltical“ importuotų prekių, deklaruotų 2010 m. kovo 4 d. muitinės deklaracijoje Nr. 10LTKR2000IM006882, kilmę iš Taivano (TW) į Kinijos (CN); perskaičiuoti prekių, deklaruotų 2010 m. kovo 4 d. muitinės deklaracijoje Nr. 10LTKR2000IM006882, antidempingo muito apmokestinamąją vertę, PVM apmokestinamąją vertę, antidempingo muitą ir importo PVM, kaip nurodyta Patikrinimo ataskaitos 1 priede (b. l. 50); apskaičiuoti mokestinę prievolę: 203 228,00 Lt galutinio antidempingo muito (A30), 42 678,00 Lt importo PVM (B00), 9 974,00 Lt delspinigių nuo importo PVM (860), ir – skyrė bendrovei už nustatytą mokėtino mokesčio sumažinimą 20 procentų dydžio baudą (894) 49 181,00 Lt baudos, kaip nurodyta Patikrinimo ataskaitos 1 priede; įregistruoti bendrovei 203 228,00 Lt galutinio antidempingo muito, 42 678,00 Lt importo PVM, 9 974,00 Lt delspinigių nuo importo PVM, 49 181,00 Lt baudos; taisyti 2009 m. rugsėjo 14 d. Nr. 09LTKR2000IM007882 ir 2009 m. gruodžio 16 d. Nr. 09LTKR2000IM006882 muitinės deklaracijas, kaip nurodyta Patikrinimo ataskaitos 1 priede (b. l. 45–49). Surašyta dokumento taisymo/papildymo pažyma (b. l. 52–53) ir 2012 m. vasario 2 d. taisymo aktas (b. l. 53).

Pareiškėjas 2012 m. vasario 23 d. padavė skundą Muitinės departamentui, prašydamas panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. sprendimą, priimtą bendrovės atžvilgiu, patikrinimo ataskaitoje Nr. 2KM320008M (Komisijos byla, b. l. 38–43).

Muitinės departamentas 2012 m. gegužės 25 d. sprendime Nr. 1A-185 (Komisijos byla, 36 lapo antra pusė – 37 l.) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą ir patvirtino skundžiamą Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320008M.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo Muitinės departamento sprendimu, 2012 m. birželio 22 d. Komisijai pateikė skundą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1A-185 ir Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320008M (Komisijos byla, l. 2–13).

Komisija 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. S-141(7-127/2012) „Dėl UAB „Baltical“ 2012-06-14 skundo“ patvirtino Muitinės departamento 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1A-185.

Remdamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu Nr. 1073/1999, teismas pažymėjo, kad OLAF, siekdama šio Reglamento Nr. 1073/1999 1 straipsnyje nustatytų tikslų, turi teisę atlikti administracinius tyrimus. Nagrinėjamu atveju OLAF atliko administracinį tyrimą, bet ne mokestinį patikrinimą. Reglamento 1073/1999 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baigus tyrimą, parengiama ataskaita su tyrimo išvadomis, įskaitant OLAF rekomendacijas dėl veiksmų, kurių turėtų būti imamasi. Be to, Reglamento 1073/1999 preambulės 13 punkte nustatyta, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos arba institucijos, įstaigos ir organizacijos atitinkamai turėtų spręsti, kokių veiksmų turėtų būti imtasi baigus tyrimą ir remiantis OLAF parengta ataskaita, priimti atitinkamus sprendimus.

Teismas sutiko su Komisijos sprendime pateiktu išaiškinimu, kad nors OLAF nėra kompetentinga priimti individualaus pobūdžio aktus, tiesiogiai sukeliančius teises ir/ar pareigas privatiems subjektams, tačiau to paties Reglamento 1073/1999 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad OLAF tyrimų metu gautą medžiagą perduoda kompetentingoms institucijoms ir rekomenduoja inicijuoti antidempingo muitų išieškojimo procesą. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad Kauno teritorinė muitinė nepagrįstai OLAF ataskaita rėmėsi kaip įrodymu, pradėdama pakartotinį mokestinį patikrinimą ir nustatydama prievolę, atmestas.

Teismui 2013 m. kovo 29 d. nutartimi atnaujinus administracinės bylos nagrinėjimą ir įpareigojus atsakovą pateikti oficialų paaiškinimą dėl Komisijos byloje esančių OLAF dokumentų vertimuose vartojamo termino „silikono metalas“ ir ar šis vertimas yra teisingas, bei esant neteisingam vertimui pateikti teismui teisingai išversto dokumento tekstą (II t., b. l. 51), atsakovas pateikė oficialų vertimą Misijos ataskaitos (byla OF/2010/0827) (II t., b. l. 60–65). Šio vertimo tituliniame lape nurodyta „Misijos ataskaita, byla OF/2010/0827 SILICIO METALAS, TAIVANAS (Misija į Taivaną 2011 m. gegužės 22 d. – 2011 m. gegužės 27 d., priedai nuo 1 iki 4). Vertime nurodyta, kad tiriamas silicio metalo importas iš Taivano. Atsižvelgus į šį oficialų vertimą, kurio teisingumo pareiškėjas neginčijo, OLAF tyrimo medžiagoje vartojamas „silikono metalo“ terminas laikytas silicio metalu, o „silikonas“ – siliciu.

Misijos ataskaitos bylos OF/2010/0827 1 punkte nurodytas misijos tikslas – „kartu su Taivano kompetentingomis institucijomis bendrais veiksmais ištirti galimai vykdytus krovinių su silicio metalu, kurios kilmės šalis Kinijos Liaudies Respublika, tačiau deklaruojamo kaip kilusio iš Taivano, gabenimus, siekiant įvežti šiuos krovinius į Europos Sąjungos teritoriją ir taip išvengti antidempingo priemonių, kurios taikomos Kinijoje pagamintiems produktams“. Ekonominių reikalų ministerijos Užsienio prekybos biuras (toliau – ir BOFT) dėl kilmės sertifikatų išdavimo paaiškino, kad jokių sertifikatų nėra išdavę, juos išdavė Prekybos ir pramonės rūmai, gavę BOFT leidimą. Šioje ataskaitoje padaryta išvada, kad Taivano bendrovės, iš kurių ir „Deltapower Co LTD“, importuodavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos į Taivaną ir pereksportuodavo kinišką silicį į Europos Sąjungą. Tačiau iš iki šiol pateiktų duomenų Taivano institucijos negali nustatyti aiškaus ryšio tarp importuoto ir pereksportuoto silicio ir neaišku, ar bendrovės vykdė kokį nors perdirbimą (Komisijos byla, 153–159 l.). OLAF papildomoje informacijoje apie silicio metalą iš Taivano nurodė, kad Tyrimų departamentas pateikė pareiškimą, jog jiems nepavyko nustatyti tiesioginio ryšio tarp importuotų ir pereksportuotų krovinių, nes prieš pereksportavimą šis silicio metalas buvo susmulkintas, patikrintas ir perpakuotas. Pažymėta, kad toks perdirbimas nesuteikia teisės žymėti, jog jo kilmės šalis yra Taivanas (Komisijos byla, 167–168 l.).

Papildyme prie 2011 m. liepos 27 d. misijos ataskaitos THOR (2011) 186555 nurodyta, kad tyrimo bylos Nr. OF/2010/0827 OLAF vykdė Europos Sąjungos misiją į Taivaną. Pirminį patikrinimą atliko BOFT ir Muitinės generalinio direktorato Finansų ministerijos Tyrimų departamentas (toliau – ir DOI). Nurodyta, kad į OLAF išsiųstą prašymą dėl patikrinimo buvo įtraukti 113 krovinių. Kadangi „Deltapower Co LTD“ nebevykdo veiklos nuo 2011 m. vasario 8 d., todėl BOFT jos atžvilgiu nebevykdo jokio papildomo patikrinimo. Bendrovėje „Deltapower Co LTD“ buvo apsilankyta 2011 m. liepos 19 d. ir DOI patvirtino, kad įmonė nebevykdo veiklos ir yra likviduojama.

DOI atliktos apklausos metu „Deltapower Co LTD“ direktorius p. Liu paaiškino, kad „jie importuodavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos, kurį laikydavo savo sandėlyje. Pagal gautą nurodymą, jie pereksportuodavo krovinius savo klientams Europoje kartais nevykdydami jokio perdirbimo proceso, kartais susmulkindami jį į mažesnius gabalus ir/ar išgrynindami jį taip, kad jis atitiktų Europos klientų reikalavimus“. Išvadose ir rekomendacijose nurodyta, kad „nė viena iš tikrintų bendrovių, tarp kurių ir „Deltapower Co LTD“ nevykdo silicio gamintojo veiklos.

Bendrovės, kurių atžvilgiu buvo atliekamas BOFT ir DOI tyrimas, importuodavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos ir pereksportuodavo šį silicį, neatlikdamos jokio perdirbimo proceso arba atlikdamos nežymų perdirbimo procesą (išgryninimą, skaldymą), kuris nėra laikomas nepreferencinę kilmę Taivane nustatančiu perdirbimo arba apdorojimo procesu pagal Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio nuostatas. Nors BOFT netikrino bendrovės „Deltapower Co LTD“, DOI gauti duomenys yra akivaizdūs: „bendrovė importuodavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos ir vykdė jo eksportą į ES be jokio perdirbimo arba tik atlikdama smulkinimo procesą (kuris nėra laikomas kilmę Taivane nustatančiu perdirbimu arba apdorojimu).

Todėl krovinių, kurių eksportą vykdė ši bendrovė, kilmės šalimi taip pat turi būti laikoma Kinijos Liaudies Respublika. Visi kroviniams, kurių ad valorem (pridėtinės vertės mokesčio) koeficientas yra mažesnis nei 35 %, išduoti kilmės sertifikatai BOFT teigimu yra negaliojantys. BOFT laiko juos klastotėmis“. OLAF, remdamasis šiais duomenimis, padarė išvadą, jog visų silicio krovinių, kurių eksportą nuo 2008 m. sausio mėnesio iki dabar vykdė tikrintos bendrovės (išskyrus tuos, kurių eksportą vykdė neegzistuojanti bendrovė „Chen Ku International Co Ltd“), kilmės šalimi turi būti laikoma Kinijos Liaudies Respublika, todėl jiems turi būti taikomas antidempingo muito mokestis.

Iš bendrovių pateiktų pareiškimų OLAF padarė išvadą, jog importuotojai žinojo apie tai, jog Taivano silicio faktinė kilmės šalis yra Kinija“ (Komisijos byla, l. 137–143).

Įvertinęs OLAF pateiktą informaciją, teismas padarė išvadą, kad yra pateikti išsamūs tyrimo rezultatai: ataskaitoje nurodyti nustatyti faktai ir pateiktas tyrimo apibendrinimas dėl „Deltapower Co LTD“ eksportuoto silicio kilmės patvirtina, kad kilmės šalimi yra Kinijos Liaudies Respublika. OLAF šį kilmės patikrinimą atliko, remdamasi Reglamento Nr. 1073/1999 bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 515/97 nuostatomis, taigi, nėra pagrindo abejoti atlikto patikrinimo rezultatais. Kauno teritorinės muitinės patikrinimo ataskaita grindžiama OLAF ataskaitoje nustatytomis aplinkybėmis.

Dėl OLAF teisės atlikti tyrimą bei jos tyrimo rezultatų reikšmės teismas pabrėžė, kad OLAF pati neatlieka mokestinio patikrinimo, o turi teisę atlikti administracinį tikrinimą. Šiuo atveju toks tyrimas ir buvo atliktas, kurio duomenys buvo perduoti muitinei. Taigi, OLAF jokių poveikio priemonių pareiškėjo atžvilgiu netaikė, o atliko tiriamąją veiklą, susijusią su Bendrijos finansinių interesų apsauga nuo netinkamo elgesio ir/arba neteisėtos veiklos ir tyrimo medžiagą perdavė kompetentingai institucijai administracinio ar baudžiamojo poveikio priemonių taikymui. Nagrinėjamu atveju pakartotinis UAB „Baltical“ importuotų prekių tyrimas buvo pradėtas, remiantis pateikta OLAF tyrimo medžiaga, o sprendimai priimti kompetentingų subjektų.

Dėl Kauno teritorinės muitinės atlikto pakartotinio pareiškėjo patikrinimo teismas nustatė, kad Kauno teritorinė muitinė 2011 m. gruodžio 27 d. gavo Muitinės departamento leidimą, įformintą 2011 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (19.2)3B-8810, kuriame, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 4 punktu, leidžiama atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą, atsižvelgiant į medžiagą, gautą iš OLAF. Muitinės departamento rašte nurodyta, jog teikiama OLAF 2011 m. gruodžio 6 d. pranešime Nr. 29066 bei OLAF persiųstos Taivano misijos ataskaitos Nr. THOR (2011) 18655-27/07/2011 papildyme su priedais pateikta informacija, kurią prašoma panaudoti atliekant UAB „Baltical“ ūkinės komercinės veiklos patikrinimą (Komisijos byla, l. 57).

Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju atlikusi pakartotinį patikrinimą ir nustačiusi naujai paaiškėjusias aplinkybes, muitinė turėjo teisę tikslinti pareiškėjo deklaruotų prekių kilmę. Procedūra siejama ne su jos užbaigimu, o naujų aplinkybių paaiškėjimu, nagrinėjamu atveju – OLAF atlikto tyrimo pateikta medžiaga. Taip pat remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2011 m. spalio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-2707/2011; 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-133/2012), teismas nusprendė, kad Kauno teritorinė muitinė, gavusi centrinio mokesčių administratoriaus leidimą, turėjo teisę atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą, naujai paaiškėjus aplinkybėms, t. y.

OLAF 2011 m. gruodžio 6 d. pranešime Nr. 29066 bei 2011 m. liepos 27 d. OLAF Taivano misijos ataskaitos Nr. THOR (2011) 18655 papildyme nustatytoms aplinkybėms. Be to, Kauno teritorinė muitinė Patikrinimo ataskaitoje nurodė, kad „2011-10-17 patikrinimo ataskaitoje Nr. 1KM3200070M buvo nurodyta, jog patikrinimo ataskaitos rezultatai, susiję su Taivano kilmės silicio importu, gali būti tikslinami gavus papildomos informacijos“ (I t., b. l. 45–49). Atsižvelgus į tai, kad pirmasis pareiškėjo patikrinimas buvo atliktas 2011 m. spalio 17 d., t. y. prieš mokesčių administratoriui sužinant naujas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, ir Patikrinimo ataskaitos 2.1 punkte nurodyta, jog patikrinimo ataskaitos rezultatai gali būti tikslinami gavus papildomos informacijos, susijusios su Taivano kilmės silicio importu, padaryta išvada, kad Kauno teritorinė muitinė, gavusi Muitinės departamento leidimą, turėjo pagrindą atlikti pareiškėjo veiklos pakartotinį patikrinimą.

Be to, pakartotinis patikrinimas MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų pagrindu yra nustatytas ir Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 (toliau – ir Patikrinimo taisyklės). Nors pareiškėjas teigė, kad muitinė, atlikdama pakartotinį patikrinimą, pažeidė Patikrinimo taisyklių nuostatas, pripažinta, kad jis nedetalizavo, kokiais veiksmais ir kokias konkrečias Patikrinimo taisyklių nuostatas pažeidė.

Teismas nenustatė, kad Kauno teritorinė muitinė, atlikdama pakartotinį pareiškėjo deklaruotų prekių patikrinimą, būtų pažeidusi Patikrinimo taisyklių nuostatas. Patikrinimas buvo atliktas laikantis Patikrinimo taisyklių II skyriuje nustatytų muitinės vykdomų patikrinimų organizavimo reikalavimų.

Pažymėta, kad Kauno teritorinė muitinė Patikrinimo ataskaitą grindė ir Bendrijos muitinės kodekso 24 bei 25 straipsnių nuostatomis. Taip pat Kauno teritorinė muitinė Patikrinimo ataskaitoje rėmėsi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimu byloje C-373/08, kuriame teismas pateikė Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio išaiškinimą, kad: „Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio prasme baigiamasis perdirbimas ar apdorojimas yra „svarbus“, tik jei šio proceso metu pagamintai prekei būdingos specifinės nuosavos savybės ir sudėtis, kurių ji neturėjo iki šio perdirbimo ar apdorojimo.

Procesai, pakeičiantys prekės išvaizdą jos panaudojimo tikslu, tačiau nelemiantys svarbaus kokybinio savybių pakeitimo, negali nulemti šios prekės kilmės (46 punktas); Produkto perdirbimo operacijos, kurios nesukelia svarbaus jo savybių ar sudėties pakeitimų, todėl, kad pasireiškia tik jo padalijimu ir pavidalo pakeitimu, vis dėlto nėra pakankamai būdingas kokybinis pakeitimas, kuris galėtų būti traktuojamas kaip naujo produkto pagaminimas arba kaip svarbus šio produkto gamybos etapas (47 punktas). „Pagrindinio produkto (silicio plokščių) skirtingo laipsnio sumalimas neturėtų būti traktuojamas kaip svarbus jo perdirbimas ar apdorojimas, nes jis tik pakeičia šio produkto konsistenciją ir pavidalą vėlesnio jo naudojimo tikslais, tačiau nelemia svarbaus kokybinio pagrindinio produkto pakeitimo“ (50 punktas);

„Kita vertus, sumalto produkto kokybės kontrolė atskiriant ir jo pakavimas atitinka tik produkto prekybos reikalavimus ir nedaro poveikio jo pagrindinėms savybėms“ (51 punktas). Kadangi OLAF ataskaitoje buvo padaryta išvada, kad prekių siuntėjas „Deltapower Co LTD“ iš Kinijos gautą silicį reeksportuodavo, neatlikdamas jokio perdirbimo arba atlikdamas nežymų perdirbimo procesą (išgryninimą, skaldymą), iš Kinijos Liaudies Respublikos Taivano generalinės muitinės direktorato Tyrimų departamento rašto THOR (2011) 27463-17/11/2011 „Tyrimo rezultatai apie Deltapower Co LTD“, adresuoto OLAF tyrėjui, matyti, kad 2011 m. liepos 19 d. buvo apsilankyta „Deltapower Co LTD“, Kaohsiunge, Taivanyje, be to, ji panaikinama, t. y. likvidavimo procese, bendrovės „Deltapower Co LTD“ vadovas p. Liu nurodė, kad silicio metalo atsargas jie importavo iš Kinijos į nuomojamus sandėlius, bei, atsižvelgė į gautus užsakymus, šias silicio siuntas eksportavo Europos klientams, dalis importuotų prekių buvo tiesiai reeksportuotos iš Taivano be jokio apdirbimo, o dalis, vykdant Europos klientų reikalavimus, susmulkinus į atskiras nešvarias priemaišas (Komisijos byla, b. l. 60), to paties dokumento vertime, pateiktame į bylą nurodyta, kad „kai kurios importuotos prekės buvo reeksportuojamos iš Taivano tiesiogiai be jokio apdorojimo, o kai kurias reikėjo susmulkinti į mažesnius grūdelius ir išrūšiuoti pagal priemaišas, kad atitiktų Europos klientų pageidavimams“ (b. l. 149), OLAF tyrime dalyvavo ir Taivano generalinio muitinės direktorato Tyrimų departamento pareigūnai, iš papildymo prie 2011 m. liepos 27 d. misijos ataskaitos THOR (2011) 18655 matyti, kad bendrovė „Deltapower Co LTD“ nebevykdo veiklos nuo 2011 m. vasario 8 d. (Komisijos byla, b. l. 140), padaryta išvada, jog „Deltapower Co LTD“ veiklos laikotarpiu ji importuodavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos ir vykdė jo eksportą į Europos Sąjungą be jokio perdirbimo arba atlikdama tik smulkinimo procesą (Komisijos byla, b. l. 142).

Teismas nustatė, jog pareiškėjo teismui pateiktose 2012 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Suvirinimo ir medžiagotyros problemų instituto eksperto doc. dr. N. V. (N. V.) išvadose, kuriose aprašytas atliktas „pareiškėjos įsigyto techninio silicio 441 pirkimo dokumentacijos tyrimas“ (I t., b. l. 85–88), specialistas tik atsako į klausimus apie pareiškėjo įsigyto silicio kokybę, jo pritaikymo galimybes. Išvada, kad „Deltapower Co LTD“ pareiškėjui tiekė techninį silicį (markės silicon metal 3303), kuris yra perdirbimo technologijų produktas ir nėra laikomas neapdorota žaliava ar iškasena, neįrodo, kad silicis tokią kokybę įgijo būtent Taivane. Pažymėta, kad ekspertas savo išvadoje nenurodė „Deltapower Co LTD“, kaip įmonės, užsiimančios silicio gamyba Taivane. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas D. S. patvirtino tik aplinkybes apie pareiškėjo įsigyto silicio kokybę, tačiau nenurodė jokių objektyvių duomenų apie bendrovėje „Deltapower Co LTD“ vykdytus silicio žaliavos perdirbimo procesus, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius apie silicio kilmės pasikeitimą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie paneigtų OLAF nustatytas aplinkybes. Silicio pirkimo dokumentacijos tyrimo pagrindu daromos išvados dėl jo kilmės šalies yra hipotetinės ir negali paneigti tų aplinkybių, kurios nustatytos remiantis minėtais duomenims bei nepatvirtina silicio Taivano kilmės. Pareiškėjo pateiktas OLAF ataskaitoje nurodytų aplinkybių vertinimas nepatvirtina jo teiginių, kad silicis buvo perdirbtas pagal Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kokio pobūdžio prekių apdorojimo operacijos Taivane buvo atliktos su jų gautomis siuntomis. Aplinkybė, kad pareiškėjas neturi smulkinimo įrangos, taip pat neįrodo silicio Taivano kilmės. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad prekių siuntėjo atliktos apdorojimo operacijos negali būti vertinamos kaip silicio metalo kilmę pagrindžiantis perdirbimo arba apdorojimo procesas ir nesuteikia siliciui Taivano kilmės. Toks vertinimas atitinka Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio nuostatas ir jo išaiškinimą, pateiktą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime Nr. C-373/08. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Kauno teritorinė muitinė turėjo faktinį ir teisinį pagrindą Patikrinimo ataskaita pakeisti pareiškėjo importuoto silicio kilmę iš Taivano į Kinijos.

Teismas pažymėjo, kad nors 2010 m. sausio 22 d. bendrasis kilmės sertifikatas Nr. EJ10DA00845 (Komisijos byla, l. 27) nenuginčytas, tačiau teisės aktai neįtvirtina būtinybės nuginčyti muitinio įforminimo metu pateiktų ir muitinės įstaigų priimtų kilmės dokumentų. Pareiškėjas teismui nepagrindė, kuo remiantis toks dokumentas turi būti panaikintas. 1993 m. liepos 2 d. Europos Sąjungos Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Europos Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „vėlesnis kilmės sertifikatų, nurodytų 56–62 straipsniuose, patikrinimas atliekamas atsitiktine tvarka ir tais atvejais, jei kyla pagrįstų abejonių dėl sertifikatų autentiškumo ar juose pateiktos informacijos tikslumo. Kilmės patikrinimas atliekamas muitinės iniciatyva“. Šio reglamento 65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „vėlesnio patikrinimo rezultatai kaip galima greičiau perduodami kompetentingoms Bendrijos institucijoms. Šie rezultatai turi aiškiai parodyti, ar 64 straipsnyje nurodytomis sąlygomis grąžinti kilmės sertifikatai skirti faktiškai eksportuotoms prekėms ir ar jie yra tinkami taikyti tam tikrus importo susitarimus“. Minėto reglamento 66 straipsnyje nustatyta, kad „taikant bendruosius preferencinius muitų tarifus, kuriuos Bendrija nustato tam tikriems produktams, kilusiems iš besivystančių šalių, toliau išvardyti produktai laikomi kilusiais iš šalies, turinčios teisę į šias preferencijas, (toliau vadinama „lengvatas gaunanti šalis“) su sąlyga , kad tie produktai buvo tiesiogiai gabenami į Bendriją, kaip nurodyta 75 straipsnyje: a) produktai, išgauti arba pagaminti vien tik toje šalyje; b) toje šalyje gauti produktai, kurių gamybai buvo naudoti kiti, negu a punkte minimi produktai, jeigu jie buvo pakankamai perdirbti ir apdoroti, kaip nurodyta 68 straipsnio 1 dalyje“. Iš šių Reglamento Nr. 2454/93 nuostatų matyti, kad, esant abejonių dėl kilmės sertifikatų autentiškumo ar juose nurodytų prekių kilmės, muitinei suteikta teisė nepripažinti deklaruotų prekių kilmės.

Remdamasis Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų, įtvirtintų Reglamento Nr. 2454/93 199 straipsnio 1 dalimi, Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329, 34 punktu, teismas pripažino, kad už visų prievolių tinkamą įvykdymą (ir „už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą“) atsakomybė nustatyta asmeniui, kurio vardu deklaruojamos prekės, t. y. pareiškėjui, o ne prekių pardavėjui ar eksportuotojui. Todėl pareiškėjas, deklaruodamas prekes ir apskaičiuodamas mokesčius, privalo užtikrinti duomenų apie deklaruojamą prekę teisingumą, deklaracijoje nurodytus faktus pagrįsti galiojančiais ir teisingais dokumentais, įskaitant ir prekės kilmės įrodymus, t. y. šiuo atveju 2010 m. kovo 4 d. deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą (Komisijos byla, 16 l.). Nors pareiškėjui galimai neteisingus kilmės dokumentus pateikė prekių pardavėjas, tačiau jis yra atsakingas už tokių duomenų teisingumą. Pareiškėjo argumentai dėl jo sąžiningumo detaliai išanalizuoti skundžiamuose sprendimuose, kurių teismas iš naujo nevertino. Be to, kitų asmenų („Deltapower Co LTD“ ir/ar „Altmax Limited“) veiksmai nėra reikšmingi, nes jie nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir savo veiksmais galimai padarė žalą ne valstybės biudžetui, o pareiškėjui.

Kadangi nustatyta, jog pareiškėjo įsigyto silicio kilmės šalis yra ne Taivanas, o Kinijos Liaudies Respublika, atmesti jo argumentai dėl netinkamo antidempingo muito skaičiavimo. Teismas sutiko su Komisijos išvada, kad mokesčių administratorius, nustatęs, jog silicio importas atitinka sąlygas, įtvirtintas 2004 m. balandžio 21 d. Tarybos reglamento Nr. 398/2004 1 straipsnyje, turėjo teisę apskaičiuoti mokėtinus antidempingo muitus. Antidempingo muitų įvedimo galiojimas Kinijos Liaudies Respublikoje buvo pratęstas 2004 m. balandžio 24 d. Tarybos reglamentu Nr. 398/2004, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad Kinijos kilmės silicio, klasifikuojamo KN kodu 28046900, importui nustatytas galutinis antidempingo muitas – 49 proc. Šiuo atveju nėra reikšminga, iš kurios trečiosios valstybės vyksta silicio importas į Europos Bendriją, kadangi antidempingo muito nustatymas siejamas išimtinai su silicio kilme.

Komisija detaliai įvertino 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 „Dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių“ (toliau – ir Antidempingo reglamentas) taikymą ir teismas sutiko su jos nuomone, kad Antidempingo reglamento taikymas nebuvo išplėstas importui iš Taivano, laikantis minėto reglamento 13 straipsnio nuostatų, ir pagrįstai konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog Tarybos reglamento Nr. 398/2004 taikymas nėra išplėstas Taivano atžvilgiu, laikantis Antidempingo reglamento 13 straipsnio nuostatų, nereiškia, kad mokesčių administratorius neturi teisės apskaičiuoti mokėtinus antidempingo muitus, nustatęs, jog mokesčių mokėtojo įvežtos prekės realiai buvo Kinijos kilmės, t. y. nustatęs, kad prekės importas atitinka sąlygas, įtvirtintas Tarybos reglamento Nr. 398/2004 1 straipsnyje. Pareiškėjas naujų įrodymų ar argumentų, kuriais paneigtų Komisijos išvadas dėl Reglamento 398/2004 išplėtimo, nepateikė.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnį įrodinėjimo pareiga (onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Įvertinus tai, padaryta išvada, kad iš mokestinio patikrinimo metu surinktos medžiagos matyti, jog Kauno teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir Komisija ginčijamuose sprendimuose nustatytas aplinkybes pagrindė surinktais įrodymais, o pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų savo teiginiams pagrįsti ir nepaneigė Kauno teritorinės muitinės, Muitinės departamento ir Komisijos nustatytų aplinkybių, kad importuotas silicis yra Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, todėl pagrįstai jai perskaičiavo prekių, deklaruotų 2010 m. kovo 4 d. muitinės deklaracijoje Nr. 10LTKR2000IM006882, antidempingo muito apmokestinamąją vertę, PVM apmokestinamąją vertę, antidempingo muitą ir importo PVM, kaip nurodyta Patikrinimo ataskaitos 1 priede. Pareiškėjas iš esmės neginčijo apskaičiuotų sumų teisingumo, todėl teismas jų ir nenagrinėjo.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Baltical“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 101-120) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui arba centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Bylą prašoma nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė sprendinio pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 86, 87 str.) Teismas nustatė naują faktinę aplinkybę (silicio esminis perdirbimas), kuri nebuvo nustatyta ir vertinta nagrinėjant ginčą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu, tačiau netinkamai taikė prekių kilmės nustatymo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas visgi pripažino, jog „Deltapower Co LTD“ tiekė pareiškėjui techninį silicį, kuris yra perdirbimo technologijų produktas ir nėra laikomas neapdorota žaliava ar iškasena. Taip pat teismas konstatavo aplinkybę, jog prekių siuntėjas atliko [silicio] apdorojimo operacijas (II t., b. l. 87). Pirmosios instancijos teismas taip pat nepaneigė 2012 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Suvirinimo ir medžiagotyros problemų instituto eksperto doc. dr. N. V. išvadoje Nr. 2012-02 (toliau – Eksperto išvada, I t., b. l. 85-93) nustatytų faktų inter alia, jog: a) „Deltapower Co LTD“ eksportavo į Lietuvos Respubliką pareiškėjui techninį silicį, markės 441, kuris yra perdirbimo technologijų produktas, kurio frakcijos dalelių dydis yra 10-100 mm, t. y. silicis buvo perdirbtas (išgrynintas) mechaninio apdorojimo būdu;

b) išvadoje pateikiamas detalus silicio perdirbimo etapų aprašymas bei paaiškinimai, kokią įtaką turi silicio smulkinimo ir gryninimo (įskaitant šlako pašalinimą) veiksmai silicio kokybiniams rodikliams;

c) išvadoje paaiškinama ir pagrindžiama, kodėl neapdorotas silicis negali būti naudojamas metalurgijos pramonėje bei pateikiami duomenys, jog silicio mechaninis apdorojimas – kontroliuojamas smulkinimo (iki nustatytos dalelių frakcijos dydžio, ginčo atveju – 10-100 mm) ir gryninimo procesas pakeičia silicio fizikines ir kokybines savybes, todėl silicis įgauną naują paskirtį ir panaudojimo galimybę, kurios neturėjo iki apdirbimo veiksmų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažino faktą, jog pareiškėjo importuotas iš „Deltapower Co LTD“ silicis buvo iš esmės perdirbtas ir išgrynintas, kas suteikė siliciui naujų savybių, kurių šis neturėjo iki perdirbimo.

Tuo tarpu ikiteisminį ginčą nagrinėjančios institucijos (atsakovas, Komisija), priimdamos pareiškėjui nepalankų sprendimą, rėmėsi išimtinai OLAF Ataskaitose daroma prielaida, jog „Deltapower Co LTD“ iš Kinijos gautą silicį reeksportavo, neatlikdamas jokio perdirbimo arba atlikdamas nežymų perdirbimo procesą. Ikiteisminį ginčą nagrinėjančios institucijos nebuvo nustačiusios ir tyrusios naujai paaiškėjusios faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo įsigyto silicio perdirbimo bei jos įtakos kilmės pasikeitimui. Šią aplinkybę patvirtina ginčo sprendimų turinys bei atsakovo atstovės 2013 m. balandžio 25 d. teismo posėdžio metu pateikti paaiškinimai (Priedas Nr. 2).

Pirmosios instancijos teismas neįvertino nurodytos aplinkybės įtakos visų ginčo sprendimų pagrįstumui bei mokesčio administratoriaus atliekamo patikrinimo išsamumui bei objektyvumui.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino, jog silicio perdirbimo faktas sudaro pagrindą nustatyti prekių Taivano kilmę. Teismas klaidingai ir selektyviai aiškino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimą byloje Nr. C-373/08, kuriame išaiškinamos silicio kilmės pasikeitimo sąlygos (I t., b. l. 94-107). Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio taikymo atveju, silicio kilmės pasikeitimas priklauso nuo teisiškai reikšmingų aplinkybių nustatymo – silicio perdirbimo operacijų atlikimo ir grynumo laipsnio. Teismas neįvertino, jog ESTT 2010 m. vasario 11 d. sprendime byloje Nr. C-373/08 yra išaiškinęs, jog: „silicio smulkinimo ir gryninimo operacijos gali pagrįsti produkto, kuris yra tokių operacijų objektas, kilmę, ir tai yra galima net nepakeitus jo tarifinės subpozicijos (para. 52). ESTT pažymėjo, jog: „šiuo atveju svarbu inter alia įvertinti svarbius kokybinius silicio savybių pakeitimus, objektyvų ir realų skirtumą tarp pagrindinio ir perdirbto produkto ir silicio paskirtį“ (para. 53). Taigi specialus ir kontroliuojamas silicio gryninimas ir smulkinimas sudaro pagrindą nustatyti prekės Taivano kilmę. ESTT sprendime byloje Nr. C-373/08 pateikti išaiškinimai (para. 52-53) iš esmės paneigia OLAF tyrimo išvadas, jog silicio smulkinimo ir gryninimo operacijos nesuteikia kilmės nustatymo pagal Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį. Pirmosios instancijos teismui nustačius faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo importuotas silicis buvo perdirbtas ir tokio perdirbimo metu jis įgijo naujų savybių, turėjo būti nustatyta, ar atsakovas yra atlikęs tyrimą, kurio pagrindu būtų paneigta arba patvirtinta perdirbimo operacijų įtaka silicio kilmės pasikeitimui bei, atitinkamai, kilmės sertifikato Nr. EJ10DA00845 (toliau – ir Kilmės sertifikatas) pagrįstumas.

Atsakovas ir OLAF netyrė pareiškėjo importuoto silicio kokybės. Nei priimant 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitą, nei ikiteisminių ginčų nagrinėjimo institucijų sprendimus, nėra tirta ir nustatyta:

a) kokios kokybės ir grynumo laipsnio silicis buvo importuotas „Deltapower Co LTD“ į Taivaną;

b) kokius silicio perdirbimo veiksmus atliko „Deltapower Co LTD“;

c) ar pareiškėjas importavo perdirbtą silicį;

d) kokios kokybės ir grynumo laipsnio buvo pareiškėjo importuotas silicis. Atsakovo atstovė 2013 m. balandžio 25 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog nei teritorinis nei centrinis mokesčių administratorius netyrė, kokios kokybės ir grynumo laipsnio silicis buvo importuotas į Taivaną. Taip pat netyrė, kokie silicio perdirbimo veiksmai buvo atlikti Taivane bei kokio grynumo laipsnio ir kokybės silicis buvo importuotas į Lietuvą. Taip pat muitinė nesikreipė dėl informacijos apie nurodytas aplinkybes į Taivano muitinės institucijas.

Kaip nurodė atsakovo atstovė – mokesčių administratorius rėmėsi tik tais įrodymais, kokius turėjo – OLAF Ataskaitomis (Priedas Nr. 2). Atsakovo atstovė taip pat nurodė, jog OLAF netyrė konkrečių pareiškėjo importuotų siuntų, importuoto silicio grynumo laipsnio; pasak atsakovo atstovės, OLAF yra nustatęs tik duomenis apie silicio eksporto į Lietuvą deklaracijas (Priedas Nr. 2). 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitoje nurodoma, jog „Deltapower Co LTD“ nebevykdo veiklos nuo 2011 m. vasario 8 d. ir nuo 2011 m. kovo 18 d. yra išbraukta iš Taivano įmonių registro; todėl Taivano Ekonomikos ministerijos Užsienio prekybos biuras (BOFT) neturėjo galimybės pateikti šios bendrovės patikrinimo rezultatų (Komisijos bylos I t., b. l. 138, 140).

Taip pat ataskaitoje pažymima, jog BOFT nepateikė jokios išsamesnės informacijos apie apdorojimo arba perdirbimo procesą, kuris buvo atliekamas Taivane (Komisijos bylos I t., b. l. 139). Pagal 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitoje nurodomus Taivano Generalinį muitų direktorato (DOI) duomenis (DOI 2011 m. liepos 29 d. raštas, I t., b. l. 148), nustatyta tik aplinkybė, jog „Deltapower Co LTD“ eksportavo silicį kartais nevykdydami jokio perdirbimo arba susmulkindami ir išgrynindami jį (Komisijos bylos I t., b. l. 141). Kaip matyti iš 2011 m. lapkričio 17 d.

OLAF ataskaitos priedų Nr. 1.2, 1.3, 2.6, juose nėra duomenų apie silicio kokybės ir grynumo laipsnio tyrimą; dokumentuose pažymima, jog dėl bendrovės likvidavimo ir išbraukimo iš įmonių registro tyrimas nebuvo atliktas (I t., b. l. 150-162; II t., b. l. 20-31, 3-7). 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priede Nr. 3.4 pateikiami duomenys apie į Lietuvą eksportuotų silicio siuntų sąskaitų numerius, datas, kilmės sertifikatų numerius (I t., b. l. 169). 2012 m. kovo 21 d. OLAF ataskaitoje ir jos prieduose nėra duomenų apie pareiškėjo importuoto silicio siuntos tyrimą (grynumo laipsnio, atliktų operacijų klausimais) ir pateikiami duomenys tik apie eksporto datas, deklaracijos numerius, importo šalį (Komisijos bylos I t., b. l. 112, 113).

Taigi OLAF Ataskaitose nėra duomenų apie konkrečios pareiškėjo importuotos silicio siuntos tyrimą, inter alia apie silicio perdirbimo procesus, importuoto ir eksportuoto silicio grynumo laipsnį.

Byloje nustatyta, jog pareiškėjas neatliko silicio gryninimo Lietuvoje. Liudytojas D. S. 2013 m. vasario 4 d. teismo posėdžio metu paliudijo, jog pareiškėjas ketino įsigyti ir importavo perdirbtą (techninį, metalurginį) silicį, kuris buvo išvalytas nuo priemaišų ir šlako, konkrečios markės – 441 (nusakančios galutinę cheminę sudėtį), bei nustatytos frakcijos dalelių dydžio; silicis buvo panaudotas aliuminio lydinių pramonėje gaminant aukštos kokybės detales automobiliams. Taip pat liudytojas paliudijo, jog „Deltapower Co LTD“ turėjo silicio perdirbimo įrangą bei paaiškino bylai reikšmingą aplinkybę, jog „Deltapower Co LTD“ atliktas silicio perdirbimas yra specialus ir kontroliuojamas procesas, suteikiantis prekei naują paskirtį. Liudytojas pažymėjo, jog nei pareiškėjas, nei kitos Lietuvoje veikiančios bendrovės neturi specialių silicio apdorojimo (gryninimo) įrenginių (Priedas Nr. 1). Ginčo atveju atsakovas nėra atlikęs patikrinimo ir/arba nustatęs, jog pareiškėjas būtų galėjęs atlikti silicio gryninimo operacijas. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, jog pareiškėjas importavo iš Taivano perdirbtą ir išgrynintą silicį.

Pirmosios instancijos teismui pripažinus faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo importuotas silicis buvo esmingai perdirbtas bei siekiant patikrinti, ar Kilmės sertifikatas pagrįstai nustato silicio Taivano kilmę, jis turėjo nustatyti, kokį silicį importavo į Taivaną bendrovė „Deltapower Co LTD“ ir koks silicis buvo eksportuotas į Lietuvą pareiškėjui bei koks jo grynumo laipsnis. Nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei ikiteisminį ginčą nagrinėjančios institucijos netyrė šių faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas, atlikdamas teisminę atsakovo veiksmų kontrolę, neįvertino šios faktinės aplinkybės (ABTĮ 86 str. 1 ir 2 d.).

Todėl teismo sprendime nepagrįstai daroma išvada, jog pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kokio pobūdžio prekių apdorojimo operacijos Taivane buvo atliktos. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymus išreikalauti iš atsakovo įrodymus (duomenis) inter alia apie „Deltapower Co LTD“ importuoto į Taivaną ir eksportuoto į Lietuvą silicio kokybę ir grynumo laipsnį (įskaitant „Deltapower Co LTD“ importo ir eksporto deklaracijas, „Deltapower Co LTD“ silicio įsigijimo sąskaitas) arba įpareigoti atsakovą kreiptis į Taivano muitinės institucijas dėl nurodytų duomenų gavimo; išreikalauti iš atsakovo visos apimties OLAF Ataskaitas;

įpareigoti atsakovą gauti duomenis iš Taivano muitinės institucijų apie „Deltapower Co LTD“ išduoto Kilmės sertifikato teisėtumą; įtraukti į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu OLAF (I t., b. l. 125). Įvertinus pareiškėjo motyvus dėl tyrimo neišsamumo bei naujai teismo nustatytas aplinkybes, teigtina, jog mokesčių administratorius nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes dėl pareiškėjo importuoto silicio kilmės. Tik atsakovui ir/arba trečiajam suinteresuotam asmeniui patikrinus teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, būtų galimybė įvertinti Taivane atliktų operacijų pobūdį ir įtaką kilmės pasikeitimui.

Tuo atveju, jeigu šių pažeidimų negalima būtų pašalinti kitokiu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 10, 68, 88 straipsniais, turėjo išspręsti ginčą kitais būdais, t. y. panaikinant ginčo administracinį aktą ir dalyje, kurioje teismas negali pašalinti administracinės procedūros pažeidimų, grąžinti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo atlikti patikrinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3528/2011; 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-563/2009).

2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo įsigytas silicis buvo perdirbtas Taivane ir paneigia teismo prielaidą jog: „[eksperto] išvados neįrodo, jog silicis tokią kokybę įgijo būtent Taivane“. OLAF tyrime aiškiai teigiama, jog į Taivaną buvo importuotas neperdirbtas silicis (žaliava). 2011 m. liepos 27 d. OLAF ataskaitoje inter alia konstatuota, jog: „nustatyti ryšį tarp iš Kinijos importuojamų krovinių ir eksportuojamų krovinių yra pakankamai sudėtinga dėl šių priežasčių: silikono klasės aprašymas Kinijos importuoto sąskaitoje faktūroje (nurodantis produkto grynumo lygį) kartais skiriasi nuo silikono klasės aprašymo Taivano eksporto sąskaitoje faktūroje“ (Komisijos bylos I t., b. l. 107 revers). 2011 m. lapkričio 17 d.

OLAF ataskaitoje, inter alia nurodyta, jog „Deltapower Co LTD“ eksportuodavo silicį kartais be jokio perdirbimo arba atlikdama smulkinimo ir gryninimo procesą (Komisijos bylos I t., b. l. 133). 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedai Nr. 1.2, 1.3, 2.6, 3.4 nepatvirtina prielaidos, jog „Deltapower Co LTD“ būtų importavusi jau perdirbtą ir išgrynintą silicį. OLAF, teikdama rekomendacijas dėl „Deltapower Co LTD“, ir mokesčių administratorius, priimdamas ginčo sprendimus, rėmėsi vienintele OLAF ataskaitose nurodyta aplinkybe – DOI 2011 m. liepos 29 d. laišku (I t., b. l. 148-149), kuriame nurodoma, jog „Deltapower Co LTD“ yra likviduota.

Tačiau 2011 m. liepos 19 d. (po likvidavimo) jiems aplankius minėtą bendrovę, jos buvęs direktorius pateikė paaiškinimus. Iš paaiškinimų turinio darytina išvada, jog: (i) „Deltapower Co LTD“ importuodavo neperdirbtą silicio žaliavą; (ii) bendrovė vykdė silicio perdirbimo (smulkinimo ir gryninimo) veiklą ir į ES eksportavo, pagal klientų poreikius, tiek apdorotą, tiek neapdorotą silicį. Priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, byloje apklaustas liudytojas pateikė duomenis apie jam žinomą „Deltapower Co LTD“ atliktą silicio perdirbimo procesą.

Liudytojas D. S. 2013 m. vasario 4 d. teismo posėdžio metu paliudijo, inter alia jog bendravo su „Deltapower Co LTD“ apie jų gaminamą (gryninamą) silicį mechaninio apdorojimo būdu; taip pat paaiškino, jog „Deltapower Co LTD“ turi silicio perdirbimo įrenginius. Liudytojas taip pat nurodė, jog iki silicio pirkimo buvo gautas silicio kilmės sertifikatas, kurį pareiškėjas pateikė teritorinei muitinei patikrinimui. Liudytojas paaiškino, jog pareiškėjas importavo išgrynintą, konkrečios frakcijos silicį, išvalytą nuo priemaišų ir tinkamą naudoti aliuminio gaminių liejimui (Priedas Nr. 1).

Tai patvirtina byloje esantis el. susirašinėjimas (taip pat Komisijos bylos I t., b. l. 30-35). Eksperto išvada patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas importavo iš Taivano į Lietuvą (įsigijo) perdirbtą ir išgrynintą produktą (silicį), turintį naujų savybių, kurių jis neturėjo iki perdirbimo operacijų (mechaninio smulkinimo ir gryninimo) (I t., b. l. 85-93). Nurodytos aplinkybės ir įrodymai patvirtina faktus, jog: (i) „Deltapower Co LTD“ buvo importavusi į Taivaną neperdirbtą silicį, o (ii) pareiškėjas importavo į Lietuvą susmulkintą ir išgrynintą silicį, esantį konkrečiai nustatytos frakcijos dydžio (t. y. kontroliuojamo apdirbimo rezultatas) ir skirtą metalurgijos pramonei.

Nei atsakovas, nei OLAF nepateikė duomenų, jog pareiškėjo importuotas silicis galėjo būti išgrynintas ne Taivane. Dėl to nėra pagrindo paneigti Kilmės sertifikatų suteikiamo prekėms režimo. Todėl pareiškėjas veikė teisėtai pagal Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio nuostatas, muitinės įstaigai pateikė turimus duomenis ir pagrįstai nurodė Taivano prekių kilmę.

3. Pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams taikė netinkamas teisės normas ir neįvertino pareiškėjo motyvų dėl Kilmės sertifikato galiojimo. Teismo taikytų Įgyvendinimo nuostatų 64 straipsnis yra priskirtinas Įgyvendinimo nuostatų IV antraštinės dalies „Prekių kilmė“ I skyriaus „Nelengvatinė prekių kilmė“ 2 poskyriui - „Specialios nuostatos, skirtos tam tikrų žemės ūkio produktų, kuriems taikoma speciali importo tvarka, kilmės sertifikatams“. Minėto 2 poskyrio 55 straipsnyje nustatyta, jog 55-65 straipsniuose nustatytos kilmės sertifikatų naudojimo sąlygos žemės ūkio produktams, kilusiems iš trečiųjų šalių, kuriems taikoma speciali nelengvatinio importo tvarka, kiek ši tvarka atitinka toliau nurodytas nuostatas. 2 poskyrio (b) dalyje „Administracinis bendradarbiavimas“, kuriam priklauso Įgyvendinimo nuostatų 64 straipsnis, nustatyta, jog: „Kai specialioje importo tvarkoje tam tikriems žemės ūkio produktams numatyta naudoti 55-62 straipsniuose nustatytą kilmės sertifikatą, turi būti nustatyta administracinio bendradarbiavimo procedūra, jeigu šioje tvarkoje nenurodyta kitaip <...>“ (Įgyvendinimo nuostatų 63 str. 1 d.). Teismo sprendime nurodytas Įgyvendinimo nuostatų 65 straipsnis taip pat priskirtinas Įgyvendinimo nuostatų 2 poskyriui - „Specialios nuostatos, skirtos tam tikrų žemės ūkio produktų, kuriems taikoma speciali importo tvarka, kilmės sertifikatams“. Tuo tarpu ginčo sprendime taikytas 66 straipsnis yra netaikomas ginčo teisiniams santykiams, kadangi yra įtvirtintas Įgyvendinimo nuostatų 2 skyriuje „Lengvatinė kilmė“ ir reglamentuoja su ginčo teisiniais santykiais nesusijusius atvejus.

Ginčo atveju, siliciui, kuris yra importuojamas iš Taivano ir priskirtinas atitinkamai kombinuotos nomenklatūros subpozicijai, yra taikomas 5,5 proc. importo muitų tarifas (Tarifas nustatytas 2012 m. spalio 9 d. Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 927/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas). Taigi, siekiant prekei taikyti nustatytą Taivano kilmės siliciui muito tarifą, importuotojas turi pateikti dokumentus, patvirtinančius prekės kilmę – valstybės įgaliotos institucijos išduotą prekių kilmės sertifikatą (Bendrijos muitinės kodeksas, Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencija (peržiūrėta Kioto konvencija, priedas K, 2 dalis)).

Pareiškėjo pateiktas Kilmės sertifikatas atitinka visas teisėtumo sąlygas, inter alia numatytas Įgyvendinimo nuostatų 47 straipsnyje, Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijoje (peržiūrėta Kioto konvencija) priede K, 2 dalyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Ginčo atveju Kilmės sertifikatu siekiama gauti ne teisę į lengvatą (prekės muito netaikymą), o taikyti bendrąjį muito tarifą. Todėl muitinei norint paneigti bendrojo muito tarifo taikymą ir taikyti antidempingo muitus Bendrijos muitinės kodekso 25 straipsnio pagrindu, būtent muitinės institucijai tenka pareiga įrodyti Kilmės sertifikato negaliojimą.

ESTT, aiškindamas kilmės sertifikatų nepripažinimo prielaidas, yra išaiškinęs, jog būtent institucija, kuri yra įgaliota išduoti kilmės sertifikatus, turi kompetenciją spręsti dėl kilmės sąlygų įvykdymo (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Nr. C-204/07, para. 76). ESTT praktikoje pažymėta, jog prekių kilmės nustatymas yra pagrįstas pareigų paskirstymu tarp eksporto ir importo šalies organų, kilmę nustatant eksporto šalies pareigūnams, jeigu to reikalauja importo šalies pareigūnai, ir tos sistemos deramas darbas grindžiamas abiejų pusių pasitikėjimu.

Šią sistemą pateisina faktas, kad eksporto šalies valdžios organai yra geriausioje padėtyje tiesiogiai patikrinti kilmę įrodančius faktus. Tas mechanizmas gali funkcionuoti, tik jei importo šalies muitinės valdžios organai sutinka su teisėtai atliktu eksporto šalies valdžios organų sprendimu (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. vasario 9 d. sprendimas byloje Nr. C-25/04, para. 23; 1997 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Nr. C-97/95, para. 33-34). Atsakovo atstovė 2013 m. balandžio 25 d. teismo posėdžio metu patvirtino, jog Taivano prekybos rūmai (Taiwan Kaohsiung County Chamber of Commerce) yra įgalioti išduoti kilmės sertifikatus (Priedas Nr. 2). 2011 m. lapkričio 17 d.

OLAF ataskaitos priedai Nr. 1.2, 1.3, 2.6 įrodo, jog BOFT nepanaikino ir/ar nepripažino neteisingu ir/ar negaliojančiu „Deltapower Co LTD“ išduoto Kilmės sertifikato (II t., b. l. 6, 22, 28, 152, 158). BOFT 2012 m. vasario 16 d. raštu informavo OLAF, jog BOFT panaikina savo ankstesnę nuomonę dėl esminio transformavimo, kurių atžvilgiu BOFT pasakė dėl kilmės neatitikimo; ankstesnės BOFT išvados buvo pripažintos negaliojančiomis, kadangi BOFT nustatė, jog produktų kilmės šalis yra Taivanas (Komisijos bylos I t., b. l. 124, 126).

Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi ankstesnėmis 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos išvadomis, inter alia teiginiu, jog BOFT teigimu visi kilmės sertifikatai yra negaliojantys (II t., b. l. 83).

Net ir pagal analogiją ginčo santykiams taikant pirmosios instancijos teismo minėtų Įgyvendinimo nuostatų 64 straipsnį, muitinės institucijoms yra privaloma kreiptis į kilmės sertifikatą išdavusią instituciją dėl kilmės patikrinimo. Minėtos normos 2 dalyje inter alia nustatyta, jog taikant Įgyvendinimo nuostatų 1 dalį (vėlesnis kilmės sertifikatų patikrinimas), kompetentingos Bendrijos institucijos grąžina kilmės sertifikatą vyriausybinei institucijai, kurią paskyrė šalis eksportuotoja, pateikiant, jei reikia, prašymo priežastis. Bendrijos institucijos taip pat pateikia turimą informaciją, sukeliančią prielaidą, kad sertifikatuose pateikti duomenys yra neteisingi ar kad sertifikatas nėra autentiškas. Įgyvendinimo nuostatų 65 straipsnio 1 dalis nustato, jog vėlesnio patikrinimo rezultatai kaip galima greičiau perduodami kompetentingoms Bendrijos institucijoms. Šie rezultatai turi aiškiai parodyti, ar 64 straipsnio nurodytomis sąlygomis grąžinti kilmės sertifikatai skirti faktiškai eksportuotoms prekėms ir ar jie yra tinkami taikyti tam tikrą importo tvarką. Atsakovo atstovai 2013 m. vasario 4 d. ir 2013 m. balandžio 25 d. teismo posėdžių metu patvirtino, jog nei teritorinė muitinė, nei atsakovas nesikreipė į kompetentingas Taivano institucijas, siekiant gauti duomenų, ar Kilmės sertifikatas yra neteisingas ir/ar negaliojantis. Vienintelis muitinės atliktų veiksmų pagrindas – OLAF Ataskaitos (Priedas Nr. 2). Taigi muitinė neatliko jos kompetencijai priklausančių veiksmų (Bendrijos muitinės kodekso 78 str., MAĮ 25 str., VAĮ 8 str.).

4. Pirmosios instancijos teismo sprendime liko neįvertinta dalis pareiškėjo nurodytų motyvų. T. y. pareiškėjo motyvų dėl muitų neišieškojimo, taikant Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalį, bei nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjo motyvai buvo nevertinti. ESTT yra pažymėjęs (1991 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. C-348/89, para. 19 ir 23; 2007 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Nr. C-173/06, para. 31), kad Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto tikslas yra apsaugoti asmens, turinčio mokėti muitą, teisėtus lūkesčius, susijusius su informacijos, kuria paremtas sprendimas išieškoti muitus ar jų neišieškoti, pagrįstumu.

Asmens, turinčio mokėti muitus, teisėtiems lūkesčiams šiame straipsnyje numatyta apsauga taikoma tada, jei kompetentingos institucijos, t. y. valstybės eksportuotojos institucijos, „pačios“ sukuria pagrindą šiems lūkesčiams. ESTT taip pat yra pažymėjęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste, muitinė, norėdama vykdyti išieškojimą išleidus prekes, turi, pagrįsdama savo reikalavimą, atsisakyti taikyti 220 straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintą reikalavimo atsisakymą pateikti įrodymus, kad neteisingi sertifikatai buvo išduoti dėl neteisingų eksportuotojo pateiktų faktinių duomenų (ESTT 2006 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. C-293/04, para. 39, 46).

Byloje nėra įrodymų, jog Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies taikymo prasme Kilmės sertifikatas yra neteisingas ir tai yra dėl eksportuotojo „Deltapower Co LTD“ pateiktų neteisingų faktų, bei esant pareiškėjo sąžiningumą patvirtinančių įrodymų (Kilmės sertifikatas (Komisijos bylos I t.), Pakuočių sąrašas (Komisijos bylos I t.), krovinio polisas Nr. 020299TMP00150 (Komisijos byla, I t., b. l. 28), Analizės pažymėjimas (Komisijos bylos I t., b. l. 76), sąskaitos Nr. ALT0709-088 (Komisijos bylos I t., b. l. 24), „Deltapower Co LTD“ el. laiškai: 2009 m. gegužės 22 d., 2009 m. birželio 1 d., 2009 m. birželio 2 d., 2009 m. birželio 16 d., pareiškėjo įgalioto asmens el. laiškai: 2009 m. gegužės 21 d., 2009 m. gegužės 22 d., 2009 m. birželio 2 d. (Komisijos bylos I t.), liudytojo D.

S. parodymai (Priedas Nr. 1)), pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų motyvų (I t., b. l. 10-11, 186-187; II t., b. l. 36 revers - 37 revers) ir apribojo Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto taikymą. Taip pat ginčo sprendime liko neįvertinti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti motyvai dėl: (i) pareiškėjui palankaus sprendimo panaikinimo neteisėtumo ir Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo (I t., b. l. 8-10), (ii) 2009 m. lapkričio 30 d.

Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 taikymo ir antidempingo muito vengimo procedūros bei OLAF kompetencijos nustatyti antidempingo prievolę trūkumo (I t., b. l. 11-12, 187; II t., b. l. 37 revers - 38). Pastaruoju klausimu teismo sprendime apsiribota Mokestinių ginčų komisijos išvadų konstatavimu iš esmės nevertinant pareiškėjo motyvų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nustatyta tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi teisės aiškinimo taisyklės, jog ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis įpareigoja teismą sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus; byloje neturi likti neatsakytų klausimų, argumentų, palikta neaiškumų (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-890/2011).

5. Teismas netinkamai taikė įrodinėjimo taisykles (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str., MAĮ 67 str. 1 d.) ir nepagrįstai mokesčių administratoriui tenkančią įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino mokesčių administratoriaus pareigas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog OLAF tyrimas buvo atliktas jo kompetencijos ribose, todėl nėra pagrindo abejoti atlikto patikrinimo rezultatais (II t., b. l. 83). Teismo sprendime netinkamai aiškintos Reglamento Nr. 1073/1999 normos. Minėto reglamento preambulės 13 punkte konstatuojama, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos arba institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos atitinkamai turėtų spręsti, kokių veiksmų turėtų būti imtasi baigus tyrimus ir remiantis OLAF parengta ataskaita.

ESTT, aiškindamas OLAF ataskaitų pobūdį ir juridinę galią, yra išaiškinęs, jog galutinė ataskaita, kurią OLAF rengia atlikusi išorės tyrimą ir perduoda kompetentingoms nacionalinėms valstybių narių institucijoms pagal Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnį yra tik rekomendacijos ir nuomonės, neturinčios juridiškai privalomo poveikio net ir procedūrine prasme (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Nr. T-309/03, para. 50-51; 2004 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Nr. T-29/03, para. 33, 36, 39; 1995 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Nr. C-476/93, para. 5, 30).

ESTT yra išaiškinęs, jog būtent valstybei narei tenka pareiga imtis veiksmų taikyti ES teisės aktus ir pagal nustatytą teisinį reglamentavimą ir nacionalines procedūras priimti sprendimą (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1995 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Nr. C-476/93, para. 17). Šias išvadas patvirtina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog: „Valstybės narės prieš Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą imasi tų pačių priemonių, kurių jos imasi prieš savo pačių finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą“.

Tuo tarpu OLAF, kaip ES Komisijos įsteigtas subjektas, įgyvendina savo kompetenciją inter alia užtikrindamas tarpinstitucinį bendradarbiavimą (ESTT 1995 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Nr. C-476/93, para. 21; Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 str. 3 d.). Taigi, Reglamentas Nr. 1073/1999 nustato išimtinai rekomendacinę OLAF Ataskaitų galią, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vertinti atsakovo atliktų veiksmų teisėtumą, kartu vertindamas OLAF Ataskaitų turinio patikimumą nuoseklumą ir atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymas.

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi OLAF Ataskaitomis kaip prima facie įrodymu ir atsakovo veiksmų teisėtumą vertino išimtinai OLAF Ataskaitose nurodytų aplinkybių kontekste.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė MAĮ 67 straipsnį ir neatliko atsakovo veiksmų teisėtumo kontrolės. Byloje liko nevertinti pareiškėjo motyvai dėl mokesčių administratoriaus pareigų mokestinio patikrinimo metu gavus OLAF tyrimo medžiagą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė motyvus, jog teritorinė muitinė neatliko savarankiško pareiškėjo veiklos ir konkrečių ginčo faktinių aplinkybių patikrinimo, siekiant įvertinti OLAF Ataskaitose nurodytų aplinkybių objektyvumą ir patikimumą. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, jog įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai.

Tai bendra įrodinėjimo taisyklė, kuri suponuoja išvadą apie vienodą proceso šalių teisę bei pareigą teikti įrodymus. Ji, šiuo atveju, neatsiejama nuo MAĮ 67 straipsnio 1 dalies, kurioje pasisakyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010, 2010 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-973/2010; 2011 m. rugsėjo 21 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (I dalis), Administracinė jurisprudencija 21; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1375/2010; 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-984/2010).

Pagal ESTT praktiką, remiantis įprastomis pareigos įrodyti paskirstymo taisyklėmis, muitinė, norėdama remtis Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b punkto trečiosios pastraipos pradžia, kad galėtų vykdyti išieškojimą išleidus prekes, turi, pagrįsdama savo reikalavimą, pateikti įrodymus, kad neteisingi sertifikatai buvo išduoti dėl neteisingų eksportuotojo pateiktų faktų (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2006 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. C-293/04, para. 39). Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnio 2 dalyje inter alia nustatyta, jog muitinė, norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis.

Tokie patikrinimai gali būti atliekami deklaranto arba bet kurio kito asmens, tiesiogiai arba netiesiogiai per verslą susijusio su minėtomis operacijomis, arba dėl verslo turinčio minėtus dokumentus, patalpose. Muitinės departamentas, nagrinėdamas mokestinius ginčus, veikia kaip centrinis mokesčių administratorius ir pagal MAĮ 25 straipsnį turi kontroliuoti, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai (7 p.), bendradarbiauti su užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis institucijomis) (17 p.).

MAĮ 154 straipsnio 3 dalis, 156 straipsnis nustato centrinio mokesčių administratoriaus teisę pratęsti skundo nagrinėjimo terminus ir/arba nagrinėjimą sustabdyti, jeigu yra poreikis kreiptis į užsienio institucijas dėl duomenų pateikimo ar faktų nustatymo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškindamas Muitinės departamento pareigas renkant įrodymus yra pažymėjęs, jog įstatymas (aukščiau nurodytos nuostatos) ikiteisminei mokestinius ginčus nagrinėjančiai institucijai numato ne tik teisę, bet ir pareigą rinkti ir vertinti įrodymus, nenurodytus skundžiamame sprendime, ypač jei jie tiesiogiai susiję su skundo dalyku ir pagrindu. 2012 m. vasario 2 d.

Patikrinimo ataskaita patvirtina, jog mokesčių administratorius vadovavosi išimtinai OLAF Ataskaitomis ir neatliko savarankiško faktinių, susijusių su konkrečiu pareiškėjo importu, aplinkybių nustatymo. Šių faktinių aplinkybių nenustatinėjo ir centrinis mokesčių administratorius (atsakovas). Atsakovas 2013 m. balandžio 25 d. teismo posėdžio metu tai patvirtino (Priedas Nr. 2). Pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas atsakovo pareigų apimtį, nepagrįstai atleido atsakovą nuo įstatymo nustatytos mokestinės prievolės įrodinėjimo pareigos bei neatliko teismui priskirtos atsakovo veiksmų tinkamos kontrolės funkcijos.

6. Pirmosios instancijos teismo sprendime liko neįvertinti pareiškėjo pateikti įrodymai, patvirtinantys OLAF ataskaitų prieštaringumą ir neišsamumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-764/2004; 2007 m. liepos 12 m. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1086/2007).

OLAF ataskaitos patvirtina, jog OLAF savarankiškai nevykdė Taivano bendrovių tyrimo, o kreipėsi į Taivano kompetentingas institucijas –BOFT ir DOI dėl pagalbos atliekant tyrimą vietoje (Komisijos I t., b. l. 105, 109). Kaip matyti iš 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos, jos išvados dėl „Deltapower Co LTD“ vykdytos veiklos ir silicio kilmės yra grindžiamos išimtinai BOFT ir DOI pateikta informacija, kuri yra pateikta kaip OLAF ataskaitų priedai (žr. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos 2 p., Komisijos bylos I t., b. l. 138, 140, 142). Nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė pateikti teismui ir pareiškėjui visos apimties OLAF ataskaitas, bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas pateikė dalį OLAF ataskaitų priedų, t. y. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedai Nr. 1.2, 1.3, 2.6, 3.4. Be to, teismui pareikalavus pateikti 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedus, taip pat ir dokumentus, esančius el. variante (ataskaitos priedas – CD), atsakovas 2013 m. sausio 15 d. raštu atsisakė pateikti visą turimą informaciją ir pateikė tik minėtos ataskaitos priedo 3.4 ištrauką (pašalindamas informacijos turinį) (I t., b. l. 120).

2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priede Nr. 1.2 pateikta visų tirtų Taivano bendrovių kilmės sertifikatų rezultatų patikrinimo santrauka, kurios duomenimis grindžiamos OLAF ataskaitų išvados (Komisijos bylos I t., b. l. 138, 140). Pirmosios instancijos teismas neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog šiame rašytiniame įrodyme nėra nustatyta, jog „Deltapower Co LTD“ išduodant Kilmės sertifikatą, būtų pažeistos kilmės sertifikatų išdavimo taisyklės ir/arba kilmės sertifikatai išduoti nepagrįstai dėl neteisingų eksportuotojo pateiktų duomenų. 2011 m. lapkričio 17 d.

OLAF ataskaitos priede Nr. 1.2 esantys duomenys taip pat patvirtina, jog „Deltapower Co LTD“ nėra įvykdžiusi sandorio (eksporto), kuris nesuderinamas su muitų teisės aktais. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priede Nr. 1.3 – „Deltapower Co LTD“ kilmės sertifikatų ir eksporto deklaracijų detalizacija – pateikiami duomenys, jog „Deltapower Co LTD“ neatliko teisės aktų pažeidimų, susijusių su kilmės nustatymu ir silicio eksportu (žr. 65 eilės Nr., I t., b. l. 158). 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priede Nr. 2.6 (II t., b. l. 20, 28) yra atkartojami duomenys, nurodyti priede Nr. 1.3, bei nepateikiami nauji įrodymai, dėl kokių nors „Deltapower Co LTD“ neteisėtų veiksmų egzistavimo (žr. taip pat 2011 m. lapkričio 17 d.

OLAF ataskaitos 2.F dalį, Komisijos bylos I t., b. l. 140). 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priede Nr. 3.4 (II t., b. l. 165-177) nurodyti DOI surinkti duomenys – Taivano eksporto deklaracijų numeriai ir importo valstybės narės pavadinimas. Šie duomenys nepatvirtina kokių nors teisės aktų, inter alia Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio, pažeidimų ar prekių kilmės neatitikimų. Taigi, OLAF Ataskaitų prieduose visiškai nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjo turimi Kilmės sertifikatai yra negaliojantys ar padirbti ir/arba „Deltapower Co LTD“ būtų kitaip pažeidusi prekių kilmės nustatymo taisykles ar neįvykdžiusi operacijų, būtinų kilmės pasikeitimui. 2011 m. liepos 27 d.

OLAF ataskaitos 2.2 punkte nurodyta, jog [OLAF] misijos uždavinys <...> pripažinti negaliojančiais nepreferencinius kilmės sertifikatus, kurie buvo pateikti deklaruojant prekes konkrečiose valstybėse narėse, jeigu prekės kilmės šalis yra Kinijos LR. Taip pat 2.3.1.3 punkte nurodyta, jog <...> [Taivano] nacionaliniai įstatymai nustato, jog BOFT arba Prekybos ir pramonės rūmai negali ne teismo tvarka panaikinti jau išduoto kilmės sertifikato (Komisijos bylos I t., b. l. 105 revers - 106, 107). Tai reiškia, kad 2011 m. lapkričio 27 d.

OLAF ataskaitų priedų 1.2, 1.3, 2.6, 3.4 duomenys paneigia OLAF ataskaitų išvadas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog OLAF iš viso neatliko „Deltapower Co LTD“ tyrimo. Taip pat Muitinės departamento 2013 m. sausio 30 d. rašte Nr. (4.14)3B-1292 (I t., b. l. 148) nurodoma, jog dėl „Deltapower Co LTD“ likvidavimo OLAF bei tyrimą vietoje atlikusios institucijos neatliko jokio tolimesnio bendrovės tyrimo. Šią aplinkybę patvirtina ir 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedas Nr. 1.2, nurodantis, jog „Deltapower Co LTD“ buvo likviduota 2011 m. vasario 8 d., todėl jos patikrinimas iš viso nebuvo atliktas.

Išvadas, jog nei OLAF nei BOFT neatliko „Deltapower Co LTD“ tyrimo bei nenustatė Kilmės sertifikato išdavimo ir kilmės nustatymo pažeidimų, patvirtina 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos 2 dalis, 2.F dalis, (Komisijos bylos I t., b. l. 138, 140).

Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog OLAF ataskaitos prieštarauja Taivano Ekonomikos ministerijos BOFT išvadoms dėl prekių kilmės. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF atskaitos 1, 2 punktuose nurodyta, jog tyrimas buvo vykdomas dėl nurodytų bendrovių, tarp jų „Deltapower Co LTD“, YLB Co, Asia Metallurgical Co Ltd, Latitude Co Ltd. Tiesioginį tyrimą atlikusi BOFT 2012 m. vasario 16 d. rašte Nr. 10101502480, adresuotame OLAF, nurodė, jog po ankstesnių BOFT pranešimų, pateiktų OLAF, buvo atliktas pakartotinis tyrimas eksportuotojų bendrovėse ir nustatyta, jog Taivano bendrovės (patikrinimo metu veikusios bendrovės) iš tiesų pagamino silicio metalą iš importuotų žaliavų, naudojant turimą įrangą, taigi bendrovės pagerino produkto kokybę ir padidino pridėtinę vertę, todėl BOFT padarė išvadą, jog silicio metalo produktai, kuriems buvo išduoti kilmės sertifikatai, iš tikrųjų perėjo esminį gamybos procesą. Tuo pagrindu BOFT panaikino savo anksčiau OLAF pateiktą išvadą dėl esminio eksportuoto metalo transformavimo. Taip pat rašte nurodyta, jog savo išvadą dėl likusių 501 kilmės sertifikatų pateiks vėliau po tyrimo (Komisijos bylos I t., b. l. 123-126). Pažymėtina, jog dėl „Deltapower Co LTD“ likvidavimo dar iki tyrimo pradžios, šios bendrovės patikrinimas nebuvo atliktas, todėl minėtame rašte BOFT nepateikia duomenų apie „Deltapower Co LTD“. Šis įrodymas patvirtina, jog Taivane de facto yra gaminamas silicio metalas, t. y. bendrovės, kurių atžvilgiu OLAF pradėjo tyrimus, importavo žaliavas, o Taivano įmonių atliktas perdirbimas yra tinkamas prekės kilmės pasikeitimui konstatuoti ir išduoti kilmės sertifikatus, net ir nesikeičiant silicio tarifinei subpozicijai. Šios aplinkybės inter alia patvirtina esminį OLAF ataskaitų neobjektyvumą ir pirmosios instancijos teismo išvadų klaidingumą.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų analizės, jų neapibendrino, o savo išvadas grindė tik dalimi įrodymų. Tokiu būdu pažeidė ABTĮ 57, 56 straipsnius bei nukrypo nuo apeliacinės instancijos teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų vertinimo ir teismo aktyvaus dalyvavimo tiriant įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-63/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2922/2011). Be to, skundžiamame sprendime teismas nenurodė jokių argumentų, dėl ko dalis įrodymų buvo atmesti, tuo pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies nuostatas, bei nukrypdamas nuo apeliacinės instancijos teismo formuojamos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

7. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino pareiškėjo motyvo, jog OLAF ataskaitos neatitinka Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, kuriems esant OLAF Ataskaitos gali būti naudojamos kaip įrodymai administraciniame procese. Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnio 2 dalis numato, jog rengiant OLAF ataskaitas, atsižvelgiama inter alia į atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus procedūrinius reikalavimus. Reglamento Nr. 1073/1999 preambulės 16 punktas inter alia nustato, jog OLAF ataskaitas siekiant laikyti priimtinais įrodymais, jos turi būti parengtos taip, kad atitiktų taisykles, reglamentuojančias administracines ataskaitas valstybėse narėse. VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 8 straipsnis, MAĮ 67 straipsnis nustato patikrinimo ataskaitos objektyvumo, išsamumo, visapusiško ir nešališko įrodymų vertinimo reikalavimus. Šios nuostatos apima ir administracinio subjekto veiksmams, rengiant patikrinimo dokumentą, taikomą draudimą remtis prielaidomis ir spėliojimais. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo motyvų, jog byloje esantys įrodymai (2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedai Nr. 1.2, 1.3, 2.6, 3.4, Kilmės sertifikatai, DOI 2011 m. liepos 29 d. raštas, Eksperto išvada, BOFT 2012 m. vasario 16 d. raštas Nr. 10101502480 ir kt.) paneigia OLAF ataskaitose daromas išvadas dėl „Deltapower Co LTD“ eksportuoto pareiškėjui silicio kilmės ir Taivane vykdytų silicio perdirbimo procesų, suteikiančių Taivano kilmę. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į faktą, jog 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaita yra nepasirašyta. Todėl padarė nemotyvuotą ir faktams prieštaraujančią išvadą, jog OLAF tyrimo ataskaita atitinka Reglamento Nr. 1073/1999, VAĮ keliamus reikalavimus.

8. Pirmosios instancijos teismas apribojo pareiškėjo teisę pasinaudoti įrodinėjimo priemonėmis, todėl pažeidė ABTĮ 53 straipsnio 2 dalies, 57 straipsnio 4 dalies, 81 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 14-15) bei 2012 m. rugsėjo 27 d. prašymu prašė išreikalauti iš atsakovo visos apimties OLAF ataskaitas, „Deltapower Co LTD“ silicio importo deklaracijas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. (tiek iš Kinijos Liaudies Respublikos, tiek iš kitų valstybių) ir atitinkamo laikotarpio silicio eksporto deklaracijas bei bendrovės „Deltapower Co LTD“ silicio įsigijimo dokumentus (sąskaitas); atsakovui neturint nurodytų dokumentų – įpareigoti gauti dokumentus iš užsienio valstybių institucijų ar kitų atsakingų subjektų.

Pareiškėjas pakartotinai palaikė šiuos prašymus bylos nagrinėjimo metu bei nurodė, jog pareiškėjas neturi objektyvios galimybės kreiptis į Taivano mokesčių administratorius ar kitas kompetentingas institucijas ir gauti duomenų apie „Deltapower Co LTD“ prekių importo ir eksporto operacijas bei šios bendrovės vykdomą veiklą. Pareiškėjo prašyti išreikalauti įrodymai turėjo suteikti faktinių duomenų apie „Deltapower Co LTD“ atliktas importo operacijas, inter alia valstybes, iš kurių buvo įsigytas silicis „Deltapower Co LTD“ vardu, įsigyto silicio kokybė ir rūšis; taip pat duomenis apie pareiškėjui eksportuotų prekių kokybę bei Taivane atliktas perdirbimo operacijas.

T. y. šių duomenų pagrindu, pareiškėjas būtų galėjęs patikrinti OLAF ataskaitų išvadų pagrįstumą (OLAF ataskaitos išvadų patikrinimo būtinybę sąlygoja 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedai, kurie nepatvirtina OLAF daromų išvadų) bei pagrįsti, kokio pobūdžio prekių apdorojimo operacijos buvo atliktos, t. y. esminį prekės pasikeitimą. Taip pat OLAF 2013 m. sausio 25 d. elektroniniu laišku nurodė pareiškėjui, jog pareiškėjui ginčijant OLAF ataskaitas, OLAF turėtų būti įtraukta į procesą šalimi (I t., b. l. 132).

Atsižvelgiant į tai, jog muitinė nedalyvavo OLAF tyrime (ką patvirtino atsakovo atstovė 2013 m. balandžio 25 d. teismo posėdyje) ir neturi duomenų apie OLAF atlikto tyrimo aplinkybes, pareiškėjas 2013 m. sausio 29 d. pateikė prašymą dėl OLAF įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu (I t., b. l. 125). Tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir/arba atsakovo įpareigojimo pateikti įrodymus. Bylos nagrinėjimo eigoje, teismas įpareigojo atsakovą pateikti 2011 m. lapkričio 17 d.

OLAF ataskaitos priedus, taip pat pateiktus muitinei elektroninėje laikmenoje (CD). Tačiau atsakovas 2013 m. sausio 15 d. raštu atsisakė pateikti prašomus išreikalauti įrodymus (I t., b. l. 120). Teismas nesiėmė veiksmų situacijai išspręsti. Taip pat 2013 m. vasario 4 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas pateikė prašymą teismui įpareigoti atsakovą kreiptis į Taivano kompetentingas institucijas dėl informacijos apie pareiškėjo turimų silicio kilmės sertifikatų teisėtumą ir kilmės fakto nustatymo konkrečioms importuotoms siuntoms (remiantis Bendrijos muitinės kodekso 220 str. 2 d.

b) papunkčio trečia pastraipa), tačiau pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino. Aiškindama mokesčių mokėtojo įrodinėjimo pareigą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų plenarinė sesija yra pažymėjusi, jog MAĮ nuostata, kad, nesutikdamas su apskaičiuotąja suma, mokesčių mokėtojas privalo įrodyti, jog apskaičiuotoji suma yra neteisinga, neleidžia daryti išvados, kad, apskaičiuodamas mokesčius, mokesčio administratorius gali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneiginėti mokesčių mokėtojas (2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 2003, p. 120-137).

Remiantis ABTĮ 81 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005; Administracinių teismų praktika 7), pirmosios instancijos teismas, byloje nustatęs įrodinėtinas aplinkybes, pats apribojo pareiškėjo įrodinėjimo teisę, taip pat nepagrįstai neįvertino atsakovo neveikimo atsisakant pateikti įrodymus ar kreiptis į kompetentingas institucijas dėl įrodymų pateikimo.

9. Pirmosios instancijos teismas nepateikė byloje surinktų įrodymų vertinimo ir neatliko atsakovo veiksmų (mokestinio patikrinimo) kontrolės. Teismas pareiškėjo motyvus atmetė iš esmės, motyvuodamas OLAF ataskaitose, atsakovo procesiniuose dokumentuose ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendime padarytomis išvadomis. Šiuo atveju byloje esančių dokumentų (2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitos, Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, OLAF Ataskaitų) bei dalies atsakovo atsiliepimuose į skundą pateiktų motyvų pažodinis perrašymas ir abstraktaus pobūdžio ginčo dalyką reglamentuojančių teisės aktų išvardijimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų įrodymų reikiamos analizės ir nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų bei ABTĮ 86 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies. Tokios teisės aiškinimo taisyklės laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-63/2011; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3431/2011; 2011 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1144/2011; 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006; Administracinių teismų praktika 10).

10. Remiantis teismų praktika, poreikis apeliacinėje instancijoje nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka gali kilti dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrų faktinių aplinkybių nenustatė (neišsiaiškino), nors jos galėtų būti reikšmingos ginčo išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, taip pat siekiant užtikrinti asmens teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. N662-1113/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis byloje Nr. 2A-1126/2012;

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis byloje Nr. 2A-1184/2012). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pateikti motyvai, patvirtinantys faktą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos ir vertinamos ginčą nagrinėjant ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijose. Taip pat teismas nustatė, jo manymu, byloje įrodinėtinas aplinkybes, tačiau netenkino pareiškėjo prašymų dėl įrodymų išreikalavimo ir trečiojo asmens įtraukimo į bylą. Nepaisant nustatytos naujos faktinės aplinkybės, teismas nenustatė ir neįvertino tam tikrų faktinių aplinkybių, kurios yra reikšmingos tam, kad būtų galima įvertinti silicio kilmės pasikeitimą t.y. kokios kokybės (grynumo laipsnio, perdirbimo lygio) silicis buvo importuotas į Taivaną ir kokios kokybės eksportuotas į Lietuvą.

Taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus dėl Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto taikymo ir atsisakymo išieškoti importo mokesčius bei argumentus dėl Kilmės sertifikatų juridinio galiojimo ir atitikimo teisės aktų reikalavimams, yra poreikis nustatyti faktines aplinkybes – kokius patikrinimo veiksmus atliko atsakovas nurodytais klausimais. Kaip yra nurodyta ESTT praktikoje, Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste, muitinė, norėdama vykdyti išieškojimą išleidus prekes, turi, pagrįsdama savo reikalavimą, atsisakyti taikyti 220 straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintą reikalavimo atsisakymą, pateikti įrodymus, kad neteisingi sertifikatai buvo išduoti dėl neteisingų eksportuotojo pateiktų faktinių duomenų (ESTT 2006 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. C-293/04, para. 39, 46).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas buvo atmetęs pareiškėjo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir/ar įpareigojimo atsakovo pateikti įrodymus (dėl importuoto į Taivaną ir eksportuoto į Lietuvą silicio kokybės – „Deltapower Co LTD“ importo ir eksporto deklaracijos, silicio įsigijimo dokumentus, sąskaitas; taip pat duomenis iš Taivano institucijų apie išduotų Kilmės sertifikatų atitikimą reikalavimams). Taigi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu bus poreikis surinkti papildomų įrodymų bei pasisakyti dėl jų vertinimo.

Iš byloje esančių dokumentų šių faktinių aplinkybių nėra galimybės nustatyti ir/arba teisingai įvertinti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 145-150) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas, cituodamas teisės aktų ar teismų praktikos nuostatas, apeliacinio skundo motyvų nepagrindžia konkrečiais įrodymais.

2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato reikalavimų teismams spręsti ginčą tik išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo ribose arba pagal įrodymus, pateiktus ikiteisminio nagrinėjimo stadijoje, t. y. teismo nesaisto ikiteisminio ginčo metu priimti sprendimai, jis tikrina visą bylos medžiagą ir įrodymus, kaip pateiktus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, taip ir teismui.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas būtent įvertinus visus įrodymus, kaip rašytinius, taip ir pateiktus žodžiu. Pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei ikiteisminės šį ginčą nagrinėjusios institucijos niekada neginčijo pareiškėjo importuotos prekės sudėties ar techninių charakteristikų (neteigė, kad tai yra silicio žaliava), o tik, remdamiesi OLAF atlikto tyrimo išvadomis, teigė, kad Taivano įmonė „Deltapovver Co LTD“ importavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos ir eksportavo į ES visai jo neperdirbusi arba jį suskaldžiusi (kas nesuteikia Taivano kilmės). Todėl šios įmonės eksportuotos siuntos taip pat yra laikomos kilusiomis iš Kinijos Liaudies Respublikos. Taigi, surinktais ir ištirtais įrodymais patvirtinama, kad pareiškėjo importuotas silicis yra Kinijos Liaudies Respublikos kilmės.

4. Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnyje nustatyta, kad jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-373/08, aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį, yra nurodęs, kad lemiamas kriterijus yra baigiamasis svarbus perdirbimas arba apdorojimas (38 para.).

Taip pat nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio prasme baigiamasis perdirbimas ar apdorojimas yra „svarbus“, tik jei šio proceso metu pagamintai prekei būdingos specifinės nuosavos savybės ir sudėtis, kurių ji neturėjo iki šio perdirbimo ar apdorojimo. Procesai, pakeičiantys prekės išvaizdą jos panaudojimo tikslu, tačiau nelemiantys svarbaus kokybinio savybių pakeitimo, negali nulemti šios prekės kilmės. Produkto perdirbimo operacijos, kurios nesukelia svarbaus jo savybių ar sudėties pakeitimų todėl, kad pasireiškia tik jo padalijimu ir pavidalo pakeitimu, vis dėlto nėra pakankamai būdingas kokybinis pakeitimas, kuris galėtų būti traktuojamas kaip naujo produkto pagaminimas arba kaip svarbus šio produkto gamybos etapas (46 ir 47 para.).

Be to, ESTT minėtoje byloje yra pasisakęs, kad pagrindinio produkto (silicio plokščių) skirtingo laipsnio sumalimas neturėtų būti traktuojamas kaip svarbus jo perdirbimas ar apdorojimas, nes jis tik pakeičia šio produkto konsistenciją ir pavidalą vėlesnio jo naudojimo tikslais, tačiau nelemia svarbaus kokybinio pagrindinio produkto pakeitimo. Kita vertus, sumalto produkto kokybės kontrolė atskiriant ir jo pakavimas atitinka tik produkto prekybos reikalavimus ir nedaro poveikio jo pagrindinėms savybėms (50 ir 51 para.). Nagrinėjamo ginčo atveju iš OLAF ataskaitos matyti, kad prekių siuntėjas „Deltapower Co LTD“ iš Kinijos gautą silicį reeksportuodavo, neatlikdamas jokio perdirbimo arba atlikdamas nežymų perdirbimo procesą (išgryninimą, skaldymą).

Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio nuostatas ir į šių nuostatų išaiškinimą ESTT sprendime Nr. C-373/08, prekių siuntėjo atliktos apdorojimo operacijos negali būti traktuojamos kaip silicio metalo kilmę pagrindžiantis perdirbimo arba apdorojimo procesas ir nesuteikia siliciui Taivano kilmės. Tuo tarpu pareiškėjas silicio kilmę grindžia vien interpretuodamas OLAF ataskaitoje nurodytas aplinkybes, kad silicis buvo perdirbamas, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių, kokio pobūdžio prekių apdorojimo operacijos Taivane buvo atliktos su jų gautomis siuntomis.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo importuotas silicis neįgijo Taivano kilmės.

5. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nepaneigė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Suvirinimo ir medžiagotyros problemų instituto eksperto doc. dr. N. V. 2012 m. lapkričio 2 d. išvadoje Nr. 2012-02 nustatytų faktų. Tačiau ir nereikėjo paneigti, kadangi ekspertas pateikė išvadą ne dėl ginčo dalyko. Pažymėtina, kad ginčas byloje sprendžiamas dėl pareiškėjo importuotų prekių kilmės. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtas specialistas tik atsakė į pareiškėjo klausimus apie įsigyto silicio kokybę, jo panaudojimo galimybes, ir pateikė išvadą, kad Taivano įmonė „Deltapower Co LTD“ jam tiekė techninį silicį (markės silicon metai 3303), kuris yra perdirbimo technologijų produktas ir nėra laikomas neapdorota žaliava ar iškasena, tačiau ekspertas nepatvirtino ir neįrodė, kad silicis tokias savybes ir kokybę įgijo Taivane, o ne Kinijoje. Tokią pat teisingą išvadą padarė teismas ir dėl posėdžio metu apklausto liudytojo D. S., kuris taip pat tik patvirtino įsigyto silicio kokybės duomenis, tačiau nenurodė jokių objektyvių aplinkybių apie Taivano įmonėje „Deltapower Co LTD“ vykdytus silicio perdirbimo procesus, kurie pagrįstų pareiškėjo teiginius apie silicio galimus kilmės pasikeitimus iš kiniškos į taivanišką.

6. Nepagrįstas pareiškėjo motyvas, kad teismas neturėjo jam perkelti naštos įrodyti, jog silicio perdirbimas buvo atliktas Taivane. Logiška, kad nesutinkant su OLAF atlikto tyrimo išvada ir norint ją paneigti, privalu pateikti neginčytinus įrodymus, kad ta išvada neteisinga, t. y. įrodymus, kad iš Kinijos į Taivaną įvežtas silicis, įgijo pastarosios kilmę. Pažymėtina, kad ESTT ne vienoje byloje yra akcentavęs, kad ES neturi atsakyti už importuotojų tiekėjų neteisėtų veiksmų žalingas pasekmes ir pažymėjęs (2006 m. kovo 9 d. sprendimas Beemsterboer Coldstore Services Nr. C-293/04, 2011 m. lapkričio 8 d. sprendimas Finannzgericht Hamburg Nr. C-438/11 ir t.t.), jog pareiga įrodyti, kad sertifikatas, kurį išdavė trečiosios valstybės institucijos, pagrįstas teisingais faktiniais duomenimis, tenka apmokestinamajam asmeniui, neatsižvelgiant į tradicines įrodinėjimo pareigos pasiskirstymo taisykles, pagal kurias ši pareiga tenka muitinės institucijoms, norinčioms remtis 220 straipsnio 2 dalies b) punkto trečios pastraipos pradžia.

Pareiškėjui įrodinėjimo našta tenka ir vykdant kitų teisės aktų reikalavimus. Bendrijos muitinės kodeksas įpareigoja asmenį (importuotoją) pateikti prekes muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti ir kartu su deklaracija pateikti visus dokumentus, reikalingus nuostatoms, reglamentuojančioms muitinės procedūros, kuriai deklaruojamos prekės, atlikimo tvarką, taikyti, o muitinei suteikta teisė atlikti tikrinimus (taip pat ir po muitinio įforminimo) ir reikalauti iš asmens pateikti papildomus įrodymus (26, 62, 78 str. ir kt.).

Visi asmens importuotų prekių muitiniam įforminimui pateikiami dokumentai yra susiję su jo verslo reikalais, todėl asmuo pats turi rūpintis galimybe gauti iš savo partnerių visus būtinus dokumentus, paaiškinimus ir t. t. Mokesčių administravimo įstatymas nustato ne tik mokesčių mokėtojo pareigą, bet ir jo teisę patikrinimo ir ginčo nagrinėjimo metu teikti mokesčių administratoriui dokumentus, paaiškinimus, informaciją. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas).

Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007).

7. Pareiškėjas teisingai nurodo, kad ginčo atveju Kilmės sertifikatu siekiama gauti ne teisę į lengvatą (preferencinio muito tarifo taikymą), o taikyti bendrąjį muito tarifą, tačiau neteisingai aiškindamas ir interpretuodamas teisės aktų nuostatas nepagrįstai teigia, kad muitinė neatliko Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 64 straipsnyje nustatytos prievolės kreiptis į kilmės sertifikatą išdavusią instituciją dėl kilmės patikrinimo ir neatliko pareigos įrodyti kilmės sertifikato negaliojimą. Pažymėtina, kad Bendrijos muitinės kodekso 26 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad muitų teisės aktai arba kiti konkrečių sričių dalykus reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai gali nustatyti, kada privaloma pateikti prekių kilmę įrodantį dokumentą. Šiuo metu joks galiojantis teisės aktas nenumato prievolės importuotojui pateikti bendrąjį kilmės sertifikatą, tuo pačiu joks teisės aktas nereglamentuoja ir vėlesnio jų tikrinimo. Tačiau Bendrijos muitinės kodekso 26 straipsnio 2 dalis nustato, kad „nepaisant to, kad pateiktas toks dokumentas, muitinė turi teisę, kilus rimtoms abejonėms, reikalauti, kad būtų pateiktas bet kuris papildomas įrodymas, liudijantis, kad nurodyta prekių kilmė tenkina atitinkamų Bendrijos teisės aktų nustatytų taisyklių reikalavimus“. Taigi, vadovaujantis šiuo straipsniu, muitinė turi ne prievolę įrodyti kilmės sertifikato negaliojimą, o teisę „reikalauti, kad būtų pateiktas bet kuris papildomas įrodymas, liudijantis, kad nurodyta prekių kilmė tenkina atitinkamų Bendrijos teisės aktų nustatytų taisyklių reikalavimus“. Tuo pačiu pažymėtina, jog OLAF atliekamame tyrime, kuriame išreikšta vieninga nuomonė, kad Taivano įmonė „Deltapower Co LTD“ importavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos ir eksportavo į Lietuvą visai jo neperdirbusi arba jį suskaldžiusi (kas nesuteikia Taivano kilmės), todėl šios įmonės eksportuotos siuntos taip pat yra laikomos kilusiomis iš Kinijos Liaudies Respublikos, dalyvavo kitų kompetentingų institucijų atstovai tarp jų ir sertifikatą išdavusios institucijos atstovas (Taivano Ekonomikos ministerijos Užsienio prekybos biuro (BOFT) ir Taivano Finansų ministerijos Generalinio muitinės direktorato Tyrimų departamento (DOI).

8. Išsamus teisinis pagrindas, kuriuo grindžiami Bendrijos ir valstybių narių veiksmai kovojant su sukčiavimu ir kita Bendrijos finansiniams interesams žalinga neteisėta veika, yra reglamentuotas Europos Bendrijų steigimo sutartyje. Sutarties 280 straipsnio (nuo 2009 m. Lisabonos sutarties 325 str.) 1 dalyje pasakyta, kad Bendrija ir valstybės narės Bendrijos finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ir kitoms neteisėtoms veikoms priešinasi taikydamos pagal šį straipsnį nustatytinas priemones, kurių paskirtis yra atgrasinti ir valstybėse narėse užtikrinti veiksmingą apsaugą.

Taryba, pasitarusi su Audito Rūmais nustato būtinas priemones Bendrijos finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo prevencijai bei kovos su juo srityse, kad sudarytų valstybėse narėse veiksmingos ir lygiavertės apsaugos galimybes, nurodyta 4 dalyje. Sutarties 280 straipsnio (nuo 2009 m. Lisabonos sutarties 325 str.) 1 dalyje pasakyta, kad Bendrija ir valstybės narės Bendrijos finansiniams interesams kenkiančiam sukčiavimui ir kitoms neteisėtoms veikoms priešinasi taikydamos pagal šį straipsnį nustatytinas priemones, kurių paskirtis yra atgrasinti ir valstybėse narėse užtikrinti veiksmingą apsaugą.

Taryba, pasitarusi su Audito Rūmais nustato būtinas priemones Bendrijos finansiniams interesams kenkiančio sukčiavimo prevencijai bei kovos su juo srityse, kad sudarytų valstybėse narėse veiksmingos ir lygiavertės apsaugos galimybes, nurodyta 4 dalyje. Tuo tikslu Komisijos sprendimu Nr. 1999/352/EB buvo įsteigta nepriklausoma institucija – Kovos su sukčiavimu tarnyba – OLAF. Pažymėtina, kad OLAF atliko ne mokestinį patikrinimą (neskaičiavo mokesčių ir neregistravo skolos), o kaip ir įpareigoja Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 1073/99, atliko administracinį tyrimą, siekiant ginti Bendrijos finansinius interesus nuo neteisėtų veiksmų ir tyrimo medžiagą perdavė valstybėms narėms administraciniams procesams taikyti.

OLAF tyrimo tikslas yra ne mokesčių apskaičiavimas ir skolos įregistravimas konkrečiam skolininkui, o kaip nurodyta Misijos ataskaitos Bylos OF/2010/0827 1 punkte – kartu su kompetentingomis Taivano institucijomis išanalizuoti įtariamą silicio metalo, kilusio iš Kinijos Liaudies Respublikos, tačiau deklaruojamo kaip kilusio iš Taivano, persiuntimą importui į ES, siekiant išvengti Kinijos produktams taikomų antidempingo priemonių ir tokiu būdu pažeidžiant Bendrijos finansinius interesus. OLAF šį kilmės patikrinimą atliko remdamasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1073/99 bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 515/97 nuostatomis, taigi pagrindo nepripažinti ar abejoti atlikto tyrimo rezultatais nėra.

Minėto Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnio 2 dalis inter alia nustato, jog <...> šiuo pagrindu parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje. Kauno teritorinė muitinė pareiškėjui skolą įregistravo ne tiesiogiai pagal OLAF ataskaitą, bet surašyta 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaita Nr. 2KM320008M, parengta teisės aktų nustatyta tvarka, patikrinus bendrovės ūkinę komercinę veiklą, jos apskaitą, susijusią su prekių išleidimu į laisvą apyvartą.

Patikrinimo ataskaitoje pažymėta, kad buvo nagrinėjami ir įvertinti visi patikrinimo metu surinkti dokumentai. Pats pareiškėjas skunde pažymėjo, kad valstybės narės mokesčių administratorius atlikdamas savarankišką tyrimą turi atsižvelgti į OLAF pateiktą informaciją. Taigi, remiantis minėta OLAF ataskaita (nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis) buvo priimta Kauno teritorinės muitinės patikrinimo ataskaita, atitinkanti tiek Mokesčių administravimo, tiek Viešojo administravimo įstatymų reikalavimus.

9. Sprendžiant apmokestinimo klausimą, susijusį su prekių kilme, muitinei užtenka nustatyti tikrą prekių kilmę ir nereikia įrodinėti importuotojo nesąžiningumo ar kaltės buvimo. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė teisės normos, kuri numatytų, kad importuotojui nėra pareigos sumokėti importo mokesčius, jeigu jis buvo sąžiningas ir jo veiksmuose nėra kaltės. Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnio 1 dalis bei Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos, patvirtintos Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d.

įsakymu Nr. 1B-329, 34 punktas nustato, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą muitinės deklaraciją arba bendrojo administracinio dokumento 4-ąjį egzempliorių, asmuo, kurio vardu deklaruojamos prekės, pareiškia, kad jis deklaruoja minėtas prekes nurodytai muitinės procedūrai arba kitam muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti arba prekių turimam Bendrijos prekių muitiniam statusui įrodyti ir, neapribojant teisės taikyti teisės aktų nustatytas sankcijas, tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą ir visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos muitinės procedūros arba kito muitinės sankcionuoto veiksmo taikymo pradžia, įvykdymą, tame tarpe ir teisingą mokesčių apskaičiavimą ir savalaikį jų sumokėjimą.

Taigi, už visų minėtų prievolių tinkamą įvykdymą (ir „už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą“) atsakomybė teisės aktais numatyta ne prekių pardavėjui ar eksportuotojui, o asmeniui, „kurio vardu deklaruojamos prekės“, kadangi pastarasis, deklaruodamas prekes ir apskaičiuodamas mokesčius, privalo užtikrinti duomenų apie deklaruojamą prekę teisingumą, deklaracijoje nurodytus faktus pagrįsti galiojančiais ir teisingais dokumentais (tame tarpe ir kilmės įrodymais).

Todėl nepagrįsti pareiškėjo motyvai, jog neteisingus kilmės dokumentus jam pateikė prekių pardavėjas, o jo kaltės nėra. Kaip minėta, Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnis suteikia muitinei teisę savo iniciatyva patikrinti muitinės deklaracijas po prekių išleidimo, atlikti ūkinės-komercinės veiklos patikrinimą ir, remiantis naujai surinkta informacija, pataisyti muitinės deklaraciją ir išieškoti papildomai apskaičiuotus muitus ir mokesčius. Taigi muitinė, gavusi iš OLAF informaciją apie pareiškėjo importuotų prekių kilmę, įgijo teisę ir pagrįstai atliko patikrinimą ir perskaičiavo mokesčius.

10. 2004 m. kovo 2 d. Tarybos reglamento Nr. 398/2004 1 straipsnyje, galiojusiame prekių importo metu, yra nustatyta, kad Kinijos kilmės siliciui yra taikomos 49 proc. dydžio galutinio antidempingo muito tarifas. Ši nuostata yra aiški ir vienareikšmiška, o pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra grindžiami netinkamu šios nuostatos ir Reglamento Nr. 1225/2009 nuostatų interpretavimu.

11. Taivano įmonė „Deltapower Co LTD“ yra pareiškėjo verslo partnerė, todėl dėl šios įmonės dispozicijoje esamų dokumentų ir turėtų kreiptis į ją, o ne į Lietuvos muitinę, kuri neatliko jokio minėtos įmonės patikrinimo. Pareiškėjo prašymas išreikalauti visą OLAF ataskaitą negali būti patenkintas, kadangi OLAF tyrimo medžiaga kompetentingoms institucijoms perduodama vadovaujantis 1997 m. kovo 13 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 515/97 21 straipsnio 1 dalimi, kas ir nurodyta OLAF 2011 m. birželio 12 d. rašte. Šio reglamento 45 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad, neatsižvelgiant į formą, bet kuri informacija, perduodama remiantis šiuo reglamentu, yra konfidencialaus pobūdžio, įskaitant duomenis saugomus MIS. Jai taikomas tarnybinio slaptumo įsipareigojimas ir tokia pat apsauga, kokia taikoma pagal valstybės narės, kuri gauna informaciją, nacionalinius teisės aktus ir pagal nuostatas, taikomas Bendrijos institucijoms. Pažymėtina, jog OLAF Misijos ataskaitoje įtraukta tyrimo medžiaga, susijusi ne tik su Taivano įmonės „Deltapower Co LTD“ vykdytomis silicio importo iš Kinijos Liaudies Respublikos ir eksporto UAB „Baltical“ procedūromis, tačiau ir visos eilės kitų įmonių, kas laikoma tų įmonių komercine paslaptimi. Visi OLAF misijos į Taivaną ataskaitos duomenys, susiję su pareiškėjo importuotu Taivano siuntėjo „Deltapower Co LTD“ silicio metalu, yra pateikti byloje. Be to, pareiškėjo atstovas ne kartą lankėsi Muitinės departamente, kur jam buvo suteikta galimybė susipažinti su minėtos OLAF ataskaitos duomenimis. Taigi, pirmos instancijos teismas priešingai, negu skunde nurodo pareiškėjas, buvo aktyvus, rinkdamas įrodymus, ką patvirtina bylos medžiaga (teismo rašytiniai ir protokoliniai įpareigojimai šalims teikti įrodymus). Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti kompetentingos ES institucijos atlikto tyrimo rezultatus. Pažymėtina, kad kilmę pagrindžiantys dokumentai turi atitikti ne tik formą, bet ir turinį, t. y. formaliai įformintame dokumente pateikta informacija turi būti teisėta ir atitikti faktines aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neigia savo pareigą teikti įrodymus, nepagrįstai tvirtindamas, kad tai yra teismo bei atsakovo pareiga.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 141-143) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas savaip sau naudinga linkme interpretuoja teismo sprendimo argumentaciją, susijusią su silicio perdirbimu. Teismas, savo sprendime tirdamas įrodymus, nustatė, kad: OLAF ataskaitoje buvo padaryta išvada, jog prekių siuntėjas „Deltapower Co LTD“ iš Kinijos gautą silicį reeksportuodavo, neatlikdamas jokio perdirbimo arba atlikdamas nežymų perdirbimo procesą (išgryninimą, skaldymą). Iš Kinijos Respublikos Taivano generalinės muitinės direktorato Tyrimų departamento rašto departamento rašto THOR (2011) 27463-17/11/2011 „Tyrimo rezultatai apie Deltapower Co LTD“, adresuoto OLAF tyrėjui, matyti, kad 2011 m. liepos 19 d. buvo apsilankyta „Deltapower Co LTD“, Kaohsiunge, Taivanyje, be to, ji panaikinama, t. y. likvidavimo procese.

Toliau rašte pateikta santrauka pareiškimo, išdėstyto bendroves „Deltapower Co LTD“ vadovo p. Liu apklausos metu, per kurią jis nurodė, kad silicio metalo atsargas jie importavo iš Kinijos į nuomojamus sandėlius, bei, atsižvelgė į gautus užsakymus, šias silicio siuntas eksportavo Europos klientams. Dalis importuotų prekių buvo tiesiai reeksportuotos iš Taivano be jokio apdirbimo, o dalis, vykdant Europos klientų reikalavimus, susmulkinus į atskiras nešvarias priemaišas. To paties dokumento vertime, pateiktame byloje nurodyta, kad „kai kurios importuotos prekės buvo reeksportuojamos iš Taivano tiesiogiai be jokio apdorojimo, o kai kurias reikėjo susmulkinti į mažesnius grūdelius ir išrūšiuoti pagal priemaišas, kad atitiktų Europos klientų pageidavimams“.

Minėtas dokumentas liudija, kad OLAF tyrime dalyvavo ir Taivano generalinio muitines direktorato Tyrimų departamento pareigūnai. Iš papildymo prie 2011 m. liepos 27 d. Komisijos ataskaitos THOR (2011) 18655 matyti, kad bendrovė „Deltapower Co LTD“ nebevykdo veiklos nuo 2011 m. vasario 8 d. Minėta aplinkybė nepaneigia OLAF išvados DOI duomenų pagrindu, kad „Deltapower Co LTD“ veiklos laikotarpiu ji importuodavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos ir vykdė jo eksporto į Europos Sąjungą be jokio perdirbimo arba atlikdama tik smulkinimo procesą (Teismo sprendimo 10 l.).

Teismas, vertindamas liudytojo D. S. parodymus bei 2012 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Suvirinimo ir medžiagotyros problemų instituto eksperto doc. dr. N. V. išvadas (Teismo sprendimo 10 l.) bei kitus minimus įrodymus, niekur nepadarė vienareikšmiškos išvados, jog silicis buvo perdirbamas, o tik padarė išvadą, jog „iš pateikto susirašinėjimo negalima daryti išvados apie silicio kilmės šalį“ bei konstatavo, jog „D. S. patvirtino tik aplinkybes apie įsigyto silicio kokybę, tačiau nenurodė jokių objektyvių duomenų apie bendrovėje „Deltapower Co LTD“ vykdytus silicio žaliavos perdirbimo procesus, kurie pagrįstų pareiškėjos teiginius apie silicio kilmės pasikeitimą“.

Teismas, aiškiai ir argumentuotai vertindamas atskirus įrodymus, pasisakė, jog „nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, kurie paneigtų OLAF nustatytas aplinkybes. Silicio pirkimo dokumentacijos tyrimo pagrindu daromos išvados dėl jo kilmės šalies yra hipotetinės ir negali paneigti tų aplinkybių, kurios nustatytos remiantis ankščiau aptartais duomenimis bei nepatvirtina silicio Taivano kilmės“.

Muitinė nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad atsakovai turėjo tirti silicio kokybę, grynumo laipsnį, kadangi už visos informacijos, susijusios su importuojamos prekės pateikimu, šiuo atveju ir susijusią su importuojamos prekės – silicio perdirbimu konkrečioje valstybėje, turi įrodyti deklarantas. Be to, šiuo konkrečiu atveju muitinei nėra svarbus prekės grynumas ar kokybė, o svarbus yra perdirbimo faktas Taivane.

Pagal Tarybos Reglamento (EEB) NR. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatų 199 straipsnį, pateikus muitinės įstaigai deklaranto ar jo atstovo pasirašytą deklaraciją deklarantas ar jo atstovas tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, visų prievolių, susijusių su deklaracijoje nurodytos procedūros taikymo pradžia įvykdymą bei kt. Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 1B-329 patvirtintos Bendrojo administracinio dokumento pildymo instrukcijos 34 punktas nustato, kad pateikus muitinės įstaigai deklaranto arba jo atstovo pasirašytą muitinės deklaraciją arba bendrojo administracinio dokumento 4-ąjį egzempliorių asmuo, kurio vardu deklaruojamos prekes, pareiškia, kad jis deklaruoja minėtas prekes nurodytai muitinės procedūrai arba kitam muitines sankcionuotam veiksmui įforminti arba prekių turimam Bendrijos prekių muitiniam statusui įrodyti ir, neapribojant teisės taikyti teises aktų nustatytas sankcijas, tampa atsakingas už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktu dokumentų tikrumą ir visų prievolių susijusių su deklaracijoje nurodytos muitines procedūros arba kito muitinis sankcionuoto veiksmo taikymo pradžia, įvykdymą tame tarpe ir teisingų mokesčių apskaičiavimą ir savalaikį jų sumokėjimą Taigi, už visų minėtų prievolių tinkamą įvykdymą (ir „už deklaracijoje pateiktos informacijos teisingumą, kartu su deklaracija pateiktų dokumentų tikrumą atsakomybė teisės aktais numatyta ne prekių pardavėjui ar eksportuotojui ir tuo labiau ne muitinei, o asmeniui, „kurio vardu deklaruojamos prekės“, kadangi pastarasis, deklaruodamas prekes ir apskaičiuodamas mokesčius, privalo užtikrinti duomenų apie deklaruojamų prekių teisingumą deklaracijoje nurodytus faktus pagrįsti galiojančiais ir teisingais dokumentais (tarp jų ir kilmes įrodymais).

2. Šiuo atveju muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu, turi teisę savo iniciatyva patikrinti muitinės deklaracijas po prekių išleidimo laisvai cirkuliuoti, atlikti ūkinės-komercinės veiklos patikrinimą ir, remdamasi naujai surinkta informacija, pataisyti muitinės deklaraciją bei išieškoti papildomai apskaičiuotus muitus ir mokesčius. Be to, pagal Bendrijos muitinės kodekso 25 straipsnio nuostatas, jeigu nustatoma arba jeigu išaiškinti faktai patvirtina prielaidą, kad vienintelis kurio nors perdirbimo arba apdorojimo proceso tikslas buvo apeiti nuostatas, taikomas Bendrijoje konkrečių šalių prekėms, toks perdirbimo arba apdorojimo procesas jokiomis aplinkybėmis nelaikomas suteikiančiu taip pagamintoms prekėms šalies, kurioje jis yra atliktas, prekių kilmę, įgyjamą pagal 24 straipsnį.

Šiame straipsnyje nustatyta, kad jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagristas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-373/08, aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį, yra nurodęs, kad lemiamas kriterijus yra baigiamasis svarbus perdirbimas arba apdorojimas (38 para.).

Taip pat nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio prasme baigiamasis perdirbimas ar apdorojimas yra „svarbus“, tik jei šio proceso metu pagamintai prekei būdingos specifinės nuosavos savybės ir sudėtis, kurių ji neturėjo iki šio perdirbimo ar apdorojimo. Procesai, pakeičiantys prekės išvaizdą jos panaudojimo tikslu, tačiau nelemiantys svarbaus kokybinio savybių pakeitimo, negali nulemti šios prekės kilmės. Produkto perdirbimo operacijos, kurios nesukelia svarbaus jo savybių ar sudėties pakeitimų todėl, kad pasireiškia tik jo padalijimu ir pavidalo pakeitimu, vis dėlto nėra pakankamai būdingas kokybinis pakeitimas, kuris galėtų būti traktuojamas kaip naujo produkto pagaminimas arba kaip svarbus šio produkto gamybos etapas (46 ir 47 para.).

Be to, ESTT minėtoje byloje yra pasisakęs, kad pagrindinio produkto (silicio plokščių) skirtingo laipsnio sumalimas neturėtų būti traktuojamas kaip svarbus jo perdirbimas ar apdorojimas, nes jis tik pakeičia šio produkto konsistenciją ir pavidalą vėlesnio jo naudojimo tikslais, tačiau nelemia svarbaus kokybinio pagrindinio produkto pakeitimo. Kita vertus, sumalto produkto kokybės kontrolė atskiriant ir jo pakavimas atitinka tik produkto prekybos reikalavimus ir nedaro poveikio jo pagrindinėms savybėms (50 ir 51 para.). Nagrinėjamo ginčo atveju iš OLAF ataskaitos matyti, kad prekių siuntėjas „Deltapower Co LTD“ iš Kinijos gautą silicį reeksportuodavo neatlikdamas jokio perdirbimo arba atlikdamas nežymų perdirbimo procesą (išgryninimą, skaldymą).

Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio nuostatas ir į šių nuostatų išaiškinimą ESTT sprendime Nr. C-373/08, prekių siuntėjo atliktos apdorojimo operacijos negali būti traktuojamos kaip silicio metalo kilmę pagrindžiantis perdirbimo arba apdorojimo procesas ir nesuteikia siliciui Taivano kilmės. Tuo tarpu pareiškėjas silicio kilmę grindžia vien interpretuodamas OLAF ataskaitoje nurodytas aplinkybes, kad silicis buvo perdirbamas, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių, kokio pobūdžio prekių apdorojimo operacijos Taivane buvo atliktos su jų gautomis siuntomis.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo importuotas silicis neįgijo Taivano kilmės.

3. Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkte nustatyta, jog paskesnis įtraukimas į apskaitą neatliekamas, jeigu teisiškai privaloma sumokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl muitinės padarytos klaidos, kurios, yra pagrindo manyti, asmuo, privalėjęs sumokėti tokią pinigų sumą, negalėjo nustatyti, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu. Jeigu prekių lengvatinis statusas nustatomas pagal administracinio bendradarbiavimo sistemą, dalyvaujant trečiosios šalies institucijoms, kurios išduoda netinkamą sertifikatą, toks išdavimas yra klaida, kurios nebuvo galima nustatyti pagal 220 straipsnio 1 dalį.

Vis dėlto netinkamo sertifikato išdavimas nėra klaida, jeigu sertifikatas buvo išduotas pagal neteisingai eksportuotojo pateiktus faktus, išskyrus tuos atvejus, kai visų pirma yra aišku, kad sertifikatą išdavusios institucijos žinojo arba turėjo žinoti, kad prekės neatitiko reikalavimų, pagal kuriuos taikomas preferencinis režimas. Apmokestinamas asmuo gali įrodyti, jog buvo sąžiningas, jeigu yra akivaizdu, jog vykdydamas atitinkamas operacijas jis dėjo visas pastangas, kad įvykdytų visas preferencinio režimo taikymo sąlygas.

Vis dėlto apmokestinamas asmuo negali įrodyti, jog buvo sąžiningas, tuo atveju, kai Europos Komisija Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbia pranešimą, kuriame teigiama, kad yra abejonių dėl tinkamo preferencinių susitarimų taikymo jas gaunančioje šalyje. ESTT sprendime byloje Nr. C-293/04 Beemsterboer Coldstore Services B V prieš Inspecteur der Belastingdienst - Douanedistrict Arnhem paaiškino, jog Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punktas turi būti aiškinamas taip, kad tam, kas remiasi šio straipsnio trečiąja pastraipa, tenka pareiga pateikti jo reikalavimui patenkinti būtinų įrodymų.

Todėl iš esmės muitinė, norinti remtis šio 220 straipsnio 2 dalies b) punkto trečiosios pastraipos pradžia, kad galėtų vykdyti išieškojimą išleidus prekes, turi pateikti įrodymų, kad neteisingi sertifikatai buvo išduoti dėl netikslių eksportuotojo pateiktų faktinių duomenų. Tačiau kai tik dėl eksportuotojo kaltės muitinės negali pateikti būtinų įrodymų, kad prekių judėjimo sertifikatas EUR.l buvo išduotas remiantis tiksliais ar netiksliais eksportuotojo pateiktais faktiniais duomenimis, muitų mokėtojui tenka pareiga įrodyti, kad šis sertifikatas, kurį išdavė trečiosios šalies valdžios institucijos, buvo pagrįstas tiksliais faktiniais duomenimis.

Dar daugiau, ginčo atveju yra išduoti nepreferencinę (nelengvatinę) prekių kilmę įrodantys sertifikatai, todėl, muitinės nuomone, ši EEB kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto norma netaikytina, kaip kito reglamentavimo dalykas.

4. OLAF veiklą reglamentuojančio Reglamento EB 1073/1999 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad OLAF sutartimis arba jomis remiantis įsteigtose institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose atlieka administracinius tyrimus, kuriais siekiama kovoti su Europos Bendrijos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veikla. OLAF nėra kompetentinga priimti individualaus pobūdžio aktus, tiesiogiai sukeliančius teises ir/ar pareigas privatiems subjektams. OLAF, vadovaudamasi Reglamento EB 1073/1999 9 straipsnio 1 dalimi, tyrimų metu gautą medžiagą perduoda kompetentingoms institucijoms ir rekomenduoja (kaip nagrinėjamu atveju) inicijuoti antidempingo muitą išieškojimo procese. Taip pat pažymėtina, kad nepaisant to, kad pati OLAF konstatuoja, kad nepavyko aiškiai nustatyti ryšio tarp „Deltapower Co LTD“ iš Taivano importuoto į Kiniją silicio ir šio silicio eksporto į ES, pakanka vien tos aplinkybės, kad „Deltapower Co LTD“ patvirtino, jog ji silicio metalo atsargas importuodavo iš Kinijos. Nenustačius, kad minėta bendrovė turėjo kokią nors kitą tiekėją iš kitų, negu Kinija, šalių, papildomas tyrimas dėl silicio importo į Taivaną iš Kinijos ir silicio eksporto iš Taivano į ES nėra būtinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas visiškai nustatė faktines bylos aplinkybes, būtinas šio ginčo kvalifikavimui ir apeliacinės instancijos teismas su tuo sutinka, todėl jų nekartoja. Taip pat nėra prieštaravimų dėl antidempingo mokesčio taikymo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės siliciui, klasifikuojamam KN kodu 28046900, todėl apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių iš naujo nevertina ir pripažįsta jas nustatytomis tinkamai.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimais dėl prekių kilmės nustatymo, pripažįstant minėtu KN kodu 28046900 pareiškėjų įvežtam į Lietuvą siliciui Kinijos LR kilmę ir su silicio svarbaus perdirbimo fakto paneigimu Taivane.

Ginčo santykiams taikytino Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsniu nustatyta, kad jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimu byloje Nr. C-373/08 nustatyta, kad Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio prasme baigiamasis perdirbimas ar apdorojimas yra „svarbus“, tik jei šio proceso metu pagamintai prekei buvo suteiktos būdingos specifinės savybės ir sudėtis, kurių ji neturėjo iki šio perdirbimo ar apdorojimo. Procesai pakeičiantys prekės išvaizdą jos panaudojimo tikslu, tačiau nelemiantis svarbaus kokybinio savybių pakeitimo, negali nulemti šios prekės kilmės (46 punktas). Ten pat Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šio teismo praktika patvirtina, kad prekių kilmė turi būti nustatoma remiantis objektyviu ir realiu pagrindinės ir perdirbtos prekės skirtumu, daugiausia priklausančių nuo kiekvienai iš prekių būdingų specifinių savybių (45 punktas). Ginčo prekės silicio perdirbimo rodiklis yra atitinkamos kokybės pasiekimas perdirbimo procese, tai yra silicio grynumas. Teisingumo Teismas minėtoje byloje nustatė, kad jeigu atliekama produkto gamyba, per kurį pašalinama 80 procentų priemaišų gali būti pakeista ir jo kilmė (52 punktas). Todėl, vertinant svarbaus perdirbimo faktą, reikšminga nustatyti, ar apdorojimas yra „svarbus“, ar kompanija turėjo perdirbimo tikslams įrengtą įmonę ir kad po perdirbimo silicis įgytų atitinkamą kokybę, išreiškiamą procentiniu dydžiu.

Atsižvelgiant į tai, šiam ginčui yra reikšminga, ar pareiškėjo importuotas į Lietuvą silicis yra Kinijos LR kilmės, ar jis buvo apdorotas iki lygio, atitinkančio Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio reikalavimus, ir atitinka „Deltapower Co LTD“ išduoto kilmės sertifikato teisėtumą, patvirtinantį silicio Taivano kilmę.

Lietuvos muitinė savo sprendimus dėl silicio Kinijos LR kilmės pripažinimo grindė Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) surinktais duomenimis ir savarankiško tyrimo neatliko.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 Dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų 3 straipsniu nustatyta, kad Tarnyba vykdo Reglamentu (Euratomas, EB) Nr. 2185/96 Komisijai suteiktus įgaliojimus atlikti inspektavimus ir patikrinimus vietoje valstybėse narėse ir pagal galiojančius bendradarbiavimo susitarimus trečiosiose šalyse. Pagal Reglamento 9 straipsnio 1 dalį baigusi tyrimą, Tarnyba, direktoriui vadovaujant, parengia ataskaitą, nurodydama nustatytus faktus, finansinius nuostolius, jeigu jie buvo padaryti, ir tyrimo išvadas, įskaitant Tarnybos direktoriaus rekomendacijas dėl veiksmų, kurių turėtų būti imtasi. Remiantis 9 straipsnio 2 dalimi, dėl atlikto patikrinimo rengiamos ataskaitos, kuriose atsižvelgiama į atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus procedūrinius reikalavimus. Šiuo pagrindu parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos. Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms ir jos yra lygiavertės šioms ataskaitoms.

Tokiu būdu, OLAF ataskaita yra vienas iš įrodymų šaltinių ir jai taikomos tos pačios įrodymų vertinimo nuostatos, kurios nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl, vertinant OLAF ataskaitą, atsižvelgiama, kokiais duomenimis pagrįstos patikrinimo išvados ir ar jos patikimos, ar nustatytų faktų tikrumas neabejotinas, nes OLAF ataskaita ir jos išvados bei rekomendacijos nėra aplinkybės ir faktai, kurie pagal teisės aktų reikalavimus preziumuojami, kaip nustatyti, ir iš naujo neįrodinėtini.

Muitinės pateikta OLAF 2012 m. kovo 21 d. pažyma Nr. OF/2010/0827 patvirtina, kad silicis, kurį eksportavo „Deltapower Co LTD“ į Lietuvą, yra kilęs iš Kinijos Liaudies Respublikos, tačiau nurodo, kad tikslaus ryšio tarp importuotų ir reeksportuotų siuntų nustatyti nebuvo įmanoma, nes šis silicio metalas Taivane buvo traiškomas, perrenkamas ir perpakuojamas prieš reeksportą. Ten pat nurodoma, kad toks perdirbimas nesuteikia siliciui Taivano kilmės (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 114-115). OLAF taip pat patvirtino, kad kompanija „Deltapower Co LTD“ išformuojama ir vyksta likvidavimo procedūra. Šios kompanijos vadovas patvirtino, kad silicį importavo iš Kinijos LR ir reeksportavo siuntinius Europos klientams kartais be jokio perdirbimo, kartais susmulkinus į mažesnius gabaliukus arba išvalius, kad atitiktų Europos klientų reikalavimus (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 92). Tai patvirtina ir Generalinio muitinės direktorato Taivano Tyrimų departamento pranešimas OLAF tyrėjui (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 60). OLAF korespondencijoje OF/2010/0827, adresuotoje Lietuvos muitinės kriminalinei tarnybai, nurodoma papildoma informacija, kad silicis buvo reeksportuojamas be jokio apdorojimo arba po apdorojimo ar kokios kitos operacijos (išgryninimo, smulkinimo), kas nesuteikia prekei Taivano kilmės (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 89-90). OLAF pateiktoje išvadoje dėl kompanijos „Deltapower Co LTD“ veiklos nurodoma, kad minėta kompanija importavo silicį iš Kinijos LR, kurį eksportavo į ES be jokio apdirbimo arba po susmulkinimo, todėl šios kompanijos eksportuotų prekių kilmė turi būti laikoma Kinijos LR (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 92).

Kaip minėta, silicio kilmės pasikeitimas priklauso nuo reikšmingų aplinkybių nustatymo – silicio perdirbimo operacijos atlikimo ir po šios operacijos gauto jo grynumo laipsnio.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Suvirinimo ir medžiagotyros problemų instituto eksperto doc. dr. N. V. (N. V.) 2012 m. lapkričio 2 d. išvadoje pateiktas silicio gryninimo procedūros aprašymas (I t., b. l. 85–88). Eksperto išvada patvirtina, kad silicio luitų smulkinimas yra ir jo perdirbimo bei gryninimo etapas. Šiame baigiamajame etape taip pat vyksta svarbus šlako likučių, oksidinių plėvelių ir kitų priemaišų atskyrimas.

OLAF ataskaitoje nurodoma, kad kompanija „Deltapower Co LTD“ vykdė silicio smulkinimo ir gryninimo operaciją, taip pat byloje nėra paneigta, kad kompanija „Deltapower Co LTD“ neturėjo techninių galimybių silicį perdirbti ir išgryninti iki 80 procentų priemaišų pašalinimo, kas atitiktų Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnyje nustatytą „svarbu“ produkto apdorojimą. Esant šioms aplinkybėms, OLAF išvados dėl silicio perdirbimo Taivane paneigimo vertintinos kaip nepatikimos ir prieštaraujančios viena kitai. OLAF nurodo, kad galimybės patikrinti detaliai kompanijos „Deltapower Co LTD“ veiklą dėl jos likvidavimo procedūros nėra galimybės, tačiau kartu pripažįsta, kad buvo atliekamos silicio apdorojimo ar kitos operacijos (išgryninimo, smulkinimo), tačiau tai nesuteikia prekei Taivano kilmės fakto. Išvada pagrįsta tyrėjo subjektyviomis išvadomis, o ne objektyviais kompanijos tikrinimo rezultatais, nepaneigus įmonės silicio apdorojimo galimybių, kaip numatyta Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnyje, kad tai turi būti atlikta „tam tikslui įrengtoje įmonėje“. Tuo labiau, kad kompanijos „Deltapower Co LTD“ vadovas patvirtino, kad silicį importavo iš Kinijos LR ir reeksportavo siuntinius Europos klientams kartais be jokio perdirbimo, kartais susmulkinus į mažesnius gabaliukus arba išvalius, kad atitiktų Europos klientų reikalavimus.

Esant šioms aplinkybėms, taip pat nenustačius tikslaus ryšio tarp importuotų iš Kinijos LR ir reeksportuotų į Lietuvą siuntų, kas patvirtintų, kurios siuntos buvo perdirbtos, kurios ne, daroma išvada, jog Muitinė savo sprendimus dėl silicio kilmės nustatymo grindė prieštaringais įrodymais, kuriais teismas negali remtis. Prieštaravimų pašalinimo pareiga tenka Muitinei, kaip administravimo subjektui, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuria nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais).

Sprendimo pagrindimo atitinkamais faktais būtinumą numato ir Bendrijos muitinės kodekso 25 straipsnis, kuriuo nustatyta, kad jeigu nustatoma arba jeigu išaiškinti faktai patvirtina prielaidą, kad vienintelis kurio nors perdirbimo arba apdorojimo proceso tikslas buvo apeiti nuostatas, taikomas Bendrijoje konkrečių šalių prekėms, toks perdirbimo arba apdorojimo procesas jokiomis aplinkybėmis nelaikomas suteikiančiu taip pagamintoms prekėms šalies, kurioje jis yra atliktas, prekių kilmę, įgyjamą pagal 24 straipsnį. Remdamasi šia nuostata, Muitinė, taikydama antidempingo mokestį, turėjo pareigą įrodyti prekės kilmės šalį ir tai pagrįsti atitinkamais faktais arba faktais pagrįsti prielaidas, kad nebuvo produktas apdorotas Taivane arba, kad jo apdorojimo tikslas Taivane buvo apeiti nuostatas, taikomas Bendrijoje konkrečių šalių prekėms, o ne pakeisti produkto kokybinius rodiklius, atitinkančius Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio reikalavimus.

Muitinė, nurodžiusi, kad atitinkamas produkto kokybės rodiklis buvo pasiektas Kinijoje, privalėjo įrodyti tokio teiginio šaltinį. Muitinei tenka pareiga įrodyti, kad prekė buvo įvežta nepakeitus jos kilmės šalies Taivane. Vien tik fakto patvirtinimas, kad prekė į Taivaną buvo įvežta iš Kinijos LR, nėra pakankamas pripažinti, jog gali būti taikomas antidempingo mokestis ir Muitinei tenka pareiga įrodyti, kad prekė buvo įvežta nepakeitus jos kilmės šalyje Taivane. Teismas daro išvadą, jog taikydama antidempingo mokestį Muitinė negali būti atleista nuo pareigos įrodyti produkto kilmės šalį vien dėl to, kad ji neturi galimybės paneigti prekės kilmės pažymėjimo dėl to, kad eksportavusi prekę, įmonė yra nutraukusi veiklą ir nėra galimybės patikrinti jos veiklos.

Tokiu atveju, Muitinė, remdamasi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 patvirtintomis Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklėmis, privalėjo atlikti importuotojo patikrinimą jo buveinėje. Minėtomis Patikrinimo taisyklėmis nustatyta, kad Muitinė turi teisę atlikti tikslinį muitinį patikrinimą. Šis patikrinimas atliekamas vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 13 straipsnio 1 dalies ir 78 straipsnio nuostatomis teritorinės muitinės patalpose (įskaitant vizitavimą tam tikroje su muitinės priežiūra susijusioje vietoje) ir (arba) asmens buveinėje pagal tiesiogines nuolatines darbo funkcijas ar asmens iniciatyva.

Jis atliekamas, siekiant nustatyti <.....> prekių kilmę, kiekį, klasifikavimo teisingumą bei kitas rizikos sritis, nesusijusias su mokestine prievole (9.2 punktas). Esant būtinumui, patikrinimo metu tikrintojas gali atlikti asmens patalpose saugomų prekių inventorizaciją ar kitą faktinį jų tikrinimą, kontrolinius matavimus, paimti prekių mėginius (pavyzdžius), siekdamas įsitikinti, ar rastos prekės atitinka muitinei deklaruotas prekes ir jų klasifikavimą pagal Kombinuotosios nomenklatūros ir kitas muitinės naudojamas nomenklatūras bei nurodytą jų kilmę ir ar vadovaujantis šiais duomenimis teisingai apskaičiuoti mokesčiai (52 punktas).

Įvertinus Muitinės pareigą įrodyti kilmės šalį, kuriai taikomas antidempingo mokestis, ir galimybes įrodinėti kitomis priemonėmis, esančiomis importuotojo vietoje, bei neišnaudojus šios galimybės, vertintina, kad Muitinė neišnaudojo visų įrodinėjimo priemonių, nors galėjo jas panaudoti. Tokia aplinkybė vertintina importuotojo naudai, remiantis tuo principu, kad pareiškėjas pagrindė jam naudingą ūkinę operaciją, o ne mokesčio lengvatą, kurią pagal pareigą tenka įrodinėti asmeniui, siekiančiam lengvatos, o antidempingo mokesčio pagrįstumą privalo įrodyti Muitinė.

Įvertinęs surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pareiškėjo importuoto silicio kilmė, patvirtinta Taivano kilmės pažymėjimu, nėra paneigta ir prielaidos nepatvirtintos neabejotinais faktais. Todėl pareiškėjui nepagrįstai apskaičiuotas antidempingo mokestis ir su juo susiję kiti mokesčiai. Šioje dalyje pareiškėjo skundas yra pagrįstas.

Muitinė, išleidusi į apyvartą prekes, turi teisę savo iniciatyva tikrinti duomenų teisingumą ir išsamumą, kurių pagrindu buvo apskaičiuoti mokesčiai. Toks pagrindas numatytas Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Įrodymai patvirtina, kad Muitinė atliko pareiškėjo pakartotiną patikrinimą dėl to paties mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo, kuri įformino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1A-185 „Dėl UAB „Baltical“ skundo“ ir Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaita Nr. 2KM320008M.

Pakartotinas patikrinimas grindžiamas OLAF atlikto patikrinimo 2011 m. liepos 27 d. ataskaita Nr. THOR (2011) 18655 ir jos 2011 m. lapkričio 17 d. papildymu. Teismas pripažįsta, jog Muitinė, gavusi OLAF duomenis apie patikrinimo rezultatus silicio importo iš Taivano, turėjo pagrindą pakartotinai tikrinti, nes buvo gauti nauji duomenis, apie kuriuos pirmo patikrinimo metu Muitinei nebuvo žinoma. Toks pakartotinio patikrinimo pagrindas atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą, kuriuo nustatyta, kad tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis galima, jei paaiškėja naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Todėl teismas daro išvadą, kad po patikrinimo Muitinė, gavusi iš OLAF duomenų, galinčių turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, teisėtai ir pagrįstai atliko pakartotinį patikrinimą.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia ir argumentais dėl padarytų procesinių pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, tokių pažeidimų nenustatė.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo dėl Europos Sąjungos teisės normų taikymo šiame ginče netenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsniu nustatyta, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą (1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taip pat teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje (kai sprendimas negali būti toliau skundžiamas), šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu (2 d.).

Teismui dėl šioje byloje taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo abejonių nekyla, todėl pagrindo kreiptis dėl preliminaraus nutarimo priėmimo nėra.

Apeliacinės instancijos tesimas nesiremia šalių pateiktais Europos Sąjungos valstybių teismų sprendimais, kadangi nepakanka duomenų, kad nagrinėjamas šioje byloje ginčas pagal faktines aplinkybes atitinka kitų teismų nagrinėtas ginčo faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai taikė bei aiškino materialiosios teisės normas šio ginčo santykiams, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 str.). Panaikinus sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. S-141(7-127/2012), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimas Nr. 1A-185 „Dėl UAB „Baltical“ skundo“ bei Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaita Nr. 2KM320008M, naikintini, kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Remdamasi šiais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltical“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltical“ skundą patenkinti ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. S-141(7-127/2012), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. 1A-185 „Dėl UAB „Baltical“ skundo“ bei Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320008M.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas