2K-236/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-236/2014 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-40-2-00227-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.13.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

išteisintajai I. J.,

gynėjui advokatui Mantui Liugui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros laikinai einančios Šiaulių apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas Aldonos Jaugelienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžio.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžiu I. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo redakcija) penkių tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimties litų (45 MGL) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nuosprendžiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: I. J. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios BK 176 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintosios ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

I. J. pirmosios instancijos teismo buvo nuteista už tai, kad ji pagal 2007 m. liepos 26 d. sutartį Nr. S07/107, pasirašytą tarp UAB „S“ ir UAB „R“, ir 2009 m. balandžio 20 d. UAB „S“ įgaliota būti atsakinga už darbų saugą UAB „R“, esančioje (duomenys neskelbtini), t. y. rengti ir pildyti įmonės dokumentus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikata, nustatyta tvarka instruktuoti darbuotojus, kontroliuoti darbuotojų atestaciją, vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę, teikti pasiūlymus padalinių vadovams ir darbuotojams šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti profesinės rizikos vertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarką, ruošti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles, asmeninių apsaugos priemonių korteles, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus: 2003 m. liepos 1 d.

Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (toliau – ir DSSĮ) 11 straipsnį, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 264 straipsnio 1 dalį, kuriuose įtvirtinta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; DSSĮ 19 straipsnio 2, 3 dalis, kuriose nustatyta darbdavio pareiga imtis priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje, 20 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, įvertinęs profesinę riziką įmonėje, rengia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ar instrukcijas ir kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus), 28 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad asmeninės apsaugos priemonės išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų nuo rizikos veiksnių poveikio;

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. A1-331 patvirtintų Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų 7 punkto 13.1 papunktį, kuriame nurodytas reikalavimas sudaryti rizikos veiksnių įvertinimo, parenkant asmenines apsaugos priemones darbo vietoje, lentelę, vadovaujantis nuostatų 1, 2, 3 priedais. Dėl neatsargumo pažeidus visus pirmiau išdėstytus darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintus organizacinius bei techninius reikalavimus, įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, t. y. 2010 m. rugsėjo 28 d., apie 18.00 val., UAB „R“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), darbuotoja In.

J., dirbusi prie plastmasių liejimo mašinos Nr. 14, pjovė peiliu plastikinės detalės užlajos įpjovą, peilis įpjovimo metu slydo nuo užlajos ir pataikė į dešinę nukentėjusiosios akį, taip In. J. padaryta durtinė–pjautinė žaizda dešinės akies ragenoje, sukėlusi akies rainelės iškritimą ir atšokimą, kraujo išsiliejimą į akies priekinę kamerą, t. y. nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad I. J. tinkamai vykdė visas jai pareiginiuose nuostatuose įtvirtintas pareigas, nelaimingas atsitikimas įvyko dėl pačios nukentėjusiosios didelio neatsargumo; taip pat In. J. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas neatitinka sunkių padarinių kriterijaus ir negali būti pakankamas pagrindas kaltinti I. J. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros laikinai einanti vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas Aldona Jaugelienė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 176 straipsnio 1 dalį ir pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorė pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino atskirai, o ne kaip jų visumą. Priimdamas išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik nuteistosios I. J. parodymais, kad ši raštu bendrovei „R“ rekomendacijų dėl darbo saugos nerašė, asmeniškai darbo saugos instrukcijų nerengdavo, jei užsakovas UAB „S“ pageidaudavo, UAB „S“ dokumentų departamentas tokias instrukcijas parengdavo; jos pareigos UAB „R“ buvo konsultacinio pobūdžio ir neapėmė konkrečių asmens apsaugos priemonių įsigijimo kontrolės ir naudojimosi jomis tvarkos, pats darbdavys sprendė, ar reikia pirkti konkrečias apsaugos priemones.

Pasak kasatorės, apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad tarp UAB „R“ ir UAB „S“ buvo pasirašyta sutartis NR. S07/107, kuria UAB „S“ įsipareigojo „R“ vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas, todėl UAB „R“ nebuvo įsteigta darbuotojų saugos ir sveikatos tarnyba, UAB „S“ įsipareigojo paskirti specialistą, kuris atliktų užsakovo UAB „R“ patvirtintas darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas. UAB „S“ pagal šią sutartį paskyrė I. J., kuri turėjo rengti ir pildyti UAB „R“ dokumentus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikata, nustatyta tvarka instruktuoti darbuotojus, kontroliuoti jų atestaciją, vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę, teikti pasiūlymus padalinių vadovams ir darbuotojams šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti profesinės rizikos vertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarką, ruošti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles, asmeninių apsaugos priemonių korteles.

Taigi sutartyje imperatyviai nurodyta, kokias pareigas turėjo atlikti I. J.; jos nelaikytinos konsultacinio pobūdžio. Pasak kasatorės, liudytojos L. V. parodymais patvirtinta, kad I. J. turėjo kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarką, vykdyti teisės aktų darbuotojų saugos ir sveikatos srityje laikymosi kontrolę. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad asmeninių apsaugos priemonių kortelės nebuvo individualizuotos pagal atliekamo darbo pobūdį, po šioje byloje analizuojamo nelaimingo atsitikimo darbe 2010 m. lapkričio 29 d.

I. J. sudarė nemokamai išduodamų darbuotojams asmeninių apsaugos priemonių sąrašą, kuriame jau individualizavo išduodamas apsaugos priemones pagal darbuotojų pareigas. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, tinkamai nevertino liudytojų Ž. Č., V. Č., R. I., T. T., eksperto T. Dėjaus parodymų – neaišku, ar jie kaltinantys ar teisinantys įrodymai. Teismas, be to, nevertino ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, jog nelaimingo atsitikimo priežastis buvo tai, jog nebuvo naudojamos techninės priemonės, saugančios akis nuo fizinių veiksnių poveikio, kai buvo rizika susižaloti akis dirbant su technologiniu peiliu.

Organizaciniu požiūriu nelaimingą atsitikimą lėmė tai, kad įrenginių operatorė nebuvo instruktuota darbo vietoje, kaip saugiai dirbti su technologiniu peiliu, ir tai, kad jai nebuvo išduotos akis saugančios asmeninės apsaugos priemonės. Iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo neaišku, kokiais įrodymais vadovaujantis buvo daroma išvada, kad I. J. tinkamai vykdė jai pareiginiuose nuostatuose įtvirtintas pareigas. I. J. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. A1-331 patvirtintų Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų 7 punkto 13.1 papunkčio tvarka privalėjo užtikrinti, kad būtų sudaryta rizikos veiksnių įvertinimo, parenkant asmenines apsaugos priemones darbo vietoje, lentelė, kurioje turėjo būti numatytas pavojingas veiksnys (technologinio peilio mechaninis poveikis darbuotojų akims) įrengimų operatoriaus darbo vietoje.

Ekspertas T. Dėjus teisme parodė, kad pagal šią lentelę turėjo būti sudarytas įrengimų operatoriams nemokamai išduodamų asmeninių apsaugos priemonių sąrašas, o tame sąraše numatytos asmeninės apsaugos priemonės turėjo būti įtrauktos į konkrečių darbuotojų asmeninių apsaugos priemonių apskaitos korteles. Taip veikiant I. J. būtų buvęs įgyvendintas DSSĮ 28 straipsnio 2 dalies reikalavimas, kad asmeninės apsaugos priemonės darbuotojui išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų darbuotoją nuo rizikos veiksnių poveikio.

I. J., neįvertinusi pavojingo veiksnio įrengimų operatoriaus darbo vietoje, teisės aktų reikalavimų neįvykdė, dėl to įvykio metu įrengimų operatoriaus darbo vietoje asmeninės apsaugos priemonės, saugančios akis nuo fizinių veiksnių poveikio (apsauginiai akiniai, skydeliai ar pan.), kai buvo rizika susižaloti akis dirbant su technologiniu peiliu, nebuvo naudojamos. Taip pat kasatorė atkreipia dėmesį, kad nors ir nukentėjusiajai buvo parodyta, kaip reikia apipjaustyti detalę peiliu, t. y. pjauti nuo savęs, nukentėjusioji In.

J. nebuvo tinkamai instruktuota, jai nebuvo pranešta, kokie pavojingi veiksniai veikia jos darbo vietoje ir kaip nuo jų apsisaugoti. Instrukcijoje, pagal kurią buvo instruktuota nukentėjusioji, nebuvo nurodyta, kad peilį reikia pjauti nuo savęs, ir nėra nurodyta, kad ji gali įsidurti peiliu. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiajai In. J. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas neatitinka sunkių padarinių kriterijaus ir negali būti pakankamas pagrindas kaltinti I. J. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-123/2013 pažymėta, kad sisteminis BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių aiškinimas suponuoja išvadą, kad šiai normai taikyti tiek nelaimingas atsitikimas, tiek avarija turi būti tokio pobūdžio, kad atitiktų sunkių padarinių kriterijų.

Tai įrodinėtina aplinkybė tokios kategorijos bylose. Teigiant, kad nukentėjusiajai In. J. padarytas sužalojimas neatitinka Sveikatos apsaugos ministro patvirtintų sunkių traumų klasifikacinių požymių (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. liepos 18 d. įsakymas Nr. 397 „Dėl sunkių traumų klasifikacinių požymių), negalima daryti išvados, kad nepadaryta veika, numatyta BK 176 straipsnio 1 dalyje. Pasak kasatorės, tai, kad sužalotas svarbus žmogaus organas – akis, nors ir sužalojimo mastas – nesunkus sveikatos sutrikdymas, kad nebuvo numatytas darbo įrankis – peilis, tinkamai neparuošta instrukcija, nebuvo ne tik nukentėjusioji In.

J., bet ir kiti įmonės darbuotojai tinkamai instruktuoti, nesupažindinti su esančiais rizikos veiksniais, nebuvo numatytos ir išduotos darbo apsaugos priemonės – akiniai, darytina išvada, kad šis nelaimingas atsitikimas atitinka sunkių padarinių kriterijų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl išteisinimo pagal BK 176 straipsnio 1 dalį pagrindų

Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Pagal šį BK straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti jų įgalioti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl taikant šią normą būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir poįstatyminiai bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių kaip minimumas suponuoja išvadą, kad be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių. Nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Taigi, tik nustačius asmens veikoje visų šių požymių buvimą, galima konstatuoti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnyje.

Šiaulių miesto apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį I. J., jį motyvavo tuo, kad I. J., būdama darbdavio įgaliotas asmuo, turėjo sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, taigi ir imtis priemonių, susijusių su darbuotojų aprūpinimu asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Būdama atsakinga už asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarkos bendrovėje „R“ kontrolę, I. J. privalėjo užtikrinti, kad būtų sudaryta rizikos veiksnių įvertinimo, parenkant asmenines apsaugos priemones darbo vietoje, lentelė, kurioje turėjo būti numatytas pavojingas veiksnys (technologinio peilio mechaninis poveikis darbuotojų akims) įrengimų operatoriaus darbo vietoje. Turėjo būti sudaromas įrengimų operatoriams išduodamų asmeninių apsaugos priemonių sąrašas, o jame numatytos asmeninės apsaugos priemonės įtrauktos į konkrečių darbuotojų asmeninių apsaugos priemonių apskaitos korteles. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad darbdavys, būdamas stipresnioji darbo teisinių santykių šalis, turi užtikrinti, kad darbuotojas tiek teoriškai, tiek praktiškai žinotų, kaip saugiai dirbti su įrenginiu. I. J., įvertinusi rizikos veiksnį įrengimų operatoriaus darbo vietoje, turėjo imtis priemonių pakeisti arba papildyti 2007 m. birželio 28 d. Įrengimų operatoriaus saugos ir sveikatos instrukciją, kurioje būtų suformuluota, kaip dirbti su technologiniu peiliu. Pirmosios instancijos teismas, be to, pažymėjo, kad nors In. J. nebuvo teoriškai instruktuota, kaip saugiai dirbti peiliu, nes įvykio metu galiojusioje instrukcijoje tokių rašytinių taisyklių nebuvo, tačiau ji žinojo praktiškai, kaip šį technologinį veiksmą atlikti. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo manyti, jog In. J. darbo vietoje nebuvo instruktuota. Pripažindamas I. J. kalta pirmosios instancijos teismas nustatė tik organizacinio pobūdžio priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių, tačiau nesprendė, kuri priežastis laikytina būtina ir pakankama sąlyga padariniams atsirasti, taigi nenustatė tiesioginio priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių.

Pagal Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 20 straipsnio 2 dalį įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai rengiami įvertinant darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus, nurodytus Darbo įrenginių naudojimo bendruosiuose nuostatuose, kituose darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, darbo priemonių naudojimo dokumentuose.

Minėto įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, kad darbdavys, siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, gali paskirti vieną ar daugiau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų arba steigti darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą, ar (ir) sudaryti sutartį dėl darbo saugos ir sveikatos paslaugų teikimo su licencijuotu fiziniu ar (ir) juridiniu asmeniu. Remiantis byloje esančiais duomenimis, tarp UAB „S“ ir UAB „R“ 2007 m. liepos 26 d. buvo sudaryta sutartis Nr. S07/107, pagal kurią UAB „S“ vykdo sutartyje numatytus įsipareigojimus dėl darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų vykdymo.

Iš sutartyje numatytų UAB „S“ įsipareigojimų analizės matyti, kad jos skiriamo specialisto dėl darbų saugos ir sveikatos darbe funkcijų apimtis yra organizacinio–kontrolės–konsultavimo–koordinavimo pobūdžio, tarp jų – kontroliuoti ir asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo bei naudojimo tvarką. Taip pat pagal sutarties priedą UAB „S“ mokamai, be kitų darbų, atlieka ir laboratorinius tyrimus, reikalingus profesinės rizikos vertinimui, ruošia darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles, asmeninių apsaugos priemonių korteles, darbo pažymėjimus.

UAB „S“ buvo atlikusi sutarties galiojimo laikotarpiu iki šioje byloje kvestionuojamo nelaimingo atsitikimo du profesinės rizikos nustatymo tyrimus (2007 m. lapkričio 15 d. ir 2008 m. lapkričio 24 d.). Rizika dėl galimybės įsidurti darbo įrankiu buvo įvertinta kaip priimtina, jokių teisės aktų dėl darbų saugos reikalavimų pažeidimų neatitikčių nebuvo nustatyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „S“ atstovas (I. J.), atlikdamas organizacinius–kontrolės–konsultavimo–koordinavimo pobūdžio veiksmus neturėjo pareigos instruktuoti darbų saugos klausimais In.

J. konkrečios gamybinės funkcijos atlikimo atveju, o turėjo pareigą atlikti tik įvadinį instruktavimą (tai buvo įvykdyta). Darbo vietoje darbuotojus instruktuodavo UAB „R“ darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto atstovas T. T. arba kiti pagal pareiginius nuostatus už gamybinio proceso priežiūrą atsakingi darbuotojai. Taigi įmonė, įgyvendindama darbuotojų saugos ir sveikatos darbe funkcijas, taip pat turėjo pareigą veikti aktyviai, kontroliuodama konkrečiose darbo vietose gamybines užduotis atliekančių darbuotojų veiksmų atitikimą saugos reikalavimams.

Šiame kontekste būtina pažymėti, jog sutarties dėl darbų saugos sudarymas tarp UAB „S“ ir UAB „R“ nepašalina įmonės pareigos instruktuoti darbuotojus darbo vietoje bei rūpintis darbų sauga gamybinio proceso metu. Vertinant darbo saugos priemonių panaudojimą, pažymėtina, jog apsauginiai akiniai buvo įrašyti asmeninių apsaugos priemonių kortelėse, tačiau realiai jų nebuvo ir jie nebuvo išduodami; apsauginiai akiniai nebuvo numatyti kaip apsaugos priemonė nuo galimo susižalojimo dirbant peiliu, asmeninių apsaugos priemonių kortelės buvo vienodos visoms pareigybėms.

Įvertinant apsauginių akinių paskirtį šiuo konkrečiu atveju, pažymėtina, jog tiesioginė apsauginių akinių funkcija skirta apsaugoti akis nuo dulkių, apdirbamos detalės atplaišų. Nagrinėjamu atveju jie būtų apsaugoję ir akį, tačiau kitos veido dalies nebūtų apsaugoję. Apeliacinės instancijos teismas byloje teisingai sprendė, kad nukentėjusiosios didelis neatsargumas buvo tiesioginė nelaimingo atsitikimo priežastis, organizacinės priežastys turėjo įtakos nelaimingam atsitikimui įvykti, tačiau nebuvo lemiamos. Organizacinės darbų saugos priemonės yra skirtos rizikos mažinimui gamybiniame procese, tačiau jos negali pašalinti rizikos veiksnių tais atvejais, kai nesilaikoma elementarių saugos reikalavimų, arba tais atvejais, kai darbuotojas nėra tinkamai instruktuojamas, kokie pavojingi veiksniai ir rizika jo konkrečioje darbo vietoje ir kaip jų išvengti.

Nukentėjusioji In. J. pjovė detalių užlajas ne nuo savęs, bet į save laikydama peilį, nors prieš pradėdama dirbti meistrės buvo informuota apie peilio naudojimą šiame konkrečiame darbe, taip pat pastaroji patikrino, kaip In. J. naudoja įrankį darbe. Pačios In. J. skubėjimas atlikti jai pavestą darbą, pasirinkimas pjauti detalių užlajas priešingai, nei buvo parodyta meistrės R. I., lėmė tai, kad technologinis peilis slydo ir In. J. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad I.

J. nepadarė veikos, numatytos BK 176 straipsnio 1 dalyje. Kadangi I. J. buvo pagrįstai išteisinta pagal BK 176 straipsnio 1 dalį, nesant jos veiksmuose objektyviojo požymio – veikos, tai kasacinio skundo argumentai dėl nelaimingo atsitikimo metu kilusių padarinių vertinimo dėl atitikties BK 176 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymiui, nenagrinėtini.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros laikinai einančios Šiaulių apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojos pareigas Aldonos Jaugelienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Olegas Fedosiukas

Alvydas Pikelis