A-442-994-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-994/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01545-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lithun“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lithun“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lithun“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lithun“) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-264 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI visas pareiškėjo mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., pripažinti beviltiškomis.

2. Nurodė, kad Sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti dalį bendrovės prašymo, pasisakydamas tik dėl dalies prašyme nurodytų motyvų, iš esmės nespręsdamas jame (prašyme) išdėstytų reikalavimo motyvų dėl nepriemokų susidarymo priežasčių (neteisėtų veiksmų) ir konkrečiai neapibrėždamas (neidentifikuodamas) mokestinių nepriemokų, dėl kurių priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Sprendime nenurodė, dėl kada ir kokiu pagrindu atsiradusių mokestinių nepriemokų šis aktas priimtas.

Todėl šiuo Sprendimu buvo neapibrėžtos įmonės teisės ir pareigos dėl konkrečių nepriemokų ir apribota jos teisė ginčyti administracinį aktą teisme. Pažymėjo, kad bendrovės prašyme išdėstytos, įsiteisėjusių teismų sprendimais nustatytos ir bylose surinktais įrodymais pagrįstos aplinkybės, patvirtinančios susidariusių nepriemokų ryšį su valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, Sprendime neįvertintos. Kadangi atsakovas netyrė ir nevertino minėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių, liko neįvertinti ir teisinį pareiškėjo prašymo pagrindą sudarantys motyvai dėl teisingumo, protingumo principams ir konstituciniam teisinės valstybės siekiui prieštaraujančio ir įmonės nuosavybės teises pažeidžiančio nepriemokų išieškojimo.

Tvirtino, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos yra tiesioginė tiek mokesčio administratoriaus, tiek iš valstybės (savivaldybės) biudžeto finansuojamų subjektų deliktų – neteisėtų veiksmų bei neveikimo – pasekmė. Taigi mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo prieštarautų teisingumo bei protingumo principams, yra netikslingas socialiniu požiūriu, todėl mokestinė nepriemoka turėtų būti pripažinta beviltiška. Pareiškėjui neteisėtais valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmais padaryta žala yra jo reikalavimas valstybei (savivaldybei).

Pabrėžė, kad tai pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu. Akcentavo, kad bendrovė mokestinių nepriemokų negali geranoriškai įvykdyti, nes galimybė jas įvykdyti tiesiogiai priklauso (priklausė) nuo galimybės laisvai disponuoti savo turtu, inter alia reikalavimais dėl asignavimų valdytojų neįvykdytų prievolių (neteisėtai neįskaityti priešpriešiniai reikalavimai), sąskaitose esančiomis lėšomis ir prarastomis darbo priemonėmis, o taip pat reikalavimu dėl daugiau negu 149 mln.

Lt negauto pelno. Bendrovė negalėjo ir negali padengti mokestinių nepriemokų dėl neteisėtų pačios valstybės (savivaldybės) institucijų veiksmų. Įstatymas nereikalauja neįmanomų dalykų (ad impossibilia lex non cogit). Pareiškėjo įsitikinimu, mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą visas jo mokestines nepriemokas pripažinti beviltiškomis.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad bendrovė teiktu prašymu prašė pripažinti beviltiškomis visas jos mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., įskaitant šiame prašyme nurodytus priešpriešinius reikalavimus dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo ir mokestinių nepriemokų, susidariusių iki šio prašymo pateikimo dienos.

4. Atsakovas pažymėjo, kad jis nesutinka, jog Sprendimu buvo apribota bendrovės teisė ginčyti administracinį aktą teisme. Sprendime nurodyta, jog nuspręsta nepripažinti 15 553 037,87 Lt mokestinės nepriemokos beviltiška ir pareiškėjas pasinaudojo savo teise apskųsti Sprendimą teismui. Tvirtino, kad pareiškėjui, teikiant prašymą pripažinti mokestines nepriemokas beviltiškomis, buvo žinoma, jog jo reikalavimas dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Kitų dokumentų, patvirtinančių apie valstybinių institucijų įsiskolinimus bendrovei, pareiškėjas nepateikė. Akcentavo, kad mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vertino, ar yra Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) numatyti pagrindai pripažinti jo mokestinę nepriemoką beviltiška. Pabrėžė, kad vertinant, ar yra pagrindas pripažinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punktą, buvo vertinti bendrovės 2010 metų balanso, valstybės įmonės Registrų centro 2012 m. balandžio 26 d. išrašų ir valstybės įmonės „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo duomenys. Nustačius, kad pareiškėjo turimo turto vertė leidžia daryti prielaidą, jog yra galimybė išieškoti bent dalį mokestinės nepriemokos, konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taip pat konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes, įvertinus mokestinės nepriemokos dydį ir galimas priverstinio išieškojimo išlaidas, jos akivaizdžiai mažesnės už susidariusią mokestinę nepriemoką. Atkreipė dėmesį, kad MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas netaikomas juridiniams asmenims, todėl atsakovas jo ir nevertino. Taigi nebuvo pagrindo pripažinti bendrovės mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus, be to, pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių apie valstybinių institucijų įsiskolinimus jam.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas konstatavo, kad administracinės bylos ginčo dalykas yra Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas, o ginčo objektas – mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindai ir sąlygos. Sprendime nurodyta, kad jis priimtas remiantis 2012 m. balandžio 27 d. Išvada Nr. (23.23-08)-326-25340 „Dėl AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška“ (toliau – ir Išvada). Kaip matyti iš Išvados turinio, atsakovas joje nurodė, kad atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimą nagrinėja Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir šiuo klausimu bus priimtas atskiras sprendimas, todėl sprendė klausimą dėl 15 553 037,87 Lt mokesčių nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Taigi, išnagrinėjusi minėtą pareiškėjo Prašymą, be kita ko, nustačiusi, kad bendrovės turtas 2010 m. balanso duomenimis sudaro 19 351 567,00 Lt, ilgalaikis turtas – 5 291 703,00 Lt, trumpalaikis turtas sudaro 14 059 864,00 Lt, iš jo atsargos – 408 903,00 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 13 624 511,00 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 26 450,00 Lt, įmonė nepateikė dokumentų įrodančių, kad jos turimas turtas yra nelikvidus, vadovaudamasi MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų nuostatomis bei Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo bei apskaitos taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 21 d.

įsakymu Nr. VA-92 (2007 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. VA-65 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 7.1, 7.2 ir 7.3 punktais, pasiūlė bendrovės 15 553 037,87 Lt mokestinę nepriemoką, susidariusią iki 2011 m. liepos 11 d., nepripažinti beviltiška bei nepriskirti prie nepriemokų, kurioms neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir į kurią neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas. Teismas taip pat nustatė, kad VMI 2012 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (23.1.08)‑RNA-20280 „Dėl prašymo“ informavo pareiškėją, jog dėl prašymo sustabdyti (nepradėti) mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011 m. liepos 11 d., priverstinio išieškojimo procedūras, mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai gali būti stabdomi tik esant MAĮ 110 straipsnyje nurodytiems pagrindams.

Teismas atkreipė dėmesį, kad įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602‑540/2012 buvo pripažinta, jog nėra jokio įstatyminio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti pareiškėjo mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011 m. liepos 11 d., priverstinio išieškojimo procedūras.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu, MAĮ 2 straipsnio 18 dalimi, 66 straipsnio 1 dalimi, 73 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais, Taisyklių 3 punktu. Konstatavo, kad nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja, jog įstatymų leidėjas expressis verbis yra nustatęs baigtinį sąrašą, kada mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, yra pripažintina beviltiška. Pažymėjo, kad atsakovas teisingai netaikė MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nes jis yra taikomas tik fiziniams asmenims. Teismo vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Bylos rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas turi turto, jog jis yra likvidus, bendrovė nei teismui, nei mokesčių administratoriui prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų nepateikė. Pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydis ir galimo priverstinio išieškojimo išlaidos yra akivaizdžiai mažesnės už susidariusią mokestinę nepriemoką. Teismo nuomone, VMI išsamiai atsakė į visus bendrovės Prašyme keltus klausimus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Sprendime aiškiai ir konkrečiai yra nurodyti mokesčiai ir jų sumos. Remdamasis išdėstyta, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas. Atsakovas tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, procedūrinių pažeidimų nepadarė.

8. Teismas taip pat akcentavo, kad jis nepasisako dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, t. y. priešpriešinių reikalavimų dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bendrovės apeliacinį skundą dėl tokio pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. 9. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas iš esmės buvo grindžiamas šiais argumentais:

(1) teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė materialines teises normas, be to, padarė procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių buvo neteisingai išspręsta byla;

(2) įsiteisėjusiais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundo pagrindą sudarantys argumentai buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais, inter alia buvo konstatuotas neteisėtų valstybės (savivaldybės) aktų ir atsiradusios pareiškėjo mokestinės nepriemokos priežastinis ryšys;

(3) nei ginčijamame atsakovo akte, nei skundžiamame teismo sprendime nėra apibrėžta, dėl kokių (kada susidariusių) pareiškėjo mokestinių nepriemokų yra sprendžiama. Dėl šio argumento teismas sprendime nepasisakė. Tokiu būdu nėra suformuluotos pareiškėjo teisės ir pareigos konkrečių nepriemokų atžvilgiu ir ribojama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą;

(4) mokesčių nepriemoka, susikaupusi iki 2011 m. liepos 11 d., kurią prašoma pripažinti beviltiška, sudaro 15 553 037,87 Lt. 90 procentų prašomos pripažinti beviltiška mokestinės nepriemokos, t. y. 13 223 819,14 Lt, atsirado daugiau negu prieš 10 metų, taigi dar negaliojant 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ. Pastarojo įstatymo 168 straipsnio 1 dalis expressis verbis nustato, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ 107 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Tuo tarpu pareiškėjo prašomos pripažinti mokestinės nepriemokos yra atsiradusios prieš dešimt ir daugiau metų dėl valstybės pareigūnų ir valstybės institucijų neteisėtos veikos, todėl net nepritaikius senaties termino, o vertinant tik protingumo, sąžiningumo kriterijus, tokios mokestinės nepriemokos turėtų būti pripažintos beviltiškomis. Tiek atsakovas ginčijamu aktu, tiek teismas skundžiamu sprendimu, neapibrėžę prašomų pripažinti beviltiškomis pareiškėjo mokestinių nepriemokų ir nemotyvuotai taikę 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ 113 straipsnį, akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normas, reguliuojančias mokestinių nepriemokų pripažinimą beviltiškomis;

(5) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo pripažinta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija bei Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija nuo 1999 iki 2002 metų netinkamai sprendė pareiškėjo prašymus dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis ir pagal pareiškėjo prašymus iki šiol nepriėmė jokio sprendimo. VMI daugiau negu 10 metų nevykdė įsiteisėjusių teismų sprendimų, nepripažino pareiškėjo mokestinių nepriemokų beviltiškomis, pareiškėjui skaičiavo naujas mokesčių ir su jais susijusių sumų nepriemokas, toliau tęsė realiai neegzistuojančių nepriemokų priverstinį išieškojimą tuo sukeldama vis naujų mokestinių nepriemokų susidarymą;

(6) teismo nustatytų neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų aktų poveikis bendrovei nėra pasibaigęs iki šiol – dėl neteisėtų aktų susidariusių nepriemokų toliau vykdomi priverstinio išieškojimo veiksmai, neteisėtais veiksmais neatkuriamai pakirstos esminės bendrovės verslo atramos ir padaryta virš 149 mln. Lt turtinė žala. Negalėdama įvykdyti dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų aktų 1998–2001 metais susidariusios nepriemokos, kurios atžvilgiu 10 metų vykdomi neteisėti priverstinio išieškojimo veiksmai, bendrovė juo labiau nėra pajėgi vykdyti ir vėliau susidarančių mokestinių nepriemokų - vėliau atsiradusių mokestinių prievolių vykdymo galimybės ir perspektyvos yra ir toliau tiesiogiai lemiamos neteisėtų aktų pagrindu jau anksčiau neįvykdytų mokestinių prievolių apimties, su tuo susijusių bendrovės disponavimo turtu suvaržymų ir vykdomų išieškojimo veiksmų. Pareiškėjo 2011 m. liepos 11 d. prašyme išdėstytos, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos ir bylose surinktais įrodymais pagrįstos aplinkybės, patvirtinančios susidariusių nepriemokų ryšį su valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, neįvertintos.

10. Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo skundą atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas be tinkamo teisinio pagrindo teigia, jog VMI nagrinėdama jo prašymą dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis turi vadovautis res judicata principu. Šio principo taikymą nenumato viešąjį administravimą reglamentuojantys teisės aktai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. nutartimi nėra konstatuota, kad valstybė, Vilniaus miesto savivaldybė ar kiti subjektai savo neteisėtais veiksmais padarė pareiškėjui bet kokią žalą. Be to, šis teismas nagrinėjo bylą, kurioje buvo keliami klausimai dėl kitų pareiškėjo mokestinių nepriemokų, nuo kurių šiuo metu AB „Lithun“ yra atleista. VMI nėra kompetentinga nagrinėti ir konstatuoti konkrečios žalos padarymo faktus AB „Lithun“, tai yra teismų prerogatyva. Taip pat VMI neturi teisinio pagrindo atlyginti mokesčių mokėtojui padarytą žalą atleidžiant jį nuo nesumokėtų mokesčių.

IV. 11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-822/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.

12. Pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo šioje administracinėje byloje, kuriuo taip pat prašė panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – apelianto (pareiškėjo) apeliacinį skundą tenkinti. Šį prašymą grindė Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 10 punkte numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

13. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi (administracinė byla Nr. P438-170/2013) tenkino pareiškėjo prašymą ir atnaujino bylos nagrinėjimą Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu bei perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

14. Tokią nutartį klausimą dėl proceso atnaujinimo sprendusi teisėjų kolegija priėmė iš esmės konstatavusi, jog minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės nevertino visų šiame skunde išdėstytų aplinkybių ir argumentų, sudariusių skundo pagrindą, ir neišnagrinėjo bylos iš esmės, t. y. detaliai neanalizavo aplinkybių ir argumentų, pagrindžiančių įsiteisėjusių teismų sprendimų res judicata galią nagrinėjamai bylai bei materialinės teisės normų, reguliuojančių mokestinių nepriemokų pripažinimą beviltiškomis, aiškinimo ir taikymo laike specifiką (ginčo teisiniams santykiams taikytinos Mokesčių administravimo įstatymo redakcijos nustatymo klausimai). Remdamasi, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P662‑61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P143‑127/2011, 2010 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P438‑98/2010 pateiktomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis, teisėjų kolegija sprendė, jog tokia situacija, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 8 p.).

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. 15. Procesą šioje administracinėje byloje atnaujinusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šiuo aspektu primintina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, jog bylos, kurioje procesas atnaujintas, ypatybė yra ta, kad nagrinėjant tokias bylas būtina atsižvelgti į nutartyje atnaujinti procesą apibrėžtas proceso atnaujinimo ribas (šiuo klausimu, pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556-393/2010 (Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010, p. 271–294) ir joje (nutartyje) nurodytą šio teismo praktiką), taip pat 2013 m. sausio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442‑595/2013, 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-724/2013).

16. Atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P438-170/2013 nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, išdėstytas proceso atnaujinimą šiuo pagrindu nulėmusias aplinkybes, taip pat susipažinusi su byloje keliamais reikalavimais ir ginčo teisiniams santykiams aktualiomis faktinėmis aplinkybėmis, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju šioje administracinėje byloje skundžiamos įsiteisėjusios teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas atliktinas tiek, kiek tai susiję su:

(1) nacionalinių teisės normų, reguliuojančių mokestinių nepriemokų pripažinimą beviltiškomis, aiškinimu ir taikymu laike;

(2) pareiškėjo nurodytuose įsiteisėjusiuose administracinių teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių įtaka ginčo teisinių santykių kvalifikavimui.

17. Ginčas byloje kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška Nr. (23.19-08)-322-264 (toliau – ir Sprendimas; I t., b. l. 82, 83), kuriuo buvo atsisakyta pripažinti beviltiškomis pareiškėjo turimas mokestines nepriemokas (viso 15 553 037,87 Lt). Priimdamas šį sprendimą atsakovas, be kita ko, rėmėsi Inspekcijos Nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo skyriaus I poskyrio 2012 m. balandžio 27 d. išvada Nr. (23.23-08)-326-25340 „Dėl AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška“ (I t., b. l. 97–100), kurioje nurodyta, jog visos šios nepriemokos susidarė laikotarpiu iki 2011 m. liepos 11 d. ir šios sumos neapima pareiškėjui skirtų baudų bei apskaičiuotų delspinigių.

18. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2011 m. liepos 11 d. prašymą Nr. 01-0-201 „Dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška“ (toliau – ir Prašymas; I t., b. l. 84–96), kuriuo buvo prašoma: (1) visas mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., pripažinti beviltiškomis; (2) sustabdyti (nepradėti) šių nepriemokų priverstinio išieškojimo procedūras; (3) atleisti nuo iki minėtos datos skirtų baudų ir priskaičiuotų delspinigių mokėjimo. Pastebėtina, jog, kaip matyti iš pareiškėjui pateikto Inspekcijos 2012 m. gegužės 5 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-20280 „Dėl prašymo“ (I t., b. l. 101), prašymas dėl atleidimo nuo baudų ir delspinigių pagal kompetenciją buvo perduotas nagrinėti vietos mokesčių administratoriui, o AB „Lithun“ šio perdavimo neskundė. Be to, atsižvelgiant į minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartimi, kuria buvo atnaujintas procesas, apibrėžtas šios bylos nagrinėjimo ribas, klausimas dėl ginčo nepriemokų priverstinio išieškojimo procedūrų sustabdymo (nepradėjimo) iš naujo nenagrinėtinas. Atitinkamai minėti klausimai, apibrėžiantys šios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėtini atsakovo atsisakymo pripažinti ginčo mokestines nepriemokas beviltiškomis kontekste.

19. Teikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas teismo prašė bylą iš naujo nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Tačiau, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 str. 1 d. ir 161 str. 2 d.), todėl šis pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

20. 2014 m. vasario 3 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriuo, be kita ko, buvo prašoma sustabdyti bylos nagrinėjimą iki ginčo šalys susitars dėl taikos sutarties sudarymo. Tačiau, susipažinusi su kartu su šiuo prašymu pateiktais dokumentais, atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos pobūdį ir kitas Administracinių bylų teisenos įstatymo 521 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytas aplinkybes bei įvertinusi, kad pareiškėjo pateiktas siūlomos sudaryti taikos sutarties projektas neatitinka šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju atsisakytina tenkinti šį pareiškėjo prašymą.

VI. 21. Nagrinėdamas minėtą 2011 m. liepos 11 d. Prašymą dėl aptariamų mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis ir priimdamas šioje byloje ginčijamą Sprendimą, atsakovas vadovavosi šio prašymo pateikimo metu galiojusiomis 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatomis. Analogiškai teisės normų galiojimo laike klausimą sprendė ir skundžiamus sprendimus priėmę pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai.

22. Iš Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde ir apeliaciniame skunde dėstomų argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės mano, kad sprendžiant (dalies) ginčo mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis klausimą, tiek mokesčių administratorius, tiek administraciniai teismai turėjo vadovautis iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusiu Mokesčių administravimo įstatymu. Tai jis, be kita ko, grindžia aplinkybe, jog neva 90 proc. visų prašomų pripažinti beviltiškomis mokestinių nepriemokų susidarė dar negaliojant 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymui, kuriuo rėmėsi atsakovas bei teismai.

23. Byloje nėra duomenų, kurie leistų aiškiai identifikuoti ginčo mokestinių nepriemokų atsiradimo (susidarymo) momentą. Kita vertus, vertinant byloje surinktus įrodymus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d.), išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, galima daryti pagrįstą prielaidą, jog iš tiesų dalis mokestinių nepriemokų susidarė iki 2004 m. gegužės 1 d. (pvz., fizinių asmenų pajamų mokestis, kurio nepriemoką pareiškėjas taip pat prašo pripažinti beviltiška, Lietuvoje neberenkamas nuo 2003 m. sausio 1 d.). Todėl būtina įvertinti, ar mokestinės nepriemokos susidarymo momentas nagrinėjamu atveju yra reikšmingas nustatant ginčo teisiniams santykiams taikytinas teisės normas.

24. Pareiškėjas prašymą pripažinti ginčo mokestines nepriemokas beviltiškomis atsakovui pateikė jau galiojant 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymui. Šiuo aspektu primintina, jog šio įstatymo 168 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) nustato, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. iki 2004 m. gegužės 1 d.) „<...> pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas“.

25. Cituotoje nuostatoje minima „mokesčių administravimo procedūra“ įstatymų leidėjo yra apibrėžiama, kaip mokesčių administratoriaus veiksmai, atliekami įgyvendinant jo funkcijas, taip pat mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo veiksmai, atliekami vykdant pareigas ir naudojantis teisėmis, nustatytomis mokesčių įstatymuose (Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 14 d. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Atkreiptinas dėmesys ir į Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), įtvirtinančią, jog „mokesčių administravimas – mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų vykdymas ir teisių įgyvendinimas“.

26. Sistemiškai analizuojant šias abi nuostatas, taip pat atsižvelgiant į pirmosios (nuostatos) loginę ir lingvistinę konstrukciją, galima teigti, kad siekiant pripažinti, jog yra pradėta, vykdoma ar baigta mokesčių administravimo procedūra, turi būti identifikuoti konkretūs mokesčių administratoriaus ar (ir) mokesčio mokėtojo veiksmai. Be to, mokesčių administravimo procedūrai priskiriami tokie tarpusavyje glaudžiai susiję konkretūs veiksmai (veiksmų seka), kurie atliekami įgyvendinant atitinkamas (konkrečias) funkcijas, pareigas ir teises. Toks veiksmų sąsajumas su konkrečiomis funkcijomis, pareigomis bei teisėmis, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja reikalavimą, kad aptariami veiksmai (susijusių veiksmų seka) būtų pakankamai savarankiški (autonomiški), kad jie galėtų būti pripažinti atskira mokesčių administravimo procedūra, t. y. būtina, kad šie veiksmai neturėtų tiesioginio ir betarpiško ryšio su kitais veiksmais, sudarančiais kitas mokesčių administravimo procedūras.

27. Išdėstytos aplinkybės lemia, jog mokesčių administravimo procedūros pradžia nėra siejama su, pavyzdžiui, atitinkamų mokestinių prievolių atsiradimo momentu. Šios procedūros pradžią lemią konkretūs mokesčių administratoriaus ar mokesčio mokėtojo veiksmai, siekiant (pradėti) įgyvendinti atitinkamas mokesčių administratoriaus funkcijas, mokesčių įstatymuose numatytas pareigas ar (ir) teises. Tokią išvadą, kiek tai susiję su Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio 1 dalies taikymu, patvirtina ir dominuojanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje A11‑1984/2006; 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10‑1019/2005; 2007 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑421/2007 ir joje nurodytą šio teismo praktiką bei kt.).

28. Kaip matyti iš Mokesčių administravimo įstatymo, galiojusio iki 2004 m. gegužės 1 d., 29 straipsnio 7–11 dalių (1998 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-838, 2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394, 2004 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-1971 redakcijos) ir Mokesčio mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, jų pasibaigimo, vietos mokesčio administratoriaus biudžeto pajamų apskaitos dokumentuose priskyrimo prie mokestinių nepriemokų, kurioms neteikiama išieškojimo pirmenybė ir į kurias neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas, šių nepriemokų nurašymo iš vietos mokesčio administratoriaus apskaitos dokumentų ir apskaitos tvarkos, patvirtintos finansų ministro 1998 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 261 (finansų ministro 2001 m, lapkričio 6 d. įsakymo Nr. 304 redakcija; toliau – Tvarka), nuostatų, konkretaus mokesčio mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimas beviltiška buvo savarankiška mokesčių administravimo procedūra Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 14 dalies (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) prasme. Ji (procedūra) buvo pradedama mokesčio mokėtojo prašymu (Tvarkos 7.3.1.2, 7.4.2 ir 11 p.) ir (arba) už mokesčių išieškojimą atsakingam padaliniui, analizuojant mokestines nepriemokas, nustačius, kad mokestinė nepriemoka atitinka jos pripažinimo beviltiška pagrindus bei pateikus atitinkamus dokumentus vietos mokesčių administratoriaus vadovui (Tvarkos 6 ir 7 p.), o užbaigiama – priėmus sprendimą mokestinę nepriemoką pripažinti arba atsisakyti pripažinti beviltiška (Tvarkos 8, 11 p.).

29. Analogiškai aptariama procedūra vertintina ir atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnyje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 ir 2007 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1249 redakcijos) ir Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo ir apskaitos taisyklėse, patvirtintose Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92 (Inspekcijos viršininko 2005 m. gegužės 13 d. įsakymo Nr. VA-47 ir 2007 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. VA-65 redakcijos), įtvirtintas nuostatas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius.

30. Byloje nėra pateikta jokių duomenų (pvz., kad pareiškėjas pateikė prašymą ar mokesčių administratoriaus savo iniciatyva atliko atitinkamus veiksmus), kurie leistų teigti, jog aptariama mokesčių administravimo procedūra dėl šioje byloje nagrinėjamų mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis būtų prasidėjusi ir nepasibaigusi iki 2004 m. gegužės 1 d. Todėl nagrinėjamiems ginčo teisiniams santykiams Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) netaikytina.

31. Atsakant į pareiškėjo argumentus dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų nuostatų pobūdžio, sutiktina, jog tiek Mokesčių administravimo įstatymo, galiojusio iki 2004 m. gegužės 1 d., 29 straipsnio 7 dalis (2001 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. IX-394, 2004 m. sausio 22 d. įstatymo Nr. IX-1971 redakcijos), tiek šiuo metu galiojančio Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 ir 2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 redakcijos), įtvirtinančios mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindus, yra materialaus pobūdžio, t. y., šios normos yra materialinės.

32. Kaip matyti tiek iš iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo ir minėtos Tvarkos nuostatų, tiek iš šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo, aplinkybių (pagrindų), kurioms esant mokesčio mokėtojo mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška, atsiradimo momentas nėra siejamas su šios nepriemokos susidarymo momentu. Priešingai, sprendimas pripažinti atitinkamą mokestinę nepriemoką beviltiška gali būti priimamas bet kuriuo mokesčio mokėtojo pareigos sumokėti mokestinę nepriemoką egzistavimo momentu. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymų leidėjo nustatytų aplinkybių (pagrindų), sudarančių prielaidas atitinkamą nepriemoką pripažinti beviltiška, (faktinis) atsiradimas savaime lemia mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų pasikeitimą, kiek tai susiję su iš šios nepriemokos kylančių pareigų vykdymu. Šiuo tikslu, kaip minėta, mokesčių mokėtojo prašymu ar mokesčių administratoriaus iniciatyva turi būti inicijuota mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška procedūra. Inicijavus šią procedūrą, atitinkamą konkretaus mokesčių mokėtojo pareigos sumokėti mokestinę nepriemoką pasikeitimą lemia mokesčių administratoriaus priimamas sprendimas mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Pastarasis sprendimas, kaip matyti tiek iš iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio teisinio reguliavimo, gali (galėjo) būti priimamas tik tuomet, kai inter alia tenkinamos šios kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos:

(1) egzistuoja aplinkybės, kurios atitinka mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška procedūros inicijavimo (pradžios) momentu galiojančiuose mokesčių įstatymuose įtvirtintus mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindus ir

(2) šių aplinkybių (pagrindų) buvimas konstatuojamas (šios aplinkybės egzistuoja, nėra išnykusios) priimant sprendimą nepriemoką pripažinti beviltiška.

33. Šiomis aplinkybėmis išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, jog, nesant atitinkamų įstatymų nuostatų, sprendžiant klausimą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, yra taikomos tos mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatos, kurios galioja mokesčių administratoriaus iniciatyva ar (ir) mokesčio mokėtojo prašymu inicijuotos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška procedūros pradžios momentu.

34. Atitinkamai esminės aplinkybės, kurioms esant mokesčio mokėtojas galėtų būti pripažintas įgijusiu teisę reikalauti, kad jo turimos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška klausimas būtų sprendžiamas taikant jo nurodomus mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindus, yra (1) mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška procedūros inicijavimas ir (2) tai, kad šie pagrindai yra (buvo) numatyti pastarosios procedūros inicijavimo (pradžios) momentu galiojusiuose atitinkamuose mokesčių įstatymuose.

35. Nagrinėjamu atveju pastebėtina, kad iki 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška procedūra nebuvo inicijuota – pareiškėjas nepateikė prašymo dėl ginčo mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis, taip pat mokesčių administratorius savo iniciatyva nesiėmė nagrinėti šį klausimą. Taigi, šioje byloje negalima taikyti iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą, nes jis neteko galios, o iki pakeitimų įsigaliojimo pareiškėjas jokių su kilusiu ginču susijusių subjektinių teisių, kurios galėtų būti ginamos vėliau, nebuvo įgijęs.

36. Šios aplinkybės konstatavimas nagrinėjamu atveju reiškia, jog pareiškėjo 2011 m. liepos 11 d. atsakovui pateiktas Prašymas pripažinti ginčo mokestines nepriemokas beviltiškomis, pagrįstai buvo nagrinėjamos remiantis šio prašymo pateikimo momentu galiojusiomis Mokesčių administravimo įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatomis, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepažeidė teisės normų taikymą laike reguliuojančių taisyklių.

VII. 37. Pasisakant antruoju šios administracinės bylos ribas apibrėžiančiu klausimu dėl pareiškėjo nurodomų įsiteisėjusiuose administracinių teismų sprendimuose konstatuotų faktinių aplinkybių (prejudicinės) reikšmės ginčo teisiniams santykiams, pastebėtina, jog ginčas byloje kilo tik dėl atitinkamų mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis ir šią mokesčių administravimo procedūrą reguliuojančių teisės aktų taikymo. Tai reiškia, kad ginčo teisiniai santykiai – mokestiniai santykiai, kurie yra viešosios teisės reguliavimo dalykas ir yra reglamentuojami specifiniais teisės aktais.

38. Nurodomais įsiteisėjusiais administracinių teismų sprendimais pareiškėjas, be kita ko, remiasi grįsdamas savo teiginius apie neva egzistuojančius priešpriešinius reikalavimus tarp jo ir Lietuvos valstybės (savivaldybės), bei iš esmės siekdamas šių reikalavimų tarpusavio įskaitymo jo turimų mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis būdu.

39. Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalis nustato baigtinį sąrašą aplinkybių, kurioms esant mokesčio mokėtojo turima mokestinė nepriemoka gali būti pripažinta beviltiška. Kitomis, nei šioje nuostatoje numatytomis, aplinkybėmis (pagrindais) aptariamas sprendimas gali būti priimamas tik, jei šios aplinkybės (pagrindai) yra nurodytos atitinkamo mokesčio įstatyme (nagrinėjamu atveju tokių nuostatų ginčo mokesčiams ir privalomosios įmokoms atitinkamuose mokesčių įstatymuose nebuvo numatyta). Kaip matyti iš aptariamos nuostatos loginės ir lingvistinės konstrukcijos, joje minimos aplinkybės, jog mokestinės nepriemokos „neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu“ turi būti aiškinama, kaip apimančios tik šios Mokesčių administravimo įstatymo nuostatos 1–3 punktuose numatytus atvejus. Mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindų turinio plečiamasis aiškinimas yra negalimas, nes, be kita ko, mokestinės nepriemokos pripažinimas beviltiška suponuoja tam tikrą bendros mokesčių mokėtojo pareigos mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius išimtį bei lemia tam tikras palankesnes sąlygas (Mokesčių administravimo įstatymo 113 str. 2 d. (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija), palyginti su kitiems mokesčių mokėtojams taikomomis įprastinėmis sąlygomis.

40. AB „Lithun“, be kita ko, iš esmės siekia turimas mokestines nepriemokas pripažinti beviltiškomis tokiais pagrindais, kurie nėra numatyti ginčo teisiniams santykiams taikytinuose (mokesčių) įstatymuose ir juos lydinčiuose teisės aktuose. Pabrėžtina, jog, skirtingai nei teigia pareiškėjas, tokio mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindo (priešpriešinių reikalavimų įskaitymo) nenumatymas negali būti laikomas teisės spraga, suponuojančia jo nurodomų Civilinio kodekso nuostatų subsidiarų taikymą. Šioje byloje nagrinėjami ginčo teisiniai santykiai yra aiškiai ir išsamiai sureglamentuoti viešosios teisės normomis.

41. Šiomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgiant į kilusio ginčo esmę, spręstina, jog pareiškėjo nurodomų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartyje (administracinė byla Nr. P438-170/2013) paminėtų įsiteisėjusių administracinių teismų sprendimu ir juose nustatytų (konstatuotų) aplinkybių reikšmingumas (prejudicinė galia) vertintinas tik tiek, kiek tai susiję su ginčo nepriemokų pripažinimo beviltiškomis Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnyje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) numatytais pagrindais bei tvarka.

42. Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tačiau taip pat būtina pažymėti, kad nagrinėjant konkrečią bylą yra reikšmingi ne bet kokie įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatyti faktai (aplinkybės), bet tik tie, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d.).

43. Atitinkamai dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I1-175/2002, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. balandžio 25 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A6‑386/2002, kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A

-502/2010, pastebėtina, jog šiuose teismų sprendimuose buvo pasisakyta dėl visai kitų nei ginčo mokestinių nepriemokų, juose nebuvo sprendžiamas Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) numatytų pagrindų buvimo ar nebuvimo klausimas. Tai aiškiai patvirtina ir įsiteisėjęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑2081/2012, kuriuo galutinai išspręstas klausimas dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002 m. spalio 10 d. sprendime Nr. 325 ir jį keitusiame 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendime Nr. (14.5)-161-1 nurodytų mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis. Kitaip tariant, nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo Sprendimas buvo priimtas dėl kitų, nei minėtuose teismų sprendimuose nagrinėtų, mokestinių nepriemokų, šioje byloje nagrinėjami ginčo mokestiniai teisiniai santykiai yra kvalifikuojami pagal kitas Mokesčių administravimo įstatymo ir jį lydinčių teisės aktų nuostatas nei minėtuose teismų sprendimuose, iš esmės vertinami visai kiti ginčo mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis pagrindai.

44. Išdėstytos aplinkybės, taip pat tai, jog, kaip minėta, spręsdamas klausimą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, mokesčių administratorius privalo vertinti, ar egzistuoja įstatymų leidėjo nustatyti pagrindai būtent šios administracinės procedūros (mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška) metu, leidžia konstatuoti, kad aptariamuose teismų sprendimuose nurodytos aplinkybės, kurias akcentuoja pareiškėjas, neturi įtakos (nėra reikšmingos) šioje byloje nagrinėjamam ginčui (ginčo teisinių santykių vertinimui ir kvalifikavimui). Ši aplinkybė atitinkamai eliminuoja teismo pareigą papildomai (atskirai) pasisakyti ir vertinti pareiškėjo argumentus šioje dalyje, šios pareigos neturėjo ir byloje kilusį ginčą nagrinėję pirmosios bei apeliacinės instancijų teismai.

45. Remdamasi išdėstytu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P438-170/2013 ir šiame baigiamajame teismo akte apibrėžtas ribas iš naujo išnagrinėjus administracinę byla, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo ir skundžiamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį bei, atitinkamai, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą pakeisti.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalimi, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Akcinės bendrovės „Lithun“ prašymą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistais.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys

Veslava Ruskan