A-146-1252-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1252/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03351-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Ramūno Gadliausko, Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, ir Vilniaus rajono apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš Vilniaus rajono apylinkės teismo nesumokėtą 2009–2011 metais atlyginimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis dalį – 7 026,66 Lt; 2) įpareigoti Vilniaus rajono apylinkės teismą nuo 2013 metų mokėti pareiškėjui ne mažesnį nei numatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 193 straipsnyje ir 194 straipsnio 1 dalyje atlyginimą už darbą poilsio bei švenčių dienomis; 3) įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – ir Vyriausybė) skirti biudžeto asignavimus Vilniaus rajono apylinkės teismui nuo 2013 metų mokėti pareiškėjui atlyginimą už darbą poilsio bei švenčių dienomis ne mažesnį nei numatytas Darbo kodekso 193 straipsnyje ir 194 straipsnio 1 dalyje; 4) priteisti iš atsakovų 6 procentus metinių palūkanų už 7 026,66 Lt sumą nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2004 m. balandžio 23 d. dirba teisėju Vilniaus rajono apylinkės teisme. Darbo krūvis ir specifika lėmė tai, kad teko atlikti teisėjo pareigas švenčių bei poilsio dienomis. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (toliau – ir Teisėjų atlyginimų įstatymas) 6 straipsnyje nustatytas atlyginimas už tokį darbą. Reikalavimams dėl teisėjų atlyginimų priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas. Vilniaus rajono apylinkės teisme teisėjų darbas poilsio bei švenčių dienomis yra apskaitomas. Pareiškėjas nurodė, jog už darbą poilsio bei švenčių dienomis 2009–2011 metais jis negavo jokio atlyginimo. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsniui, nustatančiam teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjo teigimu, nesant Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytos kitos užmokesčio už darbą poilsio bei švenčių dienomis skaičiavimo tvarkos ir laikantis Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto asmenų lygybės prieš įstatymą principo, už teisėjo darbą poilsio ir švenčių dienomis turi būti sumokėtas atlyginimas, ne mažesnis nei numatyta Darbo kodekso 193 straipsnyje ir 194 straipsnio 1 dalyje, t. y. iš viso 7 026,66 Lt (iš jų 3 597,40 Lt už 2009 metus, 584,38 Lt už 2010 metus ir 2 844,88 Lt už 2011 metus). Remdamasis teisės analogija, pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo 6 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos skaičiuojant nuo skundo teismui priėmimo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

3. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad jo reikalavimus turėtų įvykdyti atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas, tačiau jis galėtų vykdyti reikalavimus tik tuo atveju, jei tam bus skirti valstybės biudžeto asignavimai. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Atsižvelgdamas į tai ir siekdamas realaus pareikštų reikalavimų įvykdymo, pareiškėjas pareiškė reikalavimą Vyriausybei dėl atitinkamų biudžeto asignavimų skyrimo Vilniaus rajono apylinkės teismui.

4. Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.

5. Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1, 2 dalimis, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtintu Pavyzdiniu vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Pavyzdinis priemokų mokėjimo tvarkos aprašas), pažymėjo, jog pagal Pavyzdinio priemokų mokėjimo tvarkos aprašo 3 punktą ir Vilniaus rajono apylinkės teismo įsakymus (2008 m. gruodžio 30 d. įsakymo „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos 2009 metais“ Nr. V-52 1.3 punktas; 2009 m. gruodžio 23 d.

įsakymo „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ Nr. V-63 1.3.3 punktas; 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymo „Dėl specializacijos nustatymo teisėjams ir bylų skirstymo tvarkos“ Nr. V-58 1.3.3 punktas) ikiteisminio tyrimo teisėjai poilsio bei švenčių dienomis teisėjo pareigas atliko budėdami pagal patvirtintą grafiką. Atsakovas nurodė, jog iš 2009–2011 metų ikiteisminio tyrimo teisėjo pareigų atlikimo grafikų ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog teisėjas V. A. poilsio bei švenčių dienomis 2009–2011 metais budėjo taip: 2009 m. sausio 3 d., 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2009 m. rugpjūčio 22 d., 2009 m. rugpjūčio 23 d., 2009 m. lapkričio 7 d., 2009 m. lapkričio 8 d., 2009 m. gruodžio 6 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d., 2010 m. rugsėjo 26 d., 2010 m. spalio 31 d., 2011 m. vasario 6 d., 2011 m. kovo 20 d., 2011 m. kovo 27 d., 2011 m. rugpjūčio 14 d., 2011 m. lapkričio 20 d.

Už budėjimus 2009 m. kovo 21 d., 2009 m. kovo 22 d., 2010 m. vasario 28 d., 2010 m. balandžio 25 d., 2010 m. gegužės 16 d. ir 2010 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjui buvo suteiktos laisvos dienos. Už likusias budėjimo dienas su pareiškėju nebuvo atsiskaityta, kadangi vadovaujantis galiojusiu teisiniu reglamentavimu, vienkartinės priemokos už darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas 2009–2011 metais negalėjo būti išmokėtos dėl nepakankamų biudžeto asignavimų teismo darbuotojų darbo užmokesčiui. Pagal skirtus biudžeto asignavimus teismo darbuotojų darbo užmokesčiui trūko: 2009 metais – 185,9 tūkst.

Lt, 2010 metais – 79,1 tūkst. Lt, 2011 metais – 41,1 tūkst. Lt. Atsižvelgiant į tai, teismo darbuotojams buvo suteiktos neapmokamos atostogos (2009 metais – 426 dienos, 2010 metais – 64 dienos, 2011 metais – 48 dienos), o trūkstant lėšų darbo užmokesčiui negalėjo būti išmokėtos ir vienkartinės priemokos teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis.

6. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsakovo teigimu, įsigaliojus šiam Konstitucinio Teismo nutarimui, Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnis nebuvo pakeistas, papildomi asignavimai teisėjų darbo užmokesčiui už darbą poilsio ir švenčių dienomis Vilniaus rajono apylinkės teismui nebuvo skirti. Atsakovas, vadovaudamasis Konstitucijos 48 straipsniu, sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad nesant Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatytos kitos užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos, taikytinos Darbo kodekso normos, reguliuojančios panašius santykius. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo darbo santykiai nėra nutrūkę, atsakovas pažymėjo, kad reikalavimas priteisti palūkanas yra nepagrįstas.

7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

8. Atsiliepime į pareiškėjo skundą, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą, atsakovas pažymėjo, kad byloje svarbus pats faktas, kad nagrinėjamu laikotarpiu darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis galėjo būti mokamas. Pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija pareiginės algos dydžio, kuri galėjo būti išmokėta taikant Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio nuostatas, todėl byloje turėtų būti nustatytos aplinkybės, susijusios su priežastimis, dėl kurių prašoma priteisti atlyginimo dalis nebuvo išmokėta. Jeigu teismas tenkintų pareiškėjo reikalavimą dėl atlyginimo priteisimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis 2009–2011 metais, išieškojimas turėtų būti vykdomas iš Vilniaus rajono apylinkės teismui kiekvienais metais skiriamų ir jo valdomų biudžetinių asignavimų, nenustatant jokių papildomų įpareigojimų Vyriausybei. Skundo reikalavimas skirti pareiškėjui lėšas pagal individualų poreikį nėra teisėtas. Teismai gina pažeistas ar ginčijamas teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. pažeidimas jau turi būti įvykęs. Ateityje galbūt įvyksiančių ar neįvyksiančių veiksmų tikimybė negali būti ginama teismine tvarka. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skunde pats pripažino, kad šioje byloje nagrinėjami teisiniai santykiai kyla iš darbo teisės; procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl šioje byloje netaikytinas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 3 513,33 Lt nesumokėtą atlyginimo dalį už budėjimus poilsio bei švenčių dienomis; nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę skirti biudžeto asignavimus Vilniaus rajono apylinkės teismui; likusią skundo dalį atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsniu, Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtino Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 2008 metams 3 punktu, Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3–6 punktais, Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu. Teismas pažymėjo, kad teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas tvarka nebuvo pakeista iki šios bylos nagrinėjimo teisme dienos.

11. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas V. A. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 277. Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo pateiktų ikiteisminio tyrimo teisėjų pareigų atlikimo poilsio ir švenčių dienomis grafikų ir jų pakeitimų bei darbo laiko apskaitos žiniaraščių teismas nustatė, kad pareiškėjas 2009–2011 metais budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis.

12. Atsižvelgęs į tai, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, taip pat į tai, kad teisinis reguliavimas nebuvo pakeistas, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu teisinio reguliavimo nebuvimas laikytinas teisės spraga, kuri užpildytina pagal įstatymuose nustatytas taisykles. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalimi, nurodė, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymas (toliau – ir Teismų įstatymas) teisėjų darbo ne darbo metu apmokėjimo nereguliuoja, vadovavosi Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 261 straipsnio 1–2, 4, 5 dalimis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Darbo kodeksas nenustato išskirtinės apmokėjimo už budėjimus tvarkos, todėl vadovavosi normomis, kurios numato darbo užmokesčio už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokėjimo tvarką. Iš pateiktų įrodymų nustatęs, kad pareiškėjas dirbo pagal grafiką, teismas konstatavo, kad šio pareiškėjo darbo apmokėjimui turėjo būti taikoma Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje.

13. Iš Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 14 d. pažymos Nr. 3R-29, darbo poilsio ir švenčių dienomis grafikų teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2011 m. lapkričio mėnesio budėjo pagal grafiką 18 dienų poilsio ir švenčių dienomis. Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašė priteisti darbo užmokestį už 2009 m. sausio 3 d. (šeštadienis, 2008 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. (1.31)-R5-1404/2008), 2009 m. rugpjūčio 22 d. (šeštadienis, 2009 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. (1.31-R5-656/2009), 2009 m. rugpjūčio 23 d. (sekmadienis, 2009 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. (1.31-R5-656/2009), 2009 m. lapkričio 7 d. (šeštadienis, 2009 m. rugsėjo 4 d. įsakymas Nr. R3-131/2009), 2009 m. lapkričio 8 d. (sekmadienis, 2009 m. rugsėjo 4 d. įsakymas Nr. R3-131/2009), 2009 m. gruodžio 6 d. (sekmadienis, 2009 m. rugsėjo 4 d. įsakymas Nr. R3-131/2009), 2010 m. spalio 31 d. (sekmadienis, 2010 m. rugsėjo 14 d. įsakymas Nr. (1.31)-R5-996/2010), 2011 m. vasario 6 d. (sekmadienis, 2010 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. (1.31)-R5-1422/2010), 2011 m. kovo 20 d. (sekmadienis, 2010 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. (1.31)-R5-1422/2010), 2011 m. kovo 27 d. (sekmadienis, 2010 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. (1.31)-R5-1422/2010), 2011 m. rugpjūčio 14 d. (sekmadienis, 2011 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. (1.31)-R5-717/2011), 2011 m. lapkričio 20 d. (sekmadienis, 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymas, numeris nenurodytas).

14. Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose dienos, kuriomis vyko budėjimas, pažymėtos tamsesne spalva, tačiau budėjimo trukmė nenurodyta; Vilniaus rajono apylinkės teismas nepateikė į bylą jokių kitų dokumentų, kuriuose būtų užfiksuotas budėjimo laikas. Atsižvelgęs į tai, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėjo prie išvados, kad kitokia budėjimo laiko apskaita teisme nebuvo atliekama. Teismas pažymėjo, jog atsakovo Vilniaus rajono apylinkės teismo teigimu, budėjimo dieną darbo laiko trukmė yra ta pati, kuri nurodyta Vidaus tvarkos taisyklėse.

Vilniaus rajono apylinkės teismo Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2007 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. V-8, 6 punkte nustatyta, jog darbo laiko trukmė pirmadieniais – ketvirtadieniais nuo 8 valandos iki 17 valandos, o penktadieniais – nuo 8 valandos iki 15.45 valandos. Vidaus tvarkos taisyklių 7 punkte numatyta, kad pagal patvirtintą grafiką dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo poilsio ir švenčių dienomis budėjusiems teisėjams įstatymo nustatyta tvarka suteikiamos papildomos atostogos.

Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2009 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-10 Vidaus tvarkos taisyklės papildytos 7a punktu, kuriame nurodyta, kad budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pagal patvirtintą budėjimo grafiką teisėjai atlieka savo darbo vietoje. Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko 2011 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 50, 11 punkte nurodyta, kad budėjimą poilsio ir švenčių dienomis pagal patvirtintą grafiką teisėjai atlieka savo darbo vietoje. Darbuotojų budėjimas poilsio ir švenčių dienomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje žymimas sutartiniu žymėjimu pagal Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2004 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 78 (toliau – ir DLA žiniaraščio pildymo tvarkos aprašas), nuostatas.

Vidaus tvarkos taisyklių 16 punkte nurodyta, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis mokama arba kompensuojama įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo Vyriausybės nutarimu patvirtinta pavyzdinė darbo laiko apskaitos žiniaraščio forma, kurioje numatytos budėjimo namuose ir budėjimo darbe grafos bei nustatytas žymėjimas BN (budėjimas namuose) ir BĮ (budėjimas įstaigoje). Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštis pildytas nesilaikant DLA žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo reikalavimų, nes nežymėta sutartiniais simboliais ir nefiksuota budėjimo trukmė.

Teismas konstatavo, kad šių darbdavio padarytų pažeidimų nustatymas negali apriboti asmens teisės gauti darbo užmokestį už darbą, kurį jis turėjo atlikti pagal teismo pirmininko įsakymu patvirtintus grafikus, o nustatant šio darbo laiko trukmę turi būti vadovaujamasi Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta darbo laiko trukme. Teismas pažymėjo, jog Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalis nustato, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Pareiškėjas nurodė, kad jis turėjo budėti namuose, nebent būdavo iškviečiamas į darbovietę atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų.

Teismas nustatė, kad Vidaus darbo tvarkos taisyklėse buvo nustatytas budėjimas darbovietėje, tačiau faktiškai darbdavys tokio reikalavimo teisėjams nekėlė ir neprieštaravo, kad jie budėtų namuose. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėjui turi būti atlyginta už realiai atliktą darbą, t. y. už budėjimą namuose, išskyrus dienas, kai pareiškėjas turėjo atvykti į darbovietę atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų. Iš pateiktų į bylą procesinių dokumentų teismas nustatė, kad ikiteisminio tyrimo veiksmus pareiškėjas atliko 2010 m. balandžio 25 d., tačiau už šią dieną pareiškėjas neprašė atlyginti.

Todėl už pareiškėjo budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis teismas skaičiavo po 4 darbo valandas ir nurodė, kad už šį apskaičiuotą budėjimų laiką pareiškėjui turi būti atlyginama pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo darbo užmokestį, nurodytą Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Įvertinęs nustatytas aplinkybes bei atsižvelgęs į Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 14 d. pažymą Nr. R3-29, teismas nustatė, kad pareiškėjo V. A. reikalavimas dėl nesumokėtos atlyginimo dalies už 2009–2011 metų darbą poilsio ir švenčių dienomis tenkintinas, priteisiant pareiškėjui 3 513,33 Lt nesumokėtą atlyginimo dalį, t. y. kiekvieną budėjimo dieną (budėjimą namuose) prilyginant 4 darbo valandoms, už kurias skaičiuojamas dvigubas darbo užmokestis.

15. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2004 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A12-219/2004, 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-913/2009) ir konstatavo, kad atsakovo sprendimai dėl darbo užmokesčio mokėjimo yra neįvykdyti. Pažymėjo, kad nagrinėdamas ginčą turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

16. Spręsdamas dėl atsakovo, iš kurio pareiškėjui turėtų būti priteista nesumokėta atlyginimo dalis, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ši nepriemoka susidarė dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, o priėmus Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą Vilniaus rajono apylinkės teismui papildomas finansavimas nebuvo skirtas. Teismas, vadovaudamasis Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgė į faktinėmis aplinkybėmis panašioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 suformuotą praktiką, kad teisėjams neišmokėtų atlyginimų bylose ginčo materialinių teisinių santykių subjektu yra valstybė – Lietuvos Respublika. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjui neišmokėtą atlyginimo dalį priteisė iš Lietuvos valstybės.

17. Pareiškėjo reikalavimą dėl 6 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos, priteisimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, kad Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato palūkanų mokėjimo už uždelstą teisėjo atlyginimo išmokėjimą. Nuostatų dėl palūkanų mokėjimo nėra ir Darbo kodekse bei Valstybės tarnybos įstatyme. Palūkanų taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK). Teismas nustatė, jog pareiškėjo V. A. pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį plačiąja prasme kilo iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. CK 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais CK reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 straipsnis). Teismas pažymėjo, jog jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas; be to, tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

18. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo įpareigojimo nuo 2013 metų mokėti jam ne mažesnį nei numatytas Darbo kodekso 193 straipsnyje ir 194 straipsnio 1 dalyje atlyginimą už darbą poilsio bei švenčių dienomis. Teismas vadovavosi ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, jog ABTĮ nuostatos nenustato galimybės ginti teisės nuo galimo pažeidimo ateityje, o šiuo momentu nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjo teisė gauti teisės aktais nustatytą atlyginimą bus ginčijama ateityje, todėl toks reikalavimas negali būti tenkinamas.

19. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Vyriausybę skirti biudžeto asignavimus Vilniaus rajono apylinkės teismui sumokėti pareiškėjui atlyginimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucijos 130, 131 straipsniais ir nurodė, jog Vyriausybė neturi teisės priimti sprendimų dėl valstybės biudžeto asignavimų skirstymo. Reikalavimas skirti biudžeto asignavimus yra įstatymų leidybos iniciatyvos teisės įgyvendinimas, tačiau tokia teisė fiziniam asmeniui nėra suteikta ir pareikšti reikalavimo Seimui prašant įpareigoti priimti ar pakeisti teisės aktą asmuo neturi teisės. Teismas vadovavosi ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, kuri nurodo, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo veiklos, įskaitant ir įpareigoti pakeisti teisės aktus. Remdamasis šiais motyvais, teismas bylos dalį dėl Vyriausybės įpareigojimo skirti biudžeto asignavimus Vilniaus rajono apylinkės teismui sumokėti pareiškėjui atlyginimą nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu.

III. 20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjo reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, pakeisti, nurodant, jog pareiškėjui atlyginimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis yra priteisiamas iš Vilniaus rajono apylinkės teismo.

21. Apeliaciniame skunde teigiama, jog nors Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, tačiau byloje svarbus pats faktas, kad nagrinėjamu laikotarpiu darbo užmokestis už darbą poilsio ir švenčių dienomis galėjo būti mokamas, o ribojamas buvo tik maksimalus jo dydis. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui už darbą (budėjimus) poilsio ir švenčių dienomis turėjo būti mokama didesnė nei pareiginės algos dydžio priemoka, todėl minėtos Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos galiojimo laikotarpiu pareiškėjas turėjo teisę į apmokėjimą už budėjimus. Apelianto nuomone, pagrindinė priežastis, dėl kurios pareiškėjui nebuvo sumokėta atlyginimo dalis, buvo ne teisinio reguliavimo nebuvimas, o Vilniaus rajono apylinkės teismo administracijos sprendimai. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo aplinkybių, ar Vilniaus rajono apylinkės teismas, sudarydamas savo biudžeto projektą, į jį įtraukė lėšas, skirtas sumokėti už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Tik tuo atveju, jei tokių lėšų buvo prašoma ir jos nebuvo skirtos iš valstybės biudžeto, būtų galima teigti, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios kilo šis ginčas, buvo valstybės veiksmai. Apeliantas daro prielaidą, kad asignavimai teismui buvo skirti, nes šią galimybę teisės aktai numatė, tačiau jie galbūt buvo panaudoti kitu tikslu. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui atlyginimą už darbą (budėjimus) poilsio ir švenčių dienomis iš Lietuvos valstybės, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, kadangi skiriasi šių bylų faktinės aplinkybės.

22. Pareiškėjas V. A. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutikti su atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Pareiškėjo nuomone, abu atsakovai neįvykdė ir nevykdo savo pareigų teisėjo darbui apmokėti ir jų formalūs argumentai teisiškai nėra reikšmingi.

23. Atsakovas Vilniaus rajono apylinkės teismas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais apie nepakankamus biudžeto asignavimus 2009–2011 metams, kurie buvo išdėstyti atsiliepime pirmosios instancijos teismui. Atsakovas nurodo, kad skiriant teismui biudžeto asignavimus 2009–2011 metams, nebuvo numatyta lėšų sumokėti už viršvalandinį darbą ir budėjimą poilsio bei švenčių dienomis. 2009 metų valstybės biudžetas buvo patikslintas, atsižvelgiant į teisės aktų, reglamentuojančių valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės ir statutinių tarnautojų bei biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį, pakeitimus. Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2008 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. (2.33-01)-6K-0815232 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos programos vykdymo“ informavo, kad 2009 metų asignavimai valstybės įstaigoms sumažinti 12 procentų darbo užmokesčiui ir 15 procentų išlaidoms. Būtent dėl to, kad nebuvo pakankamai lėšų darbo užmokesčiui, vienkartinės priemokos teisėjams už darbą poilsio ir švenčių dienomis nebuvo išmokėtos. Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1526 „Dėl Lietuvos Respublikos 2012 metų valstybės biudžeto asignavimų perskirstymo tarp teismų“ biudžeto asignavimai Vilniaus rajono apylinkės teismui sumažinti 79 tūkst. Lt (iš jų 60 tūkst. Lt asignavimai darbo užmokesčiui). Dėl to ir vėlesniu laikotarpiu nebuvo galimybės teisėjams išmokėti priemoką už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Remdamasis šiais argumentais, atsakovas nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad atlyginimo dalis pareiškėjui nebuvo sumokėta dėl teismo administracijos sprendimų. Atsakovo teigimu, atlyginimo dalis pareiškėjui nebuvo mokama nesant tinkamo teisinio reguliavimo. Teisėjų budėjimo laikas teisme yra apskaitomas, o žiniaraščiuose budėjimo trukmė žymima visa darbo diena, nes realiai taip ir yra budima.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjui V. A. (Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjui) neišmokėtos kompensacijos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis 2009–2011 metais. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad jam 2009–2011 metais buvo nesumokėta 7 026,66 Lt už darbą poilsio ir švenčių dienomis, o pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 3 513,33 Lt, nurodydamas, kad priteisia nesumokėtą atlyginimo dalį už budėjimus poilsio bei švenčių dienomis, išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie pareiškėjo budėjimų datas (t. I, b. l. 13–14, 20–35, 51–139), pažymi, jog visos budėjimo pagal grafiką dienos, už kurias pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą atlygį, yra poilsio dienos. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu švenčių dienomis nebudėjo, tačiau budėjo poilsio dienomis, išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pasisako tik dėl kompensavimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis.

Dėl kompensavimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis

26. Byloje nustatyta, jog pareiškėjas V. A. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėju paskirtas Lietuvos Respublikos Prezidento 2005 m. balandžio 28 d. dekretu Nr. 277, 2010 m. balandžio 26 d. dekretu Nr. 1K-352. Bylos duomenys patvirtina (t. I, b. l. 13–14, 20–35, 51–139), kad pareiškėjas 2009–2011 metais budėjo poilsio dienomis pagal teismo pirmininko (teismo pirmininko pavaduotojo) patvirtintus grafikus Baudžiamojo proceso kodekse numatytoms ikiteisminio tyrimo funkcijoms atlikti, tačiau už tai jam nebuvo kompensuota.

27. Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog teisėjų atlyginimas nustatomas įstatymu. Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas (1 str.), kurio 6 straipsnyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-177) nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.); šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba (2 d.).

28. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusiuose Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtinto Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašo 2008 metams 3 punkte bei 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 8 punkte buvo pakartotos pirmiau nurodytos Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio nuostatos. Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Šiuo nutarimu patvirtintame apraše nustatyta, jog švenčių bei poilsio dienomis Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose numatytoms funkcijoms atlikti, kurios negali būti atliktos pagal teismo vidaus darbo tvarkos taisykles nustatytu teismo darbo metu, teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką (3 punktas). Teisėjai dirbti teisme po darbo valandų, taip pat poilsio ir švenčių dienomis gali laikantis teismo pirmininko nustatytos tvarkos (išskyrus atvejus, kai nagrinėjama byla, arba yra būtina atlikti kitus neatidėliotinus veiksmus) (4 punktas). Teisėjo pagal nustatytą tvarką dirbtų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis ir budėjimo tikslus laikas žymimas nustatytos formos pavyzdiniame teisėjų viršvalandžių, darbo poilsio ir švenčių dienomis (budėjimų) apskaitos žurnale (toliau – Žurnalas) (5 punktas). Teisėjui atliekant teisėjo funkcijas teisme poilsio ir švenčių dienomis bei po teismo darbo valandų, Žurnale pažymimas teisėjo atvykimo, išvykimo laikas ir kokie procesiniai veiksmai buvo atlikti. Informaciją apie darbą po teismo darbo valandų, darbą poilsio ir švenčių dienomis ir budėjimo laiką, taip pat apie atliktus veiksmus Žurnale įrašo teisėjas (6 punktas).

29. Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis (Žin., 2008, Nr. 131-5022) tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas, vertindamas Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, pažymėjo, kad joje nustatytas teisinis reguliavimas užkerta kelią individualizuoti teisėjų vienkartines priemokas pagal jų dirbtus viršvalandžius, darbą poilsio bei švenčių dienomis. Pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad teisėjui, vykdančiam Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse ir kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, kurios turi būti vykdomos po darbo valandų, poilsio bei švenčių dienomis, būtų nemokama arba už šį darbą nebūtų apmokama teisingai. Nutarime nurodyta, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisinės valstybės principą turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį teisėjams, vykdantiems Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose nurodytas teisėjo funkcijas, būtų teisingai atlyginama už darbą dirbant viršvalandžius, poilsio bei švenčių dienomis.

30. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatos nebuvo pakeistos, taip pat nebuvo priimtas kitas teisės aktas, kuriuo būtų nustatytas kompensavimas teisėjams už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimą.

31. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę. Nors galutinai pašalinti teisės spragas (taip pat ir legislatyvinę omisiją) galima tik teisę kuriančioms institucijoms išleidus atitinkamus teisės aktus, tačiau visais atvejais yra nepaneigiama galimybė teismams žemesnės galios teisės akte esančią teisės spragą užpildyti ad hoc. Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderintų su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose. Nagrinėjamu atveju Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuotina, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (ABTĮ 4 str. 6 d.).

33. Darbo kodekso 142 straipsnyje nustatyta, jog darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal šio kodekso 143 straipsnio, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį į darbo laiką įeina inter alia faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose (1 p.). Darbo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis.

Teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Pavyzdžiui, pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas viena iš ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų – skirti ir sankcionuoti procesinių prievartos priemonių taikymą (Baudžiamojo proceso kodekso 173 str. 1 d. 1 p.).

Baudžiamojo proceso kodekso 123 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka sulaikytą asmenį, kuriam reikia skirti suėmimą, prokuroras ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas nuo sulaikymo momento kartu su pareiškimu dėl suėmimo pristato tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjas privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo ir priimti atitinkamą nutartį: patenkinti prokuroro pareiškimą ir priimti nutartį skirti suėmimą, kurioje nustatomas konkretus suėmimo terminas, arba atsisakyti patenkinti pareiškimą ir priimti nutartį atsisakyti skirti suėmimą.

Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal Darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis.

34. Pareiškėjas, kuris pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo pirmininko patvirtintą grafiką budėjo užtikrinant Baudžiamojo proceso kodekso numatytų ikiteisminio tyrimo teisėjo kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą, šioje byloje siekia apmokėjimo už 12 budėjimų pagal grafiką poilsio dienomis 2009–2011 metais (t. I, b. l. 3). Todėl nagrinėjamo ginčo atveju reikšmingas tik kompensavimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis klausimas.

35. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apmokėjimo pareiškėjui už budėjimus poilsio dienomis, vadovavosi Darbo kodekso 194 straipsniu, reglamentuojančiu mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalyje numatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamo ginčo atveju neaktualus, nes pareiškėjas budėjo pagal grafiką. Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalis reglamentuoja tik apmokėjimą už darbą švenčių dieną pagal grafiką. Minėta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui nebuvo apmokėta už 12 budėjimų pagal grafiką poilsio dienomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Darbo kodekso normas, yra konstatavęs, kad pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio dienomis mokama ne mažiau kaip dvigubai tik tuo atveju, kai darbas poilsio dienomis nenumatytas pagal grafiką, o dirbant poilsio dienomis pagal darbo grafiką dvigubas apmokėjimas už darbą negali būti taikomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004).

36. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas Darbo kodekso nuostatas bei minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką aiškinant Darbo kodekso 194 straipsnio normas, įvertinusi tai, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui šio ginčo atveju yra neapmokėta už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį taikė nepagrįstai, todėl nepagrįstai priteisė pareiškėjui už budėjimą poilsio dienomis pagal grafiką dvigubą darbo užmokestį.

37. Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Minėta, kad teisėjo budėjimas pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų atlikimą ir yra nustatomas kaip garantija, kad prireikus bus atlikti neatidėliotini procesiniai veiksmai, kurių atlikimas pagal įstatymus negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Pažymėtina, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko.

38. Skirtingai nei teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną, kurio metu neiškilus poreikio atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, tokie veiksmai neatliekami, teisėjo darbas, atliekamas poilsio dieną ne pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką, o teismo pirmininko nustatyta tvarka, yra teisėjo funkcijų vykdymas poilsio dieną, kai tokio darbo nebuvo galima numatyti ar suplanuoti iš anksto, taip pat dėl turimų atlikti veiksmų specifikos nesant galimybės šį darbą atidėti darbo laikui, nustatytam teismo vidaus tvarkos taisyklėse. Pavyzdžiui, esant įstatyme nustatytam įpareigojimui teismui išnagrinėti skundą per 48 valandas nuo jo padavimo (Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 74 str. 2 d.) ir į šį terminą patenkant poilsio dienai. Dėl kompensavimo teisėjui už darbą poilsio dieną ne pagal grafiką, nesant kito teisinio reguliavimo, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalies nuostatas.

39. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką poilsio dienomis, bei Darbo kodekso 155 straipsnyje esant specialiosioms normoms, reglamentuojančioms budėjimo teisinius santykius, yra pagrindas vadovautis būtent šiuo teisiniu reguliavimu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui už ginčui aktualius budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis buvo kompensuota suteikiant atitinkamą poilsio laiką, ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas pridėtas prie kasmetinių atostogų išmokant vidutinį darbo užmokestį.

40. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad ištyręs ir įvertinęs įrodymus (darbo laiko apskaitos žiniaraščius, Vilniaus rajono apylinkės teismo pateiktas Vidaus tvarkos taisykles, pareiškėjo paaiškinimus) bei nustatęs, jog nors Vidaus darbo tvarkos taisyklėse ir buvo numatytas budėjimas poilsio ir švenčių dienomis darbovietėje, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismo administracijai tokio reikalavimo teisėjams nekeliant, bei pačiam pareiškėjui nurodžius, kad jis turėjo budėti ir budėjo namuose, išskyrus atvejus, kai būdavo iškviečiamas į darbovietę atlikti neatidėliotinas ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjui turi būti atlyginama už budėjimą namuose. Pareiškėjui šioje byloje prašant atlyginti tik už tas dienas, kuriomis jis nebuvo iškviestas atlikti neatidėliotinų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad visi ginčui aktualūs pareiškėjo budėjimai pagal grafiką poilsio dienomis vertintini kaip budėjimas namuose, kuris pagal Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalį prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio dieną prilyginamas 4 darbo valandoms.

41. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs tam tikrus darbo laiko žiniaraščio pildymo pažeidimus (neatlikti žymėjimai sutartiniais simboliais ir nefiksuota budėjimo trukmė), pagrįstai konstatavo, jog tokių pažeidimų nustatymas negali apriboti asmens teisės į teisingą kompensavimą už budėjimą pagal teismo pirmininko (jo pavaduotojo) patvirtintus grafikus.

42. Atkreiptinas dėmesys, kad Darbo kodekso 155 straipsnio, reglamentuojančio budėjimo teisinius santykius, 3 dalyje yra nustatyta, jog už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (Darbo kodekso 144 straipsnio 1 ir 2 dalys, 145, 146 straipsniai ir 149 straipsnio 1 dalis), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Pirmiau minėta, kad byloje nesant duomenų, jog pareiškėjui

už budėjimus 2009-2011 metais pagal grafiką poilsio dienomis buvo kompensuota kitais būdais (suteikiant papildomą poilsio laiką ar jį pridedant prie atostogų ir išmokant vidutinį darbo), o pareiškėjui prašant priteisti už ginčui aktualius budėjimo laikotarpius pinigines sumas, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė dėl apmokėjimo pinigais, tačiau teismas netinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos išmokos dydį.

43. Iš Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad apmokėjimo už budėjimą dydžiui nustatyti turi įtakos darbo laiko trukmės viršijimo faktas. Darbo kodekso 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį nagrinėjamu atveju taikė nepagrįstai ir nepagrįstai priteisė pareiškėjui už budėjimą poilsio dienomis pagal grafiką dvigubą darbo užmokestį. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė. Pažymėtina, kad byloje nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjo darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis.

44. Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo reikalavimą dėl apmokėjimo už budėjimus poilsio dienomis pagal grafiką, nenustatė pirmiau minėtų šio reikalavimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, kurios gali lemti priteistinos išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydį, t. y. išnagrinėjo ne visus bylai reikšmingus faktinius ir teisinius klausimus (ABTĮ 86 str.) ir dėl to galėjo būti šia apimtimi neteisingai išspręsta byla, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjui nesumokėtos išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis 2009–2011 metais naikintina. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatytos nutartyje nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurioms nustatyti būtina rinkti naujus įrodymus, juos vertinti, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės pažeidimai ir materialiosios teisės taikymo klaidos negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir kad yra faktinis ir teisinis pagrindas minėtą bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Dėl tinkamo atsakovo

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjui neišmokėtą atlyginimą už budėjimą poilsio dienomis priteisė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, su šia teismo sprendimo dalimi nesutinka, mano, jog pareiškėjui ši išmoka priteistina iš Vilniaus rajono apylinkės teismo.

46. Išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti administracinių teismų praktiką šiuo klausimu (ABTĮ 13 str. 1 d.) bei įvertinusi tai, kad pagrindinis argumentas, kuriuo atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, grindžia savo apeliacinį skundą yra tai, jog, atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui atlygį už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis iš netinkamo atsakovo, pasisako dėl atsakovo tinkamumo pagal šį reikalavimą.

47. Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštaraujančia Konstitucijai. Taigi nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimus. Nepaisant minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktų išaiškinimų, Lietuvos Respublikos Seimas dėl netinkamai sureglamentuotų teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimų susidariusios teisės spragos neužpildė. Jokie reikalingi teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo atlikti, t. y. teisėjų atlyginimų už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo sritį reglamentuojantys teisės aktai nebuvo suderinti su Konstitucijos imperatyvais. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Atsižvelgus į pirmiau šioje nutartyje prieitas išvadas, primintina, jog šios teisinės spragos aktualios ir tinkamo apmokėjimo už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis atveju.

48. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjui nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Pabrėžtina, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi.

49. Pasisakydama dėl tinkamo atsakovo pagal reikalavimą dėl apmokėjimo už teisėjo budėjimą poilsio dienomis pagal grafiką, išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į teisėjo bei teismų konstitucinį statusą ir padėtį.

50. Teismai – tai viena iš Konstitucijoje įtvirtintų valstybės valdžią vykdančių institucijų. Konstitucijos 5 straipsnyje yra įtvirtintas valdžių padalijimo principas: valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Konstitucijoje, įstatymuose kiekvienai valdžiai yra nustatyta jos prigimtį, paskirtį atitinkanti kompetencija. Taip yra įtvirtintas atskirų valdžių savarankiškumas, kiekvienos valdžios vieta bendroje valdžių sistemoje, o kartu ir jų pusiausvyra. Kiekviena valdžia remiasi Konstitucijoje nustatytais įgaliojimais (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Teisminė valdžia – vienintelė iš valstybės valdžių, kuriai patikėta vykdyti teisingumą. Šios funkcijos negali vykdyti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas. Tik savarankiška ir visavertė teisminė valdžia gali sėkmingai įgyvendinti jai patikėtą funkciją. Teisminės valdžios savarankiškumas ir visavertiškumas neatskiriami nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

51. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pabrėžęs, kad teisingumo vykdymo funkcija lemia išskirtinį konstitucinį teisėjo statusą, kurį atskleidžia įvairios Konstitucijos nuostatos, įtvirtinančios ne tik teisėjo ir teismų nepriklausomumą vykdant teisingumą (109 str. 2 d.), bet ir negalimumą teisėjui užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse, gauti kitokį atlyginimą, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą, dalyvauti politinių partijų ir kitų politinių organizacijų veikloje (113 str.), draudimą kištis į teisėjo veiklą, teisėjo asmens neliečiamybę (114 str.) ir kt. Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – ne savitikslis dalykas, bet vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų, būtina žmogaus teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Konstitucijoje, jai neprieštaraujančiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

52. Teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas, taip pat asmens konstitucinė teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas, suponuoja valstybės pareigą nustatyti teisėjo ir teismų nepriklausomumo garantijas (Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimas).

53. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d., 2007 m. spalio 22 d., 2010 m. birželio 29 d. nutarimuose konstatavo, kad valstybei tenka pareiga nustatyti tokį teisėjo atlyginimą, kuris atitiktų teisminės valdžios ir teisėjo statusą, vykdomas funkcijas ir atsakomybę.

54. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama ginčą, kilusį iš teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo santykių, yra pabrėžusi, kad Konstitucijoje teismai yra nurodyti kaip viena iš valstybės valdžių, t. y. valstybės valdžios dalis. Teismams susidedant iš teisėjų, teisėjai taip pat yra valstybės valdžios dalis. Teisėjų santykis su valstybe jų veiklos klausimais yra itin tamprus. Teisėjo tarnybos santykiai susiklosto tarp valstybės ir teisėjo, kaip valstybės pareigūno (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-673/2013).

55. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Esant tokioms aplinkybėms, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjui neišmokėtą kompensaciją už budėjimą poilsio dienomis pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš Lietuvos valstybės, o ne iš Vilniaus rajono apylinkės teismo.

56. Pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalį valstybei teisme, arbitraže atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė, išskyrus šio straipsnio ir kitų įstatymų numatytus atvejus, kai valstybei teisme atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota ar kita įstatymų nustatyta institucija. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjui neišmokėtos kompensacijos už budėjimą poilsio dienomis priteisimas nėra tiesiogiai kildinamas iš žalos atlyginimo teisinių santykių, tačiau šiuo atveju nesant teisės akto, įtvirtinančio atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantį subjektą, ir įvertinus tai, kad kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjui nebuvo mokama dėl valstybės neveikimo (tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo) bei tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė įgyvendina vykdomąją valdžią Lietuvoje (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 str. 1 d.), darytina išvada, jog šiuo atveju yra pagrindas pagal analogiją taikyti minėtą Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalį bei tinkamu atsakovo Lietuvos valstybės atstovu pripažinti Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Taigi konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis atitinkama išmoka gali būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o ne iš teismo, kuriame dirba pareiškėjas V. A..

57. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl pareiškėjų (teisėjų) reikalavimų priteisti dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reguliavimo, kuriuo buvo sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai, taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, tinkamu atsakovu pripažino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS662-991/2013, 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1392/2010, 2010 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-82/2010, 2010 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-57/2010, 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009, 2009 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-766/2009 ir kt.). Bylose dėl neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies priteisimo Konstituciniam Teismui pripažinus antikonstitucinėmis nuostatas, kurių pagrindu susidarė nepriemoka, tinkamu atsakovu, iš kurio priteistina pensijos nepriemoka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pripažino Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A502-673/2013, 2012 m. liepos 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012).

58. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl teisėjų atlyginimų sumažinus pareiginės algos koeficientą, konstatavo, jog vienas iš ginčo materialinių teisinių santykių subjektų yra Lietuvos valstybė. Nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra analogiškos, tačiau tai, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi nurodytoje byloje pateiktu išaiškinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl to buvo netinkamai nustatytas atsakovas nagrinėjamoje byloje.

Dėl palūkanų priteisimo

59. Skunde teismui pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovų 6 procentus metinių palūkanų už 7 026,66 Lt sumą nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

60. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės palūkanos yra civilinių teisinių santykių institutas. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Nagrinėjamu atveju viešosios teisės normos, reglamentuojančios teisėjų atlyginimų mokėjimo santykius (Teisėjų atlyginimų įstatymas), dėl atlyginimo (kompensacijos) neišmokėjimo nenustato tokios teisinės pasekmės kaip palūkanų mokėjimas. Tokios teisinės pasekmės nenustato ir šioje byloje taikytos Darbo kodekso nuostatos. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, jog palūkanos pareiškėjui negali būti priteisiamos. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šiuo aspektu atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1058/2009, 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-40/2010, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-22/2010, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011 ir kt.).

Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų

61. Išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais bei motyvais, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo įpareigojimo nuo 2013 metų mokėti jam ne mažesnį nei numatytas Darbo kodekso 193 straipsnyje ir 194 straipsnio 1 dalyje atlyginimą už darbą poilsio bei švenčių dienomis bei nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę skirti biudžeto asignavimus Vilniaus rajono apylinkės teismui. Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis (ABTĮ 57 str. 6 d.). Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją), išplėstinė teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų bei padarytų išvadų dėl nurodytų pareiškėjo reikalavimų.

62. Išplėstinė teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria teismas pareiškėjui V. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 3 513,33 Lt nesumokėtą atlyginimo dalį už budėjimus poilsio bei švenčių dienomis, naikinama ir ši administracinės bylos dalis perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria teismas pareiškėjui V. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 3 513,33 Lt nesumokėtą atlyginimo dalį už budėjimus poilsio bei švenčių dienomis, panaikinti ir šią administracinės bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas