AS-735-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-735-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00333-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. J. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. sausio 12 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8396(11); 2) priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką – 5 256,48 Lt; 3) atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. nutartimi: 1) netenkino pareiškėjos R. J. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8396(11); 3) kitą skundo dalį priėmė.

Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateikto teisės aiškinimo, kad reikalavimui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo pareikšti taikomas trejų metų procesinis kreipimosi į teismą terminas, kurio eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo dienos.

Teismas sprendė, kad pareiškėja apie sumažintą valstybinę pensiją sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 metų vasario mėnesį, vadinasi, skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo ji padavė teismui praleidusi procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nenurodė objektyvių individualaus pobūdžio priežasčių, dėl kurių ji praleido šį terminą.

Taip pat teismas pažymėjo ir tai, kad tiek nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., tiek nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d. praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėja galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą; taip pat praėjo beveik du metai nuo LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas minėtas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei vieneri metai po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktiką dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Pareiškėjai nepateikus jokių objektyvių ir individualių, nuo jos valios nepriklausiusių termino praleidimą pateisinančių įrodymų ir aplinkybių, teismas pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. netenkino ir, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti šią pareiškėjos skundo dalį.

Taip pat teismas vadovavosi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi bei nustatė, kad pareiškėja prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8396(11), tačiau padavė teismui skundą praleidusi įstatymų nustatytą terminą šiam sprendimui apskųsti ir neprašo šio termino atnaujinti. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamą Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Mažeikių paštas gavo 2014 m. gruodžio 5 d., o kada jis buvo įmestas į pašto dėžutę pasakyti negali, nes į rankas vokas nebuvo įteiktas. Tačiau iš pridedamo voko teismas nustatė, kad skundžiamą Vidaus reikalų ministerijos sprendimą siuntė registruota pašto siunta, kurios Nr. RN687716019LT. Remiantis siuntų paieškos duomenimis nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 5 d. siunta pristatyta ir įteikta gavėjui ar pagal įgaliojimą kitam asmeniui. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas minėtoje dalyje atsisakė priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Be to, teismas konstatavo, kad pareiškėjos skundas dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. paduotas nustatytu terminu, iš esmės atitinka ABTĮ 23, 24 straipsnių reikalavimus, todėl priimtinas.

III. Pareiškėja R. J. padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalį, kurioje teismas netenkino prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos nuomone, teismas skundžiamoje nutartyje netinkamai vertino jos skunde nurodytas skundo padavimo termino praleidimo aplinkybes bei netinkamai vadovavosi administracinių teismų praktika, formuojama panašiose administracinėse bylose. Pareiškėja įsitikinusi, jog, atsižvelgus į tai, kad ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, nuostatos dėl terminų skaičiavimo nėra įtvirtintos norminiuose teisės aktuose, o teismų praktika buvo suformuota tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, taip pat atsižvelgus į pareiškėjos pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, laikytina, kad terminas skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių ir turi būti atnaujintas.

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat nesutinka su teismo nutarties dalimi, kurioje atsisakyta priimti jos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8396(11), teigia, jog terminas šiam skundo reikalavimui pareikšti buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių, kurias ji buvo nurodžiusi teismui raštu šalindama paduoto skundo trūkumus. Pareiškėjos nuomone, aplinkybė, kad ji keliomis dienomis praleido terminą apskųsti teismui minėtą Vidaus reikalų ministerijos sprendimą, turėtų būti vertinama kaip nereikšmingas termino praleidimas ir skundo padavimo terminas turėtų būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo pradėtas taikyti nuo 2010 m. sausio mėnesio Vidaus reikalų ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant pareiškėjai mokėtinos valstybinės pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus ribojant pareiškėjos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą šiuo pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Savo ruožtu į teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2015 m. sausio 12 d. (t. y. išsiuntė teismui skundą paštu, b. l. 11), taigi, pareiškėja praleido 3 metų terminą tokiems reikalavimams pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas apribota valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. sausio 12 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015, AS-752-624/2015, kt.).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

LVAT praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011, 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012).

Tikrinamu atveju pareiškėja skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, padavė 2015 m. sausio 12 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi skundo padavimo terminą. Minėta, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, įvertinus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo spragą, pagal įstatymo analogiją aiškiai buvo nurodytas LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o teismų praktika šiuo aspektu išplėtota LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį priteisimo paduotas nepagrįstai ilgai delsiant – tik 2015 m. sausio 12 d. Tikrinamu atveju pažymėtina ir tai, kad pareiškėja skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už minėtą 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), kuriame Konstitucinis Teismas nustatė, kurios Laikinojo įstatymo nuostatos, lėmusios pareiškėjai paskirtos pensijos sumažinimą, prieštaravo Konstitucijai. Pareiškėja, elgdamasi atidžiai ir rūpestingai, su minėtais teismų sprendimais galėjo susipažinti neatidėliodama, nes jie yra vieši ir prieinami kiekvienam teismų praktika suinteresuotam asmeniui.

Procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo ir termino atnaujinimo aspektu taip pat yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje yra pažymėta, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Šioje nutartyje teisėjų kolegija akcentavo, kad pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo mėnesį nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido prieiti prie išvadų, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Analogiški vertinimai pateikti kitose LVAT nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjos prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą ir priimti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpį, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėja į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2015 m. sausio mėnesį, o ne 2014 m. rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjos kreipimasis į teismą vertintinas kaip jos neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėja nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė neatnaujinti pareiškėjai skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėn. laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, priteisimu, ir pagrįstai atsisakė nurodyta apimtimi priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Pareiškėja atskirajame skunde taip pat nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalimi, kurioje atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą Nr. 1D-8396(11).

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė skelbia, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos <...>. Iš administracinės bylos dokumentų matyti, kad teismas 2015 m. sausio 20 d. nutartimi (b. l. 12) pasiūlė pareiškėjai ir nustatė jai terminą iki 2015 m. vasario 3 d. pateikti teismui dokumentą, kuris patvirtintų skundžiamo akto jai įteikimo datą, taip pat pasiūlė pateikti įrodymus, jeigu jų turi, iš kurių būtų galima spręsti, kad nuo 2013 m. kovo 12 d. buvo objektyvių priežasčių, trukdžiusių kreiptis į teismą, taip pat įvardyti tokias priežastis. Teisme 2015 m. sausio 27 d. buvo gautas pareiškėjos raštas dėl skundo trūkumų pašalinimo (b. l. 14–16). Kartu su šiuo raštu pareiškėja pateikė teismui laiško voką (b. l. 18), ant kurio esantis pašto spaudas patvirtina, jog skundžiamas Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimas Nr. 1D-8396(11) buvo siunčiamas pareiškėjai registruotu paštu ir gautas Mažeikių pašte 2014 m. gruodžio 5 d. Taip pat ir byloje esantys Lietuvos pašto siuntų paieškos duomenys (b. l. 20) patvirtina teismo nustatytą aplinkybę, jog registruota pašto siunta su Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. 1D-8396(11) buvo pristatyta gavėjui ar pagal įgaliojimą kitam asmeniui būtent 2014 m. gruodžio 5 d., o ne buvo įmesta į pašto dėžutę ir tokiu būdu gauta pareiškėjos vėliau, kaip yra klaidingai tvirtinama pareiškėjos rašte dėl skundo trūkumų pašalinimo. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėja nenurodė teismui individualių priežasčių, kurias būtų galima pripažinti svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. 1D-8396(11) praleidimo priežastimis. Todėl aptariamoje dalyje teismas taip pat pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutarties dalis yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. J. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Irmantas Jarukaitis