2K-8/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-8/2014

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00121-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutarties.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausme vienuolikai metų, 22 straipsnio 1 dalį ir 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė vienuolikai metų.

Į bausmę įskaitytas sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2012 m. balandžio 17 d. iki 2013 m. vasario 7 d. Bausmės atlikimo pradžia pradėta skaičiuoti nuo 2013 m. vasario 8 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistojo T. J. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

T. J. nuteistas už neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimą ir už pasikėsinimą šias psichotropines medžiagas kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis: T. J. 2012 m. balandžio 17 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš Kauno iki Lietuvos Respublikos–Latvijos Respublikos valstybinės sienos neteisėtai gabeno automobilyje „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) specialiai įrengtoje slėptuvėje paslėptas 4586 tabletes, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis psichotropinių medžiagų, t. y. 4,652 g klonazepamo ir 18,744 g diazepamo, bei šias psichotropines medžiagas kėsinosi kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Latvijos Respubliką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, nes tą pačią dieną, tiksliai nenustatytu laiku, prie Lietuvos pasienio ruože - Pasvalio r., Škilinpamūšio kaime, esančios degalinės „Pakelės namai“ buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Nuteistojo T. J. gynėjas advokatas G. Černiausko kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą T. J. nutraukti, nenustačius T. J. veiksmuose nusikalstamos veikos sudėties pažymių. Nurodytas ir alternatyvus prašymas, t. y. netenkinus pirmojo prašoma panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 5 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius mano, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, todėl priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus.

Kasaciniame skunde nurodyta, kad abiejų instancijų teismai nesilaikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų teisėtumo, leistinumo ir sąsajumo kriterijų. Gynėjo teigimu, teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatas, padarė išvadas apie T. J. dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką ir tą pagrindė remdamiesi tik suinteresuotų teisėsaugos pareigūnų parodymais, o nuteistojo versija dėl psichotropinių medžiagų atsiradimo automobilyje net nebuvo patikrinta. Taipbuvo pažeistos T. J. teisės į teisingą teismo procesą, neužtikrinta jo teisė gintis nuo pareikštų kaltinimų.

Kasatorius nurodo, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes byloje trūksta objektyvių įrodymų, jog nuteistasis padarė nusikalstamas veikas, t. y. žinojo, kad automobilyje, kuriuo jis vyksta, yra paslėptos psichotropinės medžiagos ir jis jas gabena. Taip pat pažymėta, kad nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo apklausose, nei teisminio nagrinėjimo metu nepripažino padaręs jam inkriminuotas veikas, o pareigūnams paties nuteistojo nurodyti teiginiai, kad jis prisiima kaltę, negali reikšti, jog yra surinkta pakankamai įrodymų pripažinti jį kaltu dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

Vien tik formalus prisipažinimas dėl nusikalstamos veikos padarymo negali leisti teismui padaryti išvados, kad nusikalstamą veiką padarė T. J. . Skunde pažymėta, kad teisėsaugos pareigūnai, kuriems neva T. J. viską prisipažino, privalėjo apklausti T. J. ir raštiškai fiksuoti jo parodymus, kaip to reikalauja BPK 188 straipsnio 4 dalis, t. y. įtariamojo apklausos protokolą surašyti laikantis BPK 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų, tik tai atlikus būtų galima remtis teisėsaugos pareigūnų parodymais apie tariamą T. J. prisipažinimą.

Gynėjas pažymi, kad BPK nenumatyta galimybės įrodymu baudžiamojoje byloje laikyti teisėsaugos pareigūnų parodymus, kuriais jie tvirtina, kad įtariamasis šiuos teiginius sakė ikiteisminio tyrimo metu, ir kurie nėra tinkamai užfiksuoti Baudžiamojo proceso kodekse numatytu ikiteisminio tyrimo veiksmu, t. y. įtariamojo apklausos protokole. Teisėsaugos pareigūnų suinteresuotumas sėkminga baudžiamosios bylos, kurioje jie atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus, baigtimi leidžia abejoti teisėsaugos pareigūnų duotų išvestinių parodymų apie tai, ką neva jiems sakė įtariamasis, patikimumu.

Kasatorius pažymi, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, nes vien objektyvių nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo nepakanka asmens nuteisimui už nusikalstamos veikos padarymą. Skunde tvirtinama, kad teismai, pripažindami T. J. kaltu, nevertino jį teisinančių aplinkybių, taip pat neįrodė tiesioginės tyčios buvimo kaltininko veiksmuose – kad T. J. suvokė, jog gabena didelį kiekį psichotropinių medžiagų. Gynėjas teigia, kad subjektyviųjų požymių buvimas T. J. veiksmuose buvo įrodytas baudžiamojoje byloje iš viso nesančiais įrodymais, o tik teisėsaugos pareigūnų duotais parodymais apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, Kaune veikiančią asmenų grupę, kuri verčiasi kontrabanda ir psichotropinių medžiagų platinimu. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, darytina išvada, kad buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Atsiliepimu į nuteistojo T. J. gynėjo advokato G. Černiausko kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas prašo jį atmesti.

Atsiliepime pateikiami išsamūs teisiniai argumentai ir nurodoma, kad su nuteistojo gynėjo advokato G. Černiausko kasaciniu skundu nesutinkama. Prokuroras pažymi, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai ir prašymai yra nepagrįsti, o skunde iš esmės nesutinkama su teismų atliktų įrodymų vertinimu, teismų sprendimuose padarytų išvadų pagrįstumu, kas nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėta, kad teismai nepadarė esminių BPK pažeidimų bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes ir priėjo prie pagrįstų išvadų dėl T. J. kaltės. Skundžiamoje nutartyje teismas atsakė į visus esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kurie iš esmės analogiški kasacinio skundo argumentams, pateikė motyvuotas išvadas dėl įrodymų patikimumo ir pakankamumo, todėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendis ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis yra teisėti ir pagrįsti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų

Iš kasacinio skundo turinio (kuriame, pakartojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus bei Baudžiamojo proceso kodekso atitinkamų straipsnių reikalavimus, kurių, kasatoriaus nuomone, nebuvo laikomasi) matyti, kad kasatorius, teigdamas, jog nuteistojo T. J. kaltumas padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje bei 260 straipsnio 3 dalyje, neįrodytas, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą.

Skunde išdėstyti teiginiai, kuriais siekiama paneigti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadas, grindžiami nuteistojo versija dėl psichotropinių medžiagų atsiradimo automobilyje, kuri, pasak kasatoriaus, net nebuvo tirta. Gynėjo manymu, šią jo veikos kvalifikavimui reikšmingą aplinkybę teismai nustatė netinkamai įvertinę įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalį); dėl to pirmosios instancijos apkaltinamasis nuosprendis nėra pagrįstas patikimais, neginčytinais įrodymais (BPK 301 straipsnis). Šių reikalavimų neatitinka ir apeliacinės instancijos teismo nutartis (BPK 331 straipsnio 1 dalis).

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnis), todėl kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl T. J. veikų įrodytumo nagrinėtini tiek, kiek jie susiję su esminiais BPK reikalavimų pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasatoriaus argumentai, kad teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, kad, pripažindami T. J. kaltu, nevertino jį teisinančių aplinkybių, neįrodė tiesioginės tyčios buvimo kaltininko veiksmuose – kad T. J. suvokė, jog gabena didelį kiekį psichotropinių medžiagų, nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio, dėl šių aplinkybių išsamiai pasisakyta, surinkti įrodymai įvertinti ne atskirai vienas nuo kito, o kaip visuma, ir teisingai konstatuota, kad nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199 straipsnio 2 dalyje 260 straipsnio 3 dalyje.

Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Įvertinus teismų priimtus sprendimus, darytina išvada, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė, įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, detaliai pagrindė savo išvadas ir išsamiai motyvavo, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta. Kaltinamojo, o vėliau nuteistojo parodymai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų buvo baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka tiriami, dėl jų sprendimuose pasisakyta detaliai ir motyvuotai.

Kasaciniu skundu iš esmės ginčijamas teismų konstatuotas faktas, kad T. J. neteisėtai gabeno psichotropines medžiagas – klonazepamą ir diazepamą bei kėsinosi jas kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, savo poziciją grindžiant subjektyviai įvertintais buvusiais įvykiais, santykiais tarp juose dalyvavusių asmenų. Kasatorius pabrėžia savo ginamojo parodymų svarbą ir nepagrįstai sumenkina kitų liudytojų (pareigūnų), ypač liudytojo A. N. , parodymus, nutylėdamas kaltę pagrindusių visų duomenų tarpusavio santykį, jų visumos vertinimą.

Kasacinio skundo argumentai pirmiausia yra susiję ne su teisės taikymo teismų nustatytiems faktams klausimais, bet su faktų peržiūrėjimu ir vertinimu. Bylos tyrimo metu nenustatyta duomenų, kurie leistų T. J. parodymus vertinti taip, kaip jis traktuoja. Jo kaltė dėl psichotropinių medžiagų gabenimo bei kėsinimosi jas kontrabandos būdu gabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną visiškai įrodyta liudytojų T. P. , R. Avulio, V. M. , R. D. , A. N. , A. Ivanovo parodymais, kurie esminėmis aplinkybėmis visiškai sutampa ir vieni kitiems neprieštarauja, bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais (pirminės automobilio apžiūros protokolu, 2012 m. balandžio 23 d. automobilio apžiūros protokolu), kurie patikrinti ir įvertinti įstatymo nustatyta tvarka, ir nėra jokio teisinio pagrindo daryti priešingas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, dar kartą išanalizavęs įrodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra pagrįstos ir teisingos. Kasacinio skundo argumentai, kad buvo pažeistos pagrindinės įrodymų vertinimo nuostatos, nepagrįsti.

Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojai (pareigūnai), davę parodymus, turėtų kokį nors suinteresuotumą apkalbėti T. J. . Ta aplinkybė, kad pareigūnai, dalyvavę sulaikymo operacijoje ir vėliau davę parodymus nuteistojo nenaudai, negali patvirtinti, jog jie neobjektyvūs ir sąmoningai kaltina T. J. . Iš šios bylos medžiagos matyti, kad kaltinimas T. J. buvo grindžiamas duomenimis, surinktais Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Šie duomenys išdėstyti kaltinamajame akte, juos teismas nagrinėjo teisiamajame posėdyje, todėl BPK 20, 301 straipsnių reikalavimai nepažeisti. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, išanalizavę ir įvertinę byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad T. J. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato ir žinojo, kad automobilyje „Honda Civic“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabena 4586 tabletes, kurių sudėtyje yra labai didelis psichotropinių medžiagų kiekis. Tokias išvadas teismai grindė liudytojų ir iš dalies paties nuteistojo T. J. duotais parodymais. Abiejų instancijų teismai pažymėjo, kad, sulaikius T. J. ir radus automobilio slėptuvėje tabletes, jis prisipažino, jog tai rivotrilis (kitaip vadinamas klonazepamu), ir jog jos priklauso jam. Vėliau pakeitus parodymus ir nurodžius, kad jis nežinojo apie automobilyje esančias tabletes, teismai tokią versiją pagrįstai įvertino kritiškai kaip bandymą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Su tokiomis teismų išvadomis kasacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199 straipsnio 2 dalį bei 260 straipsnio 3 dalį kvalifikuotos tinkamai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra nepagrįsti, naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. J. gynėjo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Vytautas Masiokas

Rimantas Baumilas