A-261-144-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A261-144/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02332-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 10.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjo atstovams advokatams Kęstučiui Švirinui ir Jonui Sakalauskui, atsakovo atstovui Dariui Binkiui išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žalvaris“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žalvaris“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kauno teritorinei muitinei, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Žalvaris“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė, UAB „Žalvaris“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1-17) prašydamas: panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, Komisija) 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. S-142(7-128/2012), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-169 „Dėl UAB „Žalvaris“ skundo“ ir Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320007M.

Paaiškino, kad Kauno teritorinė muitinė, 2011 m. atlikusi pareiškėjo komercinės veiklos patikrinimą, 2011 m. spalio 14 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 1KM320069M (toliau – ir 2011 m. spalio 14 d. Patikrinimo ataskaita), kuria nusprendė, jog pagal nurodytas deklaracijas prekių muitinės vertės nustatymo, PVM apmokestinamosios vertės apskaičiavimo, tarifinės preferencijos taikymo pažeidimų nenustatyta. Kauno teritorinė muitinė, atlikusi pakartotiną pareiškėjo UAB „Žalvaris“ ūkinės veiklos patikrinimą, 2012 m. vasario 2 d. surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320007M (toliau – ir 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaita), kuria nusprendė nepripažinti muitinės deklaracijose Nr. 09LTKR2000IM007882 (2009-09-14) ir Nr. 09LTKR2000IM011C70 (2009-12-16) deklaruotų prekių kilmės (Taivano), nustatė šioms prekėms kilmės šalį Kinijos Liaudies Respublika, taikė 49 proc. galutinio antidempingo muito tarifą bei papildomai apskaičiavo ir įregistravo muitinėje pareiškėjo mokestinę prievolę: 410 819 Lt antidempingo muito (A30), 86 271 Lt importo PVM (B00), 25 707 Lt delspinigių nuo importo PVM (860), 99 418 Lt baudos (894). Pareiškėjas apskundė Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitą Muitinės departamentui. Muitinės departamentas 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 1A-169 „Dėl UAB „Žalvaris“ skundo“ nusprendė patvirtinti 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitą (toliau – ir 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimas). Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Muitinės departamento sprendimą paliko nepakeistą.

Nurodo, kad Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimas ir Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaita nėra pagrįsti objektyviais duomenimis, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas, MAĮ) 67 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Atlikdama pakartotiną patikrinimą, Kauno teritorinė muitinė nėra atlikusi faktinio patikrinimo ir/ar įvertinusi įrodymus, duomenis, kurių pagrindu 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitoje konstatavo, jog pareiškėjo importuotas silicis yra Kinijos Liaudies Respublikos kilmės ir nustatė pagrindus pareiškėjo deklaracijose pakeisti nurodytą prekių kilmę. Pakartotinas tyrimas ir mokestinės prievolės perskaičiavimas buvo grindžiamas vieninteliu dokumentu – Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (toliau – ir OLAF) 2011 m. liepos 27 d. OLAF Misijos ataskaita Nr. THOR(2011) 18655 ir jos papildymu 2011 m. lapkričio 17 d. ataskaita Nr. THOR (2011) 27463 (toliau visi kartu – ir OLAF ataskaitos). Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius nevertino ir/ar nenustatinėjo: Taivano eksportuotojo Deltapower Co Ltd importo ir eksporto deklaracijų; ar yra tiesioginis ryšys tarp iš Kinijos Liaudies Respublikos importuoto silicio ir eksporto į Europos Bendrijos teritoriją; ar pareiškėjo importuotas silicis visoje apimtyje buvo pradžioje importuotas iš Kinijos Liaudies Respublikos; Taivano bendrovės Deltapower Co Ltd atliekamo silicio perdirbimo proceso ir kilmės pasikeitimo; ar pareiškėjo importuoto silicio, net jei tame tarpe buvo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės, atliekamas perdirbimas turėjo įtakos kilmės pasikeitimui; neatitikimų tarp pareiškėjo deklaracijose ir administratoriaus turimos informacijos priežasties (importuoto silicio kiekio ir rūšies neatitikimai).

Pareiškėjas rėmėsi MAĮ 67 straipsnio 1 dalies, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir nurodė, jog mokesčio administratoriaus atliktas patikrinimas prieštarauja Muitinės departamento direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 patvirtintoms Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklių (toliau – ir Patikrinimo taisyklės) nuostatoms bei MAĮ objektyvumo ir pagrįstumo reikalavimams. Taip pat nurodė, jog atsakovas, neatlikęs mokestinio tyrimo ir neįvertinęs pareiškėjo prievolės nustatymui aktualių faktinių aplinkybių, nepagrįstai vadovavosi išimtinai OLAF ataskaita bei netinkamai vertino joje pateiktas aplinkybes ir jų objektyvumą, neatsižvelgė, jog OLAF ataskaita prieštarauja nustatytiems objektyvumo ir įrodymų leistinumo bei pakankamumo reikalavimams. Taip pat rėmėsi 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų (toliau – ir Reglamentas 1073/1999) 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika, kurioje išaiškinta, jog OLAF ataskaitos yra tik rekomendacinio pobūdžio, neturinčios juridiškai privalomo poveikio net ir procedūrine prasme. Todėl OLAF ataskaitos pagrindu priimti mokesčių administratoriaus ginčo sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti. Be to, nurodė, jog OLAF ataskaita negali būti laikoma atitinkanti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytus procedūrinius reikalavimus bei priimtinu įrodymu mokestiniame ginče. Taip pat pažymėjo, jog OLAF ataskaita neatitinka objektyvumo, išsamumo ir visapusiško įrodymų ištyrimo reikalavimų, nes: 1) OLAF nenustatė aiškaus ryšio tarp Deltapower Co Ltd importuoto silicio į Taivaną iš Kinijos Liaudies Respublikos ir reeksportuoto dalies silicio į Europos Sąjungą (toliau – ir ES), tame tarpe ir į Lietuvą; 2) OLAF ataskaitoje nėra nustatyta, jog prekių kilmės sertifikatai yra negaliojantys ar padirbti; 3) OLAF ataskaita neatitinka objektyvumo ir tyrimo išsamumo reikalavimų eksportuotojo Deltapower Co Ltd atžvilgiu; 4) OLAF ataskaita parengta nesudarius galimybės pareiškėjui ir/ar importuotojui pateikti pastabas ir paaiškinimus dėl silicio importo ir kilmės, tuo pažeidžiant objektyvumo ir tyrimo visapusiškumo reikalavimus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo pozicija, jog bendrovės importuotas silicis negali būti laikomas Taivano kilmės, o atliktas silicio apdorojimas nesudaro pagrindo kilmės pasikeitimui, nurodė, kad, esant žaliavos smulkinimo ir gryninimo operacijoms, net ir nepasikeitus tarifinei subpozicijai, kilmės pasikeitimas yra pateisinamas. Todėl Deltapower Co Ltd vykdytas silicio žaliavos perdirbimas sudaro pagrindą Taivano kilmės nustatymui bei kilmės sertifikatų išdavimui. Pabrėžė, jog be viso to, Kauno teritorinė muitinė perskaičiavo pareiškėjui mokestinę prievolę didesnei prekių vertei (atitinkančiai 24 048 kg Silicio 3303 vertės) nei buvo nustatyta OLAF ataskaitoje – 20 010 kg Silicio 441. Pareiškėjas pabrėžė, kad buvo pakankamai atidus ir rūpestingas ir nežinojo ar neturėjo žinoti, kad informacija apie deklaruotų prekių kilmę yra neteisinga ar neišsami, nes, teritorinei muitinei atliekant tyrimą, pateikė deklaracijas Nr. 09LTKR2000IM007882 (2009-09-14) ir Nr. 09LTKR2000IM011C70 (2009-12-16) bei, nurodydamas importuojamų prekių kilmę, rėmėsi, kilmės sertifikatais, krovinio draudimo polisais (Nr. 020298TMP01058), kurie pateikia duomenis apie prekių kilmės ir išsiuntimo valstybę – Taivaną. Kilmės duomenis patvirtino ir pareiškėjo kontrahentas – prekių pardavėjas Altmax Limited. Pareiškėjas, siekdamas įsitikinti silicio kilme ir dokumentų pakankamumu, tiesiogiai kreipėsi į Deltapower Co Ltd dėl kilmės patvirtinimo iki prekių išsiuntimo, yra kreipęsis ir į muitinės įstaigą dėl informacijos apie Deltapower Co Ltd pateiktų kilmės sertifikatų tinkamumą. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad turimuose dokumentuose yra užfiksuota teisinga informacija, ir laikė save sąžiningu, apdariu ir dėmesingu subjektu, vykdant silicio pirkimo sandorį bei nurodant prekių kilmę – Taivaną.

Pareiškėjas taip pat manė, jog Komisija netinkamai aiškino antidempingo muito taikymo išplėtimo sąlygas. Nurodė, kad ginčo atveju skaičiuoti antidempingo muitą remiantis OLAF ataskaita yra nepagrįsta bei prieštarauja teisinio tikrumo principui, kadangi nustatyto antidempingo muito taikymas nėra išplėstas iš Taivano siunčiamam siliciui. Komisijos sprendime taip pat netinkamai aiškinamos OLAF kompetencijos ribos bei Reglamento Nr. 1073/1999 nuostatos. Paaiškino, kad OLAF kompetencija yra nukreipta į ES institucijų veiklą. Ji neturi kompetencijos tirti ir nustatyti antidempingo muito vengimo atvejus ir inicijuoti de facto ar de jure antidempingo muito taikymą prekių importui iš trečiųjų valstybių, kurių atžvilgiu nėra išplėstas reglamento, nustatančio antidempingo muitus, taikymas. Todėl manė, kad mokesčių administratorius, perskaičiuodamas pareiškėjo mokestinę prievolę, negalėjo vadovautis OLAF ataskaita kaip įrodymu dėl jo neatitikimo leistinumo reikalavimams. Atsižvelgiant į tai 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaita ir 2012 m. gegužės 22 d. Sprendimas yra nepagrįsti, prieštaraujantys ES teisės aktams bei teisėtų lūkesčių principams.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Komisija 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitoje neteisingai apskaičiuoti delspinigiai nuo importo PVM. Taip pat nesutiko su Kauno teritorinės muitinės atliktu pakartotiniu pareiškėjo veiklos patikrinimu ir manė, jog jis nepagrįstas.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 48-50) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Manė, kad OLAF atliktas tyrimas ir parengta tyrimo ataskaita atitinka tiek Reglamento Nr. 1073/1999, tiek Viešojo administravimo įstatymo keliamus reikalavimus. Nors pareiškėjas skunde teismui išdėstė prieštaravimus dėl OLAF ataskaitoje nustatytų aplinkybių ir pateiktų išvadų, atsakovas su šiais pareiškėjo prieštaravimais nesutiko ir sutiko su Komisijos sprendime pateiktu OLAF ataskaitos faktinių aplinkybių ir išvadų įvertinimu. Pažymėjo, kad pareiškėjo prieštaravimai yra deklaratyvaus pobūdžio, paremti tik prielaidomis ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, kurie leistų abejoti OLAF pateikta išvada, kad pareiškėjo importuotas silicis yra Kinijos Liaudies Respublikos kilmės. Atsakovas nesutiko ir su pareiškėjo pozicija, kad jo importuotas silicis yra Taivano kilmės, kadangi jis buvo čia perdirbamas. Atsakovas nurodė, kad prekių siuntėjas Deltapower Co Ltd iš Kinijos gautą silicį reeksportuodavo neatlikdamas jokio perdirbimo arba atlikdamas nežymų perdirbimo procesą (išgryninimą, skaldymą). Atsižvelgiant į 1992 m. spalio 12 d. Europos Tarybos reglamento (EEB) Nr. 293/92, įsteigiančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 24 straipsnio nuostatas ir į šių nuostatų išaiškinimą ESTT sprendime Nr. C-373/08, prekių siuntėjo atliktos apdorojimo operacijos negali būti traktuojamos kaip silicio metalo kilmę pagrindžiantis perdirbimo arba apdorojimo procesas ir nesuteikia siliciui Taivano kilmės.

Muitinės departamentas nesutiko ir su tuo, kad pareiškėjui apskaičiuota per didelė mokestinė prievolė, kadangi pats pareiškėjas muitinės deklaracijoje deklaravo, jog importuoja 24 048 kg. O tai, kad pareiškėjo faktiškai importuotas kiekis nesutampa su OLAF ataskaitoje nurodytomis galimomis siuntomis ir jų kiekiais (nurodyta siunta yra 20 010 kg), neduoda pagrindo teigti, kad pareiškėjas turi būti apmokestinamas pagal OLAF ataskaitoje nurodytus duomenis, nes jie yra parengti remiantis eksporto šalyje surinktais duomenimis, kai tuo tarpu importo mokesčiai apskaičiuojami už faktiškai į Europos Bendriją įvežamą prekių kiekį. Sprendžiant apmokestinimo klausimą, susijusį su prekių kilme, muitinei užtenka nustatyti tikrą prekių kilmę ir nereikia įrodinėti importuotojo nesąžiningumo ar kaltės.

Dėl antidempingo muito skaičiavimo Muitinės departamentas nurodė, kad 2004 m. kovo 2 d. Europos Tarybos reglamento Nr. 398/2004 1 straipsnyje, galiojusiame prekių importo metu, yra nustatyta, kad Kinijos kilmės siliciui yra taikomos 49 proc. dydžio galutinio antidempingo muito tarifas. Ši nuostata yra aiški ir vienareikšmiška, o pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra grindžiami netinkamu šios nuostatos ir Reglamento Nr. 1225/2009 nuostatų interpretavimu.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl to, kad OLAF neturėjo teisės atlikti šio tyrimo, ir paaiškino, kad Reglamento Nr. 1073/1999 3 straipsnyje yra numatyta OLAF teisė atlikti tyrimus ir trečiosiose šalyse. Atsakovas sutiko su Komisijos sprendime nurodytomis aplinkybėmis ir teisiniu pagrindimu, kurių pagrindu konstatuota, kad leidimas atlikti pakartotinį patikrinimą Kauno teritorinei muitinei buvo išduotas pagrįstai.

Dėl delspinigių dydžio nurodė, kad pareiškėjas kartu su pateiktomis importo deklaracijomis pateikė garantijas, kurios garantavo tik importo deklaracijose deklaruotus mokesčius ir į šių mokesčių sumokėjimo atidėjimą. Tuo tarpu skundžiama patikrinimo ataskaita papildomai apskaičiuotai mokesčių sumai kartu su importo deklaracijomis pareiškėjas garantijų nepateikė, o tai reiškia, kad jis neįgijo teisės į šių mokesčių sumokėjimo atidėjimą ir jie turėjo būti sumokėti muitinės deklaracijos pateikimo dieną. Todėl manė, kad Kauno teritorinė muitinė pagrįstai skaičiavo delspinigius už laikotarpį nuo kitos dienos po to, kai mokesčiai turėjo būti sumokėti, iki patikrinimo ataskaitos priėmimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 46-17) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Kauno teritorinė muitinė atsiliepime nurodė iš esmės tokius pat argumentus, kaip ir Muitinės departamentas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu (II t., b. l. 160–169) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2011 m. liepos 29 d. Taivano Tyrimų departamento generalinis muitų direktoratas raštu OLAF pateikė tyrimų rezultatus, susijusius su Deltapower Co Ltd, ir nurodė, kad Deltapower Co Ltd, įsikūrusi Taivane yra nutraukusi savo veiklą, jai vykdomos likvidavimo procedūros. Apklausus Deltapower Co Ltd vadovą, jis nurodė, kad iš Kinijos importuotą silicio metalą jie pagal pateiktus užsakymus eksportuodavo savo klientams Europoje. Kai kurios importuotos prekės buvo reeksportuojamos iš Taivano tiesiogiai be jokio apdorojimo, o kai kurias reikėjo susmulkinti į mažesnius grūdelius ir išrūšiuoti priemaišas, kad atitiktų Europos klientų reikalavimus (II t., b. l. 9). 2011 m. spalio 14 d.

Kauno teritorinė muitinė Patikrinimo ataskaitoje Nr. 1KM320069M nurodė, jog, atlikusi pareiškėjo komercinės veiklos patikrinimą, tame tarpe apskaitą, susijusią su prekių išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą, pagal muitines deklaracijas, tame tarpe Nr. 09LTKR2000IM007882 (2009-09-14) ir Nr. 09LTKR2000IM011C70 (2009-12-16), nusprendė, jog pagal nurodytas deklaracijas prekių muitinės vertės nustatymo, PVM apmokestinamosios vertės apskaičiavimo, tarifinės preferencijos taikymo pažeidimų nenustatyta (Komisijos pateiktos medžiagos tomas I, b. l. 19-23). 2012 m. vasario 2 d.

Kauno teritorinė muitinė Patikrinimo ataskaitoje Nr. 1KM320069M nurodė, jog, gavusi informacijos iš OLAF ir pakartotinai patikrinusi pareiškėjo komercinę veiklą, jos apskaitą, susijusią su prekių išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą, pagal muitines deklaracijas, nusprendė nepripažinti muitinės deklaracijose Nr. 09LTKR2000IM007882 (2009-09-14) ir Nr. 09LTKR2000IM011C70 (2009-12-16) deklaruotos prekių kilmės (Taivano), nustatė šioms prekėms kilmės šalį Kinijos Liaudies Respublika, taikė 49 proc. galutinio antidempingo muito tarifą bei papildomai apskaičiavo ir įregistravo muitinėje pareiškėjo mokestinę prievolę: 410 819 Lt antidempingo muito (A30), 86 271 Lt importo PVM (B00), 25 707 Lt delspinigių nuo importo PVM (860), 99 418 Lt baudos (894) (Komisijos pateiktos medžiagos tomas I, b. l. 105-111).

Nesutikdamas su 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaita, pareiškėjas ją apskundė Muitinės departamentui (Komisijos pateiktos medžiagos tomas I, b. l. 93-104). 2012 m. gegužės 22 d. Muitinės departamentas sprendimu Nr. 1A-169 patvirtino Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM3202007M, nurodydamas, kad muitinė pagrįstai atliko pakartotinį pareiškėjo komercinės veiklos patikrinimą, taip pat sutiko su patikrinimo ataskaitoje pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžiu (Komisijos pateiktos medžiagos tomas I, b. l. 40-42). 2012 m. birželio 15 d. pareiškėjas, nesutikdamas su Muitinės departamento sprendimu, pateikė Komisijai skundą dėl 2012 m. gegužės 22 d.

Muitinės departamento sprendimo ir 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitos panaikinimo (Komisijos pateiktos medžiagos tomas I, b. l. 2-14). 2012 m. rugpjūčio 16 d. Mokestinių ginčų komisija sprendimu Nr. S-142(7-128/2012) patvirtino Muitinės departamento 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-169 (I t., b. l. 23-35).

2012 m. lapkričio 2 d. eksperto N. V. išvadose Nr. 2012-03 ir Nr. 2012-04 dėl UAB „Žalvaris“ įsigyto techninio silicio 3303 pirkimo dokumentacijos tyrimo nurodyta, kad iš pateiktos dokumentacijos apie produktą darytina išvada, kad kompanija Deltapower Co Ltd tiekė techninį silicį, kuris yra perdirbimo technologijų produktas ir nėra laikomas neapdorota žaliava ar iškasena. Taip pat nustatė, kad techninio silicio luitų mechaninis smulkinimas yra galutinis šio produkto daugiapakopio perdirbimo etapas. Silicio luitų mechaninio smulkinimo ir sijojimo pasekmėje techninis silicis įgauna reikalingą frakcijos dydį, kuri yra aktuali atsižvelgiant į tolesnę šio produkto taikymo sritį. Aliuminio lydinių tikslams taikomas techninis silicis privalo būti specialiai paruoštas perdirbant silicį savo sudėtyje turinčias žaliavas ir turi būti kuo švaresnis nuo priemaišų bei susmulkintas. Išvadoje taip pat nurodyta, kad techninis silicis iš esmės gaminamas šalyse su išvystyta energetika (pigia elektros kaina), kaip pvz. Kinija, JAV, Australija, Rusija. Silicio produktų gamintojų yra ir Taivane (II t., b. l. 63-66, 79-82).

Iš UAB „Žalvaris“ techninio silicio 3303 pirkimo dokumentacijos matyti, kad bendrovė du kartus pirko silicio iš kompanijos Altmax Limited, o pastaroji importavo žaliavą iš Taivano kompanijos Deltapower Co Ltd. Pažymėjimuose silicio kilmės šalis nurodyta Taivanas. Kroviniai abu kartus buvo iš Taivano Koahsiung uostą išsiųsti į Lietuvos Klaipėdos uostą. 2009 m. rugsėjo 10 d. pareiškėjas įsigijo 24 000 kg silicio, 2009 m. lapkričio 2 d. – 19 920 kg silicio (II t., b. l. 67-74, 83-90). Pareiškėjo importuotas silicis pagal PVM sąskaitos faktūros KAU Nr. 900053 ir Nr. KAU1000001 (II t., b. l. 96-97) buvo parduotas UAB „Baltical“.

Teisminio nagrinėjimo metu liudytojai M. M. ir D. S. patvirtino, kad UAB „Žalvaris“, o vėliau ir UAB „Baltical“ iš Altmax Limited įsigijo silicį aliuminio gaminimui automobilių pramonei. Kad silicis yra pagamintas būtent Taivane įmonės žinojo iš tarpininkavusių partnerių (Altmax Limited) bei dokumentų (pvz. kilmės sertifikatų). Kur buvo išgauta silicio žaliava ir kokius gamybinius procesus atliko silicį patiekusi bendrovė Deltapower Co Ltd liudytojai nenurodė.

Remdamasis MAĮ 118 straipsniu, teismas pažymėjo, kad ginčijama 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaita surašyta atlikus pakartotinį pareiškėjo ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos, susijusios su prekių išleidimu į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimą vienu metu muitinės procedūros vykdymu, patikrinimą. Patikrinimas atliktas gavus Muitinės departamento 2011 m. gruodžio 21 d. leidimą Nr. (19.2)3B-8810 (Komisijos pateiktos medžiagos tomas I, b. l. 113). Muitinės departamentas leidimą atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą pagrindė gautu OLAF 2011 m. gruodžio 6 d. pranešimu Nr. 29066 ir OLAF Taivano misijos ataskaitos Nr. THOR(2011)18655-27/07/2011 papildymu su priedais. Atsižvelgiant į tai, kad pirmasis pareiškėjo patikrinimas buvo atliktas 2011 m. spalio 14 d., t. y. prieš mokesčių administratoriui sužinant naujas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, padaryta išvada, kad, gavusi Muitinės departamento leidimą, Kauno teritorinė muitinė turėjo pagrindą atlikti pareiškėjo veiklos pakartotinį patikrinimą. Atkreiptas dėmesys, kad 2011 m. spalio 14 d. Patikrinimo ataskaitos 2.1 punkte ir 4.1.2 punkte buvo nurodyta, jog patikrinimo ataskaitos rezultatai gali būti tikslinami gavus papildomos informacijos, susijusios su Taivano kilmės silicio importu. Pakartotinis patikrinimas MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktų pagrindu yra numatytas ir Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklių, patvirtintų Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407. Todėl pareiškėjo argumentas, kad pakartotinis patikrinimas jo atžvilgiu buvo atliktas nepagrįstai, atmestas.

Iš Patikrinimų taisyklių 25, 37, 42, 51 punktų nuostatų teismas nusprendė, kad būtent mokesčių administratoriui (tikrintojui) yra suteikta diskrecija nuspręsti, kokius duomenis ir informaciją jis privalo surinkti, siekdamas pasiekti jam suformuluotą užduotį (patikrinimo dalyką) bei siekdamas tinkamai pasirengti patikrinimui. Iš 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitos matyti, kad surašant ataskaitą buvo analizuojamos ir vertinamos naujai paaiškėjusios aplinkybės, t. y. OLAF pateikti duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju buvo atliekamas pakartotinis patikrinimas, būtent naujai paaiškėjusių aplinkybių pagrindu, pareiškėjo argumentas, kad Kauno teritorinė muitinė neatliko faktinio jo vertinimo ir tai sąlygojo neobjektyvaus ir neteisėto sprendimo priėmimą atmestas kaip nepagrįstas.

1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) 1073/1999 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, kad OLAF sutartimis arba jomis remiantis įsteigtose institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose atlieka administracinius tyrimus, kuriais siekiama kovoti su Europos Bendrijos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veika. Reglamento 1073/1999 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baigus tyrimą, parengiama ataskaita su tyrimo išvadomis, įskaitant OLAF rekomendacijomis dėl veiksmų, kurių turėtų būti imamasi. Be to, Reglamento 1073/1999 preambulės 13 punkte nustatyta, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos arba institucijos, įstaigos ir organizacijos atitinkamai turėtų spręsti, kokių veiksmų turėtų būti imtasi baigus tyrimą ir remiantis OLAF parengta ataskaita. Sprendžiant dėl OLAF ataskaitos rekomendacinio pobūdžio, sutikta su Komisijos išaiškinimu, jog nors OLAF nėra kompetentinga priimti individualaus pobūdžio aktus, tiesiogiai sukeliančius teises ir/ar pareigas privatiems subjektams, tačiau to paties Reglamento 1073/1999 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad OLAF tyrimų metu gautą medžiagą perduoda kompetentingoms institucijoms ir rekomenduoja inicijuoti antidempingo muitų išieškojimo procesą. Todėl pareiškėjo argumentas, kad Kauno teritorinė muitinė nepagrįstai OLAF ataskaita rėmėsi kaip įrodymu pradėdama pakartotinį mokestinį patikrinimą ir nustatydama prievolę, atmestas.

Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo nesutikti su Muitinės departamento vertinimu, jog OLAF atliktas tyrimas ir parengta tyrimo ataskaita atitinka tiek Reglamento 1073/1999, tiek ir VAĮ keliamus reikalavimus, t. y. ataskaitoje yra nurodyti atliekant tyrimą dalyvavę asmenys, patikrinimo priežastys ir tikslai, nustatytos aplinkybės, pateiktos išvados ir rekomendacijos, ataskaita pasirašyta (Komisijos pateiktos medžiagos tomas II, b. l. 9-15, 23-24, 37-43).

OLAF duomenimis bendrovė Deltapower Co Ltd nuo 2011 m. vasario 8 d. veiklos nebevykdo. Iš OLAF Pastabų byloje (Komisijos pateiktos medžiagos tomas II, b. l. 23-24) matyti, kad vykdant tyrimą dėl silicio metalo iš Taivano, buvo gautas Taivano tyrimų departamento generalinio muitinės direktorato 2012 m. kovo 2 d. raštas, kuriame nurodyta informacija apie bendrovės Deltapower Co Ltd vykdytą importo ir eksporto veiklą: per laikotarpį nuo 2008 metų iki 2011 metų Deltapower Co Ltd įvežė į Taivaną 100 krovinių (6 202 maišus) su silicio metalu, kurio kilmės šalimi deklaracijoje nurodyta Kinijos Liaudies Respublika.

Per tą patį laikotarpį Deltapower Co Ltd eksportavo 95 krovinius (5 811,978 kg) į Jungtinius Arabų Emiratus, Austriją, Belgiją, Bulgariją, Vokietiją, Estiją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę, Graikiją, Italiją, Lietuvą, Latviją, Nyderlandus ir Lenkiją. Tame pat rašte OLAF konstatuoja, kad Deltapower Co Ltd importuodavo kinišką silicio metalą į Taivaną ir šio silicio metalo dalį pereksportuodavo į ES. Tyrimų departamentas pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad jiems nepavyko nustatyti tiesioginio ryšio tarp importuotų ir pareksportuotų krovinių, nes prieš pereksportavimą šis silicio metalas buvo susmulkintas, patikrintas, perpakuotas.

Tačiau toks perdirbimo procesas nesuteikia teisės žymėti, jog silicio kilmės šalis yra Taivanas. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes (OLAF pateiktus duomenis ir jų priedus), teismas sutiko su Komisijos nuomone, kad pakanka objektyvių duomenų jog Deltapower Co Ltd silicio metalo atsargas importuodavo iš Kinijos, o nenustačius, kad minėta bendrovė turėjo kokių nors kitų tiekėjų iš kitų nei Kinija šalių, ar pati būtų išgavusi silicio metalo žaliavą, papildomas tyrimas dėl silicio importo į Taivaną iš Kinijos ir silicio eksporto iš Taivano į ES nėra būtinas.

Teismas taip pat palaikė Komisijos argumentus, kad sprendžiant dėl kilmės sertifikatų nuginčijimo būtinybės, turėtų būti taikomas turinio viršenybės prieš formą principas. OLAF vienareikšmę išvadą dėl ginčo prekių Kinijos kilmės pateikė įvertinusi ne tik dokumentus (kilmės sertifikatus), bet realiai nustatytas aplinkybes. Aplinkybės, kad OLAF ataskaita parengta nesudarius galimybės pareiškėjui ir/ar importuotojui pateikti pastabas ir paaiškinimus dėl silicio importo ir kilmės, nesuponuoja išvados, kad OLAF ataskaita negali būti laikoma tinkamu įrodymu.

OLAF ataskaitoje (Komisijos pateiktos medžiagos tomas II, b. l. 9-12) pažymėta, kad atliekant tyrimą nenustatyta apie silicio apdorojimo arba perdirbimo procesą, atliekamą Taivane. Iš esmės tai patvirtino ir DOI (Muitinės generalinio direktorato Finansų ministerijos Tyrimo departamentas) apklaustas Deltapower direktorius Liu, kuris nurodė, jog bendrovė importuodavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos ir laikydavo jį savo sandėliuose. Pagal gautą nurodymą jie pereksportuodavo krovinius savo klientams Europoje kartais nevykdydami jokio perdirbimo proceso, kartais susmulkindami jį į mažesnius gabalus ir/arba išgrynindami jį taip, kad atitiktų Europos klientų reikalavimus.

Be to, OLAF ataskaitoje pažymėta, kad silicio luitų atskyrimas, smulkinimas ir išgryninimas bei paskesnis smulkinimo būdu gautų silicio grūdelių persijojimas, rūšiavimas ir pakavimas nėra laikomas produktų kilmę patvirtinančiu perdirbimo arba apdorojimo procesu pagal Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio nuostatas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-373/08 yra išaiškinęs, kad Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio taikymo prasme baigiamasis perdirbimas ar apdorojimas yra „svarbus“ tik jei šio proceso metu pagamintai prekei būdingos specifinės nuosavos savybės ir sudėtis, kurių ji neturėjo iki šio perdirbimo ar apdorojimo.

Procesai, pakeičiantys prekės išvaizdą jos panaudojimo tikslu, tačiau nelemiantys svarbaus kokybinių savybių pakeitimo, negali nulemti šios prekės kilmės. Pagrindinio produkto (silicio plokščių) skirtingo laipsnio sumalimas neturėtų būti traktuojamas kaip svarbus jo perdirbimas ar apdorojimas, nes jis tik pakeičia šio produkto konsistenciją ir pavidalą vėlesnio jo naudojimo tikslais, tačiau nelemia svarbaus kokybinio pagrindinio produkto pakeitimo. Sumalto produkto kokybės kontrolė atskiriant ir jo pakavimas atitinka tik produkto prekybos reikalavimus ir nedaro poveikio jo pagrindinėms savybėms.

OLAF ataskaitoje padaryta kategoriška išvada, kad remiantis tyrimo duomenimis, visų silicio krovinių, kurių eksportą nuo 2008 m. sausio mėnesio vykdė tikrintos bendrovės, tame tarpe ir Deltapower Co Ltd, kilmės šalimi turi būti laikoma Kinijos Liaudies Respublika, todėl jiems turėtų būti taikomas antidempingo muito mokestis. Iš bendrovių pateiktų pareiškimų OLAF padarė išvadą, jog importuotojai žinojo apie tai, jog Taivano silicio faktinė kilmės šalis yra Kinija.

Pareiškėjas į bylą nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų OLAF nustatytas aplinkybes. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jo įsigyto silicio kilmės šalį (Taivaną) patvirtina pateikti kilmės sertifikatai, teismas pažymėjo, kad šiuos duomenis, kaip ir importo bei eksporto deklaracijas, atlikdama tyrimą, yra įvertinusi ir OLAF (Komisijos pateiktos medžiagos tomas II, b. l. 10). Dėl kitų pareiškėjo pateiktų papildomų įrodymų (II t., b. l. 63-78, 79-97) pažymėta, kad doc. dr. N. V. pateiktose eksperto išvadose, specialistas tik atsakė į klausimus apie pareiškėjo įsigyto silicio kokybę, jo pritaikymo galimybes. Išvada, kad Deltapower Co Ltd pareiškėjui tiekė techninį silicį (markės silicon metal 3303), kuris yra perdirbimo technologijų produktas ir nėra laikomas neapdorota žaliava ar iškasena, neįrodo, kad aptariamas silicis tokią kokybę įgijo būtent Taivane. Atkreiptas dėmesys, kad ekspertas savo išvadoje Deltapower Co Ltd taip pat negalėjo nurodyti kaip įmonės, užsiimančios silicio gamyba Taivane. Pareiškėjo pakviesti liudytojai D. S. ir M. M. taip pat patvirtino tik aplinkybes apie pareiškėjo įsigyto silicio kokybę, tačiau negalėjo nurodyti jokių objektyvių duomenų apie Taivane (konkrečiai bendrovėje Deltapower Co Ltd) vykdytus silicio žaliavos perdirbimo procesus, kurie leistų spręsti apie silicio kilmės pasikeitimą.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, padaryta išvada, kad Kauno teritorinė muitinė turėjo faktinį ir teisinį pagrindą 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaita pakeisti pareiškėjo importuoto silicio kilmę iš Taivano į Kinijos.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad pareiškėjas, deklaruodamas silicio kilmę, veikė sąžiningai, teismas visiškai sutiko su Komisijos sprendime išdėstytais argumentais, kad Bendrijos muitinės kodeksas įtvirtina deklaranto atsakomybę už jo deklaruotų duomenų teisingumą ir mokesčių administratorius neturi pareigos įrodinėti mokesčių mokėtojo nesąžiningumo. Kitų asmenų (šiuo atveju Deltapower Co Ltd ir/ar Altmax Limited) veiksmai, kurie galimai iššaukė pareiškėjo mokestinių prievolių atsiradimą, nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, nes šie asmenys nėra atitinkamų mokestinių teisinių santykių subjektai ir jie savo veiksmais galimai padarė žalą ne valstybės biudžetui, o pareiškėjui.

Byloje nustačius, kad pareiškėjo įsigyto silicio kilmės šalis yra ne Taivanas, o Kinijos Liaudies Respublika, atmesti pareiškėjo argumentai dėl netinkamo antidempingo muito skaičiavimo, t. y. 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 taikymo. Kaip teisingai nurodyta Komisijos sprendime, mokesčių administratorius, nustatęs, kad silicio importas atitinka sąlygas, įtvirtintas 2004 m. balandžio 21 d. Tarybos reglamento Nr. 398/2004 1 straipsnyje, turėjo teisę apskaičiuoti mokėtinus antidempingo muitus. Antidempingo muitų įvedimo galiojimas Kinijos Liaudies Respublikoje buvo pratęstas 2004 m. balandžio 21 d. Tarybos reglamentu. Šiuo reglamentu Kinijos kilmės silicio, klasifikuojamo KN kodu 28046900, importui nustatytas galutinis antidempingo muitas – 49 proc. Šiuo atveju nėra reikšminga, iš kurios trečiosios valstybės vyksta silicio importas į Europos Bendriją, kadangi antidempingo muito nustatymas siejamas išimtinai su silicio kilme.

2012-02-02 Patikrinimo ataskaitoje pakeitus pareiškėjo importuoto silicio kilmės šalį iš Taivano į Kiniją, teritorinė muitinė nusprendė perskaičiuoti ginčo prekių antidempingo muito apmokestinamąją vertę, PVM apmokestinamąją vertę, antidempingo muitą, importo PVM bei apskaičiuoti pareiškėjui mokestinę prievolę 410 819 Lt antidempingo muito (A30), 86 271 Lt importo PVM (B00), 25 707 Lt delspinigių nuo importo PVM (860), 99 418 Lt baudą.

Dėl pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės prievolės teismas sutiko su mokesčių administratoriaus vertinimu, kad OLAF ataskaitoje nurodyti duomenys, remiantis eksporto šalyje surinktais duomenimis, o importo mokesčiai apskaičiuojami už faktiškai į Europos Bendriją įvežamą prekių kiekį. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas deklaracijose 2009 m. rugsėjo 14 d. Nr. 09LTKR2000IM007882 ir 2009 m. gruodžio 16 d. Nr. 09LTKR2000IM011C70 nurodė įvežantis 24 048 kg silicio, todėl padaryta išvada, kad Kauno teritorinė muitinė mokesčius pagal pareiškėjo nurodytą kiekį (24 048 kg) apskaičiavo teisėtai ir pagrįstai.

Dėl pareiškėjo nesutikimo su mokesčių administratoriaus paskaičiuotais delspinigiais, teismas pažymėjo, kad Muitinės departamentas nurodė, jog kartu su pateiktomis importo deklaracijomis pateiktos garantijos garantavo tik importo deklaracijose deklaruotus mokesčius ir į šių mokesčių sumokėjimo atidėjimą pareiškėjas įgijo teisę, tuo tarpu skundžiama patikrinimo ataskaita papildomai apskaičiuotai mokesčių sumai garantija pateikta nebuvo, todėl mokesčiai turėjo būti sumokėti muitinės deklaracijos pateikimo dieną. Kauno teritorinė muitinė delspinigius apskaičiavo už laikotarpį nuo dienos, kai mokesčiai turėjo būti sumokėti iki patikrinimo ataskaitos priėmimo dienos (Komisijos pateiktos medžiagos tomas I, b. l. 108). Toks mokesčių administratoriaus vertinimas visiškai atitinka MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio nuostatas, nustatančias, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje) ir šiuo atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Žalvaris“ apeliaciniu skundu (III t., b. l. 178-192) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui arba centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Bylą prašoma nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė sprendinio pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57, 86, 87 str.) Teismas nustatė naują faktinę aplinkybę (silicio esminis perdirbimas), kuri nebuvo vertinta nagrinėjant ginčą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu, tačiau, pažeisdamas teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimus (nevertino pareiškėjo motyvų dėl silicio Taivano kilmės bei neatliko jokio savarankiško įrodymų, susijusių su prekių kilme, ir atsakovo veiksmų vertinimo), paliko galioti ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijų išvadas dėl silicio Kinijos kilmės.

Visgi pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjo importuotas iš Deltapower Co Ltd silicis buvo iš esmės perdirbtas ir išgrynintas. Ikiteisminį ginčą nagrinėjančios institucijos – atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija, nebuvo nustačiusios ir tyrusios šios naujai paaiškėjusios faktinės aplinkybės. Tuo tarpu Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio taikymo atveju, silicio kilmės nustatymas priklauso nuo fakto – silicio perdirbimo ir grynumo laipsnio. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir atmetė pareiškėjo motyvus, klaidingai bei selektyviai taikydamas ESTT 2010 m. vasario 11 d. sprendimą byloje Nr. C-373/08, kuriame ESTT inter alia nustatė sąlygas silicio perdirbimo operacijoms, sukeliančioms kilmės pasikeitimą (II t., b. l. 98-111).

ESTT 2010 m. vasario 11 d. sprendime byloje Nr. C-373/08 yra išaiškinęs, jog: „silicio smulkinimo ir gryninimo operacijos sali pagrįsti produkto, kuris yra tokiu operacijų objektas, kilme, ir tai yra galima net nepakeitus jo tarifinės subpozicijos“ (para. 52). Taigi specialus ir kontroliuojamas produkto gryninimas ir smulkinimas sudaro pagrindą nustatyti prekės Taivano kilmę. ESTT pažymėjo, jog: „šiuo atveju svarbu inter alia įvertinti svarbius kokybinius silicio savybių pakeitimus, objektyvų ir realų skirtumą tarp pagrindinio ir perdirbto produkto ir silicio paskirtį“ (para. 53).

Šiame sprendime byloje Nr. C-373/08 ESTT pateikti išaiškinimai iš esmės paneigia OLAF tyrimo išvadas, jog joks perdirbimas nesuteikia kilmės nustatymo pagal Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį. Taigi, atsakovas turėjo nustatyti, kokį silicį importavo į Taivaną bendrovė Deltapower Co Ltd ir koks silicis buvo eksportuotas į Lietuvą pareiškėjui bei koks jo grynumo laipsnis. Tačiau nei atsakovas, nei ikiteisminį ginčą nagrinėjusios institucijos netyrė šių faktinių aplinkybių. Liudytojai M. M. ir D. S. paliudijo, jog galutinis silicio naudotojas UAB „Baltical“ (kuriam pareiškėjas pardavė silicį) naudoja silicį aliuminio lydinių pramonei (aplinkybę patvirtina UAB „Baltical“ Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. 210834660 (II t., b. l. 95), pareiškėjo sąskaitos faktūros serija KAU Nr. 1000001 (2010-01-06) ir serija KAU Nr. 099953, (II t., b. l. 96-97)) gaminant aukštos kokybės automobilių detales ir negali naudoti neišgryninto silicio.

Taip pat liudytojai paaiškino, jog pareiškėjas ir UAB „Baltical“ neturi specialios paskirties silicio perdirbimo (gryninimo) įrenginių. Taigi, pareiškėjas ir/ar UAB „Baltical“ neatliko silicio perdirbimo Lietuvoje ir perdirbtą (išgrynintą) silicį gavo iš bendrovės Deltapower Co Ltd, Taivano.

Byloje esantys įrodymai paneigia teismo prielaidą, jog: „[eksperto] išvados nepatvirtina, jog <...> aptariamas silicis tokią kokybę įgijo būtent Taivane“. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitoje, inter alia nurodyta, jog Deltapower Co Ltd eksportuodavo silicį kartais be jokio perdirbimo arba atlikdama smulkinimo ir gryninimo procesą (Komisijos bylos II t., b. l. 56). Šių aplinkybių nepatvirtina ir 2012 m. kovo 21 d. OLAF ataskaita (Komisijos bylos II t., b. l. 24). OLAF tyrime aiškiai teigiama, jog į Taivaną buvo importuotas neperdirbtas silicis (žaliava). 2011 m. liepos 27 d. OLAF ataskaitoje inter alia konstatuota, jog: „nustatyti ryšį tarp iš Kinijos importuojamų krovinių ir eksportuojamų krovinių yra pakankamai sudėtinga dėl šių priežasčių: silikono klasės aprašymas Kinijos importuoto sąskaitoje faktūroje (nurodantis produkto grynumo lygį) kartais skiriasi nuo silikono klasės aprašymo Taivano eksporto sąskaitoje faktūroje“ (Komisijos bylos II t., b. l. 34, 41). OLAF Ataskaitų priedai Nr. 1.2, 1.3, 2.6, 3.4 nepateikia duomenų ir nepatvirtina, jog Deltapower Co Ltd būtų importavusi jau perdirbtą ir išgrynintą silicį (II t., b. l. 10-54). OLAF, teikdama rekomendacijas dėl Deltapower Co Ltd ir mokesčių administratoriui priimant ginčo sprendimus, buvo remtasi vienintele OLAF ataskaitose nurodyta aplinkybe – DOI 2011 m. liepos 29 d. laišku (II t., b. l. 8), kuriame nurodoma, jog Deltapower Co Ltd yra likviduota, tačiau 2011 m. liepos 19 d. (po likvidavimo) jiems aplankius minėtą bendrovę, jos buvęs direktorius pateikė paaiškinimus. Iš paaiškinimų turinio matyti, jog: (i) Deltapower Co Ltd importuodavo neperdirbtą silicio žaliavą; (ii) bendrovė vykdė silicio perdirbimo (smulkinimo ir gryninimo) veiklą ir į ES eksportavo, pagal klientų poreikius, tiek apdorotą silicį, tiek neapdorotą.

2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį bei turinio prieš formą principą, neįvertino faktinės aplinkybės, jog Kilmės sertifikatai yra išduoti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų Pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgdamas ir sprendime neįvertinęs pareiškėjo nurodytų motyvų ir įrodymų, nepagrįstai paneigė Kilmės sertifikatų suteikiamą siliciui teisinį statusą ir netinkamai taikė viršenybės prieš formą principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007).

Bendrijos muitinės kodekso 26 straipsnis nustato, jog muitinės teisės aktai arba kiti konkrečių sričių dalykus reglamentuojantys Bendrijos teisės aktai gali nustatyti, kada privaloma pateikti prekių kilmę įrodantį dokumentą. Ginčo atveju siliciui, kuris yra importuojamas iš Taivano ir priskirtinas atitinkamai kombinuotos nomenklatūros subpozicijai, yra taikomas 5,5 proc. importo muitų tarifas (Tarifas nustatytas 2012 m. spalio 9 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 927/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2658/87 dėl tarifą ir statistinės nomenklatūros bei dėl Bendrojo muitų tarifo I priedas).

Taigi, siekiant prekei taikyti nustatytą Taivano kilmės siliciui muito tarifą, importuotojas turi pateikti dokumentus, patvirtinančius prekės kilmę – valstybės įgaliotos institucijos išduotą prekių kilmės sertifikatą. Pareiškėjo pateikti Kilmės sertifikatai atitinka visas teisėtumo sąlygas, inter alia numatytas 1993 m. liepos 2 d. Komisijos Reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas, 47 straipsnyje, Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijoje (peržiūrėta Kioto konvencija) priede K, 2 dalyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus.

ESTT yra išaiškinęs, jog būtent institucija, kuri yra įgaliota išduoti kilmės sertifikatus, turi kompetenciją spręsti dėl kilmės sąlygų įvykdymo (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas byloje Nr. C-204/07, para. 76; sprendimas byloje Nr. C-97/95 Pascoal ir Filhos Ld). Atsakovas nėra kreipęsis į Kilmės sertifikatą išdavusią instituciją ir/arba užsienio valstybės mokesčių administratorių dėl teisiškai reikšmingų faktų patikrinimo. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedai Nr. 1.2, 1.3, 2.6 įrodo, jog Kilmės sertifikatai yra išduoti nepažeidus kilmės sertifikatų išdavimo taisyklių ir kilmės nustatymo ir šie sertifikatai nėra pripažinti negaliojančiais.

Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nevertinti Kilmės sertifikatų suteikiamo teisinio statuso pareiškėjo importuotam siliciui.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendime netinkamai aiškintos 1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų nuostatos ir padaryta nepagrįsta išvada, jog OLAF ataskaita yra pakankamas įrodymas mokestinės prievolės nustatymui. Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog baigus tyrimą parengiama ataskaita su tyrimo išvadomis, įskaitant OLAF rekomendacijomis dėl veiksmų, kurių turėtų būti imtasi. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta, jog po išorės tyrimo parengtos ataskaitos ir visi vertingi su šiuo tyrimu susiję dokumentai siunčiami atitinkamų valstybių narių kompetentingoms institucijoms.

Reglamento Nr. 1073/1999 preambulės 13 punkte konstatuojama, kad kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos arba institucijos, įstaigos, tarnybos ir organizacijos atitinkamai turėtų spręsti, kokių veiksmų turėtų būti imtasi baigus tyrimus ir remiantis OLAF parengta ataskaita. ESTT, aiškindamas OLAF ataskaitų pobūdį ir juridinę galią, yra išaiškinęs, jog galutinė ataskaita, kurią OLAF rengia atlikusi išorės tyrimą ir perduoda kompetentingoms nacionalinėms valstybių narių institucijoms pagal Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnį, yra tik rekomendacijos ir nuomonės, neturinčios juridiškai privalomo poveikio net ir procedūrine prasme (2006 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Nr. T-309/03, para 50-51; 2004 m. liepos 13 d. sprendimas byloje Nr. T-29/03, para. 33, 36, 39; 1995 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Nr. C-476/93, para. 5, 30).

ESTT taip pat yra išaiškinęs, jog būtent valstybei narei tenka pareiga imtis veiksmų taikyti ES teisės aktus ir pagal nustatytą teisinį reglamentavimą ir nacionalines procedūras priimti sprendimą (1995 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Nr. C-476/93, para. 17). Šias išvadas patvirtina Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog: „Valstybės narės prieš Sąjungos finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą imasi tų pačių priemonių, kurių jos imasi prieš savo pačių finansiniams interesams kenkiantį sukčiavimą“.

Tuo tarpu OLAF, kaip ES Komisijos įsteigtas subjektas, įgyvendina savo kompetenciją inter alia užtikrindamas tarpinstitucinį bendradarbiavimą (ESTT 1995 m. lapkričio 23 d. sprendimas byloje Nr. C-476/93, para. 21, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 325 str. 3 d.). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vertinti atsakovo atliktų veiksmų teisėtumą, kartu vertinant OLAF ataskaitų turinio patikimumą, nuoseklumą ir atitikimą kitiems byloje esantiems įrodymas. OLAF ataskaitose nustatytos aplinkybės nėra laikomos įstatymo preziumuojamais faktais, kurių nereikia įrodinėti (ABTĮ 58 str. 3 d.).

Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi OLAF ataskaitomis kaip prima facie įrodymu ir atsakovo veiksmų teisėtumą vertino išimtinai OLAF ataskaitose nurodytų aplinkybių kontekste.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendime liko neįvertinti pareiškėjo pateikti įrodymai, patvirtinantys OLAF ataskaitų prieštaringumą ir neišsamumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-764/2004; 2007 m. liepos 12 m. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1086/2007).

OLAF ataskaitos patvirtina, jog OLAF savarankiškai nevykdė Taivano bendrovių tyrimo, o kreipėsi į Taivano kompetentingas institucijas – Taivano Ekonomikos ministerijos Užsienio prekybos biurą (toliau – ir BOFT) ir Taivano Generalinį muitų direktoratą (toliau – ir DOI) dėl pagalbos atliekant tyrimą vietoje (žr. 2011 m. liepos 27 d. OLAF ataskaitos 1 dalį, Komisijos bylos II t., b. l. 29, 37). Kaip matyti iš 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos, jos išvados dėl Deltapower Co Ltd vykdytos veiklos ir silicio kilmės yra grindžiamos išimtinai BOFT ir DOI pateikta informacija, kuri yra pateikta kaip OLAF ataskaitų priedai (žr. 2011 m. lapkričio 17 d.

OLAF ataskaitos 2 p. ir kt.). Nors atsakovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė pateikti pareiškėjui visos apimties OLAF ataskaitas (pareiškėjo motyvai formuluojami atsižvelgiant į apribojimą susipažinti su nevieša bylos medžiagos dalimi), bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškėjas pateikė dalį OLAF ataskaitų priedų, t. y. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedai Nr. 1.2, 1.3, 2.6, 3.4 (II t., b. l. 10-54). 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priede Nr. 1.2 pateikta visų tirtų Taivano bendrovių kilmės sertifikatų rezultatų patikrinimo santrauka, kurios duomenimis grindžiamos OLAF ataskaitų išvados (2011 m. lapkričio 17 d.

OLAF ataskaitos 2 p.). Pirmosios instancijos teismas neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog šiame rašytiniame įrodyme nėra nustatyta, jog Deltapower Co Ltd išduodant Kilmės sertifikatus, būtų pažeistos kilmės sertifikatų išdavimo taisyklės ir/arba kilmės sertifikatai išduoti nepagrįstai dėl neteisingų eksportuotojo pateiktų duomenų. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priede Nr. 1.2 esantys duomenys taip pat patvirtina, jog Deltapower Co Ltd nėra įvykdžiusi sandorio (eksporto), kuris nesuderinamas su muitų teisės aktais.

Minėtas įrodymas taip pat pateikia duomenis, jog ši įmonė buvo likviduota 2011 m. vasario 8 d., todėl jos patikrinimas iš viso nebuvo atliktas. Išvadas, jog nei OLAF nei BOFT neatliko Deltapower Co Ltd tyrimo bei nenustatė Kilmės sertifikatų išdavimo ir kilmės nustatymo pažeidimų, patvirtina 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos 2 dalis, 2.F dalis. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priede Nr. 1.3 – Deltapower Co Ltd kilmės sertifikatų ir eksporto deklaracijų detalizacija – pateikiami duomenys, jog Deltapower Co Ltd neatliko teisės aktų pažeidimų, susijusių su kilmės nustatymu ir silicio eksportu (žr. lentelės 12 grafas, II t., b. l. 23-34). 2011 m. lapkričio 17 d.

OLAF ataskaitos priede Nr. 2.6 (II t., b. l. 10-22) yra atkartojami duomenys, nurodyti priede Nr. 1.3, bei nepateikiami nauji įrodymai, dėl kokių nors Deltapower Co Ltd neteisėtų veiksmų egzistavimo (žr. taip pat 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos 2.F dalį). 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priede Nr. 3.4 (II t., b. l. 40-54) nurodyti DOI surinkti duomenys – Taivano eksporto deklaracijų numeriai ir importo valstybės narės pavadinimas. Šie duomenys nepatvirtina kokių nors teisės aktų, inter alia Bendrijos muitinės kodekso 24-25 straipsnių, pažeidimų ar prekių kilmės neatitikimų.

Taigi, OLAF Ataskaitų prieduose, inter alia 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos prieduose, visiškai nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjo turimi Kilmės sertifikatai yra negaliojantys ar padirbti ir/arba Deltapower Co Ltd būtų kitaip pažeidusi prekių kilmės nustatymo taisykles ar neįvykdžiusi operacijų, būtinų kilmės pasikeitimui. Tai reiškia, kad 2011 m. lapkričio 27 d. OLAF ataskaitų priedų 1.2, 1.3, 2.6, 3.4 duomenys paneigia OLAF ataskaitų išvadas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog OLAF iš viso neatliko Deltapower Co Ltd tyrimo.

Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog visas Deltapower Co Ltd pareiškėjui eksportuotas silicis buvo Kinijos kilmės. OLAF ataskaitose konstatuota, jog nepavyko nustatyti visų prekių ryšio, taip pat fakto, jog į Lietuvos Respubliką pareiškėjo buvo importuotas silicis, eksportuotojo prieš tai įsigytas būtent iš Kinijos Liaudies Respublikos (2012 m. kovo 21 d. OLAF atskaita, Komisijos bylos II t., b. l. 17-18). Pažymėtina, jog OLAF ataskaitose netirta, ar eksportuotojas Deltapower Co Ltd buvo importavęs silicį iš kitų trečiųjų valstybių, kurioms netaikomas antidempingo muitas. 2011 m. liepos 27 d. OLAF ataskaitoje (dokumento 2.3.2 dalis, Komisijos bylos II t., b. l. 33) yra nurodoma, jog bendrovės, kurių atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas (t. y. įskaitant Deltapower Co Ltd), importuodavo silicį iš Kinijos Liaudies Respublikos, Belizo, Mauricijaus ir Honkongo). Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo motyvus, jog OLAF ataskaitose nėra duomenų, jog pagal importo deklaraciją Nr. 09LTKR2000IM007882 (2009-09-14) atliktas 24 048 kg silicio, kurio rūšis 3303, importas turėtų būti laikomas Kinijos Liaudies Respublikos kilmės ir taikomas antidempingo muitas. 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitoje nėra įrodymų, kokiu pagrindu importo deklaracija Nr. 09LTKR2000IM007882 registruotas Taivano kilmės 24 048 kg silicio, kurio rūšis 3303, importas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir taikoma mokestinė prievolė. Tuo tarpu teismas, atmesdamas pareiškėjo motyvus, nepateikė situacijos teisinio vertinimo, o apsiribojo atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytu vertinimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, byloje nebūdamas aktyvus ir nesurinkęs įrodymų (įskaitant pagal pareiškėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo iš atsakovo ar atsakovo įpareigojimo gauti įrodymus), neįvertino visų teisiškai reikšmingų aplinkybių dėl silicio kilmės ir Taivane atlikto perdirbimo ir neesant įrodymų, kurie patvirtintų OLAF ataskaitose nurodytas išvadas, padarė nepagrįstą prielaidą (prezumpciją), jog silicio kilmės šalis yra Kinija.

Pirmosios instancijos teismo sprendime liko neįvertintas motyvas, jog OLAF ataskaitos prieštarauja Taivano Ekonomikos ministerijos BOFT išvadoms dėl prekių kilmės. 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF atskaitos 1, 2 punktuose nurodyta, jog tyrimas buvo vykdomas dėl nurodytų bendrovių, tame tarpe Deltapower Co Ltd, YLB Co, Asia Metallurgical Co Ltd, Latitude Co Ltd. Tiesioginį tyrimą atlikusi BOFT 2012 m. vasario 16 d. raštu Nr. 10101502480 (Komisijos bylos II t., b. l. 47-48) adresuotame OLAF, nurodė, jog po ankstesnių BOFT pranešimų, pateiktų OLAF, buvo atliktas pakartotinis tyrimas eksportuotojų bendrovėse ir nustatyta, jog Taivano bendrovės (patikrinimo metu veikusios bendrovės) iš tiesų pagamino silicio metalą iš importuotų žaliavų naudojant turimą įrangą, taigi bendrovės pagerino produkto kokybę ir padidino pridėtinę vertę, todėl BOFT padarė išvada, jog silicio metalo produktai, kuriems buvo išduoti kilmės sertifikatai, iš tikrųjų perėjo esminį gamybos procesą.

Tuo pagrindu BOFT panaikino savo anksčiau OLAF pateiktą išvadą dėl esminio eksportuoto metalo transformavimo. Taip pat rašte nurodyta, jog savo išvadą dėl likusių 501 kilmės sertifikatų pateiks vėliau, po tyrimo. Pažymėtina, jog dėl Deltapower Co Ltd likvidavimo dar iki tyrimo pradžios, šios bendrovės patikrinimas nebuvo atliktas, todėl minėtame rašte BOFT nepateikia duomenų apie Deltapower Co Ltd. Pirmosios instancijos teismas neįvertino fakto, jog šis įrodymas patvirtina, jog Taivane de facto yra gaminamas silicio metalas, t. y. bendrovės, kurių atžvilgiu OLAF pradėjo tyrimus, importavo žaliavas, o Taivano įmonių atliktas perdirbimas yra tinkamas prekės kilmės pasikeitimui konstatuoti ir išduoti kilmės sertifikatus, net ir nesikeičiant silicio tarifinei subpozicijai.

Šios aplinkybės inter alia patvirtina esminį OLAF ataskaitų neobjektyvumą ir pirmosios instancijos teismo išvadų klaidingumą. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nepateikė byloje surinktų įrodymų analizės, jų neapibendrino, o savo išvadas grindė tik dalimi byloje surinktų įrodymų. Tokiu būdu pažeidė ABTĮ 57, 56 straipsnius bei nukrypo nuo apeliacinės instancijos teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų vertinimo ir teismo aktyvaus dalyvavimo tiriant įrodymus. Be to, skundžiamame sprendime teismas nenurodė jokių argumentų, dėl ko dalis įrodymų buvo atmesti, tuo pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnį, 87 straipsnio 4 dalį, bei nukrypdamas nuo apeliacinės instancijos teismo formuojamos praktikos.

5. Pirmosios instancijos teismo sprendime liko neįvertinta dalis pareiškėjo nurodytų motyvų. T. y. pareiškėjo motyvų dėl muitų neišieškojimo, taikant Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalį, bei nepateikė argumentų, kodėl pareiškėjo motyvai buvo atmesti. ESTT yra pažymėjęs (1991 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Nr. C-348/89, para. 19 ir 23; 2007 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Nr. C-173/06, para. 31), kad Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto tikslas yra apsaugoti asmens, turinčio mokėti muitą, teisėtus lūkesčius, susijusius su informacijos, kuria paremtas sprendimas išieškoti muitus ar jų neišieškoti, pagrįstumu.

Asmens, turinčio mokėti muitus, teisėtiems lūkesčiams šiame straipsnyje numatyta apsauga taikoma tada, jei kompetentingos institucijos, t. y. valstybės eksportuotojos institucijos, „pačios“ sukuria pagrindą šiems lūkesčiams. ESTT taip pat yra pažymėjęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies taikymo kontekste, muitinė, norėdama vykdyti išieškojimą išleidus prekes, turi, pagrįsdama savo reikalavimą, atsisakyti taikyti 220 straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintą reikalavimo atsisakymą pateikti įrodymus, kad neteisingi sertifikatai buvo išduoti dėl neteisingų eksportuotojo pateiktų faktinių duomenų (ESTT 2006 m. spalio 29 d. sprendimas Nr. C-293/04, para. 39, 46).

Byloje nėra įrodymų, jog Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies taikymo prasme Kilmės sertifikatai yra neteisingi ir tai yra dėl eksportuotojo Deltapower Co Ltd pateiktų neteisingų faktų. Pirmosios instancijos teismo sprendime nėra nustatyta, jog pareiškėjas žinojo apie ginčo deklaracijose nurodytų duomenų neteisingumą ar turėjo galimybę sužinoti. Priešingai, byloje esantys įrodymai (Kilmės sertifikatai (Komisijos bylos I t., b. l. 24-27), Pakuočių sąrašai (Komisijos bylos I t., b. l. 73, 77), krovinio polisas Nr. 020298TMP01058 (Komisijos bylos I t., b. l. 32-33), Analizės pažymėjimas (Komisijos bylos I t., b. l. 76), sąskaitos Nr. ALT0709-088, ALT0709-023 (Komisijos bylos I t., b. l. 30-31, 70, 28-29, 74), Deltapower Co Ltd el. laiškai: 2009 m. gegužės 22 d., 2009 m. birželio 1 d., 2009 m. birželio 2 d., 2009 m. birželio 16 d., pareiškėjo įgalioto asmens el. laiškai: 2009 m. gegužės 21 d., 2009 m. gegužės 22 d., 2009 m. birželio 2 d. (Komisijos bylos I t., b. l. 34-47), liudytojų M.

M. ir D. S. parodymai) patvirtina pareiškėjo veiksmų sąžiningumą ir Taivano kilmės deklaravimo pagrįstumą. Todėl byloje neesant įrodymų, jog Kilmės sertifikatai būtų išduoti dėl neteisingų eksportuotojo pateiktų faktinių duomenų (sąlyga pagal ESTT 2006 m. spalio 29 d. sprendimą Nr. C-293/04, para. 39, 46) bei esant galiojantiems Kilmės sertifikatams bei kitiems įrodymams, kurių pagrindų buvo deklaruota silicio Taivano kilmė, nėra pagrindo apriboti pareiškėjo teisių į teisėtų lūkesčių apsaugą ir Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto taikymą.

Taip pat ginčo sprendime liko neįvertinti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti motyvai dėl (i) pareiškėjui palankaus sprendimo panaikinimo neteisėtumo ir Bendrijos muitinės kodekso 8 straipsnio taikymo, (ii) 2009 m. lapkričio 30 d. Tarybos reglamento Nr. 1225/2009 taikymo ir antidempingo muito vengimo procedūros bei OLAF kompetencijos nustatyti antidempingo prievolę trūkumo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi teisės aiškinimo taisyklės, jog ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis įpareigoja teismą sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus; byloje neturi likti neatsakytų klausimų, argumentų, palikta neaiškumų (2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-890/2011). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas apsiribojo Mokestinių ginčų komisijos motyvais dėl deklaranto atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl ginčo atveju netaikė pareiškėjo nurodomo teisinio pagrindo (motyvo) bei nenurodė, kokiu pagrindu atmetė pareiškėjo rašytinius įrodymus, sąlygojančius Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto taikymą.

6. Pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino pareiškėjo motyvo, jog OLAF Ataskaitos neatitinka Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, kuriems esant OLAF Ataskaitos gali būti naudojamos kaip įrodymai administraciniame procese. Reglamento Nr. 1073/1999 9 straipsnio 2 dalis numato, jog rengiant OLAF ataskaitas, atsižvelgiama inter alia į atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus procedūrinius reikalavimus. Reglamento Nr. 1073/1999 preambulės 16 punktas inter alia nustato, jog OLAF ataskaitas siekiant laikyti priimtinais įrodymais, jos turi būti parengtos taip, kad atitiktų taisykles, reglamentuojančias administracines ataskaitas valstybėse narėse. VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 8 straipsnis, MAĮ 67 straipsnis nustato patikrinimo ataskaitos objektyvumo, išsamumo, visapusiško ir nešališko įrodymų vertinimo reikalavimus. Šios nuostatos apima ir administracinio subjekto veiksmams, rengiant patikrinimo dokumentą, taikomą draudimą remtis prielaidomis ir spėliojimais. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo motyvų, jog byloje esantys įrodymai (2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedai Nr. 1.2, 1.3, 2.6, 3.4, Kilmės sertifikatai, DOI 2011 m. liepos 29 d. laiškas, Eksperto išvados, BOFT 2012 m. vasario 16 d. raštas Nr. 10101502480 ir kt.) paneigia OLAF ataskaitose daromas išvadas dėl Deltapower Co Ltd eksportuoto pareiškėjui silicio kilmės ir Taivane vykdytų silicio perdirbimo procesų, suteikiančių Taivano kilmę. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į faktą, jog 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaita yra nepasirašyta. Todėl padarė nemotyvuotą ir faktams prieštaraujančią išvadą, jog OLAF tyrimo ataskaita atitinka Reglamento Nr. 1073/1999, VAĮ keliamus reikalavimus, inter alia teigdamas, jog dokumentas yra pasirašytas jį parengusių asmenų.

7. Pirmosios instancijos teismas nepateikė byloje surinktų įrodymų vertinimo ir neatliko atsakovo veiksmų (mokestinio patikrinimo) kontrolės. Teismas pareiškėjo motyvus atmetė iš esmės, motyvuodamas OLAF ataskaitose, atsakovo procesiniuose dokumentuose ir Mokestinių ginčų komisijos 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendime Nr. S-142(7-128/2012) padarytomis išvadomis. Šiuo atveju byloje esančių dokumentų (2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitos, Mokestinių ginčų komisijos sprendimo, OLAF Ataskaitų) bei dalies atsakovo atsiliepimuose į skundą pateiktų motyvų pažodinis perrašymas ir abstraktaus pobūdžio ginčo dalyką reglamentuojančių teisės aktų išvardijimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų įrodymų reikiamos analizės ir nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų bei ABTĮ 86 straipsnio, 87 straipsnio 4 dalies. Tokios teisės aiškinimo taisyklės laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-63/2011; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3431/2011; 2011 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1144/2011; 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006; Administracinių teismų praktika 10).

8. Pirmosios instancijos teismas nepavedė atsakovui atlikti pakartotinio patikrinimo ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir/arba nepašalino prieštaravimų tarp įrodymų. Pirmosios instancijos teismo veiksmai – vertinti 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitos teisėtumą tik pagal OLAF ataskaitas, iš esmės neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, kadangi OLAF ataskaitos, atsižvelgiant į pareiškėjo procesiniuose dokumentuose ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes ir pateiktus rašytinius įrodymus, nėra pagrįstos objektyviais duomenimis bei neturi privalomo pobūdžio nustatytų aplinkybių kontekste, dėl to nėra tinkamai motyvuotos.

Pirmosios instancijos teismo posėdžių metu atsakovo atstovas paaiškino, jog teritorinis ir/ar centrinis mokesčių administratorius neatliko jokio savarankiško tyrimo, o 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaita priimta išimtinai pagal OLAF pateiktą informaciją. Šią aplinkybę (pareiškėjo realaus patikrinimo neatlikimo) patvirtino ir byloje apklausti liudytojai. Pirmosios instancijos teismas nustatė naujas faktines aplinkybes, kurių netyrė ikiteisminio ginčo nagrinėjančios institucijos. Pareiškėjo subjektinių teisių realizavimo administracinio proceso metu apribojimas (pirmosios instancijos teismo atsisakymas išreikalauti įrodymus, kurie suteiktų duomenų apie Deltapower Co Ltd importuoto ir eksportuoto silicio kokybę, duomenis apie Kilmės sertifikatų galiojimą ir teisingumą, bei OLAF ataskaitų pripažinimas nevieša bylos medžiaga, tokiu pagrindu neleidžiant pareiškėjui susipažinti su dalimi byloje esančių įrodymų), prieštarauja ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įvirtintai teisei į teisminę gynybą.

Įvertinus pareiškėjo argumentus ir įrodymus dėl atsakovo tyrimo neišsamumo bei naujai paaiškėjusias aplinkybes, teigtina, jog teritorinis ir/ar centrinis mokesčių administratorius, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes dėl pareiškėjo importuoto silicio kilmės (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Tuo atveju, jeigu šių pažeidimų negalima būtų pašalinti kitokiu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ABTĮ 10, 68, 88 straipsniais turėjo išspręsti ginčą kitais būdais, t. y. panaikinti ginčo administracinį aktą ir dalyje, kurioje teismas negali pašalinti administracinės procedūros pažeidimų, grąžinti centriniam mokesčių administratoriui iš naujo atlikti patikrinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1146/2010; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3528/2011; 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-563/2009).

9. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, jog atsakovas ginčo bylos nagrinėjimo atveju turi diskrecijos teisę spręsti, kokius duomenis ir informaciją jis privalo surinkti, siekdamas nustatyti pareiškėjui mokestinę prievolę. Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1980 m. kovo 11 d. rekomendacijoje Nr. (80) 2 „Dėl administravimo subjektų diskrecinių galių įgyvendinimo“ pabrėžiama, kad viešojo administravimo subjektas privalo veikti jam suteiktos kompetencijos ribose, įgyvendinant diskreciją, turi būti užtikrintas diskrecinių sprendimų teisėtumas, motyvuotumas, nešališkumas ir objektyvumas, užtikrinama asmenų, kuriuos šie sprendimai liečia, lygybė prieš įstatymus, priimamų sprendimų proporcingumas jais siekiamam tikslui, protingo termino reikalavimas administracinės diskrecijos Įgyvendinimo procese, kitų tinkamo administracinės diskrecijos įgyvendinimo proceso principų gerbimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad teismas galėtų nustatyti, ar atsakovas nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, turi būti atlikta teisinė atsakovo atliktos duomenų vertinimo interpretacijos kontrolė. Tokia teismo kontrolė turi apimti:

1) pateiktų įrodymų materialinio tikrumo, patikimumo, nuoseklumo tikrinimą;

2) tikrinimą, ar pateikti įrodymai atspindi visus esminius duomenis, į kuriuos turi būti atsižvelgta vertinant sudėtingą situaciją;

3) ar pateiktų įrodymų visuma pagrindžia padarytas išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006; Administracinių teismų praktika 10). Kauno teritorinės muitinės veiksmai, priimant 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitą, buvo grindžiami išimtinai OLAF ataskaitomis, o tai, kaip minėta, nebuvo teisėta ir pagrįsta. ABTĮ 57 straipsnio 4 dalis bei MAĮ 67 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

Taigi, būtent mokesčių administratorius, o ne teismas turi pareigą pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Remiantis MAĮ 25 straipsniu, 154 straipsnio 3 dalimi, 156 straipsniu, OLAF nėra priskirta kompetencija atlikti asmenų (pareiškėjo) komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustatyti mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 72 str. 2 d.), kurių pagrindu atsakovas galėtų be savarankiško patikrinimo nustatyti pareiškėjui mokestinę prievolę. Pagal Reglamento Nr. 1073/1999 1 straipsnio 3 dalies 1 punktą OLAF kompetencija yra nukreipta į ES institucijų veiklą.

Ji neturi kompetencijos tirti ir nustatyti mokestines prievoles pareiškėjo atžvilgiu ir/arba antidempingo muito vengimo atvejus ir inicijuoti de facto ar de jure antidempingo muito taikymą prekių importui iš trečiųjų valstybių, kurių atžvilgiu nėra išplėstas reglamento, nustatančio antidempingo muitus, taikymas. ESTT, aiškindamas mokesčių administratoriaus veiksmus gavus OLAF tyrimo ataskaitas, yra pažymėjęs valstybės narės mokesčių administratoriaus pareigą atlikti savarankiška tyrimą, atsižvelgiant į OLAF pateiktą informaciją (2006 m. kovo 9 d. sprendimas byloje Nr. C-293/04, para. 39).

Taigi OLAF Ataskaita negali būti laikoma prima facie įrodymu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės, jog atsakovas, neatlikęs mokestinio tyrimo ir neįvertinęs pareiškėjo prievolės nustatymui aktualių faktinių aplinkybių, nepagrįstai vadovavosi išimtinai OLAF ataskaitomis bei netinkamai vertino jose pateiktas aplinkybes ir jų objektyvumą ir neatsižvelgė į tai, jog OLAF ataskaitos prieštarauja nustatytiems objektyvumo ir įrodymų leistinumo bei pakankamumo reikalavimams. Todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai aiškindamas atsakovo diskrecijos teisių apimtį, nepagrįstai atleido atsakovą nuo įstatymo nustatytos mokestinės prievolės įrodinėjimo pareigos bei neatliko teismui priskirtos atsakovo veiksmų tinkamos kontrolės funkcijos.

10. Pirmosios instancijos teismas apribojo pareiškėjo teisę pasinaudoti įrodinėjimo priemonėmis, todėl pažeidė ABTĮ 53 straipsnio 2 dalies, 57 straipsnio 4 dalies, 81 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą išreikalauti iš atsakovo visos apimties OLAF ataskaitas, Deltapower Co Ltd silicio importo deklaracijas laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 1 d. (tiek iš Kinijos Liaudies Respublikos, tiek iš kitų valstybių) ir atitinkamo laikotarpio silicio eksporto deklaracijas bei bendrovės Deltapower Co Ltd silicio įsigijimo dokumentus (sąskaitas); atsakovui neturint nurodytų dokumentų – įpareigoti gauti dokumentus iš užsienio valstybių institucijų ar kitų atsakingų subjektų.

Pareiškėjas pakartotinai palaikė šiuos prašymus bylos nagrinėjimo metu bei nurodė, jog pareiškėjas neturi objektyvios galimybės kreiptis į Taivano mokesčių administratorius ar kitas kompetentingas institucijas ir gauti duomenų apie Deltapower Co Ltd prekių importo ir eksporto operacijas bei šios bendrovės vykdomą veiklą. Pareiškėjo prašyti išreikalauti įrodymai turėjo suteikti faktinių duomenų apie Deltapower Co Ltd atliktas importo operacijas, inter alia valstybes, iš kurių buvo įsigytas silicis Deltapower Co Ltd vardu, įsigyto silicio kokybė ir rūšis; taip pat duomenis apie pareiškėjui eksportuotų prekių kokybę bei Taivane atliktas perdirbimo operacijas.

T. y. šių duomenų pagrindu, pareiškėjas būtų galėjęs patikrinti OLAF ataskaitų išvadų pagrįstumą (OLAF ataskaitos išvadų patikrinimo būtinybę sąlygoja 2011 m. lapkričio 17 d. OLAF ataskaitos priedai, kurie nepatvirtina OLAF daromų išvadų). Pirmosios instancijos teismas 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi (I t., b. l. 40-43) nurodė atsakovui pateikti prašomus išreikalauti duomenis, t. y. pripažino pareiškėjo prašymo pagrįstumą ir tikėtiną dokumentų įtaką faktinių aplinkybių nustatymui. Atsakovas 2012 m. spalio 15 d. raštu Nr. (4.7)3B-10663 (I t., b. l.

56) inter alia informavo, jog nesikreips į užsienio institucijas dėl teismo prašomų duomenų pateikimo. Taigi, atsakovas atsisakė įvykdyti teismo nutartį dėl įrodymų išreikalavimo. Taip pat 2013 m. vasario 14 d. pareiškėjas pateikė prašymą teismui įpareigoti atsakovą kreiptis į Taivano kompetentingas institucijas dėl informacijos apie pareiškėjo turimų silicio kilmės sertifikatų teisėtumą ir kilmės fakto nustatymo konkrečioms importuotoms siuntoms (II t., b. l. 1-6), tačiau pirmosios instancijos teismas prašymo netenkino.

Nepaisant atsakovo atsisakymo pateikti įrodymus bei pareiškėjo prašytus duomenis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl pareiškėjo skundo nepagrįstumo ir inter alia konstatavo, jog: „pareiškėjas nėra pateikęs į bylą jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų OLAF nustatytas aplinkybes; <...> [apklausti] liudytojai negalėjo nurodyti jokių objektyvių duomenų apie Taivane (konkrečiai bendrovėje Deltapower Co Ltd) vykdytus silicio žaliavos perdirbimo procesus kurie leistų spręsti apie silicio kilmės pakeitimą“.

Aiškindama mokesčių mokėtojo įrodinėjimo pareigą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų plenarinė sesija yra pažymėjusi, jog MAĮ nuostata, kad, nesutikdamas su apskaičiuotąja suma, mokesčių mokėtojas privalo įrodyti, jog apskaičiuotoji suma yra neteisinga, neleidžia daryti išvados, kad, apskaičiuodamas mokesčius, mokesčio administratorius gali remtis prielaidomis ir spėliojimais, kuriuos vėliau turi paneiginėti mokesčių mokėtojas (2003 m. gruodžio 15 d. plenarinės sesijos nutartis administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4, 2003, p. 120-137).

Vertinant pareiškėjo įrodinėjimo naštos apsunkinimą pirmosios instancijos teisme, pažymėtina, jog ne tik nebuvo išreikalauti pareiškėjo nurodomi įrodymai, bet ir teismo išreikalauta iš atsakovo visos apimties OLAF ataskaita buvo pripažinta nevieša ir neleista pareiškėjui su ja susipažinti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. nutartis, I t., b. l. 102). Tokiu būdu buvo apribota pareiškėjo galimybė įvertinti vienintelį atsakovo byloje pateiktą įrodymą, kuriuo grindžiama mokestinė prievolė, bei kuria inter alia vadovavosi pirmosios instancijos teismas.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neįvertino teisiškai reikšmingos aplinkybės dėl pareiškėjo teisės pateikti įrodymus ir paneigti 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitą apribojimo, taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino atsakovo neveikimo atsisakant pateikti įrodymus ar kreiptis į kompetentingas institucijas dėl įrodymų pateikimo.

11. Remiantis teismų praktika, poreikis apeliacinėje instancijoje nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka gali kilti dėl to, kad pirmosios instancijos teismas tam tikrų faktinių aplinkybių nenustatė (neišsiaiškino), nors jos galėtų būti reikšmingos ginčo išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, taip pat siekiant užtikrinti asmens teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis byloje Nr. N662-1113/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. nutartis byloje Nr. 2A-1126/2012;

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 12 d. nutartis byloje Nr. 2A-1184/2012). Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde pateikti motyvai, patvirtinantys faktą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos ir vertinamos ginčą nagrinėjant ikiteisminio ginčo nagrinėjimo institucijose. Nepaisant nustatytos naujos faktinės aplinkybės, teismas nenustatė ir neįvertino tam tikrų faktinių aplinkybių, kurios yra reikšmingos tam, kad būtų galima įvertinti silicio kilmės pasikeitimą, t. y. kokios kokybės (grynumo laipsnio, perdirbimo lygio) silicis buvo importuotas į Taivaną ir kokios kokybės eksportuotas į Lietuvą.

Be to, pirmosios instancijos teisme administracinė byla iš esmės buvo išnagrinėta nedalyvaujant atsakovo atstovui (jo atstovui) teismo posėdyje, todėl pareiškėjas neturėjo galimybės pateikti klausimų atsakovui apie muitinės institucijų atliktus faktinio patikrinimo veiksmus (kokius konkrečiai patikrinimo veiksmus atliko, ar tyrė pareiškėjo importuotą silicį ir kt.) bei išsiaiškinti kitas aplinkybes, susijusias su teismo nustatyta nauja aplinkybe. Taip pat atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus dėl Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto taikymo ir atsisakymo išieškoti importo mokesčius bei argumentus dėl Kilmės sertifikatų juridinio galiojimo ir atitikimo teisės aktų reikalavimams, yra poreikis nustatyti faktines aplinkybes – kokius patikrinimo veiksmus atliko atsakovas nurodytais klausimais.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas buvo atmetęs pareiškėjo prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir/ar įpareigojimo atsakovo pateikti įrodymus (dėl importuoto į Taivaną ir eksportuoto į Lietuvą silicio kokybės – Deltapower Co Ltd importo ir eksporto deklaracijos, silicio įsigijimo dokumentus, sąskaitas; taip pat duomenis iš Taivano institucijų apie išduotų Kilmės sertifikatų atitikimą reikalavimams). Taigi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu bus poreikis surinkti papildomų įrodymų ir apklausti atsakovą ir/arba trečiąjį asmenį.

Iš byloje esančių dokumentų šių faktinių aplinkybių nėra galimybės nustatyti ir/arba teisingai įvertinti.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 1-4) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas, cituodamas teisės aktų ar teismų praktikos nuostatas, apeliacinio skundo motyvų nepagrindžia konkrečiais įrodymais.

2. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato reikalavimų teismams spręsti ginčą tik išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos priimto sprendimo ribose arba pagal įrodymus, pateiktus ikiteisminio nagrinėjimo stadijoje, t. y. teismo nesaisto ikiteisminio ginčo metu priimti sprendimai, jis tikrina visą bylos medžiagą ir įrodymus, kaip pateiktus išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, taip ir teismui.

3. Nagrinėjamojoje byloje pareiškėjo pateikta Vilniaus Gedimino technikos universiteto eksperto N. V. išvada atlikta ne pagal teismo nutartį, todėl ji negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada ABTĮ 62 straipsnio prasme, o toks dokumentas, nepaisant to, kad yra tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gali būti laikomas rašytiniu įrodymu ABTĮ 57 straipsnio 2 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1304/2009). Pirmosios instancijos teismo šis dokumentas buvo išnagrinėtas (teismo sprendimo 5 psl.), tačiau paneigtas toliau teismo sprendime išdėstytais motyvais, teismui įvertinus visus įrodymus.

4. Nepagrįstas Pareiškėjo motyvas, kad teismas neturėjo jam perkelti naštos įrodyti, jog silicio perdirbimas buvo atliktas Taivane. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Atsakovas pateikė teismui visus Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. Patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320007M pagrindžiančius dokumentus, taip pat ir kompetentingos institucijos OLAF atlikto patikrinimo dokumentus. Pareiškėjui įrodinėjimo našta tenka ne tik pagal teismo nurodymą, bet ir vadovaujantis teisės aktais. 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas Nr. 2913/92, nustatantis Bendrijos muitinės kodeksą, įpareigoja asmenį (importuotoją) pateikti prekes muitinės sankcionuotam veiksmui įforminti ir kartu su deklaracija pateikti visus dokumentus, reikalingus nuostatoms, reglamentuojančioms muitinės procedūros, kuriai deklaruojamos prekės, atlikimo tvarką, taikyti, o muitinei suteikta teisė atlikti tikrinimus (taip pat ir po muitinio įforminimo) ir reikalauti iš asmens pateikti papildomus įrodymus (26, 62, 78 str. ir kt.). Visi asmens importuotų prekių muitiniam įforminimui pateikiami dokumentai yra susiję su jo verslo reikalais, todėl asmuo pats turi rūpintis galimybe gauti iš savo partnerių visus būtinus dokumentus, paaiškinimus ir t. t. Mokesčių administravimo įstatymas nustato ne tik mokesčių mokėtojo pareigą, bet ir jo teisę patikrinimo ir ginčo nagrinėjimo metu teikti mokesčių administratoriui dokumentus, paaiškinimus, informaciją.

5. Pirmosios instancijos teismas priešingai, negu nurodo pareiškėjas, buvo aktyvus, rinkdamas įrodymus, ką patvirtina bylos medžiaga (teismo rašytiniai ir protokoliniai įpareigojimai šalims teikti įrodymus). Tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, galinčių paneigti kompetentingos ES institucijos atlikto tyrimo rezultatus. Pažymėtina, kad kilmę pagrindžiantys dokumentai turi atitikti ne tik forma, bet ir turiniu, t. y. formaliai įformintame dokumente pateikta informacija turi būti teisėta, atitikti faktines aplinkybes. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neigia savo pareigą teikti įrodymus, tačiau vis tvirtina, kad tai yra teismo bei atsakovo pareiga.

6. Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 4 straipsnis nustato Lietuvos Respublikos muitinės įstaigų kompetenciją taikyti ES muitų teisės aktus. Kauno teritorinė muitinė įregistravo pareiškėjui skolą ne tiesiogiai pagal OLAF ataskaitą, bet vadovaudamasi 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaita Nr. 2KM320007M, parengta teisės aktų nustatyta tvarka patikrinus bendrovės ūkinę komercinę veiklą, jos apskaitą, susijusią su prekių išleidimu į laisvą apyvartą. Ataskaitoje pažymėta, kad buvo nagrinėjami ir įvertinti visi surinkti dokumentai. Pats pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad valstybės narės mokesčių administratorius, atlikdamas savarankišką tyrimą, turi atsižvelgti į OLAF pateiktą informaciją.

7. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išdėstė Kauno teritorinės muitinės atlikto patikrinimo ir 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 2KM320007M pagrįstumą ir atitikimą Mokesčių administravimo įstatymui. Muitinės departamento nuomone, OLAF atliktas tyrimas ir parengta tyrimo ataskaita atitinka Reglamento Nr. 1073/1999 keliamus reikalavimus. Pateiktoje OLAF tyrimo ataskaitoje yra nurodyti asmenys, dalyvavę atliekant patikrinimą, patikrinimo priežastys ir tikslai. Taip pat ataskaitoje yra nurodytos nustatytos aplinkybės, pateiktos išvados bei rekomendacijos, ataskaita yra pasirašyta. Kartu su OLAF ataskaita buvo pateikti ir jos priedai, pagrindžiantys ataskaitoje nurodytas aplinkybes. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad OLAF ataskaitai taikytini VAĮ ir MAĮ nustatyti reikalavimai patikrinimo ataskaitoms. OLAF veiklą, veiksmus, atliekant tyrimus, ir dokumentų įforminimą Lietuvos teisės aktai nereglamentuoja. Be to, kaip pirmiau minėta, OLAF ataskaita pareiškėjui nebuvo apskaičiuoti papildomi mokesčiai.

8. Pareiškėjo prieštaravimai dėl OLAF ataskaitoje nustatytų aplinkybių ir pateiktų išvadų yra deklaratyvaus pobūdžio, paremti tik prielaidomis ir nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais, kurie leistų abejoti OLAF pateikta išvada, kad pareiškėjo importuotas silicis yra Kinijos kilmės. Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnyje nustatyta, kad jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-373/08, aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį, yra nurodęs, kad lemiamas kriterijus yra baigiamasis svarbus perdirbimas arba apdorojimas (38 para.). Taip pat nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio prasme baigiamasis perdirbimas ar apdorojimas yra „svarbus“, tik jei šio proceso metu pagamintai prekei būdingos specifinės nuosavos savybės ir sudėtis, kurių ji neturėjo iki šio perdirbimo ar apdorojimo. Procesai, pakeičiantys prekės išvaizdą jos panaudojimo tikslu, tačiau nelemiantys svarbaus kokybinio savybių pakeitimo, negali nulemti šios prekės kilmės. Produkto perdirbimo operacijos, kurios nesukelia svarbaus jo savybių ar sudėties pakeitimų todėl, kad pasireiškia tik jo padalijimu ir pavidalo pakeitimu, vis dėlto nėra pakankamai būdingas kokybinis pakeitimas, kuris galėtų būti traktuojamas kaip naujo produkto pagaminimas arba kaip svarbus šio produkto gamybos etapas (46 ir 47 para.).

Be to, ESTT minėtoje byloje yra pasisakęs, kad pagrindinio produkto (silicio plokščių) skirtingo laipsnio sumalimas neturėtų būti traktuojamas kaip svarbus jo perdirbimas ar apdorojimas, nes jis tik pakeičia šio produkto konsistenciją ir pavidalą vėlesnio jo naudojimo tikslais, tačiau nelemia svarbaus kokybinio pagrindinio produkto pakeitimo. Kita vertus, sumalto produkto kokybės kontrolė atskiriant ir jo pakavimas atitinka tik produkto prekybos reikalavimus ir nedaro poveikio jo pagrindinėms savybėms (50 ir 51 para.). Nagrinėjamo ginčo atveju iš OLAF ataskaitos matyti, kad prekių siuntėjas „Deltapower Co Ltd iš Kinijos gautą silicį reeksportuodavo neatlikdamas jokio perdirbimo arba atlikdamas nežymų perdirbimo procesą (išgryninimą, skaldymą).

Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio nuostatas ir į šių nuostatų išaiškinimą ESTT sprendime Nr. C-373/08, prekių siuntėjo atliktos apdorojimo operacijos negali būti traktuojamos kaip silicio metalo kilmę pagrindžiantis perdirbimo arba apdorojimo procesas ir nesuteikia siliciui Taivano kilmės. Tuo tarpu pareiškėjas silicio kilmę grindžia vien interpretuodamas OLAF ataskaitoje nurodytas aplinkybes, kad silicis buvo perdirbamas, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių, kokio pobūdžio prekių apdorojimo operacijos Taivane buvo atliktos su jų gautomis siuntomis.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo importuotas silicis neįgijo Taivano kilmės.

9. Sprendžiant apmokestinimo klausimą, susijusį su prekių kilme, muitinei užtenka nustatyti tikrą prekių kilmę ir nereikia įrodinėti importuotojo nesąžiningumo ar kaltės buvimo. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė teisės normos, kuri numatytų, kad importuotojui nėra pareigos sumokėti importo mokesčius, jeigu jis buvo sąžiningas ir jo veiksmuose nėra kaltės. Teisiškai privalomi sumokėti muitai laikomi importuotojui tenkančios įprastos komercinės rizikos dalimi. Deklarantas prisiima atsakomybę tiek už importo muitų sumokėjimą, tiek už dokumentų, kuriuos jis pateikia muitinei, teisingumą. Faktas, kad dokumentai vėliau pasirodo esą padirbti, suklastoti ar negaliojantys, didina profesinę ir komercinę riziką.

10. 2004 m. kovo 2 d. Tarybos reglamento Nr. 398/2004 1 straipsnyje, galiojusiame prekių importo metu, yra nustatyta, kad Kinijos kilmės siliciui yra taikomos 49 proc. dydžio galutinio antidempingo muito tarifas. Ši nuostata yra aiški ir vienareikšmiška, o pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai yra grindžiami netinkamu šios nuostatos ir Reglamento Nr. 1225/2009 nuostatų interpretavimu.

11. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad OLAF kompetencija nukreipta į ES institucijų veiklą, todėl neturėjo teisės atlikti šio tyrimo, tačiau šis teiginys prieštarauja Reglamento Nr. 1073/1999 3 straipsniui, nustatančiam OLAF teisę atlikti tyrimus ir trečiosiose šalyse.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 6-8) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnyje nustatyta, kad jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-373/08, aiškindamas Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnį, yra nurodęs, kad lemiamas kriterijus yra baigiamasis svarbus perdirbimas arba apdorojimas (38 para.).

Taip pat nurodė, kad Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio prasme baigiamasis perdirbimas ar apdorojimas yra „svarbus“, tik jei šio proceso metu pagamintai prekei būdingos specifinės nuosavos savybės ir sudėtis, kurių ji neturėjo iki šio perdirbimo ar apdorojimo. Procesai, pakeičiantys prekės išvaizdą jos panaudojimo tikslu, tačiau nelemiantys svarbaus kokybinio savybių pakeitimo, negali nulemti šios prekės kilmės. Produkto perdirbimo operacijos, kurios nesukelia svarbaus jo savybių ar sudėties pakeitimų todėl, kad pasireiškia tik jo padalijimu ir pavidalo pakeitimu, vis dėlto nėra pakankamai būdingas kokybinis pakeitimas, kuris galėtų būti traktuojamas kaip naujo produkto pagaminimas arba kaip svarbus šio produkto gamybos etapas (46 ir 47 para.).

Be to, ESTT minėtoje byloje yra pasisakęs, kad pagrindinio produkto (silicio plokščių) skirtingo laipsnio sumalimas neturėtų būti traktuojamas kaip svarbus jo perdirbimas ar apdorojimas, nes jis tik pakeičia šio produkto konsistenciją ir pavidalą vėlesnio jo naudojimo tikslais, tačiau nelemia svarbaus kokybinio pagrindinio produkto pakeitimo. Kita vertus, sumalto produkto kokybės kontrolė atskiriant ir jo pakavimas atitinka tik produkto prekybos reikalavimus ir nedaro poveikio jo pagrindinėms savybėms (50 ir 51 para.). Nagrinėjamo ginčo atveju iš OLAF ataskaitos matyti, kad prekių siuntėjas „Deltapower Co Ltd iš Kinijos gautą silicį reeksportuodavo neatlikdamas jokio perdirbimo arba atlikdamas nežymų perdirbimo procesą (išgryninimą, skaldymą).

Atsižvelgiant į Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio nuostatas ir į šių nuostatų išaiškinimą ESTT sprendime Nr. C-373/08, prekių siuntėjo atliktos apdorojimo operacijos negali būti traktuojamos kaip silicio metalo kilmę pagrindžiantis perdirbimo arba apdorojimo procesas ir nesuteikia siliciui Taivano kilmės. Tuo tarpu pareiškėjas silicio kilmę grindžia vien interpretuodamas OLAF ataskaitoje nurodytas aplinkybes, kad silicis buvo perdirbamas, tačiau nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių, kokio pobūdžio prekių apdorojimo operacijos Taivane buvo atliktos su jų gautomis siuntomis.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo importuotas silicis neįgijo Taivano kilmės.

2. Kritiškai vertintinas ir pareiškėjo skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas nustatė naują faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo importuotas silicis buvo esmingai perdirbtas. Teismo sprendime yra cituojamos, o skunde jau išrinktos sutrumpintos tikslingos citatos, neatspindinčios arba iškreipiančios 2012 m. lapkričio 2 d. Vilniaus Gedimino technikos universiteto eksperto N. V. išvadų Nr. 2012-03 ir Nr. 2013-04 turinį. Teismas pagrįstai konstatavo jog, pareiškėjas nėra pateikęs jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų OLAF nustatytas aplinkybes.

3. Dėl pareiškėjo argumentų, kad jo įsigyto silicio kilmės šalį (Taivaną) patvirtina pateikti kilmės sertifikatai, pažymima, kad šiuos duomenis, kaip ir importo bei eksporto deklaracijas, atlikdama tyrimą, yra įvertinusi ir OLAF (Komisijos pateiktos medžiagos II t., b. l. 10). Dėl kitų pareiškėjo pateiktų papildomų įrodymų (II t., b. l. 63-78, 79-97) pažymėtina, kad doc. dr. N. V. pateiktose eksperto išvadose, tik atsako į klausimus apie pareiškėjo įsigyto silicio kokybę, jo pritaikymo galimybes. Išvada, kad Deltapower Co Ltd pareiškėjui tiekė techninį silicį (markes silicon metal 3303), kuris yra perdirbimo technologijų produktas ir nėra laikomas neapdorota žaliava ar iškasena, neįrodo, kad aptariamas silicis tokią kokybę įgijo būtent Taivane. Atkreiptinas dėmesys, kad ekspertas savo išvadoje Deltapower Co Ltd taip pat negalėjo nurodyti, kaip įmonės, užsiimančios silicio gamyba Taivane. Pareiškėjo pakviesti liudytojai D. S. ir M. M. taip pat patvirtino tik aplinkybes apie pareiškėjo įsigyto silicio kokybę, tačiau negalėjo nurodyti jokių objektyvių duomenų apie Taivane (konkrečiai bendrovėje Deltapower Co Ltd) vykdytus silicio žaliavos perdirbimo procesus, kurie leistų spręsti apie silicio kilmės pasikeitimą.

4. Pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, susiję su OLAF kompetencija ir OLAF ataskaitos nepakankamumu ir objektyvumu, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad OLAF veiklą reglamentuojančio Reglamento EB 1073/1999 1 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatyta, kad OLAF sutartimis arba jomis remiantis įsteigtose institucijose, įstaigose, tarnybose ir organizacijose atlieka administracinius tyrimus, kuriais siekiama kovoti su Europos Bendrijos finansiniams interesams kenkiančiu sukčiavimu, korupcija ir kita neteisėta veikla. OLAF nėra kompetentinga priimti individualaus pobūdžio aktus, tiesiogiai sukeliančius teises ir/ar pareigas privatiems subjektams. OLAF, vadovaudamasi Reglamento EB 1073/1999 9 straipsnio 1 dalimi, tyrimų metu gautą medžiagą perduoda kompetentingoms institucijoms ir rekomenduoja (kaip nagrinėjamu atveju) inicijuoti antidempingo muitą išieškojimo procese. Taip pat pažymėtina, kad nepaisant to, kad pati OLAF konstatuoja, kad nepavyko aiškiai nustatyti ryšio tarp Deltapower Co Ltd iš Taivano importuoto į Kiniją silicio ir šio silicio eksporto į ES, pakanka vien tos aplinkybės, kad Deltapower Co Ltd patvirtino, jog ji silicio metalo atsargas importuodavo iš Kinijos. Nenustačius, kad minėta bendrovė turėjo kokią nors kitą tiekėją iš kitų, negu Kinija, šalių, papildomas tyrimas dėl silicio importo į Taivaną iš Kinijos ir silicio eksporto iš Taivano į ES nėra būtinas.

5. OLAF savo ataskaitose konstatavo, jog Deltapower Co Ltd importuodavo kinišką silicio metalą į Taivaną ir šio silicio metalo dalį pereksportuodavo į ES. Tyrimų departamentas pateikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad jiems nepavyko nustatyti tiesioginio ryšio tarp importuotų ir pereksportuotų krovinių, nes prieš pereksportavimą šis silicio metalas buvo susmulkintas, patikrintas, perpakuotas. Tačiau toks perdirbimo procesas nesuteikia teisės žymėti, jog silicio kilmės šalis yra Taivanas. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes (OLAF pateiktus duomenis ir jų priedus), sutiktina su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pakanka objektyvių duomenų, jog Deltapower Co Ltd silicio metalo atsargas importuodavo iš Kinijos, o nenustačius, kad minėta bendrovė turėjo kokių nors kitų tiekėjų iš kitų nei Kinija šalių, ar pati būtų išgavusi silicio metalo žaliavą, papildomas tyrimas dėl silicio importo į Taivaną iš Kinijos ir silicio eksporto iš Taivano į ES nėra būtinas.

6. Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkte nustatyta, jog paskesnis įtraukimas į apskaitą neatliekamas, jeigu teisiškai privaloma sumokėti muito suma nebuvo įtraukta į apskaitą dėl muitinės padarytos klaidos, kurios, yra pagrindo manyti, asmuo, privalėjęs sumokėti tokią pinigų sumą, negalėjo nustatyti, veikdamas sąžiningai ir laikydamasis visų galiojančių teisės aktų nuostatų, susijusių su muitinės deklaracijos pateikimu. Jeigu prekių lengvatinis statusas nustatomas pagal administracinio bendradarbiavimo sistemą, dalyvaujant trečiosios šalies institucijoms, kurios išduoda netinkamą sertifikatą, toks išdavimas yra klaida, kurios nebuvo galima nustatyti pagal 220 straipsnio 1 dalį.

Vis dėlto netinkamo sertifikato išdavimas nėra klaida, jeigu sertifikatas buvo išduotas pagal neteisingai eksportuotojo pateiktus faktus, išskyrus tuos atvejus, kai visų pirma yra aišku, kad sertifikatą išdavusios institucijos žinojo arba turėjo žinoti, kad prekės neatitiko reikalavimų, pagal kuriuos taikomas preferencinis režimas. Apmokestinamas asmuo gali įrodyti, jog buvo sąžiningas, jeigu yra akivaizdu, jog vykdydamas atitinkamas operacijas jis dėjo visas pastangas, kad įvykdytų visas preferencinio režimo taikymo sąlygas.

Vis dėlto apmokestinamas asmuo negali įrodyti, jog buvo sąžiningas, tuo atveju, kai Europos Komisija Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbia pranešimą, kuriame teigiama, kad yra abejonių dėl tinkamo preferencinių susitarimų taikymo jas gaunančioje šalyje. ESTT sprendime byloje Nr. C-293/04 Beemsterboer Coldstore Services B V prieš Inspecteur der Belastingdienst - Douanedistrict Arnhem paaiškino, jog Bendrijos muitinės kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punktas turi būti aiškinamas taip, kad tam, kas remiasi šio straipsnio trečiąja pastraipa, tenka pareiga pateikti jo reikalavimui patenkinti būtinų įrodymų.

Todėl iš esmės muitinė, norinti remtis šio 220 straipsnio 2 dalies b) punkto trečiosios pastraipos pradžia, kad galėtų vykdyti išieškojimą išleidus prekes, turi pateikti įrodymų, kad neteisingi sertifikatai buvo išduoti dėl netikslių eksportuotojo pateiktų faktinių duomenų. Tačiau kai tik dėl eksportuotojo kaltės muitinės negali pateikti būtinų įrodymų, kad prekių judėjimo sertifikatas EUR.l buvo išduotas remiantis tiksliais ar netiksliais eksportuotojo pateiktais faktiniais duomenimis, muitų mokėtojui tenka pareiga įrodyti, kad šis sertifikatas, kurį išdavė trečiosios šalies valdžios institucijos, buvo pagrįstas tiksliais faktiniais duomenimis.

Dar daugiau, ginčo atveju yra išduoti nepreferencinę (nelengvatinę) prekių kilmę įrodantys sertifikatai, todėl, muitinės nuomone, ši EEB kodekso 220 straipsnio 2 dalies b) punkto norma netaikytina, kaip kito reglamentavimo dalykas.

7. Muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsniu, turi teisę savo iniciatyva patikrinti muitinės deklaracijas po prekių išleidimo laisvai cirkuliuoti, atlikti ūkinės-komercinės veiklos patikrinimą ir, remdamasi naujai surinkta informacija, pataisyti muitinės deklaraciją bei išieškoti papildomai apskaičiuotus muitus ir mokesčius. Be to, pagal Bendrijos muitinės kodekso 25 straipsnio nuostatas, jeigu nustatoma arba jeigu išaiškinti faktai patvirtina prielaidą, kad vienintelis kurio nors perdirbimo arba apdorojimo proceso tikslas buvo apeiti nuostatas, taikomas Bendrijoje konkrečių šalių prekėms, toks perdirbimo arba apdorojimo procesas jokiomis aplinkybėmis nelaikomas suteikiančiu taip pagamintoms prekėms šalies, kurioje jis yra atliktas, prekių kilmę, įgyjamą pagal 24 straipsnį.

8. MAĮ 118 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Ši nuostata netaikoma: operatyvaus patikrinimo atveju; atliekant mokesčių mokėtojo patikrinimą pagal užsienio valstybes mokesčių administracijos kompetentingos institucijos kreipimąsi arba su minėta institucija atliekant bendrą patikrinimą; atliekant mokestinį patikrinimą dėl abipusio susitarimo procedūros, numatytos Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną, taikymo; kitais šio įstatymo nustatytais atvejais; paaiškėjus naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams.

Muitinė sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, jog prieš pradedant pakartotinį patikrinimą būtinas centrinio mokesčių administratoriaus leidimas minėtą patikrinimą atlikti. Reikalavimas turėti leidimą atlikti pakartotinį patikrinimą netaikomas tais atvejais, kai atliekamo pakartotinio patikrinimo metu paaiškėja, kad vieno arba kelių mokesčių apskaičiavimas (perskaičiavimas) turi įtakos atitinkamo mokestinio laikotarpio kito mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui). Muitinės departamentas leidimą atlikti pareiškėjo pakartotinį patikrinimą pagrindė gautu OLAF 2011 m. gruodžio 6 d. pranešimu Nr. 29066 ir OLAF Taivano misijos ataskaitos Nr. THOR(2011)18655-27/07/2011 papildymu su priedais.

Atsižvelgiant į tai, kad pirmasis pareiškėjo patikrinimas buvo atliktas 2011 m. spalio 14 d., t. y. prieš mokesčių administratoriui sužinant naujas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, darytina išvada, kad, gavusi Muitines departamento leidimą, Kauno teritorinė muitinė turėjo pagrindą atlikti pareiškėjo veiklos pakartotinį patikrinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad pakartotinis patikrinimas MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 2,3 ir 4 punktų pagrindu yra numatytas ir Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklėse, patvirtintose Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11d.

įsakymu Nr. 1B-407. Pareiškėjo argumentas, kad pakartotinis patikrinimas jo atžvilgiu buvo atliktas nepagristai, atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pirmosios instancijos teismas visiškai nustatė faktines bylos aplinkybes, būtinas šio ginčo kvalifikavimui ir apeliacinės instancijos teismas, su tuo sutikdamas, jų nekartoja. Taip pat nėra prieštaravimų dėl antidempingo mokesčio taikymo Kinijos Liaudies Respublikos kilmės siliciui, klasifikuojamam KN kodu 28046900, todėl apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių iš naujo nevertina ir pripažįsta jas nustatytomis tinkamai.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimais dėl prekių kilmės nustatymo, pripažįstant minėtu KN kodu 28046900 pareiškėjų įvežtam į Lietuvą siliciui Kinijos LR kilmę ir su silicio svarbaus perdirbimo fakto paneigimu Taivane.

Ginčo santykiams taikytino Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsniu nustatyta, kad jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas. ESTT 2010 m. vasario 11d sprendimu byloje Nr. C-373/08 nustatyta, kad Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio prasme baigiamasis perdirbimas ar apdorojimas yra „svarbus“, tik jei šio proceso metu pagamintai prekei buvo suteiktos būdingos specifinės savybės ir sudėtis, kurių ji neturėjo iki šio perdirbimo ar apdorojimo. Procesai, pakeičiantys prekės išvaizdą jos panaudojimo tikslu, tačiau nelemiantys svarbaus kokybinio savybių pakeitimo, negali nulemti šios prekės kilmės (46 punktas). Ten pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šio teismo praktika patvirtina, jog prekių kilmė turi būti nustatoma remiantis objektyviu ir realiu pagrindinės ir perdirbtos prekės skirtumu, daugiausia priklausančiu nuo kiekvienai iš prekių būdingų specifinių savybių (45 punktas). Ginčo prekės silicio perdirbimo rodiklis yra atitinkamos kokybės pasiekimas perdirbimo procese, t. y. silicio grynumas. ESTT minėtoje byloje nustatė, kad jeigu atliekama produkto gamyba, per kurį pašalinama 80 procentų priemaišų, gali būti pakeista ir jo kilmė (52 punktas). Todėl vertinant svarbaus perdirbimo faktą, reikšminga nustatyti, ar apdorojimas yra „svarbus“, ar kompanija turėjo perdirbimo tikslams įrengtą įmonę ir kad po perdirbimo silicis įgijo atitinkamą kokybę, išreiškiamą procentiniu dydžiu.

Atsižvelgiant į tai, šiam ginčui yra reikšminga, ar pareiškėjo importuotas į Lietuvą silicis yra Kinijos LR kilmės, ar jis buvo apdorotas iki lygio, atitinkančio Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio reikalavimus ir ar atitinka Deltapower Co Ltd išduoto kilmės sertifikato teisėtumą, patvirtinantį silicio Taivano kilmę.

Lietuvos muitinė savo sprendimus dėl silicio Kinijos LR kilmės pripažinimo grindė Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) surinktais duomenimis ir savarankiško tyrimo neatliko.

Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1073/1999 Dėl Europos kovos su sukčiavimu tarnybos (OLAF) atliekamų tyrimų 3 straipsniu nustatyta, kad ši Tarnyba vykdo Reglamentu (Euratomas, EB) Nr. 2185/96 Komisijai suteiktus įgaliojimus atlikti inspektavimus ir patikrinimus vietoje valstybėse narėse ir pagal galiojančius bendradarbiavimo susitarimus trečiosiose šalyse. Pagal Reglamento 9 straipsnio 1 dalį baigusi tyrimą, Tarnyba, direktoriui vadovaujant, parengia ataskaitą, nurodydama nustatytus faktus, finansinius nuostolius, jeigu jie buvo padaryti, ir tyrimo išvadas, įskaitant Tarnybos direktoriaus rekomendacijas dėl veiksmų, kurių turėtų būti imtasi. Remiantis Reglamento 9 straipsnio 2 dalimi dėl atlikto patikrinimo rengiamos ataskaitos, kuriose atsižvelgiama į atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose nustatytus procedūrinius reikalavimus. Šiuo pagrindu parengtos ataskaitos laikomos priimtinais įrodymais administracine ir teismine tvarka nagrinėjant bylas valstybėje narėje, kai nustatoma, kad tai yra būtina, pateikiamais tuo pačiu būdu ir tomis pačiomis sąlygomis kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtos administracinės ataskaitos. Joms taikomos tos pačios vertinimo taisyklės, kaip ir nacionalinės administracijos inspektorių parengtoms administracinėms ataskaitoms ir jos yra lygiavertės šioms ataskaitoms.

Tokiu būdu, OLAF ataskaita yra vienas iš įrodymų šaltinių ir jai taikomos tos pačios įrodymų vertinimo nuostatos, kurios nustatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl, vertinant OLAF ataskaitą, atsižvelgiama, kokiais duomenimis pagrįstos patikrinimo išvados ir ar jos patikimos, ar nustatytų faktų tikrumas neabejotinas, nes OLAF ataskaita ir jos išvados bei rekomendacijos nėra aplinkybės ir faktai, kurie pagal teisės aktų reikalavimus preziumuojami, kaip nustatyti ir iš naujo neįrodinėtini.

Muitinės pateikta OLAF 2012 m. kovo 21 d. pažyma Nr. OF/2010/0827 patvirtina, kad silicis, kurį eksportavo Deltapower Co Ltd į Lietuvą, yra kilęs iš Kinijos Liaudies Respublikos, tačiau nurodo, kad tikslaus ryšio tarp importuotų ir reeksportuotų siuntų nustatyti nebuvo įmanoma, nes šis silicio metalas Taivane buvo traiškomas, perrenkamas ir perpakuojamas prieš reeksportą. Ten pat nurodoma, kad toks perdirbimas nesuteikia siliciui Taivano kilmės. OLAF taip pat patvirtino, kad kompanija Deltapower Co Ltd išformuojama ir vyksta likvidavimo procedūra. Šios kompanijos vadovas patvirtino, kad silicį importavo iš Kinijos LR ir reeksportavo siuntinius Europos klientams kartais be jokio perdirbimo, kartais susmulkinus į mažesnius gabaliukus arba išvalius, kad atitiktų Europos klientų reikalavimus. Tai patvirtina ir Generalinio muitinės direktorato Taivano Tyrimų departamento pranešimas OLAF tyrėjui (II t., b. l. 60). OLAF korespondencijoje OF/2010/0827, adresuotoje Lietuvos muitinės kriminalinei tarnybai, nurodoma papildoma informacija, kad silicis buvo reeksportuojamas be jokio apdorojimo arba po apdorojimo ar kokios kitos operacijos (išgryninimo, smulkinimo), kas nesuteikia prekei Taivano kilmės. OLAF pateiktoje išvadoje dėl kompanijos Deltapower Co Ltd veiklos nurodoma, kad minėta kompanija importavo silicį iš Kinijos LR, kurį eksportavo į ES be jokio apdirbimo arba po susmulkinimo, todėl šios kompanijos eksportuotų prekių kilmė turi būti laikoma Kinijos LR.

Kaip minėta, silicio kilmės pasikeitimas priklauso nuo reikšmingų aplinkybių nustatymo – silicio perdirbimo operacijos atlikimo ir po šios operacijos gauto jo grynumo laipsnio.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Suvirinimo ir medžiagotyros problemų instituto eksperto doc. dr. N. V. (N. V.) 2012 m. lapkričio 2 d. išvadoje pateiktas silicio gryninimo procedūros aprašymas (II t., b. l. 63-66). Eksperto išvada patvirtina, kad silicio luitų smulkinimas yra ir jo perdirbimo bei gryninimo etapas. Šiame baigiamajame etape taip pat vyksta svarbus šlako likučių, oksidinių plėvelių ir kitų priemaišų atskyrimas.

Eksperto išvada atitinka OLAF ataskaitą apie tai, kad kompanija Deltapower Co Ltd vykdė silicio smulkinimo ir gryninimo operaciją, t. y. atliko silicio apdorojimą. Byloje nėra paneigta, kad kompanija Deltapower Co Ltd neturėjo techninių galimybių silicį perdirbti ir išgryninti iki 80 procentų priemaišų pašalinimo, kas atitiktų Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio nustatytą „svarbu“ produkto apdorojimą. Esant šioms aplinkybėms, OLAF išvados dėl silicio perdirbimo Taivane paneigimo vertintinos kaip nepatikimos ir prieštaraujančios viena kitai. OLAF nurodo, kad galimybės patikrinti detaliai kompanijos Deltapower Co Ltd veiklą dėl jos likvidavimo procedūros nėra galimybės, tačiau kartu pripažįsta, kad buvo atliekamos silicio apdorojimo ar kitos operacijos (išgryninimo, smulkinimo), tačiau tai nesuteikia prekei Taivano kilmės. Ši išvada pagrįsta tyrėjo subjektyvia nuomone, o ne objektyviais tikrinimo rezultatais, nepaneigus įmonės silicio apdorojimo galimybių, kaip numatyta Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnyje, kad tai turi būti atlikta „tam tikslui įrengtoje įmonėje“. Tuo labiau, kad kompanijos Deltapower Co Ltd vadovas patvirtino, kad silicį importavo iš Kinijos LR ir reeksportavo siuntinius Europos klientams kartais be jokio perdirbimo, kartais susmulkinus į mažesnius gabaliukus arba išvalius, kad atitiktų Europos klientų reikalavimus.

Esant šioms aplinkybėms, taip pat nenustačius tikslaus ryšio tarp importuotų iš Kinijos LR ir reeksportuotų į Lietuvą siuntų, kas patvirtintų, kurios siuntos buvo perdirbtos, kurios ne, daroma išvada, jog atsakovas savo sprendimus dėl silicio kilmės nustatymo grindė prieštaringais įrodymais, kuriais teismas negali remtis. Prieštaravimų pašalinimo pareiga, priimant sprendimus, tenka Muitinei, kaip administravimo subjektui, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, kuria nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais).

Sprendimo pagrindimo atitinkamais faktais būtinumą numato ir Bendrijos muitinės kodekso 25 straipsnis, kuriuo nustatyta, kad jeigu nustatoma arba jeigu išaiškinti faktai patvirtina prielaidą, jog vienintelis kurio nors perdirbimo arba apdorojimo proceso tikslas buvo apeiti nuostatas, taikomas Bendrijoje konkrečių šalių prekėms, toks perdirbimo arba apdorojimo procesas jokiomis aplinkybėmis nelaikomas suteikiančiu taip pagamintoms prekėms šalies, kurioje jis yra atliktas, prekių kilmę, įgyjamą pagal 24 straipsnį. Remdamasi šia nuostata, Muitinė, taikydama antidempingo mokestį, turėjo pareigą įrodyti prekės kilmės šalį ir tai pagrįsti atitinkamais faktais arba faktais pagrįsti prielaidas, kad nebuvo produktas apdorotas Taivane arba, kad jo apdorojimo tikslas Taivane buvo apeiti nuostatas, taikomas Bendrijoje konkrečių šalių prekėms, o ne pakeisti produkto kokybinius rodiklius, atitinkančius Bendrijos muitinės kodekso 24 straipsnio reikalavimus.

Muitinė, nurodžiusi, kad atitinkamas produkto kokybės rodiklis buvo pasiektas Kinijoje, ar kad prekė buvo įvežta nepakeitus jos kilmės šalies Taivane, privalėjo įrodyti tokio teiginio šaltinį. Vien tik fakto patvirtinimas, kad prekė į Taivaną buvo įvežta iš Kinijos LR, nėra pakankamas pripažinti, jog gali būti taikomas antidempingo mokestis. Teismas daro išvadą, jog taikydama antidempingo mokestį, Muitinė negali būti atleista nuo pareigos įrodyti produkto kilmės šalį vien dėl to, kad ji neturi galimybės paneigti prekės kilmės pažymėjimo dėl to, jog eksportavusi prekę įmonė yra nutraukusi veiklą ir nėra galimybės patikrinti jos veiklos.

Tokiu atveju Muitinė, remdamasi Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2008 m. birželio 11 d. įsakymu Nr. 1B-407 patvirtintomis Muitinės vykdomų patikrinimų atlikimo taisyklėmis, privalėjo atlikti importuotojo patikrinimą jo buveinėje. Minėtomis Patikrinimo taisyklėmis nustatyta, kad Muitinė turi teisę atlikti tikslinį muitinį patikrinimą. Šis patikrinimas atliekamas vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 13 straipsnio 1 dalies ir 78 straipsnio nuostatomis teritorinės muitinės patalpose (įskaitant vizitavimą tam tikroje su muitinės priežiūra susijusioje vietoje) ir (arba) asmens buveinėje pagal tiesiogines nuolatines darbo funkcijas ar asmens iniciatyva.

Jis atliekamas siekiant nustatyti <...> prekių kilmę, kiekį, klasifikavimo teisingumą bei kitas rizikos sritis, nesusijusias su mokestine prievole (9.2 punktas). Esant būtinumui, patikrinimo metu tikrintojas gali atlikti asmens patalpose saugomų prekių inventorizaciją ar kitą faktinį jų tikrinimą, kontrolinius matavimus, paimti prekių mėginius (pavyzdžius), siekdamas įsitikinti, ar rastos prekės atitinka muitinei deklaruotas prekes ir jų klasifikavimą pagal Kombinuotosios nomenklatūros ir kitas muitinės naudojamas nomenklatūras bei nurodytą jų kilmę ir ar vadovaujantis šiais duomenimis teisingai apskaičiuoti mokesčiai (52 punktas).

Įvertinus muitinės pareigą įrodyti kilmės šalį, kuriai taikomas antidempingo mokestis, ir galimybes įrodinėti kitomis priemonėmis, esančiomis importuotojo vietoje, bei neišnaudojus šios galimybės, vertintina, kad Muitinė neišnaudojo visų įrodinėjimo priemonių, nors galėjo jas panaudoti. Tokia aplinkybė vertintina importuotojo naudai, remiantis tuo principu, kad pareiškėjas pagrindė jam naudingą ūkinę operaciją, o ne mokesčio lengvatą, kurią pagal pareiga įrodinėti tenka asmeniui, siekiančiam lengvatos, o antidempingo mokesčio pagrįstumą privalo įrodyti Muitinė.

Įrodymų vertinimui turi įtakos ir importuotojo sąžiningumo bei apdairumo kriterijus. Ūkio subjektas, būdamas apdairus ir siekdamas valdyti komercinę riziką, privalo imtis priemonių, kad apsisaugotų nuo paskesnės išieškojimo rizikos. Rizikos valdymą, siekiant apsisaugoti nuo paskesnio mokesčio išieškojimo, patvirtina iki sandorio sudarymo atlikti veiksmai. Pareiškėjas pateikė įrodymus, patvirtinančius jo susirašinėjimą su kompanijos Deltapower Co Ltd atstovu, kas patvirtina, kad jis siekė gauti atitinkamos kokybės produktą bei patvirtinimą, kad importuojamas silicis nėra Kinijos LR kilmės. Siuntėjas, atsakydamas į pareiškėjo paklausimus, užtikrino, kad siunčiamo silicio kilmę patvirtina Taivano prekybos rūmų kilmės pažymėjimas ir pateikė tokį pažymėjimą pareiškėjui (Mokestinių ginčų komisijos byla I t., b. l. 55-68).

Įvertinęs surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pareiškėjo importuoto silicio kilmė, patvirtinta Taivano kilmės pažymėjimu, nėra paneigta ir prielaidos nepatvirtintos neabejotinais faktais. Todėl pareiškėjui nepagrįstai apskaičiuotas antidempingo mokestis ir su juo susiję kiti mokesčiai. Šioje dalyje pareiškėjo skundas yra pagrįstas.

Apeliacinio skundo argumentai dėl pakartotino tikrinimo neleistinumo yra nepagrįsti.

Muitinė, išleidusi į apyvartą prekes, turi teisę savo iniciatyva tikrinti duomenų teisingumą ir išsamumą, kurių pagrindu buvo apskaičiuoti mokesčiai. Toks pagrindas numatytas Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnio 1 ir 3 dalyse. Kauno teritorinė muitinė 2011 m. spalio 14 d. atliko pareiškėjo patikrinimą ir surašė patikrinimo ataskaitą Nr. 1KM320069M (Mokestinių ginčų komisijos byla I t., b. l. 21-22). Ataskaitos 4.1.2 punkte nurodė, kad patikrinimo ataskaitos rezultatai gali būti tikslinami, gavus papildomos informacijos. Po šio patikrinimo Muitinė atliko pareiškėjo pakartotiną patikrinimą dėl to paties mokesčio apskaičiavimo pagrįstumo, kuri įformino Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. 1A-169 „Dėl UAB „Žalvaris“ skundo“ ir Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaita Nr. 2KM320007M.

Pakartotinas patikrinimas grindžiamas OLAF atlikto patikrinimo 2011 m. liepos 27 d. ataskaita Nr. THOR (2011) 18655 ir jos 2011 m. lapkričio 17 d. papildymu. Teismas pripažįsta, jog Muitinė, gavusi OLAF duomenis apie silicio importą iš Taivano, turėjo pagrindą pakartotinai tikrinti įmonę, nes duomenys buvo nauji, apie kuriuos pirmo patikrinimo metu Muitinei nebuvo žinoma. Toks pakartotinio patikrinimo pagrindas atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą, kuriuo nustatyta, kad tikrinti mokesčių mokėtoją dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, galima, jei paaiškėja naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Todėl teismas daro išvadą, kad po patikrinimo, Muitinė, gavusi iš OLAF duomenų, galinčių turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, teisėtai ir pagrįstai atliko pakartotinį patikrinimą.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia ir argumentais dėl padarytų procesinių pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, tokių pažeidimų nenustatė.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo dėl Europos Sąjungos teisės normų taikymo šiame ginče netenkintinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi nustatyta, kad taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją, prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsniu nustatyta, kad teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą (1 d.). Aukščiausiasis Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, taip pat teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje (kai sprendimas negali būti toliau skundžiamas), šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu (2 d.).

Dėl šioje byloje taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ar galiojimo teismui abejonių nekyla, todėl pagrindo kreiptis dėl preliminaraus nutarimo priėmimo nėra.

Apeliacinės instancijos teismas nesiremia šalių pateiktais Europos Sąjungos valstybių teismų sprendimais, kadangi nepakanka duomenų, kad nagrinėjamas šioje byloje ginčas pagal faktines aplinkybes atitinka kitų teismų nagrinėtų ginčų faktines aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai šio ginčo santykiams taikė bei aiškino materialiosios teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 str.). Panaikinus sprendimą, priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintinas ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. S-142(7-128/2012), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. 1A-169 „Dėl UAB „Žalvaris“ skundo“ bei Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaita Nr. 2KM320007M naikintini kaip prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Remdamasi šiais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žalvaris“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo skundą patenkinti ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. S-142(7-128/2012), Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. 1A-169 „Dėl UAB „Žalvaris“ skundo“ bei Kauno teritorinės muitinės 2012 m. vasario 2 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 2KM320007M.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas