A-756-2234-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-2234/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01361-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir UAB „Banginis“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų BUAB „Baltijos žuvys“, E. N. individualiosios įmonės, UAB „Baltlanta“, UAB „Starkis“ ir UAB „Stekutis“ skundus atsakovui Žuvininkystės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, UAB „Banginis“, AB „Senoji Baltija“, V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“, UAB „Monistico“, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Sedija“ ir UAB Spika“, dėl protokolo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai BUAB „Baltijos žuvys“, E. N. individualioji įmonė, UAB „Baltlanta“, UAB „Starkis“ ir UAB „Stekutis“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundais (I t., b. l. 41–49, IV t., b. l. 26–34), prašydami: panaikinti Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skirstymo komisijos, sudarytos Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žuvininkystės tarnyba) direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24, 2013 m. kovo 26 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalį, kuria UAB „Banginis“ paskirta 1 854 tonos strimelių ir 9 521 tona šprotų kvota.

Paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 23 d. įsigaliojo 2012 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1088/2012, kuriuo Lietuvai buvo paskirtos žvejybos Baltijos jūroje kvotos. 2013 m. kovo 26 d. įvyko Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skirstymo komisijos (toliau – ir Komisija) posėdis ir priimtas protokolas, kurio 2.2 punkte nustatytos metinės žvejybos kvotos, kurios paskirstytos pagal 2013 m. kovo 15 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintas Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skirstymo taisykles (toliau – ir Taisyklės). Pagal šias Taisykles kvotų skirstymo tvarka išimtinai naudinga UAB „Banginis“, o pareiškėjai neteko didelės dalies kvotų ir patyrė nuostolių. Pareiškėjai vadovaujasi Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 38 dalimi, 10 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 17 ir 19 punktais ir pažymi, kad pagal naujas Taisykles kvotos naudotojams skiriamos 3 metų laikotarpiui pagal 2007–2012 m. vidurkį, o vieno naudotojo turima perleidžiamosios žvejybos teisės dalis negali būti didesnė nei 80 procentų visų tai žuvų rūšiai nustatytų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžio. Taigi, skundžiamo protokolo duomenimis, BUAB „Baltijos žuvys“ suteikta 91 tona strimelių ir 388 tonos šprotų, UAB „Baltlanta“ – 78 tonos strimelių ir 205 tonos šprotų, UAB „Starkis“ – 4 tonos strimelių ir 1 tona šprotų, o E. N. IĮ apskritai nesuteikta šprotų ir strimelių kvotų. Kitam naudotojui – UAB „Banginis“ – suteikta 1 854 tonos strimelių ir net 9 521 tona šprotų. Tokią situaciją lėmė aplinkybė, kad būtent 2007–2012 m. UAB „Banginis“ šprotų ir strimelių sugautas kiekis buvo didžiausias. Pareiškėjų manymu, skirstant kvotas, UAB „Banginis“ nepagrįstai suteikiamos išimtinės teisės į didžiausią šprotų ir strimelių kvotą, toks kvotų paskirstymo būdas prieštarauja Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 2 daliai. Netekę dalies kvotų pareiškėjai patyrė nuostolių.

Be to, pagal Taisyklių 4 ir 4.2 punktus teisę gauti žvejybos kvotas Baltijos jūros priekrantėje ir atviroje Baltijos jūroje turi naudotojai, teisėtais pagrindais valdantys į žvejojančių jūrų vandenyse laivų duomenų sistemą įtrauktą ir antrajai žvejybos laivyno daliai priskirtą Lietuvos Respublikos žvejybos laivą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 3D-803 patvirtintos Lietuvos Respublikos žvejybos laivų įtraukimo į žvejojančių laivų įtraukimo į žvejojančių jūrų vandenyse laivų duomenų sistemą taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės Nr. 2), darytina išvada, kad antrajai žvejybos laivyno daliai gali būti priskiriami žvejybos laivai, kurių pagrindinio variklio galia ne didesnė kaip 700 kW, kadangi būtent nuo variklio galios priklauso žvejybos laivų priskyrimas laivyno daliai. Tačiau Taisyklių Nr. 2 9.2 punkte nustatyta išimtis, kad antrajai žvejybos laivyno daliai priskirtas ir žvejybos laivas, įregistruotas vadovaujantis Žuvininkystės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V1-13 „Dėl žvejybos laivo įregistravimo“. Šis įsakymas buvo priimtas būtent dėl UAB „Banginis“ naujai įsigyto žvejybos laivo įregistravimo Žvejybos laivų registre. 2006 m. sausio 30 d. Žuvininkystės departamento direktoriaus įsakymu Nr. V1-6 patvirtintomis Žvejybos laivų registravimo Žvejybos laivų rejestre ir licencijų žvejybos laivams valdymo taisyklėmis, kurių pagrindu žvejybos laivai pradėti skirstyti į segmentus, o nuo Taisyklių Nr. 2 priėmimo – į žvejybos laivyno dalis, UAB „Banginis“ priklausančiam laivui suteikiamos išimtinės teisės žvejoti su galingesniu varikliu, nors pagal Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 40 punktą žvejybos laivyno daliai turėtų būti priskiriami panašių techninių charakteristikų žvejybos laivai. Atsižvelgiant į Taisyklių Nr. 2 reikalavimus, žvejybos kvotos gali būti paskiriamos tik tų naudotojų laivams, kurie atitinka nurodytus reikalavimus. UAB „Banginis“ skiriama didžiausia strimelių ir šprotų kvota, nors jai priklausančio laivo „Gilija“ pagrindinio variklio galia yra didesnė nei 700 kW (yra apie 1 044 kW).

Teismo posėdyje pareiškėjo BUAB „Baltijos žuvys“ atstovas advokatas Z. P., pareiškėjo UAB „Starkis“ atstovas direktorius E. G., pareiškėjų UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“, E. N. IĮ atstovai Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos pirmininkas A. B. palaikė skunduose išdėstytus argumentus, prašė juos tenkinti. Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) Taisyklių nuostatas pripažino prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams, todėl ir protokolas, priimtas vadovaujantis Taisyklėmis, negali būti laikomas pagrįstu, todėl naikintinas.

Atsakovas Žuvininkystės tarnyba su skundu nesutiko ir atsiliepimais (I t., b. l. 111–117, IV t., b. l. 47–53) prašė pareiškėjų skundų netenkinti.

Teigė, kad Europos Bendrija delegavo valstybėms narėms teisę nuspręsti, kaip paskirstyti savo kvotas tarp žvejų. Kvotų pasidalijimas nacionaliniu lygmeniu, t. y. paskirstymas tarp nacionalinių žvejų, Bendrijos teisės nėra reguliuojamas, o tai reiškia, kad valstybės narės turi plačią diskreciją, nustatydamos priemones kvotoms paskirstyti. Komisija, vadovaudamasi Taisyklėmis ir Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28 „Dėl žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžių patvirtinimo“, pasiskirstė žuvų išteklių naudotojams žvejybos kvotas 2013 m.

Pagal Taisyklių 19 punktą žuvų išteklių naudotojui suteikiamos šprotų ir strimelių perleidžiamosios žvejybos teisės dydis (procentais) apskaičiuojamas pagal to naudotojo 2007–2012 m. sugauto šprotų ir strimelių kiekio (už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis, nei naudotojui skirta kvota) dalį, skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio. Pagal Taisyklių 22 punktą nė vienas žuvų išteklių naudotojas negali gauti visų tam tikros rūšies žvejybos kvotų, o žvejybos kvotos ir perleidžiamosios žvejybos teisės dydis priklauso nuo 2007–2012 m. sugavimų.

Komisijos kompetencijai priskirta nagrinėti žuvų išteklių naudotojų prašymus dėl žvejybos kvotų Baltijos jūroje ir skirti jas žuvų išteklių naudotojams. Komisijos darbas grindžiamas kolegialiu klausimų svarstymu, teisėtumo ir nešališkumo principais. Komisija, 2013 m. kovo 26 d. posėdžio protokolu Nr. ŽKB-2(6.1) paskirstydama kvotas žuvų išteklių naudotojams, savo kompetencijos neperžengė ir įgyvendino įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Skundžiamas Komisijos sprendimas yra pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų normomis, jį priimant nebuvo pažeisti nei pareiškėjų, nei kitų įmonių interesai.

Žvejybos kvota Lietuvai skiriama metams ir kiekvienais metais ji paskirstoma iš naujo, todėl nesvarbu, ar įmonės žvejybos kvotas panaudojo, ar ne, žvejybos kvotos atgaline data negali būti atstatomos, o bet koks žvejybos kvotų perskirstymas iš esmės pažeistų teisėtai žvejojančių įmonių interesus ir destabilizuotų verslinės žvejybos būklę Lietuvoje. Vadovaujantis Taisyklių Nr. 2 9.2 punktu, antrajai žvejybos laivyno daliai priskiriami ne tik žvejybos laivai, kurių bendrasis ilgis didesnis kaip 12,00 m ir pagrindinio variklio galia yra didesnė kaip 110 kW, bet ne didesnė kaip 700 kW, bet ir žvejybos laivas, įregistruotas vadovaujantis Žuvininkystės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d.

įsakymu Nr. V1-13. Taigi, galiojančiais teisės aktais nustatytas UAB „Banginis“ priklausančio laivo priskyrimas antrajai žvejybos laivyno daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija su skundais nesutiko ir atsiliepimu (IV t., b. l. 71–74) prašė pareiškėjų skundų netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjams šprotų ir strimelių perleidžiamosios žvejybos teisės dydis (procentais) buvo apskaičiuotas pagal 2007–2012 m. atvirojoje Baltijos jūroje sugautą šprotų ir strimelių kiekio dalį, skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atvirojoje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio. Perleidžiamosios žvejybos teisės dydžiai (procentais), tenkantys kiekvienam žuvų išteklių naudotojui, buvo patvirtinti Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28 ir pagal šiuos patvirtintus dydžius yra skiriamos žvejybos Baltijos jūroje kvotos žuvų išteklių naudotojams. Žuvų išteklių naudotojams perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai yra nustatomi trejiems metams ir yra nekintantys. Žvejybos kvotos dydis, skirtas kiekvienam žuvų išteklių naudotojui, kiekvienais metais gali būti kitoks ir tai priklauso nuo ES Tarybos reglamentu paskirtos žvejybos kvotos Lietuvai kiekvienais metais. Šiuo atveju Komisija menkių, strimelių ir šprotų žvejybos Baltijos jūroje kvotas paskirstė vadovaudamasi Taisyklėmis, laikėsi nustatytų reikalavimų, todėl pareiškėjų teisių nepažeidė. Remdamasi Taisyklių 4.2 punktu ir Taisyklių Nr. 2 9.2 punktu, Žemės ūkio ministerija teigia, kad UAB „Banginis“ laivo „Gilija“ priskyrimas antrajai žvejybos laivyno daliai, atitinka galiojančius teisės aktus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Banginis“ su pareiškėjų skundu nesutiko (IV t., b. l. 133–138). Teigė, kad tiek Taisyklės, tiek Komisijos veikla yra teisėtos. Nors pareiškėjai teigia, kad kvotos paskirstytos neteisėtai, tačiau nenurodo, kokie Komisijos veiksmai, jų nuomone, yra neteisėti. Taisyklės Nr. 2 nustato, kad antrajai žvejybos laivyno daliai priskiriami žvejybos laivai, kurių bendrasis ilgis didesnis kaip 12,00 m ir pagrindinio variklio galia yra didesnė kaip 110 kW, bet ne didesnė kaip 700 kW, taip pat žvejybos laivas, įregistruotas vadovaujantis Žuvininkystės departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V1-13 „Dėl žvejybos laivo įregistravimo“, taigi trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančio laivo priskyrimas antrajai žvejybos laivyno daliai, o kartu ir teisė gauti žvejybos kvotą yra nustatyta teisės aktais. Dėl teisės aktų, kuriais šis laivas priskirtas antrajai žvejybos laivyno daliai, panaikinimo jokie reikalavimai teismuose nėra pareikšti, todėl nėra pagrindo teigti, kad UAB „Banginis“ priklausančio laivo priskyrimas antrajai žvejybos laivyno daliai ir teisės gauti žvejybos kvotas strimelėms bei šprotams suteikimas prieštarauja teisės aktams.

UAB „Banginis“ raštu pateikė papildomus paaiškinimus (V t., b. l. 104–107), kuriuose nurodo, kad LVAT 2014 m. sausio 27 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 tik tam tikra Taisyklių 19 punkto dalis buvo pripažinta prieštaraujančia aukštesnės galios teisės aktams, t. y. tik perleidžiamosios žvejybos teisės nustatymo principas, o ne kvotų skirstymo principai bei tvarka. Protokolu ūkio subjektams paskirstytos konkrečios žvejybos kvotos ne pagal Taisyklių 19 punktą, o pagal 2.2, 17, 26 punktus bei Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymą Nr. V1-28. Be to, LVAT 2014 m. sausio 27 d. sprendimas nėra taikomas sprendžiant dėl protokolo teisėtumo, nes jis nėra taikomas atgaline tvarka.

Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Senoji Baltija“ su pareiškėjų skundu sutiko, prašė jį tenkinti (I t., b. l. 74–76). Paaiškino, kad pagal naują kvotų skirstymo tvarką gavo 617 tonų mažiau šprotų ir dėl to neteko 652 tūkstančių litų pajamų, t. y. patyrė žalą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Prekybos namai „Aistra“ su pareiškėjų skundu sutiko, prašė jį tenkinti (I t., b. l. 72–73). Akcentavo, kad naujai paskirsčius kvotas patirs žalos, nes gavo 82 tonomis mažiau strimelių ir 123 tonomis mažiau šprotų kvotų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Spika“ su pareiškėjų skundu sutiko, prašė jį tenkinti (I t., b. l. 64–66). Pažymėjo, kad, paskirsčius kvotas pagal naujai patvirtintas Taisyklės, ji gavo 277 tonomis mažiau šprotų ir 31 tona mažiau strimelių kvotų, dėl to patiria didelius nuostolius.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „Sedija“, V. M. gamybinė komercinė firma „Stilma“ ir UAB „Monistico“atsiliepimų į pareiškėjų skundą nepateikė.

Teismo posėdyje trečiųjų suinteresuotų asmenų UAB „Spika“, UAB prekybos namų „Aistra“ atstovo Lietuvos žuvininkystės produktų gamintojų asociacijos pirmininkas A. B., AB „Senoji Baltija“ atstovas direktorius A. M. ir UAB „Spika“ atstovas direktorius G. G. palaikė pareiškėjų skunduose išdėstytus argumentus ir akcentavo, kad LVAT Taisyklių 19 punkto nuostatas, kurios yra susijusios su kitomis teisės aktų nuostatomis, pripažino prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams, todėl ir Protokolas, priimtas vadovaujantis Taisyklėmis, negali būti laikomas pagrįstu, taigi turi būti panaikintas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu (V t., b. l. 134–141) pareiškėjų BUAB „Baltijos žuvys“, E. N. individualiosios įmonės, UAB „Baltlanta“, UAB „Starkis“ ir UAB „Stekutis“ skundus tenkino: panaikino Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skirstymo komisijos, sudarytos Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24, 2013 m. kovo 26 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalį, kuria UAB „Banginis“ paskirta 1 854 tonos strimelių ir 9 521 tona šprotų kvota.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad 2012 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1088/2012 Lietuvai buvo paskirstytos žvejybos Baltijos jūroje kvotos: 3 933 tonos menkių, 2 633 tonos strimelių, 12 510 tonų šprotų ir 1 685 vienetai lašišų. 2013 m. kovo 26 d. įvyko Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skirstymo komisijos, sudarytos Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24, posėdis ir buvo surašytas protokolas Nr. ŽKB-2(6.1) (IV t., b. l. 35–39). Komisija antru klausimu svarstė atviros Baltijos jūros žuvų išteklių naudotojų prašymus ir skirstė žvejybos Baltijos jūroje kvotas atvirosios Baltijos jūros žuvų išteklių naudotojams 2013 metams. Protokolo 2.12 punktu Komisija, vadovaudamasi Taisyklių 26 punktu ir 2013 m. kovo 25 d. Žuvininkystės tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. V1-28, paskirstė 2013 m. metines žvejybos kvotas žuvų išteklių naudotojams, žvejojantiems atviroje Baltijos jūroje, ir skyrė: AB „Senoji Baltija“ 953 tonas rytinių menkių, 0 tonų strimelių ir 583 tonas šprotų; V. M. gamybinei komercinei firmai „Stilma“ 117 tonų rytinių menkių, 69 tonas strimelių ir 8 tonas šprotų; E. N. individualiajai įmonei 262 tonas rytinių menkių ir po 0 tonų strimelių bei šprotų; BUAB „Baltijos žuvys“ 322 tonas rytinių menkių, 91 toną strimelių ir 388 tonas šprotų; UAB „Baltlanta“ 334 tonas rytinių menkių, 78 tonas strimelių ir 205 tonas šprotų; UAB „Monistico“ 111 tonų rytinių menkių, 26 tonas strimelių ir 68 tonas šprotų; UAB „Banginis“ 223 tonas rytinių menkių, 1 854 tonas strimelių ir 9 521 toną šprotų; UAB „Grinvita“ 172 tonas rytinių menkių, 128 tonas strimelių, 726 tonas šprotų; UAB „Prekybos namams „Aistra“ 154 tonas rytinių menkių, 75 tonas strimelių ir 222 tonas šprotų; UAB „Sedija“ 210 tonų rytinių menkių, 3 tonas strimelių ir 163 tonas šprotų; UAB „Spika“ 360 tonų rytinių menkių, 15 tonų strimelių ir 611 tonų šprotų, UAB „Starkis“ 165 tonas rytinių menkių, 4 tonas strimelių, 1 toną šprotų; UAB „Stekutis“ 160 tonų rytinių menkių, 24 tonas strimelių ir 1 toną šprotų.

Ginčas byloje kilo dėl Komisijos 2013 m. kovo 26 d. protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalies, kuria UAB „Banginis“ paskirta 1 854 tonos strimelių ir 9 521 tona šprotų kvota, teisėtumo ir pagrįstumo.

Žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintos Taisyklės (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. kovo 17 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.) nustatė žvejybos atviroje Baltijos jūroje ir Baltijos jūros priekrantėje kvotų skyrimo žuvų išteklių naudotojams tvarką. Taisyklių 17 punktas nustatė, kad naudotojams, teisėtais pagrindais valdantiems į žvejojančių jūrų vandenyse laivų duomenų sistemą įtrauktus ir antrajai žvejybos laivyno daliai priskirtus Lietuvos Respublikos žvejybos laivus, trejiems metams suteikiamos perleidžiamosios žvejybos teisės taisyklių 16 punkte nurodytoms Lietuvos Respublikai skiriamos menkių, strimelių ir šprotų žvejybos kvotos dalims. Pagal Taisyklių 19 punktą, kiekvienam taisyklių 17 punkte nurodytam naudotojui suteikiamos šprotų ir strimelių perleidžiamosios žvejybos teisės dydis (procentais) apskaičiuojamas pagal to naudotojo 2007–2012 m. sugauto šprotų ir strimelių kiekio (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis, ne didesnis, nei naudotojui skirta kvota) dalį, skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio. Pagal Taisyklių 22 punktą vieno naudotojo turima perleidžiamosios žvejybos teisės dalis negali būti didesnė nei 80 proc. visų tai žuvų rūšiai nustatytų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžio. Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. V1-28 buvo patvirtinti žuvų išteklių naudotojams suteiktų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai (procentais) (IV t., b. l. 54–55).

Iš ginčijamo protokolo turinio ir atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų nustatyta, kad Komisija žuvų išteklių naudotojams žvejybos kvotas 2013 metams paskirstė laikydamasi Žuvininkystės tarnybos direktoriaus 2013 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V1-28 ir vadovaudamasi Taisyklių, be kita ko, 17, 19, 22 punktų nuostatomis.

Teismas, nagrinėdamas šią bylą, 2013 m. spalio 9 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą (toliau – ir LVAT) su prašymu ištirti, ar Taisyklių 17 ir 19 punktai tiek, kiek juose nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis, nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, neprieštarauja Žuvininkystės įstatymo 1 straipsnio 2 daliai ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams (V t., b. l. 52–60).

LVAT 2014 m. kovo 27 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažino, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis, nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktui (V t., b. l. 69–72).

LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, Taisyklių 19 punkte nustačius, kad ūkio subjektui „suteikiamos šprotų ir strimelių perleidžiamosios žvejybos teisės dydis (procentais) apskaičiuojamas pagal to naudotojo 2007–2012 m. sugauto šprotų ir strimelių kiekio (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis, ne didesnis nei naudotojui skirta kvota) dalį, skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio“, yra esmingai ribojama ūkio subjektų, užsiimančių ar pageidaujančių užsiimti šprotų ir strimelių žvejyba Baltijos jūroje, ūkinės veiklos laisvė, kadangi ūkio subjektams, kurie 2007–2012 m. negaudė strimelių ar šprotų Baltijos jūroje ar jų sugavo mažai, yra iš esmės ribojama galimybė užsiimti atitinkama žvejyba ateinančiais metais (pagal šį kriterijų naudotojams, 2007–2012 m. sugavusiems mažai strimelių ar šprotų, suteikiamos šprotų ir strimelių perleidžiamosios žvejybos teisės dydis (procentais) būtų mažas, o nauji naudotojai pagal Taisyklių 9 punktą kvotas gali gauti tik itin ribotais atvejais).

Tokio pobūdžio ūkinės veiklos ribojimas, remiantis Konstitucinio Teismo doktrina bei VAĮ 3 straipsnio 1 punktu, gali būti nustatytas tik įstatyme, todėl žemės ūkio ministras, poįstatyminiame teisės akte, t. y. Taisyklių 19 punkte, nustatydamas esmines ūkinės veiklos sąlygas ir ribojimo kriterijus, veikė ultra vires ir pažeidė VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą principą, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytą, padarė išvadą, kad 2013 m. kovo 26 d. Komisijos posėdžio protokolo 2.12 punktas, kuriame, atsižvelgus, be kita ko, į Taisyklių 19 punktą, UAB „Banginis“ nustatytos 2013 m. žvejybos kvotos, negali būti laikomas teisėtu, kadangi jis savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. VAĮ 3 straipsnio 1 punktui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu; administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos. Taigi LVAT sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra ex nunc (lot. – nukreipta į ateitį), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, tačiau ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „paprastai negali būti taikomas“ suponuoja išvadą, kad iš šios bendro pobūdžio taisyklės yra galimos ir išimtys, t. y. atvejai, kai ši bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma (žr., pvz., LVAT 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005). Analogiška pozicija yra formuojama ir konstitucinėje jurisprudencijoje, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (žr. 2011 m. spalio 25 d. Konstitucinio Teismo nutarimą). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą (galiojimą ex tunc) suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos, kuriomis siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingai teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimą).

Teismas, remdamasis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalies nuostata, kad galimos bendro pobūdžio taisyklės išimtys, daro išvadą, kad kiekvienu atveju šios išimties taikymas yra susijęs su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą. Priešingu atveju, t. y. taikant ex nunc principą, toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas individualioje byloje netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (žr., LVAT 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimą adm. byloje Nr. A8-1690/2005, 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą adm. byloje Nr. A602-778/2013).

Nagrinėjamoje situacijoje taip pat pažymėtina tai, kad sprendžiant, ar sprendimas dėl norminio teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui galioja retroaktyviai (ex tunc), vertintina, ar administraciniai aktai, priimti remiantis norminiu teisės aktu, prieštaraujančiu įstatymui, yra įgiję galutinį teisinį stabilumą.

LVAT 2004 m. kovo 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 konstatavo, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas, o teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs įvykdymui būtino stabilumo. Sprendimo įvykdymas yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta, o ji baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė koreguoti sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas.

Kaip minėta, nagrinėdamas šią bylą dėl Komisijos 2013 m. kovo 26 d. protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto panaikinimo, teismas 2013 m. spalio 9 d. nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į LVAT su prašymu ištirti, ar Taisyklių 17 ir 19 punktų tam tikra dalis neprieštarauja Žuvininkystės įstatymo 1 straipsnio 2 daliai ir VAĮ 3 straipsnio 1 ir 3 punktams (V t., b. l. 52–60). LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 27 d. sprendimas norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014, kurioje pripažinta, kad Taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007–2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis, nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007–2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo VAĮ 3 straipsnio 1 punktui, teisės aktų registre oficialiai paskelbta 2014 m. balandžio 9 d. (TAR, 2014, Nr. 2014-04255).

Kadangi individuali byla dėl Komisijos protokolo dalies panaikinimo buvo sustabdyta, 2013 m. kvotų skirstymo procedūra iki LVAT 2014 m. kovo 27 d. sprendimo norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 oficialaus paskelbimo nebuvo užbaigta, nes pareiškėjai dėl kvotų skirstymą reglamentuojančių teisės aktų iškėlė administracinį ginčą. Galimybė koreguoti 2013 m. kvotų paskirstymą nėra išnykusi, nes, kaip jau minėta, pareiškėjams iškėlus ginčą teisme, iki LVAT 2014 m. kovo 27 d. nutarties norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 oficialaus paskelbimo (2014 m. balandžio 9 d.) 2013 m. kvotų skirstymo teisiniai santykiai tarp pareiškėjų ir atsakovo nėra susiklostę galutinai (nėra įsigaliojusio atsakovo priimto sprendimo).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad sprendimas dėl 2013 m. žvejybos Baltijos jūroje kvotų paskirstymo negali būti laikomas įvykdytu, todėl teismas, nagrinėdamas bylą po to, kai atitinkamas norminis administracinis aktas buvo pripažintas neteisėtu, jau nebegali vadovautis ir remtis tomis teisės normomis (šiuo atveju – Taisyklių 19 punktu), kurios yra pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui (neteisėtomis). Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisinio stabilumo neįgijęs administracinis aktas yra teisėtas, nors jis ir buvo priimtas remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o tai būtų neteisinga, nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu (žr., pvz., LVAT 2009 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, 2013 m. balandžio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-778/2013).

Teismas, remdamasis išdėstytu, padarė išvadą, kad Komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalis, kuria UAB „Banginis“ paskirta 1 854 tonos strimelių ir 9 521 tona šprotų kvota, naikintina kaip neteisėta ir nepagrįsta.

Pažymėtina, kad pareiškėjai šioje administracinėje byloje neformulavo jokio reikalavimo dėl UAB „Banginis“ priklausančio laivo įregistravimo neteisėtumo, be to, konstatavus, kad 2013 m. kovo 26 d. Komisijos protokole 2013 m. žvejybos kvotos žuvų išteklių naudotojams, žvejojantiems atvirojoje Baltijos jūroje, paskirstytos neteisėtai, nes buvo vadovautasi Taisyklių nuostatomis, kurios prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, pareiškėjų argumentai dėl UAB „Banginis“ priklausančio laivo „Gilija“ plačiau nenagrinėtini.

III. Atsakovas Žuvininkystės tarnyba apeliaciniu skundu (V t., b. l. 154–160) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjų skundus atmesti. Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino LVAT 2014 m. kovo 27 d. nutartimi norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014 padarytų išvadų įtaką ginčijamo akto priėmimui ir teisėtumui:

1) supainiojo „perleidžiamų žvejybos teisių“ ir „žvejybos kvotų“ sąvokas ir šių teisių teisinio reguliavimo skirtumus, nes perleidžiamos žvejybos teisės suteikiamos Taisyklių 17 punkto pagrindu, o žvejybos kvotos – Taisyklių 26 punkto pagrindu;

2) neatsižvelgė į tai, kad norminėje administracinėje byloje LVAT pripažino neteisėtu tik Taisyklių 19 punktą, kuriame numatyta perleidžiamų žvejybos teisių, o ne žvejybos kvotų, kurios paskirstytos ginčijamu aktu, skyrimo tvarka (Taisyklių 26 punktas net nebuvo tirtas). Ginčijamo akto 2.12 punktas buvo priimtas visai kitu pagrindu – Taisyklių 26 punktu, ir suteikė ne perleidžiamas žvejybos teises, o žvejybos kvotas;

3) neįvertino, kad Taisyklių 19 punktas gali būti taikomas tik nuo LVAT 2014 m. kovo 27 d. nutarties priėmimo dienos, o iki šios datos Taisyklių 19 punkto pagrindu priimti administraciniai aktai galioja. 2013 m. suteiktos kvotos ūkio subjektams jau panaudotos, dėl to bet kokia restitucija būtų praktiškai neįmanoma. Žuvų kvotų skirtų kalendoriniams metams perskirstyti ir panaudoti kitais metais taip pat nebus galima.

Be to, priimant ginčijamą aktą, Taisyklių 19 punktas netaikytas, todėl LVAT 2014 m. kovo 27 d. sprendimas nedaro įtakos ginčijamo akto teisėtumui. Taisyklių 19 punktas taikytas tik, kai 2013 m. kovo 25 d. Komisija skaičiavo ūkio subjektams suteikiamų perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžius ir buvo priimtas įsakymas dėl žvejybos teisių dydžių. Tokiu būdu dar 2013 m. buvo nustatyti perleidžiamų žvejybos teisių dydžiai visam 2013-2015 m. laikotarpiui. Aplinkybė, kad nustatant žvejybos kvotas Taisyklių 26 punkto pagrindu buvo atsižvelgta į naudotojams suteiktas perleidžiamas žvejybos teises, nedaro ginčijamo akto neteisėtu. Dėl to, priimant ginčijamą aktą, turėjo būti atsižvelgiama į perleidžiamus žvejybos teisių dydžius, nustatytus pagal Taisyklių 19 p.

Nors pareiškėjai savo skundus, kuriais prašo panaikinti ginčijamo akto dalį, motyvuoja tuo, kad patiria žalą, tačiau joks reikalavimas dėl kitokio žvejybos kvotų perskirstymo ar nuostolių atlyginimo nepareikštas. Pareiškėjų skunduose nurodomi nuostoliai nepagrįsti jokiais įrodymais ir nepagrįstai skaičiuojami pagal nebegaliojančią Taisyklių redakcija. Taigi, pareiškėjai tik nurodo, kokias žuvų kvotas norėtų gauti. Ginčijamo akto dalies panaikinimas savaime negarantuoja, kad pareiškėjams bus paskirta didesnė žvejybos kvota.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija apeliaciniu skundu (V t., b. l. 164–169) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjų skundus atmesti.

Žemės ūkio ministerija nurodo, kad kiekviena valstybė pasirenka pagal Bendrijos teisę priskirtų žvejybos galimybių paskirstymo būdą su jos vėliava plaukiojantiems laivams. Taigi, valstybė gali pati nuspręsti, kaip paskirstyti žvejybos kvotas tarp nacionalinių žvejų. Lietuvos Respublikos Baltijos jūros žvejybos kvotų paskirstymo būdai nustatyti Taisyklėse, kuriomis vadovaujantis Komisija skirsto kvotas. Žvejybos kvota Lietuvai skiriama metams ir kiekvienais metais ji skiriama iš naujo, todėl, nepriklausomai nuo to, ar įmonės žvejybos kvotas panaudojo, ar ne, žvejybos kvotos atgaline tvarka negali būti atkuriamos, o bet koks žvejybos kvotų perskirstymas iš esmės pažeistų teisėtai žvejojančių įmonių interesus ir destabilizuotų verslinės žvejybos būklę Lietuvoje. Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą, į tai neatsižvelgė. Be to, LVAT 2014 m. kovo 27 d. nutartimi norminėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažino neteisėtu tik Taisyklių 19 punktą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad Taisyklių 19 punktas negali būti taikomas tik nuo LVAT sprendimo priėmimo dienos, o iki šios datos jo pagrindu priimti administraciniai aktai galioja.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Banginis“ apeliaciniu skundu (V t., b. l. 172–178) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjų skundus atmesti, taip pat iš pareiškėjų priteisti UAB „Banginis“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė Taisyklių nuostatas, t. y. nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas protokolo 2.12 punktas priimtas vadovaujantis Taisyklių 19 punktu, kadangi minėtas 2.12 punktas priimtas vadovaujantis Taisyklių 26 punktu.

Taisyklių 17 bei 19 punktai reglamentuoja išimtinai perleidžiamųjų žvejybos teisių konkretaus dydžio nustatymo tvarką. Tačiau perleidžiamųjų žvejybos teisių konkrečių dydžių nustatymas pats savaime nesuteikia ūkio subjektams teisės gaudyti konkrečių žuvų išteklių, o tik suteikia teisę kiekvienais metais pretenduoti į tam tikrą Lietuvai tais metais ES skirtą žvejybos kvotos dalį. Žvejybos kvotos, kurių pagrindu ūkio subjektai gali vykdyti faktinę verslinę žvejybą, nustatomos remiantis Taisyklių 26 punktu. Taigi, teismas supainiojo „perleidžiamų žvejybos teisių“ ir „žvejybos kvotų“ sąvokas.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė LVAT 2014 m. kovo 27 d. sprendimą byloje Nr. I492-4/2014, t. y. teismas nepagrįstai rėmėsi šiuo sprendimu, spręsdamas dėl ginčijamo protokolo 2.12 punkto teisėtumo. LVAT minėtoje byloje sprendė tik dėl Taisyklių 19 punkto, reglamentuojančio perleidžiamų žvejybos teisių nustatymo kriterijus. Taisyklių 26 punktas, kurio pagrindu priimtas ginčijamo protokolo 2.12 punktas, net nebuvo LVAT tirtas.

3. Teismas netinkamai aiškino tarp šalių susiklosčiusių santykių tęstinumą, galimybę perskirstyti 2013 m. žvejybos kvotas, nes žvejybos kvotos kiekvienai valstybei nustatomos konkretiems kalendoriniams metams, todėl jų perskirti ar koreguoti nėra galimybės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Žemės ūkio ministerija sutinka su atsakovo Žuvininkystės tarnybos apeliaciniu skundu ir atsiliepimu (VI t., b. l. 1–5) prašo Žuvininkystės tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Banginis“ pateikė atsiliepimus į atsakovo Žuvininkystės tarnybos bei trečiojo suinteresuoto asmens Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus (VI t., b. l. 7–10, 21–25), kuriuose nurodo, kad su apeliaciniais skundais ir juose išdėstytais argumentais sutinka.

Pareiškėjai E. N. individuali įmonė, UAB „Prekybos namai „Aistra“, UAB „Spika“, UAB „Starkis“, UAB „Stekutis“ ir UAB „Senoji Baltika“ atsiliepimu į atsakovo Žuvininkystės tarnybos, trečiųjų suinteresuotų asmenų Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Banginis“ apeliacinius skundus (VI t., b. l. 12–15) prašo juos atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjai nurodo, kad apeliantai nepaminėjo to, jog Žuvininkystės tarnybos direktorius, išleisdamas įsakymą Nr. VI-28, taipgi vadovavosi Taisyklių 18, 19 ir 20 punktais bei Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos 2013 m. kovo 25 d. protokolu Nr. ŽKB-1(6.1), kuriuo žuvų išteklių naudotojams nustatyti perleidžiamųjų žvejybos teisių dydžiai. LVAT 2014 m. kovo 27 d. sprendimu norminėje byloje Nr. I492-4/2014 pripažinus Taisyklių 19 punktą prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, išnyko teisinis pagrindas taikyti Taisyklių 19 punktą. Išteklių naudotojams žvejybos galimybės 2013 m. paskirstytos taip pat vadovaujantis Taisyklių 19 punktu, todėl ginčijamas protokolas yra akivaizdžiai neteisėtas.

Atsakovas Žuvininkystės tarnyba trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Žemės ūkio ministerijos ir UAB „Banginis“ apeliacinius skundus palaiko ir prašo juos tenkinti (VI t., b. l. 28–29).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2013 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V1-24 sudarytos žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos 2013 m. kovo 26 d. posėdžio protokolo Nr. ŽKB-2(6.1) 2.12 punkto dalies, kuria UAB „Banginis“ paskirta 1 854 tonos strimelių ir 9 521 tona šprotų kvota (I t., b. l. 11–15), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjų reikalavimą panaikinti anksčiau minėto Komisijos posėdžio protokolo 2.12 punkto dalį, kuria UAB „Banginis“ paskirta 1 854 tonos strimelių ir 9 521 tona šprotų kvota, tenkino visiškai. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I492-4/2014, kuriuo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2013 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 3D-197 patvirtintų Taisyklių 19 punktas (2013 m. kovo 15 d. įsakymo Nr. 3D-197 redakcija) tiek, kiek jame nustatytas žuvų kvotų skyrimas atsižvelgiant į naudotojo 2007-2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį (tačiau už 2012 m. imamas sugautas šprotų ir strimelių kiekis ne didesnis, nei naudotojui skirta kvota), skaičiuojant nuo viso Lietuvos Respublikos naudotojų 2007-2012 m. atviroje Baltijos jūroje sugauto šprotų ir strimelių kiekio, prieštaravo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Banginis“ apeliaciniuose skunduose tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas supainiojo „perleidžiamų žvejybos teisių“ ir „žvejybos kvotų“ sąvokas ir jų teisinio reguliavimo skirtumus, bei neatsižvelgė į tai, kad norminėje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisėtu pripažino tik Taisyklių 19 punktą, kuriame numatyta perleidžiamų žvejybos teisių, o ne žvejybos kvotų, paskirstytų byloje ginčijamu administraciniu aktu, skyrimo tvarka pagal Taisyklių 26 punktą.

Pagal Žuvininkystės įstatymo 2 straipsnio 38 dalį žvejybos kvota – žuvų išteklių naudotojams skiriama žvejybos limito dalis.

Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo taisyklių 2.3 punkte nustatyta, kad perleidžiamoji žvejybos teisė – Žvejybos Baltijos jūroje kvotų skyrimo komisijos nustatytam laikotarpiui naudotojui suteikiama arba atšaukiama teisė į Lietuvos Respublikai paskirtos tam tikros žuvų rūšies žvejybos atviroje Baltijos jūroje kvotos dalį (procentais), kurią jos turėtojas gali perleisti kitam naudotojui šiose taisyklėse nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Taisyklių 26 punkte, kuriuo remiantis, apeliantų teigimu, buvo priimtas administracinis aktas, nurodyta, kad Komisija pirmajame einamųjų metų komisijos posėdyje, atsižvelgdama į naudotojams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises ir į perleidžiamųjų žvejybos teisių ar jų dalies perdavimą kitiems naudotojams, apskaičiuoja kiekvienam naudotojui tenkančią žvejybos kvotą, sumažina žvejybos kvotas šių taisyklių 14 ir 25 punktuose nustatytais atvejais ir apie galutinį žvejybos kvotos dydį informuoja naudotojus komisijos darbo reglamente nustatyta tvarka. Tokiu būdu, Taisyklių 26 punkte nustatyta tik žvejybos kvotų paskirstymo metodika.

Taisyklių 19 punkte įtvirtintas perleidžiamosios žvejybos teisės dydžio apskaičiavimo principas yra tiesiogiai susijęs su žvejybos kvotų skyrimu. Perleidžiamosios žvejybos teisės dydis tiesiogiai lemia skiriamų žvejybos kvotų dydį, ypač atsižvelgiant į tai, kad nauji naudotojai pagal Taisyklių 9 punktą žvejybos kvotas gali gauti tik itin ribotais atvejais. Būtent dėl žvejybos kvotų skyrimo remiantis perleidžiamąja žvejybos teise, apskaičiuota pagal to naudotojo 2007-2012 m. sugautą šprotų ir strimelių kiekį, teisėtumo spręsdamas Vilniaus apygardos administracinis teismas kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Taisyklių 26 punkte įtvirtinta, kad Komisija apskaičiuoja kiekvienam naudotojui tenkančią žvejybos kvotą atsižvelgdama į naudotojams suteiktas perleidžiamąsias žvejybos teises ir į perleidžiamųjų žvejybos teisių ar jų dalies perdavimą kitiems naudotojams, t. y. Taisyklių 26 punkte yra įtvirtinta perleidžiamųjų žvejybos teisių ir žvejybos kvotų sąsaja (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I492-4/2014).

Žuvų išteklių naudojimo tvarka ir žvejybos reglamentavimo priemonės numatytos Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnyje. Šio straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Žvejybos kvotų skyrimo tvarką nustato ir kvotas žuvų išteklių naudotojams paskirsto Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. kovo 27 d. sprendime (administracinė byla Nr. I492-4/2014) konstatavo, kad sistemiškai vertinant minėtas įstatymo normas darytina išvada, jog įstatymų leidėjas šiomis teisės normomis pavedė Žemės ūkio ministerijai nustatyti bendro žuvų sugavimo ar tam tikrų rūšių žuvų sugavimo limitus, kitas Žuvininkystės įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje išvardintas žvejybos reglamentavimo priemones, taip pat žvejybos kvotų skyrimo tvarką (t. y. iš esmės procedūrines kvotų skyrimo taisykles) bei paskirstyti kvotas žuvų išteklių naudotojams. Šiomis teisės normomis nebuvo (o atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktriną ir negalėjo būti) pavesta Žemės ūkio ministerijai nustatyti esmines ūkinės veiklos (žvejybos) ribojimo sąlygas, t. y. poįstatyminiame teisės akte nustatyti naujus, įstatyme nenustatytus kriterijus, pagal kuriuos skirstomos kvotos žuvų išteklių naudotojams, ir kuriais yra esmingai paveikiama ir ribojama konstitucinė ūkinės veiklos laisvė.

Tačiau anksčiau minėtomis teisės normomis (tiek Taisyklių 19 punktu, tiek ir 26 punktu) Žemės ūkio ministerija nustatė tam tikras, esmines žvejybos ribojimo sąlygas (kvotas, perleidžiamąsias žvejybos teises, siejant jas su nustatytomis kvotomis, ir pan.), ir tokiu būdu pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą principą, pagal kurį administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Taigi apeliacinių skundų argumentas, kad pirmosios instancijos teismas supainiojo „perleidžiamų žvejybos teisių“ ir „žvejybos kvotų“ sąvokas ir jų teisinio reguliavimo skirtumus nagrinėjamoje byloje yra visiškai nepagrįstas, todėl atmetamas.

Apeliaciniuose skunduose pagrįstai teigiama, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

Ši nuostata reiškia, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas (ar jo dalis) pripažintas netesėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto dalies pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) pažymėjo, kad „<...> tuo atveju, jei teisiniai santykiai tarp administracinio ginčo šalių nėra susiklostę galutinai (pvz., vyksta ginčas), norminis teisės aktas (jo dalis), kuris įsiteisėjusiu administracinio teismo sprendimu pripažįstamas neteisėtu, nuo tokio akto oficialaus paskelbimo dienos negali būti taikomas ir tiems teisiniams santykiams, kurie nėra išsisprendę galutinai“.

Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad 2013 metų žvejybos kvotų skirstymo procedūra pagal atsakovo administracinį aktą iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo norminėje administracinėje byloje oficialaus paskelbimo nebuvo užbaigta (pareiškėjai kreipėsi į teismas iškeldami ginčą ir individuali byla dėl Komisijos protokolo dalies panaikinimo buvo sustabdyta), todėl 2013 metų žvejybos Baltijos jūroje kvotų paskirstymo teisiniai santykiai tarp pareiškėjų ir atsakovo galutinai nėra susiklostę. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus neteisėta teisės normą, kuria remiantis buvo priimtas ginčijamas administracinis aktas, dėl jos prieštaravimo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintam teisės aktų hierarchijos principui, ji negali būti taikoma (jau minėta, kad nagrinėjamu atveju Taisyklių 19 ir 26 punktai yra neatsiejami susiję ir negali būti vertinami atskirai). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir nagrinėjamą ginčą spręsti kitaip.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliaciniai skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

apeliacinius skundus atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė