A-662-527-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-527/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01071-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl iš išeitinės pašalpos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio priteisimo ir įpareigojimo perskaičiuoti pareiškėjui priklausiusią išeitinę kompensaciją (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė skundą Šiaulių apygardos administraciniam teismui, kuriuo prašė iš atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK, atsakovas) priteisti iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos 2 236,13 Lt išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir įpareigoti Telšių AVPK perskaičiuoti pareiškėjui priklausiusią išeitinę kompensaciją, įtraukiant į tarnybos laikotarpį nuo 1982 m. gegužės 13 d. iki 1984 m. gegužės 15 d., iš viso 2 metus 2 dienas, t. y. faktinį prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiką, ir papildomai išmokėti dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis Telšių AVPK viršininko 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 86-TE-157, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), buvo atleistas iš vidaus tarnybos nuo 2011 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo 57 straipsnyje reglamentuoti keturi atvejai, kai atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos išmokama išeitinė kompensacija – 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktai. Pareiškėjas nurodė, kad iš 2011 m. birželio mėnesio atsiskaitymo lapelio matyti, jog jam buvo apskaičiuota išeitinė pašalpa 14 907,56 Lt ir atsakovas iš šios sumos išskaičiavo gyventojų pajamų mokestį, todėl sumažėjo jam išmokamos kompensacijos dydis ir jis patyrė turtinius praradimus. Statuto 58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos su atleidžiamu pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną, tačiau su pareiškėju nėra visiškai atsiskaityta iki šio laiko, t. y. jį atleidžiant iš tarnybos, jam nebuvo išmokėta dalis išeitinės pašalpos. Pareiškėjas raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį, tačiau atsakovas jo prašymo netenkino.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog neapmokestinamosios pajamos yra pašalpos (kompensacijos), mokamos iš valstybės, savivaldybių biudžetų ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto, išskyrus ligos, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpas. Be to, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos taip pat yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Pareiškėjo nuomone, šiuo klausimu yra susiformavusi teismų praktika (Lietuvos vyriausio administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A10-1831/2006, Nr. A525-1873/2008, Nr. A756-670/2008, Nr. A502-374/2008, Nr. A146-1261/2009 ir kt.). Pareiškėjo teigimu, apskaičiuodamas išeitinę pašalpą atsakovas neteisingai taikė galiojančius teisės aktus ir skaičiuodamas ištarnautą laiką išeitinei pašalpai gauti neįskaičiavo laikotarpio nuo 1982 m. gegužės 13 d. iki 1984 m. gegužės 15 d., iš viso 2 metų 2 dienų, t. y. faktinio prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiko, dėl ko apskaičiavo mažesnę išeitinę pašalpą dvejais mėnesiais. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. vasario 22 d. nutarimu, kuriame išaiškinta, kokia apimtimi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2007 m. sausio 18 d. redakcija) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą bei praleidus apskundimo terminą. Nurodė, kad atsakovas, išmokėdamas A. Z. priklausančią išeitinę kompensaciją ir išskaičiuodamas gyventojų pajamų mokestį, pasielgė teisėtai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2008 m. gruodžio 23 d. įstatymu Nr. XI-111 buvo pakeistas ir papildytas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2, 3, 5, 6, 7, 8, 9, 12, 131, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 27, 29, 30 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 181 straipsniu įstatymas. Minėtu pakeitimu įstatymų leidėjas pakeitė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnį, kurio 1 dalies 5 punkto nuostatas teismas išdėstė. Pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui pareiškėjui buvo išskaičiuoti mokesčiai nuo visos priskaičiuotos sumos. Teismo nuomone, nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktui, visos nuo 2009 m. sausio 1 d. darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos, išeitinės pašalpos), išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės (pvz., atleidžiami pagal Statuto 1 d. 4 p.) priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Toks įstatymo aiškinimas pagrįstas, nes Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas iš mokesčiu neapmokestinamų gyventojų pajamų aiškiai išskiria kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis, ar jos esmę atitinkanti sutartis ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Be to, minėta teisės norma nenumato išimčių vidaus tarnybos pareigūnams, atleidžiamiems iš tarnybos, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu.

Pareiškėjas savo skunde remiasi suformuota teismų praktika ir nurodo nutartis, priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tačiau pareiškėjo paminėtose bylose pareiškėjo atleidimo metu galiojo kitoks teisinis reguliavimas (ankstesnė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. redakcija).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo pareiškėjo stažą išeitinei kompensacijai (išmokai) ir tuo pagrindu nepagrįstai pareiškėjui išmokėjo 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio mažesnę išeitinę kompensaciją (išmoką). Nustatyta, kad Telšių AVPK 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 86-TE-157 „Dėl inspektoriaus A. Z. atleidimo iš vidaus tarnybos“ nuo 2011 m. birželio 27 d. atleido A. Z., nustatė, kad vidaus tarnybos stažas yra 21 m. 4 mėn. 15 d., tarnybos Lietuvos valstybei stažas – 21 m. 4 mėn. 15 d., tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti – 21 m. 4 mėn. 15 d., nepertraukiamas stažas išeitinei kompensacijai išmokėti – 19 m. 4 mėn. 9 d.; taip pat įsakymo 2 punkte nurodyta išmokėti pareiškėjui 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją (b. l. 22). Į pareiškėjo vidaus tarnybos stažą papildomai buvo įskaitytas laikotarpis, kai jis faktiškai tarnavo kitų valstybių ginkluotose pajėgose nuo 1982 m. gegužės 14 d. iki 1984 m. gegužės 13 d. (b. l. 22-27). Pareiškėjas tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1992 m. vasario 18 d. (b. l. 24, 27).

Teismas nurodė Statuto 57 straipsnio 1 ir 2 dalis ir pažymėjo, kad vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką ir laikotarpius, kurie įskaičiuojami į vidaus tarnybos stažą, reglamentuoja Statuto 37 straipsnio 1 dalis. Pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytą vidaus tarnybos stažą pareigūnui nustatoma kasmetinių atostogų trukmė, suteikiama galimybė įgyti kvalifikacinę kategoriją bei nustatomas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis (Statuto 37 str. 2 ir 3 d.). Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009 konstatavo, jog Statuto 37 straipsnyje nėra numatyta, kad pagal vidaus tarnybos stažą gali būti padidinama Statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija, todėl atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą padarė išvadą, kad vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas Statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui.

Iš teisės aktų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius – Statuto ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) – matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką. Tai lemia, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-571/2009). Nurodė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 30 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir pažymėjo, kad šiuo atveju į pareiškėjo nepertraukiamą tarnybos stažą, numatytą Statuto 57 straipsnio 2 dalyje, galėjo būti įskaičiuojamas tik laikas, kai pareiškėjas tarnavo vidaus reikalų tarnyboje.

III. Pareiškėjas A. Z. apeliaciniu skundu (b. l. 45-48) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas todėl, kad teismas savo sprendimą grindė abstrakčiai taikydamas naująją Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakciją, tačiau neatsižvelgė į kitus galiojančius teisės aktus ir į tai, kad pareiškėjo darbo sutartis buvo nutraukta ne dėl jo ar darbdavio kaltės, t. y. nereorganizavus, nelikvidavus darbdavio, o dėl ligos. Be to, teismas keistai interpretavo jo tarnybos laiką išeitinei kompensacijai gauti, t. y. rėmėsi atsakovo Telšių AVPK 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 86-TE-157, kuriame nurodytas pareiškėjo tarnybos Lietuvos valstybei stažas ir tarnybos laikas pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti yra 21 m. 4 mėn. 15 d., o stažas išeitinei kompensacijai išmokėti nurodytas tik 19 m. 4 mėn. 9 d. Teigia, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Lygių galimybių įstatymas) 7 straipsniu, elgesys su asmeniu, kai socialinės padėties pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, yra laikoma tiesiogine diskriminacija. Mano, jog iš pareiškėjui priklausiusios išeitinės pašalpos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio nepriteisimas diskriminuotų jį kitų policijos pareigūnų, atleistų iš tarnybos Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, tarpe.

Atsakovas Telšių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 55-57) su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Išdėsto, jog pareiškėjas savo atžvilgiu taiko netinkamas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Nagrinėjamu atveju yra aktualus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo l7 straipsnio 1 dalies 5 punktas. Visos nuo 2009 m. sausio 1 d. darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos) išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms. Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir Mokesčių administravimo įstatymas) 87 straipsnio 5 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos grąžinamos mokesčių mokėtojų prašymu. Mokesčių mokėtoju pagal šį Įstatymą laikomas asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, ir mokestį išskaičiuojantis asmuo. Pareiškėjas privalėjo kreiptis dėl, jo manymu, permokėtų mokesčių į mokesčių administratorių tiesiogiai ir prieš paduodamas skundą į teismą dėl išeitinės kompensacijos neišmokėtos dalies priteisimo spręsti šį klausimą ikiteismine tvarka ne tik per policijos įstaigą, bet ir per Valstybinę mokesčių inspekciją, kuriai buvo pervesta nuo pareiškėjo kompensacijos išskaičiuota suma. Be to, išeitinės kompensacijos pagal DK priskiriamos prie garantinių išmokų kaip darbuotojų socialinės garantijos. Jų paskirtis yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Išeitinių kompensacijų dydis nustatomas pagal pareigūno gautą darbo užmokestį ir tarnybos stažą. Kompensacija yra suprantama kaip atlyginimas, kuriuo siekiama kompensuoti nuolatinių Lietuvos gyventojų patirtas išlaidas, susijusias su darbu, paremti gyventojus bei atlyginti už tai, kas prarasta (pvz., komandiruotės išlaidos). Mano, kad mokant išeitines kompensacijas turi buti taikomos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, todėl išeitinės kompensacijos pagrįstai apmokestinamos apmokestinimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas iš atsakovo Telšių AVPK priteisti iš jam priklausiusios išeitinės pašalpos 2 236,13 Lt išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir įpareigoti Telšių AVPK perskaičiuoti pareiškėjui priklausiusią išeitinę kompensaciją, įtraukiant į tarnybos laikotarpį nuo 1982 m. gegužės 13 d. iki 1984 m. gegužės 15 d., t. y. faktinį prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiką, ir papildomai išmokėti dviejų mėnesių išeitinę kompensaciją.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino ir konstatavo, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktui, visos nuo 2009 m. sausio 1 d. darbdavio darbuotojui išmokamos kompensacijos, kai nutraukiama darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis, taip pat ir išeitinės kompensacijos (išeitinės išmokos, išeitinės pašalpos), išmokamos statutiniams valstybės tarnautojams, kurie privalomai atleidžiami dėl sveikatos būklės, priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms, taip pat padarė išvadą, kad į pareiškėjo nepertraukiamą tarnybos stažą, numatytą Statuto 57 straipsnio 2 dalyje, galėjo būti įskaičiuojamas tik laikas, kai pareiškėjas tarnavo vidaus reikalų tarnyboje.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog teismas abstrakčiai taikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakciją.

Taigi šiuo atveju ginčas kyla dėl to, ar pareiškėjui, kuris buvo atleistas iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai), pagal Statuto 57 straipsnį išmokėta kompensacija teisėtai apmokestinta gyventojų pajamų mokesčiu.

Statuto 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Taigi pareiškėjui, atsižvelgiant į Statuto 57 straipsnio nuostatas, buvo išmokėta skunde nurodyta kompensacija.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamos, kurios yra neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, yra nurodytos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnyje. Taigi pagal tokį teisinį reguliavimą, nuo visų gyventojo pajamų, jeigu jos nėra nurodytos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnyje, turi būti apskaičiuojamas ir mokamas gyventojų pajamų mokestis.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2008 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-111 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. gruodžio 30 d.) nustato, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Vadinasi, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas kompensacijos, mokamos gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas yra priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms.

Nors pagal Statuto nuostatas tarp vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir Vidaus reikalų ministerijos valdymo srities vidaus reikalų statutinių įstaigų speciali vidaus tarnybos sutartis nėra pasirašoma, tačiau mokesčių teisės prasme atleidimas iš vidaus tarnybos yra juridinis faktas, tolygus darbo sutarties esmę atitinkančios sutarties nutraukimui. Todėl pareiškėjui išmokėta Statuto 57 straipsnyje numatyta kompensacija yra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Atsižvelgiant į tai, atsakovas teisėtai išskaičiavo gyventojų pajamų mokestį iš pareiškėjui išmokėtos kompensacijos.

Skunde pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose suformuluota Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimo praktika nėra taikytina nagrinėjant šią administracinę bylą. Šiose bylose buvo aiškinama iki 2008 m. gruodžio 30 d. galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šiuo klausimu (2013 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2690/2013, 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2691/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2693/2013 ir kt.).

Pareiškėjo teigimu, apskaičiuodamas išeitinę pašalpą atsakovas neteisingai taikė galiojančius teisės aktus ir skaičiuodamas ištarnautą laiką išeitinei pašalpai gauti neįskaičiavo laikotarpio nuo 1982 m. gegužės 13 d. iki 1984 m. gegužės 15 d., t. y. faktinio prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiko.

Pažymėtina, jog pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį išeitinė kompensacija atleidžiamam pareigūnui iš vidaus tarnybos yra siejama su nepertraukiamu tarnybos stažu („kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems“). Aiškindamas Statuto 57 straipsnio 2 dalyje panaudotą sąvoką „nepertraukiamai ištarnavusiems“, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad žodžių junginys „pareigūnų ištarnavimas“ suponuoja situaciją, kai turintis pareigūno statusą asmuo tarnauja (dirba) vidaus tarnyboje. Todėl sprendžiant klausimą, ar asmuo, pretenduojantis gauti Statuto 57 straipsnio 2 dalyje numatytą išeitinę kompensaciją, turi tam tikrą šios kompensacijos dydį nulemiantį ištarnavimo laiką, būtina išaiškinti, ar tuo laiku jis turėjo pareigūno statusą Statuto taikymo prasme (2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2018/2012).

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gegužės 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-571/2009 nurodė, kad iš teisės aktų, reglamentuojančių vidaus tarnybos pareigūnų teisinius santykius – Vidaus tarnybos statuto ir Valstybės tarnybos įstatymo – matyti, kad juose nėra įtvirtinta taisyklių, kurios nustatytų nepertraukiamojo stažo skaičiavimo sąlygas ir tvarką, kas lemia, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, šiems teisiniams santykiams gali būti taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai. DK 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad nepertraukiamasis darbo stažas – tai laikas, dirbtas vienoje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje arba keliose įmonėse, įstaigose, organizacijose, jeigu iš vienos darbovietės į kitą buvo perkelta darbdavių susitarimu ar kitais pagrindais, nenutraukiančiais darbo stažo, arba jeigu darbo pertrauka neviršija nustatytų terminų.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog šiuo atveju į pareiškėjo nepertraukiamą tarnybos stažą, numatytą Statuto 57 straipsnio 2 dalyje, galėjo būti įskaičiuojamas tik laikas, kai pareiškėjas tarnavo vidaus reikalų tarnyboje, t. y. atsakovo apskaičiuotas nepertraukiamo stažo išeitinei kompensacijai išmokėti laikotarpis – 19 m. 4 mėn. 9 d., kuomet pareiškėjas tarnavo vidaus reikalų sistemoje. Darydamas tokią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aiškindamas nepertraukiamos tarnybos stažo institutą teismas yra nurodęs, kad Statuto 37 straipsnio 1 dalis reglamentuoja vidaus tarnybos stažo skaičiavimo tvarką ir laikotarpius, kurie įskaičiuojami į vidaus tarnybos stažą; pagal šio straipsnio 1 dalyje nustatytą vidaus tarnybos stažą pareigūnui nustatoma kasmetinių atostogų trukmė, suteikiama galimybė įgyti kvalifikacinę kategoriją bei nustatomas priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą dydis (Statuto 37 str. 2 ir 3 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, jog Statuto 37 straipsnyje nėra numatyta, kad pagal vidaus tarnybos stažą gali būti padidinama Statuto 57 straipsnyje numatyta išeitinė kompensacija, todėl, atsižvelgdamas į šį teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad vidaus tarnybos stažas negali būti prilyginamas Statuto 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam nepertraukiamam tarnybos stažui (2009 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-1542/2009).

Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs ne vieną administracinę bylą, kuriose pareiškėjai – vidaus tarnybos sistemos pareigūnai – nesutikimą su sprendimais dėl išeitinės išmokos dydžio grindė pozicija, kad išeitinė kompensacija turėtų būti skiriama ir mokama pagal turimą vidaus tarnybos stažą, suformavo nuoseklią praktiką, kad sulyginti Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje vartojamos nepertraukiamos vidaus tarnybos sąvokos su Vidaus tarnybos statuto 37 straipsnyje vartojama vidaus tarnybos stažo samprata nėra jokio teisinio pagrindo (2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-373/2011, 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1241/2010, 2011 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-460/2011, 2012 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-2971/2012 ir kt.). Taigi šiuo atveju nėra pagrindo įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjui pagal Statuto 57 straipsnio 2 dalį priklausiusią išeitinę kompensaciją, įskaičiuojant į ją faktinį prievartinės karo tarnybos SSRS ginkluotosiose pajėgose laiką.

Pareiškėjo argumentai, susiję su Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos įstatymo 16 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatomis ir Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 22 d. nutarimu, šiuo atveju yra nereikšmingi, kadangi byloje nagrinėjamas klausimas yra susijęs su pareiškėjo nepertraukiamu tarnybos stažu, o ne su tarnybos laiku pareigūnų ir karių valstybinei pensijai skirti.

Teisėjų kolegija taip pat nepritaria atsakovo argumentams, kad pareiškėjas atsižvelgiant į Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimus būtinai privalėjo prieš paduodamas skundą teismui dėl išeitinės kompensacijos neišmokėtos dalies priteisimo spręsti šį klausimą ikiteismine tvarka ne tik per jį, bet ir per Valstybinę mokesčių inspekciją, kuriai buvo pervesta nuo pareiškėjo kompensacijos išskaičiuota suma. Šiuo aspektu pažymėtina, jog pareiškėjas administracinėje byloje pateiktą reikalavimą kildina iš tarnybinių santykių, t. y. iš to, kad atsakovas nesilaikė Statuto 58 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos su atleidžiamu pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną ir su šio reikalavimo pažeidimu sieja teisių pažeidimą. Pastebėtina, jog šiuo atveju būtent nuo pareiškėjo valios priklausė, kokiu būdu jis gins galimai pažeistas teises, teisėtus interesus, t. y. kreipsis į teismą dėl atsakovo visiško neatsiskaitymo ar į mokesčių administratorių Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Vertindama pareiškėjo argumentus, susijusius su jo nurodoma diskriminacija, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Tai – bendroji diskriminaciją draudžianti nuostata, kuri plėtojama ir įgyvendinama kituose teisės aktuose, vienas iš kurių, kaip pagrįstai nurodo pareiškėjas, yra Lygių galimybių įstatymas. Lygių galimybių įstatyme yra nustatytas visų diskriminacijos formų (tiesioginės, netiesioginės, priekabiavimo, nurodymo diskriminuoti) dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu draudimas (2 str. 1 d.).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnį, yra pažymėjęs, kad lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą”, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims (1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas). Šis principas reikalauja, kad teisėje pagrindinės teisės ir pareigos būtų įtvirtintos visiems vienodai; šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, bet nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Lygybės principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas, 2012 m. birželio 29 d. nutarimas, 2013 m. gegužės 16 d. nutarimas ir kt.). Be to, pabrėžtina, jog lygiateisiškumo principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija, anot Konstitucinio Teismo, paprastai yra suprantama kaip asmens ar asmens grupių padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija apibendrindama nurodytus argumentus pažymi, jog iš nurodytų nuostatų matyti, kad valdžios ir valdymo institucijoms įstatymas nustato bendrą pareigą įgyvendinti lygias teises. Remdamosi savo kompetencija šios institucijos privalo užtikrinti, kad visuose jų rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose būtų įteisintos lygios asmenų teisės, nebent tokiam išskyrimui būtų objektyvus pateisinimas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytą Konstitucinio Teismo doktriną, pateiktus išaiškinimus, nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad jam iš priklausiusios išeitinės kompensacijos išskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio nepriteisimas diskriminuotų jį kitų policijos pareigūnų, atleistų iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, atžvilgiu. Pažymėtina, jog pareiškėjas šiuo atveju grįsdamas diskriminacijos buvimą save lygina su asmenimis, kuriems buvo taikytinas anksčiau galiojęs teisinis reguliavimas (t. y. iki 2008 m. gruodžio 30 d. pakeitimų galiojusi Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto redakcija). Pareiškėjas turėtų savo padėtį lyginti su asmenims, kurie yra atleidžiami iš tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, esant ginčui taikytinam teisiniam reguliavimui, tačiau pareiškėjas šiuo aspektu diskriminacijos nenurodo ir jos negrindžia. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad šuo atveju yra pažeidžiama Konstitucijos laiduojama pareiškėjo teisė būti traktuojamam vienodai su kitais asmenimis.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvoje įstatymų leidybos teisė priklauso Lietuvos Respublikos Seimui (Konstitucijos 67 str. 2 d.) ir vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios bylos faktines aplinkybes, pažymi, jog šiuo atveju negalima teigti, kad šioje teismo nutartyje aptarta teisinio reguliavimo raida buvo pažeistos pareiškėjo teisės, teisėti interesai ar lūkesčiai.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė šį ginčą reglamentuojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius