A-858-356-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-356/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00593-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4; 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal N. N. N. R. (N. R.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis N. R. su skundu (b. l. 1–7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-4 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. R. ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Skunde pareiškėjas rėmėsi Jungtinių tautų vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro valdybos Pabėgėlių statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo, sudaryto pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso, (toliau ir – Vadovas) 74 ir 75 straipsniais. Nurodė išvykimo iš kilmės šalies motyvus, kurie iš esmės atitinka jo tėvo R. R. ir motinos M. R. išvykimo motyvus, nes pareiškėjas tuo metu dar buvo nepilnametis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012 nagrinėjo pareiškėjo tėvo R. R. apeliacinį skundą ir nustatė aplinkybes, kuriomis būtina remtis ir šioje byloje: „Pareiškėjo (R. R.) pabėgimo iš kilmės valstybės paskata yra (duomenys neskelbtini) mieste 2010 m. birželio mėnesį vykę neramumai. Pareiškėjo (R. R.) apklausoje nurodyti jo atžvilgiu įvykdyti veiksmai vertintini kaip galintys sukelti pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. (duomenys neskelbtini) įvykiai sukėlė sunkias pasekmes, palietė platų asmenų ratą, buvo labai žiaurūs, smurtas naudotas atsižvelgiant į tautybę. Pareiškėjo (R. R.) pasakojimas, dėl jo turto sunaikinimo, su tuo susijusio gyvenamosios vietos palikimo, jo sulaikymo ir sumušimo savo esme gali būti vertinamas kaip tautybės pagrindu patirtas persekiojimas.“ Faktas, kad pats pareiškėjas minėtų įvykių metu nepatyrė smurto tautinės diskriminacijos pagrindu pats savaime neįrodo, kad jai ir jos vaikams pavojus negrėsė. Taigi, pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 86 straipsnio 1 dalies kriterijus ir jam gali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas manė, kad Migracijos departamentas neteisingai teigia, jog diskriminacija tautos atžvilgiu pati savaime nėra pakankama priežastis pripažinti asmenį pabėgėliu, o 2010 m. birželio mėn. vykusiosios (duomenys neskelbtini) žudynės nelaikytinos patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu. Nurodė, kad Vadovo 74 straipsnyje teigiama, jog persekiojimas dėl tautybės gali reikštis priešišku požiūriu ar priemonėmis, taikomomis prieš tautinę (etninę, kalbinę) mažumą, o tam tikromis aplinkybėmis vien priklausymas tokiai mažumai gali tapti visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam priežastimi. To paties Vadovo 75 straipsnyje reglamentuota, kad dviejų ar daugiau etninių grupių sambūvis vienos valstybės viduje gali sukelti konfliktinių situacijų, taip pat persekiojimą ar pavojų būti persekiojamam. Pareiškėjo tėvo teigimu (duomenys neskelbtini), o ypatingai (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) tautybės asmeniui nėra įmanoma ramiai gyventi. Policijos pareigūnai nuolat stabdo (duomenys neskelbtini) vairuojamus automobilius, reikalauja kyšių, turtingesnius (duomenys neskelbtini) dažnai sulaiko ir reikalauja išpirkų, civiliai (duomenys neskelbtini) dažnai įvairiais būdais užgaulioja įvairiose vietose.

Atkreipė dėmesį, jog Išvadoje atsakovas remiasi 2012 m. birželio 6 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus pažyma Nr. KGZ-15/6-9-6-11, kurioje mini tik politinius pokyčius šalyje, tačiau niekaip neparodo tikrosios padėties dėl šalyje vyraujančio tautinio persekiojimo ir diskriminacijos (duomenys neskelbtini) tautos atžvilgiu.

Teigė, jog Migracijos departamentas nepagrįstai neigia aplinkybę, kad pareiškėjo tėvas R. R. (duomenys neskelbtini) buvo persekiojamas dėl giminystės ryšių su buvusiu (duomenys neskelbtini) parlamentaru I. A. Pirminės apklausos metu paaiškino, kad jo tėvas R. R. dirbo I. A. vairuotoju; (duomenys neskelbtini) parlamentaras I. A. yra jo dėdė. Vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012, Migracijos departamentas turėjo išsamiai ir nuosekliai išsiaiškinti giminystės ryšį tarp R. R. ir I. A., tačiau atliko vienintelius veiksmus – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariato Migracijos poskyrio pareigūnų pagalba apklausė R. R. tėvą N. A., kuris beveik nieko nežinodamas apie savo sūnaus gyvenimą ir nenorėdamas kaip nors jam kenkti, tyčia neatskleidė giminystės ryšio tarp jo ir (duomenys neskelbtini) parlamentaro. Pažymėjo, kad atsakovo atliktų veiksmų akivaizdžiai nepakanka, jog jis galėtų pagrįstai teigti, kad R. R. ir I. A. nėra giminaičiai, todėl atsakovas negali remtis šia aplinkybe.

Manė, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, teigdamas, jog nėra priežasčių pareiškėjo atžvilgiu taikyti UTPĮ 87 straipsnio 1 dalies nuostatų. Tokį sprendimą atsakovas priėmė pasiremdamas neva esminiais prieštaravimais tarp N. R., jo motinos M. R. ir tėvo R. R. pasakojimų, kurie turėjo esminės įtakos prieglobsčio suteikimui. Tačiau nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priėmęs sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012, konstatavo priešingai. Teismo teigimu, „pareiškėjo (R. R.) ir jo žmonos (M. R.) parodymų nesutapimų negalima laikyti esminiais. Vertindama atsakovo nustatytus prieštaravimus tarp pareiškėjo apklausų metu pateiktų faktų teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad pasakojami įvykiai buvo ypatingai žiaurūs, čia pat buvo žudomi ir žalojami giminės, artimieji, pažįstami, deginami aplinkui esantys namai. Pareiškėjo (R. R.) pasakojimai atitinka Migracijos departamento 2011 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. KGZ-(15/6-15)-13-24 pateiktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) įvykius, vertinti pareiškėją (R. R.) kaip nepatikimą nėra pagrindo." Nėra aišku, kodėl Migracijos departamentas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutinio ir neskundžiamo sprendimo, kuriuo privalėjo remtis, nuostatas ir pakartotinai priėmė tokį patį sprendimą tos pačios ankstesnės medžiagos pagrindu.

Paaiškino, kad išvykimo metu pareiškėjui buvo tik 15 metų. Už tokio amžiaus vaikus yra atsakingi jų tėvai. Pirminės apklausos protokole jis paminėjo, kad dokumentai buvo pas tėvus, o patikrinimo punktą jie perėjo sklandžiai. Atsižvelgiant į jauną jo amžių 2010 metais, darytina išvada, kad jis iš tiesų negalėjo žinoti informacijos, kaip jo tėvai gavo jam dokumentus ir su kokiais būtent dokumentais jis išskrido, tuo labiau, kad pareiškėjo tėvas yra paaiškinęs, jog dokumentus padėjo gauti jo sesuo gyvenanti (duomenys neskelbtini).

Pabrėžė, jog Migracijos departamento pareigūnai su visa šeima bendravo kaip su baudžiamąjį nusikaltimą padariusiais asmenimis, apklausa savo pobūdžiu labiau priminė tardymą, buvo daromas psichologinis spaudimas ir iškraipoma pateikta informacija. Atsižvelgęs į įvykius, kuriuos jam teko išgyventi, į patirtą stresą apklausos metu, darė išvadą, kad jam buvo sunku prisiminti net ir elementarius dalykus, kurių jis buvo klausiamas. Dėl šių priežasčių jis mažai ir nenoriai bendravo su Migracijos departamento pareigūnais, atsakinėjo tik į pateiktus jam klausimus.

Apklausos protokole nėra duomenų apie tai, kad jam būtų užduotas klausimas apie tėvo turimą verslą, todėl tokios informacijos jis negalėjo pateikti. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjas kalba pamokytas tėvų, klaidina tyrimą ir teikia tikrovės neatitinkančią informaciją.

Pažymėjo, jog jis nebuvo tinkamai supažindintas su sprendimu dėl jo prieglobsčio prašymo, buvo perskaitytos tik kelios sprendimo eilutės, pasakyta, kad jam nebus suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje ir neišaiškinta visa sprendimo esmė. Jis nebuvo supažindintas su 2013 m. vasario 4 d. Migracijos departamento išvada Nr. (15/6-9)-13PR-4RN, kurios pagrindu priimtas skundžiamas sprendimas ir kuri yra neatskiriama šio sprendimo dalis. Tokios aplinkybės iš esmės pažeidžia UTPĮ 82 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Teigė, kad, Migracijos departamento nuomone, jo gyvenamoji vieta yra etninių konfliktų nepaliestame (duomenys neskelbtini) mieste, tačiau šios išvados atsakovas nepagrindė objektyviais įrodymais. Nurodė, jog jo tėvo R. R. administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012 priimtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime pateiktais faktais yra nustatyta, jog „atsakovo padaryta išvada, kad 2010 m. birželio mėn. vykusių neramumų metu pareiškėjas (R. R.) gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, teisėjų kolegijos vertinimu nėra pagrįsta, o paskutinė pareiškėjo (R. R.) gyvenamoji vieta neramumų (duomenys neskelbtini) mieste laiku buvo (duomenys neskelbtini) mieste". Manė, kad atsakovas, darydamas minėtą išvadą, nesivadovavo jokia naujai surinkta ir pateikta teismui medžiaga, neatsižvelgė į jam privalomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą.

Pažymėjo, kad tiek jo prieglobsčio prašymas, tiek šis skundas yra glaudžiai susiję ir iš esmės sąlygoti jo tėvo R. R. prieglobsčio prašymo pagrindų, todėl skundas galėtų būti tinkamai išnagrinėtas ir teisingas sprendimas byloje priimtas tik įvertinus R. R. 2013 m. vasario 21 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduotame skunde dėl Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-3 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. R. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)" panaikinimo nurodytas aplinkybes bei atsižvelgiant į administracinėje byloje pagal R. R. skundą priimtą sprendimą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 32-35) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendimą, kuriuo teismas patenkino M. R., N. R., K. R., M. R. skundą, Migracijos departamento 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimus Nr.( 1576-15) 12PR-77, Nr.(15/6-15)12PR-78, Nr.(15/6-15)12PR-79, Nr.(15/6-15)12PR-80 dėl prieglobsčio nesuteikimo minėtiems (duomenys neskelbtini) piliečiams panaikino bei įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti M. R. ir jos vaikų prieglobsčio prašymą, iš naujo atliko išsamų tyrimą, kurio pagrindu priėmė skundžiamą sprendimą. Nurodė, kad N. R. niekada nepriklausė jokioms politinėms partijoms ar religinėms organizacijoms, niekada nedalyvavo partinių, politinių ar religinių organizacijų veikloje, išpažįsta musulmonų tikėjimą ir dėl nurodytų priežasčių persekiojimo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) nepatyrė. Manė, kad nėra pagrindo teigti, jog sugrįžus į kilmės valstybę pareiškėjas galėtų patirti persekiojimą dėl nurodytų priežasčių.

Migracijos departamentas įvertino N. R. individualaus bei bendro pobūdžio aplinkybes dėl diskriminacinio pobūdžio persekiojimo, nukreipto prieš jį (duomenys neskelbtini) dėl jo (duomenys neskelbtini) tautybės. N. R. iš kilmės valstybės išvyko kartu su šeima – motina M. R., tėvu R. R., broliu K. R. bei seserimi M. R.. Remiantis jo tėvų pasakojimu, jų išvykimą iš kilmės valstybės sąlygojo 2010 m. birželio 10 d. (duomenys neskelbtini) prasidėję etniniai neramumai, kurių metu žuvo beveik 500 (duomenys neskelbtini), tūkstančiai buvo sužeisti, maždaug 111 tūkst. pasislėpė gretimame (duomenys neskelbtini), dar 300 tūkst. žmonių pabėgo palikę namus, kurių daugelį sugriovė ir sudegino plėšikautojai. Nepaisant to, pabrėžė, kad tokio pobūdžio veiksmai N. R. atžvilgiu negali būti vertinami kaip „persekiojimas" Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio 1 dalies prasme, jam gresiantį pavojų bei baimės grįžti į kilmės šalį pagrįstumą reikėtų vertinti atsižvelgiant į dabartinę padėtį (duomenys neskelbtini) bei į N. R. pateiktų individualaus pobūdžio aplinkybių visumą. Pažymėjo, kad tariamos diskriminacijos apraiškos dėl tautybės prieglobsčio prašytojo atžvilgiu nesuponuoja nuomonės, kad visiems (duomenys neskelbtini), gyvenantiems (duomenys neskelbtini), turi būti suteiktas pabėgėlio statusas, t. y. šiuo atveju vien tik to fakto, kad asmuo priklauso (duomenys neskelbtini) tautinei mažumai ir atvyko iš (duomenys neskelbtini), neužtenka, jog jo prašymas atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio reikalavimus. Prieglobsčio prašytojas turi įrodyti, kad jaučia visiškai pagrįstą persekiojimo baimę dėl savo tautybės.

Manė, jog pagrįstai buvo konstatuota, kad 2010 m. birželio mėn. įvykęs konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) nelaikytinas patikimu ir pakankamu individualios grėsmės įrodymu, nėra pagrindo teigti, kad (duomenys neskelbtini) gyvenantiems etniniams (duomenys neskelbtini), tame tarpe ir N. R., gresia diskriminacinio pobūdžio persekiojimo veiksmai apibrėžti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečio prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 66. 1 punktu, kurie kiltų dėl jų priklausymo (duomenys neskelbtini) etninei grupei.

Pabrėžė, jog pareiškėjo teiginiai, kad Migracijos departamento darbuotoja apklausos metu „naudojo spaudimą", Migracijos departamentui yra nesuprantami, nes Tvarkos aprašo 63 punktu nustatyta, kad Migracijos departamento valstybės tarnautojas, nagrinėjantis prieglobsčio prašymą turi apklausti prieglobsčio prašytoją, o prireikus atlikti papildomą apklausą. Prieglobsčio prašytojo teiginiai dėl neva jo jauno amžiaus ir apklausos metu negalėjimo pateikti tikrovę atitinkančią informaciją yra nepagrįsti, nes apklausos metu pareiškėjas buvo supažindintas su jo teisėmis ir pareigomis teikti tikrovę atitinkančią informaciją, apklausoje dalyvavo vertėjas į (duomenys neskelbtini) kalbą.

Nurodė, jog kita išvykimo priežastis – šeima. N. R. išvyko iš (duomenys neskelbtini), R. R. teigimu, nes jis buvo persekiojimas dėl jo giminystės su buvusiu (duomenys neskelbtini) Parlamento nariu I. A.. N. R. apie tai pateikė minimalius paaiškinimus, kad jo tėvas dirbo dėdės I. vairuotoju. Migracijos departamentas, įvertinęs visą R. R. asmens byloje Nr. KGZ 0014 esančią informaciją, tame tarpe ir jam tariamai gresiantį pavojų dėl giminystės ryšio su I. A., t. y. priklausymo tam tikrai socialinei grupei, priėmė sprendimą nesuteikti R.

R. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas konstatavo, kad N. R. nepateikė jokios patikimos bei objektyvios informacijos, kad jis pagrįstai bijo būti persekiojamas (duomenys neskelbtini) Respublikoje dėl vieno (ar keleto) 1951 m. Ženevos konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso" (toliau – ir Konvencija) numatytų pagrindų, t. y. rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba dėl politinių įsitikinimų, todėl vadovaujantis išvardintų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų įvykdymo sąlygomis, pareiškėjas nebuvo pripažintas pabėgėliu Lietuvos Respublikoje.

Pažymėjo, kad tuo atveju, kai prieglobsčio prašytojas neatitinka pabėgėlio statuso suteikimo kriterijų pagal 1951 m. Ženevos konvenciją „Dėl pabėgėlių statuso", turi būti įvertinama papildomos apsaugos suteikimo galimybė. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 87 straipsnį, gali būti suteikta papildoma apsauga prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

Teigė, jog vertinant papildomos apsaugos N. R. suteikimo galimybę buvo nustatyti esminiai prieštaravimai. Pagrįstų abejonių buvo dėl N. R. išvykimo iš kilmės valstybės bei atvykimo į (duomenys neskelbtini) aplinkybės, kurių apklausos metu minėtas užsienietis negalėjo paaiškinti. Taip pat minėtų aplinkybių pareiškėjas nepaaiškino ir pateikdamas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymėjo, kad ištyręs ir įvertinęs visą turimą informaciją Migracijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas sąmoningai klaidino tyrimą, nebuvo sąžiningas, pateikė prieštaringą informaciją. Nustatytų esminių prieštaravimų visuma tarp patvirtintų faktų bei N. R. ir jo šeimos narių pasakojimų pagrįstai leido daryti išvadą, kad iki išvykstant iš kilmės valstybės N. R. nuolatinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) mieste. Nors N. R. buvo informuotas apie pareigą prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu suteikti tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus (prieglobsčio prašytojas buvo supažindintas su teisėmis ir pareigomis, tai patvirtina jo parašas apklausos protokole), tikėtina kad jis pamokytas tėvų siekė įrodyti, jog nuolatinė jo, kaip ir šeimos, gyvenamoji vieta kilmės valstybėje yra (duomenys neskelbtini), t. y. labiausiai per 2010 m. riaušes nukentėjusiame rajone. Todėl pagrįstai buvo konstatuota, kad visa jo papasakota istorija kaip ir jo tėvo giminystės ryšiai su buvusiu (duomenys neskelbtini) Parlamento nariu I. A. yra pramanyti, turint vienintelį tikslą apgaulės būdu įteisinti savo buvimą Europos Sąjungoje. Kaip nurodyta aukščiau, tai patvirtina nustatyti esminiai prieštaravimai.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės, nes vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą, Migracijos departamentas iš naujo atliko išsamų tyrimą, kurio pagrindu priėmė skundžiamą sprendimą: kreipėsi į Užsienių reikalų ministeriją dėl naujausios informacijos apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini); o 2012 m. birželio 6 d. buvo parengta nauja pažyma Nr. KGZ-15/6-9-6-11.

Manė, kad pareiškėjas sąmoningai klaidina teismą, bandydamas sudaryti įspūdį, jog yra tam tikrų lemiamų aplinkybių, į kurias tiesiog nebuvo atsižvelgta, nors iš tikrųjų visa informacija, kurią užsienietis norėjo atskleisti Lietuvos Respublikos pareigūnams, buvo pateikta bei užfiksuota tinkamai, nepažeidžiant prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūrinių reikalavimų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu (b. l. 73-88) pareiškėjo N. R. skundą tenkino – panaikino Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-4 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui N. R.“ ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 12 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties" 86 straipsnio 1 dalimi, 87, 88 straipsniais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečio prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 66.1 punktu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2516-168/2013.

Atkreipė dėmesį, kad šioje administracinėje byloje pagal N. R. skundą dėl Migracijos departamento sprendimo atsakovas nurodo analogiškas aplinkybes kaip ir minėtoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2516-168/2013 pagal R. R. – pareiškėjo tėvo skundą dėl Migracijos departamento sprendimo. Pažymėjo, kad nors Lietuvos vyriausias administracinis teismas jau pasisakė dėl abejonės privilegijos taikymo, Migracijos departamentas dar kartą daro priešingą išvadą, iš esmės nenurodydamas jokių naujų nustatytų aplinkybių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė ir dėl pareiškėjo šeimos nuolatinės gyvenamosios vietos, tačiau ir vėl daroma priešinga išvada, nepagrindžiant jos kokiomis nors iš esmės skirtingomis aplinkybėmis. Nurodė, kad pareiškėjo penkių asmenų šeima buvo perduota Lietuvai Latvijos pareigūnų ir perdavimo metu pareiškėjo tėvas R. R. pareiškė prašymą dėl prieglobsčio visai šeimai. Šioje byloje pareiškėjas teigė, jog jis nežino visų smulkmenų, nes buvo nepilnametis, todėl jo šeimos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys bus nustatytos byloje nagrinėjant tėvų skundus, prašė remtis šiose bylose nustatytomis aplinkybėmis.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovas taip pat savo poziciją grindė aplinkybėmis, kurios nustatytos nagrinėjant R. R. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Šioje byloje ginčijamame sprendime išvados padarytos remiantis ir ta aplinkybe, kad R. R. atžvilgiu Migracijos departamentas priėmė neigiamą sprendimą, o aplinkybės, kuriomis savo poziciją grindžia pareiškėjas, laikytinos neteisingomis, todėl prašymas negali būti tenkinamas. Atsakydamas į tai, teismas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismas pilnai tenkino R. R. skundą, pripažinęs, kad atsakovo atliktas tyrimas nelaikytinas atitinkančiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime pateiktus išaiškinimus.

Pažymėjo, kad, pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas. Todėl atsakovo nurodomas aplinkybes ir šioje byloje teismas vertino kaip neišsamiai įvertintas, neatitinkančias Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, o tyrimą laikė nevisapusišku.

III. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 98-100) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais:

1. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi neįsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2516-168/2013. Dėl šios priežasties teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas.

2. Teismas pažeidė proceso šalių interesų pusiausvyros principą, nes minėtu sprendimu visiškai ignoravo, nenagrinėjo Migracijos departamento pateiktų dokumentų bei naujai nustatytų faktų ir padarytų išvadų. Teismas pareiškėjo N. R. pateiktas aplinkybes vertino vienpusiškai pareiškėjos naudai, nenagrinėdamas jų individualiai. Teismas neatsižvelgė ir nevertino to, kad Migracijos departamentas, vertindamas tarptautinės apsaugos suteikimo galimybę N. R., atliko naują išsamų tyrimą, t. y. išnagrinėjo naujai pateiktus asmens dokumentus, atliko pareiškėjo N. R. bei jo tėvo R. R. apklausas, kurias tinkamai užfiksavo prieglobsčio prašytojo apklausos protokole dėl prieglobsčio suteikimo (yra asmens bylose, kurios perduotos Vilniaus apygardos administraciniam teismui), palygino jų pasakojimus, įvertino asmens dokumentus bei jų gavimo aplinkybes, nustatė esminius prieštaravimus tarp papasakotų faktų bei dokumentų gavimo aplinkybių.

3. Teismas, vertindamas prieglobsčio teisės aktų taikymą, nurodo, kad 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlio statuso 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog pabėgėlio statusą nustato šalies, kurioje yra nuolatinė jo gyvenamoji vieta, įstatymai arba, jei nuolatinės gyvenamosios vietos jis neturi, įstatymai tos šalies, kurioje jis gyvena. Migracijos departamentui yra nesuprantama kaip ir kodėl nuostata, apibrėžianti pabėgėlių teisinį statusą, jų teises, pareigas prieglobsčio šalyje bei elgesį su jais, gali/turi būti taikoma nustatant tarptautinės apsaugos poreikį prieglobsčio besikreipiančiam asmeniui. Be to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, rėmėsi Tvarkos aprašo 66.1 punkto redakcija, negaliojančia nuo 2007 m. gegužės 4 d. Taigi teismas pažeidė kompetencijos bei visapusiško bylos nagrinėjimo principą.

Pareiškėjas N. R. atsiliepimu (b. l. 121-125) į atsakovo Migracijos departamento apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas jo tėvo R. R. administracinėje byloje Nr. 1-2516-168/2013 buvo priimtas 2013 m. birželio 7 d. Dėl šio sprendimo Migracijos departamento apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas galimai praleidus įstatyme nustatytus apeliacinio skundo pateikimo terminus. ABTĮ 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog neapskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui, kas suteikia pagrindą teigti, kad 2013 m. birželio 7 d. teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2516-168/2513, kuriuo rėmėsi teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą, įsiteisėjo dar 2013 m. birželio 21 d. ir teismo sprendimo priėmimo bei paskelbimo šioje byloje metu, t. y. 2013 m. liepos 1 d., jau buvo įsiteisėjęs ir vykdytinas. Net ir tuo atveju, jeigu teismas skundžiamame sprendime būtų vadovavęsis dar neįsiteisėjusiame 2013 m. birželio 7 d. sprendime padarytomis išvadomis, arba nurodyto sprendimo apskritai nesant, neatmestina, kad teismo argumentai šioje administracinėje byloje priimtame sprendime būtų analogiški kaip ir 2013 m. birželio 7 d. sprendime.

Migracijos departamentas klaidingai teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išimtinai vadovavosi tik 2013 m. birželio 7 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. 1-2516-168/2013. Teismas, priimdamas sprendimą, analizavo tai, kokius įpareigojimus Migracijos departamentui 2012 m. kovo 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-1928/2012 buvo nustatęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertino tai, ar Migracijos departamentas, iš naujo vertindamas pareiškėjo, jo tėvo ir motinos prašymus suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, vadovavosi pateiktais nurodymais. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad teismas bylą išnagrinėjo iš esmės, ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių pateiktus žodinius paaiškinimus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Palyginus abiejų Tvarkos aprašo 66.1 punktų redakcijas, darytina išvada, kad teismo sprendimo esmė, net ir pritaikius senosios redakcijos 66.1 punktą, nekinta. Pagal naujosios redakcijos nuostatą, pareiškėjas atitinka prieglobsčio prašytojo statusą norinčiam gauti asmeniui keliamus reikalavimus, kadangi pagrįstai bijo būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl patiriamos diskriminacijos ir persekiojimo tautiniu pagrindu bei dėl priklausymo atitinkamai socialinei grupei; patyrė persekiojimą kilmės valstybėje; nėra pagrindo manyti, kad persekiojimas nepasikartos; persekiojimo metu buvo sunkiai pažeistos jo, kaip žmogaus teisės, prieš jį panaudotas psichologinis smurtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-4 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. R.“ teisėtumą ir pagrįstumą.

Ginčijamu sprendimu nuspręsta nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjo pateikti argumentai nėra susiję su Lietuvos Respublikos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis. Migracijos departamento sprendimu taip pat atsisakyta suteikti (duomenys neskelbtini) piliečiui N. R. papildomą apsaugą, nesant priežasčių šiam asmeniui taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, kadangi prieglobsčio prašytojas nepateikė jokių objektyvių, tiesiogiai su juo susijusių aplinkybių, leidžiančių manyti, kad (duomenys neskelbtini) bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės.

Pirmosios instancijos teismas Migracijos departamento 2013 m. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-4 panaikino ir įpareigojo atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas 2012 m. birželio 6 d. pažymoje nepakankamai išsamiai išanalizavo joje pateiktą informaciją ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo tėvui R. R. nėra pavojaus, nes jis nepriskiriamas rizikos grupėms, nevertinti jo galimos giminystės ryšiai su I. A., kaip galima grėsmė dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) tautybei. Skirtingai, nei sprendime teigia atsakovas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime Nr. A822-1928/2012 konstatuota, kad R. R. šeimos gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini), priešingai pasisakyta ir dėl abejonės privilegijos principo taikymo. Todėl atsakovas neišsamiai įvertino sprendime nurodytas aplinkybes, jos neatitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimų, tyrimas laikytinas nevisapusišku.

Lietuvos Respublikoje prieglobsčio suteikimo tvarką reglamentuoja įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties”. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pabėgėlio statusas gali būti suteiktas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio įstatymo 88 straipsnyje.

Minėtos teisės normos leidžia teigti, kad pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo, konstatavimu. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio.

Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų nuostatas 9 straipsnio, kurį įgyvendina Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnis bei Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361, 66.1 punktas, 1 dalį persekiojimo veiksmai pagal Ženevos konvencijos 1A straipsnį turi būti:

a) pakankamai rimti savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, kurių negalima varžyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kurie yra pakankamai sunkūs, kad veiktų asmenį panašiai kaip minėta a punkte; o pagal to paties straipsnio 2 dalį persekiojimo veiksmai pagal šio straipsnio 1 dalį inter alia gali būti tokios formos:

a) fizinio ir psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą;

b) teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba taikomos diskriminuojant;

c) persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojantis;

d) atsiteisimo neigimas, kurio rezultatas yra neproporcingas ir diskriminuojantis baudimas;

e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, nurodytus išimties sąlygose, nustatytose 12 straipsnio 2 dalyje;

f) prieš lytį ar vaikus nukreipti veiksmai; pagal to paties straipsnio 3 dalį pagal 2 straipsnio c punktą turi būti sąsaja tarp 10 straipsnyje minimų priežasčių ir persekiojimo veiksmų pagal šio straipsnio 1 dalį. Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 10 straipsnio, kurį įgyvendina taip pat įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnis bei Tvarkos aprašo 66.1 punktas, nustatytos persekiojimo priežastys, į kurias atsižvelgia valstybė, 2 dalį vertinant, ar prašytojas turi pagrįstos baimės būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, kurios sukelia persekiojimą, jei tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo dalyvis. Pagal 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyvos 2004/83/EB 6 straipsnį, kurį įgyvendina taip pat įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” 86 straipsnis, persekiojimo ar smurto dalyviai yra šie:

a) valstybė;

b) valstybę ar žymią valstybės teritoriją valdančios partijos ar organizacijos;

c) nevalstybiniai dalyviai, jei galima įrodyti, kad a ir b punktuose minimi dalyviai, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti apsaugą nuo persekiojimo arba smurto, kaip nustatyta 7 straipsnyje.

Pareiškėjas pagrindą suteikti jam prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą) iš esmės siejo su aplinkybėmis, kurios susijusios su jo tėvu R. R. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A822-1928/2012) patenkino R. R. apeliacinį skundą ir panaikinęs Migracijos departamento 2011 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-76 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui R. R.“ įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2516-168/2013) dar kartą įpareigojo atsakovą išnagrinėti R. R. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, panaikinęs Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimą Nr. (15/6-9)-12PR-3.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimas šiuo metu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama šią administracinę bylą, atsižvelgia į Vilniaus apygardos administracinio teismo minėtu sprendimu konstatuotas aplinkybes bei padarytas išvadas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2516-168/2013, kuris teismų informacinės sistemos “LITEKO” duomenimis įsiteisėjo 2013 m. birželio 22 d. Taigi, priešingai nei teigia atsakovas, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant 2013 m. liepos 1 d. sprendimą nagrinėjamoje byloje, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimas jau buvo įsiteisėjęs. Minėtame 2013 m. birželio 7 d. sprendime pirmosios instancijos teismas yra konstatavęs, kad atsakovo sprendime nenagrinėtos 2012 m. birželio 6 d. pažymoje išdėstytos aplinkybės, susijusios su R. R. ir I. A. giminystės ryšiais ir galimos grėsmės dėl jo priklausymo (duomenys neskelbtini) tautai. R. R. nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus duomenis apie jo galimą giminystę su I. A.. Atsakovo išvada, jog pareiškėjo R. R. atžvilgiu netaikytinas abejonės privilegijos principas, numatytas UTPĮ 83 straipsnio 1 dalyje, nepagrįsta, kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime konstatuota, kad abejonės privilegija šiuo atveju turi būti taikoma. Aplinkybė, kad pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) mieste jau buvo konstatuota minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. III-1032-815/2012, be kita ko, konstatuota, jog pareiškėjo motinos M. R. pasakojimai atitinka Migracijos departamento 2011 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. KGZ-(15/6-15)-13-24 pateiktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) įvykius, jos apklausose išdėstyti išgyvenimai nelaikytini esmingai skirtingais. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie galėtų pagrįsti atsakovo padarytą išvadą, kad pareiškėjai gyveno ne (duomenys neskelbtini), o (duomenys neskelbtini) mieste, todėl atsakovas nepagrįstai rėmėsi UTPĮ 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtimi iš abejonės privilegijos taisyklės.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Migracijos departamento atliktą naują išsamų tyrimą, t. y. naujai pateiktus asmens dokumentus, N. N. R. ir jo tėvo R. R. apklausas, kurias tinkamai užfiksavo prieglobsčio prašytojo apklausos protokole, palygino jų pasakojimus, nustatė esminius prieštaravimus, teisėjų kolegija pažymi, kad visos atsakovo minimos aplinkybės, kaip ir Migracijos departamento 2012 m. birželio 6 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-9-6-11 („Apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pasienio apsaugos tarnybos centrinį aparatą, pasieniečių dalyvavimą 2010 m. įvykiuose šalies pietinėse srityse, dėl 2010 m. tarpetninių susirėmimų organizavimo teisiamų (duomenys neskelbtini) giminių persekiojimą“) pateikta informacija iš esmės buvo aptartos ir atitinkamai įvertintos Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendime. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs visas nurodytas aplinkybes sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo padaryta išvada, jog papildomas tyrimas nėra pakankamas spręsti, kad pareiškėjui, kaip (duomenys neskelbtini) tautybės asmeniui, negresia persekiojimas dėl tautybės, tinkamai neištyrus ir neįvertinus jo giminystės ryšių su I. A.. Pažymėtina, kad Migracijos departamento 2013 m. vasario 4 d. priimtoje individualioje išvadoje „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui N. R.“ nėra analizuojama situacija, susijusi su pareiškėjo giminystės ryšiais, ir galima jos įtaka pareiškėjo nurodomai iškilusiai baimei pagrįsti. Todėl teisėjų kolegija daro analogišką išvadą, kad atsakovas nepakankamai išsamiai išanalizavo ir 2012 m. birželio 6 d. pažymoje pateiktą informaciją.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad dėl atsakovo nurodomų pareiškėjo, jo motinos ir jo tėvo apklausose neva esančių prieštaravimų, t. y. pasakojimų nesutapimų, nurodant aplinkybes, kaip jie iš namų pateko į Onkologinę ligoninę (pareiškėjas teigė, kad į ligoninę nuėjo pėsčiomis, o žmona aiškino, kad pirmiausia nuėjo pas tėvus, pasiėmė automobilį ir nuvažiavo į Onkologinę ligoninę), kaip sužinojo apie pareiškėjo sulaikymą bei reikalaujamą išpirką (pareiškėjas sakė, kad paskambino, o jo žmona aiškino, kad gavo laišką), ir gyvenamosios vietos nustatymo, jau yra pasisakyta anksčiau minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendime.

Pažymėtina, kad Migracijos departamento 2012 m. birželio 6 d. pažymoje Nr. KGZ-15/6-9-6-11, be kita ko, nurodyta, jog dėl 2010 m. birželio įvykių buvo iškelta 5 tūkst. baudžiamųjų bylų, 83 proc. patrauktųjų baudžiamojon atsakomybėn buvo (duomenys neskelbtini), nors būtent jie sudarė žuvusiųjų daugumą. Jiems buvo bandoma suversti visą atsakomybę už smurtą. Teismo procesai šalies pietuose buvo lydimi tarptautinių teisingo teismo standartų pažeidimų. Kaltinamieji – daugiausia (duomenys neskelbtini) – pripažįstami kaltais ir nuteisiami nuo kelerių metų iki gyvos galvos trukmės bausmėmis iš esmės pasiremiant prisipažinimais, išgautais kankinant. Aukščiausiasis Teismas paprastai patvirtina tokius nuosprendžius, nepalikdamas nuteistiesiems kitų teisinės gynybos galimybių nacionaliniu lygiu. Priešiškumo ir prievartos atmosferoje, kurioje vyko teismo procesai, buvo pažeidinėjama teisiamųjų teisė į teisingą teismą. Advokatai, ginantys (duomenys neskelbtini), patiria spaudimą ir yra fiziškai užpuldinėjami.

Vietinių nevyriausybinių organizacijų atstovai pažymi, kad 2011 m. sumažėjo savavališkų sulaikymų ir kankinimų atvejų. Vis dėlto šie pažeidimai išlieka masinio pobūdžio ir už juos nėra baudžiama. Human Rights Watch užfiksavo mažiausiai devynis atvejus, kai milicija savavališkai sulaikė (duomenys neskelbtini), kankino juos ir grasino iškelti baudžiamąsias bylas dėl dalyvavimo 2010 m. įvykiuose, jeigu šie atsisakys sumokėti nemažą sumą. Pažymoje taip pat rašoma, kad JT Žmogaus teisių valdyba 2011 m. balandžio 1 d. paskelbė, kad JT Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras ne kartą savo pranešimuose pasisakė dėl neteisėtų etninių (duomenys neskelbtini) sulaikymų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei atkreipė dėmesį, kad daugeliu atvejų tokie sulaikymai yra susiję su piniginių išpirkų reikalavimais. Gaunama daugybė pranešimų apie policijos pareigūnų vykdomus išpirkų reikalavimų atvejus. Policijos pareigūnai reikalauja pinigų iš sulaikytųjų ar iš jų giminių už sulaikytojo paleidimą arba tyrimo nutraukimą. Absoliučios daugumos atvejais nukentėjusieji atsisakė pateikti skundus baimindamiesi represijų.

Teisėjų kolegija įvertinusi minėtą Migracijos departamento 2012 m. birželio 6 d. pažymą Nr. KGZ-15/6-9-6-11 dėl bendros padėties (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pasienio apsaugos tarnybos centrinio aparato, pasieniečių dalyvavimo 2010 m. įvykiuose šalies pietinėse srityse, dėl 2010 m. tarpetninių susirėmimų organizavimo teisiamų (duomenys neskelbtini) giminių persekiojimo pastebi, kad Migracijos departamento 2012 m. birželio 6 d. pažymoje nurodyta (duomenys neskelbtini) esanti padėtis kelia abejonių, ar iš tiesų pareiškėjui nėra pagrįstos baimės sugrįžti į kilmės valstybę. Taigi šiuo atveju atsakovo pareiga ištirti, ar padėtis (duomenys neskelbtini) yra taip pasikeitusi, kad tam tikromis aplinkybėmis pareiškėjo baimė grįžti į šalį dėl to, kad, pavyzdžiui, yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos, yra visiškai nepagrįsta, ar kilmės valstybės teikiama apsauga gali būti vertinama kaip efektyvi ir ar apskritai ja įmanoma pasinaudoti, ir padarytas išvadas motyvuotai pagrįsti.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, rėmėsi Tvarkos aprašo 66.1 punkto redakcija, negaliojančia nuo 2007 m. gegužės 4 d., teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečio prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo 66.1 punktas tiek 2004 m. lapkričio 15 d. redakcijoje, galiojusioje nuo 2004 m. lapkričio 21 d. iki 2007 m. gegužės 16 d., tiek pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu galiojusioje redakcijoje (akto redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 22 d. iki 2014 m. kovo 1 d.) nustatė tai, kad įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas Tvarkos aprašo 65 punkte nurodytą tyrimą, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje. Toliau Tvarkos aprašo 66.1 abejose punkto redakcijose buvo detalizuojamos sąvokos ir reikalavimai, aktualūs šio punkto įgyvendinimui. Taigi atsižvelgiant į visa tai pažymėtina, kad Tvarkos aprašo 66.1 punkto redakcijos pakeitimas nebuvo esminis, kuris sudarytų pagrindą konstatuoti, jog priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Dėl atsakovo prašymo sujungti šią administracinę bylą su jo tėvo R. R. administracine byla Nr. I-2516-168/2013 teisėjų kolegija pažymi, kad bylų sujungimas ir išskyrimas administraciniame procese reglamentuotas ABTĮ 69 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad bylą posėdžiui rengiantis teisėjas arba ją nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad tame pačiame teisme yra du ar daugiau skundų (prašymų) patikrinti to paties administracinio norminio akto teisėtumą arba skundas (prašymas) paduotas skirtingų pareiškėjų, tačiau dėl to paties atsakovo to paties akto ar veiksmo (neveikimo), iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nutartimi gali juos sujungti į vieną bylą. Nagrinėjamu atveju matyti, kad administracinė byla Nr. I-2516-168/2013, kurioje vyko administracinis ginčas dėl Migracijos departamento 2013 m. vasario 5 d. sprendimo Nr. (15/6-9)-12PR-3, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjo tėvui R. R. suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, šiuo metu yra užbaigta nagrinėti iš esmės (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2516-168/2013), todėl tenkinti atsakovo prašymą ir bylas sujungti nėra įstatyminio pagrindo.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 18 d. prašymu prašo sustabdyti administracinę bylą remiantis ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kol Migracijos departamentas įvykdys Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimu nustatytą įpareigojimą ir išnagrinės R. R. prieglobsčio prašymą iš naujo ir kol bus priimtas įsiteisėjęs galutinis sprendimas dėl prieglobsčio suteikimo ar nesuteikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog administracinės bylos nagrinėjimo sustabdymas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu (kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka) yra galimas tik tuomet, kai tarp teisme nagrinėjamos administracinės bylos ir kitos bylos, nagrinėjamos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka egzistuoja prejudicinis ryšys. Toks ryšys yra tada, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Tokias atvejais vienoje byloje nustatyti faktai tampa prejudiciniais faktais kitoje byloje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., 2008 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-286/2008, 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-541/2008, 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-335/2010 ir kt.). Taigi administracinė byla gali būti sustabdyta ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu tik tuo atveju, kai sprendimas vienoje byloje bus sprendimo kitoje byloje pagrindas. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento sprendimas dėl R. R. prašymo suteikti prieglobstį teismui prejudicinio ryšio nesukuria, jo neįpareigoja. Todėl toks pareiškėjo prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrė bylos faktines aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.), naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis