eAS-952-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-952-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02651-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gegužės 12 d. elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2015 m. balandžio 22 d. rašto Nr. 12-01-762 dalį, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį, perskaičiuotą ir sumažintą pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir sumažintą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pagrįsdamas savo prašymą paaiškino, kad 2010 m. gavęs sumažintą pensiją nežinojo, ko iš jo reikalauja teisė, nes nebuvo aiški teisių pažeidimo gynimo tvarka. Be to Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis vadovaujantis buvo perskaičiuojama pareiškėjo gaunama pensija, galiojimas naujai nustatytu teisiniu reguliavimu buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi, apie pensijos nepriemokas, susidariusias nuo 2012 ir 2013 m. pradžios, pareiškėjas sužinojo tik gavęs pensijas už atitinkamų metų sausio mėnesius, todėl skundo padavimo termino eiga aptartiems laikotarpiams skaičiuotina atkirai. Taip pat turėjo pagrįstą lūkestį, kad Vyriausybė nustatys pensijų grąžinimo mechanizmą ir pensijos nepriemoka bus kompensuota. Pareiškėjo manymu, skundo padavimo termino eiga turėtų būti skaičiuojama nuo 2014 m. gegužės 15 d., t. y. Valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo (invalidumo) pensijų kompensavimo įstatymo įsigaliojimo, nes būtent šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytas reguliavimas pažeidžia jo teises ir, pasak pareiškėjo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Savo prašymą dėl termino atnaujinimo pareiškėjas grindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino. Atsisakė priimti skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatų taikymo iki 2012 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką. Priėmė pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą Nr. 12-01-762 ir priteisti iš Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2013 m. sausio 1 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimais (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio nuostatas, pirma sumažinta pensija pareiškėjui buvo apskaičiuota ir išmokėta už 2010 m. sausio mėnesį. Taigi, pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip pirmosios perskaičiuotos pensijos gavimo metu. Skundas teismui pateiktas (išsiųstas per EPP) tik 2015 m. gegužės 12 d., t. y. gerokai (apie dvejus metus) praleidus skundo reikalavimo, kuriuo prašoma priteisti pensijos nepriemokos dalį, pateikimo terminą.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti pagrindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A522-519/2013), pagal kurią, atsižvelgus į tai, kad ginčo teisiniuose santykiuose vyravo teisinis neaiškumas, tuo atveju, kai dėl savo pažeistų teisių į teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, skundo teismui pateikimo terminai atnaujintini. Tačiau, pareiškėjo nurodyta teisminė praktika buvo suformuota esant skirtingoms nuo nagrinėjamos bylos esminėms faktinėms aplinkybėms, nes nurodytoje administracinėje byloje į teismą su skundu kreiptasi gerokai anksčiau, negu tai padarė pareiškėjas. Todėl jo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje suformuotomis aiškinimo taisyklėmis negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjant pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pagrįstumą.

Teismo vertinimu, pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą terminą nurodytos aplinkybės yra subjektyvaus pobūdžio. Pareiškėjas, būdamas pakankamai rūpestingas bei atidus ir siekdamas teisminės savo pažeistų teisių gynybos, galėjo skundą teismui pateikti įstatyme nustatytu terminu. Teismas pažymėjo, kad nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuriame pateiktais išaiškinimais iš esmės yra grindžiami skundo reikalavimai, priėmimo, taip pat ir nuo šio nutarimo paskelbimo, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti, jog jo teisės galimai yra pažeidžiamos. Taip pat praėjo beveik dveji metai nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu buvo pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei metai po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Tačiau nurodytais laikotarpiais pareiškėjas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo pažeistų teisių gynimui. Į Ministeriją su prašymu išmokėti jam valstybinę pensiją pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. kovo 31 d., o į teismą – 2015 m. gegužės 12 d., t. y. gerokai praleidęs procesinį 3 metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismui pateiktame skunde pareiškėjas, pagrįsdamas skundo pateikimo praleidimo terminą, taip pat pažymėjo, kad turėjo pagrįstą lūkestį, jog iki 2010 m. liepos mėnesio bus nustatytas pensijų nepriemokos kompensavimo mechanizmas, todėl neturėjo nei moralinio nei teisinio pagrindo kreiptis teisminės gynybos.

Vertinant aptartus prašymo motyvus, pažymėta, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi, asmeniui, kurio teisės pažeistos, yra užtikrinama teisė kreiptis teisminės gynybos nelaukiant, kol toks pažeidimas bus pašalintas, taip pat įsiterpiant valstybės bei valdžios institucijoms tokį pažeidimą šalinančiu naujai nustatomu teisiniu reguliavimu. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, t. y. manymas, kad pensijos nepriemokos kompensavimas bus sureguliuotas teisės aktais ir tai bus padaryta dar nepasibaigus įstatyme nustatytam ginčo inicijavimo teisme terminui, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos pateisinančiomis šio termino praleidimą.

Teismo vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas kreiptis į teismą su skundu dėl pensijos nepriemokos priteisimo delsė nepateisinamai ilgai, veikė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai, todėl pripažinta, kad terminą praleido ne dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, o dėl savo pasirinkto elgesio būdo. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą atmestas. Remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pareiškėjo skundo dalis dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio nuostatas iki 2012 m. gruodžio 31 d., taip pat atsisakyta priimti.

Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarką, galiojimas 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 buvo pratęstas 2012 ir 2013 m. Atsižvelgus į tai, pripažinta, kad po minėtų Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų įsigaliojimų, asmenų, gaunančių valstybines pensijas, kurios perskaičiuojamos taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, teisinė padėtis iš esmės pasikeitė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad skundo dalies, kurioje prašoma priteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2013 m. sausio 1 d. susidariusią pensijos nepriemoką, pateikimo 3 metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo pensijos už 2013 m. gegužės mėn. išmokėjimo ir šis terminas nagrinėjamu atveju nėra praleistas.

Kadangi pareiškėjo skundo reikalavimai, kuriais prašoma panaikinti Ministerijos 2015 m. balandžio 22 d. sprendimą bei priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, atitiko Administracinių bylų teisenos įstatymo 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimti.

III. Pareiškėjas A. V. elektroninių ryšių priemonėmis pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti skundo dalį, kurioje prašoma priteisti iki 2012 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką ir priimti naują sprendimą – atnaujinti terminą skundui paduoti ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, iki 2012 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nurodo, kad gavęs sumažintą pensiją, aš iš karto, nedelsiant, nei prašymo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, nei teismui skundo dėl neišmokėtos pensijos dalies nepadavė dar ir dėl to, kad tikėjo savo valstybe ir Vyriausybe bei turėjo teisėtus lūkesčius, kad bus greitai (pagal Laikinojo įstatymo 16 str. – 2010 m. liepos mėn.) nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui ir Vyriausybė savo pareigą įvykdys. Pareiškėjas elgėsi pilietiškai, suprasdamas valstybės sunkią padėtį esant ekonominiam sunkmečiui, Vyriausybės buvo kviečiamas solidarizuotis su visais Lietuvos piliečiais, suprasti, kad laikinai turės gauti sumažintą pensiją ir laukti, kol valstybė pati pasirūpins pareiškėjo nusavintos pensijos grąžinimu. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad nereikėjo laukti, o reikėjo skųsti tik gavus pirmąją sumažintą pensiją. Tokiu būdu pensininkai pasijuto apgauti. Todėl skaičiuoti skundo padavimo terminą nuo pirmos sumažintos pensijos gavimo (t. y. nuo 2010 m. vasario mėn.) yra nelogiška, kadangi Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje buvo numatyta, jog sumažintų pensijų mechanizmas turi būti nustatytas tik 2010 m. liepos mėn. Tikėdamiesi tokio kompensavimo mechanizmo sulaukti, pensininkams nei teisiškai, nei morališki nebuvo pagrindo kreiptis į teismą. Todėl 3 metų terminas kreiptis į teismą turėtų būti skaičiuojamas nuo 2010 m. liepos mėn.

Pažymi, jog valstybinė pensija laikytina periodine išmoka, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 punktas tokioms išmokoms numato sutrumpintą penkių metų ieškinio senaties terminą, todėl termino kreiptis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo bet kuriuo atveju pareiškėjas nėra praleidęs.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ta aplinkybė, jog asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota, remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į valstybinės pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą, paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškinus šio termino pradžios skaičiavimą. Taigi, po šių sprendimų pareiškėjas savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą. Tai leidžia teigti, kad terminą skundui paduoti praleido dėl nuo pareiškėjo nepriklausiusių aplinkybių. Teisinis neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundo daliai paduoti ir atsisakė priimti šią pareiškėjo skundo dalį (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjui paskirta pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (išskyrus atskirus laikotarpius) buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2011 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjo teisės į paskirtą valstybinę pensiją galimas pažeidimas, atsižvelgiant į paskirtos pensijos perskaičiavimo teisinius pagrindus (Laikinojo įstatymo 4, 5, 15 straipsniai), gali būti suskirstytas į atitinkamus etapus, kurie procesinių prielaidų kreiptis į teismą prasme turi būti analizuojami atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, be kita, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Aptariamu atveju faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. gegužės 12 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti net penkerius metus. Taip pat, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, tačiau ir šiuo atveju trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. gegužės 12 d. jau buvo pasibaigęs. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2013 m. vasario mėnesį, todėl trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) pagrindu už 2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. gegužės 12 d. dar nebuvo pasibaigęs. Atsižvelgiant į tai, vertintina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino minėtus laikotarpius ir padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjo kreipimosi į teismą terminų atitinkamais laikotarpiais.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie atitinkamu laiku gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo.

Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių.

Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014; 2015 m. sausio 14 d. Nr. AS-65-146/2015; 2015 m. sausio 21 d. Nr. AS-90-146/2015 ir kt.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodyta teisminė praktika buvo suformuota esant skirtingoms nuo nagrinėjamos bylos esminėms faktinėms aplinkybėms, todėl pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose suformuotomis aiškinimo taisyklėmis negali būti besąlygiškai vadovaujamasi nagrinėjant pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą pagrįstumą.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nei minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju, tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Taigi, aptariamoje pareiškėjo reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. V. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys