A-1402-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1402-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04007-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1, 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo –Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 1D-5944(12); 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kitimą (didėjimą), valstybinę pareigūnų ir karių pensiją.

Pareiškėjas nurodė, kad, 2009 m. gruodžio 19 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymui Nr. XI-87, buvo nutrauktas pareigūnų ir karių pensijų indeksavimas, todėl, teikdamas skundą teismui, pareiškėjas savo teisę reikalauti pažeistos teisės gynimo kildino iš laiku nepriimto teisės akto ir teigė, kad vidaus reikalų ministras turėtų inicijuoti teisės aktų, kuriais būtų užkirstas kelias pareigūnų, gaunančių valstybines pensijas, teisių pažeidimams, priėmimą. Pareiškėjo nuomone, tokie veiksmai, kuriais buvo nutrauktas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos indeksavimas, pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsnius. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. vasario 15 d. nutarimu, kuriuo išaiškinta, kad tik esant ekonominiam sunkmečiui (krizei), galima laikinai netaikyti išmokų indeksavimo, atsižvelgiant į metinę infliaciją. Pareiškėjas pažymėjo, kad vartotojų kainų indeksas yra pagrindinis infliacijos rodiklis, o Lietuvos statistikos departamento duomenimis taikytini vartotojų kainų indeksai nuo 2003 metų iki 2014 metų didėjo.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija, tuo pačiu atstovaudamas ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad pensijos (už tarnybą) dydis reglamentuojamas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio, ir pažymėjo, jog nėra teisės normos (taisyklės), pagal kurią Vidaus reikalų ministerija galėtų ir turėtų perskaičiuoti (indeksuoti) pareiškėjo pensiją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-87 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), šiuo įstatymu inter alia panaikintas minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, netekto darbingumo pensijų ir teisėjų valstybinių pensijų indeksavimo reglamentavimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymo projektas buvo parengtas atsižvelgiant į sunkią valstybės ekonominę ir finansų padėtį, bei pažymėjo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimu pripažinta, kad Pakeitimo įstatymas pagal įsigaliojimo tvarką neprieštarauja Konstitucijai. Teismas nurodė, kad šiuo metu valstybinių pensijų indeksavimas nėra nustatytas jokiais teisės aktais.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl karių ir pareigūnų pensijas gaunančių asmenų diskriminavimo, nurodydamas, kad Pakeitimo įstatymu panaikintas ne tik pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, bet ir minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių, netekto darbingumo pensijų ir teisėjų valstybinių pensijų indeksavimas. Teismui jokių pagrįstų abejonių dėl Pakeitimo įstatymo nuostatų konstitucingumo nekilo.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, nesant valstybinių pensijų indeksavimą reguliuojančio teisės akto, teismas sprendė, kad Vidaus reikalų ministerija pagrįstai ginčijamu 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą mokėti jam indeksuoto dydžio valstybinę pensiją.

Teismas konstatavo, jog, netenkinus pirmojo pareiškėjo reikalavimo, nėra pagrindo tenkinti antrąjį pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę mokėti jam indeksuoto dydžio valstybinę pensiją.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad, teikdamas skundą teismui, iš esmės prašė įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją inicijuoti teisės aktų, reglamentuojančių paskirtų ir mokamų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų indeksavimą, priėmimą. Pareiškėjo tvirtinimu, akivaizdu, jog Pakeitimo įstatymas galiojo tik ekonominio sunkmečio metu, todėl nebėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas gali pats teikti pasiūlymą dėl teisės aktų priėmimo inicijavimo peticijos forma Lietuvos Respublikos Seimo peticijų komisijai Lietuvos Respublikos peticijų įstatymo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui A. K. apskaičiuotos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos indeksavimo, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kitimą.

Pareiškėjas į pirmosios instancijos teismą kreipėsi, prašydamas panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 1D-5944(12), kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą indeksuoti jam apskaičiuotą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, bei įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kitimą (didėjimą), valstybinę pareigūnų ir karių pensiją.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nurodydamas, jog atsakovas Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo perskaičiuoti pareiškėjui apskaičiuotą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo tenkinti skunde nurodytus reikalavimus ir pažymi, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija teismo sprendimu turėtų būti įpareigotas inicijuoti teisės aktų, įtvirtinančių pareigūnų ir karių valstybinės pensijos indeksavimą, priėmimą.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. 1D-5944(12), pirmiausia atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį, pagal kurią administracinis teismas, nagrinėdamas bylą dėl viešojo administravimo subjekto priimtų administracinių teisės aktų teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojamas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Nagrinėjant administracinę bylą dėl individualaus administracinio akto, inter alia turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsniu, kuris reglamentuoja tokiam aktui keliamus reikalavimus. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 d.). Aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu (3 d.).

Vertinant pareiškėjo ginčijamą atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimą paminėtų teisės normų nuostatų aspektu, pažymėtina, kad Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. 1D-5944(12) atitinka jam keliamus formaliuosius reikalavimus – minėtame sprendime aiškiai nurodyta jo apskundimo tvarka, aktas pasirašytas jį priėmusio pareigūno, pareiškėjas, kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, su jam skirtu individualiu administraciniu aktu supažindintas tinkamai.

Šiuo atveju taip pat būtina nustatyti, ar atsakovas Vidaus reikalų ministerija, atsisakydamas perskaičiuoti pareiškėjui jo valstybinę pensiją, taikant pensijos indeksavimą, nepažeidė šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų ir veikė pagal jam suteiktus įgaliojimus bei savo sprendimą tinkamai grindė teisės aktų nuostatomis ir pareiškėjo prašymo nagrinėjimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. 1D-5944(12) nurodyta, kad atsakovas negali tenkinti pareiškėjo prašymo taikyti pensijos indeksavimą, kadangi sprendimo priėmimo metu nebuvo šiuos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurių pagrindu atsakovui atsirastų pareiga perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pareigūnų ir karių pensiją ją indeksuojant.

Atsižvelgusi į ginčo teisinių santykių specifiką, teisėjų kolegija nurodo, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymas Nr. X-1710 (toliau – ir Indeksavimo įstatymas), kuris inter alia reglamentavo pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, iki 1991 m. liepos 1 d. paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų už tarnybą (ištarnautus metus) ir netekto darbingumo pensijų bei teisėjų valstybinių pensijų indeksavimą. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, iki 1991 m. liepos 1 d. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą (ištarnautus metus) ir netekto darbingumo pensijos bei teisėjų valstybinės pensijos indeksuojamos, jei apskaitos laikotarpio vidutinis metinis vartotojų kainų padidėjimas viršija 3 procentus. Nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. XI-87, kuriuo inter alia panaikintas minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, netekto darbingumo pensijų ir teisėjų valstybinių pensijų indeksavimo reglamentavimas. Iš Pakeitimo įstatymo projekto 2008 m. gruodžio 15 d. aiškinamojo rašto Nr. XIP-191 teisėjų kolegija nustatė, kad Pakeitimo įstatymo projektas buvo parengtas atsižvelgiant į sunkią ekonominę ir valstybės finansų padėtį, siūlant atsisakyti socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo reglamentavimo, tačiau paliekant galioti nuostatas, apibrėžiančias socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklius, jų tvirtinimo tvarką, bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo tvarką.

Kaip matyti iš ankščiau atliktos sisteminės teisės aktų analizės, 2008 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusi valstybinių pareigūnų ir karių pensijų tvarka galiojo 5 mėnesius ir, atsižvelgus į ekonominę situaciją, nuo 2009 m. sausio 1 d. buvo panaikinta Pakeitimo įstatymu. Šiuo metu Pakeitimo įstatymas galioja ir Minimaliojo darbo užmokesčio dydžių, socialinės apsaugos išmokų ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio indeksavimo įstatyme Nr. X-1710 įtvirtintas valstybinių pensijų indeksavimas nėra taikomas. Pažymėtina, kad pareiškėjas byloje nepateikė įrodymų, jog iki 2009 m. sausio 1 d. jam mokama valstybinė pensija buvo indeksuojama.

Pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą Vidaus reikalų ministeriją, bei skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad, atsisakius valstybinių pensijų indeksavimo, buvo diskriminuojami valstybinės pareigūnų ir karių pensijas gaunantys asmenys, pažeidžiamos jų Konstitucijos 23, 29 ir 30 straipsniuose įtvirtintos teisės.

Nagrinėdama pareiškėjo nurodomus argumentus dėl jo teisės pažeidimo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. A552-1571/2014 priimta nutartimi buvo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, iš Lietuvos valstybės priteista 3 837,50 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis. Atsižvelgus į pareiškėjui priteistą sumą bei į šios bylos duomenis (b. l. 19), matyti, kad pareiškėjui paskirta 752,30 Lt dydžio valstybinė pensija 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio (toliau – ir Laikinasis įstatymas) bei 5 straipsnio nuostatas. Konstituciniam Teismui pripažinus Laikinojo įstatymo 5 dalies nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjui priteista dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusi pensijos nepriemoka. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, o jų galiojimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-674, baigėsi 2013 m. gruodžio 31 d., todėl pareiškėjas, kaip ir kiti valstybinių pareigūnų ir karių pensijų gavėjai, nuo 2014 m. sausio 1 d. gauna visą jam paskirtą pensiją, t. y. 752,30 Lt.

Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad teisė reikalauti mokėti Konstitucijoje ir jai neprieštaraujančiuose įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas); asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimai, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas).

Į šią administracinę bylą pateikti duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodomų aplinkybių, kad dėl Pakeitimo įstatymo taikymo, kuriuo buvo panaikinta valstybinių pareigūnų ir karių pensijų indeksavimo tvarka, būtų susidariusi pareiškėjo valstybinės pensijos nepriemoka. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuriuo taip pat vadovaujasi ir pareiškėjas, konstatavo, kad sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, t. y. tik tol, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga situacija, o, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas privalo per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti šių asmenų praradimus. Konstitucinis Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį, kad valstybinių pensijų ypatumai suponuoja ir tai, kad praradimai, atsiradę dėl valstybinių pensijų mažinimo, gali būti kompensuojami mažesniu mastu nei praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d. nutarimas). Šiuo atveju pareiškėjas, akcentuodamas 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą, nenurodo, kokie jo dėl Pakeitimo įstatymo taikymo susidarę praradimai yra nekompensuoti ar kompensuoti tokiu mažu mastu, jog jam paskirta ir toliau mokama valstybinė pensija užtikrina tik minimalius socialiai priimtinus poreikius ir žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Bylos duomenys apskritai nepatvirtina, kad pareiškėjui paskirta ir apskaičiuota valstybinė pensija, kuri ekonominio sunkmečio metu buvo sumažinta, šiuo metu yra mokama ne visa, arba kad pareiškėjas dėl jo valstybinei pensijai taikyto indeksavimo, priėmus Pakeitimo įstatymą, turėjo pagrįstų lūkesčių, jog, pasibaigus ekonominiam sunkmečiui ir iš naujo įsigaliojus pensijų indeksavimo tvarkai, jo pensijos indeksavimas pasikeis ir dėl to pareiškėjo pensijos suma padidės. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra pateikti įrodymai, kad pareiškėjui iki 2009 m. sausio 1 d. valstybinė pensija buvo indeksuojama. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad valstybėje yra taip pasikeitusi ekonominė bei socialinė situacija, jog pareiškėjui paskirta ir mokama 752,30 Lt valstybinė pensija yra tik nominali ar net fiktyvi socialinė garantija.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimu, kuriame inter alia konstatuota, jog Pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, bei nurodo, kad šiame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, jog tik valstybėje esant ekonominiam sunkmečiui, galima laikinai netaikyti išmokų indeksavimo tvarkos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad minėtame nutarime nagrinėjant Pakeitimo įstatymo konstitucingumą, buvo sprendžiamas klausimas dėl pernelyg trumpo laikotarpio nuo minėto įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo taikymo pradžios, per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus. Nutarimu pripažinta, kad Pakeitimo įstatymas pagal jo įsigaliojimo tvarką neprieštarauja konstituciniam valstybės principui. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, Pakeitimo įstatymo konstitucingumo pagal jo normų turinį Konstitucinis Teismas netikrino ir nenustatė pareigos įstatymo leidėjui, pagerėjus valstybės ekonominei situacijai, taikyti Indeksavimo įstatyme įtvirtintą valstybinių pareigūnų ir karių pensijų indeksavimo tvarką, dėl ko būtų galima kelti klausimą dėl įstatymo leidėjo iš Konstitucinio Teismo nutarimo kylančios pareigos nevykdymo bei inter alia tokio neveikimo konstitucingumo.

Apeliaciniame skunde nurodama, kad, netaikant pensijų indeksavimo, buvo ir yra diskriminuojami valstybinių pareigūnų ir karių pensijų gavėjai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šių argumentų pareiškėjas nepagrindžia objektyviais įrodymais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo metu valstybinių pensijų gavėjų pensijų ribojimai panaikinti ir nuo 2014 m. sausio 1 d. jiems mokamos visos iki ekonominio sunkmečio apskaičiuotos ir paskirtos pensijos. Kaip jau buvo minėta, Pakeitimo įstatymas panaikino pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, iki 1991 m. liepos 1 d. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą (ištarnautus metus) ir netekto darbingumo pensijos bei teisėjų valstybinės pensijos indeksavimo tvarką, ir nuo Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2009 m. sausio 1 d. minėtų pensijų gavėjams indeksavimo tvarka nėra taikoma. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, nepagrįstu laikytinas pareiškėjo teiginys, jog valstybinių pareigūnų ir karių pensijų gavėjai, kaip viena socialinė grupė, diskriminuojami – priešingai, indeksavimo tvarka netaikoma ir kitų valstybinių pensijų gavėjams, paminėtiems Indeksavimo įstatymo 1 straipsnyje. Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, bei į bylą pateiktais duomenimis, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjo teisė į valstybinę pareigūnų ir karių pensiją nagrinėjamu atveju yra ir / ar buvo pažeista ar kad pareiškėjas yra ar buvo diskriminuojamas kitų pensijų gavėjų atžvilgiu.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas Vidaus reikalų ministerija 2014 m. rugpjūčio 20 d. sprendime Nr. 1D-5944(12) nurodydamas, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo indeksuoti jam apskaičiuotą pensiją, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, aiškiai ir išsamiai išdėstė atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą motyvus, vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjo prašymas panaikinti minėtą atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimą pagrįstai atmestas. Nustačius, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra teisinio pagrindo indeksuoti pareiškėjui jam apskaičiuotą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio indeksuojamą, t. y. perskaičiuotą, atsižvelgiant į infliaciją ir vartotojų kainų lygio kitimą (didėjimą), valstybinę pareigūnų ir karių pensiją, atmestinas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas Vidaus reikalų ministerija turėtų būti teismo įpareigotas pasinaudoti turima įstatymų leidybos iniciatyvos teise ir inicijuoti įstatymo, reglamentuojančio valstybinių pensijų indeksavimo tvarką, priėmimą.

Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas ankščiau paminėto reikalavimo nesuformulavo. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui yra tik pateikta pareiškėjo išdėstyta pozicija apie tai, jog vidaus reikalų ministras turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir todėl nagrinėjamu atveju turėtų inicijuoti valstybinės pareigūnų ir karių pensijos gavėjus nediskriminuojančių teisės aktų priėmimą.

Antra, administraciniuose teismuose nenagrinėtini tokio pobūdžio skundo reikalavimai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 str.). ATBĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą.

Tačiau teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos (nagrinėjamu atveju – ABTĮ nuostatų). Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Tai reiškia, kad kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą, o pareiškėjo nurodomo reikalavimo – įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją pasinaudoti turima įstatymų leidybos iniciatyvos teise ir inicijuoti įstatymo, reglamentuojančio valstybinių pensijų indeksavimo tvarką, priėmimą – išnagrinėjimas ir patenkinimas pareiškėjo teisių neapgintų.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Pagal Konstitucijos 68 straipsnio 1 dalį įstatymų leidybos iniciatyvos teisė Lietuvos Respublikos Seime priklauso Seimo nariams, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei. Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs (žr., pvz., 1993 m. lapkričio 8 d., 1998 m. balandžio 21 d., 2001 m. sausio 25 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimus), kad įstatymų leidybos iniciatyvos teisės esmė ir paskirtis – inicijuoti įstatymų leidybos procesą; ši teisė įgyvendinama pateikiant Seimui įstatymo projektą; kai įstatymų leidybos iniciatyvos teisės Seime subjektas pateikia įstatymo projektą, įstatymų leidybos institucijai Seimui iškyla pareiga pradėti jį svarstyti. Atsižvelgus į paminėtą konstitucinę nuostatą bei Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, nesutiktina su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomu argumentu, jog vidaus reikalų ministras ar Vidaus reikalų ministerija, kaip kolegiali institucija, turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šioje administracinėje byloje teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, vadovavosi į bylą pateiktais įrodymais, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo A. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė