AS-525-850-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-850/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02891-2014-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 67; 32. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centras atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centras skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. gegužės 30 d. buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo akcinės bendrovės (toliau – ir AB) Lietuvos radijo ir televizijos centro skundas, kuriuo prašoma: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2014 m. balandžio 28 d. įsakymą Nr. lV-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais linkiais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2014 m. balandžio 30 d. įsakymą Nr. lV-636 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1 V-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“ pakeitimo“; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-620 „Dėl transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų rinkų apibrėžimo“ punktus: 1.3.2., 1.3.3., 1.3.4., 1.3.5, 1.4.2, 1.6., 2.2.; 4) Atmesti 2014 m. balandžio 28 d. Transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų rinkos tyrimo Ataskaitą Nr. (43.4) LD-944, kaip rašytinį įrodymą.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. birželio 4 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki kol įsigalios teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti šių skundžiamų aktų galiojimą: 1) Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. lV-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“ ir Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. lV-636 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“ pakeitimo“; 2) Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-620 „Dėl transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų rinkų apibrėžimo“ ta dalimi, kuria nustatyta Televizijos transliacijų priemonių teikimo paslaugų rinka, t.y. punktų: 1.3.2., 1.3.3., 1.3.4., 1.3.5, 1.4.2, 1.6., 2.2. galiojimą (toliau kartu – Įsakymai).

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė tuo, kad nesustabdžius skundžiamų Įsakymų galiojimo, pareiškėjas būtų priverstas Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugas (toliau – ir Paslaugas) akcinei bendrovei TEO LT teikti nuostolingai, dėl to nukentėtų pareiškėjo ūkinė-komercinė veikla, jis turėtų labai ribotas galimybes investuoti į savo valdomos infrastruktūros modernizavimą ir atnaujinimą, kyla reali grėsmė, kad pareiškėjas nesugebės užtikrinti kokybiškų paslaugų teikimo šių paslaugų gavėjams, dėl ko, pasak pareiškėjo, nukentėtų ir galutiniai vartotojai – televizijos transliacijų ir retransliacijų gavėjai.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 5 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pasisakė, kad pareiškėjas būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – stabdyti ginčijamų Įsakymų galiojimą – iš esmės grindžia neigiamomis finansinėmis pasekmėmis, kurios atsilieps jo ūkinei-komercinei veiklai. Teismas darė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra realios grėsmės, kad byloje galimai priėmus pareiškėjui palankų sprendimą (panaikinus Įsakymus), tokio sprendimo įvykdymas, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkės arba pasidarys neįmanomas. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pažymėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių tikslas – užtikrinti teismo sprendimų įvykdymą, o ne prevenciškai apsaugoti pareiškėją nuo galimų jo teisių pažeidimų ateityje. Galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Taigi, aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismo nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams pateikti motyvuotą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.

II. Pareiškėjas akcinė bendrovė Lietuvos radijo ir televizijos centras padavė atskirąjį skundą (II t., b. l. 93-101), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 5 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki kol įsigalios teismo sprendimas byloje, stabdyti šių aktų galiojimą:

1) Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. lV-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“ ir Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. lV-636 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“ pakeitimo“; bei 2) Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-620 „Dėl transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų rinkų apibrėžimo“.

Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į prašymo faktinį pagrindą, pareiškėjo pateiktus įrodymus, netinkamai taikė teismų praktiką.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, ar panaikinus skundžiamus Įsakymus bus įmanoma atkurti pareiškėjo pažeistas teises ir interesus. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (2014 m. sausio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-208/2014, 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-229/2012), kad kiekvieną kartą, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją.

Akcentuoja, kad vykdydamas skundžiamo įsakymo Nr. 1V-622 3.4.5 papunktyje nustatytą įpareigojimą iki kol Ryšių reguliavimo tarnyba įvertins pareiškėjo pateiktą informaciją apie sąnaudas, teikti transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugas ne didesnėmis kainomis nei tos, kurios buvo taikomos šio įsakymo priėmimo dieną, patirtų neigiamas pasekmes – didelę žalą.

Nurodo, kad šiuo metu (taip pat 2012 m., 2013 m.) pareiškėjas televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugas šių paslaugų vieninteliam gavėjui TEO LT, AB teikia nuostolingai. Pajamos sumažėjo, o sąnaudos padidėjo ypač 2013 m., išjungus analoginę antžeminę televiziją.

Teigia, kad teismų praktika patvirtina, kad bylos nagrinėjimas visų instancijų teismuose gali užtrukti keletą metų, todėl nesustabdžius skundžiamų Įsakymų galiojimo pareiškėjas televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugas TEO LT, AB būtų priverstas teikti nuostolingai, todėl patirtų didelę žalą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, kaip administracinio akto vykdymo sukeliama didelė žala galėtų būti vertinamas atvejis, kai dėl administracinio akto įvykdymo gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, įmonei grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės, kurios galėtų pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui (2013 m.vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-223/2013).

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vien tik abstrakčiai vertino pareiškėjo pateiktus argumentus dėl galimos didelės žalos, todėl priėmė nepagrįstą bei neteisėtą nutartį.

Teigia, kad neatsižvelgta į argumentus, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų pažeistos ne tik pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, bet ir viešasis interesas. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad dėl didelių nuostolių pareiškėjas nesugebės užtikrinti kokybiškų paslaugų teikimo, todėl nukentės viešasis interesas, nes galutiniams vartotojams (televizijos transliacijų ir retransliacijų gavėjams) būtų teikiamos nekokybiškos televizijos transliacijų ir retransliacijų paslaugos. Pareiškėjui paslaugas teikiant nuostolingai, jis nebūtų pajėgus skirti būtinų didelių investicijų į valdomos elektroninių ryšių infrastruktūros modernizavimą. Be to, teikiant nekokybiškas paslaugas nukentėtų pareiškėjo reputacija.

Tai pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į argumentus, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų atskleista pareiškėjo konfidenciali informacija. Vykdant įsakyme Nr. 1V-622 numatytus įpareigojimus viešai skelbti informaciją, susijusią su pareiškėjo teikiamomis televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugomis (įsakymo 3.3.1, 3.4.6 punktai), būtų viešai atskleista pareiškėjo konfidenciali informacija, kurios pareiškėjas neatskleistų tuo atveju, jeigu jis nebūtų pripažintas didelę įtaką transliacijų tinklais priemonių teikimo paslaugų rinkoje turinčiu ūkio subjektu. Taip pat numatytas įpareigojimas viešai skelbti standartinį pasiūlymą teikti televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugas (įsakymo 3.3.1 papunkčiai). Pažymi, kad pareiškėjo konkurentas, TEO LT, AB turėdamas informacijos apie pareiškėjo teikiamų televizijos transliacijų perdavimo priemonių paslaugų kainodarą, turėtų visas galimybes atitinkamai numatyti palankesnes teikiamų paslaugų sąlygas ir koreguoti savo kainodarą. TEO LT, AB galėtų siūlyti esamiems bei potencialiems pareiškėjo klientams teikti tas pačias transliacijų perdavimo paslaugas mažesnėmis kainomis nei pareiškėjo nustatytos ir viešai paskelbtos kainos, nes pareiškėjas nebūtų pajėgus konkuruoti su TEO LT, AB televizijos transliacijų perdavimo rinkoje. Dėl to labai nukentėtų pareiškėjo vykdoma pagrindinė ūkinė-komercinė veikla –televizijos transliacijų perdavimo paslaugų teikimo veikla.

Taip pat teigia, kad šia informacija galėtų pasinaudoti kiti konkurentai – mobiliojo ryšio operatoriai uždaroji akcinė bendrovė „Omnitel“, UAB „Tele-2“, UAB „Tele Tower“ bei visi kiti aukštuminių bokštų valdytojai.

Pareiškėjo nuomone, akivaizdu, kad nesustabdžius skundžiamų Įsakymų, nebus įmanoma įvykdyti palankaus teismo sprendimo, t. y. nebus įmanoma atkurti pažeistų pareiškėjo teisių ir interesų, nes pareiškėjo konfidenciali informacija jau bus atskleista tretiesiems asmenims bei bus padaryta pareiškėjui didelė žala – labai nukentės pareiškėjo vykdoma pagrindinė ūkinė komercinė veikla arba iškils reali grėsmė dėl tokios veiklos tęstinumo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį, kuria teismas atsisakė tenkinti prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki kol įsigalios teismo sprendimas šioje byloje, sustabdyti šių skundžiamų aktų galiojimą: 1) Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. lV-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“ ir Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 30 d. įsakymo Nr. lV-636 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“ pakeitimo“; bei 2) Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-620 „Dėl transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų rinkų apibrėžimo“ galiojimą ta dalimi, kuria nustatyta Televizijos transliacijų priemonių teikimo paslaugų rinka, t.y. punktų: 1.3.2., 1.3.3., 1.3.4., 1.3.5, 1.4.2, 1.6., 2.2. galiojimą. Atkreiptinas dėmesys, kad atskiruoju skundu prašoma stabdyti visos apimties 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-620 galiojimą.

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-620 „Dėl transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų rinkų apibrėžimo“ (I t., b. l. 38-39), atsižvelgiant į 2014 m. balandžio 28 d. Transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų rinkos tyrimo ataskaitą Nr. (43.4) LD-944, apibrėžtos transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų rinkos (1.3 punktas), be kita ko nustatyta, kad televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinka yra transliacijų perdavimo priemonių teikimo paslaugų rinka, kurioje reikalinga taikyti ex ante reguliavimą (1.4 punktas, 1.4.2 papunktis). Taip pat šiuo įsakymu nustatyta, kad 2012 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas užėmė 94,4 proc., kiti ūkio subjektai bendrai paėmus – 5,6 proc. Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių rinkos matuojant pagal suteiktų Paslaugų kiekį.

Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. lV-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“ (I t., b. l. 32-36), kuriuo be kita ko pareiškėjas pripažintas turinčiu didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų rinkoje (2 punktas), nustatyti įpareigojimai pareiškėjui, tarp kurių ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo įpareigojimo nustatymo dienos paskelbti standartinį pasiūlymą teikti Paslaugas (3.3.1 punktas), standartiniame pasiūlyme teikti Paslaugas viešai skelbti detalią informaciją <...> įskaitant apskaitos informaciją, technines specifikacijas, tinklo charakteristikas, atitinkamos prieigos teikimo bei naudojimo sąlygas, prieigos ir susijusių priemonių kainas. Taip pat įpareigojimas ne vėliau kaip iki Sąnaudų apskaitos taisyklėse numatytos metinės ataskaitos pateikimo tarnybai dienos, viešai paskelbti informaciją apie metinę Paslaugų, įskaitant prieigą prie su šių paslaugų teikimu susijusių priemonių, sąnaudų sumą (3.4.6 punktas).

Įsakymo 3.4.4 punktu pareiškėjas įpareigotas ne vėliau kaip iki 2014 m. birželio 1 d. pateikit Tarnybai informaciją apie 2013 m. ataskaitinio laikotarpio Paslaugų sąnaudas. Taip pat pareiškėjas įpareigotas iki Ryšių reguliavimo tarnyba įvertins šio įsakymo 3.4.4 papunktyje pateiktos informacijos atitiktį Sąnaudų apskaitos taisyklių reikalavimams, taikyti Paslaugų gavėjams ne didesnes Paslaugų, įskaitant prieigą prie su šių paslaugų teikimu susijusių priemonių, kainas nei tos, kurios buvo taikomos šio įsakymo priėmimo dieną (3.4.5 papunktis). Nustatyta, kad įsakymas įsigalioja 2014 m. birželio 1 d.

Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. lV-636 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2014 m. balandžio 28 d. įsakymo Nr. 1V-622 „Dėl ūkio subjekto AB Lietuvos radijo ir televizijos centro, turinčio didelę įtaką Televizijos transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų, teikiamų Lietuvos Respublikos teritorijoje, rinkoje“ pakeitimo“ nustatyta, kad įsakymas Nr. 1V-622, išskyrus jo 3.4.4 ir 3.4.6 papunkčius, įsigalioja 2014 m. lapkričio 1 d.

Pareiškėjas prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Įsakymų galiojimą, nes priešingu atveju nebus įmanoma įvykdyti palankaus teismo sprendimo, t. y. nebus įmanoma atkurti pažeistų pareiškėjo teisių ir interesų, nes pareiškėjo konfidenciali informacija jau bus atskleista tretiesiems asmenims bei bus padaryta pareiškėjui didelė žala – labai nukentės pareiškėjo vykdoma pagrindinė ūkinė komercinė veikla arba iškils reali grėsmė dėl tokios veiklos tęstinumo taip pat bus pažeistas viešasis interesas.

Pažymėtina, kad pareiškėjas prašė taikyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo akto galiojimą. Pagal to paties straipsnio 1 dalį reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs situaciją, padarė išvadą, kad negalima spręsti, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas užtikrintų teismo sprendimo įvykdymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas turi įvertinti, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Taip pat net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr. nutartis administracinėse bylose Nr. AS6-496/2006, Nr. AS15-622/2006, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS10-349/2007, Nr. AS146-674/2011). Skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje paprastai būna individualus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS624-638-14). Tačiau būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011).

Pareiškėjas teigia, jog nesustabdžius Įsakymo galiojimo, jis bus priverstas teikti Paslaugas nuostolingai, dėl to patirs didelę žalą ir kad pirmosios instancijos teismas vien tik abstrakčiai vertino pareiškėjo pateiktus argumentus dėl galimos šios didelės žalos. Teisėjų kolegija vertina, kad paties pareiškėjo pateikti argumentai dėl didelės žalos ir nuostolių yra nepakankamai apibrėžti ir nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis.

Atkreiptinas dėmesys, kad kaip nurodė pareiškėjas, jis ir iki Įsakymų priėmimo, t. y. 2012 m., 2013 m., patyrė nuostolius teikdamas Paslaugas TEO LT, AB.

Kaip minėta, pagal Įsakymo 3.4.5 papunktį, įpareigojimas taikyti Paslaugų gavėjams ne didesnes Paslaugų kainas nei tos, kurios buvo taikomos šio įsakymo priėmimo dieną, Įsakymu nors ir nenurodant tikslaus galutinio termino, apibrėžtas laike – „iki Ryšių reguliavimo tarnyba įvertins šio įsakymo 3.4.4 papunktyje pateiktos informacijos atitiktį Sąnaudų apskaitos taisyklių reikalavimams“. 3.4.4 papunktyje pateikta informacija turėjo būti pateikta ne vėliau kaip iki 2014 m. birželio 1 d.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas disponuodamas nurodyta informacija galėjo prognozuoti ir nurodyti, per kokį laikotarpį, kokius būtent nuostolius patirs vykdydamas skundžiamus Įsakymus. Tokios informacijos pareiškėjas nepateikė, nenurodė, kaip būtent, kokiu mastu nuostoliai darys įtaką akcinės bendrovės finansinei būklę, o apsiribojo apibrėžimais „didelės neigiamos pasekmės“ „didelė žala“ ir pan. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog Pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad palikus Įsakymus galioti, bendrovės veiklai būtų padaryta tokio masto finansinė žala, kuri reikšmingai sutrikdytų ar padarytų neįmanoma tolesnę bendrovės veiklą.

Dėl tų pačių priežasčių, t. y. dėl nepagrindimo faktinėmis aplinkybėmis, atmestini pareiškėjo argumentai, jog dėl patiriamų nuostolių negalės skirti lėšų Paslaugų teikimo sistemų atnaujinimui, dėl ko kris Paslaugų teikimo kokybė galutiniams vartotojams – didelei daliai Lietuvos gyventojų ir tokiu būdu nukentės viešasis interesas.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog vykdant įpareigojimus bus paviešinta konfidenciali komercinė informacija, teisėjų kolegija pažymi, kad taikant reikalavimo užtikrinimo priemones yra vertinamas ne skundo pagrįstumas bei Įsakymo neteisėtumas, bet grėsmė, jog ateityje galimas palankus pareiškėjai teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Reikalavimo užtikrinimo priemonių instituto paskirtis suponuoja, kad esant šiai proceso stadijai tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas, o vertinama tik būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Todėl pareiškėjo argumentai dėl administraciniam teismui pateikto skundo esmės nagrinėjant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, yra teisiškai nereikšmingi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-721-14). Pareiškėjas teigia, kad Įsakyme įtvirtinti įpareigojimai dėl informacijos viešinimo kyla iš pareiškėjo skunde teismui ginčijamos aplinkybės, jog pareiškėjas pripažintas didelę įtaką transliacijų perdavimo antžeminiais tinklais priemonių teikimo paslaugų rinkoje turinčiu ūkio subjektu. Tačiau, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, nagrinėjamu atveju, kaip minėta, spręstina tik, ar teismo sprendimo vykdymas taptų neįmanomas, ar itin pasunkėtų aptartų priemonių nepritaikius. Teisėjų kolegija vertina, kad palankaus pareiškėjui teismo sprendimo priėmimo atveju, tuo aspektu, jog būtų panaikintas įpareigojimas paviešinti informaciją apie Paslaugas, teismo sprendimo vykdymas nepasunkėtų. Nors pripažintina pareiškėjo nurodoma tikimybė, jog pareiškėjui galimai atsirasianti žala, tačiau ji vertintina kaip neigiama pasekmė, nedaranti teismo sprendimo vykdymo neįmanomu, ir prireikus galinti būti atlyginta taikant žalos atlyginimo institutą.

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, aptartą teisinį reguliavimą ir išdėstytus motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centras atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas