A-575-585-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-585/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00516-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. S. (J. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 18–20), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 4 474 Lt turtinės ir 4 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas laivės atėmimo bausmę nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2011 m. sausio mėn. dirbo Marijampolės PN ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. 228 jam buvo skaičiuojamas darbo užmokestis taikant 0,43 minimalios mėnesinės algos (toliau – ir MMA) tarifą nuo 800 Lt dydžio MMA. Teigė, jog Europos socialinė chartija (toliau – ir Chartija) yra aukštesnės galios teisės aktas nei Lietuvos Respublikos įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai, todėl atlyginimas jam turėjo būti skaičiuojamas pagal Chartijos nustatytą minimalų atlyginimą (60 proc. nuo vidutinės algos), t. y. 0,43 MMA dydžio koeficientas turėjo būti skaičiuojamas nuo 1 003 Lt. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas tvirtino, kad jam atsakovas nepagrįstai neišmokėjo 3 142,44 Lt darbo užmokesčio bei 852 Lt atostoginių ir 479,30 Lt delspinigių, iš viso jam neišmokėta 4 474 Lt išmokų, susijusių su darbo santykiais. Pažymėjo, jog taip atsakovas pažeidė Chartijos 4 straipsnio l dalį, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 2 straipsnio l dalies 4, 6 ir 7 punktus, 93 ir 147 straipsnius, 166 straipsnio l dalį bei 187 straipsnį. Pareiškėjo manymu, jis buvo engiamas ir išnaudojamas Marijampolės PN administracijos, kuri vertė jį papildomai dirbti nežmoniškomis sąlygomis, dėl ko jis patyrė pažeminimą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 23–25) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Marijampolės PN nurodė, kad vadovaujantis pataisos namų direktoriaus įsakymu nustatyta tvarka, atsakingi darbuotojai pildo nuteistųjų darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kuriuose nurodomas ir faktiškai dirbtas laikas, o dirbantiems nuteistiesiems darbo užmokestis skaičiuojamas už faktiškai dirbtą laiką. Pabrėžė, jog pagal pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius pareiškėjas nedirbo daugiau laiko, nei buvo nustatyta. Taip pat paaiškino, kad pareiškėjui buvo nustatytas 0,43 MMA dydžio koeficientas ir darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas MMA padauginus iš nustatyto koeficiento, o gautas mėnesinis darbo užmokestis padalinamas iš nustatyto darbo valandų skaičiaus ir gaunamas valandinis tarifinis atlygis, kurį padauginus iš dirbtų valandų skaičiaus gaunamas mėnesio darbo užmokestis. Akcentavo, kad iš priskaičiuoto darbo užmokesčio 25 proc. (86,01 Lt) buvo atskaitoma į pataisos namuose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą ir 5 proc. (17,20 Lt) – į nuteistojo neliečiamą asmeninę sąskaitą. Atlikus minėtas išskaitas, likusi priskaičiuoto darbo užmokesčio suma buvo perkeliama į nuteistojo asmeninę sąskaitą. Atkreipė dėmesį, kad dirbančių nuteistųjų darbo užmokestis skaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 494 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašu, todėl Marijampolės PN dirbantiems nuteistiesiems darbo užmokestis yra skaičiuojamas teisingai. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į psichologus dėl sveikatos problemų, kas patvirtina, kad jis nepatyrė ryškesnių dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos ir pan.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 56–59) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad BVK 131 straipsnio 1 dalis numato, jog nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Tuo tarpu Chartijos tikslas – užtikrinti, jog būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į teisingą atlyginimą už darbą, tačiau MMA dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kurios 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 nuo 2007 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 600 Lt MMA, 2007 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 543 nuo 2007 m. liepos 1 d. buvo nustatyta 700 Lt MMA, o 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt MMA.

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2011 m. sausio mėn. dirbo ūkinio aptarnavimo brigadoje tvarkdariu ir jam buvo nustatytas 0,43 MMA dydžio koeficientas, o darbo užmokestis buvo skaičiuojamas MMA padauginus iš nustatyto koeficiento, gautą mėnesinį darbo užmokestį padalinus iš nustatyto to laikotarpio darbo valandų skaičiaus ir gautą valandinį tarifinį atlygį padauginus iš dirbtų valandų skaičiaus. Be to, iš priskaičiuoto darbo užmokesčio 25 proc. (86,01 Lt) buvo atskaitomi į pataisos namuose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą ir 5 proc. (17,20 Lt) – į nuteistojo neliečiamąją asmeninę sąskaitą, o likusi suma perkeliama į nuteistojo asmeninę sąskaitą.

Teismas taip pat akcentavo, kad dirbančių nuteistųjų atostogų institutas yra apibrėžtas BVK 130 straipsnyje, kuris numato, jog pataisos namuose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis atliekantys laisvės atėmimo bausmę nuteistieji, kurie stropiai dirba, turi teisę į keturiolikos kalendorinių dienų nemokamas atostogas per vienerius metus; šios atostogos įskaitomos į bausmės atlikimo laiką. Tačiau BVK 130 straipsnio 2 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytos atostogos suteikiamos nuteistajam atlikus 11 mėnesių bausmę, jeigu jis neturi galiojančių nuobaudų.

Tuo tarpu pareiškėjas, atlikdamas bausmę, nuo 2008 m. gegužės 26 d. iki 2010 m. gruodžio 16 d. turėjo galiojančių nuobaudų, todėl neturėjo teisės į minėtas atostogas. Be to, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi su prašymu dėl nemokamų atostogų suteikimo. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad byloje nėra jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui darbo užmokestis nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2011 m. sausio mėn. buvo skaičiuojamas neteisingai, pažeidžiant teisės aktų nuostatas, o nenustačius bent vienos iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla.

Atsižvelgęs į tai, kad Marijampolės PN administracija vadovavosi galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju nėra pagrindo turtinei žalai atsirasti. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas remiasi tik deklaratyviais pareiškimais ir nenurodo, kuo pasireiškė jo engimas bei išnaudojimas, kokį pažeminimą, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją jis asmeniškai patyrė, kokiais faktais ta žala pasireiškė ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys tarp atsakovų priimtų sprendimų ir atsiradusios žalos.

Kartu akcentavo, kad aplinkybę, jog pareiškėjas nepatyrė ryškesnių dvasinių išgyvenimų ir emocinės depresijos, patvirtina Psichologinės tarnybos pažyma apie nuteistojo lankymąsi pas psichologus dėl sveikatos problemų.

III. Pareiškėjas J. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 65–67), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas taip pat prašo išreikalauti iš Marijampolės PN asmens knygutę su aktualia informacija apie atsisakymą suteikti jam atostogas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas dirbo ne darbo sutarties pagrindu, be to, elgėsi pavyzdingai ir stropiai dirbo, tačiau Marijampolės PN administracija atsisakė tenkinti jo prašymą dėl atostogų suteikimo. Kartu pareiškėjas tvirtina, kad Marijampolės PN pateikė neaktualią ir klaidingą informaciją, t. y. nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių, jog klausimo dėl atostogų suteikimo svarstymo metu pareiškėjas turėjo nuobaudų, o dokumentuose apie pareiškėjo išdirbtas darbo valandas sumažintas faktiškai išdirbtų darbo valandų skaičius.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 71), kuriame prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Marijampolės PN mano, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, jog yra išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus su byla susijusius dokumentus ir įrodymus, o duomenų, tikslinančių ar papildančių bylos nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje, neturi. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių naujų duomenų, įrodančių, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl turtinės bei neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš jo darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos ir nemokamų kasmetinių atostogų jam nesuteikimo, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2011 m. sausio mėn. dirbo Marijampolės PN ūkio aptarnavimo darbuose tvarkdariu ir jam darbo užmokestis buvo skaičiuojamas taikant 0,43 MMA dydžio koeficientą, kurį padauginus iš MMA buvo gaunamas mėnesinis darbo užmokestis, jis buvo dalinamas iš atitinkamą mėnesį nustatyto darbo valandų skaičiaus ir gaunamas valandinis tarifinis atlygis, kurį padauginus iš tą mėnesį dirbtų valandų skaičiaus gaunamas pareiškėjo mėnesio darbo užmokestis.

Be to, iš pareiškėjui priskaičiuoto darbo užmokesčio 25 proc. buvo atskaitoma į pataisos namuose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą ir 5 proc. – į nuteistojo neliečiamą asmeninę sąskaitą, o likusi suma buvo perkeliama į nuteistojo asmeninę sąskaitą. Pabrėžtina, jog ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra, tačiau pareiškėjas mano, kad jam darbo užmokestis turėjo būti skaičiuojamas minėtą koeficientą dauginant ne iš MMA, o iš 60 proc. dydžio sumos nuo vidutinės algos, t. y. 1 003 Lt. Šiame kontekste pažymėtina, kad BVK 125 straipsnio 1 dalis numato, jog kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija; pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę.

Taigi, kaip pažymėjo Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pareiškėjui adresuotame 2013 m. sausio 25 d. rašte Nr. (15)SD-1285, pastarajam dirbant Marijampolės PN tarp jo ir laisvės atėmimo įstaigos nesusiklostė darbo teisiniai santykiai, t. y. pareiškėjas dirbo ne darbo sutarties pagrindu, todėl jo atžvilgiu netaikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio mokėjimą ir tvarką (b. l. 12–13). Nuteistųjų darbo apmokėjimą, be kita ko, reglamentuoja BVK 131 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, jog nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2009 m. birželio 5 d. galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtinta Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarka, kurios 2.2 punktas numatė, kad nuteistiesiems, atliekantiems bausmę ir įdarbintiems įstaigose ir įmonėse, už darbą mokama esant pastoviems konkrečios apimties ilgalaikiams nenormuotiems darbams, – nustatant mėnesinę algą koeficientais (šio nutarimo 2 priedas) nuo MMA. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 494 minėtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimas Nr. 228 buvo pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, o juo patvirtinto nuo 2009 m. birželio 5 d.

įsigaliojusio Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo 4 punktas atitinkamai numato, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems, dirbantiems nuolatinius konkrečios apimties ilgalaikius darbus, mokama mėnesinė alga; mėnesinę algą nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal darbų rūšis (2 priedas); darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos MMA dydis; mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš MMA dydžio.

Kaip matyti iš Marijampolės PN direktoriaus 2010 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 4/07-8, mėnesinė alga ūkio aptarnavimo darbuose dirbantiems nuteistiesiems apskaičiuojama nustatytą koeficientą dauginant iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytos MMA arba valandinio įkainio, jeigu dirbtas nepilnas mėnuo ar nepilna darbo diena (b. l. 32–33). Taigi, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju darbo užmokestis pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai buvo skaičiuojamas nustatytą koeficientą dauginant būtent iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos MMA dydžio.

Kartu pabrėžtina, kad nors Chartijos 4 straipsnis numato teisę į teisingą atlyginimą už darbą, Chartija nereglamentuoja, kas laikytina teisingu atlyginimu ir kaip jis turi būti apskaičiuojamas. Be to, Chartijos 4 straipsnis įtvirtina, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į teisingą atlyginimą už darbą, Šalys įsipareigoja leisti atskaitymus iš darbo užmokesčio tiktai laikantis tokių sąlygų ir tokio dydžio, kuriuos numato vidaus įstatymai ar kiti teisės aktai, arba nustato kolektyvinės sutartys ar arbitražo sprendimai;

įgyvendinti Chartijos 4 straipsnyje įtvirtintas teises siekiama įtvirtinant jas laisvai sudaromomis kolektyvinėmis sutartimis, įstatymo nustatytu darbo užmokesčio reguliavimo mechanizmu arba kitomis priemonėmis, atitinkančiomis vidaus sąlygas. Tuo tarpu MMA dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kurios 2006 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 298 nuo 2007 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 600 Lt dydžio MMA, 2007 m. birželio 6 d. nutarimu Nr. 543 nuo 2007 m. liepos 1 d. – 700 Lt MMA, o 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 nuo 2008 m. sausio 1 d.

– 800 Lt MMA, kuri galiojo iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. Be to, BVK 132 straipsnis inter alia numato, kad iš nuteistųjų bendros darbo užmokesčio sumos atskaitoma: 25 proc. – pataisos namuose į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą (BVK 132 str. 1 d.); 5 proc. – į nuteistojo neliečiamąją asmeninės sąskaitos dalį (BVK 132 str. 2 d.). Taigi, įvertinus minėtą teisinį reguliavimą ir byloje esančius duomenis apie tai, kaip nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis (b. l. 9–11, 23–25, 32–34), konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog šiuo atveju pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas laikantis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad dirbo viršvalandžius ir švenčių dienomis, o Marijampolės PN pateikė sumažintus faktiškai dirbtų darbo valandų skaičius, tačiau byloje nėra jokių šiuos pareiškėjo teiginius patvirtinančių įrodymų. BVK 128 straipsnio 1 dalis numato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems nustatoma ne ilgesnė kaip aštuonių valandų darbo diena; nuteistiesiems suteikiamos dvi poilsio dienos per savaitę; nuteistieji negali būti skiriami dirbti švenčių ir poilsio dienomis, išskyrus darbo įstatymuose numatytais atvejais. Nuteistiesiems, kurie įtraukiami į darbą poilsio arba švenčių dienomis, suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų (BVK 128 str. 3 d.). Be to, pažymėtina, kad tiek iki 2009 m. birželio 5 d. galiojusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 patvirtinta, tiek nuo 2009 m. birželio 5 d. galiojanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 494 nauja redakcija išdėstyta nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarka numato apmokėjimo už viršvalandinį darbą, darbą nakties metu, poilsio arba švenčių dienomis tvarką. Tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamos jo darbo laiko apskaitos ir (ar) apmokėjimo. Tuo tarpu Marijampolės PN nurodė, kad su nuteistųjų darbo užmokesčio paskaičiavimu susijusius dokumentus saugo tik 3 metus (b. l. 24), todėl teisėjų kolegija neturi galimybės patikrinti minėtus pareiškėjo teiginius, o iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjo dirbtą darbo valandų skaičių laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. sausio mėn. matyti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios nuteistųjų darbo laiko trukmę. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginio, kad jam buvo nepagrįstai atsisakyta suteikti atostogas, teisėjų kolegija pažymi, jog BVK 128 straipsnio 6 dalis numato, kad nuteistųjų teisę į atostogas bausmės atlikimo laikotarpiu nustato šio Kodekso 130 straipsnis. Remiantis BVK 130 straipsnio 1 dalimi, atvirose kolonijose, nepilnamečių pataisos namuose, pataisos namuose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis atliekantys laisvės atėmimo bausmę nuteistieji, kurie stropiai dirba, turi teisę į keturiolikos kalendorinių dienų nemokamas atostogas per vienerius metus;

šios atostogos įskaitomas į bausmės atlikimo laiką. BVK 130 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytos atostogos suteikiamos nuteistajam atlikus vienuolika mėnesių bausmės, jeigu jis neturi galiojančių nuobaudų; atostogos suteikiamos pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu. Atostogų suteikimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 130 str. 5 d.). Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 148 punkto redakcija numatė, jog atvirose kolonijose, nepilnamečių pataisos namuose, pataisos namuose lengvosios ir paprastosios grupių laikymo sąlygomis atliekantiems laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems, kurie stropiai dirba, keturiolikos kalendorinių dienų nemokamos atostogos suteikiamos nuteistajam atlikus vienuolika mėnesių bausmės per vienerius metus, jeigu jis neturi galiojančių nuobaudų.

Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų apie pareiškėjui bausmės atlikimo metu taikytas nuobaudas ir paskatinimus matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. gegužės 26 d. iki 2010 m. gruodžio 16 d. turėjo galiojančių nuobaudų (b. l. 48–49), todėl šiuo laikotarpiu atostogos pareiškėjui negalėjo būti suteiktos. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 punktas numato, jog skunde (prašyme) inter alia turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai.

Atitinkamai pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad bausmės atlikimo metu kreipėsi dėl nemokamų atostogų jam suteikimo, taip pat nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jis būtų kreipęsis į Marijampolės PN dėl išrašų ar kopijų iš jo asmens knygelės, kurioje, pareiškėjo teigimu, yra įrašas apie atsisakymą suteikti jam minėtas atostogas, ir ši institucija būtų atsisakiusi juos pateikti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išreikalauti iš Marijampolės PN jo asmens knygelę, juolab kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės PN šios knygelės nebeturi (b. l. 48–49).

Taigi, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą bei minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Marijampolės PN nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo). Tuo tarpu CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą nekyla. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą ir priteisti jam turtinės ir (ar) neturtinės žalos atlyginimą.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo J. S. (J. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys