A-442-1045-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1045/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02895-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. buvo laikomas higienos normas neatitinkančiomis sąlygomis, t. y. kamerose, kuriose pareiškėjui teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl yra pagrindas priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Teigė, jog kamerose, kuriose jis kalėjo, nebuvo taburečių, spintelių maistui, higienos reikmenims susidėti, o pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo net minimalaus sporto inventoriaus mankštai daryti. Nurodė, jog būdavo patalpintas kartu su rūkančiais suimtaisiais, nors pats nerūkė. Turėjo nuolatos kvėpuoti dūmais, dėl to prastai miegodavo, trūkdavo gryno oro, patirdavo nervinį stresą. Paaiškino, kad į jo prašymus, perkelti į kitas kameras, kur būtų kartu su nerūkančiais asmenimis, Lukiškių TI-K administracija nereagavo ir atsakydavo, jog kitur vietos nėra. Pažymėjo ir tai, jog buvo priverstas save žaloti, nes į jo prašymus būti perkeltam į teisės aktus atitinkančias kameras Lukiškių TI-K administracija nereaguodavo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas su pertraukomis Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. Tam tikrais laikotarpiais – vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytą reikalavimą, t. y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto kiekvienam asmeniui. Be to, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Paaiškino, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs ir paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Teigė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui M. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas M. M. į Lukiškių TI-K buvo atvežtas 2011 m. vasario 23 d. ir buvo kalinamas su pertraukomis iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. (b. l. 13–19, 24–27). Laikotarpiais nuo 2011 m. kovo 2 d. iki 2011 m. kovo 9 d., nuo 2011 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. balandžio 27 d., nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2011 m. gegužės 11 d., nuo 2011 m. liepos 4 d. iki 2011 m. liepos 13 d., nuo 2011 m.rugsėjo 14 d. iki 2011 m. rugsėjo 21 d., nuo 2011 m. gruodžio 14 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d., nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. sausio 18 d., nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. vasario 29 d., nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2012 m. balandžio 4 d, nuo 2012 m. balandžio 18 d. iki 2012 m. balandžio 25 d., nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gegužės 9 d., nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 20 d., nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs (b. l. 20).

Iš pareiškėjo M. M. asmens sveikatos istorijos Nr. 101 (b. l. 57–83) nustatė, kad dažniausiai pareiškėjas kreipdavosi į gydytojus dėl autoagresijos, t. y. pats save žalodamas, pasidarydamas pjautinių žaizdų rankų srityje. Keletą kartą pareiškėjas kreipėsi ir į dermatovenerologą dėl mazgelių (randelių) veido ir kitose kūno srityse. Teismo vertinimu, byloje esantys objektyvūs įrodymai patvirtino, kad pareiškėjui iš esmės visą jo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpį (t. y. apie 1,5 metų) nebuvo užtikrinta jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, t. y. turėti nemažiau 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, kaip tai numatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte, būti kalinamam kartu su nerūkančiais asmenims, kaip tai numatyta Lietuvos Higienos normos HN 76:2010 14 punkte, ir būti laikomam kamerose su pilnu inventoriumi, kaip tai numatyta 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.6, 14.7 ir 14.8 punktuose. Visa tai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų fizinių nepatogumų, diskomfortą, tam tikrų sveikatos sutrikimų. Teismas sprendė, jog Lukiškių TI-K šiuo atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl konstatavo, kad tarp nurodytų atsakovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių padarinių egzistuoja priežastinis ryšys. Pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleido jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių.

III. Pareiškėjas M. M. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniu skundu prašo minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti pilna apimtimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 447 paras ir pusdienį (b. l. 13-19). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis periodiškai svyravo nuo 1,6 kv. m iki 3,45 kv. m.

Nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas, nepažeidžiant teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, buvo laikomas 2011 m. kovo 9 d. vakare, 2011 m. kovo 25 d. ryte, 2011 m. balandžio 2 d. ryte, 2011 m. balandžio 4 d. ryte, 2011 m. balandžio 7 d. vakare, 2011 m. balandžio 11 d. vakare, 2011 m. balandžio 28 d., 2011 m. balandžio 29 d. ryte, 2011 m. balandžio 30 d. vakare, 2011 m. gegužės 1 d., 2011 m. gegužės 2 d. ryte, 2011 m. gegužės 12 d. ryte, 2011 m. gegužės 17 d. vakare, 2011 m. gegužės 18 d., 2011 m. gegužės 19 d. ryte, 2011 m. gegužės 24 d. ryte, 2011 m. gegužės 26 d. ryte, 2011 m. gegužės 27 d. vakare, 2011 m. gegužės 28 d., 2011 m. gegužės 29 d., 2011 m. gegužės 30 d., 2011 m. gegužės 31 d., 2011 m. birželio 1 d. ryte, 2011 m. birželio 2 d., ryte, 2011 m. birželio 15 d. vakare, 2011 m. birželio 16 d. ryte, 2011 m. birželio 17 d., 2011 m. birželio 20 d., 2011 m. liepos 1 d, 2011 m. liepos 2 d., 2011 m. liepos 3 d., 2011 m. liepos 15 d. ryte, 2011 m. liepos 16 d., 2011 m. liepos 17 d., 2011 m. liepos 18 d., 2011 m. liepos 19 d., 2011 m. liepos 20 d., 2011 m. liepos 21 d., 2011 m. liepos 22 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. rugpjūčio 4 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 8 d. vakare, 2011 m. rugpjūčio 9 d., 2011 m. rugpjūčio 10 d., 2011 m. rugpjūčio 11 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 29 d., 2011 m. rugsėjo 4 d., 2011 m. rugsėjo 5 d., 2011 m. rugsėjo 6 d., 2011 m. rugsėjo 7 d., 2011 m. rugsėjo 8 d., ryte, 2011 m. rugsėjo 9 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 10 d., 2011 m. rugsėjo 11 d., 2011 m. rugsėjo 12 d., 2011 m. rugsėjo 13 d., 2011 m. rugsėjo 21 d. vakare, 2011 m. rugsėjo 22 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 23 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 27 d. ryte, 2011 m. rugsėjo 28 d. ryte, 2011 m. lapkričio 15 d., 2011 m. lapkričio 16 d. vakare, 2011 m. lapkričio 17 d. ryte, 2011 m. lapkričio 22 d. ryte, 2011 m. gruodžio 7 d. vakare, 2011 m. gruodžio 8 d., 2011 m. gruodžio 9 d. ryte, 2011 m. gruodžio 25 d., 2011 m. gruodžio 26 d., 2011 m. gruodžio 27 d., 2011 m. gruodžio 28 d. ryte, 2012 m. sausio 19 d. vakare, 2012 m. sausio 20 d., 2012 m. sausio 21 d., 2012 m. sausio 22 d., 2012 m. sausio 23 d. ryte, 2012 m. sausio 24 d. vakare, 2012 m. sausio 25 d. vakare, 2012 m. sausio 26 d., 2012 m. sausio 31 d. ryte, 2012 m. vasario 8 d. vakare, 2012 m. vasario 9 d., 2012 m. vasario 10 d., 2012 m. vasario 11 d., 2012 m. vasario 12 d., 2012 m. vasario 13 d., 2012 m. vasario 14 d. ryte, 2012 m. vasario 20 d. ryte, 2012 m. kovo 1 d., 2012 m. kovo 2 d., 2012 m. kovo 3 d., 2012 m. kovo 4 d., 2012 m. kovo 5 d. ryte, 2012 m. kovo 6 d. ryte, 2012 m. balandžio 17 d. ryte, 2012 m. birželio 1 d., 2012 m. birželio 2 d., 2012 m. birželio 3 d., 2012 m. birželio 4 d., 2012 m. birželio 5 d. ryte, 2012 m. birželio 10 d., 2012 m. birželio 11 d. ryte, 2012 m. birželio 18 d. ryte, 2012 m. birželio 26 d. ryte, 2012 m. liepos 20 d. vakare, 2012 m. liepos 21 d. vakare, 2012 m. liepos 22 d., 2012 m. liepos 23 d. ryte, 2012 m. liepos 31 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 1 d. vakare, 2012 m. rugpjūčio 3 d. ryte, 2012 m. rugpjūčio 4 d., 2012 m. rugpjūčio 5 d., kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 447 paras ir pusdienį, iš kurių 52 paras jam buvo užtikrintas minimalus kameros plotas, dar 33 paras rytais arba vakarais tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, todėl jo kalinimas pažeidžiant minėtą reikalavimą truko 362 paras ir pusdienį (447,5-85=362,5). Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų suimtiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes (pvz., kalinimas su rūkančiais asmenimis) ir tai, jog tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią. Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta 15 000 Lt suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 8 000 Lt.

Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 8 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui M. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 8 000 Lt (aštuonis tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys