A-602-638-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-638/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01434-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio, Romano Klišausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „LNTV“ skundą atsakovui valstybės įmonei Registrų centrui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LNTV“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu (I t., b. l. 1–3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro (toliau – ir atsakovas, Registrų centras) 2011 m. vasario 2 d. sprendimą ir įpareigoti Registrų centrą prekybos pastato su kavinės, vaistinės ir kirpyklos patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Prekybos pastatas), mokestinę vertę nustatyti pagal A. C. tikrosios ūkinės bendrijos (toliau – ir TŪB) „Audito ir turto vertinimo biuras“ turto vertinimo ataskaitoje ir UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. DG100511 nustatytą mokestinę vertę.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Bendrovė, nesutikdama su atsakovo nustatyta Prekybos pastato mokestine verte, nuo kurios skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis (19 834 995 Lt), kreipėsi į turto vertintoją (A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“), kurio parengtoje turto vertinimo ataskaitoje ginčo nekilnojamasis turtas įvertintas 9 055 000 Lt. Ši vertinimo ataskaita buvo pateikta atsakovui, tačiau atsakovas nusprendė netikslinti masiniu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Toks atsakovo sprendimas buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu, kuriuo teismas taip pat įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti minėtą turto vertinimo ataskaitą. Atsakovas, pakartotinai išnagrinėjęs aptariamą ataskaitą, 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu nusprendė netikslinti minėto nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Toks atsakovo sprendimas buvo panaikintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi ir atsakovas vėl buvo įpareigotas iš naujo išnagrinėti A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengtą turto vertinimo ataskaitą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. gruodžio 17 d. Registrų centrui buvo pateiktas papildomas prašymas, nagrinėjant jį, vadovautis ir UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. parengta turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511. Pažymėjo, kad Registrų centras informavo, jog pateiktos vertinimo ataskaitos turi trūkumų, be to, paprašė pateikti papildomus argumentus ir paaiškinimus. Teigė, kad Bendrovė atsakovui pateikė UAB „Junesta“ atlikto vertinimo ataskaitos patikslinimą, tačiau atsakovas 2011 m. vasario 2 d. sprendimu vis tiek nusprendė netikslinti nekilnojamojo turto vertės.

4. Bendrovė tvirtino, kad toks Registrų centro sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovas iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus, išdėstytus ankstesniuose sprendimuose, kuriuos teismai buvo panaikinę. Pareiškėjas nesutiko, kad UAB „Junesta“ parengta turto vertės nustatymo ataskaita neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika) 33 punkto reikalavimo. Nurodė, kad visi skirtumai yra nurodyti vertinimo ataskaitos palyginamųjų objektų lentelėje, kurioje pagal taikomo koeficiento dydį galima spręsti apie objekto didesnį ar mažesnį atitikimą vertinamam objektui. Visi kiti skaičiavimai nurodomi iš karto po palyginamųjų objektų lentele. Paaiškino, kad visi ataskaitoje naudoti duomenys yra paimti iš įstatyme nurodytų šaltinių, o daugiausia iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės. Taip pat akcentavo, kad daugelį palyginamųjų objektų vertintojas apžiūrėjo vietoje. Pažymėjo, kad didelė palyginamųjų objektų rinkos kainų sklaida nėra pagrindas vertinti ataskaitą kaip nepatikimą. Teigė, kad vertintojas, parinkdamas objektą palyginimui, įvertino kainų sklaidos dydį ir kitus objekto privalumus bei trūkumus. Nesutiko, kad UAB „Junesta“ turto vertės nustatymo ataskaitoje, taikydamas naudojimo pajamų vertės metodą, vertintojas priima per didelę kapitalizacijos normą, pagrįsdamas ją sudvejinimo metodu, bet ne rinkos duomenimis. Atkreipė dėmesį, jog nurodytas metodas dažniausiai naudojamas vertinant vertybinius popierius ir su jais susijusius investicinius projektus, todėl būtina atsižvelgti ir į tai, kad vertinant verslą turima informacija gali būti ribota ir ne visada patikima. Turto vertinimo ataskaitoje vertintojas įvertino visas jam gerai žinomas ir grėsmę ateityje galinčias kelti rizikas. Be to, turto vertintojas nurodė, kad šiuo atveju šis metodas nėra pats tinkamiausias ir, atlikęs skaičiavimus šiuo metodu, siūlo vadovautis palyginamosios vertės metodu. Pažymėjo, kad 2011 m. sausio 7 d. raštu pateiktame vertinimo ataskaitos Nr. DG100511 patikslinime pateikė išsamų paaiškinimą dėl vertės nustatymo datos ir skundžiamame sprendime nėra pateikta argumentų, kurie šiuos paaiškinimus paneigtų, todėl teigė, kad atsakovo argumentai dėl netinkamo vertės datos nustatymo taip pat nepagrįsti.

5. Atsakovas Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 102) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. turto vertinimo ataskaitoje buvo daromas Prekybos pastato retrospektyvinis vertinimas, reikėjo vertinti 2006 m. buvusius rinkos konjunktūros faktus ir riziką, todėl pareiškėjo teiginys, kad vertintojas įvertino visas jam žinomas ir grėsmę ateityje galinčias kelti rizikas, yra visiškai nelogiškas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu (I t., b. l. 119–125) pareiškėjo skundą atmetė.

7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi (I t., b. l. 146–152) pareiškėjo UAB „LNTV“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

8. Bylą nagrinėdamas iš naujo, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (I t., b. l. 178–179) paskyrė nekilnojamojo turto ekspertizę, siekiant nustatyti, kokia buvo Prekybos pastato vertė 2006 m. sausio 1 d. Teismas ekspertizę atlikti pavedė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 1R-280 į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytam nekilnojamojo turto vertinimo ekspertui K. K..

III. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo, 2013 m. vasario 8 d. sprendimu (II t., b. l. 89–93) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Registrų centro 2011 m. vasario 2 d. sprendimą ir įpareigojo Registrų centrą tikslinti ginčo nekilnojamojo turto vertę pagal K. K. 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte Nr. 12-11-20KK nustatytą turto vertę.

10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atlikus teismo paskirtą ekspertizę, nekilnojamojo turto eksperto K. K. 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės aktu Nr. 12-11-20KK (II t., b. l. 5–41) ginčo Prekybos pastato rinkos vertė, nustatyta lyginamuoju metodu, 2006 m. sausio 1 d. yra 9 288 000 Lt. Ekspertas pateikė išvadą, jog šio pastato rinkos vertė, nustatyta pajamų metodu, 2006 m. sausio 1 d. yra 9 366 000 Lt. Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino, kad ši ekspertizė atlikta ir ekspertizės aktas surašytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, Lietuvos Respublikos ekspertizės įstatymu, Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta Turto ir verslo vertinimo metodika, Metodika, Lietuvos teismo ekspertų profesinės etikos kodeksu, EVS 2012 ir IVS 2011 vertinimo standartais bei duomenimis apie nekilnojamo turto rinką Lietuvoje. Teismas nenustatė, kad atliekant šią ekspertizę, minėti teisės aktai būtų pažeisti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog teismo posėdyje atsakovo atstovas nurodė, kad iš esmės neginčija 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte nustatytų aplinkybių ir turto vertės, pareiškėjo atstovas teismo posėdyje taip pat sutiko su šiuo ekspertizės aktu nustatytomis turto vertėmis.

11. Teismas pastebėjo, kad 2006 m. vasario 6 d. turto vertinimo ataskaitoje, kurioje 2006 m. vasario 6 d. ginčo turto rinkos vertė, pritaikius lyginamosios vertės metodą, įvertina 9 032 000 Lt, o pritaikius naudojimo pajamų vertės metodą, įvertinta 9 055 000 Lt, bei 2010 m. gegužės 21 d. turto vertės nustatymo atskaitoje 2006 m. sausio 1 d. ginčo turto rinkos vertė, apskaičiuota lyginamosios vertės metodu, įvertinta 9 055 000 Lt, o vertė, apskaičiuota naudojimo pajamų vertės metodu, įvertinta 9 629 000 Lt, iš esmės nesiskiria nuo 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte nustatytos 9 288 000 Lt turto vertės. Teismas pabrėžė, jog atsakovo 2006 m. nustatyta 19 834 995 Lt nekilnojamojo turto mokestinė (bazinė) vertė ženkliai skiriasi nuo 2006 m. vasario 6 d. ir 2010 m. gegužės 21 d. turto vertinimo atskaitose bei 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte nustatytos turto vertės. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, jog atsakovas turėtų iš naujo nustatyti pareiškėjo nekilnojamojo turto mokestinę vertę, nuo kurios skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis.

IV. 12. Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 98–100), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą, priimant naują sprendimą – atmesti pareiškėjo UAB „LNTV“ skundą kaip nepagrįstą ir bylą nutraukti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

(1) skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas neįvertinus visų faktinių bylos aplinkybių, vadovaujantis tik pareiškėjo pateiktomis vertėmis, kurios nebuvo tinkamai pagrįstos, kaip reikalauja teisės aktai (tą Vilniaus apygardos administracinis teismas pats yra pripažinęs ankstesniuose sprendimuose šiame ginče), todėl atsakovo nebuvo patvirtintos;

(2) pirmosios instancijos teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje pateiktą nurodymą, paskyrė ekspertizę, užduodamas klausimą ne dėl anksčiau pareiškėjo Registrų centrui teiktų ataskaitų kokybės ir jų išvadų pagrįstumo, bet apie ginčui aktualaus pastato 2006 m. sausio 1 d. buvusią retrospektyvinę vertę. Registrų centras 2012 m. gegužės 28 d. raštu Nr. (1.1.31.)s-2362 teismui pateikė savo poziciją dėl tokios ekspertizės, nurodydamas, kad teismas galėtų kreiptis į Turto vertinimo priežiūros tarnybą, galinčią teikti išvadas dėl pateiktų ataskaitų atitikties teisės aktų reikalavimams (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 26 str. 2 d. 3 p.). Nurodo, kad byloje esančios individualaus vertinimo ataskaitos (A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ ir UAB „Junesta“) buvo įvertintos Registrų centre, vadovaujantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo suteiktais įgaliojimais ir pasinaudojant specialiomis specialistų žiniomis, nes Registrų centrui pateiktas ataskaitas nagrinėjo kvalifikuota nekilnojamojo turto vertintojų komisija. Kartu akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo paskirtos ekspertizės klausimas nesudarė sąlygų tinkamai įvertinti pareiškėjo teiktas individualaus vertinimo ataskaitas;

(3) Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nuoseklumo bei sąžiningumo, neteisėtų veiksmų: gavęs Registrų centro 2011 m. vasario 2 d. sprendimą, priimtą vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartį (administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010), jį apskundęs Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o pastarojo sprendimą apeliaciniu skundu apskundęs Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, pareiškėjas 2011 m. gruodžio mėn. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, teigdamas, kad Registrų centras nebuvo įvykdęs teismo sprendimo, ir prašydamas išduoti vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-1739-281/2009 ir Nr. A442-1065/2010. Pareiškėjas žinojo, jog šios bylos sprendimas yra įvykdytas, priimtas naujas Registrų centro sprendimas ir jau paties pareiškėjo buvo apskųstas;

(4) pirmosios instancijos teismas sprendime paminėjo dvi turto vertinimo metodikas, nors viena iš jų – patvirtinta Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244, yra netekusi galios nuo 2012 m. gegužės 1 d. Taigi teismo ekspertas K. K. negalėjo vadovautis abejomis vertinimo metodikomis. Teismas nenagrinėjo ekspertizės akto atitikimo šiame akte ir teismo sprendime nurodytiems teisės aktams. Teismo paskirto eksperto ekspertizės aktas neatitinka gero ir išsamaus akto sampratos, jame klaidingai nurodytas tiriamojo objekto adresas, klaidingai pacituota užduotis, teismo užduotas klausimas. Nustatomos vertės pagrindimas nėra pakankamas pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus;

(5) atsakovui nebuvo pateikta jokia nauja ginčo Prekybos pastato vertės nustatymo ataskaita, pagal kurią būtų galima nustatyti mokestinę vertę pagal individualų vertinimą, kaip numato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (8–10 str.). Registrų centrui nebuvo pateikta pilna, teisės aktų reikalavimus atitinkanti teismo paskirto eksperto Prekybos pastato vertinimo dokumento kopija, taip pažeidžiant Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatą;

(6) teismas pažeidė imperatyvų reikalavimą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir priimti sprendimą, kurio motyvuojamojoje dalyje būtų aiškiai nurodyta, kodėl teismas atmeta tam tikrą įrodymą, ir kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas padarė išvadas.

13. Pareiškėjas UAB „LNTV“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 109, 110) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas teigia, kad:

(1) teismas, nagrinėdamas bylą, tinkamai įvertino visas faktines bylos aplinkybes, o atsakovas iš esmės nenurodo, kokių faktinių aplinkybių teismas neįvertino;

(2) atsakovas nepaaiškino, kokią reikšmę ginčijamam sprendimui galėjo turėti tai, kad pareiškėjas buvo pateikęs vykdomąjį raštą antstoliams dėl sprendimo vykdymo kitoje administracinėje byloje (Nr. I-1739-281/2009). Pareiškėjas dėl vykdomojo rašto išdavimo į teismą kreipėsi ir antstoliui pateikė per klaidą, pastebėjus ją, jokių vykdymo veiksmų nebuvo atlikta;

(3) nagrinėjant bylą teisme, atsakovo atstovas nurodė, kad iš esmės neginčija 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte nustatytų aplinkybių ir turto vertės. Nors teismo sprendime nurodyta, kad teismas vadovavosi jau negaliojančia Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika, tai negali būti pagrindu naikinti sprendimą, nes teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta Turto ir verslo vertinimo metodika, kuri pakeitė iki tol galiojusią;

(4) apeliaciniame skunde nurodyti 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akto trūkumai yra deklaratyvūs, atsakovas nenurodė, kokią įtaką šie trūkumai galėjo turėti išvados apie vertinamo objekto mokestinę vertę pagrįstumui. Ekspertizę buvo paskyręs teismas, todėl atsakovas turėjo galimybę susipažinti su visu 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės aktu, taip pat turėjo galimybę gauti tinkamai patvirtintą šio akto kopiją.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. 14. Pareiškėjas UAB „LNTV“ nuo 2004 m. rugpjūčio 19 d. iki 2010 m. spalio 27 d. buvo prekybos pastato su kavinės, vaistinės ir kirpyklos patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), savininkas. Pareiškėjas inicijavo administracinius ginčus kompetentingose institucijose ir teisme, kai kilo klausimas dėl minėto pareiškėjui priklaususio komercinio naudojimo nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu už 2006 metus pagal Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tvarkančios įmonės nustatytą turto vertę, nustatytą masinio vertinimo būdu, kaip tai numatyta pagal bendrą mokestinės vertės nustatymo taisyklę.

15. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl atsakovo atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto – prekybos pastato su kavinės, vaistinės ir kirpyklos patalpomis, esančio (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) – vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę, buvusią 2006 m. sausio 1 d.

16. Siekiant atskleisti kilusio ginčo turinį ir nustatyti šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, pirmiausia paminėtinos šios, remiantis bylos medžiaga nustatytos, reikšmingos aplinkybės:

(1) pareiškėjas pirmą kartą su prašymu pripažinti naują nekilnojamojo turto mokestinę vertę, kuri nustatyta atlikus individualų turto vertinimą, kreipėsi 2006 m. gegužės 16 d. (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 25). Su šiuo prašymu buvo pateikta 2006 m. vasario 6 d. A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengta ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita (toliau – ir 2006 m. ataskaita) (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 36–48);

(2) 2006 m. rugsėjo 5 d. Registrų centro Nekilnojamojo turto mokesčių mokėtojų skundų ir prašymų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) sprendimu nuspręsta netikslinti ginčo nekilnojamojo turto mokestinės vertės pagal 2006 m. ataskaitą (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 27–28). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 29 d. sprendimu minėtą Komisijos sprendimą panaikino ir pareiškėjo prašymą dėl Prekybos pastato mokestinės vertės nustatymo grąžino atsakovui nagrinėti iš naujo (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 60–63);

(3) iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Komisija 2009 m. balandžio 1 d. sprendimu nusprendė netikslinti ginčo nekilnojamojo turto mokestinės vertės pagal 2006 m. ataskaitą (administracinė byla Nr. I-1739-281/2009, b. l. 6–7). Šį sprendimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino 2010 m. spalio 21 d. nutartimi, kartu įpareigodamas atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl aptariamos mokestinės vertės nustatymo (administracinė byla Nr. I-1739-281/2009, b. l. 67–71).

(4) atsakovui vykdant pastarąjį teismo sprendimą, pareiškėjas 2010 m. gruodžio 17 d. prašymu (I t., b. l. 13) kreipėsi į atsakovą, prašydamas iš naujo nagrinėjant ginčo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo klausimą papildomai vadovautis UAB „Junesta“ parengta Turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511 (I t., b. l. 21–72). Registrų centras, įvertinęs pareiškėjo prašymus dėl turto mokestinės vertės patikslinimo, 2010 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. (1.1.31)s-5192 „Dėl mokestinės vertės patikslinimo“ (I t. b. l. 14) nurodė nustatytus pateiktų ataskaitų trūkumus, paprašė nurodyti, kuria iš pateiktų turto vertinimo ataskaitų vadovautis, taip pat paprašė pateikti papildomus argumentus ir paaiškinimus dėl ginčo nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ir pagrindimo. Atsakydamas į šias pastabas, pareiškėjas 2011 m. sausio 7 d. Registrų centrui pateikė Turto vertinimo ataskaitos Nr. DG100511 patikslinimus (b. l. 15–16). Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, turto vertinimo ataskaitas bei Turto vertinimo ataskaitos Nr. DG100511 patikslinimus, 2011 m. vasario 2 d. sprendimu „Dėl mokestinės vertės“ (I t., b. l. 4–7), vadovaudamasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 8–10 straipsniais, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinės vertės pagal pareiškėjo pateiktas šio turto individualaus vertinimo ataskaitas.

17. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas iš esmės yra tai, ar šiuo atveju buvo pagrindas ginčo turto vertę, naudojamą apskaičiuojant mokestinę vertę, nustatyti pagal pareiškėjo pateiktas turto vertinimo ataskaitas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėtina, ar pareiškėjo pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos yra tinkamos ginčo nekilnojamojo turto mokestinei vertei pagal individualų vertinimą nustatyti.

VI. 18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas veiklą vykdo teisės aktais nustatytos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų veikloje taikomas principas „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, yra neteisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, 2012 m. gruodžio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1349/2012, 2014 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-293/2014 ir kt.).

19. Nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo redakcijos (2006 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. X-532 redakcija) 8 straipsnio 2 dalis numatė, kad nekilnojamojo turto mokestine verte gali būti laikoma nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą; mokesčio mokėtojai gali pateikti prašymą turto vertintojui nekilnojamojo turto mokestine verte laikyti nekilnojamojo turto vertę, nustatytą atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, jeigu nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė, nustatyta atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą, arba šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktuose nurodyto nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atkuriamosios vertės (kaštų) metodu, skiriasi nuo nekilnojamojo turto vertės, nustatytos atliekant individualų vertinimą, daugiau kaip 20 procentų. Remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (2006 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. X-532 redakcija) 10 straipsnio 1 dalimi, mokesčio mokėtojų prašymai dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę pateikiami turto vertintojui per tris mėnesius nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo (išskyrus 2006 metų mokestinį laikotarpį, kai skundai ir prašymai turto vertintojui pateikiami per šešis mėnesius nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo); šiuos prašymus turto vertintojas išnagrinėja per du mėnesius nuo prašymo gavimo dienos ir priima sprendimą; sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

20. Išanalizavus pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, akivaizdu, kad teisės aktai nedetalizavo, kokia tvarka nagrinėtini mokesčio mokėtojų prašymai dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę. Tuo tarpu bendruosius reikalavimus administracinei procedūrai įtvirtino Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas. Tačiau pabrėžtina, jog nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė, kad atsakovas, kaip turto vertintojas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme, nagrinėdamas mokesčio mokėtojų prašymus dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę, turėtų detaliai įvertinti individualią turto vertinimo ataskaitą visa apimtimi, t. y. atlikti išsamų individualioje turto vertinimo ataskaitoje pateiktų skaičiavimų teisingumo patikrinimą ir pan. Taigi darytina išvada, kad šioje srityje atsakovo kompetencija apsiribojo formaliu mokesčio mokėtojų pateiktų individualaus turto vertinimo ataskaitų atitikimo esminiams teisės aktų reikalavimams nagrinėjimu, t. y. atsakovas, kaip turto vertintojas Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo prasme, turėjo vertinti, ar mokesčio mokėtojų pateiktos turto vertinimo ataskaitos neturi akivaizdžių (esminių) trūkumų, dėl kurių savaime negali būti pripažintos tinkamomis turto mokestinei vertei nustatyti.

21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog turto vertintojui suteikiama galimybė vadovautis nekilnojamojo turto mokestine verte, nustatyta atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, tačiau tai nėra įstatymų leidėjo įtvirtintas ir turto vertintojui nukreiptas besąlyginis paliepimas. Galimybė nekilnojamojo turto mokestį skaičiuoti pagal individualaus turto vertintojo nustatytą nekilnojamojo turto vertę įgyvendintina tuo atveju, kai nekilnojamojo turto vertė, nustatyta atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą, skiriasi nuo nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės, nustatytos atlikus nekilnojamojo turto individualų vertinimą, daugiau kaip 20 procentų. Tačiau procentinis skirtumas turi būti pagrįstas taip, kad turto vertintojui, atliekančiam turto vertinimą masinio nekilnojamo turto vertinimo būdu, nekiltų abejonių dėl individualaus turto įvertinimo išvados dėl vertės nustatymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A17-174/2007). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės būtent ir vadovavosi tuo, jog pareiškėjo pateiktoje turto vertinimo ataskaitoje nustatyta turto vertė nėra pakankamai išsamiai ir aiškiai pagrįsta, kaip to reikalauja teisės aktai, bei kelia abejonių, t. y. nėra tinkama ginčo turto mokestinei vertei nustatyti. Taigi šiuo atveju būtina patikrinti, ar tokia atsakovo išvada buvo pagrįsta ir teisėta bei sudarė pagrindą netenkinti pareiškėjo prašymo nustatyti ginčo turto vertę pagal individualų vertinimą.

VII. 22. Kaip minėta, pareiškėjas pirmą kartą atsakovui prašymą dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos ginčo nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę kartu su 2006 m. vasario 6 d. A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengta ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 36–48) pateikė 2006 m. gegužės 16 d. (administracinė byla Nr. I-4781-18/2006, b. l. 25). Vėliau, atsakovui iš naujo nagrinėjant minėtą pareiškėjo prašymą, pareiškėjas 2010 m. gruodžio 17 d. prašymu (I t., b. l. 13) kreipėsi į atsakovą, prašydamas iš naujo nagrinėjant ginčo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo klausimą papildomai vadovautis UAB „Junesta“ parengta Turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511 (I t., b. l. 21–72), o 2011 m. sausio 7 d. prašyme (I t., b. l. 15) patikslino, jog nustatant ginčo turto mokestinę vertę, buvusią 2006 m. sausio 1 d., prašo vadovautis abejomis jo pateiktomis ataskaitomis, turto vertę nustatant pagal vertinimo ataskaitą Nr. DG100511.

23. Šiame kontekste pabrėžtina, kad minėto 2006 m. gegužės 16 d. pareiškėjo prašymo pateikimo metu galiojusios Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo redakcijos (2006 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. X-532 redakcija) 10 straipsnio 1 dalis inter alia numatė, jog mokesčio mokėtojų prašymai dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę pateikiami turto vertintojui per tris mėnesius nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo (išskyrus 2006 metų mokestinį laikotarpį, kai skundai ir prašymai turto vertintojui pateikiami per šešis mėnesius nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės nustatymo). Taigi minėtas pareiškėjo prašymas nustatant 2006 m. sausio 1 d. buvusią ginčo turto mokestinę vertę vadovautis UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. parengta Turto vertės nustatymo ataskaita Nr. DG100511 ir būtent pagal šią ataskaitą nustatyti ginčo turto vertę, kaip naujas prašymas dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę, laikytinas paduotu praleidus įstatymo numatytą terminą, todėl nagrinėjamu atveju kaip atskiras prašymas iš esmės nevertintinas, į jį atsižvelgtina tik kaip į papildomą įrodymą sprendžiant dėl pagrindo nustatyti ginčo turto mokestinę vertę pagal 2006 m. vasario 6 d. A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengtą turto vertinimo ataskaitą egzistavimo.

24. Atsakovas ginčijamame 2011 m. vasario 2 d. sprendime „Dėl mokestinės vertės“ (I t., b. l. 4–7), be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo pateikta 2006 m. turto vertinimo ataskaita laikytina netinkama ginčo turto mokestinei vertei nustatyti, kadangi ataskaitoje lyginamieji objektai nėra tinkamai apibūdinti, nenurodytas lyginamų sandorių laikas, nepateiktas taikomų pataisų reikšmių pagrindimas, neaptartas ir nepakomentuotas galutinės patikslintos kainos intervalas bei didelė lyginamųjų objektų rinkos kainų sklaida, neaptartos vietovės nuomos rinkos sąlygos, duomenys ir konjunktūra, kapitalizavimo normos rodiklio nustatymas aptartas teoriškai, nepagrįstas rinkos duomenimis ar kitais ekonominiais rodikliais, t. y. ataskaita neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio, 19 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 3 dalies ir 23 straipsnio 2 dalies 10 punkto bei Metodikos 20.1, 20.3, 20.5, 27, 33, 60–61 ir 70 punktų reikalavimų.

25. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo redakcijos (1999 m. gegužės 25 d. įstatymo Nr. VIII-1202 redakcija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtino, kad turto vertė nustatoma vadovaujantis rinkos ekonomikos logika bei kriterijais, rinkos ir ekonominių sąlygų tyrimų bei stebėjimų rezultatais, o šio įstatymo 7 straipsnis numatė taikytinus turto vertinimo metodus. Remiantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, vertinant apmokestinamą turtą, vadovaujamasi mokesčių įstatymais ir jų pagrindu priimtais kitais teisės aktais. Vertindamas turtą, turto vertintojas vadovaujasi Vyriausybės patvirtinta metodika, suderinta su Tarptautiniais vertinimo standartais bei normomis, turto vertintojų veiklos priežiūrą atliekančios institucijos nurodymais ir sprendimais (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 str. 3 d.). Be to, pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 10 punktą turto vertinimo ataskaitoje turi būti turto vertės nustatymo pagrindimas.

26. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtintos Turto vertinimo metodikos 20 punktas inter alia numatė, kad vertindamas objektą, turto vertintojas surenka duomenis apie vietovės socialinius-ekonominius rodiklius, rinkos sąlygas ir konjunktūrą (Metodikos 20.1 p.); surenka duomenis apie toje vietovėje įvykusius privataus turto sandorius, mokamus nuomos mokesčius, vertinamo turto pasiūlą ir paklausą (Metodikos 20.3 p.); parengia turto įvertinimo dokumentus, kuriuose aiškiai motyvuoja ir argumentuoja turto vertės nustatymo metodų parinkimą ir taikymą, aprašo vertinamą objektą, suformuluoja ir fiksuoja nustatytą turto vertę (Metodikos 20.5 p.). Remiantis Metodikos 27 punktu, taikydamas palyginamosios vertės metodą, turto vertintojas turi surinkti ir analizuoti kuo daugiau duomenų apie toje vietovėje įvykusius panašių objektų pirkimo–pardavimo sandorius, taip pat apie siūlomus parduoti panašius objektus. Vertinamo objekto ir palyginamųjų objektų charakteristikos bei skirtumai turi būti aiškiai ir suprantamai apibūdinti; taikomų koeficientų reikšmių ir kiti skaičiavimai parodomi turto įvertinimo ataskaitoje (Metodikos 33 p.). Be to, pagal Metodikos 60 punktą pinigų srautų diskonto (naudojimo pajamų kapitalizavimo) norma turi atspindėti šių pinigų srautų riziką. Yra keli rizikos įvertinimo modeliai, kurie nurodyti Metodikos 60.1–60.4 punktuose. Rizikos įvertinimo modelio pasirinkimas kiekvienu atskiru vertinimo atveju priklauso nuo galimybės gauti patikimus duomenis, kurių reikia skaičiavimams atlikti, ir nuo galimybės padaryti pagrįstas prielaidas, jeigu duomenų nėra (Metodikos 61 p.). Metodikos 70 punktas taip pat įtvirtino, kad vertinimo metu darant prielaidas, reikia remtis analogų palyginimais, statistikos duomenimis, ankstesnės veiklos rezultatais arba jas kitaip pagrįsti. Taikant praktiškai pinigų srautų diskonto būdą, būtina objektyviai vertinti verslo riziką ir stengtis kuo mažiau iškreipti vertinamo objekto vertę. Vertinant objektą nurodytuoju būdu, naudojama turto vertintojui, turto savininkui (valdytojui), potencialiems investuotojams ar pirkėjams prieinama informacija.

27. Atsižvelgusi į minėtas teisės aktų nuostatas, taip pat įvertinusi pareiškėjo pateiktą 2006 m. turto vertinimo ataskaitą, išanalizavusi jos turinį, teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, jog ši ataskaita formaliai neatitiko teisės aktų reikalavimų, kadangi joje nepateiktas pakankamai išsamus, aiškus ir detalus turto vertės nustatymo pagrindimas, kaip to reikalauja teisės aktai, ką iš esmės patvirtina ir byloje esanti Turto vertinimo priežiūros tarnybos specialistų nuomonė (II t., b. l. 127–132). Todėl ginčijamas atsakovo sprendimas, pastarajam kilus pagrįstų abejonių dėl individualaus turto vertinimo išvados dėl vertės nustatymo pagrįstumo, buvo formaliai teisėtas.

28. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas. Jeigu teisė tapatinama su įstatymu, tai teisės praktikos požiūriu pirmenybė būtų teikiama ne teisingumui, o teisėtumui. Formalus įstatymų taikymas nulemtų teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas. Teisėjų kolegijos nuomone, turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai. Juk ne viskas gali būti reglamentuota įstatymų ir tilpti į tam tikras teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-773/2007, 2011 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-46/2011 ir kt.). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime yra akcentavęs, kad teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus. Būtent teismas vykdo teisingumą ir jis turi diskreciją elgtis kitaip, nei tiesiogiai numatyta teisės aktuose ar panaikinti formaliai teisėtą individualų administracinį aktą, jei to reikalauja bendrieji teisės principai, tarp jų ir teisingumo bei proporcingumo principai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-422/2014). Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas.

29. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmus ginčo administracinės procedūros metu bei aplinkybę, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant mokestinę vertę buvo ne kartą grąžintas atsakovui nagrinėti iš naujo, o ginčas tęsiasi gana ilgą laiką (nuo 2006 m.), teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo konkrečiu atveju, taikant pirmiau nurodytą bendrąją taisyklę, pagal kurią nustačius, kad pareiškėjo pateikta turto vertinimo ataskaita dėl formalaus neatitikimo teisės aktų reikalavimams nėra tinkama ginčo turto mokestinei vertei nustatyti, pareiškėjo prašymas būtų atmestas, būtų pažeisti bendrieji teisės principai ir, nors sprendimas būtų teisėtas, šiuo atveju jis nebūtų teisingas. Šioje konkrečioje byloje nagrinėjama situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina išimtine, todėl vertinant, ar atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nustatyti ginčo turto vertę pagal pareiškėjo pateiktą 2006 m. turto vertinimo ataskaitą, svarbu nustatyti ne tik tai, ar ši ataskaita formaliai atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau būtina įvertinti ir tai, ar nustatyti neatitikimai turėjo esminės reikšmės nustatant ginčo turto vertę.

VIII. 30. Nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi (I t., b. l. 146–152), grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjo pateiktų turto vertinimo ataskaitų vertinimas turi būti atliekamas tik pasinaudojus tokiomis pat specialiomis žiniomis pasitelkus specialisto arba eksperto pagalbą, atitinkamai kviečiant į teismo posėdį specialistą arba skiriant ekspertizę, pirmosios instancijos teismas skyrė ne minėtų vertinimo ataskaitų ekspertizę, tačiau ekspertui uždavė klausimą dėl ginčo turto vertės, buvusios 2006 m. sausio 1 d. (I t., b. l. 178–179), t. y. iš esmės skyrė dar vieną (retrospektyvinį) turto vertinimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad ginčo pobūdis iš esmės nulemia ir ekspertizės pobūdį, todėl nagrinėjamu atveju, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė minėtoje 2012 m. gegužės 3 d. nutartyje, ekspertizės dalykas turėjo būti pareiškėjo pateiktos turto vertės nustatymo ataskaitos tinkamumas ginčo nekilnojamojo turto mokestinei vertei pagal individualų vertinimą nustatyti. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog byloje esantis 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės aktas Nr. 12-11-20KK (II t., b. l. 5–41), nepaisant netinkamai suformuluoto klausimo ekspertui, yra reikšmingas sprendžiant, ar anksčiau minėti pareiškėjo pateiktos 2006 m. turto vertinimo ataskaitos trūkumai turėjo esminės reikšmės nustatant ginčo turto vertę. Juolab kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (I t., b. l. 178–179), kuria buvo paskirta minėta ekspertizė, be kita ko, paliko galimybę ekspertui atsakyti į kitus, jo nuomone, svarbius klausimus, susijusius su turto vertinimu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, siekdamas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėti bylą, 2013 m. spalio 15 d. nutartimi (II t., b. l. 116–124) pats kreipėsi į Turto vertinimo priežiūros tarnybą su paklausimu pateikti išvadas dėl pareiškėjo pateiktų ginčo turto vertinimo ataskaitų atitikties teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, šios tarnybos specialistų nuomonė nurodytu klausimu teisme buvo gauta 2013 m. lapkričio 27 d. (II t., b. l. 127–132).

31. Kaip matyti iš byloje esančio 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akto Nr. 12-11-20KK (II t., b. l. 5–41), nekilnojamojo turto vertintojas ekspertas K. K., būdamas supažindintas dėl atsakomybės už melagingos išvados davimą, atlikęs ginčo turto rinkos vertės nustatymą (retrospektyvinį vertinimą), padarė išvadą, jog Prekybos pastato rinkos vertė, nustatyta lyginamuoju metodu, 2006 m. sausio 1 d. yra 9 288 000 Lt, o šio pastato rinkos vertė, nustatyta pajamų metodu, 2006 m. sausio 1 d. yra 9 366 000 Lt, tačiau lyginamuoju metodu nustatyta ginčo turto vertė (9 288 000 Lt) objektyviau atspindi vertinamo turto rinkos vertę. Pabrėžtina, kad minėtas ekspertizės aktas yra aiškus, pagrįstas ir motyvuotas, jame pateikti išsamūs paaiškinimai ir detalūs ginčo turto vertės apskaičiavimai, t. y. teisės aktų reikalavimus atitinkantis turto vertės nustatymo pagrindimas, ekspertizę atliko kvalifikuotas nekilnojamojo turto vertintojas, įrašytas į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą, byloje nėra duomenų, kad ekspertizė būtų atlikta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 21 d. posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad iš esmės neginčija 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte Nr. 12-11-20KK nustatytų aplinkybių ir turto vertės (bylos priedas su garso įrašu).

32. Išanalizavus byloje esančius duomenis, matyti, kad 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte Nr. 12-11-20KK nustatytos ginčo turto vertės (lyginamuoju metodu – 9 288 000 Lt, pajamų metodu – 9 366 000 Lt) ir pareiškėjo pateiktoje 2006 m. turto vertinimo ataskaitoje nustatytos vertės (atitinkamai lyginamuoju metodu – 9 032 000 Lt, pajamų metodu – 9 055 000 Lt) yra artimos vienos kitoms (skiriasi nežymiai – tik apie 3 proc.) ir ženkliai (daugiau nei du kartus) mažesnės nei atsakovo masinio vertinimo būdu nustatyta ginčo Prekybos pastato mokestinė (bazinė) vertė, nuo kurios skaičiuojamas nekilnojamojo turto mokestis (19 834 995 Lt).

Be to, šios vertės iš esmės sutampa ir su UAB „Junesta“ 2010 m. gegužės 21 d. parengtoje Turto vertės nustatymo ataskaitoje Nr. DG100511 nustatytomis vertėmis (atitinkamai lyginamuoju metodu – 9 055 000 Lt, pajamų metodu – 9 629 000 Lt). Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į visumą byloje nustatytų aplinkybių, darytina išvada, jog anksčiau minėti nustatyti pareiškėjo pateiktos 2006 m. turto vertinimo ataskaitos formalūs trūkumai konkrečiu nagrinėjamu atveju neturėjo esminės reikšmės nustatant ginčo turto vertę, todėl nelaikytini esminiais ir paneigiančiais galimybę tenkinti pareiškėjo prašymą dėl pagal šią ataskaitą individualiu vertinimo būdu nustatytos nekilnojamojo turto vertės naudojimo apskaičiuojant ginčo turto mokestinę vertę.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje konkrečioje byloje ekspertizės aktas iš esmės pašalino nustatytus pareiškėjo pateiktos 2006 m. turto vertinimo ataskaitos trūkumus ir abejones dėl šia ataskaita nustatytos ginčo nekilnojamojo turto vertės pagrįstumo. Todėl, nors nagrinėjamu atveju atsakovui pagrįstai kilo abejonių dėl pareiškėjo pateiktos 2006 m. turto vertinimo ataskaitos atitikimo teisės aktų reikalavimams ir išvados dėl ginčo turto vertės nustatymo pakankamo pagrįstumo, t. y. ginčijamas atsakovo sprendimas buvo formaliai teisėtas, šioje konkrečioje byloje, vadovaujantis bendraisiais teisės principais, be kita ko, teisingumo principu, siekiant užtikrinti teisingumo įgyvendinimą, konstatuotina, kad atsakovas iš esmės nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą nustatyti ginčo turto mokestinę vertę pagal jo pateiktą individualų turto vertinimą, kuris iš esmės atspindi tikrąją individualią ginčo nekilnojamojo turto vertę.

Priešingu atveju, pagal faktines bylos aplinkybes bei visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas šio konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu būtų formalus, bet neteisingas, sudarantis prielaidas nepagrįstam mokestinių prievolių nustatymui ir surinkimui.

IX. 33. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumento, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika nuo 2012 m. gegužės 1 d. neteko galios, todėl ekspertas K. K. negalėjo vadovautis abejomis (pastarąja ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtinta Turto ir verslo vertinimo metodika) vertinimo metodikomis, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartimi (I t., b. l. 178–179) ekspertui iš esmės buvo pavesta atlikti retrospektyvinį ginčo nekilnojamojo turto vertinimą. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintos Turto ir verslo vertinimo metodikos 2 punktas numato, kad retrospektyvinis vertinimas – vertinimas, kai nustatoma praeityje buvusi turto arba verslo vertė. Remiantis šios metodikos 43.3 punktu, atliekant retrospektyvinį vertinimą turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto arba verslo vertės nustatymo dieną (praeityje). Nagrinėjamoje byloje ekspertui buvo pavesta nustatyti ginčo turto vertę, buvusią 2006 m. sausio 1 d. Taigi, priešingai nei tvirtina atsakovas, šiuo atveju ekspertas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 patvirtinta Turto vertinimo metodika.

34. Apeliaciniame skunde atsakovas, be kita ko, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo sąžiningumo bei veiksmų teisėtumo, pastarajam kreipiantis dėl vykdomojo rašto administracinėje byloje Nr. I-1739-281/2009 ir Nr. A442-1065/2010 išdavimo, nors pareiškėjas žinojo, jog šios bylos sprendimas yra įvykdytas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė esminės teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi ir savaime nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl šis atsakovo argumentas atmestinas ir apeliacinės instancijos teismas dėl jo nepasisako.

X. 35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai panaikino Registrų centro 2011 m. vasario 2 d. sprendimą „Dėl mokestinės vertės“ (I t., b. l. 4–7), kuriuo atsakovas nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo ir nekeisti nekilnojamojo turto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), mokestinės vertės pagal pareiškėjo pateiktas šio turto individualaus vertinimo ataskaitas. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo ginčo nekilnojamojo turto vertę nustatyti pagal 2012 m. lapkričio 20 d. ekspertizės akte Nr. 12-11-20KK nustatytą vertę, kadangi šis ekspertizės aktas nelaikytinas teisės aktų nustatyta tvarka pateikta Prekybos pastato vertės nustatymo ataskaita, pagal kurią būtų galima nustatyti, kaip numato Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas (8–10 str.), ginčo turto mokestinę vertę pagal individualų vertinimą. Kaip minėta, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas iš esmės yra tai, ar šiuo atveju buvo pagrindas ginčo turto vertę, naudojamą apskaičiuojant mokestinę vertę, nustatyti pagal pareiškėjo pateiktas turto vertinimo ataskaitas, todėl nustačius, jog pareiškėjo pateikta 2006 m. vasario 6 d. A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ parengta ginčo nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita laikytina teisinga ir tinkama, sudarančia pakankamą pagrindą ja vadovautis apskaičiuojant ginčo nekilnojamojo turto mokestinę vertę, būtent pagal šią ataskaitą ir nustatytina ginčo Prekybos pastato mokestinė vertė.

36. Apibendrinant pažymėtina, kad nekilnojamojo turto apmokestinimo nekilnojamojo turto mokesčiu proceso reikšminga dalis yra klausimas dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo, šiame procese dalyvauja ne tik mokesčio mokėtojas, mokesčių administratorius, bet ir Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tvarkanti įmonė. Nekilnojamojo turto vertės nustatymas nekilnojamojo turto apmokestinimo tikslu yra pakankamai formalizuotas procesas, būtent teisės aktuose yra nustatyti tam tikri dokumentai (dėl individualiu vertinimo būdu nustatomos nekilnojamojo turto vertės), kurie turi būti teikiami Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tvarkančiai įmonei, jeigu mokesčio mokėtojas nesutinka, kad jam priklausantis nekilnojamasis turtas būtų apmokestintas vadovaujantis nekilnojamojo turto masiniu vertinimu, yra nustatyti pakankamai trumpi terminai, per kuriuos turi būti išnagrinėtas mokesčio mokėtojo prašymas.

Teismas, nagrinėjantis mokesčio mokėtojo ar institucijos skundą ir vykdantis viešojo administravimo subjekto kontrolę, turėtų užtikrinti, kad minėti teisės aktų reikalavimai, nustatantys nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarką, kurios dalis yra ir klausimas dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo, būtų tinkamai įgyvendinti, t. y. būtų laikomasi minėtų formalių reikalavimų – mokesčio mokėtojai įgyvendintų savo teisę mokėti nekilnojamojo turto mokestį pagal jų užsakymu atliktą individualų nekilnojamojo turto vertinimą, Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą tvarkanti įmonė įvertintų, ar turto vertinimo ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus, ir teisės aktuose nustatytais terminais priimtų sprendimą dėl turto apmokestinimo pagal masinį ar individualų vertinimą, o mokesčio išieškojimas nebūtų stabdomas pernelyg ilgą laiką.

Šio administracinio proceso institucijose metu bei ginčui persikėlus į teismą turi būti išspręstas klausimas dėl turto vertinimo ataskaitų atitikimo Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui, tačiau šis vertinimas neturėtų paneigti minėtos nekilnojamojo turto mokesčio surinkimo tvarkos ir jai nustatytų formalių reikalavimų, nes tai nėra savarankiška procedūra institucijose ir netampa atskiros administracinės bylos dalyku ginčui persikėlus į teismą, ką patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-162/2014).

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į minėtus aspektus, todėl tiek spręsdamas dėl specialių žinių byloje panaudojimo, tiek priimdamas sprendimą nustatyti turto vertę pagal teismo atliktą ekspertizę, nustatė viešojo administravimo subjektui įpareigojimą, kuris nėra nustatytas nekilnojamojo turto mokesčio nustatymo procese, todėl teismo sprendimas keičiamas.

37. Vadovaujantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, įpareigojant Registrų centrą tikslinti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), mokestinę vertę pagal 2006 m. vasario 6 d. A. C. TŪB „Audito ir turto vertinimo biuras“ turto vertinimo ataskaitoje nustatytą vertę – 9 032 000 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą pakeisti, įpareigojant valstybės įmonę Registrų centrą tikslinti nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) (dabar (duomenys neskelbtini)), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), mokestinę vertę pagal 2006 m. vasario 6 d. A. C. tikrosios ūkinės bendrijos „Audito ir turto vertinimo biuras“ turto vertinimo ataskaitoje nustatytą vertę – 9 032 000 Lt (devyni milijonai trisdešimt du tūkstančiai litų). Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė