A-442-2134-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-2134/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03153-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatei K. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. R. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4390-5412 ir įpareigoti atsakovą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Tarnyba) atlikti veiksmus, kurie teisės aktais priskirti jo kompetencijai.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad remdamasis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 2 dalimi antrinę teisinę pagalbą teikiantis advokatas privalo nedelsdamas pranešti Tarnybai apie paaiškėjusias aplinkybes, kurios yra pagrindas spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo, tačiau to laiku nepadarė. Tarnyba, remiantis Įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostatomis, privalo kontroliuoti antrinės teisinės pagalbos teikimą, tačiau to nepadarė ir sužlugdė pareiškėjo teisę į gynybą bei teisingą teismą. Be kita ko, tarnyba, priėmusi sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, kad reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas, nesivadovavo imperatyviomis Įstatymo nuostatomis. Tarnyba, priimdama ginčijamą sprendimą, peržengė jai teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribas, todėl priimtas sprendimas nelaikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba su skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 19 d. pateikė Kauno tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.2-1667-104/2011, reg. Nr. TP-l-(2.1)-4390. Prašyme pareiškėjas nurodė, kad procesą reikalinga atnaujinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių – naujienų portalo www.respublika.lt publikacijose aprašytų faktų. Tarnyba 2013 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-3623 kreipėsi į advokatę K. M., prašydama susipažinti su pareiškėjo prašymu, pateiktais dokumentais ir pateikti išvadą, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų pagrindų, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama. 2013 m. gruodžio 6 d. Kauno tarnyboje gauta advokatės K. M. išvada, reg. Nr. O-1-(1.6)-4150, kurioje advokatė nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Kauno tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, susipažinusi su advokatės pateikta išvada, pareiškėjo papildomai pateiktais dokumentais, 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4390-5412 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, kadangi nustatė, jog pareiškėjo reikalavimas kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr.2-1667-104/2011 yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Pareiškėjo pateikti straipsniai, paskelbti interneto svetainėje www.respublika.lt, nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais svarbias bylai aplinkybes, nes juose nėra nurodyti nauji faktai nei dėl neteisėtos valstybės veikos, nei dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtos veikos ir padarytos žalos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo S. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Tarnyba 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4390-5412 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais. Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad antrinė teisinė pagalba inter alia neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.). Pažymėjo, kad Tarnyba, spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo S. R. pagal jo 2013 m. lapkričio 17 d. prašymą, turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje.

Iš pareiškėjo prašymo, pateikto Tarnybai, turinio, šiai institucijai pateiktų dokumentų bei skunde dėstomų aplinkybių teismas nustatė, jog pareiškėjas siekia atnaujinti Vilniaus apygardos teismo civilinę bylą Nr. 2-1667-104/2011, esant naujoms aplinkybėms ir faktams, t. y. Respublika.lt publikacijos: 2013 m. lapkričio 8 d. „Respublika“ socdemams, A. Š. ir jo Vyriausybei primena: Prieš 20 metų perspėjome apie EBSW aferą; 2013 m. lapkričio 9 d. EBSW plėšė su socdemų palaiminimu. Pareiškėjas prašyme nurodo, jog civilinė byla turėtų būti atnaujinta paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir faktams.

Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti įrodymai nelaikytini įrodymais, patvirtinančiais svarbias bylai aplinkybes, kadangi straipsniuose išdėstyta tik žurnalisto nuomonė, tačiau neįvardinti konkretūs įrodymai ir faktiniai duomenys, bei išdėstyti faktai, kurie buvo žinomi ir nagrinėjant pareiškėjo civilinę bylą, ir tokie įrodymai neatitinka reikalavimų, keliamų įrodymams (CPK 177 str.), kurie galėtų patvirtinti žymų konkrečių faktinių duomenų skirtumą nuo anksčiau turėtųjų (esminė naujai paaiškėjusi aplinkybė).

Pareiškėjo nurodytos publikacijos (straipsniai) negali būti laikomos turinčiomis neabejotiną teisinę reikšmę jau išnagrinėtos civilinės bylos baigčiai ir atitinkančiais CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygas. Be to, kaip ir pažymėjo advokatė išvadoje, pareiškėjas civilinėje byloje rėmėsi Lietuvos Respublikos Seimo 2007 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. X-1050 patvirtintomis išvadomis „Dėl Seimo laikinosios komisijos koncerno EBSW veiklai ištirti išvadų“, kuriose išsamiai buvo ištirta šių įmonių veikla.

Pareiškėjo pateiktose publikacijose pateikiami faktai, kurie buvo žinomi nagrinėjant pareiškėjo civilinę bylą, bei keliamos versijos dėl Vyriausybės atstovų galimos pagalbos EBSW koncerno veikloje, tačiau minėtos versijos nėra patvirtintos objektyviomis aplinkybėmis ir neginčijamais įrodymais, numatytais Civilinio proceso kodekse. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikta informacija ir kita medžiaga leido Tarnybai daryti pagrįstą bei vienareikšmišką išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-1667-104/2011 nagrinėjimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus.

Todėl ginčijamas Tarnybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4390-5412 yra pagrįstas ir teisėtas.

III. Pareiškėjas S. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti, t. y. panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4390-5412 ir įpareigoti atsakovą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą atlikti veiksmus, kurie teisės aktais priskirti jo kompetencijai.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Tarnyba nepagrįstai rėmėsi advokatės K. M. išvada dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, kadangi Tarnyba dar 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. TP-2(2.2)-12-P-4209-5079 buvo tenkinusi šios advokatės prašymą dėl pareiškėjui skirto advokato pakeitimo, kadangi advokatė K. M. negalėjo pareiškėjui teikti antrinės teisinės pagalbos konkrečioje byloje ir negalėjo tinkamai apginti pareiškėjo pažeistų teisių. Pasak pareiškėjo, advokatė K. M., atstovaudama pareiškėją civilinėje byloje, laiku nepateikė teismui reikiamų įrodymų ir medžiagos. Teigia, kad pareiškėjo nurodytomis „Respublika.lt“ publikacijomis buvo paviešinti nauji faktai dėl Lietuvos Respublikos valdžios neveikimo. Pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1667-104/2011, kuriame nebuvo nustatyti ir įvertinti valstybės institucijų neteisėti veiksmai, prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalimi pareiškėjui turi būti suteiktas advokatas, kai buvo pažeista jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Tvirtina, kad Tarnyba nepakankamai išsamiai išnagrinėjo naujai paaiškėjusias aplinkybes, neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų dėl teisinės pagalbos suteikimo.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.

Atsakovas palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Nurodo, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4390-5412, kuriuo atsisakyta pareiškėjui S. R. teikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-1667-104/2011. Ginčijamas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas grindžiamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais bei atsakovo padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas nurodytoje byloje būtų neperspektyvus.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2082 redakcija) 11 straipsnio 6 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino pagrindus, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (1 p.), atstovavimas byloje yra neperspektyvus (2 p.).

Pažymėta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų (nagrinėjamu atveju Civilinio proceso kodekso nuostatų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo institutą) aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Taip pat pažymėtina, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Nagrinėjamu atveju Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atsisakydama pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą nurodytais pagrindais, nagrinėjo, ar pagal pareiškėjo pateiktą prašymą realiai egzistavo sąlygos dėl civilinės bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu, proceso atnaujinimo. Tam, kad nustatyti visas reikšmingas aplinkybes, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba paprašė advokatės K. M. pateikti išvadą dėl pareiškėjo reikalavimo, t. y. ar nėra Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6–7 dalyse įtvirtintų pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama, pateikimo. 2013 m. gruodžio 6 d. išvadoje advokatė K. M. nurodė, kad teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui būtų neperspektyvus, kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų, galinčių sudaryti pagrindą atnaujinti procesą civilinėje byloje pagal pareiškėjo ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei dėl žalos atlyginimo. Gavusi šią advokatės 2013 m. gruodžio 6 d. išvadą ir įvertinusi visus turimus duomenis, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba priėmė 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, motyvuojant tuo, jog pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai teikto prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą turinį, kuriame pareiškėjas iš esmės nepagrindė savo argumentų dėl Civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimo, sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pagrįstai atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą ir naikinti ginčijamą 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą nėra pagrindo. Atsakovas 2013 m. gruodžio 11 d. sprendime pagrįstai nurodė, jog reikalavimui pagrįsti pareiškėjo pateikti straipsniai, publikuoti Respublika.lt, patys savaime nėra įrodymai, galintys patvirtinti svarbias bylai aplinkybes, o juose pateikti faktai nėra nauji ir pagrįsti įrodymais. Pažymėtina, jog iš pareiškėjo apeliacinio skundo matyti, jog jis nesutinka su įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1667-104/2011, kuriuo pareiškėjo ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos banko, buvo atmestas, nenustačius atsakovų neteisėtos veikos. Tačiau pareiškėjas iš esmės nepagrindžia ir nenurodo jokių naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui civilinės bylos nagrinėjimo metu (Civilinio proceso kodekso 366 str. 1 d. 2 p.). Pareiškėjo nurodyti straipsniai spaudoje savaime nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą dėl proceso atnaujinimo minėtoje civilinėje byloje. Taigi, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, remdamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu (pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas) ir 2 punktu (atstovavimas byloje yra neperspektyvus), pagrįstai atsisakė suteikti teisinę pagalbą pareiškėjui.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi advokatės K. M. išvada dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 9 punkte įtvirtinta, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar nėra šio straipsnio 6 ir 7 (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2082 redakcija) dalyse nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba.

Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, nusprendusi, kad yra reikalinga advokato teisinė išvada, turi teisę kreiptis į advokatą dėl teisinės išvados pateikimo. Pažymėtina, jog nepriklausomai nuo to, ar buvo prašyta pateikti advokato išvadą, galutinį sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba.

Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, jog Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, gavusi advokatės K. M. 2012 m. gruodžio 7 d. prašymą pakeisti ją kitu advokatu dėl iškilusio tarpusavio interesų konflikto su S. R., kuriam 2012 m. gruodžio 6 d. tarnybos sprendimu buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl žalos, 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-12-P-4209-5079 pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtą advokatę K. M. pakeitė kitu advokatu (b. l. 36). Tačiau šioje byloje nustatyta, jog atsakovas ginčijamą 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą priėmė išsamiai ir objektyviai įvertinęs visumą aplinkybių bei įrodymų, sprendime aiškiai ir išsamiai nurodė atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą motyvus bei savo poziciją pagrindė faktine medžiaga. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimo objektyvumu ir teisėtumu.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė nei teisinių, nei faktinių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, todėl atsižvelgdama į pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes ir jų vertinimą, teisėjų kolegija pritaria Kauno apygardos administracinio teismo išvadoms ir papildomai jų nekartoja.

Pareiškėjo kartu su 2014 m. liepos 10 d. ir 2014 m. liepos 27 d. atsiliepimais apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl teisėjų kolegija nutaria šių dokumentų prie bylos neprijungti.

Remiantis išdėstytais motyvais, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, tinkamai taikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimas Nr. Nr. TP-2-(2.2)-13-N-4390-5412 yra teisėtas bei pagrįstas. Tenkinti apeliacinio skundo nėra pagrindo, todėl jis atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Romanas Klišauskas Dainius Raižys