2K-359-648/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-359-648/2015

Teisminio proceso Nr. 1-46-1-00126-2008-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4;

2.1.16.2.10;

2.3.4.12 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Artūro Pažarskio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. K. gynėjos advokatės Dovilės Baniulės kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (turto pagrobimas iš parduotuvės „N.“ 2007 m. gruodžio 8 d.) laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams,

187 straipsnio 1 dalį (parduotuvės „N.“ turto sugadinimas 2007 m. gruodžio 8 d.) – laisvės atėmimu vieneriems metams,

178 straipsnio 2 dalį (L. B. turto pagrobimas 2008 m. sausio 14 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams,

178 straipsnio 2 dalį (UAB „E.“ turto pagrobimas 2008 m. vasario 2 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams,

187 straipsnio 1 dalį (UAB „E.“ turto sugadinimas 2008 m. vasario 2 d.) – laisvės atėmimu vieneriems metams,

178 straipsnio 2 dalį (UAB „S.“ turto pagrobimas 2008 m. vasario 15 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams,

187 straipsnio 1 dalį (UAB „S.“ turto sugadinimas 2008 m. vasario 15 d.) – laisvės atėmimu vieneriems metams,

178 straipsnio 2 dalį (UAB „P.“ parduotuvės „I.“ turto pagrobimas 2008 m. kovo 1 d.) – laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams,

187 straipsnio 3 dalį (UAB „P.“ turto sugadinimas 2008 m. kovo 1 d.) – keturiasdešimties parų areštu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą subendrintą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžiu, ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartimi subendrinta bausme (pagal 2009 m. kovo 20 d. ir 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendžius), G. K. paskirta galutinė subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Į paskirtą bausmę įskaitytas bausmės laikas, atliktas pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, kuris pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžiu, ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį.

Iš G. K. priteista: UAB „N. M.“ 2426,78 Lt, nukentėjusiajai L. B. 3110 Lt (t. y. 900,72 Eur), AB „L. D.“ 3500 Lt (t. y. 1013,67 Eur), UAB P. 365 Lt (t. y. 105,71 Eur) turtinei žalai atlyginti ir valstybei – 106,45 Lt (t. y. 30,83 Eur) proceso išlaidų.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis, kuria nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmestas.

Šia nutartimi į nuteistajam G. K. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas G. K. suėmimo laikas nuo 2014 m. birželio 19 d. (BK 66 straipsnis).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

G. K. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio 8 d., apie 00.30 val., iš UAB „N. M.“ parduotuvės „N.“, esančios Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), betoninio bortelio dalimi išdaužęs 739,28 Lt (t. y. 214,11 Eur) vertės lango stiklą, įsibrovęs į šias patalpas, pagrobė svetimą UAB „N. M.“ priklausantį turtą – kasos stalčiuje buvusius 1687,50 Lt (t. y. 488,73 Eur).

Be to, G. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. sausio 14 d., laikotarpiu nuo 19 iki 20 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, įsibrovęs į firmos „M. K.“ patalpas, esančias Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), t. y. patekęs į jas be teisėto savininko leidimo pro nerakintas duris, slapta pagrobė svetimą L. B. priklausantį turtą – 110 Lt vertės rankinę ir joje buvusius daiktus: 30 Lt vertės dirbtinės odos mėlynos spalvos piniginę, 2200 Lt pinigų, vairuotojo pažymėjimą, išduotą L. B. vardu, banko HANSANET kortelę, banko SNORAS mokėjimo kortelę, išduotas L. B. vardu, 100 Lt vertės elektroninį skaičiuotuvą „Mary Kay“, 10 Lt vertės juodos spalvos kosmetinę „Mary Kay“, įvairių lūpų dažų už 800 Lt, iš viso pagrobė L. B. turto už 3250 Lt (t. y. 941,27 Eur).

G. K. nuteistas ir už tai, kad 2008 m. vasario 2 d., apie 23 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, iš UAB „E.“ administracinių patalpų Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), sudaužęs 540 Lt vertės UAB „E.“ fasadinių lauko durų stiklo paketą ir taip įsibrovęs į patalpas, iš jų pagrobė svetimą UAB „K.M.“ priklausantį turtą – nešiojamąjį kompiuterį „ACER TM243XC“, kurio vertė 3693,60 Lt, kompiuterio pelę, kurios vertė 16,20 Lt, kompiuterio dėklą, kurio vertė 124,20 Lt, iš viso pagrobė turto už 3834 Lt (t. y. 1110,40 Eur).

Be to, G. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. vasario 15 d., apie 6 val., iš UAB „S.“ patalpų, esančių Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), išplėšęs ir taip sugadinęs duris, kurių vertė 2500,01 Lt, įsibrovė į vidų, sugadino 1000 Lt vertės stiklinę prekių vitriną ir pagrobė svetimą UAB „S.“ priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefonus: 150 Lt vertės „Nokia 6310i“, 500 Lt vertės „Sony Erikson K550i“, 250 Lt vertės „Sharp GX29“, 350 Lt vertės „Nokia 6270“, 250 Lt vertės „Nokia 6125“, 2000 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „DELL 1501“, 100 Lt vertės muzikinio centro „Philips MCD 288“ nuotolinio valdymo pultą, iš viso pagrobė svetimo turto už 3600 Lt (t. y. 1042,63 Eur), sugadino turto už 3500,01 Lt (t. y. 1013,67 Eur).

G. K. nuteistas ir už tai, kad 2008 m. kovo 1 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo ir teismo nenustatytu laiku, nuo 19.20 iki 22.20 val., iš UAB P. parduotuvės „I.“, esančios Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), plyta išdaužęs parduotuvės vadovės kabineto lango stiklą, kurio vertė 250 Lt, iš kabineto pagrobė svetimą UAB P. priklausantį turtą – 550 Lt vertės kompiuterio vaizduoklį „Hewlett Packard 15 LCD“, sugadino 73 Lt vertės elektros rozetę, sudaužė 17 Lt vertės gėlių vazoną, nupjovė 25 Lt vertės kompiuterio laidus, iš viso sugadino turto už 365 Lt (t. y. 105,71 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistojo G. K. gynėja advokatė Dovilė Baniulė prašo teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti arba panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis yra naikintini dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nes teismai išvadas dėl G. K. kaltės grindė neleistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4-5 dalys) – tai sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Panevėžio miesto apylinkės teismas kaip įrodymais epizoduose dėl turto pagrobimo ir sugadinimo iš parduotuvės „N.“, UAB „E.“, UAB „S.“ , UAB „P.“ parduotuvės „I.“ negalėjo remtis 2008 m. kovo 26 d. kratos bei poėmio protokolais ir šių procesinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotais rezultatais bei paimtais daiktais, kadangi jie neatitinka BPK (149 straipsnio 7 dalyje) nustatytų kratos ir poėmio protokolo turiniui keliamų reikalavimų, o tai nustatęs Klaipėdos apygardos teismas nepašalino šių įrodymų kaip neleistinų ir pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurias šis teismas padarė remdamasis neleistinais įrodymais. 2008 m. kovo 26 d. kratos ir poėmio protokoluose buvo aprašyti tik kai kurie paimti daiktai, taip pat neaišku, kaip jie buvo ir ar iš viso buvo supakuoti bei užantspauduoti. Šiuose kratos ir poėmio protokoluose esant nuteistojo G. K. įrašui, kad paimti daiktai yra ne jo, taip pat kviestinės I. K. įrašui: „Nemačiau kaip buvo pakuojami daiktai“, bei nesant detaliai aprašytų paimtų daiktų, negalima pripažinti 2008 m. kovo 26 d. kratos ir poėmio protokolų bei juose užfiksuotų duomenų tinkamais ir leistinais įrodymais. Panevėžio miesto apylinkės teismas iš viso netyrė ir nevertino protokolų bei juose užfiksuotų procesinių veiksmų ir jų rezultatų atitikties BPK nustatytiems reikalavimams, apsiribodamas tik nurodymu, kas buvo paimta šių procesinių veiksmų atlikimo metu. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos teismas nors ir 2014 m. gruodžio 4 d. nutartyje nustatęs, kad 2008 m. kovo 26 d. kratos ir poėmio protokoluose buvo aprašyti tik kai kurie individualūs paimtų daiktų požymiai, pačiuose protokoluose nepažymėta, kaip paimti daiktai buvo supakuoti ir užantspauduoti, sprendė, kad esminių BPK 149 straipsnio nuostatų buvo laikomasi, ir šių dokumentų bei juose užfiksuotų duomenų nepripažino neleistinais įrodymais.

Kasatorės manymu, nepripažinus 2008 m. kovo 26 d. kratos ir poėmio protokolų tinkamais įrodymais, negalima įrodymu pripažinti ir specialisto A. M. 2008 m. rugpjūčio 25 d. išvados Nr. 50-6-IS1-913, nes buvo tiriami ir pateikiama išvada dėl daiktų, kurie buvo gauti pažeidžiant BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalis.

Kadangi G. K. kaltė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra grindžiama duomenimis, kurie neatitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įrodymams keliamo leistinumo reikalavimo, o visi kiti duomenys, kuriuos teismai pripažino įrodymais, patvirtinančiais G. K. kaltę šiuose epizoduose, patvirtina tik pačius faktus apie nusikalstamas veikas, tačiau juose nėra jokių duomenų, kas konkrečiai šias nusikalstamas veikas galėjo padaryti.

Pirmosios instancijos teismas apie G. K. kaltę epizoduose dėl vagysčių ir(ar) turto sugadinimo iš L. B., UAB „E.“, UAB „S.“, UAB „P.“ parduotuvės „I.“ sprendė remdamasis ir 2008 m. kovo 6 d. automobilio „Volkswagen Golf“, priklausančio nuteistojo tėvui J. K., apžiūra ir jos metu paimtais daiktais bei liudytojų J. K. ir J. M. parodymais, kad šiuo automobiliu naudojosi tik nuteistasis. Tačiau pirmosios instancijos teismas ne tik netyrė, bet ir nevertino šio automobilio apžiūros teisėtumo, formaliai nurodydamas, jog nėra duomenų apie BPK pažeidimus atliekant automobilio apžiūrą. Teismas taip pat nepašalino abejonių, kad automobiliu naudojosi ne tik nuteistasis, ir prioritetą suteikė liudytojos J. M. parodymams, kuri 2010 m. gegužės 12 d. teisme davė parodymus, neišaiškinus jai BPK 82 straipsnio 2 dalyje numatytų teisių, ir nenurodė priežasčių, kodėl atmetė J. K. parodymus. Tai, kad automobiliu naudodavosi ir liudytoja J. M., patvirtina duomenys, gauti iš Klaipėdos apskrities VPK Kelių policijos biuro bei Panevėžio apskrities VPK Kelių policijos biuro. Apeliacinės instancijos teismas šių BPK 20 straipsnio pažeidimų neištaisė ir nepasisakė dėl pirmosios instancijos teismo padaryto BPK 82 straipsnio 2 dalies pažeidimo.

Kasatorė pažymi, kad 2008 m. kovo 6 d. atlikta minėto automobilio apžiūra yra neteisėta, nes šis automobilis buvo gautas pažeidžiant BPK 92 straipsnio 1 dalyje, 207 straipsnio 1 dalyje nustatytą tvarką – jis nebuvo ir nėra nei įvykio vieta, nei nusikalstamos veikos objektas, taip pat nebuvo priimtas procesinis sprendimas dėl šio automobilio poėmio ar kratos jame atlikimo. Automobilio tyrimui nepateikė ir jo savininkas. Be to, nuteistasis buvo sulaikytas ne automobilyje „Volkswagen Golf“, nuo G. K. sulaikymo iki automobilio apžiūros praėjo kelios valandos (automobilis nebuvo apžiūrėtas iš karto po G. K. sulaikymo). Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme nebuvo nustatyta, kokiu būdu automobilis buvo pristatytas apžiūrai į Panevėžio apskrities VPK, kokiu pagrindu J. M., kuri nėra nei šio automobilio savininkė, nei, pasak jos, jo naudotoja, dalyvavo jo apžiūroje. Kasatorės manymu, nesant teisėto pagrindo apžiūrėti automobilį, jame rasti ir paimti daiktai taip pat negali būti laikomi paimtais teisėtai ir negali būti pripažinti įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys).

Be to, Klaipėdos apygardos teismas nelaikė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista BPK 207 straipsnio 2 dalis, tinkamą procesinio veiksmo atlikimą siejant su palankiomis aplinkybėmis bei oro sąlygomis. Tuo tarpu BPK 207 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apžiūrimi daiktai ne kada galima nufotografuojami ar nufilmuojami, o kiek galima nufotografuojami ar nufilmuojami.

Neteisėtu būdu gauti duomenys, taip pat duomenys, kurių negalima patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka, negalėjo būti pripažinti įrodymais, o juos tokiais pripažindami tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalyje, 4 dalyje bei 5 dalyje nustatytas taisykles.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas pažeidė BPK 290 straipsnį ir taip nepagrįstai suvaržė nuteistojo G. K. teisę į gynybą ir rungimosi principo užtikrinimą – dalyvauti tiriant įrodymus ir teikti dėl jų paaiškinimus.

2011 m. vasario 10 d. teisiamajame posėdyje teisiamojo posėdžio pirmininkė, nepaisydama kaltinamojo G. K. prašymo perskaityti ir apžiūrėti kiekvieną bylos dokumentą, nusprendė byloje esančius ir įrodomąją reikšmę turinčius dokumentus tik išvardyti, taikant BPK 290 straipsnio 3 dalyje numatytą išimtį iš bendrosios taisyklės. Teisėja tokį sprendimą motyvavo tuo, kad prokurorė, nukentėjusioji, civilinių ieškovų atstovai, gynėjas buvo tos nuomonės, jog pakanka turinčius reikšmės bylai ir prie jos pridėtus dokumentus išvardyti, ir tuo, kad kaltinamasis su bylos dokumentais susipažinęs, jam padarytos visų bylos dokumentų kopijos. Tačiau BPK 290 straipsnis numato galimybę taikyti supaprastintą dokumentų paskelbimo ir apžiūros tvarką tik tuo atveju, kai su tuo sutinka visi nagrinėjimo teisme dalyviai ir jokiu būdu nesieja šios galimybės su tuo, ar nagrinėjimo teisme dalyviai yra susipažinę su bylos dokumentais, ar ne. Kaltinamajam G. K. prašant, kad posėdyje būtų ne tik išvardyti, bet ir paskelbti bei apžiūrėti byloje esantys dokumentai, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis BPK 290 straipsnio 1 dalyje nustatyta taisykle, o to nepadaręs iš esmės pažeidė BPK reikalavimus, dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės dalyvauti tiriant įrodymus ir laiku pateikti dėl jų paaiškinimus, reikšti papildomus prašymus ar atkreipti teismo dėmesį į tam tikras aplinkybes.

Atsiliepimu į nuteistojo G. K. gynėjos advokatės Dovilės Baniulės kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras pažymi, kad analogiški gynėjos skundo argumentai dėl duomenų pripažinimo įrodymais, jų leistinumo ir vertinimo klausimais buvo nagrinėti šioje baudžiamojoje byloje apeliacinio proceso metu pagal nuteistojo G. K. paduotą apeliacinį skundą. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad teismai savo sprendimus grindė neteisėtais įrodymais. Klaipėdos apygardos teismas priimtoje nutartyje, kuria buvo atmestas nuteistojo apeliacinis skundas, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes ir visapusiškai įvertino įrodymus, todėl BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių nepažeidė, skundžiami kratos ir poėmio protokolai bei šių procesinių veiksmų atlikimo metu užfiksuoti rezultatai, paimti daiktai, atitinka BPK 149 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje rėmėsi liudytojos J. M. parodymais, jais vadovautis procesinių kliūčių teismui nebuvo, tad nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeisti BPK reikalavimai. Taip pat teismai pagrįstai pripažino teisėtais įrodymais ir automobilio ,.Volkswagen Golf“ apžiūros metu užfiksuotus duomenis ir jos rezultatus, kasacinio skundo nurodomi argumentai nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas pažeidė BPK 290 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai suvaržė nuteistojo G. K. teises į gynybą, atmesdamas kaltinamojo prašymą, kad būtų perskaitytas ir ištirtas kiekvienas bylos dokumentas, tačiau kasatorė skunde nutylėjo, kad minimas pirmosios instancijos teismo padarytas BPK pažeidimas buvo ištaisytas Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant G. K. apeliacinį skundą, teismo posėdyje buvo apžiūrėti ir ištirti bylos dokumentai bei tirta G. K. priklausiusi avalynė, kiti prie bylos pridėti daiktai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, laikėsi BPK reikalavimų bei teismų praktikos, reglamentuojančios baudžiamųjų bylų nagrinėjimą apeliaciniame procese.

Nuteistojo G. K. gynėjos advokatės Dovilės Baniulės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados dėl nuteistojo G. K. kaltės pagrįstos neteisėtais įrodymais – 2008 m. kovo 26 d. kratos bei poėmio protokolais, 2008 m. rugpjūčio 25 d. specialisto išvada Nr. 50-6-IS1-913, 2008 m. kovo 6 d. automobilio „Volkswagen Golf“ apžiūros veiksmo rezultatais bei jo metu paimtais daiktais, liudytojų J. K. ir J. M. parodymais (kad automobiliu naudojosi tik nuteistasis G. K.), neatitinkančiais BPK 20 straipsnio nuostatų, nepašalino prieštaravimų ir nenurodė, kodėl atmetė nuteistojo G. K. parodymus.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymais tik nustatęs, kad: 1) tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų (reikalavimai rinkti duomenis įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais, surinktus duomenis patikrinti) arba 2) duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių (duomenys neatitinka liečiamumo reikalavimo). Tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme nurodytu būdu ir ar nebuvo pažeista įstatyme nustatyta duomenų gavimo tvarka. Tačiau pažymėtina, kad BPK nustatytos duomenų rinkimo tvarkos pažeidimai savaime nereiškia, kad tokie duomenys negali būti įrodymais. Nustačius, kad renkant duomenis buvo pažeista jų gavimo tvarka, būtina vertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Siekdamas užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai, apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Pažymėtina, kad savo apeliaciniame skunde nuteistasis G. K., be kitų argumentų, nurodė ir argumentus, analogiškus kasaciniame skunde minimiems, dėl kratos bei poėmio protokolų, specialisto A. M. 2008 m. rugpjūčio 25 d. išvados nepagrįsto pripažinimo įrodymais, automobilio „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros veiksmo neteisėtumo, netinkamo liudytojų J. K. ir J. M. parodymų vertinimo. Klaipėdos apygardos teismas, siekdamas išsklaidyti nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltas abejones šiais klausimais, atliko įrodymų tyrimą, išnagrinėjo ginčijamų proceso veiksmų protokolų turinį, ėmėsi priemonių tenkinant nuteistojo prašymą į teismo posėdį iškviesti liudytojus A.

B., I. K., A. L., A. A., J. M., J. M., apklausė ginčijamus procesinius veiksmus atlikusius ir juose dalyvavusius asmenis, kurie paaiškino jų atlikimo aplinkybes ir gautus rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, atliekant 2008 m. kovo 26 d. kratą ir poėmį, esminių BPK 149 straipsnio nuostatų buvo laikomasi, kratos ir poėmio protokoluose buvo pažymėti kai kurie individualūs paimtų daiktų požymiai, tačiau pačiuose protokoluose nepažymėta, kaip paimti daiktai buvo supakuoti ir užantspauduoti. Iš kviestinės I.

K. pastabų ir kratos bei poėmio protokolų turinio įmanoma suprasti, kad paimti daiktai dalyvaujantiems kratoje asmenims buvo parodyti, o BPK 149 straipsnio 9 dalies reikalavimai buvo įvykdyti, protokoluose yra visų šiuose proceso veiksmuose dalyvavusių asmenų parašai, po pastabomis yra G. K. parašai, bet jo pastabos, kad nematė, kaip daiktai buvo supakuoti, nėra. BPK 149 straipsnis griežtos daiktų supakavimo tvarkos nereglamentuoja, paimti daiktai ir dokumentai kratos ar poėmio vietoje turi būti kaip įmanoma supakuojami ir užantspauduojami (BPK 149 straipsnio 7 dalis).

Specialistas A. M., tyręs šiais proceso veiksmais gautus daiktinius įrodymus (avalynę), teisme patvirtino, kad jam tirti perduotų daiktų pakuotės nebuvo pažeistos. Tai, kad pačiuose protokoluose nepažymėta, kaip daiktai buvo pakuojami, nelaikytina esminiu BPK pažeidimu, dėl kurio reikėtų kratos ir poėmio rezultatus pripažinti niekiniais. Minėti kratos ir poėmio protokolai atitinka BPK 95 straipsnio, 96 straipsnio 1 dalies 1 punkto kriterijus, todėl laikytini dokumentais, teisėtų proceso veiksmų rezultatais, taigi skundžiamame nuosprendyje jais kaip įrodymais vadovautasi pagrįstai bei teisėtai.

Su šiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti. Apygardos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo versiją, kad iš jo gyvenamųjų patalpų buvo paimta ne jo, bet kitų asmenų dėvėta avalynė, bei jo versijas dėl avalynės jo gyvenamojoje patalpoje atsiradimo aplinkybių.

Nesant pakankamo pagrindo pripažinti, kad skunde ginčijamų kratos ir poėmio veiksmai atlikti neteisėtai, o jų rezultatai nepagrįstai pripažinti įrodymais, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kaip įrodymu specialisto A. M. išvada, kurią jis patvirtino 2011 m. lapkričio 15 d. teisiamajame posėdyje. Kasatorės ginčijama specialisto A. M. išvada, kad tyrimui pateiktą avalynę avėjo G. K., o ne kas nors iš jo nurodytų asmenų, yra pagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis ir didelę laboratorinio darbo praktiką turinčio specialisto specialiais tyrimais ir abejonių nekelia.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino nuteistojo apeliaciniu skundu ginčijamą automobilio „Volkswagen Golf“ apžiūros teisėtumą. Iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro viršininko M. A. lydraščio matyti, kad automobilio „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2008 m. kovo 6 d. apžiūros protokolas, kaip ir dar keletas dokumentų kopijų, buvo atsiųsti į nagrinėjamą bylą iš baudžiamosios bylos Nr. 50-1-00923-07. Iš šio protokolo turinio matyti, kad automobilis ir jame esantys daiktai buvo apžiūrėti Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate, apžiūros metu buvo surasti ne tik bylos tyrimui reikšmingi, kaip vėliau nustatyta, pagrobti daiktai. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad aplinkybė, jog 2008 m. kovo 6 d. buvo daryta minėto automobilio apžiūra, o ne poėmis, patvirtina, kad iš anksto apie bylai reikšmingų daiktų buvimą automobilyje nebuvo žinoma, daiktų paėmimas iš automobilio jo apžiūros metu neteisėtu nelaikytinas. Tai, kad automobilis buvo apžiūrėtas policijai priklausančioje teritorijoje, šis veiksmas taip pat nelaikytinas netinkamu. Nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad automobilio apžiūros protokolas baudžiamojoje byloje atsirado kaip teisėto proceso veiksmo rezultatas, kuris esminių trūkumų neturi, todėl laikytinas įrodymu ir juo apylinkės teismas apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi pagrįstai.

Nuteistojo gynėja kasaciniame skunde nurodo, kad teismas nepašalino abejonių ir nepagrįstai vadovavosi liudytojos J. M. parodymais, jog automobiliu „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi G. K.. Šie argumentai nepagrįsti. Iš 2010 m. gegužės 12 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad liudytojos J. M. nebuvo verčiama duoti jos buvusį sugyventinį kaltinančius parodymus, ji teismui prisiekė, davė parodymus ir patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistos BPK 82 straipsnio 2 dalies nuostatos. Priešingai, nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai ištyrė, įvertino ir nutartyje aptarė nuteistojo G. K. parodymus bei jo iškeltas versijas ir motyvuotai pasisakė, kodėl jie atmetami. Byloje įrodymų visuma nustatyta, kad automobiliu „Volkswagen Golf“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudojosi G. K..

Atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl nuteistojo gynėjos nurodytų esminių procesinių pažeidimų renkant bylos duomenis ir juos vertinant, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, išanalizavusi skundžiamų teismų sprendimų turinį ir kitą bylos medžiagą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skunde išdėstyti argumentai dėl teismų padarytų BPK 20 straipsnio pažeidimų prieštarauja bylos medžiagai bei teismų sprendimų turiniui.

Teismų pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos.

Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Šioje byloje įrodymai buvo tiriami ir vertinami, nuteistojo ir liudytojų byloje duoti parodymai buvo tikrinami atliekant BPK numatytus procesinius veiksmus. Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos kasaciniame skunde nurodytos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu.

Teismų sprendimuose visi įrodymai išsamiai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Aplinkybė, kad bylos įrodymus žemesnės instancijos teismai įvertino ne taip kaip pageidavo nuteistasis ir gynyba, nelaikoma teisiniu pagrindu daryti pagrįstą išvadą, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnyje.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 290 straipsnio nuostatas, nes 2011 m. vasario 10 d. teisiamajame posėdyje neatsižvelgė į kaltinamojo G. K. prašymą perskaityti bei apžiūrėti kiekvieną bylos dokumentą ir nusprendė juos tik išvardyti, taip suvaržydamas kaltinamojo teisę dalyvauti tiriant įrodymus.

Pagal BPK 242 straipsnio 1 dalies nuostatas pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus: apklausti kaltinamuosius, nukentėjusiuosius, liudytojus, išklausyti į teismo posėdį pašauktų ekspertų ir specialistų išvadas bei paaiškinimus, apžiūrėti daiktinius įrodymus, balsu perskaityti protokolus ir kitus dokumentus. Dokumentų ištyrimo teisme tvarką sukonkretina BPK 290 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymų tyrimo metu teisiamojo posėdžio pirmininkas paskelbia ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu gautus bei prie bylos pridėtus dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Pagal šio straipsnio 3 dalį tuo atveju, kai nagrinėjimo teisme dalyviai pareiškia, jog jie nepageidauja, kad dokumentai būtų skelbiami ir apžiūrimi, teisiamojo posėdžio pirmininkas gali apsiriboti tik šių įrodymų išvardijimu. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, atlikdamas byloje surinktų įrodymų tyrimą, 2011 m. vasario 10 d. teisiamajame posėdyje kaltinamojo prašymą perskaityti ir jam duoti apžiūrėti kiekvieną bylos dokumentą atmetė. Teisiamojo posėdžio pirmininkė atsižvelgė į tai, jog prokurorė, nukentėjusioji, civilinių ieškovų atstovai, gynėjas buvo tos nuomonės, kad bylos dokumentų apžiūrėti nereikia, pakanka turinčius reikšmės bylai ir prie jos pridėtus dokumentus išvardyti. 2011 m. kovo 17 d. posėdyje teismas tęsė bylos dokumentų išvardijimą, o kaltinamojo G. K. prašymus dokumentus garsinti ir leisti su jais susipažinti teismas atmetė, motyvuodamas tuo, kad kaltinamasis su bylos dokumentais buvo susipažinęs ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo teisiamajame posėdyje metu, jam buvo padarytos visų bylos dokumentų kopijos. Pastebėtina, jog G. K. prašymas perskaityti kiekvieną bylos dokumentą ir leisti jam juos apžiūrėti neatitinka įstatymo nuostatų, nes įstatymas reikalauja, kad teisme būtų ištirti tik dokumentai, turintys reikšmės bylai nagrinėti. Nors pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik bylai reikšmingų dokumentų išvardijimu, tai nelaikytina esminiu BPK reikalavimų pažeidimu, juo labiau kad apeliacinės instancijos teisme minėtas G. K. prašymas buvo tenkinamas ir teismo posėdyje (2014 m. kovo 18 d., 2014 m. kovo 26 d., 2014 m. kovo 18 d., 2014 m. kovo 26 d.) buvo apžiūrėti daiktiniai įrodymai, tarp jų ir tie dokumentai, kurių neperskaitė pirmosios instancijos teismas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad bylos procese buvo iš esmės suvaržytos nuteistojo teisės į gynybą, pažeistas rungimosi principas, teisė dalyvauti jam įrodymų tyrime, pareikšti prašymus ir nuomonę dėl ištirtų bylos įrodymų.

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatų, itin išsamiai ir motyvuotai atsakė į visus esminius nuteistojo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus bei argumentus tiek dėl įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo, tiek ir dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, paaiškindamas, kodėl nuteistojo G. K. apeliacinis skundas atmetamas. Tai, kad byloje priimtas teismo sprendimas netenkinti nuteistojo apeliacinio skundo, nelaikytina pagrindu, jog apeliacinio teismo priimta nutartis neteisėta ir nepagrįsta.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai, priimdami nuosprendį ir nutartį, Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų esminių pažeidimų nepadarė. Kasacinio skundo argumentais teismų sprendimus keisti ar naikinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo G. K. gynėjos advokatės Dovilės Baniulės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Tomas Šeškauskas

Artūras Pažarskis