3K-3-338/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. 3K-3-338/2014

Teisminio

proceso numeris nesuteiktas

Procesinio

sprendimo kategorijos:

44.5.2.16.;

73.2.6.1

(S)

LIETUVOS

AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio

27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rimvydo Norkaus, Gedimino

Sagačio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje

išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo ERGO Insurance SE kasacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2013 m. spalio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus ieškinį

atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“, trečiasis asmuo

– D. S., dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n

u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl ieškovo regreso

teisės į atsakovą – trečiojo asmens civilinę atsakomybę eismo įvykio metu

apdraudusią draudimo kompaniją – apimties.

Dėl trečiojo asmens D.

S. kaltės 2004 m. spalio 13 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo M. A.. Ieškovas 2006 m. balandžio 27 d. sprendimu mirtiną

nelaimingą atsitikimą pakeliui iš darbo pripažino draudžiamuoju įvykiu.

Vadovaujantis Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio

draudimo įstatymu (toliau – ir NADPLSDĮ), žuvusiosios šeimai skirta vienkartinė

draudimo išmoka, t. y. kiekvienam iš žuvusiosios šeimos narių – dviem dukterims

ir tėvams (tėvui

ir įmotei) – skirta po 24 750 Lt išmoka, iš viso – 99 000 Lt. Taip pat

žuvusiosios dukterims E. A. ir D. K. paskirtos

periodinės draudimo išmokos – už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007

m. gegužės 31 d. išmokėta 3308,08 Lt periodinių draudimo išmokų. Ieškovas 2008

m. birželio 28 d. raštu kreipėsi į atsakovą – trečiojo asmens D.

S. civilinę atsakomybę 2004 m. spalio 13 d. eismo įvykio metu apdraudusią

draudimo kompaniją – su prašymu atlyginti 102 308,08 Lt Valstybinio socialinio

draudimo fondo biudžeto dėl M. A. mirtino nelaimingo

atsitikimo pakeliui iš darbo patirtą žalą.

Ieškovas, patikslinęs ieškinį, teismo

prašė priteisti iš atsakovo 94 058,60 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka;

nurodė, kad atsakovas atlygino 5 442,64 Lt žalą, t. y. kompensavo visą D. K. bei E. A. išmokėtą periodinę

kompensaciją apdraustajam mirus už laikotarpį nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007

m. gegužės 31 d. ir dalį vienkartinės draudimo išmokos; pažymėjo, kad E. A. ir D. K. periodinė kompensacija,

vadovaujantis NADPLSDĮ 26 straipsniu, buvo mokama ir po 2007 m. gegužės 31 d.,

todėl atsakovas ieškovui kompensavo dar 2806,84 Lt.

II. Pirmosios ir

apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas

2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad teisės aktų aiškiai

nenustatyta to, kokia apimtimi yra įgyvendinama atgręžtinio reikalavimo teisė,

todėl, atsižvelgdamas į tai, kad vienkartinė socialinio draudimo išmoka, mokama

apdraustojo mirties atveju, nėra tapati tam žalos atlyginimui, kuris nustatomas

ir įgyvendinamas vadovaujantis civilinės teisės reguliuojamo deliktinės

civilinės atsakomybės instituto normomis (CK 6.250, 6.284, 6.291 straipsniai),

padarė išvadą, jog ieškovo regreso teisė gali būti tik ta apimtimi, tokiu

dydžiu, kokiu, vadovaujantis deliktinės civilinės atsakomybės normomis, atsako

žalą padaręs asmuo. Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.113 straipsnio nuostatas

asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti jų daugiau, nei tų teisių

turėjo pradinis kreditorius, todėl laikytina, kad jeigu ieškovas, išmokėdamas

vienkartinę socialinio draudimo išmoką, atlygina daugiau žalos, nei jos buvo

padaryta, jis negali turėti regreso teisės į tą išmokėtos socialinės draudimo

išmokos dalį, kuri viršija nukentėjusiojo patirtus nuostolius; nurodė, kad

atsakovas, atsižvelgdamas į tai, jog žuvusioji išlaikė dvi nepilnametes

dukteris, apskaičiuodamas žalą dėl maitintojos netekimo, žuvusiosios vidutines

mėnesio pajamas padalijo iš asmenų skaičiaus, kuriuos išlaikė žuvusioji,

įskaitydamas ir pačią žuvusiąją (258,16 Lt : 3 = 86,05 Lt). Žuvusiosios tėvui

ir jo sutuoktinei (žuvusiosios įmotei) išmokėtos vienkartinės socialinio

draudimo išmokos atsakovas pagrįstai nekompensavo, nes jie nebuvo žuvusiosios

išlaikomi. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, atlikęs skaičiavimus, pagrįstai

atlygino ieškovui 5442,64 Lt žalą. Kadangi E. A. ir D. K. periodinė kompensacija buvo mokama ir po 2007 m.

gegužės 31 d., teismas sprendė, kad atsakovas ieškovui pagrįstai kompensavo dar

2806,84 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad

atsakovas teisingai nustatė atlygintinos žalos dydį ir žalą ieškovui apmokėjo,

todėl ieškinį atmetė kaip neįrodytą.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m.

spalio 8 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2012 m.

rugsėjo 28 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino; priteisė

ieškovui iš atsakovo 94 058,60 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka.

Teisėjų kolegija nustatė, kad byloje

keliamas klausimas dėl draudimo išmokas išmokėjusio ieškovo regreso teisės į

žalą padariusio asmens draudiką ribų. Nurodžiusi, kad ieškovas

prašė teismo priteisti iš atsakovo žuvusiosios M. A. šeimos

nariams išmokėtą vienkartinę ir periodines išmokas, remdamasis NADPLSDĮ 26

straipsnio 1 dalies 1 punktu, 27 straipsnio 1 dalimi; atsakovas apskaičiavo

žuvusiosios išlaikytinėms (kurios, atsakovo manymu, šiuo atveju yra tik M. A. dukterys, tačiau ne tėvai, tenkančią pajamų dalį ir

teigia, kad ieškovo teisė reikalauti sumokėtų socialinio draudimo išmokų

grąžinimo nėra absoliuti, o atsakovo prievolė sudaro tik dalį ieškovo

žuvusiosios šeimos nariams išmokėtos išmokos, t. y. tik tą dalį, kuri

kompensuoja realią trečiųjų asmenų patirtą turtinę žalą, teisėjų kolegija

nesutiko su šiomis atsakovo, taip pat ir pirmosios instancijos teismo

išvadomis.

Teisėjų kolegija nurodė, kad CK 6.290

straipsnio 3 dalies nuostata (kad draudimo išmokas išmokėjusios socialinio

draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus

atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo),

atsižvelgiant į draudimo teisinių santykių prigimtį ir esmę, aiškintina

plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai

kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio)

teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek ir draudimo

santykiuose; sprendė, kad kai socialinio draudimo įstaiga žalą patyrusiam

asmeniui išmoka socialinio draudimo išmokas, draudimo sutarties pagrindu

atsiradusi žalą padariusio asmens draudiko prievolė išmokėti draudimo išmokas

atlyginant žalą nukentėjusiam asmeniui nepasibaigia, tik pasikeičia prievolės

šalis: socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi draudimo išmoką, įgyja draudėjo

teises ir pareigas toje pačioje draudimo sutarties pagrindu kilusioje

prievolėje. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įstaiga, perėmusi

nukentėjusiojo teises ir pareigas (išmokėjusi socialinio draudimo išmokas) ir

pareikšdama žalą padariusio asmens draudikui reikalavimą šias išmokas grąžinti,

tampa draudimo teisinio santykio dalyviu ir jai turi būti taikomas draudimo

teisinių santykių reguliavimas. Teisėjų kolegija rėmėsi kasacinio teismo

išaiškinimais, pateiktais 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje

byloje Nr. 3K-7-368/2012, kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą

patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir pareiškia reikalavimą jas

grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui,

tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą padariusio asmens susiklosto

trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytinos draudimo sutarties

nuostatos ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos;

Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso 6.290 straipsnio 1, 3 dalių, 6.105 straipsnio 1 dalies,

Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės

privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 19 straipsnio 10

dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530

„Dėl asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus

arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų“ patvirtintų Asmenų draudimo

valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus

ryšium su tarnyba sąlygų 26 punkto (2002 m. gruodžio 23 d. redakcija), Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 nutarimu Nr. 795 „Dėl eismo įvykio

metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“

patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo

taisyklių 49 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame

pažymėta, kad pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą

draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo

teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar

jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo

nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais

atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos

turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi

reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo

atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos

turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą

padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama

nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala; kasacinio

teismo išaiškinimu, pateiktu 2007 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje

civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2007, kad socialinio draudimo įstaigos,

išmokėjusios draudimo išmokas, įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį ta

apimtimi, kuria atlyginta kaltojo asmens veiksmais padaryta turtinė žala.

Nurodžiusi, kad, pasak Konstitucinio

Teismo, pagal NADPLSDĮ apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, jo šeimos

nariams lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka (įstatymo (2003

m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 2 dalis); apdraustajam mirus dėl

draudžiamojo įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė

draudimo išmoka (įstatymo (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 11 straipsnio 3

dalis) (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimo 4.7.1 punktas),

teisėjų kolegija padarė išvadą, kad nurodytiems asmenims mokamos socialinio

draudimo išmokos gali būti įskaičiuojamos į žalos atlyginimą, tai reiškia ir

išreikalautos iš kaltojo asmens arba jo draudiko; socialinių išmokų tikslas – kompensavimas,

įstatymų leidėjo valia iš anksto nustatytu būdu teikiant finansinę paramą arba

kompensuojant prarastas (negautas) pajamas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad

Konstitucinio Teismo nutarimo 4.8 punkte konstatuota ir tai, jog CK 6.290

straipsnio 1 dalyje nurodytos „socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos

sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais“, yra socialinio draudimo santykius

reguliuojančiuose įstatymuose (inter alia NADPLSDĮ, Ligos ir motinystės

socialinio draudimo įstatyme, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme)

numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams

apdraustojo asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, inter

alia ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo

arba profesinės ligos pašalpa, netekto darbingumo vienkartinė kompensacija,

netekto darbingumo periodinė kompensacija, vienkartinė draudimo išmoka

apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, periodinė draudimo išmoka

apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, ligos pašalpa, našlaičių pensija.

Teisėjų kolegija, remdamasi CK 6.249

straipsnio 1 dalimi, nesutiko su atsakovo argumentu, kad vienkartinė išmoka

apdraustajam mirus neatlieka žalos atlyginimo funkcijos, o šiuo atveju ši kompensacija

gerokai viršija patirtą žalą dėl maitintojos netekimo (todėl atsakovas

nesutinka su prievole padengti žuvusiosios šeimai išmokėtą vienkartinę

kompensaciją ir šios kompensacijos dydžiu). Remdamasi kasacinio teismo

išaiškinimais, pateiktais 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje

civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, kad tiek socialinio, tiek privataus

draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – išmokėtina draudimo išmoka

(kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus; dėl

to turėtų būti preziumuojama, kad išmokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija)

visiškai kompensuoja žalą; tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo

principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis); ši prezumpcija, be abejo, yra

nuginčijama, bet pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta

draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, – ją

viršija; išaiškinimais, pateiktais kasacinio teismo 2007 m. gruodžio 18 d.

nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, kad pagal NADPLSDĮ 2

straipsnio 1 dalį šis draudimas kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių (nelaimingų

atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų) negautas

pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl draudžiamųjų

įvykių atvejais – jų šeimos nariams, teisėjų kolegija nurodė, kad visų

pagal minėtą įstatymą mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek

vienkartinių) įstatymų leidėjo įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas,

davė pagrindą kasaciniam teismui aiškinti, jog vienkartinė draudimo išmoka,

sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249

straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų; taigi kiekvienu atveju žalos dydį

reikėtų įrodinėti individualizuotai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo

atveju žuvusiosios M. A. šeimai (dukterims ir tėvams) lygiomis dalimis išmokėta vienkartinė kompensacija ieškovo

buvo apskaičiuota pagal standartizuotas formules, tai reiškia, kad yra

pagrindas daryti išvadą, jog šeimos narių negautos pajamos, kaip viena

sudedamųjų žalos (nuostolių) dalių (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), kompensuoja

šiuos nuostolius. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neįrodė, kad

išmokėta draudimo išmoka (vienkartinė kompensacija) viršija patirtą žalą.

Atsakovo teiginys, kad patirtos žalos dydį sudaro tik 2134,56 Lt, prieštarauja

pirmiau nurodytoms teisės aktų nuostatoms, teismų praktikai bei bendriesiems

teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Šiuo

atveju skaičiuojant atsakovės dukterų netektų pajamų dydį net ir pagal atsakovo

skaičiavimu kiekvienam iš šeimos narių (atsižvelgiant į tai, jog žuvusiosios

vidutinės mėnesio pajamos sudarė 258,16 Lt) tenkančią pajamų dalį, t. y. 86,05

Lt, visiškai nepagrįstas šios patiriamos žalos skaičiavimas iki 2007 m. gegužės

31 d. Be to, nėra pagrindo teigti, kad žuvusiosios mėnesio pajamos ateityje

negalėtų padidėti ir taip kiekvienam iš šeimos narių tektų didesnė pajamų

dalis. Šios aplinkybės, teismo nuomone, leidžia daryti išvadą, kad kiekvienai

iš dukterų išmokėta vienkartinės išmokos dalis neviršija jų patirtos žalos dėl

įvykusio eismo įvykio.

Remdamasi NADPLSDĮ 26 straipsnio 1, 2

dalimis, teisėjų kolegija konstatavo, kad žuvusiosios M. A. tėvui

ir įmotei vienkartinės kompensacijos dalis išmokėta pagrįstai; nurodė, kad

atsakovas, teigdamas, jog žuvusiosios tėvai nebuvo jos išlaikomi, šių teiginių

niekaip neįrodė. Byloje nenustatyta, kad žuvusiosios tėvai (tėvas ir įmotė)

išlaikymo nereikalavo, netvarkė su žuvusiąja bendro ūkio, ir, nors M. A. mėnesio pajamos buvo nedidelės, šiomis pajamomis

nesidalijo. Taigi visos išdėstytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu,

suponuoja pagrindą teigti, kad ieškovo apskaičiuota ir žuvusiosios šeimai

išmokėta suma nėra didesnė už šeimai padarytą turtinę žalą.

III. Kasacinio

skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo

panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos

2013 m. spalio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo

apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 28 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais

esminiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas,

aiškindamas ir taikydamas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės

atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau – TPVCAPDĮ), CK 6.290

straipsnio 3 dalį, taip pat civilinę atsakomybę ir regreso teisės į atsakingą

už žalą asmenį apimtį nustatančias CK normas, padarė jų pažeidimų.

1.1 Atsakovo prievolė atlyginti žalą,

vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2012 m. spalio 23 d.

nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012, kyla iš transporto

priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties. Šiuos

draudimo santykius reglamentuojančio TPVCAPDĮ atžvilgiu CK ir Draudimo

įstatymas taikomi kaip lex generalis. Įvykus draudžiamajam įvykiui, dėl

kurio transporto priemonės valdytojui atsiranda civilinė atsakomybė, draudiko

kaip skolininko statusas grindžiamas sutartiniais privalomojo civilinės

atsakomybės draudimo santykiais. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad

žala, atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios

išlaidos bei išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Pagal

CK 6.284 straipsnio, reglamentuojančiame atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo

atsiradusią žalą, 2 dalį inter alia įtvirtinta, kad asmenims, turintiems

teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų

dalis, kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Pagal

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795

patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo

taisyklių nuostatas, mirusiojo pajamų dalis, kurią gaudavo asmenys, turintys

teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, apskaičiuojama, vadovaujantis Taisyklių

8-10 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į mirusiojo gautas pajamas,

išlaikytinių skaičių ir išlaikytinių gaunamas socialinio draudimo išmokas,

susijusias su maitintojo netekimu. Taigi žalos dėl maitintojo netekimo dydis,

apskaičiuotas pagal maitintojo pajamas, gautas iki pastarojo mirties, tampa

žalos dydžio konstanta, nes pagal CK 6.284 straipsnio 3 dalį atlygintinos

žalos dydis negali būti keičiamas (išskyrus atvejus, kai po maitintojo netekimo

gimsta vaikas).

1.2 Apeliacinės instancijos teismas

nepagrįstai nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog išmokėta draudimo išmoka viršija

patirtą žalą; neįsigilino į bylos įrodymus. Atsakovas niekada neteigė, kad

patirtos žalos dydį sudaro 2134,56 Lt, o žuvusiosios dukterų žala dėl

maitintojos netekimo skaičiuotina tik iki 2007 m. gegužės 31 d. Ši data žymi

tik vieną iš žalos apskaičiavimo laikotarpių. Atsakovas mokėjo ir toliau moka

žalos atlyginimą ieškovui, kiek periodinės socialinio draudimo išmokos

kompensuoja žuvusiosios dukterų žalą dėl maitintojos netekimo už vėlesnius

laikotarpius. Remiantis faktu, kad kiekviena žuvusiosios duktė kas mėnesį

patiria 86,05 Lt žalos dėl maitintojos netekimo, atsakovas iki apeliacinės

instancijos teismo sprendimo priėmimo išmokėjo ieškovui 17 833,84 Lt, t. y.

tiek, kiek periodinės ir vienkartinė socialinio draudimo išmokos padengia žalos

deliktinės civilinės atsakomybės prasme. Atsakovas neginčijo ir to, kad žalos

atlyginimas žuvusiosios dukterims gali būti mokamas iki 24 metų (kol jos

mokosi). Žalos įvertinimui atsakovas vadovavosi oficialiais dokumentais,

gautais iš žuvusiosios darbdavio apie jos gautas pajamas; vidutinės pajamos

sudarė 258,16 Lt; vadovaudamasis TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalyje pateikta

formule, atsižvelgęs į tai, kad žuvusioji išlaikė dvi nepilnametes dukteris, atsakovas

apskaičiavo pirmiau nurodytą patiriamos žalos per mėnesį sumą (86,05 Lt). Apie

kitus išlaikytinius ieškinyje nenurodoma. Be to, iš bylos įrodymų matyti, kad žuvusioji

objektyviai negalėjo teikti išlaikymo kitiems asmenims (tėvams). Apeliacinės instancijos

teismas nurodė, kad vienkartinės kompensacijos dalis žuvusiosios tėvui ir

įmotei išmokėta pagrįstai. Tačiau atsakovas neginčija fakto, kad pagal

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą

tėvai patenka į išmokos gavėjų gretas. Tokia yra valstybės pozicija dėl jos

Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos pareigos. Tačiau deliktinės

civilinės atsakomybės prasme subjektai, turintys teisę į žalos atlyginimą

netekus maitintojo, nustatomi pagal kitokius principus. Net jei būtų

konstatuota, kad žuvusiosios tėvai buvo jos išlaikomi, sprendžiant dėl žalos

atlyginimo dydžio visiems išlaikytiniams klausimą turėtų būti perskaičiuotas ir

žuvusiosios dukterų dėl maitintojos netekimo patirtos žalos dydis, žala

kiekvienam asmeniui tokiu atveju sudarytų 51,63 Lt, t. y. dukterų patiriama

žala sumažėtų, nes pajamos būtų dalijamos ne trims, o penkiems šeimos nariams.

1.3 CK įtvirtinta, kad trečiasis asmuo,

kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo

pradinis kreditorius (6.113 straipsnis); atlyginami tik tie nuostoliai, kurie

susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę

atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės

prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu

(6.247 straipsnis); atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį

žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo

žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio (6.280 straipsnio 1

dalis). Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatuota, kad

„pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo

išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į

žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos

dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo

nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais

atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos

turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi

reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo

atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos

turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą

padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama

nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala“ (nutarimo

konstatuojamosios dalies III skyriaus 4.3 punktas).

Pažymėtina, kad šioje byloje priimtas

galutinis teismo sprendimas turės įtakos D. S. turtiniams

interesams, nes jam dėl civilinės atsakomybės draudiko (ERGO) išmokamų draudimo

išmokų bus reiškiamas regresinis reikalavimas – kadangi trečiasis asmuo nebuvo

sumokėjęs draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą

(TPVCAPD įstatymo 11 straipsnio 7 dalis).

2. Nors apeliacinės instancijos teismas

skundžiamame sprendime inter alia nurodė, kad pirmosios instancijos

teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir šiuo klausimu teismų

praktiką, dėl ko padarė neteisingas išvadas, kas lėmė nepagrįsto sprendimo

priėmimą, pats ne tik nesivadovavo aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika,

bet ir ignoravo savo paties suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką

tokio pobūdžio bylose (pavyzdžiui, 2012 m. spalio 15 d. sprendimas, priimtas

civilinėje byloje Nr. 2-251-640/2012; 2013 m. balandžio 26 d. sprendimas,

priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-2050-656/2013; 2013 m. rugpjūčio 27 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-175-560/2013). Kita vertus, Lietuvos

apeliacinis teismas analogiškoje civilinėje byloje (dėl socialinio draudimo

įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisės apimties išmokėjus vienkartinę

socialinio draudimo išmoką apdraustojo šeimos nariams) 2012 m. spalio 24 d.

priimtu sprendimu (civilinė byla Nr. 2A-5/2012) pakeitė Vilniaus apygardos

teismo sprendimą, kuriuo buvo visiškai tenkintas vienkartinę socialinę draudimo

išmoką dėl socialiniu draudimu apdrausto asmens mirties išmokėjusios socialinio

draudimo įstaigos ieškinys dėl žalos atlyginimo ir priėmė sprendimą tenkinti

ieškinį tik ta dalimi, kuria minėta išmoka padengė nukentėjusiųjų turtinius

nuostolius deliktinės civilinės atsakomybės prasme. Priimdamas sprendimą

apeliacinės instancijos teismas netinkamai vadovavosi kasacinio suformuota

praktika; iš esmės jį grindė 2007 m. gruodžio 18 d. kasacinio teismo nutartyje,

priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, pateiktu išaiškinimu, kad visų

pagal NADPLSDĮ mokamų draudimo išmokų (tiek periodinių, tiek vienkartinių)

įstatymų leidėjo įvardijimas kompensuojančiomis negautas pajamas kasacinio

teismo teisėjų kolegijai duoda pagrindą aiškinti, kad aptariama vienkartinė

draudimo išmoka, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra

vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų. Tačiau po šios

nutarties priėmimo kasacinis teismas suformavo kitokią teisės aiškinimo ir

taikymo praktiką, sprendžiant socialinio draudimo įstaigų atgręžtinio

reikalavimo teisės apimties klausimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje,

priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, pasisakant dėl socialinio

draudimo įstaigos, išmokėjusios išmoką apdraustajam, regreso teisės apimties,

jau konstatuojama, kad, vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, atlyginęs

kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso

(atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo,

jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio; ši teisės norma aiškintina taip, kad

valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam

pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263

straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala ir trečiasis

asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų

turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis); jeigu valstybės lėšomis

apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai

įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos

kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Taigi šia vėlesne, išplėstinės

teisėjų kolegijos priimta nutartimi išaiškinta, kad socialinio draudimo išmoka

pati savaime nėra žalos konstanta, todėl socialinio draudimo išmoką

išmokėjusios įstaigos regreso teisės apimtis priklauso nuo to, kokia dalimi

socialinio draudimo išmoka padengia pradiniam kreditoriui (žalą patyrusiam

asmeniui) padarytą žalą. Socialinio draudimo įstaigų regreso teisės į žalą

padariusį asmenį apimtis yra lygi šio asmens veiksmais padarytos turtinės žalos

dydžiui deliktinės civilinės atsakomybės prasme. 2008 m. lapkričio 17 d.

nutartyje suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos Lietuvos Aukščiausiasis

Teismas nuosekliai laikėsi ir vėlesnėse bylose (2013 m. sausio 18 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2013). Tokią poziciją patvirtina ir

Konstitucinio Teismo doktrina (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d.

nutarimo III skirsnio 1–6 punktus). Taigi apeliacinės instancijos teismo

sprendimas iš esmės grindžiamas neaktualia kasacinio teismo praktika.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas

prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti

nepakeistą; nurodo tokius nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus:

1. Dėl materialiosios ir proceso teisės

normų pažeidimo.

Ieškovas nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad apeliacinės instancijos

teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino ir taikė TPVCAPDĮ,

CK 6.290 straipsnio 3 dalies normą, kitas civilinę atsakomybę ir regreso teisės

į atsakingą už žalą asmenį apimtį nustatančias CK normas, pažeidė Konstitucinio

Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime išdėstytą CK 6.290 straipsnio 3 dalyje

įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimą. Pažymėtina, kad apeliacinės

instancijos teismas skundžiamame sprendime kaip tik ir rėmėsi Konstitucinio

Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime pateiktu aiškinimu, kad socialinio

draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio

dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl

sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos

nariams padaryta turtinė žala; atkreipė dėmesį į šio Konstitucinio Teismo

nutarimo 4.8 punktą, kur konstatuota, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje,

nurodytos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveiktos sužalojimo ar gyvybės

atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose

įstatymuose numatytos išmokos, mokamos apdraustajam asmeniui ar jo šeimos

nariams apdraustojo asmens sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais. Taigi

apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Konstitucinio Teismo nutarimu ir

atsižvelgdamas į tai, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala yra apibrėžta kaip

asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos

pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, bei tuo,

kad pagal NADPLSDĮ 2 straipsnį nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas

šio įstatymo numatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių

(nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų)

negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, pagrįstai

konstatavo, kad įstatymų nustatytu pagrindu ieškovo išmokėta vienkartinė išmoka

yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų. Teismas

skundžiamame sprendime atsižvelgė į Konstitucinio Teismo pateiktą CK 6.290

straipsnio aiškinimą, kad socialinio draudimo įstaigos įgyja atgręžtinio

reikalavimo teisę į išmoką ar jos dalį tiek, kiek išmoka nukentėjusiam asmeniui

ar jo šeimos nariams yra atlyginama jų patirta žala. Tokia teismo sprendimo

argumentacija, priešingai nei teigia kasatorius, neprieštarauja CK 6.113

straipsnyje, 6.280 straipsnio 1 dalyje išdėstytoms nuostatoms, kad kito asmens

padarytą žalą atlyginęs asmuo įgyja teisę regreso tvarka reikalauti tiek, kiek

sumokėjo žalos atlyginimo.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas 2013

m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013,

spręsdamas dėl socialinio draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisės

apimties, konstatavo, kad VSDFV teritoriniai skyriai moka draudimo išmokas

atlygindami žalą dėl sveikatos sužalojimo pagal specialiuosius įstatymus, dėl

to regreso reikalavimams taikomos CK 6.280, 6.290 straipsnių taisyklės, pagal

kurias socialinio draudimo išmokos įskaitomos į žalos atlyginimą ir VSDFV

teritorinis skyrius įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį. Kasacinis

teismas taip pat nurodė, kad draudiko prievolės apimtis yra tokia pati, kaip ir

padengiančios žalą socialinio draudimo įstaigos, neviršijant TPVCAPDĮ 11

straipsnyje nustatytų žalos atlyginimo ribų. Vadovaujantis šiuo išaiškinimu,

įstatymų nustatyta tvarka išmokėtos socialinio draudimo išmokos laikytinos

žalos atlyginimu, o jas išmokėjęs VSDFV teritorinis skyrius įgyja atgręžtinio

reikalavimo teisę į sumokėtas išmokas.

2. Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Ieškovas

nesutinka su kasatoriaus pozicija, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, apeliacinės

instancijos teismas netinkamai vadovavosi kasacinio teismo suformuota praktika,

sprendimas iš esmės grindžiamas neaktualia kasacinio teismo praktika – 2007 m.

gruodžio 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007.

Vadovaujantis šioje nutartyje pateiktu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

išaiškinimu, visos pagal NADPLSDĮ mokamos draudimo išmokos (tiek periodinės,

tiek vienkartinės) įstatymų leidėjo įvardijamos kompensuojančiomis negautas

pajamas ir tai duoda pagrindą išvadai, jog tokios draudimo išmokos, sistemiškai

aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš šioje CK normoje

išvardytų žalos elementų. Kasatorius nepagrįstai ginčija šios kasacinio teismo

nutarties, kaip precedento, aktualumą ir reikšmę, teigdamas, kad vėlesnėse

nutartyse pakeista teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Atsakovo nurodytose

2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.

3K-7-496/2008, 2013 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.

3K-3-134/2013, 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje

Nr. 3K-3-388/2013 kasacinis teismas nepaneigė teisės aiškinimo, kad socialinio

draudimo išmokos laikomos sudėtine žalos dalimi; ne pakeitė, o išplėtojo teisės

nuostatų, reglamentuojančių socialinio draudimo įstaigų teisės reikalauti pagal

specialiuosius teisės aktus išmokėtų socialinio draudimo išmokų iš žalą

padariusio asmens ar jo draudiko, aiškinimo praktiką; pažymėjo, kad CK 6.290

straipsnio 1 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas kitų CK normų,

nustatančių padarytos žalos atlyginimo pagrindus, kontekste, t. y.

vadovaujantis CK įtvirtinta nuostata, jog tiesioginius nuostolius ir negautas

pajamas turi visiškai atlyginti atsakingas asmuo (visiško nuostolių atlyginimo

principas), taip pat kitomis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę

atsakomybę. Tai reiškia, kad žalą padariusio asmens atsakomybė atsiranda tik

nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).

Ieškovas, teikdamas ieškinį, nurodė,

kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis (NADPLSDĮ) M. A. šeimos

nariams buvo paskirta išmoka; iš pateiktų dokumentų matyti, kad yra visos eismo

įvykio kaltininko D. S. civilinės atsakomybės sąlygos.

Vadovaujantis pozicija, kurios laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

praktikoje, socialinio draudimo įstaigų pateikti kompensacijų ar kitų išmokų

dokumentai pagrindžia nukentėjusio asmens patirtą žalą. Tai reiškia, kad

socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose

teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir išmokėtas draudimo išmokas

vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys nukentėjusio asmens patirtos ir jam

socialinio draudimo įstaigų atlygintos žalos dydį (2008 m. lapkričio 17 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. sausio 18

nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013; 2014 m. sausio 10 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-131/2014; 2014 m. sausio 10 d.

nutartis, priimta civilinėje byloje N. 3K-3-130/2014). Kasatoriaus ginčijamos

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutarties, priimtos

civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, aktualumą pagrindžia naujausia kasacinio

praktika, kurioje remiamasi būtent šioje nutartyje suformuluotu teisės

aiškinimu, kad socialinio draudimo išmokos, sistemiškai aiškinant su CK 6.249

straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos

elementų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tokios pozicijos

laikomasi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2012

m. balandžio 18 d. nutarimas). Vadovaujantis pateikta naujausia praktika,

kasacinis teismas laikosi pozicijos, kad ta aplinkybė, jog žalą nukentėjusiam

asmeniui atlygina ne ją padaręs subjektas, o socialinio draudimo įstaiga

(turinti įstatyme įtvirtintą teisę vėliau šias išmokas susigrąžinti iš kalto

asmens), nepaneigia ir neatima nukentėjusio asmens teisės gauti patirtos žalos

atlyginimą (nepaisant to, koks subjektas žalą atlygintų) ir nekeičia socialinio

draudimo išmokų prigimties (jos įskaitomos į turtinės žalos dydį; Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.

sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. 3K-3-130/2014).

3. Dėl turtinės žalos nustatymo

nagrinėjamoje byloje.

Atmestinas atsakovo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai

konstatavo, jog atsakovas neįrodė, kad išmokėta draudimo išmoka viršija

padarytą žalą. Šį argumentą atsakovas grindžia kasacinio teismo išaiškinimu,

pateiktu 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.

3K-3-388/2013, kad CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudimo išmokas

išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į kaltą asmenį

aiškintina taip, kad socialinio draudimo įstaiga turi regreso teisę į kaltą dėl

žalos atsiradimo asmenį tik šio asmens veiksmais padarytos žalos dydžiu, nes

pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį padaryti nuostoliai

(žala) turi būti atlyginami visiškai. Ieškovas neprieštarauja, kad socialinio

draudimo įstaigos atgręžtinio reikalavimo teisę į kaltą asmenį įgyja jo

padarytos žalos dydžiu, tačiau atkreipia dėmesį į tai, jog kasacinio teismo

2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.

3K-3-620/2013, konstatuota, kad apdraustajam nuo nelaimingų atsitikimų darbe

socialinio draudimu asmeniui padaryta žala kaip negautos pajamos apskaičiuojama

ir padengiama pagal NADPLSDĮ. Remdamasis šiuo išaiškinimu, ieškovas nesutinka

su kasacinio skundo teiginiu, kad, atsižvelgiant į M. A. pajamų

dydį, nepagrįsta teigti, jog ji galėjo išlaikyti savo tėvus, nes išlaikė

nepilnametes dukteris ir objektyviai negalėjo teikti išlaikymo kitiems

asmenims. Ieškovo nuomone, šios aplinkybės savaime nepaneigia žuvusiosios tėvų

patirtos žalos fakto. Kaip pažymėjo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vien

tai, kad bendra mokamų socialinio draudimo išmokų suma gali viršyti apdraustojo

asmens iki sužalojimo gautą darbo užmokestį ar pajamas per se nėra

pagrindas išvadai, kad tai nėra atlygintina žala. Šioje nutartyje Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas padarė išvadą, kad draudiko (draudžiančio asmenis

Lietuvos Respublikos transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimu)

prievolės apimtis yra tokia pati kaip ir žalą padengiančios socialinio draudimo

įstaigos (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis,

priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-620/2013).

Teisėjų kolegija

k

o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl socialinio draudimo įstaigos,

išmokėjusios NADPLSDĮ numatytas socialinio draudimo išmokas asmens mirties

atveju, regreso teisės į atsakingą draudiką

Nagrinėjamoje byloje ginčas dėl VSDFV

regreso teisės apimties vyksta sprendžiant, ar visą vienkartinės draudimo

išmokos apdraustajam mirus ir periodinių draudimo išmokų apdraustajam mirus sumą,

išmokėtą nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu apdraustojo asmens

šeimos nariams pagal NADPLSDĮ 11 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 26 ir 27

straipsnius (įstatymo redakcija, galiojusi ieškovui skiriant ir išmokant

draudimo išmoką) privalo atlyginti asmens, pripažinto kaltu dėl eismo įvykio,

kurio metu žuvo apdraustasis asmuo, civilinės atsakomybės draudikas.

CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta,

kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės

atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. Konstitucinis

Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad CK 6.290 straipsnio 1 dalyje

reglamentuojamos socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar

gyvybės atėmimo atvejais, yra socialinio draudimo santykius reguliuojančiuose

įstatymuose (inter alia NADPLSDĮ, Ligos ir motinystės socialinio draudimo,

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymuose) numatytos išmokos, mokamos

apdraustajam asmeniui ar jo šeimos nariams apdraustojo asmens sužalojimo ar jo

gyvybės atėmimo atvejais.

NADPLSDĮ 11 straipsnio 2 dalyje

nustatyta, kad, apdraustajam mirus dėl draudžiamojo įvykio, jo šeimos nariams

lygiomis dalimis išmokama vienkartinė draudimo išmoka pagal šio Įstatymo 27

straipsnį. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, apdraustajam mirus dėl draudžiamojo

įvykio, jo šeimos nariams lygiomis dalimis mokama periodinė draudimo išmoka

pagal šio Įstatymo 26 straipsnį. NADPLSDĮ 27 straipsnyje nustatyta, kad,

apdraustajam mirus dėl nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš

darbo arba ūmios profesinės ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais,

mirusiojo šeimai išmokama vienkartinė draudimo išmoka, lygi 100 dydžių einamųjų

metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių mirties dėl nelaimingo atsitikimo darbe,

pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės ligos mėnesį. Ši išmoka

lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Mirusiojo šeimos

nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems

sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų,

aukštesniųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol

jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu

jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki

18 metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina

(įmotė). Remiantis NADPLSDĮ 26 straipsnio 1 dalimi, jeigu apdraustasis dėl

nelaimingo atsitikimo darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba ūmios profesinės

ligos, pripažintų draudžiamaisiais įvykiais, miršta, teisę į periodinę draudimo

išmoką turi nedarbingi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties

dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, taip pat mirusiojo vaikas (vaikai),

gimęs (gimę) praėjus ne daugiau kaip 300 dienų po jo mirties. Tame pačiame

straipsnyje nustatyti ir periodinių draudimo išmokų dydžiai. Tai reiškia, kad tiek

vienkartinė draudimo išmoka apdraustajam mirus, tiek periodinė draudimo išmoka

apdraustajam mirus, mokamos mirusiojo šeimos nariams pagal NADPLSDĮ, CK 6.290

straipsnio 1 dalies prasme laikytinos socialinio draudimo išmokomis, mokamomis

gyvybės atėmimo atvejais.

CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatyta,

kad draudimo išmokas išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga įgyja regreso teisę

į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusįjį

mokėjo žalą padaręs asmuo. Pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį (įstatymo

redakcija, galiojusi ieškovui skiriant ir išmokant vienkartinę draudimo išmoką)

draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos teisės aktų

nustatyta tvarka įgyja regreso teisę į atsakingą draudiką arba, jei tokio nėra,

į žalą padariusį asmenį. Remiantis NADPLSDĮ 31 straipsniu, jeigu ištyrus

nelaimingą atsitikimą darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo nustatoma, kad jis

įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, tai VSDF valdybos teritorinis skyrius

atgręžtinio reikalavimo teise išreikalauja išmokėtas išmokų sumas iš kalto

asmens CK nustatyta tvarka. Išmokų sumas, įskaitytinas į atlygintinos žalos,

mokamos pagal TPVCAPDĮ, dydį valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui

kompensuoja draudimo kompanijos. Pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį žala,

atsiradusi dėl gyvybės atėmimo, yra laidojimo ir su tuo susijusios išlaidos bei

išlaidos žalos atlyginimui dėl maitintojo netekimo. Asmenims, turintiems teisę

į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta mirusiojo pajamų dalis,

kurią jie gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam. Teisę į žalos

atlyginimą turi asmenys, kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną

turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis,

nedarbingi tėvai ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat

mirusiojo vaikas, gimęs po jo mirties. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalyje

nustatyta, kad, neviršydamas šio Įstatymo 11 straipsnyje nustatytų draudimo

sumų (pagal ginčo santykiams taikytiną TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalį – 500 000

eurų dėl žalos asmeniui bei 100 000 eurų dėl žalos turtui), atsakingas

draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl

padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė.

Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarime konstatuota, kad pagal CK

6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą draudimo išmokas

išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą

padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies,

kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam

asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala. Jeigu draudimo išmoka yra

lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už

jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį

dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už

nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo

įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo

išmokos dalies, kuria padengta nukentėjusiam asmeniui turtinė žala.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs,

kad kai socialinio draudimo įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui draudimo

išmokas ir pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę

atsakomybę apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko

ir žalą padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai,

kuriems taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius

reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v.

UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Atsižvelgdama į išdėstytas

aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad socialinio draudimo išmokas dėl

apdraustojo asmens mirties išmokėjusios VSDFV reikalavimo teisės į atsakingą

draudiką apimtį nulemia: pirma, socialinio draudimo išmokų, lygių jas gavusių asmenų

patirtai turtinei žalai arba mažesnių už ją, dydis, antra, žalos, kurią

atsakingas draudikas privalo atlyginti minėtiems asmenims (mokėtinos draudimo išmokos

pagal TPVCAPDĮ), dydis. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje sprendžiant

dėl ieškovo regreso teisės apimties pirmiausia reikia nustatyti, ar vienkartinės

draudimo išmokos ir periodinių draudimo išmokų suma, kurią ieškovas ginčo

laikotarpiu (nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d.) išmokėjo žuvusios

M. A. šeimos nariams pagal NADPLSDĮ, neviršija šias išmokas

gavusių asmenų patirtos turtinės žalos dydžio. Nustačius žuvusios M. A. šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų, neviršijančių

jų patirtos turtinės žalos, dydį, būtina nustatyti, ar šis dydis neviršija žalos,

atsakovo mokėtinos minėtiems asmenims pagal TPVCAPDĮ, dydžio.

Dėl NADPLSDĮ nustatytų socialinio

draudimo išmokų, mokamų asmens mirties atveju, ir asmenų, kuriems jos

išmokėtos, patirtos turtinės žalos dydžių santykio

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai

skirtingai aiškino faktines bylos aplinkybes, susijusias su asmenų, kuriems

buvo išmokėtos pirmiau nurodytos socialinio draudimo išmokos, patirtos turtinės

žalos dydžiu ginčo laikotarpiu (nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės

31 d.). Pirmosios instancijos teismas sutiko su kasatoriaus pozicija, konstatavo,

kad žuvusiosios M. A. nepilnamečių vaikų E.

A. ir D. K. patirta turtinė žala dėl maitintojo

netekimo sudarė po 86,05 Lt per mėnesį, o žuvusiosios tėvai turtinės žalos

apskritai nepatyrė. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo per

ginčo laikotarpį žuvusiosios šeimai išmokėta socialinio draudimo išmokų suma (102

308,08 Lt) nėra didesnė už šeimai padarytą turtinę žalą. Kadangi kasaciniame

skunde keliamas klausimas dėl šios apeliacinės instancijos teismo išvados

pagrįstumo, tai teisėjų kolegija dėl jo pasisako.

Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės

instancijos teismo išvada, teigia, kad sprendžiant dėl žuvusiosios M. A. nepilnamečių vaikų ir tėvų patirtos žalos dydžio

turėjo būti vadovaujamasi CK 6.284 straipsnio 2 dalies ir TPVCAPDĮ 14

straipsnio 5 dalies nuostatomis. Teisėjų kolegija šį kasatoriaus argumentą

atmeta kaip nepagrįstą. Pirma, CK 6.284 straipsnio nuostatos sprendžiant

asmens, apdrausto nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, gyvybės

atėmimu padarytos žalos dydžio, netaikytinos (CK 6.284 straipsnio 4 dalis).

Antra, nustatant tokio asmens artimųjų patirtos žalos dydį, TPVCAPDĮ 14

straipsnio 5 dalies nuostatos taip pat netaikytinos, nes jos įtvirtintos

specialiajame įstatyme – TPVCAPDĮ, kurio tikslas – nustatyti

transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (TPVCAPDĮ 1 straipsnio

1 dalis). TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies nuostatos skirtos ne apibrėžti baigtinį

asmenų, kurie dėl eismo įvykio nulemtos asmens žūties patyrė turtinę žalą ar jų

patirtos turtinės žalos dydį, o nustatyti pagal transporto priemonių valdytojų

civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį atsakingo draudiko

atlygintinos turtinės žalos dydį ir asmenis, turinčius teisę į šią žalą

atlyginančią draudimo išmoką. Pažymėtina, kad dėl eismo įvykio nulemtos asmens

žūties turtinę žalą patyrę asmenys ir asmenys, turintys teisę į draudimo išmoką

pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį, gali nesutapti. Be to, gali nesutapti ir

asmenų, turinčių teisę į draudimo išmoką dėl eismo įvykio nulemtos asmens

žūties patirtą turtinę žalą, realiai patirtos turtinės žalos ir atsakingo draudiko

pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo

sutartį jiems atlygintinos turtinės žalos dydžiai. Dėl to, remiantis TPVCAPDĮ

14 straipsnio 5 dalimi, negalima daryti išvadų nei dėl asmens gyvybės atėmimo

nukentėjusių asmenų realiai patirtos turtinės žalos dydžio, nei dėl jo santykio

su šiems asmenims išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydžiu.

Kasaciniame skunde ginčijama apeliacinės

instancijos teismo išvada, kad tretieji asmenys – žuvusiosios M.

A. nepilnamečiai vaikai ir tėvai laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 13 d. iki

2007 m. gegužės 31 d. patyrė turtinę žalą, ne mažesnę už jiems išmokėtas

socialinio draudimo išmokas. Kasatoriaus teigimu, visa nepilnamečių vaikų

realiai patirta turtinė žala laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m.

gegužės 31 d. sudarė po 86,05 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui. Kasatorius

nurodo, kad tokio dydžio žalą jis ieškovui yra atlyginęs, sumokėdamas 5442,64

Lt. Kasatoriaus teigimu, kompensuodamas visą D. K. bei E. A. ieškovo išmokėtų periodinių draudimo išmokų sumą už

laikotarpį nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. ir dalį joms

išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos, jis tinkamai įvykdė iš TPVCAPDĮ

kylančią prievolę atlyginti dėl eismo įvykio padarytą žalą. Kasatoriaus

teigimu, laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 13 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. M. A. tėvai apskritai nepatyrė jokios turtinės žalos, nes

nebuvo žuvusiosios išlaikomi iki jos mirties. Kasatorius teigia, kad didžioji

dalis žuvusiosios vaikams išmokėtų vienkartinių draudimo išmokų ir visos tėvams

išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos iš esmės laikytinos valstybės socialine

parama, o ne turtinės žalos atlyginimu, todėl jas išmokėjęs ieškovas regreso

tvarka neįgyja reikalavimo teisės į kasatorių. Teisėjų kolegija su šiais

kasacinio skundo argumentais nesutinka.

Minėta, kad CK 6.284 straipsnio

nuostatos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę už dėl gyvybės atėmimo

atsiradusią žalą, netaikomos tais atvejais, kai nukentėjusysis yra apdraustas

nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka

(CK 6.284 straipsnio 4 dalis). Tais atvejais, kai nukentėjusysis yra

apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta

tvarka, dėl jo gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis nustatomas, vadovaujantis

bendrosiomis civilinės atsakomybės nuostatomis, t. y. CK 6.245–6.255

straipsniais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų

kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. ir kt. v. A. B. ir kt.,

bylos Nr. 3K-3-388/2013). Be to, sprendžiant dėl asmens, apdrausto nuo

nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu, gyvybės atėmimo jo šeimos

narių patirtos turtinės žalos dydžio, aktuali NADPLSDĮ 2 straipsnio 1 dalyje

įtvirtinta norma, pagal kurią nelaimingų atsitikimų darbe socialinis draudimas

šio Įstatymo nustatytais atvejais kompensuoja dėl draudžiamųjų įvykių

(nelaimingų atsitikimų darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo ar profesinių ligų)

negautas pajamas šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims, o jų mirties dėl

draudžiamųjų įvykių atvejais – jų šeimos nariams. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi

pozicijos, kad socialinio draudimo įstaigų pateikti duomenys apie įstatymuose

ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka apskaičiuotas ir

išmokėtas draudimo išmokas vertintini kaip įrodymai, patvirtinantys

nukentėjusio asmens patirtos ir jam socialinio draudimo įstaigų atlygintos

žalos dydį. Toks socialinio draudimo įstaigų įrodinėjant nukentėjusio asmens

patirtos žalos (negautų pajamų) dydį pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja

žalą padariusio asmens (jo draudiko), manančio, kad išmokėta kompensacija

viršija nukentėjusio asmens patirtos žalos dydį, teisės visomis leistinomis

priemonėmis įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei

išmokėjo socialinio draudimo įstaiga (CPK 178 straipsnis). Tokiu atveju,

atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visetą, žalą įvertina ir jos dydį nustato

ginčą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio

10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo

fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr.

3K-3-130/2014). Kitaip tariant, pagal kasacinio teismo praktiką, asmuo,

teigiantis, kad išmokėtos socialinio draudimo išmokos viršija nukentėjusiojo

realiai patirtą žalą, turi tai įrodyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio

17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto VPK ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Remdamasi tuo, kad išdėstyta,

teisėjų kolegija konstatuoja, kad NADPLSDĮ pagrindu ieškovo apskaičiuotos ir tretiesiems

asmenims – žuvusiosios M. A. nepilnamečiams vaikams ir

tėvams išmokėtos vienkartinės draudimo išmokos (NADPLSDĮ 27 straipsnis) ir

periodinės draudimo išmokos (NADPLSDĮ 26 straipsnis), atsižvelgiant į

NADPLĮ 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus nelaimingų atsitikimų darbe socialinio

draudimo tikslus, gali būti laikomos šių asmenų patirtą turtinę žalą kompensuojančiomis

išmokomis ir laikytinos tinkamu šių asmenų patirtos turtinės žalos įrodymu,

nebent atsakovas įrodytų, kad egzistuoja aiški neatitiktis tarp šių asmenų

realiai patirtos turtinės žalos ir jiems išmokėtų socialinio draudimo išmokų

sumų.

Minėta, kad nors kasatorius neginčija, jog

žuvusiosios M. A. nepilnametės dukterys dėl motinos

žūties patyrė turtinės žalos, tačiau teigia, kad šios žalos dydis buvo gerokai mažesnis

nei joms išmokėtos socialinio draudimo išmokos. Teisėjų kolegija šį kasatoriaus

argumentą atmeta kaip nepagrįstą. CK 3.192 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga

materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo dydis turi būti

proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir

užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Materialinį išlaikymą savo

nepilnamečiams vaikams privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei

padėčiai. Aiškinant tėvų pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus laikomasi

pozicijos, kad ji yra prigimtinė ir absoliuti. Kasacinio teismo praktikoje

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje V. S. v. M. S., bylos

Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos

Nr. 3K-3-495/2009) pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant

vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios

mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Už pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus

nevykdymą tėvams gali būti taikomos CK trečiojoje knygoje nustatytos sankcijos

– tėvų valdžios apribojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje

byloje R. Č. v. S. K.,

bylos Nr. 3K-3-1225/2002). Teisėjų kolegijos vertinimu, žuvusiosios M. A. pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus ir orientacinis

šios pareigos dydis šioje byloje turi teisinę reikšmę vertinant vaikų patirtą

žalą dėl maitintojo netekimo. Byloje nėra duomenų, kad M. A. iki

žūties nevykdė ar netinkamai vykdė savo pareigą išlaikyti vaikus. Ši aplinkybė yra

nesuderinama su kasatoriaus teiginiu, kad žuvusioji M. A. skirdavo

vaikams ne daugiau kaip po 86,05 Lt per mėnesį. Pažymėtina, kad kasatorius savo

teiginį apie būtent tokį M. A. vaikams realiai skirtą

išlaikymo dydį grindžia išimtinai jos pajamomis, gautomis iš darbo santykių.

Tačiau kasatorius neįvertino ir nepaneigė to, kad žuvusioji turėjo kitų alternatyvių

pajamų ar santaupų, iš kurių teikė paramą vaikams. Be to, kasatorius neįvertino

ir nepaneigė to, kad išlaikymas vaikams buvo teikiamas ir kitomis formomis: natūra

(pvz., pačios užaugintais maisto produktais, pasiūtais drabužiais ir kt.),

kasdieniu rūpesčiu ir pagalba (drabužių skalbimas, maisto gaminimas ir pan.),

kurios taip pat turi ekonominę vertę. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija neturi

pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad žuvusiosios M. A. vaikams ginčo laikotarpiu išmokėtų periodinių draudimo

išmokų suma ir vienkartinės išmokos dalis kartu sudėjus neviršija jų patirtos turtinės

žalos.

Kasatorius nesutinka, kad žuvusiosios M. A. tėvai dėl dukters žūties patyrė turtinės žalos arba patyrė jos

tiek, kiek jiems atlyginta išmokėtomis vienkartinėmis draudimo išmokomis.

Teisėjų kolegija šį kasatoriaus argumentą taip pat laiko nepagrįstu. Pirmiau

nurodyta, kad remiantis šios kategorijos bylose suformuota kasacinio teismo praktika

įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei išmokėjo socialinio

draudimo įstaiga, tenka žalą padariusiam asmeniui arba atsakingam draudikui (Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio

10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo

fondo valdybos Klaipėdos skyrius v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr.

3K-3-130/2014). Pažymėtina, kad vienintelė aplinkybė, kuria remiasi kasatorius,

įrodinėdamas, jog žuvusiosios M. A. tėvai nepatyrė jokios

turtinės žalos arba patyrė jos mažiau, nei jiems išmokėtos vienkartinės

draudimo išmokos, yra jau minėtos žuvusiosios darbo pajamos ir samprotavimas,

kad tokiomis pajamomis disponuodama žuvusioji negalėjo materialiai remti savo

tėvų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kasatorius

neįrodė, jog žuvusiosios M. A. tėvai nepatyrė turtinės

žalos ar patyrė jos mažiau, nei jiems išmokėta vienkartinės draudimo išmokos

dalis. CK 3.205 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pilnamečiai vaikai privalo

išlaikyti savo nedarbingus ir paramos reikalingus tėvus ir jais rūpintis. Kaip

nurodyta šioje nutartyje, išlaikymas gali būti teikiamas įvairiomis formomis,

įskaitant išlaikymą natūra, kasdieniu rūpesčiu ir pagalba buityje ar ūkyje,

kurios, be kita ko, turi ir ekonominę vertę. Nagrinėjamoje byloje kasatorius

neįrodinėjo ir nepaneigė to, kad išlaikymas tėvams buvo teikiamas šiomis

formomis ar kad žuvusioji turėjo kitų alternatyvių pajamų ar santaupų, iš kurių

teikė paramą tėvams. Kasatorius neįrodinėjo ir byloje nėra nustatyta, kad žuvusiosios

tėvai buvo darbingi ir (ar) paramos nereikalavo ir kad žuvusioji tokios paramos

jiems neteikė. Dėl

to

teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo

išvada, kad žuvusiosios M. A. tėvams išmokėta

vienkartinės išmokos dalis neviršija jų patirtos turtinės žalos.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas

aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo sutikti su

kasatoriumi, jog ginčo objektu šioje byloje esančių socialinio draudimo išmokų

dydis yra didesnis už šias išmokas gavusių asmenų patirtos turtinės žalos dydį.

Ta aplinkybė, kad CK 6.284 straipsnio 2 dalyje ir TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalyje

žala, atsiradusi dėl maitintojo netekimo apibrėžiama kaip „mirusiojo pajamų

dalis, kurią nukentėję asmenys gavo ar turėjo teisę gauti mirusiajam esant

gyvam“, neteikia pagrindo teigti, kad turtinė žuvusiosios M.

A. šeimos narių žala apsiriboja jos nepilnamečių vaikų prarastomis

pajamomis ar žuvusiosios darbinių pajamų suma, apskaičiuota jos vidutines

mėnesio pajamas padalijus iš šeimos narių skaičiaus. Kaip nurodyta pirmiau

šioje nutartyje, CK 6.284 straipsnio ir TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies normos netaikytinos

nustatant, kurie eismo įvykio metu žuvusio nuo nelaimingų atsitikimų darbe

socialiniu draudimu apdrausto asmens šeimos nariai patyrė turtinę žalą ir jų

patirtos turtinės žalos dydį, todėl jomis negalima remtis sprendžiant dėl tokio

asmens gyvybės atėmimo nukentėjusių asmenų realiai patirtos turtinės žalos dydžio.

Dėl atsakingo draudiko prievolės

atlyginti žalą pagal TPVCAPDĮ

Minėta, kad kai socialinio draudimo

įstaiga išmoka žalą patyrusiam asmeniui socialines draudimo išmokas ir

pareiškia reikalavimą jas grąžinti žalą padariusio asmens civilinę atsakomybę

apdraudusiam draudikui, tarp socialinio draudimo įstaigos, draudiko ir žalą

padariusio asmens susiklosto trišaliai draudimo teisiniai santykiai, kuriems

taikytinos draudimo sutarties nuostatos ir draudimo teisinius santykius

reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų

skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartis, priimta

civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus

skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012). Nustatant

socialinio draudimo įstaigos, išmokėjusios socialinio draudimo išmokas dėl

apdrausto asmens mirties, regreso teisės apimtį nepakanka konstatuoti, kad

išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydis nėra didesnis už šias išmokas gavusių

asmenų, patirtos turtinės žalos dydį; ne mažiau svarbus klausimas yra asmenų,

kuriems TPVCAPDĮ suteikia teisę gauti turtinės žalos atlyginimą iš atsakingo

draudiko, nustatymas, ir žalos, kurią atsakingas draudikas privalo mokėti

minėtiems asmenims pagal TPVCAPDĮ, dydis. TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalyje nustatytas

atsakingo draudiko atlygintinos žalos dydžio reglamentavimas svarbus ne tik

tais atvejais, kai dėl žalos atlyginimo tiesiogiai kreipiasi nukentėję asmenys,

kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo

išlaikymą, bet ir tada, kai reikalavimą atsakingam draudikui pareiškia tokiems

asmenims socialinio draudimo išmokas išmokėjusi ir tokiu būdu jų patirtą turtinę

žalą (visą ar dalį) atlyginusi socialinio draudimo įstaiga.

Pažymėtina, kad asmenys, turintys teisę

į vienkartinę socialinio draudimo išmoką NADPLSDĮ 27 straipsnio pagrindu, ir

asmenys, turintys teisę į draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį,

gali nesutapti. Pagal NADPLSDĮ 27 straipsnį vienkartinė draudimo išmoka

lygiomis dalimis išmokama kiekvienam mirusiojo šeimos nariui. Mirusiojo šeimos

nariais laikomi jo sutuoktinis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), kol jiems

sukaks 18 metų, taip pat besimokantys nustatyta tvarka įregistruotų aukštųjų,

aukštesniųjų, profesinių, bendrojo lavinimo mokyklų dieniniuose skyriuose, kol

jiems sukaks 24 metai, mirusiojo vaikai (įvaikiai), vyresni kaip 18 metų, jeigu

jie pripažinti neįgaliaisiais (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidais) iki 18

metų, mirusiojo vaikai, gimę po jo mirties, tėvas (įtėvis) ir motina (įmotė). O

pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį teisę į žalos atlyginimą turi asmenys,

kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo

išlaikymą (nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, nedarbingi tėvai ar kiti

faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), taip pat mirusiojo vaikas, gimęs po jo

mirties. Taigi, žuvusiosios M. A. vaikai, kuriems

NADPLSDĮ 27 straipsnio pagrindu išmokėtos socialinio draudimo išmokos, atitiko

reikalavimus ir draudimo išmokai pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalį gauti.

Teisę į vienkartinę socialinio draudimo

išmoką NADPLSDĮ 27 straipsnio pagrindu turi, inter alia, mirusiojo tėvas

(įtėvis) ir motina (įmotė). O teisę į draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 14

straipsnio 5 dalį mirusiojo tėvai įgyja tik tais atvejais, jei jie yra

mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Dėl

to teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad vien apeliacinės

instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog žuvusiosios M. A.

tėvams vienkartinės draudimo išmokos išmokėtos pagrįstai, ipso iure neteikia

pagrindo teigti, kad ieškovas – socialinio draudimo įstaiga regreso tvarka

įgyja reikalavimo teisę į atsakingą draudiką šių išmokų apimtimi. Tam, kad tai

įvyktų, turi būti nustatyta, kad pirminis kreditorius – žuvusiosios tėvai buvo

mirusiosios išlaikomi arba jos mirties dieną turėjo teisę gauti iš jos

išlaikymą, taigi, turėjo reikalavimo teisę į atsakingą draudiką pagal TPVCAPDĮ.

Pagal TPVCAPDĮ 14 straipsnio 5 dalies

trečiajame sakinyje įtvirtintos normos konstrukciją nedarbingi tėvai yra

laikomi mirusiojo išlaikomais arba jo mirties dieną turėjusiais teisę gauti iš

jo išlaikymą. Remiantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5

dalimi, darbingo amžiaus asmenimis laikytini asmenys nuo 16 metų iki

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyto senatvės pensijos

amžiaus. Nors šioje Nedarbo socialinio draudimo įstatymo normoje neįtvirtinta

senatvės pensijos amžiaus sulaukusių asmenų nedarbingumo prezumpcijos tokių

asmenų galimybės gauti pajamas prasme, tačiau ji taikytina pagal TPVCAPDĮ 14

straipsnio 5 dalį nustatant asmenis, turinčius teisę į draudimo išmoką. Abu

žuvusiosios M. A. tėvai jos mirties dieną buvo sulaukę senatvės

pensinio amžiaus. Be to, kaip minėta, kasatorius nagrinėjamoje byloje neįrodė,

kad žuvusiosios tėvai paramos nereikalavo ir kad žuvusioji jos neteikė. Tai

konstatavusi, teisėjų kolegija daro išvadą, kad žuvusiosios M.

A. tėvai ne tik turėjo teisę į socialinio draudimo išmoką pagal NADPLSDĮ 27

straipsnį, bet ir atitiko reikalavimus draudimo išmokai pagal TPVCAPDĮ 14

straipsnio 5 dalį gauti. Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės

instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas regreso tvarka įgijo

reikalavimo teisę į kasatorių visų išmokėtų socialinio draudimo išmokų apimtimi.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepadarė teisės aiškinimo ar taikymo

klaidos, kuri galėtų būti pagrindu skundžiamą sprendimą panaikinti.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų,

kaip neturinčių reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir nagrinėjamos

bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 12,32 Lt

išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo 2014 m. birželio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių

dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos

valstybės naudai priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio

1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių

bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio

proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio

1 dalimi,

n

u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų

skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus ERGO Insurance

SE (j. a. k. 10017013) 12,32 Lt (dvylika litų 32 ct) bylinėjimosi išlaidų

valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Rimvydas

Norkus

Gediminas

Sagatys

Janina

Stripeikienė