AS-363-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-363-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05704-2014-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 63.3; 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja A. P. 2014 m. gruodžio 23 d. (pagal spaudą ant voko) išsiuntė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašo atnaujinti terminą skundui paduoti, panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1D-9206(11) ir priteisti iš VRM 3 444 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja skunde nurodė, jog minėtu laikotarpiu jai buvo mokama taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatas sumažinta valstybinė pensija.

Prašydama atnaujinti terminą skundui paduoti pareiškėja nurodė, jog, jos nuomone, terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Būdama lojaliu piliečiu pareiškėja buvo įsitikinusi jog Lietuvos Respublikos Seimas priima Lietuvos Respublikos Konstituciją atitinkančius įstatymus. Gavusi pirmąją sumažintą pensiją suprato, jog tai daroma susiklosčius krizinei situacijai ir buvo įsitikinusi, kad toks mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkmečiui pensijos ne tik bus atstatytos, bet ir kompensuoti praradimai dėl mažinimo. Tik susipažinusi su Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, jog valstybinė pensija sumažinta pažeidžiant konstitucinius principus. Pareiškėja mano, kad termino paduoti skundą dėl pensijos nepriemokos nepraleido, tačiau jeigu teismas vertintų, kad terminas praleistas, prašo jį atnaujinti dėl nurodytų objektyvių ir svarbių aplinkybių.

Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, jog dėl teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo buvo žymiai apsunkintos asmenų teisės į teisminę gynybą dėl neišmokėtų valstybinių pensijų priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo teismas, pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo, taikant 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą, reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra treji metai, skaičiuojami nuo tada, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, t. y. nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo dienos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas pažymėjo, jog pareiškėja pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m. vasario mėnesį, nepaisant to, skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pareiškėja teismui padavė praėjus daugiau nei trejiems metams nuo pirmo valstybinės pensijos sumažinimo.

Teismas vadovavosi (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjos argumentus, jog apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus konstitucinio Teismo nutarimą vertino kritiškai, ypač atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinis teismas valstybinių pensijų mažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažino neprieštaraujančiu Konstitucijai. Nors teismas pripažino, jog iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas, tačiau šiuo atveju praleistas kreipimosi į teismą terminas negali būti atnaujinamas objektyvia kliūtimi laiku paduoti skundą teismui laikant nurodytą aplinkybę, kadangi pareiškėja net ir po 2013 m. kovo mėn. delsė daugiau nei metus kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, teismas darė išvadą, kad terminą skundui paduoti pareiškėja praleido dėl nuo jos valios priklausiusių subjektyvių priežasčių, pareiškėja nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintinas, skundą atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.). Pareiškėjos reikalavimą panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1D-9206(11) teismas vertino kaip išvestinį ir taip pat atsisakė jį priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

II. Pareiškėja A. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį, patenkinti pareiškėjos prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad priėmus Laikinąjį įstatymą buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. valstybinių pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Pabrėžia, jog 2001 – 2003 metais buvo neteisėtai sumažintos valstybinės pensijos asmenims, gaunantiems draudžiamųjų pajamų, tačiau vėliau, priėmus Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą, susidariusios nepriemokos buvo gražintos net tiems asmenims, kurie į teismą nesikreipė. Taigi, vadovavosi šia praktika, manė, jog patirti turtiniai praradimai bus išmokami be teismų sprendimų, todėl dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą pareiškėja nesikreipė.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas nėra išspręstas iki šiol. Taip pat mano, jog pensijos priskirtinos periodinėms išmokoms, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl periodinių išmokų mokėjimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Pareiškėja atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį, kuria teismas pareiškėjos prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia inicijuoti teisminį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo. Nors pareiškėja nurodo, jog jai paskirta valstybinė pensija sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal pateiktą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 10 d. pažymą Nr. 11DP(P)-6222 apie 2010–2013 m. pensijos dydį (b. l. 8) matyti, jog valstybinė pensija ginčo laikotarpiu pareiškėjai mažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas.

Kaip matyti iš VRM 2014 m. gruodžio 16 d. (tai, kad pareiškėjos skunde ir pirmosios instancijos teismo nutartyje nurodoma sprendimo data 2014 m. gruodžio 22 d. laikytina rašymo apsirikimu) sprendimo Nr. 1D-9206(11) (b. l. 7) turinio, pareiškėja į VRM dėl neprimokamos valstybinės pensijos dalies kreipėsi dar 2013 m. rugpjūčio 26 d. ir pareiškėjai VRM pateikė atsakymą 2013 m. spalio 24 d. raštu Nr. 1D-9508 (11) „Dėl neprimokamos paskirtos pensijos dalies“. Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis pareiškėja VRM 2013 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1D-9508 (11) apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kartu prašydama priteisti iš VRM neišmokėtą pensijos dalį, taip pat ir dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį bei dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos (administracinė byla Nr. I-4098-764/2014). Pažymėtina, jog administracinėje byloje Nr. I-4098-764/2014 atsakovai yra Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, VRM (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie VRM). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartimi administracinė byla buvo sustabdyta, 2015 m gegužės 26 d. bylos nagrinėjimas atnaujintas.

Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktą skundą atsisakoma priimti, jeigu teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, t y. kad pareiškėja jau yra inicijavusi ginčą dėl valstybinės pensijos nepriemokos administracinėje byloje tarp tų pačių šalių kaip ir nagrinėjamoje byloje, bei į tai, kad laikotarpiai, už kuriuos pareiškėja prašo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką administracinėje byloje Nr. I-4098-764/2014 ir nagrinėjamoje byloje iš dalies ar visiškai sutampa, pareiškėjos skundą, kuriuo prašoma priteisti iš VRM 3 444 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atsisakytina priimti, siūlant apsvarstyti skundo administracinėje byloje Nr. I-4098-764/2014 tikslinimo galimybę.

Dėl reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 1D-9206(11) pažymėtina, jog kaip minėta, šiame rašte pareiškėjai atsakyta, jog pareiškėjos prašymas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išnagrinėtas VRM 2013 m. spalio 24 d. raštu Nr. 1D-9508 (11) „Dėl neprimokamos paskirtos pensijos dalies“. Atsižvelgiant į tai, anksčiau nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų pagrindu, atsisakytina priimti ir pareiškėjos skundo reikalavimą dėl VRM 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 1D-9206(11) panaikinimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą, bet tikslintinas atsisakymo pagrindas, konstatuojant, jog pareiškėjos skundą atsisakoma priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 5 punktu, taigi šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis keistina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 2 punktais, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjos A. P. atskirąjį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį iš dalies, nutarties rezoliucinės dalies pirmąją pastraipą išdėstant taip:

„Atsisakyti priimti A. P. skundą.“.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas