A-143-1522-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A143-1522/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03645-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. V. K. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2013 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4834 „Dėl skundo nenagrinėjimo“ ir atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 19 945,02 Lt senatvės pensijos dalies išmokėjimo pateikti.

Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui (toliau – ir VSDFV Marijampolės skyrius) pateikė 2013 m. balandžio 22 d. prašymą pateikti pažymą apie neišmokėtą senatvės pensiją. VSDFV Marijampolės skyrius 2013 m. balandžio 29 d. raštu Nr. (10.1)S-9171 pateikė pažymą, kurioje nurodė, kad jo senatvės pensija 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 442,97 Lt, nuo 2010 m. spalio 2 d. – 1 463,81 Lt ir nuo 2011 m. gruodžio 7 d. – 1 500,55 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas sumažinta pensija, kurios dydis nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo 1 287,54 Lt, nuo 2010 m. spalio 2 d. – 1 306,23 Lt, o nuo 2011 m. gruodžio 7 d. – 1 339,73 Lt. Kadangi 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jam nurodytu laikotarpiu buvo mokama ne visa pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatas perskaičiuota senatvės pensija, o jos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio turėtų draudžiamųjų pajamų dydį. Pareiškėjas nurodė, kad kreipėsi į VSDFV ir prašė išmokėti 19 945,02 Lt senatvės pensijos dalį. VSDFV 2013 m. birželio 7 d. raštu Nr. (6.5)I-3852 „Dėl praleisto termino skundui paduoti“ nurodė, kad jis praleido 3 metų senaties terminą. Atsakovui pateikė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl 19 945,02 Lt senatvės pensijos dalies išmokėjimo pateikti. VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendime Nr. (6.5)I-4834 nurodė, kad atsisako atnaujinti praleistą terminą VSDFV Marijampolės skyriaus sprendimui mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti, ir nusprendė nenagrinėti 2013 m. gegužės 27 d. skundo.

Pažymėjo, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo mokama 1 500,55 Lt dydžio senatvės pensija, o nuo 2012 m. gruodžio 7 d. – 1 524,35 Lt. Teigė, kad pensijos sumažinimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendimui, pagal kurį įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimą asmenims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir sumažinta. Pareiškėjo nuomone, aptarta situacija grubiai pažeidė konstitucinį teisinės valstybės, proporcingumo ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principą bei Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., paskelbus jį „Valstybės žiniose“, todėl paminėtos nuostatos šioje byloje negali būti taikomos.

Nurodė, kad, pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 44 straipsnio 1 dalį, pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Įvertinęs nagrinėjamo ginčo specifiką ir remdamasis Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju veiksmingas jo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Pareiškėjo nuomone, 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią jis sužinojo apie savo pažeistas teises, t. y. kai jam buvo įteiktas 2013 m. balandžio 29 d. raštas Nr. (10.1)S-9171. Kokio nors kito pranešimo apie priimtą sprendimą sumažinti pensiją niekada nėra gavęs. Kiekvienas teisės aktas galioja nuo jo paskelbimo arba nurodytos įsiteisėjimo datos. Šiuo atveju Laikinojo įstatymo nuostatos galiojo iki Konstitucinio Teismo pasisakymo dėl jų, t. y. iki 2012 m. vasario 6 d. Būtų nelogiška vadovautis VSDFV nuostata, kad praleistas 3 metų senaties terminas. Šiuo atveju Lietuvos Respublika galėtų priimti bet kokius teisės aktus, prieštaraujančius Konstitucijai, o Konstitucinis Teismas šių aktų prieštaravimą Konstitucijai išaiškintų po 3 metų nuo jų įsigaliojimo dienos, tokiu atveju visi asmenys prarastų teisę ginti savo teisėtus interesus, susijusius su prieštaraujančiu Konstitucijai teisės aktu. Jei Konstitucinis Teismas būtų pasisakęs ne 2012 m. vasario 6 d., o 2013 m. sausio 2 d., visi suinteresuoti asmenys būtų praradę teisę ginti savo pažeistas teises.

Pareiškėjui nesuprantamas argumentas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija rengia Sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų ir dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo įstatymą, kuriuo bus reglamentuota valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, projektą. Šiuo atveju darytina išvada, kad terminas skundui pateikti nėra praleistas, nors VSDFV sprendimas yra priešingas.

Teigė, kad, nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino procesiniam veiksmui atlikti atnaujinimo, atsižvelgtina į pasekmes, kurias turės atsisakymas atnaujinti terminą byloje dalyvaujančiam asmeniui, ar nebus pažeistos pagrindinės šalies teisės. Jo teisė pateikti skundą yra vienintelis būdas išspręsti ginčą, nes kitokiu būdu šios teisės įgyvendinti negalės. Termino praleidimo priežastys buvo objektyvios, nepriklausančios nuo jo, todėl neturi sukelti jam neigiamų padarinių.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 30–33) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV, o VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi sprendimas dėl jo senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo priimtas 2010 m. sausio mėn. (rašytinių sprendimų mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV teritoriniai skyriai nepriėmė, o sprendimu šiuo atveju laikytinas VSDFV teritorinio skyriaus vadovaujantis Laikinuoju įstatymu priimtas valinis aktas – perskaičiuotos pagal Laikinąjį įstatymą senatvės pensijos išmokėjimas 2010 m. sausio mėn.). Apie šį sprendimą pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., kai jam buvo išmokėta pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pensija. VSDFV Marijampolės skyrius 2013 m. balandžio 29 d. rašte Nr. (10.1)S-9171 paaiškino pareiškėjui jo senatvės pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo 2010–2011 m. teisinį pagrindą bei pateikė duomenis apie 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu paskirtos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotos senatvės pensijos dydį.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde teismui nurodė neteisingą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo negautą senatvės pensijos dalį, nes skaičiavo skirtumą tarp paskirtos, t. y. neperskaičiuotos pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, ir išmokėtos senatvės pensijos. Pagal VSDFV teritorinio skyriaus 2013 m. balandžio 29 d. rašte Nr. (10.1)S-9171 pateiktus duomenis, pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėta 16 179,90 Lt senatvės pensijos.

Pareiškėjas su 2013 m. gegužės 27 d. skundu (gautas 2013 m. birželio 4 d.) kreipėsi į VSDFV. Ši institucija nustatė, kad, kreipdamasis į ją su 2013 m. gegužės 27 d. skundu, pareiškėjas buvo praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Taigi VSDFV 2013 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. (6.5)I-3852, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, atsisakė nagrinėti 2013 m. gegužės 27 d. skundą ir nurodė, kad jei iki 2013 m. birželio 20 d. bus pateikti įrodymai, sudarantys pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėjas, nepateikdamas VSDFV jokių įrodymų praleistam terminui atnaujinti, su 2013 m. gegužės 27 d. prašymu (gautas 2013 m. birželio 25 d.) kreipėsi į atsakovą. VSDFV, nustačiusi, kad pareiškėjo prašyme pateikti argumentai neįrodo, jog terminą šis praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, 2013 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. (6.5)I-4834 atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti jo 2013 m. gegužės 27 d. skundo. Atsakovas savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 20 d. sprendimu (b. l. 83–88) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4834, kuriuo atsisakyta atnaujinti praleistą terminą VSDFV skyriaus sprendimui mokėti pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalimi. Pažymėjo, jog taiko teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, kadangi senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos.

Teismas, remdamasis pareiškėjo 2013 m. balandžio 22 d. prašymu, nustatė, kad VSDFV teritorinio skyriaus jis prašė tik suteikti informaciją – išduoti pažymą apie pensijos sumažinimą, bet ne atlikti administracinio pobūdžio veiksmus, kuriais būtų pakeista jo teisių ir pareigų apimtis, t. y. priimti administracinį sprendimą. VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (10.1)S-9171 pareiškėjui tik pateikta prašoma informacija, tačiau nėra jokio patvarkymo, kuriuo tiesiogiai būtų liečiamos pareiškėjo teisės ir pareigos, taigi, teismo vertinimu, šis dokumentas negali būti laikomas administraciniu sprendimu ir yra tik informacinio pobūdžio raštas. Remdamasis pareiškėjo skundu, teismas nustatė, kad į VSDFV jis kreipėsi dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies išmokėjimo, o ne dėl VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. (10.1)S-9171 panaikinimo. Tokia seka patvirtino, jog pareiškėjas į VSDFV kreipėsi dėl 2010 m. sausio mėn. priimto valiniu veiksmu – pensijos išmokėjimu – išreikšto sprendimo panaikinimo. Nagrinėjamu atveju nėra kito teritorinio skyriaus sprendimo, kurį pareiškėjas būtų galėjęs skųsti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka. Taigi skundas atsakovui turėjo būti paduotas per 3 metų terminą nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą mokėti sumažintą pensiją.

Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 91 punktą, nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn. (pareiškėjo senatvės pensija mažinta nuo 2010 m. sausio 1 d.). Remdamasis VSDFV pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo nebuvo siųstas, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš atsakovo veiksmų, o būtent – išmokėtos pensijos dydžio. Į VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2013 m. gegužės 27 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama senatvės pensija, o iš žiniasklaidoje pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl senatvės pensijų perskaičiavimo, vadinasi, jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į VSDFV. Pareiškėjas akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga.

Teismas vadovavosi Taisyklių 20, 31 punktais. Nustatė, kad VSDFV, atsisakiusi nagrinėti pareiškėjo 2013 m. gegužės 27 d. skundą, 2013 m. birželio 7 d. sprendime Nr. (6.5)I-3852 pareiškėjui paaiškino, kad jeigu jis iki 2013 m. birželio 20 d. pateiks įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, jo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Įgyvendindamas šią savo teisę, pareiškėjas pateikė 2013 m. gegužės 27 d. datuojamą prašymą, kuriame nurodė, kad termino skundui paduoti nepraleido. Jo nuomone, sprendimo dėl pensijos sumažinimo apskundimo senatis turėtų būti skaičiuojama nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d. Pažymėjo, kad teisė pateikti skundą yra vienintelis būdas išspręsti ginčą, nes kitokiu būdu šios teisės įgyvendinti jau nebegalės. Teigė, kad termino praleidimo priežastys buvo objektyvios ir nepriklausančios nuo pareiškėjo, todėl neturi sukelti jam neigiamų pasekmių. Teismas pažymėjo, kad laiku nesikreipdamas į VSDFV pareiškėjas pats pasirinko tokį savo teisių įgyvendinimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti. Toks nepateisinamas pareiškėjo delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Pareiškėjas skunde pateikė teisinę terminų pripažinimo svarbiais ir jų atnaujinimo teoriją, tačiau nenurodė nei vienos termino praleidimą pateisinančios aplinkybės, išskyrus tai, kad jis nepripažįsta termino praleidimo. Pareiškėjo 2013 m. gegužės 27 d. skunde VSDFV taip pat nėra faktinių aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų pasisakyti, vertindamas termino praleidimo priežasčių svarbumą. Tokia pareiškėjo pozicija patvirtino, jog jokių faktinių priežasčių nebuvo.

Teismo nuomone, pareiškėjo pozicija, kad sprendimo dėl pensijos sumažinimo apskundimo senatis turėtų būti skaičiuojama nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., yra klaidinga. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ieškinio senaties diena laikoma diena, kurią asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, o ne ta, kurią asmens teisės pažeidimo faktas pripažįstamas teismo sprendimu (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-174/2012 ir kt.). Kadangi pareiškėjas VSDFV nepateikė argumentų, įrodančių, kad jis terminą praleido dėl nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, bei nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, atsakovas pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV skyriaus veiksmams apskųsti.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad VSDFV direktoriaus pavaduotoja pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą VSDFV skyriaus sprendimui mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją apskųsti ir pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą. VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4834 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo jo panaikinti. Pripažinus prašomą panaikinti sprendimą teisėtu ir pagrįstu, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą skundui dėl 19 945,02 Lt senatvės pensijos dalies išmokėjimo pateikti. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 91–94) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas išdėstė tik šalių argumentus, visiškai jų neanalizavo, o tik pasisakė, kad VSDFV direktoriaus pavaduotoja pagrįstai atsisakė atnaujinti praleistą terminą. Pažymi, jog sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie mokamos pensijos dydį galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, todėl kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį. Taigi termino paduoti skundą VSDFV nepraleido. 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią jis sužinojo apie savo pažeistas teises. Tai yra diena, kai jam buvo įteiktas 2013 m. balandžio 29 d. raštas Nr. (10.1) S-9171. Kokio nors kito pranešimo apie priimtą sprendimą sumažinti pensiją niekada nėra gavęs. Šiuo atveju Laikinojo įstatymo nuostatos galiojo iki Konstitucinio Teismo pasisakymo dėl jų, t. y. iki 2012 m. vasario 6 d. Teigia, jog teisė pateikti skundą yra vienintelis būdas išspręsti ginčą, nes kitokiu būdu šios teisės įgyvendinti jau nebegalės. Termino praleidimo priežastys buvo objektyvios, nuo jo nepriklausančios, todėl neturi sukelti jam neigiamų padarinių.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98–101) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad apelianto pozicija, jog sprendimo dėl pensijos sumažinimo apskundimo senatis turėtų būti skaičiuojama nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., yra klaidinga. Apeliantas, laiku nesikreipdamas į VSDFV, pats pasirinko tokį savo teisių įgyvendinimo būdą, todėl ir praleido terminą skundui paduoti, toks nepateisinamas delsimas nesudaro pagrindo atnaujinti terminą. Pažymi, kad apie tai, jog, įsigaliojus Laikinajam įstatymui, šio įstatymo nustatyta tvarka pradėta mokėti ne visa paskirta senatvės pensija, apeliantas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., todėl jo reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. Todėl teismas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas į VSDFV kreipėsi praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 3 metų terminą. Teiginys, kad 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo dienos, kai pareiškėjui buvo įteiktas VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. balandžio 29 d. raštas Nr. (10.1) S-9171, nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams. VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. (6.5) I-4834 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo jį panaikinti bei nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą skundui dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo pateikti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažintos senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 442,97 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) kelis kartus buvo keičiamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. balandžio 22 d. pareiškėjas padavė VSDFV Marijampolės skyriui prašymą suteikti jam duomenis apie tokį, jo teigimu, neteisėtą („neproporcingą“) jam paskirtos pensijos sumažinimą (b. l. 61);

3) VSDFV Marijampolės skyriaus 2013 m. balandžio 29 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-04-22 prašymą) pareiškėjui buvo pateiktas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nesumokėtos pensijos dalies apskaičiavimas (b. l. 36-39);

4) 2013 m. gegužės 27 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėjas paprašė išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. birželio 7 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjo šioje administracinėje byloje neskundžiamas) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. birželio 20 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 41-42);

5) 2013 m. birželio 25 d. pareiškėjas padavė atsakovui (2013-05-27 datuotą) prašymą dėl termino atnaujinimo. Tačiau šiame prašyme (b. l. 43-44) jis tik pateikė argumentus, kurie, jo manymu, parodo, kad paminėtas terminas nebuvo praleistas (pagal pareiškėją, šis terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo 2012-02-06, t. y. dienos, kai Konstitucinis Teismas priėmė paminėtą nutarimą dėl Laikinojo įstatymo 8 str. nuostatų prieštaravimo Konstitucijai);

6) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2013 m. liepos 17 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad nurodytas terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, vadovaudamasis Taisyklių 31 punktu, atsisakė atnaujinti praleistą terminą ir nusprendė nenagrinėti paminėto pareiškėjo 2013 m. gegužės 27 d. skundo (b. l. 45).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo ir 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Marijampolės skyriui paduotas 2013 m. balandžio 22 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pagal paminėtą administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Todėl pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo skundžiamame 2013 m. liepos 17 d. sprendime atsakovas teisingai įvertino pareiškėjo nurodytas termino kreiptis į jį praleidimo priežastis ir, pagrįstai pritaikęs Taisyklių 31 punktą, paliko pareiškėjo 2013 m. gegužės 27 d. skundą nenagrinėtą.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan