A-261-242-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-242/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00365-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija: 38.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Saldainis“ skundą atsakovui Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Saldainis“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas: panaikinti Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1NJ-31 (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškino, kad Inspekcija Sprendimu uždraudė teikti žaislą „EASTER RABBIT“ į Europos sąjungos bei Lietuvos rinką. Sprendimas paremtas tuo, kad ant prekės ženklo etiketės, atsakovo nuomone, netinkamai nurodoma vaikų, kuriems skirtas žaislas, amžiaus grupė, todėl žaislas pažymėtas netinkamai bei neištirtas dėl tinkamumo naudoti vaikams iki 36 mėnesių amžiaus. Gamintojas ir importuotojas, ženklindami prekę, nurodė, kad žaislas yra tinkamas naudoti vaikams nuo 3 metų amžiaus. Šis gamintojo pasirinktas žymėjimas atitinka visus žaislų saugumo reikalavimus, todėl atsakovo išvada, kad dėl tokio ženklinimo prekė neatitinka saugos reikalavimų, yra nepagrįsta.

Tai, jog gamintojas ir importuotojas nurodo, kad žaislas netinkamas vaikų grupei iki 36 mėnesių nereiškia, kad juo saugiai negalės naudotis vaikai, kurių amžius yra daugiau kaip 36 mėnesiai. Sprendime nėra nurodoma, kodėl žaislas nėra saugus vartoti vyresniems nei 3 metų vaikams, t. y. neįrodyta, kad atitinkamos amžiaus grupės vaikams (vyresniems kaip 36 mėnesių) atitinkamo žaislo naudojimas būtų nesaugus, juo labiau, kad paties atsakovo vertinimu, žaislas tinkamas net ir vaikams iki 36 mėnesių. Žaislo testavimas vyko atsižvelgiant į tai, jog žaislas yra skirtas vartoti vyresniems kaip 3 metų amžiaus vaikams.

Nei gamintojas, nei importuotojas, atsižvelgiant į atliktus tyrimus, negali užtikrinti bei garantuoti, kad žaislas yra saugus naudoti vaikams iki trejų metų, tačiau gali garantuoti, kad žaislas yra saugus naudoti vaikams virš 3 metų amžiaus. Be to, žaislo tinkamumas vaikams iki 3 metų amžiaus buvo tirtas ir nustatyta, jog tokios amžiaus grupės vaikams atitinkami žaislai netinkami. Žaislo tinkamumas naudoti buvo tiriamas pagal Europos standartą EN EN71 2005+A9:2009 1 dalį „Mechaninės ir fizinės savybės“. Atsakovas jokio tyrimo, kurio pagrindu būtų paneigtos pareiškėjo pateiktoje tyrimo ataskaitoje padarytos išvados, nepateikė, taip pat nepateikė jokios akredituotos laboratorijos tyrimo išvados, kuri patvirtintų atsakovo išvadų tinkamumą.

Todėl atsakovo Sprendimas laikytinas nemotyvuotu bei nepagrįstu. Lietuvos standartizacijos departamento informacijoje apie standartą LST CR 14379 pažymima, kad „šiame dokumente pateikiamos bendros rekomendacijos, o norint nuspręsti, ar atskiras žaislas yra tinkamas tam tikram amžiui, reikia papildomos analizės“. Tačiau, kaip minėta, iš skundžiamo sprendimo turinio akivaizdu, kad atsakovas jokios papildomos analizės neatliko.

Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 59–62), kuriuose nurodė, jog atsakovas, teigdamas, jog žaislai skirti naudoti vaikams iki 3 metų, remiasi Lietuvos standartu LST CR 14379, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas šio standarto negalėjo pritaikyti pareiškėjui. Lietuvos standartai taikomi privalomai tik tais atvejais, kai tokio standarto taikymo reikalavimą teisės aktai numato imperatyviai (Lietuvos Respublikos standartizacijos įstatymo 2 str. 4 d. ir 7 str.). Išskirtinės nuorodos į standartą LST CR 14379 nepateikia ir Ūkio ministro 2011 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 4-174 patvirtintas Žaislų saugos techninis reglamentas (toliau – ir Žaislų saugos reglamentas). Be to, minėtas standartas yra tik rekomendacinio pobūdžio ir nėra žaislo saugos standartas. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju kyla klausimas, ar atsakovas iš viso gali atlikti standarte nurodomą papildomą analizę (atsakovas nėra nurodytas atitinkamame Nacionalinio akreditacijos biuro sąraše kaip notifikuota įstaiga). Atsakovui priimant Sprendimą, žaislų analizė dar nebuvo atlikta, be to, pats atsakovas pripažino, jog dėl daikto tinkamumo būtina, kad žaislą ištirtų laboratorija. Žaislo žymėjimą reglamentuoja Žaislų saugos reglamento 8 priedas „Įspėjimų, nurodomų žaislų saugos techninio reglamento 14 punkte, aprašas“ (toliau – ir Aprašas), kurio 3.1 punktas žaislo žymėjimą sieja su pavojingumu vaikui, o ne su tuo, kokio amžiaus vaikams atitinkamas žaislas skiriamas.

Atsakovas Valstybinė ne maisto produktų inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 39–41) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Inspekcijos Vilniaus skyrius 2013 m. sausio 22 d. gavo Vilniaus teritorinės muitinės Panerių posto 2013 m. sausio 21 d. pranešimą apie sulaikytas ne maisto prekes, kuriame buvo nurodytas plastikinis žaislas, turintis varikliuką, su saldainiais „EASTER RABBIT“ (toliau – ir Žaislas). Inspekcijos Vilniaus skyriaus vedėjo 2013 m. sausio 22 d. pavedimu Nr. 5VS-115 įvertinti pareiškėjo importuotų žaislų atitikį saugos, ženklinimo ir norminių dokumentų, kurie nustato konkrečius reikalavimus gaminiui, reikalavimams buvo pavesta Inspekcijos Vilniaus skyriaus vyriausiajai valstybinei inspektorei. Inspektorė apžiūrėjo pareiškėjo importuotą žaislą ir vadovaudamasi Žaislų saugos reglamento ir standarto LST CR 14379 nuostatomis įvertino žaislo atitiktį teisės aktų reikalavimams. Nustatytas aplinkybes bei išvadas inspektorė surašė 2013 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. 1NJ-31 ir 2013 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą dėl ne maisto prekės atitikties saugos reikalavimams įvertinimo Nr. 1NJ-31. Sprendime padaryta išvada, kad Žaislo ženklinimo etiketėje neteisingai nurodyta vaikų, kuriems skirtas šis žaislas, amžiaus grupė. Žaislų saugos reglamento 6 punktas nustato, kad žaislai gali būti pateikti į rinką, jeigu jie naudojami pagal paskirtį arba kitu vaikų elgsenai įprastu būdu, nekelia pavojaus vartotojų ar trečiųjų asmenų saugai ir (arba) sveikatai. Kadangi žaislas pagal savo funkcijas ir charakteristikas (paprasta žaislo konstrukcija, žaislą lengva apimti ir pagriebti, žaislą valdyti reikia nedaug įgūdžių, žaislo lėtas judėjimas) yra skirtas vaikams iki 3 metų, todėl žaislas gamintojo privalėjo būti išbandytas pagal reikalavimus, keliamus žaislams, kurie skirti vaikams iki 3 metų amžiaus. Pareiškėjo pateiktuose saugą patvirtinančiuose dokumentuose žaislas neįvertintas kaip žaislas skirtas iki 36 mėnesių amžiaus vaikams, dėl to Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad žaislas kelia įtarimą, jog jis yra pavojingas, nes konstrukcijoje yra mažų dalių, kuriomis gali užspringti vaikai iki 3 metų. Šioms savybėms įvertinti gamintojas žaislo nebandė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė su skundu nesutiko ir atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 33–34) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Muitinės departamentas ir Valstybinė ne maisto produktų inspekcija sudarė 2012 m. spalio 16 d. Bendradarbiavimo sutartį Nr. J29/11B-906, kurioje numatytas Muitinės departamento ir Inspekcijos bendradarbiavimas keičiantis informacija apie į Lietuvos Respubliką importuojamus ne maisto produktus ir apie saugos reikalavimų neatitinkančių produktų Lietuvos Respublikos rinkoje nustatymo atvejus siekiant užtikrinti, kad į Lietuvos rinką nepatektų iš trečiųjų šalių importuojami saugos reikalavimų neatitinkantys ne maisto produktai. Bendradarbiavimo sutarties 2.1 punktu Muitinės departamentas įsipareigoja informuoti Inspekciją apie iš trečiųjų šalių importuojamus ne maisto produktus, kurių išleidimas į laisvą apyvartą buvo sustabdytas 2008 m. liepos 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 765/2008 (toliau – ir Reglamentas) 27 straipsnyje nustatytais pagrindais. Informacija teikiama elektroniniu paštu, užpildant Sutarties priede pateiktą „Pranešimą apie sulaikytas ne maisto prekes“. Remdamasis išdėstytu teisiniu reglamentavimu bei nustatęs, kad pareiškėjo 2013 m. sausio 21 d. EID Nr. l3LTVR5000IM004874 deklaruojamos prekės patenka į „Jautrių“ ne maisto prekių sąrašą, trečiasis suinteresuotas asmuo išsiuntė Inspekcijai 2013 m. sausio 21 d. pranešimą apie sulaikytas ne maisto prekes. Inspekcijos 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. NJ-31 nustatyta, kad sulaikytos ne maisto prekės – plastikinis žaislas, turintis varikliuką, su saldainiais „EASTER RABBIT“ – neatitinka produkto saugos reikalavimų, uždrausta jas tiekti į Lietuvos rinką ir prašoma Vilniaus teritorinę muitinę padaryti apie tai atitinkančius įrašus sąskaitoje faktūroje ir kituose produkto lydimuose dokumentuose. Pareiškėjo 2013 m. sausio 21 d. EID Nr. 13LTVR5000IM004874 deklaruojamos prekės nebuvo išleistos į laisvą apyvartą ir MDAS sistemoje pažymėta deklaracijos būsena „Neišleista“. Vilniaus teritorinė muitinė kaip institucija atsakinga už muitinės veiklos taisyklių taikymą, atliko visus veiksmus, kurie įstatymais ir poįstatyminiais teisės aktais priskirti muitinės kompetencijai siekiant apsaugoti Lietuvos Respublikos rinką nuo pavojingų ne maisto produktų įvežimo iš trečiųjų šalių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 78–82) pareiškėjo UAB „Saldainis“ skundą tenkino: panaikino Inspekcijos 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1NJ-31 ir UAB „Saldainis“ naudai iš Inspekcijos priteisė 100 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog Inspekcija 2013 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 1NJ-31 „Dėl ne maisto prekės atitikties saugos reikalavimams įvertinimo“, kuriuo pagal 2013 m. sausio 22 d. Vilniaus teritorinės muitinės pranešimą apie sulaikytas ne maisto prekes, atlikusi sustabdyto produkto – plastikinio žaislo, turinčio varikliuką, su saldainiais „EASTER RABBIT“ (KN kodas pagal kombinuotąją prekių nomenklatūrą 9503007590) patikrinimą, nusprendė uždrausti tiekti į rinką šį žaislą ir prašyti Vilniaus teritorinę muitinę sąskaitoje faktūroje ir visuose kituose produkto lydimuose dokumentuose padaryti įrašą „Dangerous product – release for free circulation not authorised – Regulation (EC) No 765/2008“ ir „Product not in conformity – release for free circulation not authorised – Regulation (EC) No 765/2008“ (teismo posėdžio metu išversta: „Pavojingas gaminys – leidimas išleisti į laisvą apyvartą nesuteiktas – Reglamentas 9EB) Nr. 765/2008“ ir „Gaminys neatitinka reikalavimų – leidimas išleisti į laisvą apyvartą nesuteiktas – Reglamentas (EB) Nr. 765/2008“); taip pat neleisti teikti į Lietuvos rinką plastikinio žaislo, turinčio varikliuką su saldainiais „ESTER RABBIT“ (Velykų kiškutis) 111 kg (b. l. 3–4).

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant pareiškėjo UAB „Saldainis“ reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia vertina skundžiamo 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 1NJ-31, kuris laikytinas individualiu administraciniu aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Remdamasis VAĮ 19 straipsnio 1 dalimi (administracinės procedūros apibrėžimas) bei 32 straipsnio 1 dalimi (administracinės procedūros kalba – valstybinė lietuvių kalba) pažymėjo, jog iš ginčijamo 2013 m. sausio 23 d. Sprendimo turinio matyti, kad dalis Sprendimo rezoliucinės dalies yra surašyta ne valstybine kalba, o anglų kalba – „Dangerous product – release for free circulation not authorised – Regulation (EC) No 765/2008“ ir „Product not in conformity – release for free circulation not authorised – Regulation (EC) No 765/2008“ (teismo posėdžio metu atliktas vertimas: „Pavojingas gaminys – leidimas išleisti į laisvą apyvartą nesuteiktas – Reglamentas 9EB) Nr. 765/2008“ ir „Gaminys neatitinka reikalavimų – leidimas išleisti į laisvą apyvartą nesuteiktas – Reglamentas (EB) Nr. 765/2008“). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad sistemiškai aiškinant viešojo administravimo nuostatas, reglamentuojančias individualaus administracinio akto formos ir turinio reikalavimus, bei teisės aktuose numatytą reikalavimą, kad viešojo administravimo subjektų dokumentai turi būti tvarkomi valstybine lietuvių kalba, darytina išvada, kad visas viešojo administravimo institucijos sprendimas turi būti surašomas valstybine lietuvių kalba. Negalima situacija, kai dalis priimamo individualaus administracinio akto surašoma valstybine kalba, o kita akto dalis – ne valstybine kalba (LVAT 2008 m. birželio 25 d. sprendimas adm. byloje Nr. A63-994/2008).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtąsias teisės normas bei LVAT formuojamą teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytą aplinkybę, kad dalis ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies yra surašyta ne Lietuvos Respublikos valstybine lietuvių kalba, sprendžia, kad Inspekcijos 2013 m. sausio 23 d. sprendime Nr. 1NJ-31 buvo pažeistas individualiems administraciniams aktams keliamas valstybinės kalbos vientisumo reikalavimas, kartu pažeistos pagrindinės individualaus administracinio akto priėmimo procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, bei savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 3 straipsniui, todėl nagrinėjamoje byloje yra ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 bei 3 punkte įtvirtinti skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pažeista ir VAĮ 8 straipsnio 2 dalis, kadangi Spendime nėra nurodyta šio administracinio akto apskundimo tvarka.

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Inspekcijos 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1NJ-31 ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 3 punkto pagrindais, kaip neteisėtą iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams, bei neteisėtą dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės individualaus administracinio akto priėmimo procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Pareiškėjas skunde prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Saldainis“, paduodamas skundą teismui, sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (b. l. 16). Kadangi teismas pareiškėjo skundą tenkino visiškai, pagal ABTĮ 44 straipsnio 2 dalį pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 100 Lt už žyminio mokesčio sumokėjimą. Kitų įrodymų apie pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas byloje nepateikta.

III. Atsakovas Valstybinė ne maisto produktų inspekcija apeliaciniu skundu (b. l. 87–91) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Sprendimas Nr. 1NJ-31 surašytas lietuvių kalba ir tik dvi frazės jame įrašytos anglų kalba. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, veikė savo kompetencijos ribose, t. y., įgyvendindamas Reglamento Nr. 756/2008 ir Inspekcijos nuostatų, patvirtintų ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 16 d. įsakymu Nr. 4-693, 9.1 ir 9. 2 punktuose priskirtas funkcijas. Pagal Reglamento Nr. 756/2008 nuostatas, rinkos priežiūros institucijos, nustačiusios, kad gaminys kelia rimtą pavojų, imasi priemonių uždrausti tą gaminį pateikti į rinką ir reikalauja, kad už išorės sienų kontrolę atsakingos institucijos gaminio komercinėje sąskaitoje faktūroje ir bet kokiame kitame lydimajame dokumente arba duomenų tvarkymo sistemoje įrašytų „Dangerous product – release for free circulation not authorised – Regulation (EC) No 765/2008“ ir „Product not in conformity – release for free circulation not authorised – Regulation (EC) No 765/2008“. Įrašas daromas anglų kalba tam, kad nepatekęs į Europos Sąjungą (toliau – ir ES) gaminys, jį persiunčiant į trečiąsias šalis, grąžinant gamintojui ar bandant jį pervežti per kitas muitines, būtų lengviau identifikuojamas kaip keliantis pavojų. Trečiųjų šalių rinkos priežiūros institucijos bendradarbiauja su ES kompetentingomis institucijomis ir joms teikiama techninė pagalba bei palengvinama prieiga prie duomenų bazių, kuriose saugoma informacija anglų kalba. Pagrindo manyti, kad pareiškėjas negalėjo suprasti šių frazių turinio, nėra, nes šios formuluotės buvo skirtos Lietuvos muitinei, o ne pareiškėjui.

2. Apskundimo tvarkos nenurodymas Sprendime nesutrukdė pareiškėjui kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT 2012 m. kovo 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. R63-70/2011.

3. Pirmosios instancijos teismo sprendime teigiama, kad buvo pažeistos pagrindinės individualaus administracinio akto priėmimo procedūros (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.), tačiau teismas nevertino ginčijamo Sprendimo neatitikimo teisės aktams. Dėl padarytų procedūrinių pažeidimų Sprendimas yra negali būti laikomas nepagrįstu.

Pareiškėjas UAB „Saldainis“ pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 95–96), kuriuo prašo skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais bei padarytomis išvadomis, taip pat papildomai nurodo, jog apeliaciniame skunde dėstomi motyvai dėl užsienio kalbos vartojimo būtinumo nepagrįsti teisės normomis. Jeigu teismas nuspręstų panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą, pareiškėjas prašo bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o ne apeliacinės instancijos teisme priimti naują sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė palaiko atsakovo apeliacinį skundą ir atsiliepimu (b. l. 98–100) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo remiasi atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir papildomai nurodo, jog nesutinka su teismo išvada, jog pažeistas valstybinės kalbos principas. Inspekcijos Sprendime po įrašo anglų kalba yra įrašas lietuvių kalba: „Neleidžiu teikti į Lietuvos rinką – Plastikinis žaislas, turintis varikliuką, su saldainiais „EASTER RABBIT“ (Velykų kiškutis)“. Taigi, pareiškėjas anglų kalba įrašytų teiginių negalėjo nesuprasti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas yra dėl Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos 2013 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. 1NJ-31 teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu nusprendė, kad yra pažeista VAĮ 8 straipsnio 2 dalis, kadangi Spendime nėra nurodyta šio administracinio akto apskundimo tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo administravimo subjekto, sprendimai privalo atitikti bendruosius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus – turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, bei juos priimant turi būti laikomasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išdėstytų principų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad apskundimo tvarkos nenurodymas sprendime, nevertintinas kaip esminis procedūrinis pažeidimas, apribojęs pareiškėjui galimybę pasinaudoti apskundimo teise. Pareiškėjas dalyvavo priimant sprendimą, jį apskundė nepraleidęs apskundimo terminų. Todėl šis pareiškėjo argumentas nepripažintinas pakankamu, panaikinti iš esmės teisingą <...> sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. R63-70/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju negalima pripažinti, jog apskundimo tvarkos nenurodymas sprendime duoda pagrindą aktą panaikinti, nes apskundimo tvarkos nenurodymas nesutrukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 13 d. sprendimu taip pat nustatė, kad dalis ginčijamo Sprendimo rezoliucinės dalies yra surašyta ne Lietuvos Respublikos valstybine lietuvių kalba, todėl buvo pažeistas individualiems administraciniams aktams keliamas valstybinės kalbos vientisumo reikalavimas, kartu pažeistos pagrindinės individualaus administracinio akto priėmimo procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, bei savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 3 straipsniui, todėl nagrinėjamoje byloje yra ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 bei 3 punkte įtvirtinti skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentu, nes frazės, kurios buvo surašytos anglų kalba, nedaro esminės įtakos pareiškėjai suprasti Sprendimo esmę ir apginti galimai pažeistas teises. Be to, kaip teigia trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė, Inspekcijos Sprendime po įrašo anglų kalba yra įrašas ir lietuvių kalba. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 765/2008 nustato rinkos priežiūros institucijoms pareigą imtis priemonių uždrausti gaminį, kuris kelia rimtą pavojų ir reikalauja, kad už išorės sienų kontrolę atsakingos institucijos gaminio komercinėje sąskaitoje faktūroje ir bet kokiame kitame lydimajame dokumente arba duomenų tvarkymo sistemoje įrašytų „Dangerous product – release for free circulation not authorised – Regulation (EC) No 765/2008“ ir „Product not in conformity – release for free circulation not authorised – Regulation (EC) No 765/2008“. Lietuva yra tai įsipareigojusi pagal minėtą reglamentą, todėl atsakovas veikė savo kompetencijos ribose, įgyvendindamas Lietuvos įsipareigojimus Europos Sąjungai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsniu yra nustatyti reikalavimai teismo sprendimui. Šio straipsnio pirma dalimi nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 d.). Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, šiomis nuostatomis nesivadovavo. Pagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nevertino ginčijamo Inspekcijos Sprendimo esmės ir pasisakė tik dėl formalaus Inspekcijos Sprendimo neatitikimo teisės aktams, tačiau tai neįrodo, kad dėl padarytų procedūrinių pažeidimų Inspekcijos sprendimas yra nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013). Tiek pareiškėjas, tiek ir atsakovas sutinka, kad tenkindamas pareiškėjo skundą ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies pagrindais, teismas netyrė kitų pareiškėjo skundo argumentų.

Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visų bylos aplinkybių neištyrė, bylos ginčo esmės neatskleidė, todėl apeliacinės instancijos teisme byla turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi iš naujo, vertinant pirmosios instancijos teismo netirtus įrodymus, dėl ko būtų pažeista šalių teisė į apeliaciją.

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl skundžiamas teismo sprendimas naikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, privalo ištirti visas pareiškėjo nurodytas sprendimo negaliojimo aplinkybes.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas