AS-552-966-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-966/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00917-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir policijos generaliniam komisarui dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) padavė Kauno apygardos administraciniam teismui skundą, kuriame prašė panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato (toliau – Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK) 2014 m. birželio 16 d. individualų administracinį aktą Nr. 20-65-S-1782 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 16 d. skundą, reg. Nr. 20-AP-410, priimti administracinį sprendimą atlikti veiksmus bei jo pagrindu atlikti veiksmus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. J. skundą ir nutarė grąžinti pareiškėjui sumokėtą 100 litų žyminį mokestį.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Todėl teismas negali priimti nagrinėti skundų dėl aktų, negalinčių sukelti teisinių pasekmių suinteresuotiems asmenims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Įvertinęs skundžiamo akto turinį, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui pateiktas atsakymas iš esmės yra informacinio, o ne sprendžiamojo pobūdžio, juo nėra sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo teisių ar pareigų, jame yra suteikiama informacija be privalomo pobūdžio patvarkymų, t. y. tokia informacija tiesiogiai nesukuria pareiškėjui ar kitiems asmenims teisių ar pareigų, ja nėra pritaikomos poveikio priemonės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1249/2012 ir kt.).

Padaręs išvadą, jog ginčijamame 2014 m. birželio 16 d. atsakyme pateikta tik informacija, o ne sprendimas, teismas konstatavo, kad toks atsakymas į skundą negali būti laikomas teisės aktu ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatų prasme, o ginčas dėl šio atsakymo panaikinimo negali būti laikomas administracinių teismų kompetencijai priskirtu ginču.

Teismas antrąjį pareiškėjo skundo reikalavimą, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus, laikė išvestiniu iš pirmojo reikalavimo, todėl pripažinęs, kad ginčas dėl 2014 m. birželio 16 d. atsakymo į pareiškėjo skundą yra nenagrinėtinas teismų, teismas laikė nenagrinėtinu ir išvestinį reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus.

Remdamasis nurodytais argumentais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) ir nutarė grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį (ABTĮ 42 str. 1 d. 3 p.).

III. Pareiškėjas V. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai, pažeisdamas ABTĮ nuostatas sprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, nenagrinėjo visų pareiškėjo pateiktų įrodymų ir aplinkybių, netinkamai vertino pareiškėjo argumentus bei jų teisinį pagrindą; skundžiama nutartis yra abstrakti ir nemotyvuota.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, siekdamas inicijuoti administracinės bylos procesą dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 2014 m. birželio 16 d. rašto Nr. 20-65-S-1782, kuriuo atsakyta į pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. skundą (reg. Nr. 20-AP-410), panaikinimo ir įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą, priimti administracinį sprendimą bei jo pagrindu atlikti veiksmus.

Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, t. y. kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio, pareiškėjo teisių ar pareigų apimties nekeičia, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Pareiškėjas atskirajame skunde su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir mano, jog teismo nutartis naikintina kaip nepagrįsta bei neteisėta.

Teismas skundžiamoje nutartyje atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl aktų, kurie negali būti skundžiami administraciniam teismui. Pažymėtina, jog vienas iš reikalavimų, įgyvendinant teisę kreiptis į administracinį teismą, yra suinteresuoto asmens kreipimasis dėl teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimo. Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę ar bet kokią teisę abstrakčiai, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) turima konkreti subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Reikalavimas dėl suinteresuotumo paduoti skundą ar prašymą kildinamas iš ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios nuostatos, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Be to, pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Paminėtų ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatų sisteminis aiškinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2011 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-275/2011, 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012, 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-425/2012, 2013 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-749/2013, 2014 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-756/2014 ir kt.).

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Susipažinusi su pareiškėjo ginčijamo Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK 2014 m. birželio 16 d. rašto Nr. 20-65-S-1782 (b. l. 15) turiniu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šis raštas yra informacinio pobūdžio. Atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. skundą (reg. Nr. 20-AP-410), Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK 2014 m. birželio 16 d. rašte Nr. 20-65-S-1782 informavo, kad panašaus pobūdžio pareiškėjo skundai buvo išnagrinėti Kauno rajono PK 2013 metais ir į juos pateikti atsakymai, kurių pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neskundė. Taigi, ginčijamame rašte iš esmės konstatuojama, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 19 d. kreipimasis į Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK dėl duomenų pateikimo yra kartotinis (rašto įžanginė dalis, 1 punktas). Be to, rašte papildomai pateikiami atsakymai į atskirus pareiškėjo klausimus, t. y. nurodoma, jog Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK neturi pareiškėjo prašomos informacijos (rašto 2, 4, 5, 6, 8, 10 punktai) arba tokia informacija neteiktina tretiesiems asmenims (rašto 4, 9 punktai), bei pateiktos nuorodos į konkrečius teisės aktus, reglamentuojančius policijos uždavinius ir funkcijas, skundų nagrinėjimo tvarką (rašto 3, 7 punktai).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje informacinio pobūdžio dokumentai nelaikytini aktais, dėl kurių galima pateikti skundą (prašymą) administraciniam teismui (pvz., 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-727/2011).

Įvertinus Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK 2014 m. birželio 16 d. rašto Nr. 20-65-S-1782 turinį bei pobūdį, nustatyta, jog šiuo raštu pareiškėjui faktiškai tik pateikiama tam tikra bendro pobūdžio informacija, šiame rašte jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjui, nėra. Todėl aptariamas raštas pats savaime jokių materialių teisinių pasekmių pareiškėjų nesukelia. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad skundžiamas Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK 2014 m. birželio 16 d. raštas Nr. 20-65-S-1782 negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes tokio pobūdžio ginčų administracinis teismas nesprendžia (ABTĮ 3 str. 1 d., 15 str.).

Atsisakius priimti nagrinėti teisme pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK 2014 m. birželio 16 d. rašto Nr. 20-65-S-1782 panaikinimo, tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.) pagrįstai atsisakyta priimti ir kitą skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. gegužės 16 d. skundą (reg. Nr. 20-AP-410), priimti administracinį sprendimą bei jo pagrindu atlikti veiksmus, kadangi pastarasis reikalavimas galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jei būtų panaikintas Kauno rajono PK raštas.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136, 148 straipsniuose nustatyta tvarka, nenustatė pagrindo naikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį. Teismas, priimdama skundžiamą nutartį, tinkamai vertino faktines aplinkybes, Administracinių bylų teisenos įstatymo normas aiškino bei taikė teisingai, vadovavosi tinkama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, savo išvadas išsamiai ir pakankamai argumentavo. Esant nustatytoms aplinkybėms, skundžiama nutartis paliekama galioti kaip pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. atskirąjį skundą atmesti.

Palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas