2K-56-697/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-56-697/2015

Proceso Nr. 1-10-1-00350-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.1.7.4; 1.2.14.5.2; 1.2.29.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Vytauto Masioko ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

sekretoriaujant Rūtai Večerskaitei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

išteisintojo S. G. gynėjui advokatui Egidijui Blažiui,

išteisintosios M. G. –T. gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aleksandro Bukelio kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nutarties.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nutartimi pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendis. S. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių; M. G. –T. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti šių nusikaltimų požymių.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu S. G. išteisintas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių; pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas. M. G. –T. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį išteisinta, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareikšto civilinio ieškinio dalis, susijusi su išmokomis S. S. , paliktas nenagrinėtas, o kita jo dalis, susijusi su M. G. –T., atmesta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Alvydo Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų gynėjų advokatų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

S. G. šioje baudžiamojoje byloje pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2005 m. lapkričio 9 d. iki 2009 m. liepos 2 d., būdamas UAB „T“ direktoriumi, iššvaistė jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, 2009 m. birželio 30 d. nepagrįstai išmokėdamas S. S. 15 311,16 Lt (4434,42 Eur) „antišlaidžių“, 15 000 Lt (4344,30 Eur) kaip autorinį atlygį bei nepagrįstai ir neteisėtai išmokėdamas 85 756,47 Lt (24836,79 Eur) išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas S. S., taip pat priskaičiuodamas 43 150,65 Lt (12497,29 Eur) M. G. –T. darbo užmokesčio ir socialinio draudimo įmokų.

S. G. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir tuo, kad apgaulingai tvarkė UAB „T“ buhalterinę apskaitą, dėl to laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. liepos 2 d. nebuvo galima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. S. G. pagal Lietuvos Respublikos 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir tuo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. iki 2009 m. liepos 13 d., veikdamas bendrininkų grupe su M. G. –T., apgaule pastarosios naudai įgijo svetimą turtą (VSDF lėšas) bei pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

M. G. –T. pagal 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio 22 d. iki 2009 m. liepos 13 d., veikdama bendrininkų grupe su S. G. , apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą (VSDF lėšas) bei pagamino netikrus dokumentus ir juos panaudojo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, konstatavo, kad šioje baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, jog S. G. ir M. G. -Tamošaitienė padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jie išteisinti teisėtai ir pagrįstai. Šis teismas nurodė, kad pagrįstai išteisinęs S. G. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį bei M. G. –T. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė išteisinimo pagrindą. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas pakeitė S. G. ir M. G. –T. išteisinimo pagrindą ir konstatavo, kad nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir VSDFV Vilniaus skyriaus ieškinį paliko nenagrinėtą.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras A. Bukelis prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 28 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei padaryto esminio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimo, taip pat kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai pasisakė dėl civilinių bei baudžiamųjų santykių atribojimo.

Kasatorius pažymi, kad prokuroro apeliaciniame skunde dėl visų veikų ir aplinkybių detaliai argumentuota, kodėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti laikytinas pagrįstu, tačiau apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje nutarties dalyje, kaip minėta, faktiškai atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus, nepasisakydamas dėl prokuroro argumentų, kurie paremti ne tik atskirų įrodymų analize, bet ir jų visumos vertinimu, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika kvalifikuojant, vertinant analogiškas (panašias) aplinkybes (skunde nurodant ir konkrečias kasacinių bylų nutartis). Apeliacinės instancijos teismui nepasisakius dėl prokuroro argumentų, nėra galimybės atsakyti į klausimą, kodėl prokuroro argumentai faktiškai atmesti, o kaip teisingi įvertinti pirmosios instancijos teismo argumentai, todėl darytina išvada, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas dėl iššvaistymo, t. y. dėl darbo užmokesčio, autorinio atlygio S. S. priskaitymo bei išmokėjimo, be kita ko, konkrečiai nurodė, jog susitarimai įmonėje tarp darbdavio ir darbuotojo yra jų reikalas, kad valstybė gali kištis, taikant baudžiamąją atsakomybę, kai šiais veiksmais pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamoje byloje baudžiamoji atsakomybė galėtų būti taikoma, būtent už tretiesiems asmenims padarytą žalą, o ne darbdaviui už paties darbdavio turto iššvaistymą.

Kasatorius mano, kad tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kurios esmė yra ta, jog įstatymuose įtvirtinta įmonės vadovo pareiga sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, tačiau tais atvejais, kai pats vadovas (net jei jis ir įmonės akcininkas ar net vienintelis akcininkas) pinigines lėšas naudoja ne įmonės interesais, tokie veiksmai pagal teismų praktiką vertinami kaip pasisavinimas arba iššvaistymas (priklausomai nuo aplinkybių), nes akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2005; 2K-208/2008 ar 2K-10/2010).

Taip pat, tokia pozicija atsispindi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose (BK 274 ir 275 str.)“ (1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 19 redakcija) 4 punkte. Pasak prokuroro, šioje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismas, teigdamas, kad nagrinėjamoje byloje atsakomybė galėtų būti taikoma už tretiesiems asmenims padarytą žalą, o ne darbdaviui už paties darbdavio turto iššvaistymą, nukrypo nuo jau ilgiau nei per dešimtmetį nusistovėjusios teismų praktikos, nes faktiškai pasisakė, kad jei direktorius yra kartu ir įmonės akcininkas, tai tokiu atveju įmonės turtas yra ir jo turtas, o tai reiškia nesvetimas, ir dėl to baudžiamoji atsakomybė kilti negali.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškindamas vieną iš iššvaistymo požymių – svetimo turto – turinį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 184 straipsnio 2 dalį), nes ir dėl neteisingo nusikaltimo sudėties požymio aiškinimo neteisingai konstatavo, kad nebuvo šiuo atveju iššvaistytas svetimas turtas (t. y. nebuvo padaryta veika).

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, nustatant veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tokį prašymą kasatorius iš esmės argumentuoja tuo, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo padaryti BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimai, buvo neteisingai aiškinamas vieno iš iššvaistymo požymių – svetimo turto – turinys.

Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos, kasatoriaus nuomone, pagrindžiantys argumentai atmestini. Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus remiantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją, Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.

Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014).

Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o remiantis gautais įrodymais padarytų teisinių išvadų pagrįstumas. Skunde akcentuojama, kad apeliaciniame prokuroro skunde buvo nurodyta, kokių konkrečiai duomenų visuma rodo, jog S. G. ir M. G. –T. inkriminuotos veikos buvo padarytos; taip pat argumentuota, kodėl konkretūs pirmosios instancijos teismo nurodyti teisinantys įrodymai negalėjo būti laikomi tokiais. Be to, skunde nurodyta, kad prokuroro apeliaciniame skunde išsamiai argumentuota, kodėl negalima remtis konkrečiais duomenimis kaip teisinančiais įrodymais ir kodėl reikia remtis konkrečiais duomenimis kaip kaltinančiais įrodymais, taip pat kaip konkrečių duomenų visuma (t. y. bendrame kontekste, o ne atskirai) įrodo asmenų kaltę.

Tačiau pažymėtina, kad tokios prokuroro nuorodos yra išimtinai susiję su prokuroro apeliaciniame skunde keltų versijų patikrinimu ir faktinių aplinkybių išaiškinimu, tikėtina, galėsiančių paneigti apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurių pagrindu S. G. ir M. G. –T. išteisinti, t. y. įrodymų vertinimu, o tai nėra kasacinės instancijos nagrinėjimo dalykas. Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde išdėstyti argumentai dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams nepagrįsti, prieštaraujantys bylos medžiagai bei teismų priimtų sprendimų turiniui.

Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos. Nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – liudytojų parodymai, specialisto išvada, kiti rašytiniai dokumentai, išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai (t. y. kuriais remiantis grindžiamos teismo išvados, o kurie atmetami) išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Pripažinti, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, prokuroro apeliacinį skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl išteisintųjų S. G. ir M. G. –T. pagrįstos ir teisingos, tik pakeitė išteisinimo pagrindą. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis neturi pagrindo. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas, tikrindamas apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, nuodugniai išanalizavo prokuroro apeliacinio skundo argumentus tiek dėl „antišlaidžių“ mokėjimo pagrįstumo, tiek dėl autorinio atlyginimo, išeitinės išmokos bei kompensacijos išmokėjimo ir dėl M.

G. – T. darbo realumo UAB „T“. Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, t. y. byla patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į visus esminius apelianto argumentus atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami.

Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tokio pobūdžio bylose svarbu nustatyti, ar darbo sutartis dėl įdarbinimo atitinka tikrovę, ar dirbamas sutartyje nurodytas darbas, ar priešingai – įdarbinimas yra fiktyvus, darbo sutartis sudaryta kitais tikslais, šiuo konkrečiu atveju – siekiant apgaule neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas. Taip pat svarbu nustatyti, ar bendrovė, su kuria buvo sudaryta darbo sutartis, apskritai realiai vykdo ūkinę, komercinę veiklą, ar bendrovė turi pakankamai lėšų atlyginimams išmokėti (yra pajėgi išmokėti sulygtą darbo užmokestį) ir ar nuo mokamo darbo užmokesčio mokamos įmokos VSDF.

Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas pasisakė dėl visų aplinkybių, susijusių su įmonės veikla, M. G. –T. įdarbinimu, atlyginimo mokėjimu, išanalizuoti liudytojų parodymai, atmestos prokuroro abejonės dėl parodymų patikrinimo vietoje patikimumo, išaiškinta Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme įtvirtinta darbdavio pareiga įgyvendinti lygias galimybes darbe, tarp jų ir nėščiosioms. Spendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl svetimo turto iššvaistymo (BK 184 straipsnio 2 dalis), dėl darbo užmokesčio, autorinio atlygio priskaitymo ir išmokėjimo, apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad darbo užmokesčio dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo –susitarimo dalykas, kad valstybė į šiuos darbdavio ir darbuotojo santykius gali kištis, taikant baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai šiais veiksmais pažeidžiami trečiųjų asmenų interesai – nemokami valstybės nustatyti mokesčiai, padaroma žala kreditoriams ir kt.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada neturi teisinio pagrindo nesutikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-448/2010, 2K-606/2010, 2K-331/2011). Kaip matyti iš kasacinio skundo, prokuroras, išskyręs vieną sakinį (Nagrinėjamoje byloje baudžiamoji atsakomybė galėtų būti taikoma, būtent, už tretiesiems asmenims padarytą žalą, o ne darbdaviui už paties darbdavio turto išvaistymą) iš bendro konteksto, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, teigia kad buvo nukrypta nuo jau dešimtmetį nusistovėjusios teismų praktikos, nes neva taip teismas pasisakė, kad jei bendrovės direktorius yra kartu ir įmonės akcininkas, tai įmonės turtas yra ir jo turtas, o tai reiškia nesvetimas, todėl baudžiamoji atsakomybė kilti negali.

Toks kasacinio skundo argumentas nepagrįstas ir atmestinas, laikytinas išvestiniu iš bendro konteksto. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas ne kartą pažymėjo, jog S. G. yra UAB „T“ atstovas ir darbdavio turtas traktuojamas kaip UAB „T“ turtas. Taip pat šiuo atveju reikia pažymėti, kad teismas nurodė, jog dėl S. S. išmokėtų darbo užmokesčio, „antišlaidžių“, autorinio atlygio ir išeitinės kompensacijos įmonei nebuvo padaryta turtinė žala, įmonės akcininkai nepareiškė civilinių ieškinių ar kitokių pretenzijų – tokių duomenų nepateikta ir kasaciniame skunde.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Tiek pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, tiek apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir konstatavęs, kad šioje byloje nebuvo nustatyta, jog S. G. ir M. G. –T. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jie išteisinti teisėtai ir pagrįstai, šių nuostatų nepažeidė. Skundžiama nutartis pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o esamos abejonės aiškintos kaltinamųjų naudai. Taigi, esant šioms aplinkybėms bei įvertinus apeliacinės instancijos teismo argumentus dėl veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, kolegija konstatuoja, kad, skirtingai nei nurodo prokuroras, apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teismo išvadoms, išnagrinėjo, pagrįstai išteisino S. G. ir M.

G. –T. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, tinkamai pakeisdamas išteisinimo pagrindą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Aleksandro Bukelio kasacinį skundą.

Teisėjai Vladislovas Ranonis

Vytautas Masiokas

Alvydas Pikelis