A-822-742-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A822-742/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00984-2011-9

Procesinio sprendimo

kategorija 1.2.; 38.; 70.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N

U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės

Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį

skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d.

sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą

atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotajam

asmeniui H. B., dėl

administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas su

skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 4 d. nutartimi

nagrinėti administraciniame teisme buvo priimti šie A.

K. 2012 m. kovo 28 d. patikslintame skunde

suformuluoti reikalavimai:

1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos

Gričiupio seniūnijos (toliau – Gričiupio seniūnija) organizuoto 2011 m.

lapkričio 3 d. kai kurių institucijų pareigūnų ir gyventojų susirinkimo

nutarimą (protokolą Nr. 51-8-161), kuriuo nutarta: „Kryžių, esantį sklype (duomenys

neskelbtini), perkelti į Petrašiūnų bažnyčios šventorių š. m. lapkričio 5

d.“;

2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos

2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) „Dėl (duomenys

neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus“;

3) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos

2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93) „Dėl prašymo užtikrinti (duomenys

neskelbtini) gatvės kryžiaus apsaugą“;

4) įpareigoti Kauno miesto savivaldybę imtis priemonių,

užtikrinančių (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus apsaugą,

vykdant Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pagal Nematerialaus kultūros

paveldo apsaugos konvencijos 2 straipsnio nuostatas, grąžinant jį į ankstesnę

buvimo vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, organizuojant kryžiaus

išsaugojimą ir atliekant jo konvencinį dokumentavimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis ginčija savivaldybės

priimtus sprendimus, kuriais remiantis, buvo suniokotas (duomenys

neskelbtini) gatvės skvero atminimo kryžius ir jo gamtinė aplinka.

Pareiškėjo teigimu, Kauno miesto savivaldybės 2011 m. lapkričio 25 d. sprendime

nėra nurodomas joks teisinis jo priėmimo pagrindas, abejones kelia skundžiamo

sprendimo teisėtumas, nes jame suformuluotos išvados prieštarauja Nematerialaus

kultūros paveldo apsaugos konvencijos imperatyvioms teisinėms normoms. Teigė,

kad skundžiamas 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. R-15-909-(K-2219)

ir Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio 3 d. susirinkimo protokolo Nr.

51-8-161 nutarimas yra nepagrįsti teisės aktų normomis, todėl turi būti teismo

panaikinti. Pareiškėjas skunde nurodė kryžiaus gamtinės aplinkos niokojimo

aplinkybes, 2011 m. lapkričio 3 d. vykusio susirinkimo eigą, 2011 m. lapkričio

25 d. sprendimo Nr. R-15-909-(K-2219), Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio 3

d. susirinkimo protokolo Nr. 51-8-161 neatitikimus su susirinkimo vaizdo įrašu.

Pareiškėjas skunde akcentavo, jog Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros

organizacija (UNESCO) kryždirbystę ir kryžių simboliką pripažino unikalia

žmonijos vertybe, kurią Lietuvos valstybė, ratifikavusi Nematerialaus kultūros

paveldo apsaugos konvenciją, yra įsipareigojusi saugoti. Pabrėžė, kad vienas iš

aktyvių atminimo kryžiaus pastatymo iniciatorių (duomenys neskelbtini)

gatvės skvere buvo pareiškėjo tėvas A. K. Taip pat nurodė, kad atsižvelgus į nurodytoje konvencijoje

įtvirtintus tikslus, pareiškėjas siekia išsaugoti (duomenys neskelbtini)

gatvės atminimo kryžių jo pastatymo vietoje. Pareiškėjas teigė, kad jo teikti

pasiūlymai 2011 m. lapkričio 3 d. vykusiame susirinkime nebuvo svarstyti ir

nagrinėti.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį

atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui H.

B. priklausantis žemės

sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Kaune (toliau – ir ginčo žemės sklypas), kuriame stovėjo

kryžius, buvo suformuotas detaliuoju planu, patvirtintu Kauno miesto valdybos

1999 m. spalio 5 d. sprendimu Nr. 1042 ir pakartotinai patvirtintu Kauno miesto

valdybos 2000 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 101. Atsakovas pažymėjo, kad šie

sprendimai nėra nuginčyti ir yra galiojantys. 2011 m. lapkričio 3 d.

Gričiupio seniūnijoje vykęs susirinkimas buvo tik bandymas geranoriškai

išspręsti konfliktą tarp gretimų sklypų savininkų, todėl jis jokios teisinės

reikšmės pareiškėjui neturėjo. Kauno miesto savivaldybės Bendrojo plano

paskelbimas, skvero statuso nesuteikimas ginčo žemės sklypui nėra nagrinėjamos

bylos ginčo dalykas. Pareiškėjas nenurodo, kuo konkrečiai pažeistos jo teisės,

kokias teises ir teisėtus interesus turi pareiškėjas tiek į kryžių, tiek į

ginčo žemės sklypą. Skundo reikalavimą dėl kryžiaus grąžinimo į ankstesnę

buvimo vietą atsakovas laiko visiškai nepagrįstu ir nemotyvuotu, nes nei

kryžius, nei sklypas Kauno miesto savivaldybei nepriklauso, o jo perkėlimas

buvo ne Kauno miesto savivaldybės iniciatyva, todėl šio reikalavimo prašo

netenkinti. Atsižvelgdamas į tai, kad skundžiami aktai pareiškėjui nesukėlė

jokių teisinių pasekmių, atsakovas prašė šią bylos dalį nutraukti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m.

spalio 3 d. sprendimu administracinės bylos dalį dėl

pareiškėjo A. K. reikalavimų

panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos

organizuoto 2011 m. lapkričio 3 d. kai kurių institucijų pareigūnų ir

gyventojų susirinkimo nutarimą (protokolą Nr. 51-8-161), Kauno miesto

savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr.

R15-909-(K2219) „Dėl (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus“ ir

2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93) „Dėl prašymo užtikrinti (duomenys

neskelbtini) gatvės kryžiaus apsaugą“ nutraukė, o reikalavimą dėl Kauno

miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė.

Teismas nustatė, kad

trečiasis suinteresuotas asmuo H. B. 2005 m. sausio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo

0,06 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. 1901-0113-0041, esantį Kaune, (duomenys

neskelbtini), kuriame buvo pastatytas kryžius. Kauno miesto apylinkės

teismas, atmesdamas H. B. ieškinį

dėl pareigojimo nugriauti jam priklausančiame ginčo žemės sklype stovintį

kryžių, 2009 m. kovo 12 d. sprendime konstatavo, jog kryžių tuo metu laisvos

valstybinės žemės sklype, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini),

pastatė grupė privačių asmenų ir perdavė jį visuomeniniams tikslams. Kryžiaus

statyboje dalyvavęs A. K. (pareiškėjo

tėvas) iki savo mirties vienas ar su kitais asmenimis jokių teisių į kryžių

nebuvo įgijęs. Kauno apygardos teismas, 2009 m. birželio 2 d nutartimi

atmesdamas H. B. apeliacinį

skundą, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.395 straipsniu,

nurodė, jog parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių,

sodinių ar kitokių objektų, privaloma aptarti nuosavybės teisių į juos perėjimo

klausimą. Kadangi žemės sklypo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini),

pirkimo-pardavimo sandorio dalyviai H. B. ir G. S. nuosavybės teisių perėjimo į šiame sklype stovintį kryžių

neaptarė, teismas konstatavo, jog nuosavybės teisės į šį daiktą perėjo žemės

sklypo pirkėjui H. B..

Todėl H. B., remiantis CK

4.37 straipsniu, įgijo teises savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų

asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektus ir jais

disponuoti (civilinė byla Nr. 2-740-528/2009). Taip pat nagrinėjant bylą,

nustatyta, jog H. B. 2010–2011

metais ėmėsi veiksmų, siekdamas iš ginčo žemės sklypo iškelti jame stovintį

kryžių, tačiau to iki 2011 m. lapkričio 5 d. neįgyvendino. Tai patvirtina bylos

rašytiniai įrodymai. Kauno AVPK Kauno miesto

Dainavos PK Girstupio PN tyrėjas išnagrinėjo A. K. 2010 m. rugpjūčio 16 d. prašymą įspėti H. B. ir kitus asmenis ir,

nenustatęs H. B. veikoje

administracinio teisės pažeidimo įvykio bei sudėties, 2010 m. rugsėjo 10 d.

nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal LR ATPK 188

straipsnį nutraukė. Nurodytas nutarimas buvo paliktas nepakeistas Kauno

apygardos administracinio teismo 2011 m.

balandžio 11 d. nutartimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,

2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi atmetęs A. K. apeliacinį skundą, konstatavo, jog H.

B. veiksmai griaunant kryžių buvo atliekami,

laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (administracinė byla Nr. II-34-505/2011).

Taip pat nustatyta, kad atsakovas, gavęs 2011 m. lapkričio 2 d. A. K. prašymą, parengė 2011 m.

lapkričio 25 d. raštą Nr. R15-909-(K2219) „Dėl (duomenys neskelbtini)

gatvės atminimo kryžiaus“, atsakydamas į pareiškėjo 2012 m. sausio 17 d. prašymą,

2012 m. sausio 26 d. parengė raštą Nr. R15-70-(K93) „Dėl prašymo

užtikrinti (duomenys neskelbtini) gatvės kryžiaus apsaugą“. Kauno miesto

savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijoje 2011 m. lapkričio 3 d. vykusio

susirinkimo, sukviesto apsvarstyti H. B. nuosavybės teise priklausančio kryžiaus iškėlimo iš (duomenys

neskelbtini) žemės sklypo į Petrašiūnų bažnyčios šventorių klausimą, metu

buvo nutarta kryžių, esantį (duomenys neskelbtini), į Petrašiūnų

bažnyčios šventorių perkelti 2011 m. lapkričio 5 d. Pareiškėjas A. K. skundžiamus atsakovo raštus ir

Gričiupio seniūnijoje vykusio susirinkimo protokolą vertino kaip individualius

administracinius aktus. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo ginčijami dokumentai

yra informacinio turinio raštai, neįtakojantys jo teisinio statuso,

nesukeliantys pareiškėjui jokių teisinių pasekmių.

Vertindamas Gričiupio

seniūnijoje 2011 m. lapkričio 3 d. vykusio susirinkimo protokolą ir jame

suformuluotą nutarimą, teismas vadovavosi seniūnijų ir seniūnų veiklą

reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo normomis

bei susirinkimo metu galiojusiais Kauno miesto savivaldybės administracijos seniūnijų

nuostatais (toliau – Nuostatai), patvirtintais Kauno miesto savivaldybės

administracijos direktoriaus 2007 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. A-3013, su

pakeitimais, patvirtintais Kauno miesto savivaldybės administracijos

direktoriaus 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. A-4650. Įvertinus bylos

duomenis, konstatuota, kad Gričiupio seniūnijoje 2011 m. lapkričio 3 d. vykusiame

susirinkime buvo nagrinėjamas Gričiupio seniūnijos gyventojų bendruomenėje

iškilęs ginčytinas klausimas, kaip H. B., siekiančio jam priklausantį

kryžių iš ginčo žemės sklypo perkelti į Petrašiūnų bažnyčios šventorių, privačius interesus suderinti su tam

prieštaraujančios dalies seniūnijos bendruomenės narių interesais taip, kad

būtų neįžeisti gyventojų religiniai įsitikinimai, užtikrinta pagarba

krikščionybės simboliui, nepažeisti teisės normų reikalavimai ir geros moralės principai. Nustatyta, kad

Gričiupio seniūnijoje vykęs susirinkimas buvo sukviestas ne atsakovo iniciatyva

ir ne dėl 2011 m. lapkričio 2 d. gauto A. K. prašymo. Įvertinęs Gričiupio

seniūnijoje vykusiame susirinkime dalyvavusių asmenų ratą, svarstyto klausimo

pobūdį, susirinkime dalyvavusių asmenų pasisakymus, teismas padarė išvadą, kad

tai buvo Gričiupio seniūnijos teritorijoje gyvenančių asmenų, seniūnijos,

policijos ir prokuratūros įstaigų atstovų neformalus susitikimas, kurio tikslas

buvo apsvarstyti bendruomenės nariams iškilusį klausimą ir padėti jį taikiu

būdu išspręsti. Teismo vertinimu, nėra pagrindo šio susirinkimo vertinti kaip

Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 14 punkte ir Nuostatų 12.11

punkte nurodytos sueigos, jo metu svarstyto klausimo priskirti Vietos

savivaldos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų klausimų

kategorijai, o susirinkimo metu parengto protokolo ir jame suformuluoto

nutarimo dėl H.

B. nuosavybės

teise priklausančio kryžiaus perkėlimo – viešojo administravimo subjekto

priimtu administraciniu aktu. Teismo nuomone, Gričiupio seniūnijos teritorijoje

gyvenančių asmenų bei seniūnijos, policijos ir prokuratūros įstaigų atstovų

neformalaus susirinkimo metu priimtas nutarimas turėjo tik patariamąjį,

rekomendacinį pobūdį.

Išanalizavęs atsakovo parengtų 2011 m. lapkričio 25 d. rašto

Nr. R15-909-(K2219) „Dėl (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo

kryžiaus“ ir 2012 m. sausio 26 d. rašto Nr. R15-70-(K93) „Dėl prašymo

užtikrinti (duomenys neskelbtini) gatvės kryžiaus apsaugą“ turinį, padaryta

išvada, kad juose pareiškėjui yra pateikta informacija, t. y. žinios,

duomenys, apie Kaune, (duomenys neskelbtini) esančio žemės sklypo suformavimą,

jam parengto detaliojo plano patvirtinimą bei tikslinimą, nuosavybės teisių į

šį sklypą įregistravimą ir jų turėtoją; nurodytame žemės sklype stovėjusio

kryžiaus statusą, jo pastatymo 1999 metais ir perkėlimo 2011 m. lapkričio 5 d. iš

ginčo žemės sklypo į Petrašiūnų parapijos bažnyčios teritoriją aplinkybes.

Teismo vertinimu, šiuose raštuose nėra suformuluota nuostatų, pažeidžiančių

pareiškėjo teisėtus interesus, suteikiančių jam teises ar nustatančių pareigas.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, jog pareiškėjo skundžiami

atsakovo raštai Nr. R15-909-(K2219) ir Nr. R15-70-(K93) yra informacinio

pobūdžio ir pareiškėjo teisinio statuso neįtakojantys dokumentai, bet ne

individualūs administraciniai aktai. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia

teigti, kad administracinės bylos rašytinių dokumentų duomenys, teismų

sprendimų bei nutarčių išvados pagrindžia raštuose pateiktą informaciją. Atsižvelgiant

į tai ir remiantis Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos

įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu, administracinės

bylos dalis dėl reikalavimų panaikinti atsakovo raštus ir protokolinį nutarimą

nutraukta, kaip nepriskirta administracinių teismų kompetencijai.

Dėl reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus, teismas

konstatavo, kad A. K. nėra

atminimo kryžiaus savininkas, todėl neturi subjektyvinės teisės kreiptis į

teismą dėl pažeistos ar galimai pažeistos teisės ar teisėtų interesų, susijusių

su Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimu šio turto

atžvilgiu, teisminės gynybos. Teismas nustatė, kad tokią teisę turi Kultūros

ministerija. Tačiau byloje esantys duomenys apie

kryžiaus iškėlimo iš ginčo sklypo klausimo svarstymą su (duomenys

neskelbtini) gatvės gyventojais, vietos

savivaldybės ir teisėsaugos institucijomis bei religinės bendruomenės atstovu,

parinktą naują kryžiaus stovėjimo vietą rodo, kad H. B. priklausančio kryžiaus iškėlimas iš (duomenys neskelbtini) gatvės

šio kryždirbystės ir kryžių simbolikai galimo priskirti materialaus daikto

nepažeidė, o jo pastatymas viešoje vietoje – Petrašiūnų bažnyčios šventoriuje nemenkina kryžiaus,

kaip tam tikro simbolio, vertės, nekelia grėsmės jo saugumui ir užtikrina

išlikimą bei netrukdo lankytojams prieiti prie šio objekto. Nustačius,

kad kreipdamasis į teismą A. K. neturėjo reikalavimo teisės, skundo reikalavimas įpareigoti

Kauno miesto savivaldybę imtis priemonių, užtikrinančių (duomenys

neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus apsaugą, vykdant Lietuvos Respublikos

įsipareigojimus pagal Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos 2

straipsnio nuostatas, grąžinant jį į ankstesnę buvimo vietą (duomenys

neskelbtini) gatvėje, organizuojant kryžiaus išsaugojimą ir atliekant jo

konvencinį dokumentavimą, atmestas.

Pareiškėjas 2012 m. birželio 26 d. teismui pateikė prašymą

ištirti, ar Kauno miesto savivaldybės Bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto

tarybos 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. T-252, dalis dėl žemės, esančios

Kaune, (duomenys neskelbtini) sklype, neprieštarauja (originale –

atitinka) Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 10

straipsniui. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nebuvo

sprendžiami ginčai nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko žemę,

esančią Kaune, (duomenys neskelbtini), nei šiam žemės sklypui parengto detaliojo plano ar Kauno miesto valdybos

administracinių aktų, kuriais šis planas yra patvirtintas. Teismas, spręsdamas

dėl priimtų nagrinėti pareiškėjo reikalavimų, Kauno miesto savivaldybės

Bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto tarybos 2003 m. gegužės 29 d.

sprendimu Nr. T-252, sprendinių netaikė. Taigi tiesioginio prejudicinio ryšio

tarp įvardinto norminio akto ir nagrinėjamos individualios bylos pagal A. K. skundą nėra. Todėl prašomo

ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumo ištyrimas neturės

tiesioginės reikšmės sprendžiant ginčą dėl pareiškėjo administraciniais aktais

vertinamų raštų ir Gričiupio seniūnijoje vykusio susirinkimo protokolinio

nutarimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus. Todėl teismas konstatavo, kad nėra

pagrindo tirti norminio akto Kauno miesto savivaldybės Bendrojo plano atitikties

Atkūrimo įstatymo 10 straipsniui.

Taip pat A. K. prašė sustabdyti nagrinėjamą administracinę bylą ir

kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą su prašymu ištirti, ar ABTĮ

56 straipsnio 1 dalis atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį,

33 straipsnio 2 dalį ir 124 straipsnį. Pareiškėjas nurodė, kad terminas

„viešasis interesas“ suponuoja, jog visuomenė yra svarbiausias viešojo intereso

gynimo proceso dalyvis. Tačiau fizinio asmens teisę ginant viešąjį interesą

kreiptis į teismą varžo ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos.

Pareiškėjas teigė, kad šios nuostatos prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam

asmenų lygybės principui (29 straipsnio 1 dalis), varžo asmens teisę kritikuoti

valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, skųsti jų sprendimus, taip pat skųsti piliečių

ir organizacijų teises pažeidžiančius savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų,

bei jų pareigūnų aktus, veiksmus ir sprendimus (33 straipsnio 1 dalis, 124

straipsnis).

Teismas pažymėjo, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą

nereiškia, jog įstatymų leidėjas procesiniuose įstatymuose negali nustatyti

kreipimosi į teismą tvarkos ir tam tikrų formalių reikalavimų, kuriuos turi

atitikti teismui teikiamas asmens kreipimasis. Be to, teismas atsižvelgė į tai,

kad Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas suteikia teisę asmenims steigti

asociacijas (visuomenines organizacijas,

susivienijimus, konfederacijas, sąjungas, draugija ar pan.), turinčias tikslą koordinuoti

asociacijos narių veiklą, atstovauti asociacijos narių interesams ir juos ginti

ar tenkinti kitus viešuosius interesus. Pagal

nustatytą teisinį reglamentavimą, visuomeninės

organizacijos, įsteigtos bei veikiančios pagal nacionalinių teisės aktų

reikalavimus, gali būti laikomos suinteresuotomis visuomeninėmis

organizacijomis, privalančiomis ginti viešąjį interesą toje srityje, kurioje

jai numatyta teisė paduoti pareiškimą. Tokiu

būdu, aktyviai veikiančiam asmeniui yra

sudarytos galimybės realizuoti savo teises, per narystę asociacijose dalyvauti

visuomeniniame gyvenime ir viešą interesą turinčių sprendimų gamtos ir kraštovaizdžio apsaugos, sveikos aplinkos,

krašto regioninių tradicijų, paveldo išsaugojimo ir pan. srityse priėmimo procesuose. Apibendrinęs, teismas nusprendė, kad administracinės bylos

nagrinėjimo metu aplinkybių, sudarančių pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą

nebuvo nustatyta, todėl A. K. prašymas netenkintas.

III. Pareiškėjas A. K. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Panevėžio

apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimą ir bylą

grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant

nustatyti ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis,

kurioje nustatyta, kad fiziniai asmenys gali ginti viešąjį interesą tik įstatymų nustatytais atvejais,

atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 33 straipsnio 2 dalį,

124 straipsnį.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas sprendimas forma ir turiniu neatitinka

ABTĮ nustatytų

reikalavimų, administracinės bylos nagrinėjimo metu neatskleista bylos esmė,

neapklausti pagrindiniai liudytojai, skundžiamu sprendimu sujungtos atskiros

teisminės procesinės

procedūros į vieną, dėl ko iš esmės yra pažeistos jo procesinės teisės ABTĮ

nustatyta tvarka

dalyvauti jo prašymų nagrinėjimo teisminėse procedūrose.

Skundžiamame sprendime aprašomoji ir motyvuojamoji dalys sujungtos į

vieną, kurioje, pažeidžiant nustatytą prašymų nagrinėjimo procesinę tvarką,

papildomai išnagrinėti pareiškėjo pateikti rašytiniai prašymai: dėl norminio administracinio

akto ištyrimo bei prašymas sustabdyti bylą kreipiantis į Konstitucinį Teismą. Teismas nesiėmė iš esmės spręsti jo rašytinių prašymų, nepriėmė dėl jų

rašytinių teismo nutarčių, t. y. nevykdė ABTĮ penkioliktame

skirsnyje (ABTĮ 105–109 str.) nustatytos teisminės procedūros. Nors teismas sprendime

pasisakė dėl šių prašymų, pareiškėjas nesutinka su šia teismo nustatyta

procesine tvarka. Toks neprocesinis bylos nagrinėjimas negalėjo būti ir nebuvo priskirtas

pagal teismų procesinių sprendimų klasifikatorių jokiai klasifikatoriuje

nustatytai kategorijai. Teismas priimdamas sprendimą

motyvuojamoje-konstatuojamoje dalyje sujungė dvi teismines procedūras į vieną,

kartu išspręsdamas ir pateiktus teismui rašytinius prašymus, tačiau nepateikė

privalomų nuorodų į teismų procesinių sprendimų klasifikatoriaus kodus,

nustatančius pareiškėjo pateiktų prašymų nagrinėjimo esmę. Pareiškėjo nuomone, tokie

teismo procesiniai veiksmai prieštarauja ABTĮ nustatytoms procesinėms normoms.

ABTĮ nėra reglamentuotas dviejų teisminių procedūrų sujungimas ir vykdymas sprendimo

priėmimo laikotarpiu, dėl ko iš esmės apribota pareiškėjo teisė dalyvauti jo

teiktų teismui rašytinių prašymų nagrinėjimo teisminėje procedūroje (teisė

susipažinti su priimtomis rašytinėmis

teismo nutartimis, analizuoti teismo nutarčių turinį, bei atsižvelgiant į tai

formuluoti naujus

prašymus, nesutinkant su teismo nutartimis teikti atskiruosius skundus).

Pareiškėjo nuomone, netinkama bylos sprendimo procesinė tvarka galėjo

lemti neteisingą ABTĮ materialiųjų normų taikymą. Nepriėmęs atskiros nutarties

dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas galimai peržengė administraciniam

teismui nustatytas kompetencijos ribas bei pats ėmėsi spręsti Konstitucinio Teismo

jurisprudencijos klausimą, sprendime paneigė fizinių asmenų teisę tiesiogiai

(ne per juridinius asmenis) kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Tokiais veiksmais teismas pažeidė nustatytą procesinę tvarką ir apribojo

pareiškėjo teisę dalyvauti prašymo nagrinėjimo teisme bylos procese, teikti

atskirąjį skundą dėl atsisakymo sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į

Konstitucinį Teismą.

Mano, kad teismas nesiimdamas nutartimi spręsti pareiškėjo 2012 m.

birželio 26 d. prašymo ištirti ar norminis aktas atitinka įstatymą priėmimo

nagrinėjimui teisme klausimo ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, ir

nepriimdamas šiuo klausimu teismo rašytinės nutarties, apribojo jo procesines

teises dalyvauti minėto rašytinio prašymo nagrinėjimo procese, gauti šiuo

klausimu teismo nutartį, susipažinti su nutarties turiniu, o esant reikalui,

šią nutartį skųsti atskiruoju skundu. Teigia, kad ABTĮ 111 straipsnio 2 dalyje

nustatyta teisminė procedūra yra privaloma atlikti bylos nagrinėjimo teisme laikotarpiu.

Apelianto nuomone, tik teismui nustatyta procesine tvarka sprendžiant teismo

nutartimi prašymo priėmimo klausimą ir užtikrinant proceso šalių procesines teises,

galėjo būti pagrįstai išnagrinėtos ir įvertintos aplinkybės, sudarančios

pagrindą nustatyti tirti ar motyvuotai atsisakyti tirti norminio akto

teisėtumą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartimi (administracinėje byloje

Nr. A525-209/2011).

Panevėžio apygardos administracinis teismas nagrinėdamas bylą į posėdį

neiškvietė ir

neapklausė pagrindinių liudytojų – Gričiupio seniūnijos seniūnės J. Ž., Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio

seniūnijos vyr. specialistės J. T., (duomenys neskelbtini) Atminimo kryžiaus vertimo

iniciatorius H. B.. Pareiškėjo nuomone, neapklausius

liudytojų, teismas ir proceso dalyviai negalėjo išsiaiškinti svarbių teisminiam

procesui aplinkybių, dėl ko bylos nagrinėjimo eigoje nebuvo ir negalėjo būti

atskleista bylos esmė. Galbūt todėl, teismas skubotai ir nepagrįstai sprendime

padarė išvadą, kad A. K. nesutinka su atminimo kryžiaus

perkėlimu. 2013 m. balandžio 30 d. teismo posėdyje buvo išklausyta proceso šalių

nuomonė dėl pareiškėjo pateikto rašytinio prašymo

iškviesti liudytojus. Teismas priėmė 2013 m. birželio 21 d. nutartį, kurios

rezoliucinėje dalyje pažymėjo, kad dėl liudytojų iškvietimo bus sprendžiama vėl išklausius proceso šalių

nuomonės (pakartotinai). Pareiškėjo teigimu, tokie

nutarties teiginiai, suponuoja išvadą, kad teismas nesiėmė aktyvių ir būtinų

veiksmų dėl svarbių bylai liudytojų iškvietimo į teismo posėdį, teisminio

proceso metu nesiekė išsiaiškinti svarbių bylai aplinkybių.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo skundžiami

atsakovo raštai bei susirinkimo nutarimas

(protokolas) yra tik informaciniai, bet ne individualūs administraciniai aktai. Pažymi, kad 2011 m. lapkričio 3 d.

susirinkimo nutarime akte

buvo aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (nutarta „Kryžių, esantį sklype (duomenys neskelbtini), perkelti į Petrašiūnų bažnyčios

šventorių š. m. lapkričio 5 d.“), o atsakovo 2011

lapkričio 25 d. ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimai yra priimti vykdant viešojo administravimo funkcijas,

pareiškėjui išsiųsti

paštu, jų turinyje nurodoma jų apskundimo

tvarka.

Atsakovas Kauno

miesto savivaldybės administracija atsiliepime

į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą

palikti nepakeistą.

Atsakovas nesutinka su apelianto

nuomone, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Administracinių

bylų teisenos įstatyme nustatytų reikalavimų. Pažymi, kad prašymų dėl

kreipimosi į Konstitucinį Teismą bei ištirti norminio teisės aklo teisėtumą

nagrinėjimas reglamentuotas Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 ir 111

straipsniuose. Šiose teisės normose nėra įsakmiai nustatyta, jog tokie prašymai

turi būti išsprendžiami rašytinėmis nutartimis. Bylos nagrinėjimo metu

pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl minėtų apelianto prašymų

tenkinimo, pasisakė, jog šių prašymų pagrįstumą spręs išnagrinėjęs bylą iš

esmės, visapusiškai išanalizavęs bylos aplinkybes ir ištyręs byloje pateiktus

įrodymus. Todėl šie prašymai ir buvo išspręsti, priimant teismo sprendimą.

Priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, tokiu būdu nebuvo sujungtos į

vieną dvi teisminės procedūros – tokiu būdu, vadovaujantis ekonomiškumo ir

operatyvumo principais, buvo išnagrinėti visi byloje pateikti prašymai ir dėl

jų pasisakyta galutiniame teismo sprendime. Pareiškėjo procesinės teisės nėra

apribotos – teisės motyvai, dėl kurių prašymai buvo atmesti, yra išsamiai

išdėstyti teismo sprendime, kuris gali būti skundžiamas apeliacine tvarka, apeliantas

šia teise pasinaudojo, todėl jo teisės pažeistos nebuvo, taigi pirmosios

instancijos teismas jokių procesinių pažeidimų nepadarė.

Atsakovas sutinka su teismo

pozicija dėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies

nuostatos ir pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nebuvimo, remiasi Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartimi

administracinėje byloje Nr. AS858-860/2013, 2013 m. gegužės 15 d.

nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-390/2013, pažymi, kad

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nagrinėjęs šį

klausimą, dėl jo yra suformavęs aiškią ir nuoseklią teismų praktiką. Taip pat

pritariama pirmosios instancijos teismo motyvui, jog nagrinėjamu atveju nėra

pagrindo tirti, ar norminis administracinis aktas atitinka įstatymą.

Nagrinėjamoje byloje teismas netaikė Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m.

gegužės 29 d. sprendimo Nr. T-252, skundo reikalavimai niekuo nesusiję su

Bendrojo plano sprendiniais, todėl nagrinėjamu atveju Bendrasis planas negalėjo

pažeisti pareiškėjo teisių.

Atsakovo nuomone, nagrinėjamoje

byloje surinkta pakankamai įrodymų, kuriuos teismas teisingai įvertino ir

atskleidė bylos esmę. Teismas nagrinėjo bylą apelianto keliamų reikalavimų

ribose, ir tam, kad būtų įvertintas keliamų reikalavimų pagrįstumas ir

teisėtumas, pakako byloje surinktų įrodymų, todėl papildoma liudytojų apklausa

nebuvo reikalinga.

Atsakovas pažymėjo, kad kryžiaus

perkėlimas visų pirma susijęs su kryžiaus savininko valia ir jam suteikta teise

laisvai disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl nei Kauno

miesto savivaldybės administracija, nei seniūnija, nei kiti 2011 m. lapkričio 3

d. susirinkime dalyvavę asmenys niekaip negalėtų įtakoti savininko valios ir

priimto sprendimo. Todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad susirinkimo

protokolas jokių teisinių pasekmių apeliantui negalėjo sukelti, turėjo tik

patariamąjį, rekomendacinį pobūdį. Niekuo nesusijusios su ginčijamu Protokolu pareiškėjo

minimos Nematerialaus kultūros paveldo konvencijos nuostatos, nes kryžius nėra

įrašytas į Kultūros vertybių registrą, be to, į nematerialaus kultūros paveldo

sąrašą yra įrašyta kryždirbystė ir kryžių simbolika, tačiau ne konkretūs

kryžiai ar jų pastatymo vietos.

Pirmosios instancijos teismas taip

pat teisingai pasisakė, jog skundžiamuose atsakovo raštuose nėra suformuluota

nuostatų, pažeidžiančių apelianto teisėtus interesus, suteikiančių jam teises

ar nustatančių pareigas. Tokių nuostatų nenurodyta ir apeliaciniame skunde.

Atsakovas sutinka su teismo sprendimo išvada, kad raštai tėra informacinio

pobūdžio, todėl ši bylos dalis nutraukta pagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini)

gatvės atminimo kryžiaus perkėlimo į Petrašiūnų bažnyčios šventorių, teisėtumo

bei pagrįstumo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad

nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d.

sprendimu, kuriuo administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti

Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos organizuoto 2011

m. lapkričio 3 d. susirinkimo nutarimą (protokolo Nr. 51-8-161), Kauno miesto

savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr.

R15-909-(K2219) ir 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93) nutraukė, o

reikalavimą dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo atlikti

veiksmus atmetė, be kita ko, atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant

nustatyti ar Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis,

kurioje nustatyta, kad fiziniai asmenys gali ginti viešąjį interesą tik

įstatymų nustatytais atvejais, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29

straipsnį, 33 straipsnio 2 dalį, 124 straipsnį.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo

sprendimo dalies, dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti Kauno miesto savivaldybės

administracijos Gričiupio seniūnijos organizuoto 2011 m. lapkričio 3 d.

susirinkimo nutarimą (protokolo Nr. 51-8-161), Kauno miesto savivaldybės

administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) ir 2012

m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93), teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia

atkreipia dėmesį į teisinį reglamentavimą, susijusį su seniūnijų kompetencija

priimant sprendimus. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 1 dalį ( 2010

m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-971 redakcija) seniūnija yra savivaldybės administracijos

filialas, veikiantis tam tikroje savivaldybės teritorijos dalyje. To paties

įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos reglamentuoja seniūnijų funkcijas,

konkrečiai kalbant – pagal 1

punktą seniūnija, neviršydama savo įgaliojimų, seniūnijos teritorijoje organizuoja

ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos

įgyvendina; pagal 17 punktą seniūnija organizuoja ir

(arba) kontroliuoja savivaldybės kelių, bendrojo naudojimo teritorijų, kapinių,

želdinių, gatvių, šaligatvių valymą ir priežiūrą; pagal 12 punktą seniūnija nustatyta

tvarka dalyvauja rengiant gyventojų apklausas; pagal 15 punktą seniūnija dalyvauja

organizuojant arba organizuoja gyventojų poilsį ir kt. Pagal Lietuvos

Respublikos vietos savivaldos įstatymo 32 straipsnio 1 dalį seniūnijos veiklą

reglamentuoja savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinti seniūnijos

veiklos nuostatai. Vadovaujantis Kauno miesto savivaldybės administracijos

direktoriaus 2007 m. Rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. A-3013 patvirtintais Kauno miesto

savivaldybės administracijos seniūnijų nuostatų 12.11 punktu seniūnijos,

vykdydamos joms pavestus uždavinius, šaukia seniūnijos gyventojų sueigas,

organizuoja susirinkimus su Seimo nariais, Savivaldybės tarybos nariais ir

Savivaldybės administracijos valstybės tarnautojais, apibendrina seniūnijos

bendruomenės atstovų pasiūlymus, juos analizuoja ir išvadas bei siūlomus

sprendimus teikia Savivaldybės administracijos direktoriui. Tai suponuoja išvadą,

kad galutinius sprendimus dėl seniūnijos bendruomenės atstovų siūlymų yra

įgaliota priimti Savivaldybės administracija. Nagrinėjamu atveju 2011 m. lapkričio

3 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos organizuoto

susirinkimo metu buvo nutarta kryžių, esantį (duomenys

neskelbtini), perkelti į Petrašiūnų bažnyčios šventorių tų pačių

metų lapkričio 5 d. Tuo tarpu Kauno miesto savivaldybės administracija, nors ir

nepriimdama atskiro akto dėl minėto Kauno miesto savivaldybės administracijos

seniūnijos minėto sprendimo, pritarė jam bei pranešė pareiškėjui, kad 2011 m.

lapkričio 3 d. Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos

sprendimas buvo įvykdytas ir (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo

kryžius, Petrašiūnų klebonui V. T. sutinkant, 2011 m.

lapkričio 5 d. perkeltas į tinkamą ir gerbiamą vietą – Petrašiūnų

bažnyčios šventorių.

Teisėjų kolegija ginčijamus Kauno miesto savivaldybės administracijos

Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimą (protokolinis sprendimas

Nr. 51-8-161) ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m. lapkričio 25

d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) vertina taip, kad jie leidžia suprasti, kad

konkrečiu atveju sprendimas perkelti kryžių buvo priimtas. Todėl nesutinka su

pirmosios instancijos teismo motyvais dėl Kauno miesto savivaldybės

administracijos Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio 3 d. nutarimo (protokolinio

sprendimo Nr. 51-8-161) ir Kauno miesto savivaldybės administracijos 2011 m.

lapkričio 25 d. sprendimo Nr. R15-909-(K2219) bei 2012

m. sausio 26 d. sprendimo Nr. R15-70-(K93) informacinio pobūdžio bei

teismo sprendimu administracinės bylos dalį dėl reikalavimų panaikinti atsakovo

raštus ir protokolinį nutarimą nutraukti.

Tačiau teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad

pareiškėjas A. K. šioje byloje, net jos dalyje, negali būti

laikomas suinteresuotu subjektu, turinčiu teisę kreipti į teismą. ABTĮ 5

straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi

teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar

ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Iš byloje esančių duomenų

matyti, jog nuosavybės teisių į sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)

gatvėje, atkūrimas, atitinkamų želdinių naikinimas ir sklypo pardavimas vyko

nepažeidus teisės aktų reikalavimų. Kryžiaus perkėlimas visų pirma sietinas su H. B. teise laisvai disponuoti jam nuosavybės teise

priklausančiu turtu, bet ne su pareiškėjo teisėmis ar jų pažeidimu. Todėl

nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių patvirtinti pareiškėjo

suinteresuotumą. Kaip teisingai yra pažymėjęs pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas

taip pat neturi teisės ginti viešąjį interesą.

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas A. K. neturi teisinio suinteresuotumo kreiptis į teismą dėl

galimai pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, bei pagrįstai

atmetė skundo reikalavimą įpareigoti Kauno miesto savivaldybę imtis priemonių,

užtikrinančių (duomenys neskelbtini) gatvės atminimo kryžiaus apsaugą,

vykdant Lietuvos Respublikos įsipareigojimus pagal Nematerialaus kultūros

paveldo apsaugos konvencijos 2 straipsnio nuostatas, grąžinant jį į ankstesnę

buvimo vietą (duomenys neskelbtini) gatvėje, organizuojant kryžiaus

išsaugojimą ir atliekant jo konvencinį dokumentavimą.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad

kryžiaus perkėlimas į Pivašiūnų bažnyčios šventorių nemenkina jo, kaip

religinio simbolio reikšmės ir nekelia grėsmės saugumui, priešingai užtikrina

išlikimą ir galimybę visuomenei jį lankyti.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad

pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo reikalavimų panaikinti

Kauno miesto savivaldybės administracijos Gričiupio seniūnijos 2011 m. lapkričio

3 d. nutarimą (protokolinio sprendimo) Nr. 51-8-161, Kauno miesto savivaldybės

administracijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. R15-909-(K2219) ir 2012

m. sausio 26 d. sprendimą Nr. R15-70-(K93) keistina pareiškėjo skundą atmetant,

nesant jo suinteresuotumo, likusi sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo prašymą kreiptis į

Konstitucinį Teismą, prašant nustatyti ar Administracinių bylų teisenos

įstatymo 56 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad fiziniai asmenys gali

ginti viešąjį interesą tik įstatymų nustatytais atvejais, atitinka Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 29 straipsnį, 33 straipsnio 2 dalį, 124 straipsnį,

pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad administracinės bylos

nagrinėjimo metu aplinkybių, sudarančių pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą,

nėra nustatyta, todėl A. K. prašymo netenkina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo

140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą tenkinti iš

dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. sprendimą

pakeisti ir išdėstyti jį taip:

„Pareiškėjo A. K. skundą atmesti“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius

Bakaveckas

Stasys Gagys

Skirgailė

Žalimienė