A-442-1097-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-1097/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02602-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas O. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–11), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. būnant suimtam ir patalpintam Lukiškių TI-K, pareiškėjui buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai, taip pat jis buvo kankinamas, t. y. buvo laikomas nežmoniškomis, žeminančiomis garbę ir orumą sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų, dėl ko buvo sutrikdyta sveikata, jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas yra buvęs valstybės tarnautojas, tačiau buvo laikomas su asmenimis, kurie neatitinka Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 52 straipsnio, nors, kaip nurodė pareiškėjas, buvo sakęs, jog yra buvęs teisėsaugos pareigūnas. Prašymai, pareiškimai ne visada buvo registruojami, todėl pareiškėjui pačiam teko kreiptis į institucijas ir rinkti informaciją, jog yra buvęs pareigūnas. Dėl to pareiškėjas jautė baimę, patyrė emocinių ir psichologinių traumų. Lukiškių TI-K į tai nereagavo. Visos kameros neatitiko kvadratūros bei higienos reikalavimų, nėra vėdinimo sistemos, trūko dienos šviesos, sanitariniai mazgai neturi atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos ir nuo gyvenamosios patalpos atskirti tik 1,20 m mūrine sienele, kamerose nėra klozetų, nuo pastoviai įjungtos šviesos pašlijo regėjimas, todėl dabar nešioja akinius. Kamerose nebūdavo karšto vandens, o dušas tik vieną kartą per savaitę, be to, kartais praustis tekdavo dviem asmenims po vienu dušu, o tai prilygsta nežmoniškoms sąlygoms ir žmogaus teisių pažeidimui. Pasak pareiškėjo, kamerose jis yra matęs žiurkių, pelių, taip pat balandžių, kurie yra tiesioginiai ligų nešiotojai. Be to, pareiškėjas kamerose buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjo būvimo laikotarpiu nei viena iš kamerų nebuvo kvarcuojama ar dezinfekuojama, kas numatyta higienos normų reikalavimuose. Kamerose taip pat nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko. Dėl kankinimo, žiauraus ir nežmoniško elgesio patyrė didelį stresą, negatyvias emocijas, kurių negali pamiršti, be to, dėl tokių negatyvių gyvenimo sąlygų kamuoja iškilusios psichologinės problemos, galvos skausmai – migrena.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 28–35) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Atsakovas neneigė aplinkybių dėl nustatyto ploto higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos. Įstaigos administracija iš nuteistųjų ir suimtųjų nuolatos reikalauja laikytis tvarkos kamerose, be to, tam yra išduodamas ir atitinkamas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka kenkėjų, graužikų naikinimo darbus bei kitus profilaktinius patikrinimus.

Remontai kamerose atliekami pagal iš anksto sudarytą planą ir atsižvelgiant į finansinius resursus. Kaliniai patys neretai niokoja valstybės turtą (laužo baldus, daužo klozetus ir t.t.). Dėl patalpų kvarcavimo ir dezinfekavimo nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai nenumato kvarcavimo procedūrų įkalinimo vietose. Langai kamerose yra pritaikyti vėdinimui ir atitinka higienos normų reikalavimus, o iš langų ir orlaidžių rankenėlės yra išimtos tam, kad iš jų nebūtų galima pasigaminti aštrių, pavojingų įrankių.

Kaip numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte, kameroje yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne mažesne kaip 1,5 m, todėl šie normos reikalavimai yra nepažeisti. Nepažeistas taip pat ir šios normos 68 punktas, kuriame nurodyta, jog asmeniui turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Tai, kad kamerose visą laiką turi būti naktinis apšvietimas, reglamentuota Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Dėl pavojaus mygtukų atsakovas nurodė, jog kamerose jie įrengti, tačiau kamerose sėdintys suimtieji dažnai juos sugadina ar sulaužo. Dėl prašymų nagrinėjimo nurodė, jog visi suimtųjų prašymai yra registruojami „Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų bei skundų registracijos žurnale“. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas kiekvieną dieną turėjo galimybę bendrauti su jo kameras kuruojančiu Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininku, žiūrėti televizorių, gauti nuosavą ar administracijos išduodamą literatūrą, kiekvieną dieną buvo vedamas pasivaikščioti.

Pareiškėjas su prašymais dėl užimtumo, mokslo ar sporto veiklos nesikreipė. Dėl laikymo sąlygų atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, nepranešė, kad yra dirbęs teisėsaugos institucijoje, todėl buvo patalpintas kartu su kitais asmenimis. Be to, pildant blanką apie asmens duomenų tvarkymą, pareiškėjas pats nurodė, jog sutinka būti su rūkančiais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu (b. l. 67–73) pareiškėjo O. Š. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad byloje pateiktas pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. Remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2013 m. liepos 11 d., ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 11 d. iki 2011 m. balandžio 29 d.

Nurodė, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjo judėjimo grafikas patvirtina, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu su pertraukomis Lukiškių TI–K buvo kalinamas viso 301 parą. Iš jų 24,5 paras pareiškėjas išbuvo pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui (3,6 kv. m). Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Remdamasis BVK 52 straipsnio, Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnio 6 dalies, 10 straipsnio 1 dalies 5 punkto, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. IR-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 10 punkto, 22 punkto, 23 ir 24 punktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, jog vienas iš atskiro suimtųjų bei nuteistųjų laikymo tikslų yra atitinkamų asmenų grupių apsauga nuo kitų (privačių) asmenų, kurių veiksmais gali būti kėsinamasi į asmens vertybes kaip gyvybę bei sveikatą būtent dėl šių asmenų priklausymo atitinkamai asmenų grupei (valstybės tarnautojams). Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas yra buvęs teisėsaugos pareigūnas. Tačiau pareiškėjas tik atvykęs į Lukiškių TI-K, tuo metu, kai buvo pildomi jo asmens duomenys, apie tai, jog jis yra buvęs teisėsaugos pareigūnas neužsiminė, todėl buvo paskirtas į kameras su kitais asmenimis bendra tvarka. Byloje pateikta 2013 m. liepos 26 d. Lukiškių TI-K Vidaus tyrimų skyriaus vyresniojo inspektoriaus V. M. pažyma Nr. 24-2649 patvirtina, kad pareiškėjas apie tai, kad yra buvęs teisėsaugos pareigūnas neinformavo nei tik atvykęs, nei kitą dieną po atvykimo bendraujant su Psichologinės tarnybos, Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Vidaus tyrimo skyriaus pareigūnais, o kaip nurodyta pažymoje tik 2010 m. liepos 7 d. pareiškėjui žodžiu pranešus apie buvusią tarnybą, pareiškėjas buvo patalpintas su suimtaisiais, kurie yra buvę valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kaip jau minėta, gali būti nagrinėjamas tik už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 11 d. iki 2011 m. balandžio 29 d., o pareiškėjas į kamerą su valstybės tarnautojais buvo perkeltas dar 2010 m. liepos 7 d., todėl teismas konstatavo, kad šį reikalavimą sprendžiant nagrinėjamo ginčijamo laikotarpio (2010 m. liepos 11 d. – 2011 m. balandžio 29 d.) ribose, BVK 52 straipsnio nuostata pažeista nebuvo.

Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, užtikrinta sveikatos priežiūra. Minėtos higienos normos 14 punkte yra nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teismas pažymėjo, kad, 2010 m. vasario 24 d. pranešime (užpildytas pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K) pareiškėjo parašu patvirtinta, jog pareiškėjas sutinka būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Be to, nors skunde pareiškėjas ir nurodė, kad visą laikotarpį buvo nuodijamas tabako dūmais, tačiau apie tai, kad būtų užfiksuoti būtent buvimo su rūkančiais vienoje patalpoje sąlygoti sveikatos negalavimai, duomenų nėra. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjas nors ir galėjo patirti diskomfortą, tačiau šie išgyvenimai nėra dideli.

Pažymėjo, kad Lietuvos higienos norma HN 76:2010 kamerų kvarcuoti nenumato. Byloje pateikta paslaugų teikimo sutartis Nr. 102, kuri vėliau buvo tęsiama, patvirtina, jog Lukiškių TI-K patalpose (sandėliuose, virtuvėje, pirtyje, miegamosiose patalpose) UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ įsipareigoja atlikti vabzdžių naikinimą bei dezinfekciją. Nurodė, kad tai, jog kameroje nebuvo karšto vandens ir kad duše galima nusiprausti tik vieną kartą per savaitę, atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto ir 68 punkto reikalavimus. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.3 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su nepatogumais dėl nuolatos įjungtos šviesos, laikė nepagrįstais.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su užimtumo neorganizavimu pažymėjo, kad byloje pateiktos Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnų pažymos patvirtina, jog pareiškėjas su rašytiniais, ar žodiniais skundais šiuo klausimu į administraciją nesikreipė, be to, kaip nurodyta pažymose, pareiškėjas turėjo realią galimybę užsiimti socialine veikla (televizoriaus žiūrėjimas, knygų skaitymas ir t. t.), o tuo tarpu išėjus pasivaikščioti gryname ore, turėjo galimybė šį laiką skirti sportui.

Pasisakydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas nurodė, kad grindžiant neturtinės žalos reikalavimus blogos kamerų būklės kontekste būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė, teismas laikė, kad pareiškėjo reikalavimai dalyje dėl prastos kamerų būklės laikytini nepagrįstais objektyviais įrodymais. Tačiau, teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas buvo laikomas itin mažose kamerose, kas, be kita ko, galėjo pareiškėjui sukelti negatyvius jausmus (stresą), vis dėlto sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Pareiškėjui paskaičiuotą neturtinės žalos 678,16 Lt (24,5 x 27,68) sumą teismas sumažino iki 300 lt atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo surinkta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, pareiškėjas pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą apsiribojo daugiau tik abstrakčiais teiginiais, bei į trumpą laiko tarpą būnant perpildytose kamerose.

III. Pareiškėjas O. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 79–83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – jo skundą tenkinti visiškai.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kurie buvo suformuluoti skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K apie socialinės reabilitacijos programas ir užimtumą turi informuoti suimtuosius, kai jie atvyksta į kalėjimą. Pareiškėjas nesutikimą su priteistos neturtinės žalos dydžiu argumentuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, su šio straipsnio aiškinimu susijusia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas O. Š. kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Vilniaus apygardos administracinis teismas taikė 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.) ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą sprendė tik už pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2010 m. liepos 11 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. Šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies pareiškėjas neginčija. Iš bylos duomenų manyti, kad pareiškėjas su skundu dėl žalos atlyginimo už kalėjimą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. į teismą kreipėsi tik 2013 m. liepos 11 d. (b. l. 1). Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą (b. l. 34). Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 24 d. iki 2010 m. liepos 10 d. pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, ir, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertino laikotarpį nuo 2010 m. liepos 11 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo laikymo kartu su asmenimis, kurie nėra buvę valstybės tarnautojai, kadangi šis reikalavimas nepatenka į nagrinėjamą laikotarpį.

Nustatyta, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 301 parą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai nurodė, jog iš minėtų 301 paros tik 24,5 paros buvo pažeidžiamas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, reikalavimas. Iš atsakovo į bylą pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose pareiškėjas O. Š. buvo kalinimas, plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 28–35) matyti, kad pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą minimalų 3,6 kv. m ploto reikalavimą, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 119 parų, kuomet jam teko apie 2 kv. m – 2,7 kv.m kameros ploto. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų minėtu laikotarpiu kalintiems asmenims tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Pagrįsdamas neturtinės žalos faktą, be kalinimo per mažo ploto kamerose, pareiškėjas nurodė ir tai, jog kameros neatitiko higienos reikalavimų (netinkamas apšvietimas, sanitarinių mazgų neatitikimas higienos normoms, dušas vieną kartą per savaitę ir kt.), nebuvo organizuotas užimtumas, kamerose buvo žiurkių, pelių, kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, be to, jo buvimo metu kameros ne kartą nebuvo kvarcuojamos ar dezinfekuojamos. Patikrinusi bylą pagal ABTĮ 136 straipsnyje nustatytas taisykles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėtais aspektais pirmosios instancijos teismas teisingai vertino turinčias bylai reikšmės faktines aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, todėl šioje dalyje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams, todėl jų iš naujo nekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi tik tai, kad nors pareiškėjas akcentavo užimtumo nebuvimą, tačiau iš byloje esančių Lukiškių TI-K Socialinės reabilitacijos skyriaus pareigūnų pažymų (b. l. 49, 50, 51) matyti, jog kiekvieną dieną jis turėjo galimybę žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti nuosavą ar įstaigos administracijos išduodamą grožinę ir teisinę literatūrą, periodinę spaudą, bendrauti su jo kameras kuruojančiu Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininku, taip pat sportuoti. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas su skundais, rašytiniais ar žodiniais prašymais dėl užimtumo, mokslo ir sporto veiklos ne karto nesikreipė. Taigi, šis pareiškėjo skundo bei apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgdama į nustatytas pareiškėjo kalinimo ginčo laikotarpiu sąlygas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra visiškai proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Pažymėtina, kad gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui pakankamai didelį diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Kitų neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių nagrinėjamu atveju taip pat nekonstatuota. Kartu akcentuotina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 36–39, 40, 41–44, 45), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės.

Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 3 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo O. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui O. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys