A-388-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A-388-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03763-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio ir apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. Ą. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. Ą. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), kurį vėliau patikslino (b. l. 17–21) prašydamas panaikinti 2013 m. liepos 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Fondo valdyba, VSDFV) sprendimą Nr. (6.5) I-4799 ir 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5826 bei įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundus.

Pareiškėjas nurodė, kad Fondo valdybos Marijampolės skyrius 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimu Nr. 53-957 paskyrė jam 929,56 Lt dydžio valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Vėliau pensijos dydis buvo perskaičiuojamas atsižvelgiant į priedus už stažo metus. Pažymėjo, jog nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (toliau – ir Laikinasis įstatymas), pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta, tačiau nepriėmus jokio sprendimo. Pareiškėjas paaiškino, kad 2010 metais žodžiu, o 2011 metais ir raštu kreipėsi į Fondo valdybos Marijampolės skyrių, kad šis paaiškintų priežastis, kodėl senatvės pensija buvo perskaičiuota. Apie tai, kad buvo perskaičiuota ir mokama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatas sumažinta pensija pareiškėjas teigė sužinojęs tik 2011 m. rugpjūčio 10 d., gavęs 2011 m. rugpjūčio 4 d. Fondo valdybos Marijampolės skyriaus sprendimą Nr. 53-1940.

Kai 2011 m. rugpjūčio 10 d. gavo teritorinio skyriaus sprendimą, Laikinasis įstatymas galiojo visa apimtimi, VSDFV teritoriniai skyriai juo vadovavosi, todėl skųsti šio sprendimo nebuvo teisinio pagrindo. Pareiškėjas paaiškino, kad dėl teisinių žinių stokos nesuprato, kokiu būdu galėjo ginti savo teisę į nuosavybę, t. y. neišmokėtos pensijos dalį, nežinojo, kokiu būdu būtų galima apskųsti patį Laikinąjį įstatymą, juo labiau, kaip kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų atitikties Konstitucijai. Tik 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, kuriame buvo pripažinta, jog minėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos prieštarauja Konstitucijai tapo aišku, kad pensija pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo sumažinta neteisėtai.

Pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Fondo valdybos Marijampolės skyrių su prašymu išmokėti neteisėtai sumažintą pensiją, tačiau 2013 m. birželio 17 d. gavo analogišką atsakymą. Nesutikdamas su priimtu teritorinio skyriaus sprendimu, kreipėsi į Fondo valdybą, tačiau pastaroji 2013 m. liepos 16 d. sprendimu atsisakė pareiškėjo skundą nagrinėti, nes pareiškėjas praleido Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nurodytą 3 metų apskundimo terminą. Pareiškėjui paprašius Fondo valdybos atnaujinti praleistą terminą ir pateikus tai pateisinančias priežastis, VSDFV 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu atsisakė terminą atnaujinti.

Pareiškėjo vertinimu, yra pagrindas atnaujinti terminą skundams paduoti ir juos nagrinėti iš esmės.

Atsakovas valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 49–53) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė teismo atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, jog apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik po 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo Nr. 53-1940 gavimo. Nurodė, kad pirmoji sumažinta pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi, apie tai, kad jam mokama ne visa paskirta senatvės pensija, jis, sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas su prašymu dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo į Fondo valdybą kreipėsi 2013 m. liepos 10 d. Taigi pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Dėl šios priežasties Fondo valdyba 2013 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. (6.5)1-4799, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, pareiškėjo 2013 m. liepos 4 d. skundą nagrinėti atsisakė ir nurodė, kad iki 2013 m. liepos 29 d. pateikęs įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 21 d. prašymą atnaujinti terminą, 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendime konstatavo, jog pareiškėjo argumentai, esą apskundimo termino jis nepraleido, atmestini kaip nepagrįsti ir terminą atnaujinti atsisakytina. Atsakovas savo poziciją grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013 ir 2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013.

Pažymėjo, kad atsakovo priimti sprendimai, t. y. 2013 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. (6.5)1-4799 ir 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimas Nr. (6.5)I-5826 yra teisėti ir pagrįsti, priimti vadovaujantis Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Taisyklių 31 punkto nuostatomis, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl naikinti jų nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino 2013 m. rugsėjo 2 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimą Nr. (6.5)I-5826, taip pat 2013 m. liepos 16 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimą Nr. (6.5)I-4799 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. Ą. 2013 m. liepos 4 d. skundą bei priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų. Priteisė pareiškėjo naudai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 600 Lt atstovavimo išlaidų.

Teismas sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, jog jis būdamas dirbantis pensininkas ir kiekvieną mėnesį gaudamas skirtingą pensijos sumą, priklausančią nuo gauto darbo užmokesčio dalies, galėjo ir nesuprasti apie pensijos sumažinimą. Iš esmės pareiškėjas tik 2011 m. rugpjūčio 4 d. ir 2011 m. rugpjūčio 23 d. gavęs teritorinio skyriaus sprendimus realiai buvo tinkamai informuotas apie jo pensijos perskaičiavimą ir sumažinimą remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Todėl pripažintina, kad ši aplinkybė, t. y. tai, jog pareiškėjui paskirtos pensijos perskaičiavimo klausimas išspręstas ne Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atitinkančiu sprendimu, o valiniu aktu, objektyviai apribojo pareiškėjo, gavusio pirmą sumažintą pensiją, galimybes suvokti apie savo teisių pažeidimą, teisines ginčo dėl neišmokėtos pensijos dalies inicijavimo prielaidas, kreipimosi su atitinkamu skundu realizavimo tvarką. Tokią išvadą patvirtina ir tai, jog pareiškėjas dėl neišmokėtos pensijos dalies kreipėsi ne į Fondo valdybą, o į Fondo valdybos Marijampolės skyrių, t. y. savo teisių gynybą realizavo netinkamai. Be to, pažymėtina ir tai, kad teisių dėl pensijos nepriemokos priteisimo realizavimo tvarka buvo išaiškinta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytus motyvus, kilusio ginčo pobūdį, tai, jog ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika ginčo klausimais buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi, atsižvelgęs į pareiškėjo kaip pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaudamasis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, siekdamas užtikrinti pareiškėjo teisę į pažeistų teisių gynybą, pareiškėjo nurodytas priežastis pripažino svarbiomis, todėl 3 metų terminą kreiptis į Fondo valdybą su skundu atnaujino. Atsižvelgiant į tai, Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5826 panaikino kaip nepagrįstą.

Be to, darė išvadą, kad 2013 m. liepos 16 d. Fondo valdybos atsisakymas (sprendimas Nr. (6.5) I-4799) nagrinėti pareiškėjo skundą nelaikytinas šios įstaigos priimtu sprendimu Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalies prasme, t. y. Fondo valdyba nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo iš esmės. Teismo vertinimu, Fondo valdyba, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo prašymą, įvertinti teritorinio pensijų skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir duoti atsakymą pareiškėjui, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl keliamo ginčo, t. y. pensijos nepriemokos išmokėjimo.

Teismas konstatavo, kad Fondo valdyba ginčijamame 2013 m. liepos 16 d. sprendime Nr. (6.5) I-4799 faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė netinkamai, minėtas sprendimas pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nelaikytinas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas ir Fondo valdyba įpareigotina pareiškėjo 2014 m. liepos 4 d. pateiktą skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo išnagrinėti iš esmės iš naujo, atsižvelgiant į pareiškėjui atnaujintą 3 metų kreipimosi terminą.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais (b. l. 98–103).

Pareiškėjas J. Ą. su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 106–109).

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją. Be to, prašo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjo J. Ą. skundą tenkino ir panaikino 2013 m. rugsėjo 2 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos sprendimą Nr. (6.5)I-5826, taip pat 2013 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4799 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. liepos 4 d. skundą bei priimti vieną iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų, be to, priteisė pareiškėjo naudai iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 600 Lt atstovavimo išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Atsakovas VSDFV apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skundui dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų mokėjimo klausimais paduoti. Fondo valdybos manymu, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nėra pakankamos šiam terminui atnaujinti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su atsakovo pozicija nesutinka. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs praleistą 3 metų terminą, pagrįstai tenkino pareiškėjo skundą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, nes pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius sumažinta senatvės pensija jam išmokėta 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV jis kreipėsi 2013 m. liepos 10 d. (skundo VSDFV teritoriniame skyriuje gavimo data laikoma kreipimosi į VSDFV data (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014)).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, ne kartą pabrėžta, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatyto 3 metų procedūrinio pobūdžio termino, skaičiuojamo nuo pirmojo mėnesio, kurį asmuo gavo sumažintą pensiją, svarbiomis praleidimo priežastimis gali būti pripažintos individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai sukliudė asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-870-146/2015).

Pažymėtina, kad teisių dėl pensijos nepriemokos priteisimo realizavimo tvarka buvo išaiškinta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, t. y. jau po to, kai pareiškėjas kreipėsi į teismą (2013 m. rugsėjo 20 d.). Konstatuotina, kad konkrečiu atveju teismas pagrįstai nusprendė, jog, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjui teisinė situacija nebuvo visiškai aiški.

Aptartų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai atnaujino pareiškėjo praleistą 3 metų skundo VSDFV padavimo terminą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. Ą. 2013 m. liepos 4 d. skundą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8 punkte nurodyti priteistini užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Šioje byloje taikytina 2012 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1543 patvirtinta minimali mėnesinė alga, kuri yra 1 000 Lt (nuo 2013 m. sausio 1 d.).

Remiantis administracinių teismų praktika, pagal ABTĮ 44 ir 45 straipsnių nuostatas teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų paskaičiavimą ir pagrindimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009).

Patirtoms išlaidoms (900 Lt) už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą pagrįsti pareiškėjas J. Ą. pateikė 2014 m. birželio 20 d. pinigų perdavimo-priėmimo kvitą Nr. 765206 (b. l. 112).

Nustatyta, jog 2014 m. birželio 27 d. teisme gautas pareiškėjo atsiliepimas į apeliacinį skundą (b. l. 106–109). Taigi byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, patyrė išlaidas dėl atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo.

Remiantis Rekomendacijų 8.11 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 nustatyta MMA, maksimali galima priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, sudaro 1 500 Lt (1,5 x 1 000) (434,43 Eur). Taigi pareiškėjo prašoma priteisti išlaidų atlyginimo suma – 900 Lt (206,65 Eur), neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio.

Atsižvelgdama į administracinės bylos, suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, tai, kad prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nurodyto maksimalaus dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgusi į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui yra priteistina 206,65 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, suma (ABTĮ 44 str. 2 d. ir 6 d., 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjui J. Ą. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 206,65 Eur (du šimtus šešis eurus ir penkiasdešimt tris centus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė