A-556-1052-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1052/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03483-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.4; 9.3.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. A. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir A. A. E. dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja I. A. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., b. l. 1–4), kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. 68-139, kuriuo patvirtintas Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2013 m. gegužės 9 d. sprendimas Nr. (6.5)-57, kuriuo pareiškėjai nurodyta sumokėti 54 801 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 11 279, 67 Lt PVM delspinigių ir 5 480 Lt PVM baudą, ir įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį patikrinimą.

Pareiškėja nurodė, kad su A. A. E. 2006 m. rugpjūčio 29 d. ir 2010 m. gruodžio 29 d. yra sudariusi jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis dėl pieninių galvijų auginimo ir galvijų auginimo bei penėjimo mėsai. 2006 m. rugpjūčio 29 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis nebuvo registruota Ūkininkų ūkių registre, o 2010 m. gruodžio 29 d. sutartis šiame registre įregistruota 2010 m. gruodžio 30 d. Pagal 2006 m. rugpjūčio 29 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį buvo susitarta, jog A. A. E. įneša 84 ha žemės, traktorių „DT75“, traktorių „T40AM“, šienapjovę, smulkintuvą, kultivatorių, šieno grėblį, gamybinį pastatą-fermą, melžiamas karves ir prieauglį, o pareiškėja - 0,28 ha ir 2,50 ha žemės sklypus, 7 melžiamas karves, 5 galvijų prieauglius. 2010 m. gruodžio 29 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi susitarta veiklai naudoti A.

A. E. vardu 2003 m. lapkričio 11 d. Kaimo verslo ir žemės ūkio informacijos centre įregistruotą žemės ūkio valdą, joje registruotą žemę, techniką, gyvulius bei pareiškėjai priklausančioje valdoje registruotą žemę ir gyvulius. Pareiškėja nurodė, kad 2013 m. kovo 7 d. gavo Inspekcijos 2013 m. vasario 14 d. patikrinimo aktą Nr. AC16-16. Patikrinimo metu buvo tikrinamas pridėtinės vertės mokestis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir nustatyta, kad jos gautos pajamos per paskutiniuosius 12 mėnesių (2010 m. gegužės mėnesį) pasiekė ir viršijo 100 000 Lt ribą, todėl ji turėjo prievolę skaičiuoti ir mokėti PVM.

Mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotas 56 353 Lt PVM, kuris, vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais, buvo sumažintas įsigytų prekių ir paslaugų suma - 1 552 Lt, į biudžetą įpareigojant sumokėti 54 801 Lt PVM. Dėl šio akto pareiškėja pareiškė pastabas ir prašė atlikti pakartotinį patikrinimą, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Inspekcija 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (6.5)-57 patvirtino nurodytą patikrinimo aktą ir įpareigojo sumokėti 54 801 Lt PVM, 11 279,67 Lt PVM delspinigius ir 5 480 Lt PVM baudą, nustačius, jog tikrinamuoju laikotarpiu žemės ūkio produkciją (pieną ir gyvulius) savo vardu realizuodavo ir pajamas iš žemės ūkio produkcijos pardavimo veiklos gavo tik I.

A. B. VMI prie FM 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 68-139 Inspekcijos sprendimą patvirtino, nenustačiusi objektyvių įrodymų, kad gautas pajamas ji dalinosi su A. A. E. Pareiškėja nesutinka su šiuo sprendimu, nurodydama, kad sutartis dėl pieno pirkimo - pardavimo sudarydavo ji pagal susitarimą su A. A. E. Pirkėjai pinigus pervesdavo į jai priklausančią sąskaitą, iš kurios buvo daromi atsiskaitymai su tiekėjais už suvartotą elektros energiją, perkami degalai, mokamos socialinio draudimo įmokos už abu partnerius, vykdomi A.

A. E. įsipareigojimai pagal jo vardu sudarytas žemės nuomos sutartis už nuomojamą žemę, naudojamą jungtinei veiklai vykdyti. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai buvo fiksuojami 2011 m. Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale, apskaitos dokumentuose ir išrašuose iš atsiskaitomosios sąskaitos. Pareiškėja pažymėjo, kad mokesčių administratoriui buvo pateikti su mokestiniu patikrinimu susiję apskaitos dokumentai, tačiau dokumentų poėmio aktas nebuvo surašytas. Šiuos dokumentus mokesčių administratorius laikė ilgiau nei metus, tuo pažeisdamas Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 124 straipsnio 1, 3 dalių nuostatas, VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 3 d.

įsakymu Nr. VA-85 patvirtintų Dokumentų paėmimo taisyklių ir dokumentų poėmio akto FR0707 formos tvirtinimo 3 ir 6 punktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, iki šiol nėra grąžintas ūkininko A. A. E. vardu vestas 2011 m. Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalas, iš kurio buvo galima nustatyti, kiek pelno buvo gauta atskirais mėnesiais ir per metus, taip pat kad gautos pajamos faktiškai buvo naudojamos gamybai, o išlaidos ir pajamos buvo paskirstomos abiems partneriams. Šio įrodymo mokesčių administratorius nevertino kaip objektyvaus.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno iš jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Prievolė registruotis PVM mokėtojais tokiems asmenims atsiranda tuomet, kai atlygio suma, tenkanti konkrečiam asmeniui pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, yra didesnė negu 100 000 Lt. Pareiškėja nurodė, kad 2011 m. gavo 198 000,20 Lt žemės ūkio veiklos pajamų, o A. A. E. – 4 758 Lt už žemės ūkio produkciją, todėl mokesčių administratorius turėjo įvertinti abiejų kartu gautas pajamas iš ūkinės veiklos ir tik tada spręsti dėl pagrindo mokėti PVM mokestį buvimo.

Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad ūkinė veikla pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis buvo vykdoma ūkininko A. A. E. ir jos (pareiškėjos) bendru darbu, neatsižvelgė į MAĮ nustatytus protingumo ir teisingumo kriterijus, kadangi jai esant pensinio amžiaus vienai vykdyti tokios apimties ūkinę veiklą yra fiziškai neįmanoma. Pagal 2010 m. gruodžio 29 d. sutartį su A. A. E. buvo susitarta, kad išlaidos ir nuostoliai gaminant žemės ūkio produkciją bus dengiami lygiomis dalimis, kaip ir gautos išmokos bei pelnas, todėl, pareiškėjos teigimu, sprendžiant dėl prievolės mokėti PVM, buvo būtina įvertinti ne tik jos, bet ir A.

A. E. gautas pajamas. Pareiškėjos nuomone, ekonominė sankcija (11 279,67 Lt PVM delspinigių) jai buvo paskirta nepagrįstai, kadangi mokestinis patikrinimas buvo atliekamas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., jis buvo sustabdytas nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2013 m. sausio 24 d. dėl ginčo, susijusio su prievole mokėti PVM. Ginčas dėl PVM įstatymo nuostatų vyksta iki šiol, todėl, vadovaujantis MAĮ įtvirtintais teisingumo ir protingumo principais, nėra pagrindo papildomai apskaičiuoti delspinigius MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėja papildomai paaiškino, kad nurodytoms sumoms sumokėti ji neturi jokių lėšų, o 2010 m. jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta ne siekiant išvengti mokesčių, bet siekiant vykdyti veiklą. Gautas pajamas su A. A. E. dalindavosi pusiau grynaisiais pinigais, tačiau jokių dokumentų nesurašydavo. A. A. E. vedė knygą, kurioje buvo duomenys, kaip jie pasidalina gautą pelną, bet ją patikrinimui paėmė VMI prie FM ir iki šiol jos negrąžino. Pareiškėjos atstovė taip pat akcentavo, kad 2010 m. gruodžio 29 d. sudaryta jungtinės veiklos sutartis buvo reikiamai įregistruota, sutartį sudaręs partneris galėjo veikti visų vardu, todėl gautos pajamos turėjo būti dalinamos pusiau su A.

A. E.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjos skundą (1 t., b. l. 31–33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, neigdama prievolę nuo 2010 m. gegužės mėnesio deklaruoti bei sumokėti PVM, vadovaujasi 2006 m. rugpjūčio 29 d. jungtinės veiklos sutartimi, kurios formalus pobūdis įrodytas ankstesnio patikrinimo metu – Inspekcijos 2011 m. gegužės 25 d. sprendime Nr. (6.5)-42, patvirtintame centrinio mokesčių administratoriaus 2011 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 68-110, Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2408/2012.

Atsakovas pažymėjo, kad ankstesnio patikrinimo metu padarytos mokesčių administratoriaus išvados dėl 2006 m. rugpjūčio 29 d. jungtinės veiklos sutarties formalaus pobūdžio yra aktualios ir nagrinėjamos bylos atveju ir iš naujo neįrodinėtinos. 2010 m. pagamintą žemės ūkio produkciją savo vardu realizavo būtent pareiškėja, produkcijos pirkėjai pinigus už pateiktą žemės ūkio produkciją pagal PVM sąskaitas faktūras, pinigų išmokėjimo kvitus bei banko išrašus mokėjo tiesiogiai jai, PVM sąskaitose faktūrose pardavėju nurodoma pareiškėja, pinigai už parduotą žemės ūkio produkciją buvo pervedami į jos sąskaitą banke.

Nenustatęs jokių objektyvių įrodymų, jog gautas pajamas pareiškėja dalinosi su A. A. E., kaip galimu veiklos partneriu, vietos mokesčių administratorius, atsakovo vertinimu, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos 2010 m. pajamos negali būti pripažintos bendros (jungtinės) ūkinės veiklos kartu su A. A. E. vykdymo metu gautomis pajamomis. Atsakovas neneigia ir neginčija 2010 m. gruodžio 29 d. jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties, tačiau taip pat nustatyta, jog pareiškėja 2011 m., kaip ir 2010 m., pagamintą žemės ūkio produkciją realizavo savo vardu, pinigai buvo pervedami į jai priklausančią sąskaitą ir būtent ji PVM sąskaitose faktūrose būdavo nurodoma pardavėju.

Kadangi pareiškėja nepateikė A. A. E. išrašytų sąskaitų faktūrų už jam patiektą produkciją ar A. A. E. jai išrašytų sąskaitų faktūrų, todėl byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog gautas pajamas pareiškėja dalinosi su A. A. E. Pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu vertėsi žemės ūkio veikla ir gavo pajamų iš žemės ūkio veiklos, kurios yra PVM mokesčio objektas. Pagal PVM įstatymo 79 straipsnį, apmokestinamasis asmuo įvykusį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą privalo įforminti PVM sąskaita faktūra.

Jeigu asmuo tiekia produkciją, kurią (ar jos dalį) pagamina jo partneris, PVM prasme laikoma, kad toks asmuo veikia kaip neatsiskleidęs tarpininkas. Šiuo atveju asmens partneris turėtų išrašyti PVM sąskaitą faktūrą už teikiamą (perparduodamą) savo užaugintą ir/ar pagamintą produkciją ar produkcijos dalį. Byloje nėra duomenų apie A. A. E. išrašytas sąskaitas faktūras pareiškėjai, todėl už pareiškėjos vardu realizuotą žemės ūkio produkciją gautas pajamas (2010 m. - 162 505,61 Lt, 2011 m. - 198 109,2 Lt) atsakovas pagrįstai priskyrė jos pajamoms.

Patikrinimo metu nustatyta, kad 2010 m. gegužės mėnesį pareiškėjos gautas atlygis už ekonominę veiklą per paskutinius 12 mėnesių viršijo 100 000 Lt, todėl PVM įstatymo 92 straipsnio pagrindu PVM ji turėjo skaičiuoti ir mokėti nuo 2010 m. gegužės mėnesio. Pareiškėja nepateikė prašymo registruoti ją PVM mokėtoja, todėl, vadovaujantis PVMĮ 71, 92 straipsniais, 123 straipsnio 1, 3 dalimis bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, jai pagrįstai buvo apskaičiuotas 56 353 Lt PVM, 11 280 Lt PVM delspinigių ir paskirta 5 480 Lt (10 procentų) PVM bauda.

Nors pareiškėjos pareiga registruotis PVM mokėtoja yra patvirtinta ir LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2408/2012, tačiau ji iki šiol nėra įsiregistravusi kaip PVM mokėtoja. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, nėra pagrindo atleisti ją nuo PVM delspinigių mokėjimo. Atsakovas sutiko su pareiškėjos teiginiais, jog vietos mokesčių administratorius pažeidė VMI prie FM viršininko 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. VA-85 patvirtintų Dokumentų paėmimo taisyklių ir dokumentų poėmio akto FR0707 formos tvirtinimo nuostatas, nes priimant pareiškėjos dokumentus nebuvo surašytas dokumentų poėmio aktas, tačiau ši aplinkybė nedaro įtakos jos apmokestinimo pagrįstumui, kadangi pareiškėja nei vietos, nei centriniam mokesčių administratoriui nepateikė A.

A. E. išrašytų sąskaitų faktūrų už jam patiektą produkciją ar A. A. E. išrašytų sąskaitų faktūrų pareiškėjai, kas galėtų keisti jos apmokestinimą. Teismo posėdyje atsakovas papildomai paaiškino, kad po to, kai LVAT nutartimi buvo pripažintas 2006 m. sudarytos sutarties formalus pobūdis, niekas nepasikeitė, išskyrus tai, jog buvo sudaryta dar viena jungtinės veiklos sutartis. Visos produkcijos tiekimo sutartys buvo sudarytos pareiškėjos vardu, o visi už produkciją gauti pinigai pateko į jos sąskaitą, sąskaitos faktūros išrašytos taip pat jos vardu.

Mokesčių administratoriui nebuvo pateikta jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėja gautomis pajamomis dalijosi su tariamu veiklos partneriu. VMI prie FM nebuvo pateiktas joks žurnalas, o pareiškėja nepateikė jokių pirminių dokumentų, kurių pagrindu jis buvo pildomas. Atsakovas vertino, jog 2010 m. sudaryta jungtinės veiklos sutartis buvo sudaryta siekiant išvengti PVM mokėjimo. A. A. E. 2010 m. negavo jokių pajamų, o 2011 m. – 4 758 Lt už žemės ūkio produkciją ir 29 870 Lt tiesioginių išmokų, o visas kitas pajamas gavo pareiškėja, todėl jai kilo pareiga mokėti PVM.

Mokėtina suma yra tokia, kokia apskaičiuota. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos pateiktų paskaičiavimų nebuvo teikiama nei vietiniam, nei centriniam mokesčių administratoriui, nurodytų sumų paskaičiavimo pagrįstumas jokiais kitais pagrindais, išskyrus tą pagrindą, kad gautos pareiškėjos pajamos turi būti dalinamos pusiau su A. A. E., nebuvo teikiama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. E. teismo posėdžio metu paaiškino, kad su pareiškėja vykdo bendrą žemės ūkio veiklą ir su ja dalijasi gaunamas pajamas. Ar atliekant patikrinimą iš jo buvo paimti dokumentai, trečiasis suinteresuotas asmuo davė nenuoseklius paaiškinimus, tačiau nurodė, kad buvo paimta knyga, kurioje jis pildydavo duomenis apie turėtas išlaidas ir gautas pajamas, kurias dalindavosi pusiau su pareiškėja. Ši knyga nebuvo grąžinta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimu (2 t., b. l. 15–21) pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje keliamas ginčas dėl VMI prie FM 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. 68-139 teisėtumo ir pagrįstumo, patvirtinant Inspekcijos 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (6.5)-57, kuriuo pareiškėjai nurodyta sumokėti 54 801 Lt PVM, 11 279,67 Lt PVM delspinigių ir 5 480 Lt PVM baudą, t. y. dėl fakto, ar pareiškėjos pajamos nuo 2010 m. gegužės mėn. viršijo 100 000 Lt ribą ir, ar pareiškėja, įvykus šiam juridiniam faktui, vadovaudamasi PVM įstatymo 71 straipsnio nuostatomis, privalėjo registruotis PVM mokėtojų registre, deklaruoti bei sumokėti PVM nuo sumos, viršijančios 100 000 Lt.

Byloje iš esmės nėra ginčo dėl pareiškėjos 2010-2011 m. gautos pajamų sumos, tačiau, pareiškėjos nuomone, visos 2010-2011 m. gautos pajamos turėtų būti dalijamos pusiau su A. A. E., kadangi, anot pareiškėjos, ji su juo vykdė žemės ūkio veiklą jungtinės veiklos pagrindais pagal 2006 m. rugpjūčio 29 d. ir 2010 m. gruodžio 29 d. sudarytas jungtinės veiklos sutartis. Todėl, pareiškėjos įsitikinimu, atliekant mokestinį patikrinimą turėjo būti įvertintos ne tik jos pajamos, bet ir A. A. E. pajamos, ir tik įvertinus abiejų kartu gautas pajamas privalėjo būti nuspręsta, ar jai atsirado prievolė registruotis mokesčių mokėtoja.

Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja 2010-2011 m. laikotarpiu iš žemės ūkio veiklos gavo 360 614,81 Lt pajamų (2010 m. – 162 505,61 Lt., 2011 m. – 198 109,2 Lt), tačiau už šį laikotarpį pajamų deklaracijų Inspekcijai neteikė. Taip pat nustatyta, kad I. A. B. pajamos 100 000 Lt ribą 2010 m. viršijo gegužės mėnesį, todėl nuo šio laikotarpio jai kilo prievolė skaičiuoti ir mokėti PVM. Inspekcija 2013 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. (6.5)-57 patvirtino Inspekcijos 2013 m. vasario 14 d. patikrinimo aktą Nr. AC16-16 ir nurodė pareiškėjai sumokėti 54 801 Lt PVM (už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.), 5 480 Lt PVM baudą (minimalią, skaičiuojant 10 proc. nuo patikrinimo metu apskaičiuoto mokesčio), o taip pat paskaičiavo ir nurodė sumokėti 11 279,67Lt PVM delspinigius.

Nesutikdama su teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu, pareiškėja 2013 m. birželio 3 d. centriniam mokesčių administratoriui pateikė skundą, prašydama panaikinti Inspekcijos 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (6.5)-57 ir nurodyti atlikti pakartotinį patikrinimą dėl PVM mokesčio prievolės. Pareiškėja skundą teikė nesutikdama su padaryta išvada, jog visos iš ūkinės veiklos gautos pajamos yra skaičiuojamos kaip gautos jos vienos, nors turėjo būti dalinamos pusiau su jungtinės veiklos sutartį sudariusiu partneriu A.

A. E. Be to, pareiškėja, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, bei tuo, kad mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2013 m. sausio 24 d., nurodė nesutinkanti, jog būtų skaičiuojami delspinigiai. Centrinis mokesčių administratorius 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 68-139 patvirtino Inspekcijos 2013 m. gegužės 9 d. sprendimą Nr. (6.5)-57 dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Nagrinėjamu atveju taikytinos ginčo teisinius santykius reglamentuojančio Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatos, galiojusios tikrinamuoju laikotarpiu (2010 m. sausio 1 d.

– 2011 m. gruodžio 31 d.). Teismas vadovavosi PVM įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 6, 15 dalimis, 71 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 92 straipsnio 1 dalimi. Teismo vertinimu, nagrinėjamai ginčo situacijai (prievolei mokėti PVM) yra svarbu ne tai, kaip pajamos iš vykdomos ekonominės veiklos yra uždirbamos, o kada jos per paskutiniuosius 12 mėnesių viršija 100 000 Lt ribą. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir A. A. E. 2006 m. rugpjūčio 29 d. bei 2010 m. gruodžio 29 d. pasirašė jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis.

Pagal Ūkininkų ūkio įstatymo 6 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, tokios sutartys turėjo būti registruojamos Ūkininkų ūkių registre ūkininko vardu, nurodant atitinkamus duomenis. Pagal VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenis pareiškėja buvo valdos, v. k. (duomenys neskelbtini), valdytoja nuo 2004 m. birželio 30 d. iki 2010 m. gruodžio 29 d., tačiau šioje valdoje partnerystės sutartys nebuvo registruotos. Valdos, v. k. (duomenys neskelbtini), valdytojas A. A. E. yra pasirašęs jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį su I.

A. B., ši sutartis 2010 m. gruodžio 30 d. registruota Žemės ūkio ir kaimo verslo registre. Taigi 2006 m. rugpjūčio 29 d. sudaryta jungtinės veiklos sutartis nustatyta tvarka įregistruota nebuvo. Pagal sutarties sąlygas jos dalyviai gautas tiesiogines išmokas ir pelną sutarė dalintis lygiomis dalimis, o valdos valdytoju skirti A. A. E., kuris vadovaus jungtinei veiklai, tvarkys bendrus jungtinės veiklos dalyvių reikalaus valstybės ir privačiose institucijose. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog už 2010-2011 m. parduotą žemės ūkio produkciją (pieną ir gyvulius) sąskaitos buvo išrašomos pareiškėjos vardu, pinigai už parduotą produkciją buvo mokami tiesiogiai pareiškėjai pagal pinigų išmokėjimo kvitus arba pervedant į asmeninę jos sąskaitą, sąskaitos už įsigyjamas prekes, reikalingas žemės ūkio veiklai vykdyti taip pat buvo išrašomos pareiškėjos vardu.

Nors pareiškėja ir teigia, kad ūkinę veiklą 2010-2011 m. vykdė kartu su A. A. E. ir su juo lygiomis dalimis dalindavosi gautą pelną, viso ginčo nagrinėjimo laikotarpiu pajamų pasidalijimo fakto nesugebėjo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais, nepateikdama jokių juridinę galią turinčių dokumentų. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1333 (2005 m. rugpjūčio 8 d. nutarimo Nr. 845 redakcija) patvirtintą Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas), apskaitos registruose turi būti fiksuojamos visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai.

Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog 2011 m. Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalas, kuriame buvo fiksuojamos ūkinės operacijos, galinčios įrodyti ir A. A. E. gautas pajamas iš jungtinės veiklos, buvo paimtas ir negrąžintas patikrinimo metu, todėl jie neturi galimybės pateikti tokių duomenų. Atsakovo atstovė neigia tokio žurnalo paėmimo faktą, pripažindama, jog dėl patikrinimui paimamų dokumentų turėjo būti surašytas poėmio aktas. Esant prieštaringiems proceso dalyvių paaiškinimams teismas neturėjo galimybės objektyviai nustatyti, ar 2011 m.

Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalas buvo pildomas ir ar buvo paimtas patikrinimui, tačiau pažymėjo, jog, pagal minėto Aprašo nuostatas, įrašai žurnale turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais Buhalterinės apskaitos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėja nei nagrinėjant ginčą ikiteismine ginčo sprendimo tvarka, nei teismui nepateikė jokių apskaitos dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie šiame apskaitos registre padarytus įrašus, patvirtinančius, jog ji ir A. A. E., kaip jungtinės veiklos partneriai, atitinkamomis sumomis ir laikotarpiais dalijosi gaunamas pajamas.

Be to, pagal 2003 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintas Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisykles, kiekvienas asmuo, pildydamas Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalą, jame turi nurodyti atlygio sumą už parduotas prekes ir/ar suteiktas paslaugas, jam tenkančią pagal sutartyje nustatytą susitarimą dėl pajamų pasidalijimo. Duomenų, kad dalis atlygio 2010 m. teko A. A. E., byloje taip pat nėra.

Pareiškėja tikrinamu 2010-2011 m. laikotarpiu žinodama, jog dėl analogiškų aplinkybių tęsiasi mokestinis ginčas dėl analogiškų santykių vertinimo, kuris galutinai buvo išspręstas LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2408/2012, nesiėmė jokių priemonių taip organizuoti iš jos ir A. A. E. jungtinės veiklos sutarties gautų pajamų pasidalijimą, kad tai atsispindėtų apskaitos dokumentuose, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėja nagrinėjimu atveju prisiėmė visą riziką dėl jai tenkančios įrodinėjimo naštos dėl su jungtinės veiklos partneriu gautų pajamų pasidalijimo.

Dėl šių aplinkybių negalima daryti išvadą, kad pagal pateiktus įrodymus yra pagrindas pripažinti, jog pareiškėja 2010-2011 m. iš žemės ūkio veiklos gautas pajamas būtų pasidalijusi su A. A. E., todėl konstatuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai šias pajamas priskyrė tik vienai iš jungtinės veiklos partnerių, t.y. pareiškėjai, ir pagal gautų pajamų dydį priskaičiavo ir nurodė sumokėti PVM, PVM baudą ir PVM delspinigius. Teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį pareiškėja ir A.

A. E. susitarė, jog gaunamas pajamas ir tiesiogines išmokas dalinsis lygiomis dalimis, nėra pakankama pripažinti, jog tokias pajamas kiekvienas iš jų gavo faktiškai PVM įstatymo nuostatų prasme. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad vykstant ginčui dėl to, ar jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu gautos pajamos priskirtinos jai vienai, ar ir partneriui A. A. E., mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2013 m. sausio 24 d., todėl mokesčių administratorius jai nepagrįstai paskaičiavo ir nurodė sumokėti 11 279,67 PVM delspinigius.

Teismas nurodė, kad iš vietinio bei centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų bei PVM delspinigių apskaičiavimo lentelės 1 priedo matyti, kad delspinigiai jai buvo pagrįstai skaičiuojami pagal PVM įstatymo 123 straipsnio 1 dalies, MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, skaičiuojant nuo mokėtinos 54 801 Lt PVM sumos. Pareiškėjos teiginiai, jog PVM delspinigiai buvo skaičiuojami tuo laikotarpiu, kuomet mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas, yra neatitinkantys tikrovės ir atmestini, kadangi matyti, jog jie buvo skaičiuojami už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 25 d. (pradelsus sumokėti PVM už 2010 m. gegužės mėn.) iki 2012 m. vasario 14 d. (už paskutinį pradelstą sumokėti PVM už 2011 m. gruodžio mėnesį).

Pareiškėjos teismo posėdžio metu pateiktas mokėtino PVM skaičiuotes už 2010 m. ir 2011 m., pagal kurias už šį laikotarpį mokėtinas pridėtinės vertės mokestis, jos nuomone, sudarytų 28 721 Lt, teismas vertino kritiškai, kadangi pareiškėjai, siekiančiai paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik įrodymais nepagrįstų skaičiuočių teikimu, nes ji turi pateikti tokius įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei daro mokesčių administratorius.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, jog ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti ir įpareigoti atsakovą atlikti pakartotinį patikrinimą dėl PVM prievolės pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens A. A. E. bendrosios ūkinės veiklos – jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu gautų pajamų nėra pagrindo.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 25–29) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė bei aiškino materialinės teisės normas ir vertino įrodymus. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, motyvuotai nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų, tik atkartojo atsakovo sprendime ir atsiliepime išdėstytą poziciją visiškai nesiimdamas pareigos pateiktus įrodymus ištirti savarankiškai. Teismas nevisapusiškai ir ne visai objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, pagrindžiančias arba paneigiančias skunde išdėstytus argumentus. LVAT yra konstatavęs, kad sprendimu, kuriame teismas visiškai nepasisako dėl esminių skundo argumentų, yra pažeidžiama teismo pareiga motyvuoti teismo sprendimus, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

2. LVAT laikosi vieningos nuomonės, kad nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorio galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pvz., sandorio vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais. Įstatymuose, reglamentuojančiuose partnerystės civilinius teisinius santykius, nustatyta, kad kiekvienas iš partnerių, tvarkydamas bendrus reikalus, turi teisę veikti visų partnerių vardu, jeigu jungtinės veiklos sutartyje nenustatyta, kad bendrus reikalus tvarko vienas iš partnerių arba visi partneriai kartu (CK 6.972 str. 1 d.). CK 6.972 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, esant santykiams su trečiaisiais asmenimis, partnerio teisė sudaryti sandorius visų partnerių vardu patvirtinama kitų partnerių išduotu įgaliojimu arba jungtinės veiklos sutartimi. Būtent įgaliojimas ar jungtinės veiklos sutartis yra teisinis pagrindas partneriui sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis. Pagal susitarimą su partneriu, vadovaujantis jungtinės veiklos sutartimis, jai buvo teisinis pagrindas sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis.

3. Mokestinis patikrinimas buvo atliktas nevisapusiškai, nes mokesčių administratorius nesirėmė jam pateiktais dokumentais, kurių jis neišsaugojo. Iš pareiškėjos buvo paimti apskaitos ir kiti dokumentai ir laikomi pas mokesčių administratorių daugiau kaip metus laiko. Be to, paimant iš jos apskaitos dokumentus buvo pažeista MAĮ 124 straipsnio 3 dalies nuostata, kurioje įtvirtinta, kad dokumentų paėmimas turi būti įformintas dokumentų poėmio aktu. Atlikus mokestinį patikrinimą, iš visų paimtų dokumentų iki šiol negrąžintas 2011 m. Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalas, kuris buvo vedamas ūkininko A. A. E. vardu. Patikrinimas buvo atliekamas mokesčių administratoriaus būstinėje, tačiau atsakovas nepateikė į bylą jokių duomenų, kokie dokumentai buvo paimti iš pareiškėjos ir trečiojo suinteresuoto asmens. Iš mokesčių administratoriui pateikto Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalo buvo galima nustatyti, kiek pelno buvo gauta atskirais mėnesiais ir per metus, taip pat, kad gautos pajamos faktiškai buvo naudojamos gamybai. Pagal žurnale esančius duomenis taip pat buvo galima nustatyti, kad išlaidos ir pajamos buvo paskirstomos abiem partneriams.

4. Centrinis mokesčių administratorius nei savo priimtame sprendime, nei teismo posėdyje nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis pareiškėja, ūkininkė, ir jos partneris privalo teikti vienas kitam sąskaitas faktūras už patiektą produkciją, nes nei pirmiau nurodytame Apraše, nei Buhalterinės apskaitos įstatyme tokių nuostatų nėra. Taigi šiuo atveju konstatuotinas MAĮ 6 straipsnyje įtvirtinto apmokestinimo aiškumo principo pažeidimas.

5. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad pareiškėja, 2011 m. gavo 198 000,20 Lt žemės ūkio veiklos pajamų, o A. A. E. – 4 758 Lt už žemės ūkio produkciją, turėjo įvertinti abiejų kartu gautas pajamas iš ūkinės veiklos, ir tada spręsti, ar pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį kiekvienam partneriui tenkanti atlygio suma yra didesnė negu 100 000 Lt, ir, ar privalo mokėti PVM. Mokesčių administratorius neatsižvelgė į tai, kad ūkinė veikla pagal jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis buvo vykdoma ūkininko A. A. E. ir jos, partnerės, bendru darbu, kuris yra šių sutarčių sudėtinė dalis. Patikrinimo medžiagoje nenustatyta, kad šioje ūkinėje veikloje būtų dalyvavę kiti samdomi asmenys. Nei mokesčių administratorius, nei teismas neatsižvelgė į MAĮ nustatytus protingumo ir teisingumo kriterijus, jog jai esant pensinio amžiaus vykdyti tokios apimties ūkinę veiklą vienai fiziškai neįmanoma.

6. Teisminio bylos nagrinėjimo metu teismui pateikė lentelę, kurioje pateikiamas 2010 m. ir 2011 m. apskaičiuotas pardavimo PVM, pagal kurią 2010 m. turėjau sumokėti 17 729 Lt PVM, o 2011 m., pagal antrojoje lentelėje pateikiamus skaičiavimus, kurie atlikti atsižvelgiant į jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį, pagal kurią gautos pajamos dalijamos perpus, - 10 992 Lt PVM. PVM apskaičiavimai 2010 m. neatitinka mokesčių administratoriaus apskaičiavimų. Siekiant pašalinti šį neatitikimą bylos nagrinėjimo metu, atsakovas negalėjo nurodyti, kokiais duomenimis vadovautasi skaičiuojant PVM 2010 m. birželio mėnesį. Iš sprendimo neaišku, kodėl jos patekti skaičiavimai vertintini kritiškai, o atsakovo skaičiavimai teisingi. Tokios teismo padarytos subjektyvios išvados leidžia teigti, jog pareiškėjos skundas išnagrinėtas pažeidžiant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. pažeistos jos teisės į bešališką ir teisingą teismą.

7. Teismas dėl nepagrįstai priskaičiuotų PVM delspinigių pareiškėjos teiginius atmetė kaip nepagrįstus niekuo nemotyvuodamas. Byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, kad 2010 m. gruodžio 29 d. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties tikslas buvo gauti mokestinę naudą. Byloje nenustatyta, kokios konkrečiai mokestinės naudos sandoriu pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo siekė, t. y. kokį konkretų pažeidimą, nurodytą MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje, padarė, nors tai yra būtina mokesčių mokėtojo atsakomybės sąlyga.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 37–40) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pareiškėja nei vietos mokesčių administratoriui, nei centriniam mokesčių administratoriui, nei skunde teismui neginčijo PVM apskaičiavimo teisingumo, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu pateikė PVM skaičiuotes už 2010-2011 metus. Mokesčių administratoriaus patikrinimo metu apskaičiuoto PVM skaičiavimai pateikti 2013 m. vasario 14 d. patikrinimo akto Nr. AC16-16 priede Nr.

3. Kaip nurodė atsakovo atstovė teismo posėdžio metu, nustatant datą, kada pareiškėjos bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt, remtasi ankstesnio patikrinimo duomenimis, kuris pasibaigė priėmus neskundžiamą LVAT 2012 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2408/2012. Kaip teisingai nurodė teismas, nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo abejoti mokesčių administratoriaus pateiktų skaičiavimu teisingumu, kadangi skaičiavimai pagrįsti patikrinimo metu nustatytais bei ankstesnio patikrinimo metu nustatytais duomenimis.

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas negalėjo nuspėti, jog teismo posėdžio metu bus ginčijami ankstesnio patikrinimo duomenys ir negalėjo pateikti ankstesnio patikrinimo metu sudarytos PVM apskaičiavimo lentelės už 2006-2009 metus, iš kurios turinio matyti pareiškėjos gautos pajamos 2006-2009 metais, kartu su atsiliepimu pateikia ankstesnio 2011 m. kovo 9 d. patikrinimo akto priedą Nr. 2 (turinys pareiškėjai žinomas), bei bendrą PVM apskaičiavimo lentelę, kurioje apjungti duomenys esantys ankstesnio patikrinimo akto priede Nr. 2 ir 2013 m. vasario 14 d. patikrinimo akto Nr. AC16-16 priede Nr. 3, ir iš kurios turinio akivaizdu, jog mokesčių administratoriaus skaičiavimai yra teisingi.

Pareiškėja nei vietos mokesčių administratoriui, nei centriniam mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad pajamas dalinosi su A. A. E. Pareiškėja akcentuoja, jog mokesčių administratorius paėmė ir neatidavė 2011 m. Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalo. Su šiais teiginiais mokesčių administratorius nesutinka ir teigia, jog minėtas žurnalas nebuvo apskritai pateiktas. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė teismas, Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalo įrašai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, tačiau jokių pirminių apskaitos dokumentų, kuriais remiantis neva buvo daromi įrašai žurnale, nei pareiškėja, nei trečiasis suinteresuotas asmuo A.

A. E. nepateikė. Pažymi, jog nagrinėjamos bylos atveju MAĮ 69 straipsnio nuostatos netaikytos, todėl šiuo klausimu atsakovas atsiliepime nepasisako. Taip pat atkreipia dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v.

Finland; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsakovo vertinimu, priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis ir padarė teisės aktų nuostatas bei faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. A. E. atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 47–49) prašo apeliacinį skundą patenkinti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimams pritaria ir juos palaiko ir su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais sutinka. Nesutinka su teismo sprendime nurodytu teiginiu, kad pagal LR finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintas Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojų, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisykles, kiekvienas asmuo, pildydamas Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalą, jame turi nurodyti atlygio sumą už parduotas prekes ir (ar) suteiktas paslaugas, jam tenkančią pagal sutartyje nustatytą susitarimą dėl pajamų pasidalijimo.

Pažymi, kad prieš tai įvardytos taisyklės reglamentuoja ne Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalo, bet Individualios veiklos pajamų apskaitos žurnale daromus įrašus. Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio, verčiasi individualia žemės ūkio veikla, buhalterinės apskaitos tvarką nustato LR Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu Nr. 845 patvirtintas Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio, verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašas, kurio 5 punkte nustatyta, kad buhalterinę apskaitą tvarkantys ūkininkai ir gyventojai vadovaujasi Buhalterinės apskaitos įstatymu, kitais teisės aktais, reglamentuojančiais buhalterinės apskaitos tvarkymą, šio Aprašo nuostatomis, taip pat gali vadovautis LR žemės ūkio ministro patvirtintomis rekomendacijomis, kuriose nustatyta, kaip tvarkyti ūkininko ūkio ir gyventojų veiklos buhalterinę apskaitą.

Aprašo 7 punkte nustatyta, kad pinigų, pirkimo ir pardavimo operacijos registruojamos specialiame pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale. Nors pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnale nebuvo skilties įrašams apie tenkančias pajamas ir išlaidas ūkininkui ir jo partneriui, kiekvieną mėnesį, remiantis jungtinės veiklos (partnerystės) sutartimi, žurnale buvo daromi įrašai apie pajamų ir išlaidų atitekimą kiekvienam iš partnerių. Teismas netinkamai analizavo teisės aktus, neatsižvelgęs į privatinės teisės normų taikymo apimtį viešojoje teisėje, suformuotų administracinių teismų praktiką viešojo administravimo srityje taikant Civilinio kodekso normas, ir netinkamai vertino įrodymus.

Sprendžiant kilusį teisminį ginčą, t. y. nustatant prievolę partnerei mokėti PVM, neatsižvelgta į atlygį už parduotą produkciją, kurį remiantis jungtinės veiklos sutartyje nustatytu susitarimu dėl pajamų pasidalijimo gavo kiekvienas iš partnerių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinio ginčo esmė – PVM bei su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumas. Pareiškėja iš principo nekelia visuomeninius santykius reguliuojančių teisės normų aiškinimo bei taikymo klausimų. Pagrindiniai akcentai nukreipti į netinkamą faktinių duomenų įvertinimą, teismo neatsižvelgimą į aplinkybes, reikšmingas bylai, be kita ko, teismo padarytus procesinius teisės pažeidimus. Įvardyti apeliacinio skundo argumentai ir bus aptarti šioje teisės akto dalyje.

Pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumas tikrintas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., todėl tikrinant bylą bus vadovaujamasi tuo metu galiojusia Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakcija.

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 1 dalyje buvo pasisakyta, jog prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, o pagal PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalį PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį 100 000 Lt riba buvo viršyta. Taigi asmuo, tą mėnesį, kurį viršijo 100 000 Lt pajamų ribą, privalėjo įsiregistruoti PVM mokėtoju, skaičiuoti PVM bei jį mokėti.

Administracinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad įstatymų leidėjo nurodyta suma buvo viršyta 2010 m. gegužės mėnesį, o tai reiškia, jog nuo šio momento žemės ūkio veiklą vykdžiusiam asmeniui atsirado pareiga tiek įsiregistruoti PVM mokėtoju, tiek skaičiuoti bei mokėti PVM. Pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo pareigos neeliminavo ir neįvykdymas registravimosi PVM mokėtoju prievolės (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 92 str.).

Apskaičiuojant PVM už 2010 m. buvo remtasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2408/2012, kur ankstesnio patikrinimo metu padarytos mokesčių administratoriaus išvados dėl 2006 m. rugpjūčio 29 d. jungtinės veiklos sutarties formalaus pobūdžio buvo pripažintos teisingomis, o tai reiškia, kad ir pagal 2013 m. vasario 14 d. patikrinimo aktą apskaičiuotas PVM už 2010 m., turint omenyje kitą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartį buvus sudarytą tik 2010 m. gruodžio 29 d., yra visiškai pagrįstas bei nebereikalauja papildomo įrodinėjimo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.).

Pasisakant dėl PVM už 2011 m. atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės jokių naujų aplinkybių neatsirado: ūkininkė žemės ūkio produkciją realizuodavo savo vardu, pinigai už produkciją mokėti pareiškėjai, PVM sąskaitos faktūros išrašinėtos pareiškėjos vardu, pinigai pervedami į pareiškėjos bankines sąskaitas. Iš visų šių aplinkybių visiškai akivaizdu, kad realiai ūkine veikla vertėsi teisminės gynybos besikreipęs asmuo. Siekdamas paneigti šią aplinkybę turėjo pateikti ir atitinkamus įrodymus, kas vis dėlto nebuvo padaryta. Teiginys esą negrąžintas 2011 m. Pinigų, pirkimo ir pardavimo žurnalas, vestas ūkininko A. A. E., būtų galėjęs pagrįsti ir šio asmens indėlį bendroje veikloje, iš esmės galėtų būti tik kaip netiesioginis įrodymas. Tikrinamoje administracinėje byloje įrodinėjimo dalykas yra realus trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimas bendroje jungtinėje veikloje bei iš tos veiklos gautos realios pajamos, galėjusios paneigti PVM nuostatų taikymą pareiškėjos atžvilgiu, tačiau tokių faktinių duomenų pateikta nebuvo. Yra apsiribojama abstrakčiais paaiškinimais, kurie neparemti tiesioginiais, išvestiniais ar kitais įrodymais.

Pareiškėja apeliuoja į savarankišką negalėjimą vykdyti ūkinės veiklos dėl pensinio amžiaus, bet juk tretysis suinteresuotas asmuo A. A. E. taip pat pensinio amžiaus, be to, už ją 6 metais vyresnis, todėl šis motyvas, kaip apeliacinio skundo tenkinimo, pripažintinas nepagrįstu.

Pareiškėjos teiktas, pagal kurį PVM apskaičiavimas dalinamas su trečiuoju suinteresuotu asmeniu, atmestinas, nes nėra jokių abejonių dėl tik pareiškėjos vykdytos PVM apmokestinamos veiklos. Be to, pateikti skaičiavimai atlikti asmens neturinčio specialių žinių PVM apskaičiavimo srityje, todėl negali būti pripažinti pagrįstais. Reikia pastebėti, kad apskaičiuojant PVM, šiuo atveju, yra taikoma speciali taisyklė, įtvirtinta PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalyje, kur pasisakyta, jog mokėtina už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas PVM suma apskaičiuojama pagal tokią formulę (kai taikoma šio Įstatymo 71 straipsnio 2 dalis, - už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis sudarė 71 straipsnio 2 dalyje nurodytą 100 000 litų sumą, PVM neskaičiuojamas): mokėtina PVM suma = atlygis*T/(100%+T), čia: T - šioms prekėms ir (arba) paslaugoms šiame įstatyme nustatytas PVM tarifas (procentais); * - daugybos ženklas.

Pareiškėjos pateiktose lentelėse (2 t., b.l. 7-8) nėra informacijos apie tai, kaip ši taisyklė buvo pritaikyta, kas tik galutinai įtvirtina poziciją dėl jos pateiktų skaičiavimų nepagrįstumo. Kita vertus, pareiškėjos skaičiavimai teikti prasidėjus teisminiam procesui, bet apie galimą neteisingą aritmetinę išraišką nieko nebuvo užsiminta mokestinio patikrinimo metu, todėl yra pagrindas teiginiui dėl pareiškėjos nenoro operatyviai bei teisingai atskleisti faktines bylos aplinkybes.

“<…> Mokesčių administratorius turi turėti atitinkamus įrodymus priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus, nes priešingu atveju tokie sprendimai būtų niekiniais bei nulemti besąlyginiam naikinimui. Tačiau, kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011).

Tik paaiškinimų apie kartu gautas pajamas teikimas, nesant realaus pajamų dalinimosi fakto, bendros ūkinės veiklos bei pajamų pasidalinimo iš bendros veiklos nepagrindžia.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 5 punkte pasisakoma, kad sprendimo negaliojimo pagrindu yra laikoma ir aplinkybė, kai teismo sprendimas, nutartis yra be motyvų. Ši teisės norma yra nukreipta tik į teismo pareigą surašyti teismo sprendimą taip, kad iš jo būtų aišku, kodėl buvo priimtas būtent toks teisės aktas, t. y. teismo sprendime privalu nurodyti jo priėmimo motyvus. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis - vienas iš reikalavimų įtvirtintų Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsnyje. Jo nediskutuotinai Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime laikytasi.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo motyvuotai įvertinti byloje surinkti įrodymai bei pateikta tinkama teisinė jų kvalifikacija. Atkreiptinas dėmesys, į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nuosekliai laikomasi nuostatos, jog teismo pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo teismo procesinio sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz. bylas Nr. 18390/91 ir Nr. 18064/91 Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr.pvz. bylą Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands). Vadinasi, apeliacinio skundo argumentas dėl teismo motyvų nebuvimo pripažintinas niekuo neparemtu ir yra atmestinas.

Taigi tenkinti pareiškėjos (apeliantės) apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas visiškai, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o I. A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius