A-1375-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1375-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00496-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja E. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2013 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. (11.1)I-9118, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ir 2013 m. spalio 29 d. raštą Nr. 3E-1112 bei įpareigoti atitinkamus administravimo subjektus pašalinti padarytą pažeidimą; 2) patenkinti skundą (prašymą) ir atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, t. y. priteisti nepagrįstai neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį – 11 284,60 Lt.

Skunde (b. l. 1–3, 12–16) pareiškėja paaiškino, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 8 d. įsigaliojusiu nutarimu kreipėsi dėl prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) pripažintų Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo neišmokėtos motinystės pašalpos dalies išmokėjimo, tačiau ir VSDFV Vilniaus skyrius, ir VSDFV atsisakė tą padaryti, nes pareiškėjos pašalpos perskaičiavimo sprendimas yra nenuginčytas ir įvykdytas.

Pareiškėjos nuomone, atsakovai privalo vadovaudamiesi Konstitucinio Teismo nutarimu perskaičiuoti jai per laikotarpį nuo 2009 m. birželio 18 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. išmokėtą motinystės pašalpą ir grąžinti nepriemoką. Neturėdama 2009 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 6-24-14909 „Dėl E. J. teisės į motinystės pašalpą“, 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-26-2721 bei pažymos apie per laikotarpį nuo 2009 m. birželio 18 d. iki 2011 m. balandžio 30 d. gautas išmokas, pareiškėja negalėjo skųsti šių sprendimų ir tiksliai nurodyti, kokia motinystės pašalpos dalis jai neteisėtai neišmokėta.

VSDFV Vilniaus skyrius tik 2014 m. sausio 22 d. atsiuntė 2009 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 6-24-14909, 2010 m. sausio 27 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-24-805, 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. 6-24-2721 kopijas ir 2014 m. sausio 17 d. pažymą Nr. 11-48-590. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimą Nr. 6-24-2721, nuo 2010 m. liepos 1 d. pareiškėjai buvo sumažinta priskaičiuota pašalpos suma iki 3 510 Lt per mėnesį. Tokie perskaičiavimai buvo padaryti vykdant Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 10 straipsnio 3 dalies bei į atitinkamus poįstatyminius aktus perkeltas minėto įstatymo nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 8 d.

įsigaliojusiu nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjos iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo paskirtoji motinystės (tėvystės) pašalpa buvo 6 184,62 Lt, todėl sumažinus mokėtiną motinystės pašalpą iki 75% kompensuojamojo darbo užmokesčio, pareiškėjos perskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. turėjo būti 6 184,62 x 75 proc. = 4 638,46 Lt. Pareiškėjai mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo perskaičiuota taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos apribojimą, ir mokėtina pašalpa apskaičiuota taikant būtent šį dydį: 1 170 x 4 = 4 680 Lt x 75% = 3 510 Lt.

Pareiškėjos manymu, jai mokėtina motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2010 m. liepos 1 d. buvo neteisėtai sumažinta 1 128,46 Lt per mėnesį. Pašalpa iš dalies buvo sumažinta vadovaujantis teisės aktais, pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, todėl remiantis jais priimti sprendimai yra iš esmės neteisėti, prieštaraujantys Konstitucijos 23, 52 straipsniams, teisėtų lūkesčių, proporcingumo, atsakingo valdymo principams.

Atsakovas VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 48–50) paaiškino, kad pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa už vaiką, gimusį 2009 m. balandžio 30 d., VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuota pagal pasikeitusį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį ir vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi. VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatomis, perskaičiavo ir mokėjo pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpą nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukako 2 metai, t. y. iki 2011 m. balandžio 30 d. Dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos pareiškėja nesikreipė įstatyme nustatytais terminais ir tvarka, todėl minėti pašalpos perskaičiavimo sprendimai yra nenuginčyti ir laikomi visiškai įvykdytais (motinystės (tėvystės) pašalpa pareiškėjai buvo baigta mokėti 2011 m. balandžio 30 d.), o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios. Pareiškėja, neturėdama nurodytų sprendimų, tačiau matydama, kad jai mokama motinystės (tėvystės) pašalpa dėl nežinomų priežasčių sumažėjo, turėjo visas galimybes kreiptis ir į VSDFV Vilniaus skyrių, ir į VSDFV ar teismą, tačiau laiku to nepadarė. Todėl remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalimi nėra teisinio pagrindo peržiūrėti įvykdyto sprendimo ir apskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjos sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos dalį.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (b. l. 55–58) paaiškino, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 6-26-805 pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. Vyriausybės patvirtintą 1 170 Lt draudžiamųjų pajamų dydį. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 1, 3 dalių nuostatomis, 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuota pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo 1 iki 2 metų, taikant 75 procentų kompensuojamojo uždarbio dydį.

Kadangi pagal pareiškėjos vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sukaks 2 metai (277,25 Lt x 75 % x 21,10 = 4 387,48 Lt) viršijo 75 % einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1 170 Lt x 4 x 75 % = 3 510 Lt), nuo 2010 m. liepos 1 d. iki vaikui sukaks 2 metai pareiškėjai priskaičiuota 3 510 Lt dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa. Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo neskundė.

Apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 pareiškėja turėjo sužinoti 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pašalpą už 2010 m. liepos mėnesį. Pareiškėjos skundas VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 buvo paduotas tik 2013 m. lapkričio 22 d., t. y. po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl VSDFV teisingai konstatavo, kad šis VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas laikytinas visiškai įvykdytu, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai neturi atgalinio veikimo galios.

VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 29 d. raštas Nr. 3E-1112 pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių. Teisines pasekmes pareiškėjai sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimas Nr. 6-26-2721, remiantis juo pareiškėjai buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pašalpa. Pareiškėjos nurodyta prašoma priteisti 11 284,60 Lt negautos motinystės (tėvystės) pašalpos suma nėra teisinga. Jeigu pareiškėja nebūtų praleidusi įstatymų nustatyto VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 apskundimo termino, t. y. minėtas sprendimas nebūtų įvykdytas, dėl Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 3 dalies taikymo sumažinta jos motinystės (tėvystės) pašalpos suma sudarytų 8 775 Lt, iš kurios atskaičius gyventojų pajamų mokestį ir sveikatos draudimo įmokų sumas pareiškėjai mokėtina suma būtų 6 932,20 Lt.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimu bylos dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 8 punktu, o kitus pareiškėjos E. J. skundo reikalavimus atmetė (b. l. 92–97).

Teismas nurodė, kad pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijimo metu galiojo Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) 6 straipsnio 5 dalies redakcija, nustatanti, kad kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negalėjo viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų penkių dydžių sumos. Nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojančio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino nuostatą, pagal kurią nuo 2010 m. liepos 1 d. pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Vadinasi, atsakovas (vadovaujantis teisės aktų konstitucingumo ir teisėtumo prezumpcija) nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną motinystės (tėvystės) pašalpą taip, kad ji neviršytų maksimalios Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, veikė teisėtai ir pagrįstai. Išnagrinėjęs konstitucinės justicijos bylą dėl minėtos Laikinojo įstatymo nuostatos Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 9 straipsnio 1 dalies nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki šio Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriui tik 2013 m. spalio 7 d. padavė prašymą dėl neišmokėtos pašalpos sumos. Į šį prašymą atsakyta VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 29 d. raštu, kuris šioje byloje neskundžiamas. Minėtame rašte pareiškėjai nurodyta, kad 2010 m. atliktas pašalpos dydžio perskaičiavimas nebuvo nuginčytas, yra įvykdytas, todėl nėra pagrindo peržiūrėti įvykdytą sprendimą. Pareiškėja tokį atsakymą skundė VSDFV 2013 m. lapkričio 22 d. skundu, kuris VSDFV gautas 2013 m. lapkričio 29 d., kuriame nurodė, kad ji VSDFV Vilniaus skyriaus prašė tik pateikti paskaičiavimus, kokia dalis pašalpos jai nebuvo išmokėta, tačiau tokio atsakymo negavo.

Be to, pareiškėja nurodė, kad ji negavo pašalpos perskaičiavimo 2010 m. liepos 29 d. sprendimo. Skundžiamame VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendime taip pat buvo atsakyta, kad nėra pagrindo apskaičiuoti pareiškėjai neišmokėtą pašalpos dalį, kadangi sprendimai dėl pašalpos dydžio jau yra įvykdyti. Tuo pačiu šiame rašte pasakyta, kad VSDFV Vilniaus skyriui pavedama pateikti pareiškėjai Vilniaus skyriaus 2009 m. liepos 13 d., 2010 m. sausio 27 d., 2010 m. liepos 29 d. sprendimų kopijas bei pažymą apie visas gautas išmokas.

Pareiškėja šiuos dokumentus gavo, nes jie buvo pateikti su pareiškėjos patikslintu skundu. Iš paminėtų VSDFV 2009 ir 2010 m. sprendimų matyti, kad atsakovas, vadovaudamasis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis, 2010 m. liepos 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo nuo 2010 m. liepos 1 d. sumažino pareiškėjai mokamą motinystės (tėvystės) pašalpą už antrus vaiko priežiūros metus. Pareiškėja nei sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo laikotarpiu, nei po Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2013 m. kovo 8 d. leidinyje „Valstybės žinios“, nei nagrinėjamu atveju 2013 m. spalio 7 d. kreipdamasi į VSDFV Vilniaus skyrių ir vėliau dėl sprendimo apskundimo į VSDFV neprašė panaikinti jai tiesiogines teisines pasekmes sukeliančio VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo, t. y. neapskundė VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nors vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsniu bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija VSDFV teritorinių skyrių ir kitų Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimams ir veiksmams (neveikimui).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. apie aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo datą, aktu nustatomas teises ar pareigas. Iš bylos duomenų (2014 m. sausio 17 d. pareiškėjai išduota pažyma apie asmeniui priskaičiuotas ir išmokėtas išmokas Nr. 11-48-590) matyti, kad pareiškėjai mokamos pašalpos dydis ženkliai sumažėjo nuo 2010 m. sausio 1 d. (išmokėta 2010 m. vasario mėnesį), iki vaikui suėjo vieneri metai 2010 m. balandžio 30 d., ir po to, kai pašalpa buvo mokama vaikui antrus metus, pašalpa ženkliai sumažėjo už 2010 m. liepos mėnesį – sumokėta 2010 m. rugpjūčio 20–31 d.

Todėl pareiškėja negalėjo nežinoti, kad pašalpa jai buvo sumažinta, t. y. kad VSDFV įstaiga priėmė sprendimus sumažinti pašalpą. Preziumuojama, kad sužinojusi apie sumažintą pašalpą, pareiškėja kartu sužinojo apie tokiais aktais galimai pažeidžiamas jos teises. Taigi 2010 m. vasario ir rugpjūčio mėnesį gavusi motinystės (tėvystės) pašalpą už 2010 m. sausio ir liepos mėnesį, pareiškėja sužinojo (turėjo sužinoti) apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sprendimus ir perskaičiuotą (sumažintą) motinystės (tėvystės) pašalpą, tačiau iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. išvadų dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, kuriomis reguliuojamos paskirtų motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimu sudarytos prielaidos šias pašalpas sumažinti, atitikties Konstitucijai į VSDFV nesikreipė, kreipėsi praėjus 6 mėnesiams po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Šioje byloje pareiškėja reikalauja sugrąžinti jai pašalpą, kuri buvo perskaičiuota 2010 m. liepos 29 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. 6-26-2721.

Pirmiau minėta, kad šioje byloje skundžiamais 2013 m. raštais atsakovas nurodė tai, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sprendimas yra nenuginčytas ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl negali būti peržiūrėtas. Teismas padarė išvadą, kad skundžiami VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sprendimai pareiškėjai nepateikus skundo VSDFV dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. sprendimo, kuriuo jai skirta motinystės (tėvystės) pašalpa buvo perskaičiuota, todėl teisinė santykių kvalifikacija buvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti. VSDFV ištaisė Vilniaus skyriaus klaidą, kai pareiškėjai nebuvo pateikti tam tikri dokumentai. Kadangi VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 6-26-2721 įstatymų nustatyta tvarka nebuvo nuginčytas, yra įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo (beje, taip pat ir 2010 m. sausio 27 d. sprendimas Nr. 6-26-805 yra įvykdytas), todėl minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateikti išaiškinimai, kuriais remiasi pareiškėja, šios ginčo dalies išsprendimui nėra teisiškai reikšmingi. Galutinai pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta už 2011 m. balandžio mėnesį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažinta, jog VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. raštas Nr. (11.1)I-9118 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 29 d. raštas Nr. 3E-1112, kuriais išspręstas pareiškėjos prašymas ir skundas, yra teisėti ir pagrįsti. Šiais sprendimais iš esmės teisėtai ir pagrįstai atsisakyta išmokėti pareiškėjai motinystės (tėvystės) sumažintą pašalpos dalį. Vadovaujantis išdėstytais motyvais bylos dalis dėl VSDFV 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 nutraukta, kadangi pareiškėja nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Teismas pripažino, kad nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjos reikalavimo atlyginti žalą ir priteisti nepagrįstai neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį, kuri, pasak pareiškėjos, yra 11 284,60 Lt dydžio. Pareiškėjai mokamos pašalpos dydis buvo sumažintas remiantis nenuginčytu ir jau įvykdytu VSDFV įstaigos 2010 m. sprendimu, šis sprendimas priimtas ir galutinai įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl laikoma, kad pašalpos dydis buvo sumažintas teisėtai ir pagrįstai taikant tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, o dėl to nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai buvo padaryta žala ar priklauso papildomos socialinės išmokos.

III. Pareiškėja E. J. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 100–105) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, o vėliau ir į VSDFV, prašydama atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą bei perskaičiuoti jai 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. sausio 1 d. mokėtiną (neišmokėtą) motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. pareiškėja laikėsi išankstinės ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

2. Pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriui ir VSDFV tiesiogiai nesuformulavo prašymo panaikinti sprendimus, kuriais buvo sumažinta pašalpa ir kuriuos ji gavo tik 2014 m. sausio 22 d., tačiau prašė perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d., kas neabejotinai suponuoja išvadą dėl prašymo tokiu būdu pakeisti (panaikinti) sprendimus, kuriais buvo sumažinta pašalpa.

3. Nors 2010 m. pareiškėja gavo sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą, tačiau neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo kreiptis į VSDFV ir skųsti atitinkamus sprendimus dėl pašalpos sumažinimo, kadangi iki 2013 m. kovo 5 d. nebuvo aišku, ar jos teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

4. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nusprendė nutraukti administracinės bylos dalį dėl VSDFV 2010 m. liepos 29 d. sprendimo, jis turėjo nagrinėti klausimą, ar esant užbaigtiems teisiniams santykiams dėl motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo (įskaitant sumažintos pašalpos mokėjimo VSDFV 2010 m. liepos 29 d. sprendimo pagrindu), esant pareiškėjos VSDFV pateiktiems prašymams ir 2013 m. kovo 5 d. priimtam Konstituciniam Teismo nutarimui, VSDFV neprivalėjo perskaičiuoti pareiškėjai pašalpos ir išmokėti nepriemoką per laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 1 d., atitinkamai vertinti VSDFV ir VSDFV teritorinio skyriaus sprendimus šiuo aspektu.

5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo ir nevertino pareiškėjos nurodytų aplinkybių dėl jai padarytos žalos atlyginimo VSDFV taikant antikonstituciniu pripažintą teisinį reglamentavimą, atitinkamai skundžiamame sprendime nesprendė klausimo dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju manytina, kad VSDFV 2010 m. liepos 29 d. sprendimo, kuriuo buvo sumažinta pašalpa pareiškėjai, panaikinimas / nepanaikinimas neturi įtakos pareiškėjos patirtos žalos dėl jai nepagrįstai ir neteisėtai taikyto, vėliau antikonstituciniu pripažinto, teisinio reguliavimo atlyginimui.

6. Veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pašalpos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

7. Pareiškėja nei iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neturėjo galimybės kreiptis ir rezultatyviai įgyvendinti savo teisių bei užtikrinti savo teisėtus interesus, prašydama panaikinti VSDFV sprendimą dėl pašalpos sumažinimo (tam nebuvo de jure pagrindo), atitinkamai po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo ir išaiškinimų dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taip pat neturi galimybės, nes teismas pripažino, jog teisiniai santykiai dėl pašalpos mokėjimo jau yra pasibaigę, o Konstitucinio Teismo išaiškinimai retrospektyviai negalioja.

Atsakovai VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepimuose prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 118–124).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos už antrus vaiko auginimo metus ribojimo.

Nustatyta, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 6-26-2721 vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86, 58 ir 74 punktais bei taikydamas Vyriausybės patvirtintą nuo 2010 m. sausio 1 d. galiojantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, perskaičiavo per 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. balandžio 30 d. laikotarpį pareiškėjai mokėtinos motinystės (tėvystės) pašalpos dydį.

Iš bylos medžiagos matyti, jog E. J. 2013 m. spalio 7 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, prašydama pateikti duomenis, kokia motinystės (tėvystės) pašalpos dalis jai buvo nesumokėta taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Nesutikdama su VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 29 d. atsakymu Nr. 3E-1112, pareiškėja padavė skundą VSDFV, kuriame nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus rašte nepateikta jokios konkrečios informacijos apie tai, koks yra VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 turinys, nepridėtos šio ir kitų sprendimų, kuriais buvo mažinama motinystės (tėvystės) pašalpa, kopijos, be to, nėra motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos už 2009–2011 m. paskaičiavimo. VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. rašte Nr. (11.1)I-9118 paaiškino pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos ribojimo aplinkybes bei įpareigojo teritorinį skyrių pateikti pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 6-24-14909, 2010 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. 6-26-805 ir 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 kopijas, pažymą apie 2009 m. birželio 18 d. – 2011 m. balandžio 30 d. gautas išmokas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 25 straipsnio bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 ir 2 dalių reguliavimą, 2015 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015 konstatavo, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų) inter alia motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Prieš tai aptarti faktiniai duomenys suponuoja išvadą, jog VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (11.1)I-9118 nebuvo sprendžiamas VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo klausimas ir 2013 m. lapkričio 22 d. skundu pareiškėja dėl to nesikreipė į VSDFV tokios kategorijos byloms numatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Remiantis E. J. paaiškinimais, VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 ji gavo tik 2014 m. sausio 22 d., todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju nebeegzistuoja prielaidų E. J. pasinaudoti ABTĮ 22 straipsnio 3 dalyje ir 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta procedūra.

Remiantis išdėstytais argumentais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalis, kuria administracinė byla nutraukta, keičiama ir pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 paliekamas nenagrinėtas (ABTĮ 103 str. 1 p.). Kita vertus, įvertinant tai, kad VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. (11.1)I-9118 pašalino pareiškėjos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų pažeidimą, padarytą VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 29 d. raštu Nr. 3E-1112, ir šiuo aspektu pareiškėja minėtų administracinių aktų teisėtumo neginčija, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalis, kuria atmesti jos skundo reikalavimai panaikinti VSDFV 2013 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. (11.1)I-9118 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 29 d. raštą Nr. 3E-1112, paliekama nepakeista, o likusia apimtimi teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pažymėtina, jog be kita ko E. J. skunde buvo suformuluotas prašymas priteisti 11 284,60 Lt dydžio turtinę žalą, kurią pareiškėja kildina iš to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, vėliau antikonstitucinėmis paskelbtomis Laikinojo įstatymo nuostatomis netinkamai reglamentavo motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų perskaičiavimo tvarką. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto <...>, darytina išvada, jog šioje byloje atsakovu turėjo būti patraukta ir Lietuvos valstybė. Be to, pripažindamas, kad pareiškėjai mokamos pašalpos dydis buvo sumažintas remiantis nenuginčytu ir jau įvykdytu VSDFV įstaigos 2010 m. sprendimu, šis sprendimas priimtas ir galutinai įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, todėl laikoma, kad pašalpos dydis buvo sumažintas teisėtai ir pagrįstai taikant tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas iš esmės netyrė ir nenustatinėjo viešosios atsakomybės sąlygų buvimo pareiškėjos skunde įvardijamų Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų aspektu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1, 3 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos E. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjos skundo reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, t. y. priteisti nepagrįstai neišmokėtą motinystės (tėvystės) pašalpos dalį – 11 284,60 Lt, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimo Nr. 6-26-2721 panaikinimo nutraukta, pakeisti ir pareiškėjos E. J. skundo reikalavimą panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. liepos 29 d. sprendimą Nr. 6-26-2721 palikti nenagrinėtą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas