A-143-249-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-249/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01094-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos (kompensacijos) priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–10) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir atsakovas, apeliantas) per 1 mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo išduoti tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas pasibaigė 2003 m. balandžio 25 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu: 1 vasarinę kepurę (neišduota 2003 m.); 2 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis (neišduoti 2003 m.); 2 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis (po vienerius neišduota 2004 m. ir 2006 m.); 1 žieminius batus (neišduoti 2003 m.); 1 demisezoninius batus (neišduoti 2003 m.); 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl laiku neišduotos tarnybinės uniformos nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. patirtą 1 060,12 Lt žalą: už 7 vasarines kepures (neišduotos 2004–2009 m. ir 2011 m.); 1 žieminę kepurę (neišduota 2008 m.); 1 vasarinę striukę (neišduota 2008 m.); 3 švarkus (neišduoti 2009–2011 m.); 3 kelnes (neišduotos 2006 m., 2009–2010 m.); 2 pusvilnonius megztinius (neišduoti 2007 m. ir 2009 m.); 8 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis (po dvejus neišduota 2006 m., 2009–2010 m. ir po vienerius 2008 m., 2011 m.); 4 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis (po vienerius neišduota 2008–2011 m.); 8 kaklaraiščius (neišduoti 2003–2009 m. ir 2011 m.); 2 šalikus (neišduoti 2006 m., 2010 m.); 7 poras batelių (neišduota 2003–2004 m., 2006–2007 m., 2009–2011 m.); 3 poras žieminių batų (neišduota 2005 m., 2007 m., 2010 m.); 3 poras demisezoninių batų (neišduota 2005 m., 2007 m., 2010 m.); 2 poras odinių pirštinių (neišduota 2003 m., 2007 m.); 1 kelnių odinį diržą (neišduotas 2003 m.); 1 megztas pirštines (neišduotos 2011 m.).

Pareiškėjas nurodė, kad tarnauja Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jam nebuvo išduotos visos pagal teisės aktus priklausiusios tarnybinės uniformos dalys. Pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, išduotoms tarnybinėms uniformoms (atskiroms jos dalims) per nurodytą laikotarpį yra pasibaigę nustatyti dėvėjimo terminai, ir turima tarnybinė uniforma nėra tinkama dėvėti. Kreipėsi į atsakovą ir prašė išduoti neišduotas tarnybinių uniformų dalis arba, nesant tokios galimybės, apskaičiuoti ir išmokėti piniginę kompensaciją, o, atsakovui nesutikus išduoti tam tikrų tarnybinės uniformos dalių, pateikti pažymas apie jų skaičių bei ekonominę vertę.

Pareiškėjo nuomone, trūkstamos tarnybinės uniformos dalys laiku neišduotos neteisėtai, taip pat neteisėtai nebuvo mokamos kompensacijos už laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis. Pažymėjo, jog Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 18 straipsnyje įtvirtinta, kad pareigūnai privalo dėvėti tarnybines uniformas, tarnybinės uniformos privalo atitikti nustatyto pavyzdžio uniformas, o Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžios įstaigos privalo nemokamai aprūpinti pareigūnus sukomplektuotomis ir reikalavimus atitinkančiomis tarnybinėmis uniformomis.

Visų kategorijų pareigūnams išduodamų uniformų dalis, jų skaičių bei dėvėjimo terminus reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 25 d. įsakymu Nr. 128 patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo normos (toliau – ir Normos). Šiuo įsakymu patvirtinta ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių jaunesniųjų pareigūnų, pareigūnų, vyresniųjų ir vyriausiųjų pareigūnų tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarka (toliau – ir Tvarka).

Pasibaigus tarnybinės uniformos dalių dėvėjimo terminui, įstaigai pirmiausia kyla pareiga išduoti naujas, o, esant pareigūno prašymui, vietoje tarnybinės uniformos dalių – išmokėti piniginę kompensaciją. Pareiškėjas nurodė, kad rašytinio prašymo dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo vietoje tam tikrų tarnybinės uniformos dalių atsakovui nebuvo pateikęs. Jam nebuvo nei išduotos naujos tarnybinės uniformos dalys, nei išmokėta piniginė kompensacija. Atsakovas nurodė, kad tarnybinių uniformų dalys laiku nebuvo išduotos dėl finansinių lėšų trūkumo, tačiau sunki ekonominė padėtis Lietuvoje buvo paskelbta tik 2009 m., priėmus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 14 d. nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, o visos priklausančios tarnybinės uniformos dalys laiku neišduodamos jau nuo 2003 m.

Ši priežastis yra nepagrįsta objektyviomis aplinkybėmis, o finansinių lėšų trūkumas nėra ir negali būti laikomas teisėta priežastimi, pateisinančia atsakovo neveikimą ir naikinančia jo pareigą teisės aktų nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinių uniformų dalimis. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėtų būti įpareigotas išduoti jam po vieną tarnybinės uniformos dalį, kurios dėvėjimo terminas yra pasibaigęs ginčijamu laikotarpiu. Už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis jam turėtų būti priteistas žalos atlyginimas.

Pažymėjo, jog tarnybinės uniformos išdavimas yra socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės teisinės galios teisės aktais. Tiek Vidaus tarnybos statute, tiek Statute yra įtvirtintas imperatyvas nustatytais terminais aprūpinti pareigūnus tarnybinėmis uniformomis. Atsakovui neįgyvendinus pareigos teisės aktų nustatytais terminais aprūpinti jį naujomis tarnybinės uniformos dalimis, buvo priverstas tarnyboje dėvėti tas pačias turimas tarnybinės uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminai yra pasibaigę.

Dėl to patyrė įvairių nepatogumų: tarnybinę uniformą reikėjo dažnai skalbti, siūti, lopyti, turėjo nešioti nuo skalbimo ir nešiojimo išblukusią tarnybinę uniformą, nuolat avėti savo lėšomis įsigytus batelius, žieminius ir demisezoninius batus, šaliką, pirštines ir pan. Duomenų, kiek išlaidų patyrė, nekaupė, tikėjosi, kad susidariusi situacija yra laikina ir netrukus trūkstamos tarnybinės uniformos dalys bus išduotos. Patirtos žalos dydžio negali pagrįsti objektyviais įrodymais, tačiau, pareiškėjo nuomone, žala pasireiškė nuostoliais dėl būtinybės tarnyboje dėvėti savo lėšomis įsigytas aprangos dalis.

Atsakovai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovai), atsiliepimu į skundą (b. l. 22–24) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovai nurodė, kad 2003–2011 m. pareiškėjas nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, todėl paminėtu laikotarpiu nebuvo įvertintas esamos pareigūno uniformos tinkamumas toliau ją dėvėti, nebuvo surašytas žiniaraštis, pagal kurį apskaičiuojamas kompensacijos dydis. Pažymėjo, kad pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį. Pareiškėjas laiku nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, o nustatytos tvarkos, kad kompensacija mokama įstaigos iniciatyva, nėra. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnams kasmet iš valstybės skirtų lėšų nuperkamos būtiniausios tarnybinės uniformos dalys (kostiumai, striukės, marškiniai, bateliai ir pan.) ir vėliau nemokamai išdalijamos pareigūnams. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. pareiškėjas gavo: 1 porą batelių (sausio mėn.), 1 vasarinę striukę ir 1 marškinius ilgomis rankovėmis (kovo mėn.), 1 kelnių odinį diržą, 1 odinį diržą su dėklais (rugsėjo mėn.). Dabar išduodamos naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos. 2013 m. balandžio mėn. pareiškėjui buvo išduota: 1 žieminė striukė, 1 kelnės, 1 vnt. antpečių kostiumui be pynutės, 1 žieminė kepurė, 1 golfas. Atsižvelgiant į tai, kad nurodomas žalos laikotarpis nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., o skundas teismui parašytas 2013 m. balandžio 9 d., prašė vadovautis Darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio nuostatomis ir taikyti ieškinio senaties terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 11 d. sprendimu (b. l. 50–55) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 060,12 Lt turtinei žalai atlyginti; įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą išduoti pareiškėjui neišduotas uniformos dalis: 1 vasarinę kepurę; 1 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis; 2 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis; 1 žieminius batus; 1 demisezoninius batus.

Teismas nustatė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų – įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą išduoti pareiškėjui jo nurodytas uniformos dalis ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 060,12 Lt turtinei žalai atlyginti – pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas vadovavosi Statuto 18 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Tvarkos 1, 2, 3 punktais. Iš šių teisės aktų nuostatų analizės teismas padarė išvadą, kad, pasibaigus tarnybinės uniformos ar jos dalių dėvėjimo terminui, atsakovui tenka pareiga išduoti naują tarnybinę uniformą arba jos tam tikras dalis. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012, 2012 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2845/2012, 2011 m. kovo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011.

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareigūnas, kuriam nebuvo išduotos uniformos dalys, turi teisę reikalauti, jog šis pažeidimas būtų pašalintas, t. y. išduotos visos priklausančios uniformos dalys. Pažymėjo, kad vienu iš skundo reikalavimų pareiškėjas prašė įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą išduoti jam uniformos dalis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs 2003 m. balandžio 25 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu: 1 vasarinę kepurę; 2 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis; 2 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis; 1 žieminius batus; 1 demisezoninius batus.

Remdamasis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo 2012 m. balandžio 12 d. pažyma ir pareiškėjo asmens kortele, teismas nustatė, kad nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui nebuvo išduotos visos priklausančios uniformos dalys, kurių dėvėjimo terminai pasibaigę. Be to, neišduotų uniformos dalių kiekis, už kurias prašoma priteisti kompensacija, neviršija atsakovo paminėtuose dokumentuose nurodytų dalių kiekio. Atsakovas atsiliepime teismui nurodė, kad pareiškėjui kai kurios uniformos dalys – 1 pora batelių (ne demisezoninių batų), 1 vasarinė striukė, 1 marškiniai ilgomis rankovėmis, 1 kelnių odinis diržas ir 1 odinis diržas su dėklais – buvo išduotos 2012 m.; 1 žieminė striukė, 1 kelnės, 1 vnt. antpečių kostiumui be pynutės, 1 žieminė kepurė, 1 golfas – išduoti 2013 m.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomos išduoti uniformos dalys (įvertinus ir 2012 m., ir 2013 m. išduotas uniformos dalis), išskyrus 1 marškinius ilgomis rankovėmis, neviršija vieno uniformos komplekto. Atsižvelgęs į tai, aptariamą skundo reikalavimą teismas patenkino iš dalies ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą įpareigojo išduoti pareiškėjui: 1 vasarinę kepurę; 1 vyriškus marškinius ilgomis rankovėmis; 2 vyriškus marškinius trumpomis rankovėmis; 1 žieminius batus; 1 demisezoninius batus.

Teismas pažymėjo, jog, sprendžiant pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti 1 060,12 Lt turtinei žalai atlyginti (kompensaciją) pagrįstumą bei teisėtumą, reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, kad pažeidimas dėl uniformos dalių neišdavimo laiku yra tęstinis, todėl, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta ieškinio senaties termino eigos skaičiavimo taisykle, šis terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 ir kt.).

Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo prašymą pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti DK 27 straipsnyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, jog, remiantis žalos, padarytos neteisėtu administracijos neveikimu, atlyginimo institutu, galimi pareigūno turėti nuostoliai dėl uniformos (jos dalių) neišdavimo laiku gali būti kompensuojami nustačius neigiamas tokio neveikimo pasekmes, t. y. ar pareiškėjas tarnyboje turėjo dėvėti savo rūbus, ar turėjo naudotis papildomomis valymo paslaugomis, ar patyrė kitokių nuostolių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2695/2012, 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2567/2012 ir kt.).

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi, 6.246–6.249 straipsniais. Nurodė, jog teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas gali priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009, 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012 ir kt.).

Taip pat pripažįstama, kad pareigūnas, kuriam nustatyta tvarka nebuvo išduota privaloma uniforma (jos dalys) ir dėl to tarnyboje yra priverstas nešioti savo drabužius, patiria nuostolių, kurių faktas, remiantis protingumo kriterijumi, neprivalo būti plačiau įrodinėjamas. Tokiu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad pareigūnas, turėdamas teisėtus lūkesčius gauti įstatyme numatytas garantijas, t. y. visas tarnybinės uniformos dalis, galėjo apskritai nerinkti įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011 ir kt.).

Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus bei vadovaudamasis paminėta teismine praktika, padarė išvadą, kad nuostolių dydžio įrodinėjimo požiūriu yra didelė tikimybė, jog pareiškėjo patirtos išlaidos dėl uniformos dalių neišdavimo laiku (išleistos lėšos drabužiams ir batams pirkti, esamų uniformos dalių papildoma priežiūra ir pan.) buvo ne mažesnės negu jam neišmokėtos kompensacijos už neišduotas uniformos dalis vertė. Taip pat akivaizdu, jog tarp Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Be to, įvertinus tai, kad pareiškėjas prašė priteisti žalą (kompensaciją) už 2003 m. balandžio 25 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, taip pat įvertinus šių uniformos dalių dėvėjimosi terminus, teismo nuomone, nėra teisiškai reikšmingos tos aplinkybės, jog 2012 m. ir 2013 m. pareiškėjui buvo išduotos kai kurios uniformos dalys. Išanalizavęs asmens kortelėje nurodytus įrašus, patvirtinančius, kokios uniformos dalys buvo išduotos pareiškėjui nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teismas pripažino, kad pareiškėjo pateikti apskaičiavimai, kuriais grindžiamas skundo reikalavimas dėl pareiškėjo nurodomos žalos dydžio, yra pagrįsti, tikslūs ir išsamūs. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad byloje esančiais įrodymais nustatytos visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo teismas patenkino ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisė 1 060,12 Lt jo patirtai turtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 59–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. 2003–2011 m. pareiškėjas nesivadovavo Tvarka ir nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos. Todėl paminėtu laikotarpiu klausimas dėl kompensacijos apskaičiavimo ir išmokėjimo pareiškėjui nebuvo svarstytas. 2012 m. kovo 15 d. pareiškėjas kreipėsi su prašymu pateikti informaciją dėl tarnybinių uniformų. Tinkamai atsakė į prašymą, prašomą informaciją pateikė laiku, atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus. Tvarkoje yra aiškiai nustatyta, jog pareigūnai piniginę kompensaciją už tarnybinę uniformą gali gauti tik už ateinančius kalendorinius metus, bet ne už praėjusį laikotarpį, kokį patys pareiškėjai nurodė savo prašymuose. Pareiškėjas laiku nesikreipė į įstaigos vadovą dėl kompensacijos, o nustatytos tvarkos, kad kompensacija yra mokama įstaigos iniciatyva, nėra.

2. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime balandžio mėn. buvo išduodamos naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos. Įstaigoje dirbantys pareigūnai buvo aprūpinti tarnybinės uniformos dalimis, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs ir kurias priklausė išduoti.

3. Teismų praktikoje yra įtvirtintas senaties instituto normų piniginių mokėjimų atveju aiškinimas, kad senaties termino eiga prasideda nuo sužinojimo apie teisių pažeidimą dienos ir baigiasi pasibaigus įstatymų nustatytam ieškinio senaties terminui. Nei išlaikymo, nei darbo užmokesčio skolos, nei pensijų ar kitų išmokų nemokėjimo atveju nėra laikoma, kad priklausančio mokėjimo nemokėjimas senaties terminą atnaujina kiekvieną dieną. Kompensacijos mokėjimas yra toks pat mokėjimas kaip ir išlaikymas ar darbo užmokestis, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti šiam mokėjimui išskirtinį atvejį. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2857/2012. Kadangi pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl jam neišduotų uniformos dalių, nurodydamas laikotarpį nuo 2003 m. iki 2011 m., vadovaujantis DK 27 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 69–73) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu turėtų būti panaikintas skundžiamas teismo sprendimas, t. y. neišdėstytas juridinis apeliacinio skundo pagrindas, tuo pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimus. Šių reikalavimų neatitinkantis apeliacinis skundas apskritai neturėjo būti priimtas nagrinėti, o juo labiau neturėtų būti patenkintas.

2. Žemesnės instancijos teismas vadovavosi analogiško pobūdžio byloje suformuota aukštesnės instancijos teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011), kaip tai numatyta Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje. Teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė ieškinio senaties termino skaičiavimą reglamentuojančias materialinės teisės normas ir pagrįstai pripažino, kad į teismą jis kreipėsi nepraleidęs trejų metų ieškinio senaties termino.

3. Teismo sprendimu buvo priteista ne kompensacija, o kompensacijos dydžio žala.

4. Apeliantas aiškiai nenurodė, ar jis sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo priteista po vieną laiku neišduotą tarnybinės uniformos dalį. Pareigūnų pažeista teisė būti laiku aprūpintam naujomis tarnybinės uniformos dalimis gali būti ginama tenkinant dvejopo pobūdžio reikalavimus: priteisiant po vieną laiku neišduotą tarnybinės uniformos dalį (kai teisės aktai numato kelių tos pačios dalies vienetų išdavimą vienu metu – kelios tam tikros dalys), o už likusias laiku neišduotas tarnybinės uniformos dalis (kurių skaičius viršija vieną komplektą) pareigūnams turi būti priteisiamas žalos atlyginimas. Tarnybinės uniformos dalių išdavimas 2013 m. balandžio mėn. neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjo (Kalėjimų departamento, t. y. statutinio pareigūno) teisės dėvėti tinkamos kokybės tarnybinę uniformą gynimo. Pareiškėjas nurodo, kad ši jo teisė nuo 2003 m. balandžio 25 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atsakovo buvo pažeidžiama teisės akto (Tvarkos) nustatyta tvarka laiku jam neišdavus naujų (jo išvardytų) tarnybinės uniformos dalių, vietoje tų, kurių dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs, bei neišmokėjus jam piniginių kompensacijų (30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas), kurios pagal Tvarkos nuostatas galėjo būti mokamos vietoje natūra neišduotų naujų tarnybinės uniformos dalių tais atvejais, kai tam tikros uniformos dalies dėvėjimo terminas buvo pasibaigęs. Iš pareiškėjo teismui paduoto skundo matyti, kad paminėtą (pareiškėjo teigimu, atsakovo pažeistą) teisę jis prašo apginti dviem būdais: 1) teismui įpareigojant atsakovą išduoti jam tam tikras (pareiškėjo išvardytas) nudėvėtas tarnybinės uniformos dalis, kad jis galėtų toliau dėvėti tinkamos kokybės tarnybinę uniformą; 2) teismui priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neišmokėtos paminėtos piniginės kompensacijos jo patirtą turtinę žalą (šios žalos dydį pareiškėjas sieja ir tapatina su jam neišmokėtos piniginės kompensacijos dydžiu).

Spręsdama klausimą dėl pareiškėjo teismui nurodytų argumentų bei prašymų pagrįstumo, kolegija pirmiausia pasisako dėl teisinio ginčo santykių reglamentavimo.

Teisiniai santykiai dėl Kalėjimų departamento pareigūno tarnybinės uniformos įstatymo lygmeniu reglamentuojami Statuto 18 straipsnio, kuriame nurodyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika (1 d.); pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai (2 d.); tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras (3 d.).

Aiškindama nurodytą teisės normą, kolegija pirmiausia pažymi, kad nustatyto pavyzdžio tarnybinės uniformos nešiojimas (jos nešiojimo būtinumas) nustatytas imperatyviu būdu. Tai reiškia, kad, pareigūnui atliekant tarnybines pareigas (vykdant tarnybą), nei jis pats, nei įstaiga, kurioje jis tarnauja, neturi teisės nesilaikyti šio imperatyvo, t. y. vietoje tarnybinės uniformos (vietoje atskirų jos dalių) pareigūnas negali nešioti kitokios aprangos, o įstaiga, kurioje jis tarnauja, negali leisti jam tai daryti arba kitaip toleruoti tarnybinės uniformos (jos dalių) nenešiojimą. Aptariamo straipsnio 2 dalies nuostata, kad pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai, turi būti suprantama ir aiškinama kaip įstatymo įtvirtintas imperatyvas (pareigūnui nustatyta socialinė garantija), pagal kurį (kurią) pareigūnas neturi naudoti savo asmeninių lėšų tarnybinei uniformai įsigyti arba jai prižiūrėti po to, kai teisės akto nustatyta tvarka ji yra (turi būti) pripažįstama nusidėvėjusia. Išvardytos aptariamo straipsnio nuostatos (kaip jau buvo pažymėta) yra imperatyvaus pobūdžio, todėl jos negali būti paneigtos arba pakoreguotos, keičiant jų esmę, įstatymą (Statutą) įgyvendinančiuose teisės aktuose, kurių priėmimas straipsnio 3 dalimi yra priskirtas teisingumo ministro kompetencijai. Tai reiškia, kad ir Normų, ir Tvarkos nuostatos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus imperatyvus, o bent kokie neaiškumai ar abejonės dėl jų taikymo turi būti spręstini šių imperatyvų naudai.

Pasisakydama dėl įstatymą (Statutą) įgyvendinančiuose teisės aktuose nustatyto ginčo teisinių santykių reglamentavimo, kolegija pažymi, kad Normų nuostatos yra skirtos nustatyti pareigūno (aktualumo nagrinėjamai bylai aspektu ir jaunesniojo pareigūno) tarnybinės uniformos (jos atskirų dalių) dėvėjimo terminus, t. y. kalendoriniais metais apibrėžtus terminus, kuriems suėjus teisės taikymo požiūriu preziumuojama, kad tam tikra tarnybinės uniformos dalis yra nusidėvėjusi, ir dėl to nėra tinkama tolimesniam jos naudojimui pagal tiesioginę paskirtį. Tvarkos nuostatos yra skirtos nustatyti tarnybinės uniformos (jos atskirų dalių) dėvėjimo tvarką, kurioje, be kita ko, numatyta galimybė vietoje naujos uniformos ar jos atskiros dalies, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs, išmokėti pareigūnui 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas, dydžio piniginę kompensaciją. Tai matyti iš Tvarkos (2003-04-25 įsakymo Nr. 128 redakcija, galiojanti nuo 2003-05-01), kurioje nurodyta, kad pareigūnams, kurių turima tarnybinė uniforma tinkama dėvėti tarnyboje ir kuriems pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas priklauso išduoti atskiras uniformos dalis, vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija - 30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas (1 p.); pareigūnai dėl piniginės kompensacijos raštu kreipiasi į savo įstaigos direktorių, kuris, įvertinęs esamos tarnybinės uniformos tinkamumą dėvėti tarnyboje, sprendžia, ar piniginė kompensacija gali būti išmokėta (2 p.); Kalėjimų departamentas ir įstaigos surašo kiekvieno pareigūno žiniaraštį pagal patvirtintas tarnybinės uniformos dėvėjimo normas, kuriame nurodo, kokias atskiras uniformos dalis priklauso išduoti ateinančiais kalendoriniais metais, ir apskaičiuoja jų vertę. Šio žiniaraščio pagrindu pareigūnams išmokama 30 procentų nuo apskaičiuotos sumos dydžio piniginė kompensacija (3 p.);<...> nauja uniforma ar jos atskiros dalys išduodamos tik pasibaigus dėvėjimo terminui arba vietoj jų gali būti mokama piniginė kompensacija (4 p.).

Aiškindama Tvarkoje nurodytos piniginės kompensacijos reikšmę, kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą Statuto 18 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų imperatyvų pobūdį, pažymi, kad, viena vertus, tokia kompensacija (jos mokėjimas) negali būti nukreipta į pareigūno teisės gauti naujas (vietoje nusidėvėjusių) tarnybinės uniformos dalis paneigimą. Kompensacijos išmokėjimo galimybė yra sąlygojama subjektyvių faktorių – pareigūno rašytiniu būdu išreikštos valios (pageidavimo) gauti šią kompensaciją bei įstaigos direktoriaus sutikimo išmokėti tam tikrą kompensaciją, kuris, savo ruožtu, yra sąlygojamas tarnybinės uniformos (jos dalies) būklės po to, kai yra pasibaigęs jos (uniformos arba jos dalies) Normose nustatytas dėvėjimo terminas, t. y. objektyvaus faktoriaus.

Pabrėžtina, kad, kaip matyti iš nurodytų Tvarkos nuostatų, lemiamą reikšmę piniginės kompensacijos išmokėjimo procedūrai prasidėti turi pareigūno pageidavimas (rašytinis prašymas) gauti šią kompensaciją po to, kai pasibaigė tam tikros tarnybinės uniformos dalies dėvėjimo terminas. Tai reiškia, kad, nesant tokio pageidavimo, įstaigos pareiga išduoti pareigūnui naujas tarnybinės uniformos dalis (vietoje dalių, kurių dėvėjimo terminas yra pasibaigęs) išlieka neatsižvelgiant į tai, kad po paminėto termino suėjimo tam tikra uniformos dalis objektyviai gali būti tinkama tolimesniam jos naudojimui pagal tiesioginę paskirtį.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal aptariamas Tvarkos nuostatas prašymo dėl piniginės kompensacijos padavimas yra pareigūno teisė, o ne jo pareiga. Taip pat pažymėtina, kad pagal aptariamas Tvarkos nuostatas pareiga sudaryti sąlygas paminėtam pareigūno prašymui paduoti – surašyti ir pildyti Tvarkos 3 punkte numatytą kiekvieno pareigūno žiniaraštį – yra nustatyta įstaigai, kurioje pareigūnas tarnauja. Kita vertus, kolegija pažymi, kad Tvarkoje numatytos piniginės kompensacijos paskirtis negali būti suprantama kaip pareigūno piniginis paskatinimas tinkamai prižiūrėti jam išduotą tarnybinę uniformą, nes kitaip būtų paneigta ir iškreipta Normose nustatytų uniformos dėvėjimo terminų esmė.

Piniginės kompensacijos išmokėjimo paskirtis turi būti suprantama ir aiškinama kaip pareigūno asmeninių lėšų (arba pinigais įvertinamų veiksmų vertės) sugrąžinimas arba išmokėjimas į priekį tam, kad būtų užtikrintas aukščiau nurodytas Statuto 18 straipsnio 2 dalyje nustatytas imperatyvas, pagal kurį pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma nemokamai. Pastebėtina, kad aptariamo piniginės kompensacijos konkretaus dydžio (30 procentų priklausančios išduoti tarnybinės uniformos vertės, apskaičiuotos pagal tuo metu galiojančias kainas) nustatymas teisės akte reiškia, kad pareigūnas neprivalo įrodinėti patirtų išlaidų turėjimo fakto.

Šis faktas preziumuojamas paties teisės akto, o pareigūnas, išreikšdamas pageidavimą gauti aptariamą piniginę kompensaciją, tuo pačiu išreiškia savo sutikimą su tuo, kad paminėtas kompensacijos dydis yra adekvatus jo turėtoms (galimoms) išlaidoms palaikyti tarnybinės uniformos (jos dalių) tinkamumą dėvėti ir po jų dėvėjimo termino pasibaigimo.

Kolegija, pasisakydama dėl paminėtų materialinės teisės normų aukščiau pateikto aiškinimo, taip pat pažymi, kad jis (nurodytas aiškinimas) atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014 (kuri faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo požiūriu yra analogiška nagrinėjamai bylai) suformuluotas teisės aiškinimo taisykles. Tai taip pat patvirtina būtinumą laikytis tokio aiškinimo šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str. 1 ir 2 d.).

Pasisakydama dėl nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčijama, kad pareiškėjo nurodytu laikotarpiu (nuo 2003-04-25 iki 2011-12-31) jam nebuvo išduodamos naujos jo turimos tarnybinės uniformos dalys, kurių dėvėjimo terminai (nustatyti Normose) buvo pasibaigę. Byloje taip pat nėra kvestionuojama aplinkybė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į atsakovą su prašymais išmokėti jam Tvarkos 1 punkte nurodytas pinigines kompensacijas (atitinkamai, šios kompensacijos pareiškėjui nebuvo mokamos). Išvardytos faktinės bylos aplinkybės yra pakankamos konstatuoti, kad pareiškėjo teisė dėvėti Normų taikymo prasme tinkamą tarnybinę uniformą atsakovo buvo pažeista, t. y. konstatuoti faktą, kad atsakovas nesielgė pareiškėjo atžvilgiu taip, kaip to iš jo reikalavo teisės aktų (Normų ir Tvarkos) nuostatos. Šių faktinių aplinkybių taip pat pakanka pripažinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti jam naujas tarnybinės uniformos dalis vietoje tų, kurių dėvėjimo terminai, nustatyti tam tikrose Normų pozicijose, pasibaigė, pagrįstu. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo reikalavimą patenkino pagrįstai.

Pasisakydama dėl nurodytų faktinių aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos taikyti deliktinės atsakomybės požiūriu, kolegija pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamas administracinis ginčas (tiek jo dalis dėl atsakovo įpareigojimo išduoti tam tikras tarnybinės uniformos dalis, tiek ir jo kita dalis – dėl atsakovo įpareigojimo atlyginti pareiškėjo patirtą turtinę žalą) ABTĮ taikymo požiūriu laikytinas tarnybiniu ginču (ABTĮ 2 str. 19 d.). Tai reiškia, kad tinkamu atsakovu šioje administracinėje byloje laikytinas pareiškėjo darbdavys – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas. Todėl, byloje nagrinėjamoje situacijoje taikant DK nuostatas dėl darbdavio materialinės atsakomybės (būtinumą taikyti šias nuostatas suponuoja Statuto 8 str. 2 d. ir Valstybės tarnybos įstatymo 5 str.), tinkamu atsakovu dėl abiejų pareiškėjo pareikštų reikalavimų laikytinas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, o ne Lietuvos valstybė (DK 245-249 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad dėl šio atsakovo (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo) tinkamumo, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nurodytos materialinės žalos atlyginimo, yra pasisakyta ir paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1032/2014, kurioje, be kita ko, buvo atsižvelgta į šiuo klausimu suformuotą administracinių teismų praktiką.

Taigi konstatuotina, jog aukščiau išvardytos faktinės bylos aplinkybės yra pakankamos tam, kad paminėtas atsakovo neveikimas būtų pripažintas neteisėtu DK 246 straipsnio 2 punkto taikymo prasme.

Atsižvelgdama į aukščiau aptartus Tvarkoje numatytos piniginės kompensacijos reikšmę ir jos paskirtį bei į tai, kad (kaip matyti iš bylos) atsakovas paminėtu laikotarpiu nesurašydavo ir nepildė Tvarkos 3 punkte numatyto žiniaraščio ir tuo pačiu nesudarė organizacinių prielaidų pareiškėjui realizuoti savo teisę į piniginės kompensacijos gavimą, kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas kiekvienais po tam tikros uniformos dalies dėvėjimo termino pasibaigimo metais patirdavo nuostolių (kurių dydis, kaip jau buvo pasakyta aukščiau, yra prilyginamas Tvarkos 1 p. nustatytam piniginės kompensacijos dydžiui). DK 249 bei CK 6.249 straipsnių taikymo požiūriu tokie nuostoliai laikytini turtine žala, kuri pareiškėjui gali būti atlyginta taikant materialinės žalos atlyginimo institutą.

Pasisakydama dėl senaties termino taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., 2011-09-22 nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-3379/2011, 2013-09-26 nutartyje administracinėje byloje paminėtoje administracinėje byloje Nr. A492-1647/2013) aptarė šio termino taikymo ypatumus analogiškoje situacijoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ginčo teisinius santykius tęstinumo aspektu, nurodė, kad CK 1.127 straipsnio 5 dalies taikymo požiūriu toks (šioje byloje aptartas pareiškėjo teisių) pažeidimas laikytinas tęstiniu pažeidimu. Todėl byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido (CK 1.125 str. 8 d.) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Kolegija, pritardama tokiai (nagrinėjamai bylai taip pat aktualiai) išvadai, taip pat pažymi, kad aukščiau nurodyto pareiškėjo teisių pažeidimo tęstinį pobūdį nulemia ir tai, kad atsakovas kiekvienais po tam tikros pareiškėjo tarnybinės uniformos dalies nusidėvėjimo (Normų taikymo prasme) metais galėjo (privalėjo) aprūpinti pareiškėją naujomis tarnybinės uniformos dalimis (vietoje nusidėvėjusių dalių) ir taip sumažinti pareiškėjo nuostolius ir (arba) juos kompensuoti Tvarkoje nustatytu būdu. Tai reiškia, kad pareiškėjas kiekvienais ateinančiais kalendoriniais metais turėjo pagrindą tikėtis, jog jo pažeistos teisės bus atkurtos administracine tvarka.

Atsižvelgdama į aukščiau nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjama byla pirmosios instancijos teismo išspręsta iš esmės teisingai. Tačiau, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus dėl atsakovo tinkamumo, sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo, teismo priimtas sprendimas turi būti patikslintas, nurodant, kad pareiškėjui priteista suma (1 060,12 Lt) priteistina iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo. Darydama tokį patikslinimą, kolegija pažymi, kad šis atsakovas proceso šalies (atsakovo) teisėmis dalyvavo šioje administracinėje byloje, todėl nėra pagrindo laikyti, kad tokiu pakeitimu yra pažeidžiamos jo procesinės teisės ABTĮ 142 straipsnio taikymo prasme.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą. Patikslinti šio sprendimo rezoliucinę dalį nurodymu, kad pareiškėjui G. V. yra priteisiami 1 060,12 Lt iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė