AS-394-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-394-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05684-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2014 m. gruodžio 29 d. gautas pareiškėjo L. R. skundas, kuriame pareiškėjas prašė:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8690(11);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 11 574,24 Lt, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.;

3) sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylas Nr. 12/2013 ir 21/2013 ir įsigalios Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas.

Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą, nors yra įsitikinęs, kad skundo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., kai įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Teigia, jo pažeistos teisės gynybą apsunkino teisinis neaiškumas, nes tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 išaiškino tokios teisės gynybos terminus ir tvarką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. nutartimi netenkino pareiškėjo L. R. prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir L. R. skundą atsisakė priimti.

Teismas apibrėžė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, siekdamas prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti – ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka. Vienas iš tokios tvarkos reikalavimų – skundo padavimas nustatytu terminu.

Nurodyta, jog LVAT, nagrinėdamas tokio pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Taip pat LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad, nors valstybinė pensija yra mokama kiekvieną mėnesį, tai nereiškia, kad pareiškėjas kiekvieną mėnesį, kada jam būdavo išmokama sumažinta valstybinė pensija, iš naujo sužinodavo apie savo teisių pažeidimą, todėl pažeidimo pasekmių skaidymas etapais nėra pagrįstas.

Taigi, teismas vertino, jog pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus (apie valstybinės pensijos sumažinimą taikant Laikinojo įstatymo ir Valstybinių pensijų nuostatas) vėliausiai tapo žinoma 2010 m. vasario mėnesį, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Todėl į teismą kreipdamasis tik 2014 m. gruodžio 23 d. (tą dieną išsiuntė skundą paštu), praleido skundo padavimo terminą.

Teismas nurodė,jog ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis skundui į teismą paduoti arba turėjo įtakos jo valiai ir jo pasirinktam elgesiui.

Taip pat nurodyta, jog pareiškėjas 2014 m. spalio 30 d. kreipėsi į administracinį teismą teisminės gynybos teisinių santykių srityje, kuri įstatymų leidėjo nebuvo sureguliuota nei procesinio termino kreiptis į teismą prasme, nei kitais aspektais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Būtent šioje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje buvo prieita prie išvadų, kad specialiuoju procesiniu terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas. Taigi iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (šiuo atveju pareiškėjo) teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas buvo apsunkintas. Teismas taip pat neabejojo dėl to, kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį. Tačiau konstatuota, kad pareiškėjai negali laukti neribotą laiką iki kreipimosi į teismą. Jokia valdžios institucija nežadėjo tuoj pat kompensuoti dėl pensijų sumažinimo patirtų praradimų. Pareiškėjas nenurodė objektyvių aplinkybių, kodėl po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, po LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. išaiškinimo dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų ginčo klausimu taip ilgai delsė kreiptis į teismą ir skundą teismui padavė tik 2014 m. gruodžio 23 d.

Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos svarbiomis, nes jos priklausė nuo jo paties pasirinkto elgesio – delsimo kreiptis į teismą po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, po LVAT 2013 m. kovo 12 d. ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyse pateiktų išaiškinimų. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių svarbių ir objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti procesinį skundo dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą. Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesinį skundo padavimo teismui terminą.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Kartu pažymėta, kad reikalavimas dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo yra išvestinis iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką. Kita vertus, kaip yra išaiškinęs LVAT minėtose nutartyse, valstybinės pensijos išmokėjimo klausimais nėra nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarkos, o kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pareiškėjas privalo įrodyti dėl to kilusį ginčą – kad atsakovas atsisako tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Nagrinėjamu atveju nuginčydamas skundžiamą VRM sprendimą pareiškėjas nepasiektų tų teisinių pasekmių, kurių siekė kreipdamasis į teismą – neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nes jis skundą teismui padavė praleidęs pensiją mokėjusios institucijos veiksmų apskundimo terminą. Bylos dėl sprendimo, nesukeliančio teisinio pasekmių, nagrinėjimas teisme būtų beprasmis, todėl jį atsisakyta priimti, kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

III. Pareiškėjas L. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo atskirąjį skundą patenkinti ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartį, patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Atskirajame skunde nurodo, kad teismas neteisingai įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl termino skundui paduoti ir, neatsižvelgdamas į tai, nutarė netenkinti prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Skundžiama nutartis neteisinga, nepagrįsta, neatitinka jau suformuotos administracinių teismų praktikos panašiose bylose. Pareiškėjas manė, kad priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d. valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus, kaip tai buvo 2001 m.

– 2003 m. sumažinus pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pateiktu teisės aiškinimu. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilo abejonių, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktas (2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakcija), tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas atitinkamai 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams principams, todėl buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą.

Tačiau šiuo aspektu teisinė situacija dar nėra aiški, todėl ši byla stabdytina iki kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 12/2013, 20/2013. Taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija priskirtina prie periodinių išmokų, pareiškėjas manė, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos minėtame straipsnyje numatytos senaties termino nuostatos.

Atsižvelgdamas į ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimo ir taikymo sudėtingumą, tai, kad teisinė praktika dėl terminų skaičiavimo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta iki šiol, taip pat į pareiškėjo pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, mano, jog terminą skundui dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo paduoti praleido dėl svarbių priežasčių, todėl jis atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo L. R. prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir jo skundą atsisakė priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d.– 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi pareiškėjo L. R. teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjui L. R. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio mėnesio Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas L. R. apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas L. R. kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 13), t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti.

Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 23 d. dar nebuvo pasibaigę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas L. R. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio – 2011 m. gruodžio mėnesių laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad pareiškėjas L. R. į teismą kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 23 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl Ministerijos sprendimo panaikinimo atsisakė priimti motyvuodamas, tuo, kad šis reikalavimas išvestinis iš reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, nagrinėjamu atveju nuginčydamas skundžiamą Ministerijos sprendimą pareiškėjas nepasiektų tų teisinių pasekmių, kurių siekė kreipdamasis į teismą – neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, nes jis skundą teismui padavė praleidęs pensiją mokėjusios institucijos veiksmų apskundimo terminą, todėl jį atsisakytina priimti, kaip nenagrinėtiną teismų (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ši nutarties dalis taip pat naikintina ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo L. R. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties dalis, kuriomis atsisakyta priimti pareiškėjo L. R. skundo reikalavimą priteisti 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį ir reikalavimą panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-8690(11), ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas