A-1074-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1074-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03185-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. P. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismas, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 1D-4032 (toliau – ir Ministerijos Sprendimas);

2) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Ministerijos, perskaičiuoti pareiškėjui paskirtą pareigūno valstybinę pensiją už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d., nustatant nuo 2010 m. sausio 1 d. valstybinę pensiją su atitinkamomis neprieštaraujančiomis Konstitucijai išskaitomis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nustatyta tvarka;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. liepos 1 d. neišmokėtą 9 510,28 Lt pensijos dalį.

Taip pat prašė patenkinus skundą nustatyti pensijos dalies išmokėjimo terminą.

Paaiškino, kad Ministerijos 2007 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 975,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau 2010 m. vasario mėnesį D. P. buvo išmokėta sumažinta 312,46 Lt pensija. Iš viso nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. birželio mėnesio neišmokėta suma sudaro 9 510,28 Lt. 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, pagal kurį Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis buvo sumažintos pensijos dirbantiems pensininkams, taip pat Valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kuria sumažinta valstybinių pensijų maksimalaus dydžio riba nuo 1,5 VDU iki 1,3 VDU, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjas nesutiko su Ministerijos nuomone, kad praėjo šeši mėnesiai nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos ir tai yra pagrindas nenagrinėti jo prašymo ir nėra pagrindo išmokėti (kompensuoti) sumą, kuri perskaičiuojant ir mokant pareigūnų ir karių valstybinę pensiją iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo. Vertino, kad Ministerija ar jos padaliniai negalėjo nenagrinėti D. P. prašymo prisidengdami Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu ir traktuodami, kad nuo pažeidimo dienos yra praėjęs 6 mėnesių terminas. Ministerija po Konstitucinio Teismo priimto nutarimo privalėjo sugrąžinti neteisėtai sumažintas pensijas arba nurodyti, kada planuoja tai padaryti. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tvirtino, kad sprendimas nuo 2010 m. sausio mėnesio perskaičiuoti ir išmokėti pensiją nebuvo įvykdytas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi nėra pasibaigęs senaties terminas kreiptis į teismą gynybos, todėl neturi būti vykdomas, o neišmokėta pensijos dalis privalo būti priteista.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti, neatnaujinus termino skundui paduoti.

Paaiškino, kad pareiškėjas apie pensijos mažinimą dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, kai jam pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta pensija už sausio mėnesį. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punktu ir Valstybinių socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą. Ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Atsakovas pagal 2012 m. birželio 30 d. Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Atsakovų nuomone, pareiškėjo argumentai dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo net iki 2014 m. liepos 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo, o jo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis termino praleidimo priežastimis, sudariusiomis kliūtis laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Be to, priėmus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, ginčui aktualių teisės nuostatų prieštaravimas Konstitucijai buvo plačiai aptarinėjimas įvairiomis viešomis priemonėmis, iš kurių pareiškėjas turėjo suprasti su tuo susijusias pasekmes ir per tam tikrą terminą turėjo galimybę kreiptis į teismą, tačiau nesikreipė, delsė tai padaryti. Terminas neatnaujintinas, nes jo viršijimas (daugiau nei metai) pernelyg didelis, todėl byla turi būti nutraukta. Teigė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes D. P. neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus privalėjo ar privalo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 38-45) skundą tenkino iš dalies. Panaikino Ministerijos 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 1D-4032 „Dėl neišmokėtos pensijos dalies“. Priteisė D. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 9 510,28 Lt (2 754 EUR) neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą skundo dalį atmetė.

Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad Ministerijos 2007 m. liepos 16 d. sprendimu Nr. 11SP-1965 pareiškėjui nuo 2007 m. birželio 30 d. buvo paskirta 615,32 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už 20 metų, 3 mėnesių ir 1 dienos tarnybą (b. l. 25). D. P. su 2014 m. balandžio 17 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) ir prašė pateikti pažymą apie 2010–2012 m. neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 26). Iš Tarnybos pateiktos 2014 m. balandžio 28 d. pažymos Nr. 11DP(P)-2437 matyti, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos taikymo D. P. 2010 m. sausio 1 d.– 2012 m. gruodžio 31 d. nebuvo išmokėta 9 510,28 Lt (b. l. 28). Pareiškėjas su 2014 m. gegužės 15 d. prašymu kreipėsi į vidaus reikalų ministrą ir prašė išmokėti jam priklausančią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pensijos dalį, o nesant galimybių ją išmokėti, išsamiai raštu paaiškinti, kokie norminiai teisės aktai draudžia išmokėti visą paskirtą ir iš dalies neišmokėtą dėl neteisėto sumažinimo pareigūno pensiją (b. l. 29). Ministerija 2014 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. 1D-4032(11) „Dėl neišmokėtos pensijos dalies“ paaiškino pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skaičiavimo tvarką ir pažymėjo, kad prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Šiame sprendime taip pat pažymėta, kad Laikinasis įstatymas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo nenustato, o Ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką (b. l. 30).

Teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą, atsižvelgiant į jo turimų draudžiamųjų pajamų dydį (b. l. 28), o Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Atsižvelgiant į tai, teismas priėjo prie išvados, kad pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo mažintos neteisėtai.

Pasisakydamas dėl termino, per kurį pareiškėjas turėjo ginti savo teises, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, priėjo prie išvados, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Teismas nurodė, kad Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 punkte įtvirtinta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėnesį. Iš Ministerijos pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui atskiras sprendimas dėl pensijos sumažinimo siųstas nebuvo, todėl apie pensijos sumažinimą jis galėjo sužinoti tik iš Ministerijos veiksmų, o būtent – iš už 2010 m. sausio mėnesį išmokėtos pensijos dydžio. Į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo D. P. kreipėsi tik su 2014 m. birželio 16 d. skundu, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Pareiškėjas žinojo, kada jam turi būti mokama pensija, o iš žiniasklaidos pateikiamos informacijos turėjo būti girdėjęs, kad buvo priimti teisės aktai dėl valstybinių pensijų perskaičiavimo, tai reiškia, jog jis turėjo suprasti ir tikėtis, kad jo pensijos dydis bus pasikeitęs, dėl to turėjo pasidomėti sumažintos pensijos dydžiu ir per nustatytą terminą kreiptis į teismą. D. P. akivaizdžiai praleido terminą, per kurį apdairus ir rūpestingas asmuo turi pasirūpinti savo teisių apsauga. Teismų praktikoje 3 metų kreipimosi į teismą terminas, kuris valstybinių pensijų bylose taikomas pagal analogiją su Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi yra atnaujinamas terminas. Tai reiškia, jog paaiškėjus svarbioms aplinkybėms, teismas gali tokį terminą atnaujinti.

Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjo pateiktą 2014 m. rugsėjo 16 d. prašymą, kuriame nurodė, kad, jo nuomone, terminas nėra praleistas, kadangi yra pažeistos jo teisės gauti nustatyto dydžio pensiją ir kitas išmokas ir teisė susigrąžinti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 33), įvertinęs tai, kad nuo oficialaus pranešimo apie teisės pažeidimą iki pareiškėjo kreipimosi į teismą praėjo daugiau nei 2 metai, teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad, valstybines pensijas gavę asmenys buvo patekę į ekstraordinarią padėtį, kuri sudaro pagrindą atnaujinti kreipimosi į teismą terminus. Kadangi administracinėse bylose priimtose nutartyse (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis Nr. AS143-219/2014) priežastys vertinamos ne individualiai, o atsižvelgiant į bendrą teisinio reguliavimo šioje srityje padėtį, tai teismas Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostata teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu atnaujinti praleistą terminą.

Pasisakydamas dėl priteistinos sumos dydžio, teismas rėmėsi Tarnybos 2014 m. balandžio 28 d. pažyma Nr. 11DP(P)-2437, konstatavo, kad D. P. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė 9 510,28 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 22 151,52 Lt, tačiau išmokėta tik 12 641,24 Lt).

Pasisakydamas dėl prašymo patenkinus skundą nustatyti pensijos dalies išmokėjimo terminą, teismas nurodė, kad teisės aktai nustato detalią teismo sprendimo vykdymo tvarką ir papildomas kitokių taisyklių nustatymas teismo sprendime nėra reikalingas.

Pareiškėjui už nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 9 510,28 Lt – priteista iš Lietuvos valstybės.

Teismas taip pat pažymėjo, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovo sprendimas dėl pensijos ribojimo yra neįvykdytas. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti priimant sprendimą galiojančius įstatymus, o pagal Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalį, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos sprendimą, nurodyta, kad atsakovai nepagrįstai negrąžina pareiškėjui pensijos, sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atsakovų rėmimasis Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi yra nepagrįstas, kadangi valstybinių pensijų klausimais kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis specialiais įstatymais – Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei kitais pagal analogiją taikomais pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimus reguliuojančiais įstatymais. Prašomas panaikinti Ministerijos 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 1D-4032(11) „Dėl neišmokėtos pensijos dalies“ negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl naikintinas.

III. Atsakovas Ministerija pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49-51), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą – administracinę bylą nutraukti dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo bei netenkinti prašymo priteisti neišmokėtą valstybės pensijos dalį.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuos argumentus:

1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų procesinį terminą. Nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui taikomas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas.

2) Teismas priimdamas sprendimą rėmėsi įstatymų nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A552-519/2013, A44-2232/2013 ir Nr. AS502-169/2014, tačiau nesivadovavo naujausia praktika – 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS525-354/2014. Vertino, jog pareiškėjo argumentai dėl praleisto termino kreiptis į teismą nepateisina tokio ilgo delsimo, t. y. praėjus beveik 4 m. kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo. Pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys nelaikytinos svarbiomis, nepriklausančiomis nuo jo valios, sukliudžiusiomis laiku kreiptis dėl pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjui terminą praleidus, jo negalint atnaujinti dėl pernelyg didelio viršijimo, byla nutrauktina.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 56-57), kuriuo prašo Ministerijos, kuri atstovauja Lietuvos valstybę, apeliacinį skundą atmesti. Palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą ir savo sprendimu įpareigoti Ministeriją, kuri atstovauja Lietuvos valkstybę, išmokėti pareiškėjui priteistą 9 510,28 Lt suma, nustatant išmokėjimo terminą.

Atsiliepime nurodo, kad dėl apeliaciniame skunde minimo praleisto termino yra aiškiai pasisakyta teismo sprendime. Pažymi, kad su teismo sprendimu, kuriuo jo skundas tenkintas dalinai, sutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacine tvarka tikrinamoje byloje ginčas iš esmės vyksta dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikindamas Ministerijos 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 1D-4032 „Dėl neišmokėtos pensijos dalies“ ir priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 9 510,28 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Kitą skundo dalį atmetė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, tokiam teismo sprendimui pritaria, todėl nekartodama teismo sprendime išdėstytų argumentų, pasisako tik dėl apeliaciniame skunde keliamų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų.

Apeliantas prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, administracinę bylą nutraukiant dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo bei netenkinant prašymo priteisti neišmokėtą valstybės pensijos dalį.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų procesinį terminą, o nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitus teisiniam reguliavimui taikomas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi senesne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje AS502-169/2014), o nesivadovavo naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika – 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-525-354/2014.

Pasisakant dėl pirmojo apeliacinio skundo argumento, reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje išplėstinė teisėjų kolegija sprendė klausimus, susijusius su procesinio termino kreiptis į teismą, siekiant prisiteisti valstybinės pensijos nepriemoką, skaičiavimo tvarka, kai asmuo skundą teismui paduoda po 2013 m. sausio 1 d. (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.).

Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje priminė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintą 3 metų terminą. Šis terminas pagal analogiją pritaikytas išvadai dėl kreipimosi į teismą priimtinumo pagrįsti.

Šiuo aspektu taip pat priminta, kad tokia išvada buvo padaryta, atsižvelgus į tai, kad, pirma, valstybines pensijas reguliuojantys teisės aktai terminų reikalavimams dėl valstybinių pensijų nepriemokos apskritai nenumatė ir, antra, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas 1 mėnesio terminas buvo akivaizdžiai per trumpas, lyginant jį su valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjams taikomais sprendimų apskundimo terminais. Taigi, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas buvo pripažintas specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme.

Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. kito teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų dėl valstybinių socialinio draudimo pensijų apskundimo tvarką. 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio pakeitimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 12 ir 37 straipsnių pakeitimo įstatymas. Padarytais pakeitimais įstatymų leidėjas nuo 3 metų iki 6 mėnesių sutrumpino skundų valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais pateikimo terminus.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) įtvirtinta, jog skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Įvertinusi paminėtas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra objektyvių priežasčių nukrypti nuo administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 suformuotos išvados, jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą.

Toks aiškinimas nepaneigiamas tuo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo teisinio reguliavimo pakeitimai valstybinių socialinio draudimo pensijų srityje. Nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija) iš tiesų numatyta, jog valstybinių socialinio draudimo pensijų gavėjai kompetentingų institucijų sprendimus privalo apskųsti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, tai savaime nereiškia, kad minėta nuostata reguliuoja pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų padėtį.

Šią poziciją teismas pagrindė išsamiais argumentais, kurie, atsižvelgiant į proceso koncentruotumo principą, šioje byloje nekartojami, tačiau kartu su minėtais išplėstinės teisėjų kolegijos argumentais, leidžia atmesti šioje byloje nagrinėjamo apeliacinio skundo pirmąjį argumentą.

Atsakydama į antrąjį apeliacinio skundo argumentą teisėjų kolegija pažymi, jog teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kuriose buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Būtina vadovautis įtvirtintais bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2007, 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008). Be to, pažymėtina, kad teismai nagrinėdami atitinkamas bylas turi remtis dominuojančia teismų praktika atitinkamu klausimu ir atsižvelgti į kiekvienos situacijos faktines aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-858-336/2012).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Kita vertus, pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 ir vėlesnės nutartys), išimtis iš bendrosios taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas yra nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra įtvirtintų ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminų.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 metų vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad iki 2013 metų kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, todėl asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo apsunkintas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo nurodyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, pareiškėjui skundą teismui pateikus 2013 m. rugpjūčio 27 d., terminas skundui paduoti atnaujintas dėl bendro pobūdžio, t. y. iš esmės visus sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjus veikusių aplinkybių. Pastarojoje nutartyje suformuota praktika remiamasi ir gausioje vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pavyzdžiui: 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėse byloje Nr. AS143-467/2014 (į teismą kreiptasi 2014 m. vasario 13 d.), 2014 m. balandžio 16 d. nutartyje administracinėse byloje AS502-472/2014 (į teismą kreiptasi 2014 m. vasario 20 d.), 2014 m. liepos 30 d. nutartyje administracinėse byloje AS-756-836/2014 (į teismą kreiptasi 2014 m. gegužės 28 d.); 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartyje administracinėse byloje AS-756-885/2014 (į teismą kreiptasi 2014 m. birželio 9 d.); 2015 m. sausio 28 d. nutartyje administracinėse byloje AS-18-520/2015 (į teismą kreiptasi 2014 m. liepos 8 d.); 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėse byloje AS-552-1028/2014 (į teismą kreiptasi 2014 m. liepos 11 d.); 2014 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėse byloje AS-552-1002/2015 (į teismą kreiptasi 2014 m. liepos 17 d.); 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėse byloje AS-525-1006/2014 (į teismą kreiptasi 2014 m. liepos 11 d.); 2014 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėse byloje AS-525-1008/2014 (į teismą kreiptasi 2014 m. liepos15 d.) ir kt.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjui skundą teismui šioje byloje pateikus 2014 m. birželio 18 d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 8), pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs pareiškėjui praleistą skundo padavimo terminą Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies pagrindu remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostata teisingumo ir protingumo kriterijų pagrindu atnaujinti praleistą terminą, nuo vyraujančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos šios kategorijos bylose nenukrypo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas