A-822-64-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-64/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02980-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 32 750 Lt neturtinę žalą.

Skunde nurodė, kad nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2012 m. liepos 18 d. atskirais laikotarpiais 524 paras buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose, kurių plotas apie 7 kv. m, jis buvo laikomas dažniausiai su 4 asmenimis ir vienam asmeniui tekdavo apie 2 kv. m ploto. Kai kuriose kamerose buvo itin šalta, drėgna, langai supuvę, sienos pažeistos grybelio, pelėsio, daug tarakonų, graužikų. Dėl Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų – kamerų perpildymo, gyvenimo ir buities sąlygų apsunkinimo, pablogėjo pareiškėjo sveikata, jis patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, emocinę depresiją, jaučia baimę aplinkai, negali ramiai miegoti, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl to jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 32 750 Lt. Tokio dydžio neturtinę žalą prašo priteisti vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose bei atsižvelgiant į pažeidimo trukmę ir Lietuvoje minėtu laikotarpiu buvusias ekonomines sąlygas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu (b. l. 7–13) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kiek laiko, kokiose kamerose ir su keliais asmenimis pareiškėjas buvo laikomas jo nurodomu laikotarpiu. Pažymėjo, kad tam tikromis dienomis ryte arba vakare vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos.

Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Reikalingas inventorius visą laiką yra išduodamas į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais ji yra pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Dėl kamerų remonto nurodė, kad jis yra atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas atvyko į Lukiškių TI-K jau turėdamas traumų, vartojo amfetaminą, tai buvo nustatyta jo priėmimo metu. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 23 d. pradėjo badauti, dėl badavimo žalos sveikatai jis buvo įspėtas, nors badavimo metu jokių nusiskundimų dėl sveikatos neturėjo, badavimą nutraukė 2012 m. kovo 27 d.

Iki išvykimo į pataisos namus jokių nusiskundimų neturėjo. Dėl žalos atlyginimo nurodė, kad pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant V. M. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjo nurodytai žalai atsirasti.

Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 3 000 Lt neturtinę žalą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2012 m. liepos 18 d., išskyrus 2011 m. lapkričio 14 d., nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2012 m. birželio 24 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. liepos 4 d. ir nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 18 d., nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą patalpose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei 3.6 kv. m, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas sprendė, jog pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad kalinamas tokiomis sąlygomis patyrė dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus, nepatogumus, yra įrodytas. Duomenų, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai dėl sveikatos sutrikimų (pablogėjo sveikata, depresija) atsirado būtent dėl jo kalinimo nepriimtinomis sąlygomis, nėra: iš Lukiškių TI-K pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2012 m. liepos 18 d. nusiskundimų dėl sveikatos pablogėjimo neturėjo, lankėsi tik pas gydytoją odontologą, duomenų, kad būtų kreipęsis į psichologinę tarnybą, asmens sveikatos istorijoje nėra užfiksuota. Taip pat byloje nėra duomenų ir apie tai, kad jis ginčijamu laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Pažymėta ir tai, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (dabar – UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), kuri įsipareigojusi atlikti patalpų priežiūrą bei einamuosius profilaktinius patikrinimus 1 kartą per mėnesį.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 3 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas V. M. apeliaciniu skundu (b. l. 90–91) prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui 8 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodo su teismo sprendimu sutinkąs iš dalies, nesutinka su teismo priteisto žalos atlyginimo dydžiu. Pažymi, kad remiantis vienodos teismų praktikos taisykle ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, kurioje nustatytos faktinės aplinkybės labai panašios į nustatytas nagrinėjamoje byloje, jam turėtų būti priteista didesnė – 8 000 Lt suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pirmosios instancijos teismui pateikė apeliacinį skundą, kurį Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti 2013 m. kovo 7 d. nutartimi, nustatęs, kad atsakovas praleido skundo padavimo terminą ir neprašė jo atnaujinti (b. l. 80–85). Atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovas nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 32 750 Lt neturtinę žalą 2011 m. vasario 10 d. iki 2012 m. liepos 18 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 10 d. iki 2012 m. liepos 18 d., išskyrus 2011 m. lapkričio 14 d., nuo 2012 m. birželio 18 d. iki 2012 m. birželio 24 d., 2012 m. liepos 3 d., 2012 m. liepos 4 d. ir nuo 2012 m. liepos 12 d. iki 2012 m. liepos 18 d., nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą patalpose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei 3.6 kv. m, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika analogiškose bylose, atsižvelgdamas į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 3 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismo priteista suma nekompensuoja jo patirtos skriaudos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 19 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti apgyvendinami tik apgyvendinimui skirtose patalpose. Higienos normoje nėra nurodytas minimalus kameros plotas, turintis atitekti vienam asmeniui kameroje, tačiau nustatytas įpareigojimas sudaryti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką (6 punktas). 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigose administracijos turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietoje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš higienos reikalavimų pažeidimo, tačiau teisėjų kolegija plačiau nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto ir higienos normos reikalavimus atitinkančių sąlygų, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija, tačiau atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismo priteista 3000 Lt suma, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pakankama ir adekvati. Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, jo pasekmes, į tai, kad kamerose sudarytos sąlygos tvarkos palaikymui, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į paminėtas byloje nustatytas ir įvertintas aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms yra adekvati 3000 Lt suma. Apeliaciniame skunde remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. sprendimu administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, tačiau šios bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, be to, teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo priteistos žalos dydį, remiasi susiformavusia teismo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1238/2013, 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-763/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-112/2013 ir kt.). Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3000 Lt atlyginti neturtinei žalai, paliekamas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė