A-662-2241-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2241/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00577-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. Š. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. Š. (toliau – ir pareiškėja) teismui padavė skundą prašydama:

1) panaikinti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT, atsakovas) 2013 m. sausio 22 d. sprendimą Nr. 25/4-5-4-1602 „Dėl siuntimo į CMEK išdavimo“;

2) įpareigoti FNTT išduoti siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę dėl pareiškėjos tinkamumo tolesnei vidaus tarnybai nustatymo.

Pareiškėja paaiškino, kad po gydymosi Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninėje jai buvo išduota Gydytojų konsultacinės komisijos išvada, jog pareiškėja siunčiama į Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją (toliau – ir CMEK) dėl tinkamumo tolesnei vidaus tarnybai nustatymo, diagnozavus tuberkuliozės recidyvą. Pareiškėja kreipėsi į FNTT su minėta išvada, prašydama išduoti siuntimą, tačiau prašymas netenkintas, motyvuojant tuo, kad pareiškėja yra nušalinta nuo FNTT eitų pareigų ir funkcijų nevykdo. Pareiškėja manė, kad toks sprendimas prieštarauja Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1V-299, (toliau – Aprašas) 5, 10, 10.1, 10.2 punktams. Pažymėjo, kad atsakovas privalėjo įvertinti turimus duomenis apie pareiškėjos sveikatos būklę ir ne vėliau kaip 2013 m. sausio mėn. išduoti siuntimą į CMEK. Teisės aktai nenumato pagrindų, kuriems esant būtų galima tokio siuntimo neišduoti. Nušalinimo nuo darbo faktas ir negalėjimas eiti pareigų dėl ligos sukelia skirtingas pasekmes: nušalinimas yra laikinas, o nustačius ligą statutiniam pareigūnui eiti pareigų negalima, pareigūnas atleidžiamas iš pareigų.

Atsakovas FNTT atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Aprašas pareiškėjai netaikomas nuo jos nušalinimo nuo pareigų momento. Nuo nušalinimo momento pareiškėja laikinai neteko pareigūno statuso, neatliko jokių pareigų, nevykdė funkcijų, neturi viešojo administravimo įgaliojimų, todėl spręsti dėl jos tinkamumo vidaus tarnybai išduodant siuntimą nebuvo pagrindo. Atsakovo teigimu, pareiškėja siekia būti atleista iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir įgyti teisę į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Pažymi, kad pareiškėja nušalinta dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, ji kaltinama sunkaus nusikaltimo padarymu valstybės tarnybai, kaltinimai tiesiogiai susiję su jos, kaip pareigūnės, vykdytomis pareigomis ir įgaliojimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012 pažymėjo, kad tuo atveju, kai dėl anksčiau įvykusių veiksmų taikant teisę yra pagrindas neigiamoms pasekmėms kilti – atleisti pareigūną iš tarnybos, kitų, vėlesnių įvykių teisinis vertinimas atleidimo iš tarnybos pagrindų taikymo atžvilgiu yra nereikšmingas. Teismas pabrėžė, kad pareigūnas minėtoje byloje buvo nušalintas, t. y. laikinai praradęs vidaus tarnybos pareigūno statusą, todėl atsakovas neturėjo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nušalinta nuo pareigų 2011 m. spalio 28 d., o hospitalizuota buvo 2012 m. spalio 8 d. Pareiškėja iki tol nuolat buvo siunčiama atlikti profilaktinius sveikatos patikrinimus. Esant minėtoms aplinkybėms, manytina, kad dėl pareiškėjos priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, ji būtų atleista iš tarnybos neigiamais pagrindais, o ne pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Aprašo 2, 4.3 ir 5 punktus. Remiantis Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 3 dalimi, jeigu pradedamas ikiteisminis tyrimas, pareigūnas gali būti nušalintas nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka. Pagal šio straipsnio 5 dalį, nušalintas nuo pareigų pareigūnas nuo nušalinimo momento grąžina pareigūno pažymėjimą, specialų ženklą, tarnybinį šaunamąjį ginklą, specialiąsias priemones ir sprogmenis vadovui, turinčiam teisę skirti į pareigas, arba jo įgaliotam pareigūnui, taip pat perduoda jam patikėtus tarnybinius dokumentus, inventorių, kitas darbo priemones. Remiantis šio straipsnio 7 dalimi, laikotarpis, kurį pareigūnas buvo nušalintas nuo pareigų, į vidaus tarnybos stažą neįskaitomas. Taigi nurodytos teisės normos patvirtina, kad laikino nušalinimo nuo pareigų laikotarpiu pareigūnas nevykdo funkcijų ir yra laikinai praradęs vidaus tarnybos pareigūno statusą. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja nuo užimamų pareigų buvo nušalinta 2011 m. spalio 28 d., nušalinimo laikotarpis pratęstas 2012 m. balandžio 23 d., o nuo 2012 m. rugsėjo 24 d. nušalinimas paskirtas iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo teisme. Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teigti, kad pareiškėja kreipimosi į FNTT metu buvo laikinai praradusi vidaus tarnybos pareigūno statusą ir dėl to FNTT neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo siųsti pareiškėją atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-481/2005.

Pareiškėja iš esmės siekia būti atleista Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nustatančiu, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai. Remiantis Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punktui, pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama atleistiems dėl sveikatos, kai yra žinybinės centrinės medicininės ekspertizės komisijos išvada, arba pripažintiems nedarbingais ar iš dalies darbingais dėl priežasčių, nesusijusių su tarnyba, ir ištarnavusiems vidaus reikalų <...> sistemoje 5 ir daugiau metų. Taigi pripažinus pareiškėją netinkama tolesnei vidaus tarnybai ir ją atleidus šiuo pagrindu, pareiškėja išvengtų neigiamų teisinių pasekmių, kurios kiltų baudžiamojoje byloje dėl jos priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjos pradėtas anksčiau, nei ji kreipėsi į FNTT dėl siuntimo, padaryta išvada, kad prašymas netenkintas pagrįstai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012 pabrėžė, kad priešingas aiškinimas sąlygotų tarnybinės atsakomybės bei kitų neigiamų pasekmių išvengimą pareigūnams, padariusiems teisės pažeidimus ar nusikalstamas veikas. Dėl nurodytų motyvų, atsisakymas išduoti siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę dėl tolesnio pareiškėjos tinkamumo vidaus tarnybai yra teisėtas ir jo naikinti bei įpareigoti atlikti veiksmus nėra pagrindo.

III. Pareiškėja R. Š. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 49-54) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi jame padarytos išvados dėl ginčo dalyko ir kitų su ginčo dalyku susijusių sprendžiamų klausimų pagrįstos neišsamiais ir neteisingai įvertintais įrodymais. Teismas neatskleidė visų išnagrinėtų įrodymų visumos, nevisiškai išanalizavo bei įvertino jų tarpusavio ryšį, sprendimą grindė ne iki galo patikrintais faktiniais duomenimis, dalies byloje nustatytų aplinkybių nevertino ir dėl jų sprendime išvis nepasisakė. Apeliantė apeliaciniame skunde išdėsto faktines bylos aplinkybes ir pažymi, kad pirmosios instancijos teismas praktiškai perrašė atsakovo FNTT atsiliepime išdėstytus motyvus ir padarė išvadą, jog nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad FNTT neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo siųsti pareiškėją atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę.

Tačiau teismas nevertino ir nepasisakė dėl FNTT sąmoningai nutylėtų aplinkybių, t. y. kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d. jai nebuvo taikoma jokia procesinės prievartos priemonė, taip pat ir laikinas nušalinimas nuo pareigų, ką patvirtina 2012 m. lapkričio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 04/4-5-5-9472 dėl FNTT Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus tyrėjos R. Š.. Pažymi, kad plaučių tuberkuliozė jai buvo diagnozuota jau 2009-2010 m., apie ką FNTT buvo žinoma, paskutinis jos sveikatos periodinis profilaktinis patikrinimas buvo atliktas 2011 m., todėl akivaizdu, kad nuo jo praėjus daugiau nei vieneriems metams laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d.

FNTT, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1V-230 patvirtintomis Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimo tvarkos aprašo nuostatomis, privalėjo siųsti ją atlikti periodinį profilaktinį sveikatos patikrinimą, tačiau to nepadarė. Be to, 2012 m. spalio 8 d. apeliantei buvo diagnozuotas plaučių tuberkuliozės recidyvas. Akivaizdu, kad vadovaujantis galiojančiais teisės aktais atsakovas privalėjo įvertinti turimus objektyvius duomenis apie jos sveikatos būklę ir ne vėliau kaip 2012 m. liepos 28 d. privalėjo siųsti atlikti periodinį profilaktinį sveikatos patikrinimą, kurio metu būtų paaiškėję, kad pagal sveikatos būklę ji negali eiti užimamų pareigų.

Šios aplinkybės paneigia atsakovo teiginius, kad FNTT duomenų apie galimą pareiškėjos sveikatos būklės neatitiktį nustatytiems reikalavimams anksčiau negu ji buvo nušalinta nuo pareigų neturėjo.

Pareiškėjos teigimu, teismas analogiškai kaip ir atsakovas savo sprendimą motyvavo ir tuo, kad ji yra laikinai praradusi pareigūno statusą, remdamasis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2012 m. rugsėjo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012), kurioje ginčas susijęs su atleidimu iš tarnybos, o ne su ginču išduoti siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę. Minėtoje nutartyje nurodyti duomenys tik dar kartą patvirtina faktą, kad ir FNTT neturėjo jokio pagrindo netenkinti jos prašymo. Be to, kyla klausimas, kodėl vienu atveju nušalintam pareigūnui vieni Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio apribojimai yra taikomi, o kiti ne (Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 3 d.), tačiau visi kiti apribojimai, numatyti šio Statuto 24 straipsnio 1, 2, 4, 5, 6 ir 7 dalyse pareigūnui yra privalomi, kas akivaizdžiai patvirtina jos, kaip pareigūnės, statusą, t. y. jai, kaip pareigūnei, ir šiandien yra draudžiama 1) būti renkamu (skiriamu) įmonės organo nariu; 2) vidaus reikalų įstaigos, kurioje ji eina pareigas, vardu sudaryti sandorius su individualiomis (personalinėmis) įmonėmis; 4) eiti daugiau nei vienas pareigas valstybės tarnyboje; 5) būti politinių partijų ar politinių organizacijų nariu, dalyvauti jų veikloje; 6) streikuoti; 7) darbo laiku vykdyti profesinių sąjungų veiklą. Minėtas faktines aplinkybes nurodė pirmosios instancijos teismui posėdžio metu, tačiau šių argumentų teismas nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė. Taip pat pirmosios instancijos teismas nevertino argumentų dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. A10-1831/2006, 2008 m. kovo 14 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A556-346/2008, 2008 m. kovo 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A502-374/2008, 2008 m. kovo 26 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A248-376/2008, 2008 m. balandžio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A756-670/2008, kurios yra aktualios nagrinėjamam ginčui.

Teismas nevertino ir nepasisakė dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. 1-2685-815/2011 ir pareiškėjos nurodytų argumentų. Pažymi, jog dėl jos apkaltinamasis nuosprendis nėra priimtas, todėl kyla pagrįstas klausimas, ar toks įvykių teisinis vertinimas nepažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos ir proporcingumo principo. Nesant teismo sprendimo, jog asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą atitinkamos kategorijos nusikalstamą veiką, tiek ir atsakovo priimtas ginčijamas administracinis aktas, tiek ir jį paliekantis galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas reiškia asmens pripažinimą kaltu padarius nusikalstamą veiką. Tai šiurkščiai pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Nurodo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį ir mano, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė pareigos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnyje.

Atsakovas Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 60-63) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto, jog apeliantės minima tarnybinio patikrinimo išvada patvirtina faktą, kad minėtu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d. (tarnybinio patikrinimo metu nebuvo įtrauktos laikotarpio pradžios ir pabaigos poilsio dienos), apeliantei procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų – nebuvo pratęsta dėl kitos institucijos kaltės. Tačiau atsižvelgiant į tarnybinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, konstatuota, kad de facto ši procesinė prievartos priemonė buvo taikyta ir toliau, t. y. nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d.

Kaip matyti iš tarnybinio patikrinimo išvados, šios aplinkybės paaiškėjo FNTT gavus Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį dėl apeliantės nušalinimo nuo pareigų, dėl ko ir buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas bei surašyta 2012 m. lapkričio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 04/4-5-5-9472. Taigi FNTT nežinojo ir negalėjo žinoti apie laikotarpį, kurį apeliantei nebuvo taikoma procesinė prievartos priemonė – nušalinimas nuo pareigų, todėl ir spręsti klausimų, susijusių su apeliantės tarnyba, neturėjo jokio pagrindo.

Taip pat pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 1V-230 patvirtinto Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų privalomų periodinių profilaktinių sveikatos patikrinimų tvarkos aprašo 1 priedu, apeliantei, atsižvelgiant į jos amžių, (moterys iki 40 metų) nustatytas sveikatos patikrinimų periodiškumas – 1 kartą per 3 metus. Sprendžiant pagal FNTT pateiktą išrašą iš medicininių dokumentų, matyti, kad ji dėl nustatytų diagnozių hospitalizuota 2012 m. spalio 8 d.

Apeliantė nustatyta tvarka buvo siunčiama atlikti periodinius profilaktinius sveikatos patikrinimus ir 2006 m., 2007 m., 2008 m., 2009 m. bei 2011 m. buvo pateiktos išvados, kad jos sveikatos būklė leidžia eiti pareigas vidaus tarnyboje (pagal II skiltį), jokių rekomendacijų pateikta nebuvo (pareiškėjos asmens medicininės knygelės kopijos pridėtos prie atsiliepimo). Tai tik patvirtina, kad FNTT neturėjo duomenų apie galimą apeliantės sveikatos būklės neatitiktį nustatytiems reikalavimams nei anksčiau, negu ji buvo nušalinta nuo pareigų, nei laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d., nei po to, kol nebuvo gautas jos prašymas išduoti jai siuntimą į CMEK.

Taigi jokio teisinio ir faktinio pagrindo siųsti apeliantę periodiniam profilaktiniam patikrinimui, po kurio, apeliantės teigimu, būtų paaiškėję, kad pagal sveikatos būklę ji negali eiti pareigų, FNTT neturėjo, be kita ko, tuberkuliozės recidyvas jai diagnozuotas jos nušalinimo metu – 2012 m. spalio 8 d., o ne laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 28 d. iki 2012 m. rugsėjo 24 d. Pastebi, kad apeliantė nėra kompetentinga spręsti apie savo sveikatos būklės atitiktį einamoms pareigoms, todėl ji pati daryti išvadą, kad ji būtų buvusi pripažinta kaip netinkama eiti pareigas, neturi jokio pagrindo.

Atsakovo teigimu, apeliantė klaidingai interpretuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2760/2012, dėl ko daro nepagrįstas išvadas. Teismas sprendime teisingai vadovavosi šia nutartimi. Pažymi, kad šios bylos dalyku nėra FNTT sprendimas dėl apeliantės atleidimo ar neatleidimo minėtu Vidaus tarnybos statuto pagrindu ir dėl šių jos motyvų buvo pasisakyta tik dėl to, kad pareiškėjos siekis būti atleistai dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai CMEK išvadai, yra akivaizdus. FNTT laikosi nuomonės, kad apeliantės nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2685-815/2011 negali būti taikomi šioje administracinėje byloje, nes tai nėra analogiškos bylos ir jose nebuvo nustatytas šioje administracinėje byloje reikšmingas teisės normų taikymo aiškinimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2013-01-22 sprendimo Nr. 25/4-5-4-1602, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjai siuntimą į CMEK, ir įpareigojimo atlikti veiksmus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė išduoti siuntimą atlikti specializuotąją medicininę ekspertizę, nes pareiškėja nuo 2011 m. spalio 28 d. yra nušalinta nuo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus tyrėjos pareigų ir prašymo išduoti siuntimą metu tyrėjos funkcijų nevykdo.

Asmenų, pretenduojančių į vidaus tarnybą, pageidaujančių mokytis vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigoje, vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursuose ar Vidaus reikalų ministerijos siuntimu kitoje švietimo įstaigoje, vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ir vidaus tarnybos sistemos pareigūnų, įtrauktų į VRM kadrų rezervą, buvusių pareigūnų, grąžinamų į vidaus tarnybą ar siekiančių atkurti statutinio valstybės tarnautojo statusą, vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos įvadinio mokymo kursų kursantų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos atliekamos specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008-08-05 įsakymu Nr. 1V-299 patvirtintas Specializuotosios medicininės ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašas. Šio Aprašo 10 punkte nustatyta, jog pareigūnai ekspertizei siunčiami: kai dėl ligos, traumos ar kito pakenkimo sveikatai likusių sveikatos sutrikimų negali atlikti pareigų ir tai patvirtina Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos asmens sveikatos priežiūros įstaigos Gydytojų konsultacinės komisijos išvada, ar yra kitų objektyvių duomenų, kad pareigūnai negalės tęsti vidaus tarnybos (10.1 punktas); kai pareigūno laikinojo nedarbingumo terminas paskutinį kartą pratęstas likus ne mažiau kaip 10 kalendorinių dienų iki statuto 53 straipsnio 1 dalies 15 punkte ir Nedarbingumo pažymėjimų išdavimo taisyklių nustatyto maksimalaus laikinojo nedarbingumo trukmės termino arba anksčiau, nei šie terminai nustatyti, jeigu yra neįgalumo požymius konstatuojanti asmens sveikatos priežiūros įstaigos GKK išvada (10.2 punktas); kai numatoma perkelti ar skirti į kitas pareigas, kurioms numatyti tinkamumo vidaus tarnybai didesni sveikatos būklės reikalavimai (10.3 punktas); kai keičiasi profesinės rizikos sąlygos (10.4 punktas); dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto nustatymo, įvertinant po sveikatos sutrikdymo likusius sveikatos pakitimus ir pareigūno tinkamumą tolesnei vidaus tarnybai, kai pareigūno sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu (10.5 punktas).

R. Š. skundą grindžia anksčiau minėto Aprašo 10.1 ir 10.2 punktais. Šiuose punktuose nustatytos sąlygos, kurioms atsiradus pareigūnai siunčiami ekspertizei: 10.1 punkto taikymo atveju, viena iš sąlygų, kuri suponuoja pareigūno siuntimą ekspertizei, t. y. negalėjimas atlikti pareigų arba negalėjimas tęsti vidaus tarnybą, o 10.2 punkto taikymo atveju – pareigūno laikinojo nedarbingumo pratęsimas arba neįgalumo požymių konstatavimas. Tuo tarpu kaip matyti iš bylos medžiagos pareiškėja atitinkamomis teismų nutartimis nuo 2011 m. spalio 28 d. iki baudžiamosios bylos išnagrinėjimo teisme (informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, baudžiamoji byla dar nėra išnagrinėta ir nuosprendis nepriimtas) yra nušalinta nuo užimamų pareigų, kas reiškia, jog tyrėjos pareigų ji nevykdo, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad dėl ligos, traumos ar kito pakenkimo sveikatai likusių sveikatos sutrikimų negali atlikti pareigų arba dėl kitų objektyvių duomenų negali tęsti vidaus tarnybos. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima siųsti pareiškėją ekspertizei vadovaujantis Aprašo 10.2 punkto nuostatomis. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėją siųsti atlikti specializuotąją medicinos ekspertizę juridinio pagrindo nėra.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjai plaučių tuberkuliozė buvo diagnozuota 2009–2010 metais, taip pat, jog atsakovui anksčiau buvo žinoma apie jos sveikatos būklę ir įvertinęs šiuos duomenis atsakovas privalėjo siųsti atlikti pareiškėją profilaktinį sveikatos patikrinimą, ginčo išsprendimui nėra reikšmingi. Be to, tuberkuliozės recidyvas R. Š. diagnozuotas 2012 m. spalio 8 d., t. y. jos nušalinimo nuo pareigų metu. Pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi šios bylos ginčo dalykas visiškai skirtingas.

Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 57 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Artūras Drigotas Veslava Ruskan