A-261-613-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-613/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00491-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.; 15.2.2; 15.2.3.1; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas akcinė bendrovė „Lietuvos draudimas“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lietuvos draudimas“) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (b. l. 5–7), prašydamas priteisti AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Kauno miesto savivaldybės administracijos, 2 104,64 Lt turtinę žalą, 5 procentus metinių palūkanų už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. gegužės 12 d. Kaune, Aušros g., įvyko eismo įvykis, kurio metu A. P., vairuodamas automobilį BMW 335I DR Coupe, įvažiavo į kelio važiuojamoje dalyje buvusią, jokiais įspėjamaisiais ženklais nepaženklintą duobę. Transporto priemonė buvo apgadinta. Kadangi transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu, pareiškėjas įvykį pripažino draudžiamuoju ir, nustatęs transporto priemonei BMW 335I DR Coupe eismo įvykio metu padarytus apgadinimus, vadovaudamasis žalą pagrindžiančiais dokumentais, išmokėjo 7 545 Lt dydžio draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką jis įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį (Civilinio kodekso 6.101 str. 4 d. 4 p., 6.1015 str.), todėl kreipėsi į atsakovą reikalaudamas atlyginti patirtą turtinę žalą. Dalį sumos atsakovas sumokėjo, tačiau dar liko neatlyginta 2 100,64 Lt suma. Pareiškėjo su atsakovu draudimo teisiniai santykiai nesiejo, todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo kyla iš delikto (pažeidimo), t. y. neteisėtų atsakovo veiksmų, dėl to reikalavimui taikytinas Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas. Prašė skundą patenkinti bei priteisti pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir 6.210 straipsnio nuostatas 5 procentų metines palūkanas ir teismo išlaidas.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 28–33) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą ieškiniui dėl žalos pareikšti, nes termino pradžia turėtų būti laikoma 2010 m. gegužės 12 d., t. y. nuo įvykio, kurio metu buvo patirta prašoma priteisti žala. Todėl pareiškėjas turėjo teisę į teismą kreiptis ne vėliau kaip 2013 m. gegužės 12 d. Pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2013 m. gegužės 16 d., termino atnaujinti neprašo, jokių svarbių termino praleidimo priežasčių nenurodo, todėl skundas turėtų būti atmestas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų dėl duobės kelyje buvimo, visos eismo įvykio aplinkybės ir įvykio vietos schema yra tik paties vairuotojo paaiškinimai, pareigūnams apie eismo įvykį buvo pranešta tik praėjus 3,5 valandos po eismo įvykio.

Uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kauno Melga“ defektinį aktą surašė tik praėjus šešioms dienoms po eismo įvykio, automobilis buvo eksploatuojamas ir po įvykio, todėl darė prielaidas, kad automobilio sugadinimai galėjo atsirasti ne dėl įvažiavimo į duobę ir Kauno miesto savivaldybė už juos nėra atsakinga. Iš vairuotojo nubraižytos schemos ir UAB „Kauno Melga“ defektinio akto matyti, kad dešinioji automobilio pusė, kuria automobilis įvažiavo į 5 cm duobę, yra labiau pažeista, nei kairioji, įvažiavusi į gilesnę 10 cm duobę.

Išreiškė nuomonę, kad byloje nėra pateikta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog Kaune, Aušros gatvėje, buvo dvi duobės galėjusios sukelti tokius automobilio apgadinimus bei priežastinio ryšio egzistavimą. Nesant visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, t. y. įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos egzistavimą, skundas dėl turtinės žalos atlyginimo neturėtų būti tenkinamas. Taip pat nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog vairuotojas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas vairuodamas automobilį šviesiu paros metu, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklės. Netirta, kokiu greičiu vairuotojas važiavo, kokių atsargumo priemonių ėmėsi, kad apvažiuotų kliūtį.

Darė prielaidą, kad eismo įvykis galėjo įvykti dėl vairuotojo veiksmų, todėl, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, civilinė atsakomybė turėtų būti mažinama, atsižvelgiant į šalių kaltės dydį arba Kauno miesto savivaldybė turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės. Viešosios teisės normos ir Vietos savivaldos įstatymas nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl reikalavimas dėl 5 procentų metinių palūkanų priteisimo taip pat turėtų būti atmestas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu (b. l. 57–61) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2010 m. gegužės 12 d. apie 16.00 val. Kauno mieste, Aušros g., įvyko eismo įvykis, kurio metu A. P., vairuodamas UAB „Autosparta“ priklausantį automobilį BMW 335, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas link K. Petrausko gatvės, ties Giedraičių gatve įvažiavo į kelio ženklais nepažymėtą kelio duobę ir apgadino automobilį. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2010 m. gegužės 12 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, nenustačiusi administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Šis nutarimas yra įsiteisėjęs. Kadangi transporto priemonė BMW 335, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ transporto priemonės draudimu, todėl draudimo bendrovė atliko transporto priemonės techninę apžiūrą bei surašė aktą. Transporto priemonei padarytos žalos įvertinimą atliko AB „Lietuvos draudimas“ transporto žalų vertintojas R. K.. AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto eismo įvykio 2010 m. liepos 8 d. apskaičiavo ir išmokėjo transporto priemonės savininkui UAB „Autosparta“ 7 334 Lt draudimo išmoką.

Kauno miesto savivaldybės administracija pagal pateiktą 2011 m. rugpjūčio 3 d. pretenziją Nr. R0001086055 apmokėjo pareiškėjui 5 229,36 Lt turtinės žalos. Likusią sumą atlyginti atsisakė. Ginčas byloje kyla dėl likusios atsakovo pareiškėjui neatlygintos 2 104,64 Lt draudimo išmokos sumos, kurią pareiškėjas prašo priteisti kaip patirtą turtinę žalą. Atsakovas prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta ginčijama žala, įvyko 2010 m. gegužės 12 d., todėl įvertinus tai, kad 2013 m. gegužės 12 d. yra sekmadienis, skundas teismui galėjo būti paduotas vėliausiai 2013 m. gegužės 13 d.

Byloje esantis pašto vokas, kuriuo buvo siunčiamas skundas teismui, patvirtina, kad skundas teismui buvo išsiųstas 2013 m. gegužės 13 d. Taigi akivaizdu, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, todėl skundas šio pagrindu negali būti atmestas. CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens.

Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.271 straipsnis. Viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tiek Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, tiek Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad, užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu.

Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka (toliau – ir Tvarka). Teismas vadovavosi Tvarkos 6, 12, 42 punktais, CK 6.266 straipsniu, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi. Teismas konstatavo, kad, sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas, pripažintina, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Tai reiškia, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Byloje esantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno apskrities VPK) Kelių policijos valdybos 2010 m. gegužės 12 d.

Transporto priemonės techninės apžiūros aktas, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos patvirtinta 2010 m. gegužės 12 d. eismo įvykio schema planas, Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos 2010 m. gegužės 12 d. nutarimas, papildomi duomenys apie eismo įvykį patvirtina patį faktą, kad 2010 m. gegužės 12 d. apie 16.00 val. Kaune, Aušros g., įvyko eismo įvykis, kurio metu vairuotojas A. P. įvažiavo į jokiais kelio ženklais nepažymėtą kelio duobę ir buvo apgadintas automobilis BMW 335, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ginčo dėl to, kad duobės kelyje nebuvo aptvertos ar kitaip pažymėtos įspėjamaisiais kelio ženklais (dėl važiuojamosios kelio dangos nelygumų, kelio bangų, duobių), byloje nėra.

Atsižvelgiant į Eismo įvykio schemoje pažymėtų kelio duobių, dėl kurių buvo apgadintas automobilis, išsidėstymą, jų plotį, gylį, darytina išvada, kad esant nepažymėtoms duobėms, ribotam matomumui dėl priekyje važiuojančių automobilių, važiuojant leistinu greičiu, vairuotojas A. P. objektyviai galėjo neišvengti aptariamo eismo įvykio, sukėlusio automobilio apgadinimus. Aukščiau nurodytos aplinkybės bei jas patvirtinantys įrodymai leidžia daryti išvadą, jog transporto priemonės vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo prielaidai apie nenugalimos jėgos egzistavimą eismo įvykio situacijoje.

Atsakovas objektyvių, neginčijamų duomenų, kad A. P., vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ar Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių nuostatas, teismui nepateikė (ABTĮ 57 str.). Todėl atsakovo ir jo atstovės argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo, atmestini kaip nepagrįsti. Kita vertus, atsakovas, būdamas vietinės valdžios (savivaldos) institucija, kuriai nuosavybės teise priklauso vietinės reikšmės keliai ir gatvės, jų naudojimo priežiūra, taisymas, saugos eismo sąlygų ir priemonių įgyvendinimas, privalėjo tinkamai vykdyti Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas pareigas ir funkcijas (kelio dangos bei kelio konstrukcijų būklės apžiūras, laiku pastebėti kelio dangos būklės pokyčius, užkirsti kelią tolimesniam kelio dangos irimui).

Atsakovui nevykdant įstatymų numatytos pareigos ir tinkamai neatliekant teisės aktuose numatytų funkcijų, dėl atsiradusių kelio duobių įvyko eismo įvykis, dėl kurio padaryta žala automobiliui. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl kelių trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), t. y. savivaldybė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad tarp neteisėtų atsakovo Kauno miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovas, kaip Kauno miesto gatvių savininkas, netinkamai prižiūrėjo gatvę, nepažymėjo vietos, kur buvo kelio duobė, įspėjamaisiais ženklais, nesuremontavo gatvės, todėl yra atsakingas už padarytą žalą.

Nagrinėjamu atveju yra visos deliktinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato kitaip, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, toks reikalavimo teisės perėmimas yra susijęs su draudimo išmokos sumokėjimu draudžiamojo įvykio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje; 2011 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2011).

Subrogacijos teisę siekiantis įgyvendinti pareiškėjas privalo įrodyti, kad jis buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, kad įvykis buvo draudiminis, kad draudikas išmokėjo pagrįsto dydžio draudimo išmoką, kad atsakovas yra atsakingas už padarytą žalą (CK 6.1015 str.). Abejonių, kad pareiškėjas buvo į eismo įvykį patekusios transporto priemonės draudikas, ar kad įvykis buvo draudiminis, byloje nėra. Todėl pareiškėjas, išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo subrogacijos teisę reikalauti iš asmens, atsakingo už atsiradusią žalą, ją atlyginti (CK 6.1015 str.).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Atsakovo atstovė byloje ginčija draudimo išmokos dydžio pagrįstumą, nurodo, kad neturėtų būti atlyginama vieno ratlankio bei vienos padangos įsigijimo suma, nes Transporto priemonės apžiūros aktuose buvo nurodyta, jog dėl eismo įvykio sugadinti du priekiniai automobilio ratai ir ratlankiai, todėl draudikas nepagrįstai išmokėjo draudimo išmoką už trijų ratlankių ir padangų įsigijimą.

Pagal į bylą pateiktas sąskaitas faktūras matyti, kad eismo įvykyje dalyvavusio automobilio savininkas UAB „Autosparta“ iš pardavėjo UAB „Autosprintas“ pirko tris ratlankius ir keturias padangas. Į bylą pateiktame Pranešime apie nuostolių atlyginimą nurodyta, jog nuostolio suma yra sumažinta 1 330 Lt suma, nes ji yra įvykio metu neapgadintos, sąskaitoje-faktūroje nurodytos vienos padangos kaina. Taigi, apskaičiuojant nuostolio dydį ir draudimo išmoką, buvo įvertintos trijų ratlankių ir trijų padangų pirkimo bei keitimo darbų vertė.

Iš į bylą pateikto UAB „Kauno Melga“ 2010 m. gegužės 18 d. defektinio akto matyti, kad 2010 m. gegužės 18 d. atlikus automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) patikrą nustatyta, jog mechaniškai pažeisti ir neremontuojami priekiniai ratlankiai ir galinis dešinės pusės ratlankis bei galinė dešinės pusės padanga. Tačiau minėtas defektinis aktas surašytas ir patikra atlikta praėjus šešioms dienoms po įvykio. Tuo tarpu Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos ir AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonės techninės apžiūros aktuose, kurie surašyti automobilį apžiūrėjus tą pačią dieną ir vieną dieną po įvykio, užfiksuoti tik dviejų priekinių ratlankių ir padangų sugadinimai.

Liudytojas A. P. teismo posėdyje parodė, kad po eismo įvykio automobiliu važiuoti buvo galima, su tuo pačiu neremontuotu automobiliu nuvyko ir į UAB „Kauno Melga“, kodėl tik 2010 m. gegužės 18 d., t. y. praėjus šešioms dienoms po įvykio, paaiškinti negalėjo. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad patikimų įrodymų, jog galinio dešinės pusės ratlankio ir padangos (kurių įsigijimo vertė be PVM yra 3 110 (1 330 + 1 780) Lt) apgadinimai būtų susiję su 2010 m. gegužės 12 d. eismo įvykiu, byloje nėra.

Todėl vienos padangos ir vieno ratlankio įsigijimo vertė nepagrįstai priskirti nuostoliams, atsiradusiems minėto eismo įvykio metu, ir pareiškėjo prašoma priteisti 2 104,64 Lt žalos suma iš atsakovo negali būti priteisiama. Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų teismas skundą dėl 2 104,64 Lt iš atsakovo priteisimo atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat nurodė, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti suma nepriteistina, todėl nėra pagrindo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo skundo gavimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.210 str. 1 d.). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas atsakovo naudai, todėl nėra pagrindo pareiškėjui iš atsakovo priteisti prašomas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 63–64) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovo atlyginti pareiškėjui 2 100,64 Lt turtinę žalą, atsiradusią dėl atsakovo neteisėtų veiksmų; priteisti iš atsakovo pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kauno apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, neteisingai išsprendė bylą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas transporto priemonės apžiūros metu neužfiksavo galinio dešinės pusės lieto disko ir galinės dešinės pusės padangos sugadinimų. Pareiškėjo darbuotojas Transporto žalų vertintojas R. K. transporto priemonės apžiūros metu užfiksavo, kad galiniam dešinės pusės lietam diskui ir galinei dešinės pusės padangai reikalinga patikra. Tai patvirtina byloje esantis 2010 m. gegužės 13 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktas.

2. Teismas pažeisdamas įstatymą nevisapusiškai, neišsamiai ir neobjektyviai nagrinėjo byloje esančius įrodymus - 2010 m. gegužės 13 d. Transporto priemonės techninės apžiūros aktą, 2010 m. gegužės 18 d. UAB „Kauno Melga“ defektinį aktą. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 68–70) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, apklausė automobilį vairavusį asmenį A. P., todėl, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

2. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos 2000 m. balandžio 17 d. LR susisiekimo ministro įsakymu Nr. 120 ir 2000 m. balandžio 14 d. LR finansų ministro įsakymu Nr. 101, 2 punkte numatyta, kad vykdant transporto priemonių vertinimą, tame tarpe ir siekiant nustatyti autoavarijoje padarytą žalą (14.1 p.), yra privaloma (visiems, nieko neišskiriant, tame tarpe ir draudimo bendrovėms) ja vadovautis. Paminėto teisės akto 3 ir 28 punktuose imperatyviai numatyta, kad vertinti transporto priemones (tame tarpe ir dėl transporto priemonių atkūrimo (remonto) kaštų nustatymo) turi teisę tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo dokumentai (29.1, 29.2, 29.3, 30, 32, 33 p.) privalo būti pateikiami raštu. Taigi šiuo atveju teismas pagrįstai nusprendė, kad neįrodytas priežastinis ryšys tarp Kauno miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų ir galinio ratlankio ir padangos apgadinimų. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą, turi būti nustatyta, jog įvyko draudžiamasis įvykis ir kad draudimo išmokos dydis atitinka padarytus nuostolius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Priešingu atveju draudikas prisiima riziką dėl galimybės išsiieškoti išmokas iš atsakingo už žalą asmens. Dėl to siekdamas patirti mažiau nuostolių savo profesinėje veikloje, draudikas turi elgtis apdairiai ir rūpestingai, išmokėdamas draudimo išmoką įsitikinti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, nustatyti realų patirtos žalos dydį ir tiek draudėjo, tiek trečiųjų asmenų atžvilgiu elgtis sąžiningai. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad atlyginant patirtą nuostolį buvo išmokėta pagrįsto dydžio draudimo išmoka, todėl skundas buvo pagrįstai atmestas.

IV. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. nutartimi administracinės bylos Nr. A261-613/2014 nagrinėjimas sustabdytas, kol įsiteisės procesinis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014.

2014 m. liepos 3 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. A556-992/2014.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi administracinė byla Nr. A261-613/2014 buvo atnaujinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, kurio pagrindu skundas buvo atmestas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, šiam ginčui yra aktuali teismų praktika dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų bei įrodymų vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija ja remiasi, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą.

Teismas, spręsdamas reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo bylose grindžiama tuo, kad žalos atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (CK 6.271 str. 1 d.). Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai, tačiau šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).

Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą atmesti reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo argumentavo byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikia savo įrodymų vertinimo versiją.

Dėl įrodymų vertinimo pažymėtina, jog Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d. ). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdybos ir AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonės techninės apžiūros aktuose, kurie surašyti automobilį apžiūrėjus tą pačią dieną ir vieną dieną po įvykio, užfiksuoti tik dviejų priekinių ratlankių ir padangų sugadinimai. Teismas, įvertinęs ir kitus įrodymus, padarė išvadą, kad patikimų įrodymų, jog galinio dešinės pusės ratlankio ir padangos apgadinimai būtų susiję su 2010 m. gegužės 12 d. eismo įvykiu, byloje nėra, todėl pripažino, kad prašoma priteisti žala iš atsakovo negali būti priteisiama.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Atsakovas nesutikimą dėl žalos atlyginimo grindžia nesutikimu dėl įrodymų vertinimo, tačiau nepateikia įrodymų, paneigiančių žalos atsiradimo pagrindą bei jos dydį. Todėl, kaip minėta, šalies įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma ir nesant įrodymų vertinimo pažeidimų nėra pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadų.

Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad byloje nėra įrodyta viena iš civilinės atsakomybės privalomų sąlygų, t. y. priežastinis ryšis tarp valdžios institucijos neteisėtos veikos (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Todėl pagrįstai pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą atmestas.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys